Prasminga pažintinė ekskursija

Autorius: Data: 2018-05-29, 09:12 Spausdinti

Prasminga pažintinė  ekskursija

Zigmas TAMAKAUSKAS, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos narys, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas, www.voruta.lt

  Pažymint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną bei prisimenant  1948 metais vykusius didžiausius Lietuvos žmonių trėmimus, su Kauno Milikonių progimnazijos pradinukų būriu,  vadovaujamu  iškilios mokytojos kraštotyrininkės Jūratės Valatavičienės, nuvykome į Vilniaus  Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, anksčiau vadintą Genocido aukų muziejumi  ir į Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą.

       Prie Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus stabtelėjome prie skulptoriaus Jono Jagėlos sukurto obelisko, kuris  tremtinių brolijos „Laptaviečiai“ ir Jakutijos lietuvių bendrijos iniciatyva pagal susitarimą su Jakutsko valdžia turėjo stovėti viename to miesto skvere. Paminklą pastatyti numatytoje vietoje uždraudė Rusijos centrinė valdžia. Esant tokiomis aplinkybėmis jis buvo pastatytas  Aukų gatvėje prie minimo muziejaus. Paminkle iškalti lietuvių , jakutų, anglų ir rusų kalbomis žodžiai: „Lietuvos tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems 1942 -1956 m. Jakutijoje“.

         Muziejuje mus gražiai sutiko šios įstaigos veteranas, vyriausiasis specialistas – ekskursijų vadovas Ričardas Padvaiskas.

        Pastatas pastatytas 1899 metais.  Iki 1915 m. čia buvo Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai. Vėliau jame buvo įsikūrusios vokiečių okupacinės valdžios įstaigos, bolševikinės V. Kapsuko vyriausybės komisariatai, užgrobus lenkams Vilnių – nuo 1920 iki 1939 metų , čia veikė lenkų okupacinės valdžios teismai, kurie ne kartą teisė ir lietuviško žodžio skrydį.

     Lietuvą okupavus sovietams, prasidėjo masinės represijos – nekaltų, patriotiškai nusiteikusių žmonių suėmimai, žudymai, trėmimai. Buvo plečiamas represinių struktūrų tinklas. 1940 metų rudenį buvusiuose teismų rūmuose įsikūrė NKVD Vilniaus valdyba, o rūsiuose buvo įrengtas kalėjimas, dar vadintas tardymo izoliatoriumi.

         Vokiečių okupacijos metais pastate veikė gestapas, kalėjimas.

        Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu čia vėl buvo įsikūrusios sovietinės represinės įstaigos. Pastatas virto tarsi Lietuvos patriotų naikinimo vieta. Jame buvo kuriami Maskvos nurodymu genocidiniai žmonių naikinimo planai, vyko mūsų aktyviausių tautiečių kankinimai, teismai, žudymai.

      Genocido aukų muziejus įkurtas 1992 metais. Mokiniai labai norėjo pamatyti čia buvusį kalėjimą. Tad nusileidome į vadinamą pusrūsį. Kalėjimas paliktas toks, koks buvo rastas išsikrausčius iš jo 1991 m. rugpjūčio mėn. atėjūnams.  Čekistai stengdamiesi nuslėpti savo kruvinus pėdsakus – kalėjimą ne kartą perdažė, remontavo. Ne kartą perdažytos ir kraujuotos kamerų sienos, keistos ir jų paskirtys. Iš buvusių daugiau kaip 50 kamerų, liko tik 19. Tačiau vis tiek šiame pusrūsyje galima buvo pajusti,  įsivaizduoti čia kalintų žmonių dalią, jų patirtas kančias.   Apžiūrėjome dvi įrengtas beores nedidutes kameras, kuriose prasidėdavo čia atvesdintų žmonių Golgota. Daug pradinio pažeminimo ir patyčių tekdavo patirti vadinamajame kratos kambaryje. Joje čekistai, privertę suimtuosius nusirengti iki nuogumo, grybšteldavo už sprando ir pavertę galvą beveik iki grindų, stropiai apžiūrėdavo kiekvieną kūne esančią skylutę, kad nebūtum įsidėjęs kur nors kokį „sprogmenį“ – pieštuką ar popieriaus skiautelę.

      Fotografavimo ir pirštų antspaudų ėmimo kambaryje fotografuodavo veidą iš priekio ir iš šono. Imant pirštų antspaudus,  liepdavo pagroti „fortepijonu“ ant  padėtos su dažais suvilgytos kempinės.

      Išsikraustydami iš pastato čekistai stengėsi sunaikinti ar išvežti į Rusiją jiems svarbiausią archyvinę medžiagą.  Ką nespėjo išvežti – degino, specialia mašina karpė, pavertus popieriaus lakštus popierinėmis drožlėmis. Tas popierines drožles, sudėtas į maišus, pamatėme žvilgterėję pro vienos kameros langelį. Tačiau nemažai dokumentų ir  išliko.

       Priešais esančioje kameroje į mus žvelgė  dviejų nužudytų Lietuvos partizanų vadų kabančių portretų akys. Tai partizaninės kovos vado – LLKS Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio – Vytauto, LR Seimo deklaruoto ketvirtuoju Lietuvos  konstituciniu prezidentu ir vykusio partizaninio karo ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko – Vanago paveikslai. Ant kameroje eksponuojamos sienos plotelio pamatėme ir atidengtas kraujo dėmes, kurias negalėjo ištrinti net keli sluoksniai užteptų dažų. Kaliniai tik kartą per dieną buvo vedami į tualetą. Prie durų eksponuojamas  gamtiniams reikalams atlikti kibiras, kalinių vadintas „paraša“.   Išnešti šį kibirą buvo leidžiama tik kartą per dieną –      kaliniai turėdavo kęsti kibire esančio turinio kvapą, kameroje  trūkdavo oro, būdavo šalta ir drėgna, sienos šlapios, apipelijusios. Tardymai vykdavo daugiausiai dieną ir naktį, neleidžiant suimtajam pailsėti, išsimiegoti. Dieną už menkiausią priegulį būdavo baudžiama karceriu. Jų būta dviejų tipų – sausų ir šlapių. Septintajame dešimtmetyje juos stengėsi užmaskuoti įrengiant tose vietose medicinos kabinetą ar biblioteką.  1996 metais karcerius pavyko atstatyti. Užrašytas čia kalėjusio 1946 metais vieno kalinio prisiminimas: „Karceris – kaip šlapias, tamsus, šaltas rūsys. Vidury – betoninis paaukštinimas. Plonai išrengė. Duodavo buzos ir apie 150 gramų duonos. Nemiegodavau, tik ant betono prisėdęs pasnausdavau. Sušąlu, barška dantys, imu vaikščioti, vanduo pliuška, taškosi…“

       Dažnai kaliniams buvo taikomos vadinamos „fizinio poveikio priemonės“. Minimos penkios buvusios kameros „su technika“.  Yra išlikusi jau vėlesnio laikotarpio tokios kameros atitikmuo – vadinama “minkštoji kamera“. Ji visa padengta stora garsą sugeriančia medžiaga. Jos viduryje prie galinės sienos eksponuojami pailgintom rankovėm marškiniai, kuriais apvilkdavo kankinamą kalinį. Muziejuje dirbęs gidu buvęs politinis kalinys Stasys Katauskas tuomet rodė man  „minkštoje kameroje“ sulaužytus savo krūtinės ląstos  netvarkingai sugijusius kaulus. Jis pasakojo, kaip čekistai jį paguldę ant nugaros,  spardę savo kerziniais batais į krūtinę, o kai nuo kankinimo nualpo – ant jo šliukštelėjo šalto vandens kibirą…  Jis prisiminė ir dušų „maudynes“: kai kalinys drebėdamas nuo šalčio nusirengdavo, jam pakišdavo galvai išsitrinkti kažkokio smirdinčio žalio skysčio. Dar nespėjus nusiplauti tą vadinamą „muilą“ – staiga išjungdavo vandenį ir pusnuogius varydavo atgal į šaltą kamerą. Dar ilgai nuo to neišsiplauto skysčio grauždavo akis, kurį laiką negalėjai nieko matyti. Kitas pasakojo, kaip jį nuvedę į vadinamą „technikos kambarį“, norėdami kažką išgauti, leido per kūną elektros srovę, badė panages, degino pirštus.

           Įėjome į kamerą, kurioje kabo vyskupų Vincento Borisevičiaus, Pranciškaus Ramanausko, Mečislovo Reinio ir Teofiliaus Matulionio paveikslai. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius ypač ryškus  savo kilnia pasiaukojimo dvasia. Jis pasirinko mirtį, o ne išdavystę: buvo sušaudytas 1946 metų lapkričio 18 dieną. Didelės inteligencijos, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys kankinio mirtimi mirė Vladimiro kalėjime 1953 metų lapkričio 8 dieną.  Antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus pagalbininkas vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1947 metais buvo nuteistas 10 metų lagerio. Būdamas lageryje jis slapta į kunigus įšventino legendinį kovotoją už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę –  pasaulyje daug kam žinomą monsinjorą d. pulkininką ir Lietuvos partizanų vyriausiąjį kapelioną Vyties Kryžiaus ordininką Alfonsą Svarinską.  Arkivyskupas Teofilius Matulionis, praėjusiais metais paskelbtas palaimintuoju, ne kartą kalėjo sovietiniuose lageriuose, o paskutinį kartą vėl areštuotas  ir 1947 metais nuteistas 7 metus kalėti Vladimiro ypatingojo režimo kalėjime. Paliegęs 1956 metais grįžo į Lietuvą. Apsigyvenęs Birštone, 1957 metais slapta įšventino į vyskupus nepaklususį sovietiniam režimui,   tuometinį kanauninką Vincentą Sladkevičių, tapusį 1988 metais Lietuvos antruoju kardinolu.  Šioje kameroje visada prisimeni ir visos kankintos Lietuvos katalikų Bažnyčios būklę.  Kiek rodo statistiniai duomenys, pokario metais represuota ketvirtadalis iškiliausių katalikų Bažnyčios kunigų. Nepaisant represinių suvaržymų, dalis kunigų aktyviai dalyvavo ginant tikinčiųjų ir žmogaus teises, leido ir platino legendinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką ir kitą pogrindinę spaudą.

       Praėję Aukų gatvės stebėjimo kambarį, pamatėme žuvusių Lietuvos partizanų išniekintų kūnų padidintą nuotrauką. Žuvusių partizanų kūnai dažniausiai būdavo numetami miestų aikštėse, paskui slapta užkasami kapinių patvoriuose, stribynų kiemuose ar šalia šiukšlynų, o kartais net sumetami į apleistus šulinius….

       Nulenkę galvas eidami per stiklines grindis apžiūrėjome pačią šiurpiausią šio kalėjimo vietą – žmonių žudymo kamerą.  Čia vieni žmonės buvo šaudomi, o kiti sužvėrėjusių sovietinių budelių buvo tiesiog subadomi rusiškais durtuvais ar užkapojami kirviais. Panašiu būdu 1947 m. sausio mėn. nužudytas Lietuvos partizanų Žemaičių legiono apygardos vadas Jonas Semaška. Tai liudija čia iškabintos nužudytų žmonių kaukolių ir kitų kaulų nuotraukos. Šiame kalėjimo rūsyje okupantai nužudė daugiau kaip tūkstantį žmonių. Čia buvo nužudytas ir jau mūsų minėtas garbingasis Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Jo pavardė, kaip ir daugelio kitų nužudytų šiuose rūmuose, iškalta pastato išorinėje sienoje, primenančioje čia kalintų mūsų tautos patriotų dvasinę pergalę, jų aukos nemirtingumą.

       Tylos minute pagerbę  kovotojus, žuvusius dėl Lietuvos laisvės, pasikalbėjome apie pačius Lietuvos partizanus, jų  duotos priesaikos tesėjimą, jų kilniadvasišką auką, apie  turimas savo svajones ir kasdienės pareigos supratimą, Tėvynės meilę.       Pasikalbėjome apie vykusio partizaninio karo ir jo slopinimo laikotarpį, prisiminėme, kad į kovą su sovietiniu okupantu stojo apie 30 tūkstančių partizanų, iš jų – daugiausiai geriausio mūsų jaunimo, kai kas – net  iš mokyklinio suolo. Vykusioje nelygioje kovoje žuvo daugiau kaip 20 tūkstančių partizanų – Lietuvos gynimo kareivių. Tačiau mūsų tauta nepalūžo. Ginkluotą kovą pakeitė neginkluota pogrindžio veikla, kilusi nesulaikoma dvasinio atgimimo banga, įsiveržusi galingu Lietuvos sąjūdžiu, išvedusiu mūsų kraštą į pergalės aušrą.

       Tuskulėnų rimties parko memoriale mus sutiko vyriausioji muziejininkė ir edukologė  Beata Stanevičienė.

        1994 metais buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje buvo masinė 1944 – 1947 m. čekistų nužudytų žmonių kapavietė. Daugiausiai čia slapta buvo užkasti nužudytų ginkluoto pasipriešinimo prieš sovietinį okupantą ir Birželio 23-iosios sukilimo dalyvių kūnai. Iš čia rastų 724  nužudytų     palaikų – 559 lietuviai. Kiti – rusų, lenkų, vokiečių, baltarusių, latvių, ukrainiečių ir kitų tautybių palaikai.  Tyrinėjusiems ekspertams pavyko atpažinti 49 aukų palaikus. Tarp jų – vyskupo Vincento Borisevičiaus, kunigo Prano Gustaičio, ginkluotojo pasipriešinimo vadų Jono Semaškos  ir Leono Taunio – Kovo palaikus.

     Muziejininkės Beatos Stanevičienės lydimi apsilankėme koplyčioje – kolumbariume. Šį pastatą, primenantį pilkapį, projektavo architektai Vytautas Čekanauskas, Algirdas Umbrasas, architektė restauratorė Lina Masliukienė, skulptorius Gediminas Karalius ir dailininkas  Gitenis Umbrasas.  Pastato prieangyje yra sudvigubinti kryžiai, savo išvaizda primenantys Kauno senosiose kapinėse buvusio Dariaus ir Girėno mauzoliejaus kryžių formą. Jo viršūnę puošia Gedimino Karaliaus sukurta metalo skulptūra „Kančių karūna“. Vidaus kupole įmontuota Gitenio Umbraso skliautinė mozaika „Trejybė“, kurioje sujungti trijų paukščių – sakalo, gulbės ir pelėdos sparnai, pasak autoriaus,  reiškiantieji  Likimą, Laimę ir Laisvę. Šioje koplyčioje  per 2004 metų Vėlines  įrengtuose karsteliuose , sudėtuose  į kriptas,  buvo palaidoti  717 aukų palaikai,  dveji – vyskupo V. Borisevičiaus ir kunigp Prano Gustaičio  atiduoti Telšių vyskupijai, kiti penki – jų artimiesiems. Koplyčios – kolumbariumo centre įrengta  Inos Skardžiūtės – Kozel instaliacija „Karo nuotaka – našlė“. Tai lyg didele  skarele – apsiaustu apsigaubusi moteris  – našlė. Apsiaustas padarytas iš audeklo, ant kurio atspausdintos nužudytų Laisvės kovotojų nuotraukos. Rimtimi pagerbę šioje koplyčioje palaidotų žmonių palaikus, pasukome į Tuskulėnų dvaro rūmus. Juose mus lydėjusi  Beata Stanevičienė mūsų mažiesiems keliauninkams surengė gyvą įdomią  edukologinę pamoką „Atverta istorija“, įtvirtinusia atmintyje jau girdėtų partizaninio karo vadų pavardes.

     Gera, kad panašias  ekskursijas, susijusias  su Lietuvos istorijos pažinimu, mokytoja Jūratė Valatavičienė,  sėdama kilnaus patriotizmo sėklą mokinių širdyse, rengia jau nuo pradinės mokyklos suolo.  Tikimasi, kad ta sėkla išaugins tikrus savo Tėvynę gerbiančius ir mylinčius daigus, nebijančius jokių tautinį orumą neigiančių  ir savo krašto  garbingą istoriją menkinančių kosmopolitizmo skersvėjų.

Tremtis , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra