Prancūzų istoriko knygoje: ir apie lietuvių disidentę

Prancūzas Didier Rance yra gerai žinomas 20 amžiaus krikščionybės istorikas. Tačiau tai ne vienintelis jo pašaukimas. Kaip pasakoja jis pats 2017 metų interviu britų interneto portalui „Churchtimes“, potraukį istorijai jis pajuto anksti, baigė istorijas studijas, tačiau 1973 lankydamasis Kaire, Egipte, matydamas gatvėse gyvenančias šeimas, be galo skurdžias, pagalvojo, kad daktaro disertacija gali palaukti. Didžiulės Afrikos teritorijos tuo metu kentėjo nuo baisios sausros, Didier Rance įsiliejo į tarptautinių organizacijų, kaip kad UNICEF, humanitarinį dabą.

Šis kelias, anot istoriko, jį, gimusį katalikiškoje šeimoje, tačiau ilgą laiką save vadinusiu „agnostiku“, vėl sugrąžino prie tikėjimo. „Būti krikščioniu nereiškia laimėti nenusipelnytą premiją gyvenimo loterijoje, tačiau atsiraitoti rankoves, tapti Jėzaus bendradarbiu, kad padėtum visiems laimėti tokią premiją“, sakė Rance, 1980 metais pradėjęs darbuotis tarptautinėje katalikiškoje humanitarinėje organizacijoje „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“. Po eilės darbo metų jis tampo šios organizacijos direktoriumi Prancūzijoje. Sukūręs šeimą, sulaukęs trijų vaikų, taip pat buvo įšventintas vedusiu diakonu ir įstojo į pranciškonų tretininkus.

Darbas „Pagalbos kenčiančiai Bažnyčiai“ organizacijoje vėl atvėrė akis, leisdamas pamatyti ne vien poreikius, bet ir persekiojimą. Vos po kelių mėnesių, prisimena Dideir Rance, nuo jo darbo pradžios Čekoslovakijoje vietinis saugumas „pasirūpino“ vieno vienuolio mirtimi. Prancūzijoje tai beveik niekam nerūpėjo. Taip jis pradėjo kaupti žinias apie krikščionis kankinius, tikėjimo išpažinėjus, apie anksčiau ar esamuoju laiku vykstančius dalykus, ypač rytų Europoje, bet taip pat ir kitur. Ir taip, po daugelio metų darbo humanitarinėje srityje, vėl pabudo istoriko pašaukimas.

Šiuo metu jau du tuzinus knygų ir apybraižų, daugybę mažesnės apimties straipsnių išleidęs Didier Rance neslepia, kad jam labiausiai patinkantis istorijos rašymo būdas yra biografinis, pasakojant ją per konkretaus žmogaus gyvenimą, pasirinkimus, patyrimus. Tai nėra kokia naujovė: vienas iš didžiausių prancūzų istorikų Jacques Le Gof savo akademinės karjeros pabaigą taip pat skyrė biografijoms.

Viena iš paskutinių Diddier Rance knygų taip pat yra skirta vienuolikai katalikų – išpažinėjų – Rytų Europoje, kurie išgyveno vieną iš baisiausių ir sistemiškiausių krikščionybės persekiojimų. Kai kurie vardai yra žinomi: po sovietinės eros pabaigos jie buvo pripažinti savo tautos herojais, kai kas tapo vyskupu ir net kardinolu. Kitų narsa buvo ir yra žinomi tik mažam ratui.

Istorikas knygoje „Didysis išbandymas. Rytų Europa ir tikėjimo liudytojai persekiojimuose“ mini 40 metų kalintą albaną jėzuitą Antoną Luli, tris kartus mirtį nuteistą baltarusių kunigą Kazimierą Swiateką, daug vargo išgyvenusį bulgarų kunigą Gavrilą Belovejdovą, seserį Nijolę Sadūnaitę iš Lietuvos, rumuną Aleksandrą Todea ir kitus. (RK / Osservatore Romano).

https://www.vaticannews.va/lt/pasaulis/news/2018-05/prancuzu-istoriko-knygoje-ir-apie-lietuviu-disidente.html