Prancūzmetis Klaipėdos krašte prancūzų istorikės akimis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Istoriografijoje – prancūziškasis požiūris

Lietuvos istoriografija praturtėjo įdomiu, originaliu leidiniu – Izabelės Šandavuan (Isabelle Chandavoine) knyga “Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)”. Sudėtingas ir prieštaringas Lietuvos istorijos laikotarpis – nuo 1920 metų prancūzų valdomas Klaipėdos kraštas, 1923 metų sukilimas ir jo padariniai – perteikti prancūzų istorikės požiūriu.

Tai vienas iš svarbiausiųjų knygos pasirodymo aspektų. Nuo šiol žinosime ir vadinamąjį prancūzišką požiūrį į šį istorijos tarpsnį. Šalies istorikai jau turi galimybę susipažinti su dokumentais, gausia istorine medžiaga iš jiems sunkiai pasiekiamų Prancūzijos archyvų.

Knygą lietuvių bei prancūzų kalbomis solidžiai išleido leidykla “Žara”. Leidinio autorė savo darbą pristatė J. Masiulio knygyne, Vilniuje, o kiek anksčiau – Klaipėdoje.

Žurnalistė ir istorikė I.Chandavoine jau šešerius metus dirba bei gyvena Lietuvoje ir, atrodo, nesirengia grįžti į Prancūziją, nes čia turi įdomų darbą, ją supa dvasiškai ir intelektualiai turtinga aplinka, savas jai tapo ir lietuvių gyvenimo būdas. I.Chandavoine dirba Prancūzijos ambasados kultūros atašė patarėja.

Lemtinga pažintis su Lietuva

Ne paslaptis, kad mažiau istorija besidomintys tautiečiai nedaug ką galėtų pasakyti apie 1920–1923 metų laikotarpį Klaipėdos krašte, kai jį administravo Prancūzija. Dar mažiau apie tai žinoma pačioje Prancūzijoje.

Pasak knygos autorės, savo šalyje ji sutikusi tik du žmones, kurie žinoję, kad prancūzai trejus metus administravo nuo Vokietijos atplėštą Klaipėdą. Įdomu, kad tie du sutikti istorijos žinovai pagal profesiją buvo ne istorikai.

Su Lietuva prancūzų istorikė I. Chandavoine susipažino vos atkūrus mūsų šalies nepriklausomybę, dar būdama Paryžiaus universiteto ekonomikos specialybės studente. Paryžiaus priemiestyje gimusiai ir augusiai prancūzei Lietuva buvo visiškai nežinoma šalis, apie kurią ji buvo skaičiusi tik geografijos vadovėliuose.

Žinios buvo tokios: kad Lietuva yra Sovietų Sąjungoje – viena iš trijų Pabaltijo respublikų.

Prancūzę sužavėjo atkuriamos nepriklausomos valstybės siekiai, paskatinę išsamiau domėtis jos istorija ir dabartimi. Po viešnagės Lietuvoje grįžusi į savo šalį studentė paliko ekonomiką ir tęsė mokslus Rytų kalbų institute – ėmė mokytis rusų ir lietuvių kalbų.

Mergina pati susirado lietuvių bendruomenės atstovų Paryžiuje, užmezgė artimesnius ryšius su Lietuva, archyvuose ėmė gilintis į istorijos šaltinius, kuriuose aprašytos Lietuvos ir Prancūzijos sąsajos.
Baigusiai institutą I.Chandavoine savaip pasisekė, kad ji negavo darbo savo šalyje. Likimas jai pasiūlė puikų šansą – ne tik galimybę dirbti Lietuvoje, bet ir išleisti knygą, kurios pagrindą sudaro magistratūros studijų darbas, parašytas dar mokantis Rytų kalbų institute, Paryžiuje.

Prancūzai Klaipėdos krašte

Knygos autorė nagrinėja skirtingas koncepcijas sukūrusių autorių nuomonėmis apipinto objekto – Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos kolizijas, po to sekusius įvykius ir laikmetį iki jo, vadinamąjį prancūzmetį.

Po to, kai 1920 metų sausio 10 d. buvo ratifikuota Versalio sutartis, Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir netrukus perduotas valdyti Prancūzijos valdžios paskirtam atstovui – generolui D.Odry. Po trejų metų Lietuvos valdžia, įsitikinusi Vokietijos bei Sovietų Rusijos diplomatine parama, surengė žygį į Klaipėdą.

Šis žygis, vadinamas Klaipėdos krašto sukilimu, 1923 metais atvertė naują istorijos puslapį. Pagal Santarvės ir Lietuvos susitarimą Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai su sąlyga, kad jam bus suteikta autonomija.

Po Klaipėdos krašto sukilimo prancūzai paliko šį regioną. Šis Lietuvos Klaipėdos krašto valdymo laikotarpis prancūzams nebuvo malonus ar reikalingas nei geopolitiniu, nei ekonominiu požiūriu, bet nulemtas politinės konjunktūros dalykų.

Prancūzai Klaipėdoje juto atvirą vietos gyventojų atšiaurumą ir slepiamą Lietuvos vyriausybės priešiškumą. Pasak knygos autorės I.Chandavoine, prancūzai Lietuvoje buvę tik dėl lenkų.

Po nesėkmingo 1870-1871 metų karo su Prūsija praradusi Elzaso-Lotaringijos žemes Prancūzija siekė silpninti Vokietiją ir stiprinti potencialią savo sąjungininkę Lenkiją. Ši sąjungininkė buvo reikalinga politinėje kovoje prieš “istorinį priešą” Vokietiją bei Sovietų Rusiją. I.Chandovione parodo, kaip Prancūzija pastarosioms valstybėms Vidurio Rytų Europoje formavo “kordonų juostą”. Tokios “sienos” funkcija teko ir Klaipėdos kraštui, kurį Prancūzija buvo linkusi atiduoti Lietuvai. Paryžius puoselėjo viltį matyti Lietuvos ir Lenkijos konfederacinį junginį ir todėl niekaip nesuvokė lietuvių antilenkiškų nuostatų.

Klaipėdos kraštą prancūzai paliko be skausmo ir su tam tikru palengvėjimu, vėliau per atstumą galėdami stebėti, kaip blogėja Lietuvos bei Vokietijos santykiai.

Prancūzės knyga tapo atradimu

Profesorius Vytautas Merkys, kalbėdamas apie ką tik pasirodžiusią prancūzų istorikės knygą, ją pavadino atradimu. Pasak profesoriaus, tai dar vienas reikšmingas prancūzų ir lietuvių kultūrų bendravimo, prasidėjusio dar XIV amžiuje, faktas.

Leidinys reikšmingas keliais aspektais. Tai galimybė susipažinti su Prancūzijos istorikų požiūriu į Klaipėdos krašto įvykius ir tos Vakarų Europos šalies istorijos šaltinių informacija, kuri Lietuvoje nėra žinoma.

I.Chandavoine laikosi korektiškos pozicijos, kalbėdama apie Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos. Autorė nesiekia palaikyti istorikų, kurie yra sukūrę apie šiuos įvykius vienokią ar kitokią koncepciją, nesivelia į vertinimus, o žvelgia iš istorinės perspektyvos ir analizuoja, kas tuo metu lietuvių bei prancūzų santykiuose buvo perspektyvu.

Prancūzmečio Klaipėdoje studija reikšminga ir kaip istoriografijos faktas. Tai dar viena atverta prancūzų ir lietuvių istorijos bei kultūros sąsajų erdvė.

Profesorius V.Merkys pastebėjo, kad prancūzų autorė savo leidinyje vartoja lietuviškąjį Karaliaučiaus, o ne vokiškąjį Kenigsbergo pavadinimą. Pati I.Chandavoine sakė, kad Prancūzijoje Mažosios Lietuvos lietuviški pavadinimai imti vartoti tik nuo 1931 metų, o iki tol vyravo vien vokiški pavadinimai.

Knygos pristatymą Vilniuje, J.Masiulio knygyne, lydėjo ir netikėtas siurprizas, kurį pateikė jos autorė I.Chandavoine. Ji pademonstravo unikalų dokumentinį filmą iš Valstybinio archyvo garso ir vaizdo fondų. Maždaug prieš 80 metų įamžinti mėgėjiški kino kadrai apie Klaipėdos krašto sukilimą Lietuvą pasiekė visai neseniai ir lig šiol dar nebuvo niekur demonstruoti.

Filmo juostą Valstybinis archyvas gavo iš Kanados lietuvių bendruomenės vos prieš kelis mėnesius.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra