Pranciška Regina Liubertaitė. Fotografas yra ta trečioji akis

Autorius: Data: 2015-04-29, 09:00 Spausdinti

A. Žižiūno 1987 m. padaryta aktoriaus A. Šurnos nuotrauka iš ciklo „Veidai ir mintys“

Pranciška Regina LIUBERTAITĖ

Mintis šitaip pavadinti savo rašinį apie fotomenininko Algimanto Žižiūno jubiliejinę 75–mečio parodą „Veidai ir mintys“, atidarytą „Prospekto“ galerijoje, man kilo pažvelgus į šviesaus atminimo aktoriaus Antano Šurnos nuotrauką, kuri įdomi tuo, kad tarsi apibendrina fotografo darbą – pagauti tinkamą akimirką. Ir toks akimirkos „gaudymas“ su paties fotografo jaunystės atvaizdu yra įamžintas aktoriaus akinių stikle, kuriame pasiliko ta trečioji akis – pro aparato akutę žiūrintis pats dar gana jaunas fotografas. O toliau aktorius tarsi apibendrina ir visą parodą šalia nuotraukos savo užrašytomis mintimis:

            Ar veikia objektyvo žvilgsnis?

            Be abejo, nes ta trečioji akis

            įamžins tavo gyvenimo akimirkas.

            Ir norisi, kad jos būtų gražios.

            Deja, objektyvas negailestingas…

 A. Šurna

Vilnius, 1987. I. 15.

Iš 1500 portretuotųjų su dar keliais kiekvieno iš jų portretų variantais parodai atrinkta 50 pačių įdomiausių portretų su šalia užrašytomis mintimis. Tokiai vienai nuotraukai padaryti buvo sugaištama mažiausiai mėnesį kruopščiai ir kantriai dirbant. Tai pirmiausia bendravimas su portretuojamuoju: pokalbiai, fotografavimas, prašymas pagalvoti, ką ir apie ką užrašyti, jų užrašymas ant atskiro popieriaus lapo su tam tikslui turėtu tušinuku, toliau derinimas su nuotrauka ir pagaliau sujungimas su nuotrauka –fotografavimas dar kartą. 1500, o gal ir daugiau mėnesių dirbant vien tik tą darbą. Nagi pabandykime dalyti iš 12 ir gausime 125 metus, bet gyventa tik 75–eri… Paties sumanyta idėja pradėta įgyvendinti tik 1977 m., o nutrūkusi 2006 m. pabaigoje. Vadinasi, dirbta apie 30 metų. Ir ne vien tik tas darbas buvo dirbamas. Kai susimąstai, kiek daug nuveikta, koks milžiniškas darbas nudirbtas derinant, fotografuojant, gludinat… Ir sekant, ir dalyvaujant Sąjūdžio įvykiuose, aktyviai lankantis kultūriniuose, visuomeniniuose renginiuose kaip jų metraštininkui, ima atrodyti, kad tiek darbingų beveik 50 metų kitam meno žmogui, mažiau organizuotam, kažin ar užtektų jėgų. Kiek daug įvairių temų nuotraukų fotomenininko Algimanto Žižiūno archyve galima rasti, bet dar neatrasta?! Ar bus atrasta? Ar kas nors to beveik Sizifo darbo imsis?

Tačiau šiandien ne apie tai sugalvojau rašyti, nors reiktų ir apie tai, kai prisimenu tiesiog suaugusį su fotoaparatu, visur suspėjantį ir nesuspėjantį, bėgantį, skubantį ir likimo skirtos sunkios ligos pristabdytą, dažnai deramai neįvertintą, o kartais ir nuvertintą, persekiojamą, paniekintą ar pažemintą, ir į tai reaguojantį gana skaudžiai, bet tyliai, garsiai nešaukiant ir neieškant tiesos, kuri nuskęsta neleidžianti išplaukti į paviršių. Pagaliau apvogtą tiek vagišių, kurie tikėjosi pasipelnyti, tiek valdininkų ir uabininkų, abejingai žiūrinčių į tai, kad būtina atlyginti nuniokotų kūrybinių dirbtuvių patalpai padarytus nuostolius. Pro visą tą avarijų, vargų, bėdų laviną, jau gaubiamą praeities miglų, kurią praskleidus, susimąstai, kaip visa tai pavyko pakelti ir ištverti. Kartais labai iš toli, iš tų dar jaunystės laikų retkarčiais prasikala žodžiai: „Ačiū, kad padedi gyventi.“ Vadinasi, nebuvo lengva, tik didelis užsispyrimas ir atsidavimas savo profesijai, vienintelei tikrai mylimajai – FOTOGRAFIJAI, subrandino tokius vaisius, kurie supilti į neišsemiamą minčių ir vaizdų aruodą, pavadintą „Vaizdai ir mintys“. Ir ne tik jo portretų kolekcija „Veidai ir mintys“, bet ir visas fotomenininko asmeninis archyvas, padovanotas Lietuvos valstybei perduodant į Valstybės centrinio archyvo Fotodokumentų skyrių, laukia tyrinėtojų, galbūt įminsiančių ne vieną bendravimo su žinomais kultūros ir meno žmonėmis mįslę, kai dažnai kitoje nuotraukos pusėje galima rasti užrašytą istoriją apie bendravimo su portretuojamuoju aplinkybes. Visos tos istorijos skirtingos, neišgalvotos, o tikroviškos. Viena iš tokių istorijų yra nutikusi su šviesaus atminimo režisieriumi Juozu Miltiniu, kuris užrašęs „Man rodos, kad menininko santykis su gyvenimu gali būti, ar yra, toks, koks yra kaktuso santykis su žeme“  ir visą užrašą perbraukęs kryžmai, nes, pasak fotografo, režisieriui nepatiko nuotrauka, po kelerių metų vėl pateikėkitą užrašą, nes ta pati nuotrauka jau ėmusi patikti.Režisierius pateikė genialią mintį menininko santykį su aplinka palyginęs su kaktuso iš žemės siurbiamais syvais, kurie mene lyg ir niekad neturėtų baigtis, nors ir kaip dykumoje augančiam kaktusui trūktų vandens – to gyvasties šaltinio, iš kurio viskas prasideda ir leidžia tęstis.

Ir tos istorijos su kiekvienu portretuojamuoju yra skirtingos. Tokių įstorijų nėra tik su atsitiktinai pagautais ir nufotografuotais užsienio svečiais arba su sunkiai prikalbintais fotografuotis kultūros žmonėmis, nors amerikiečių poetas Alenas Ginsbergas pats yra anglų kalba parašęs istoriją, taip pat tokią mums, lietuviams, neįskaitomą istoriją yra parašęs armėnų poetas, vertėjas Dovydas Ovanesas, galbūt kokią nors istoriją pasakoja telefonu kalbantis baleto šokėjas Jean Alavi, gruzinų aktorius M. Gudinadzė ir kt. Nieko jau nebepapasakos ant lovos ligoninėje sėdėjęs kolekcininkas, meno mecenatas ir žinovas, šviesaus atminimo Mykolas Žilinskas, bet liko jo paskutinių dienų šiame pasaulyje akimirka, su sunkiai įskaitomomis mintimis. Arba kolega Jonas Kalvelis – fotografijos poetas, sustingęs prie fotoaparato akutės, tarsi tebetęsiantis gamtos grožio Kuršių nerijoje įamžinimą, palikęs užrašą: „Reik pastebėti gamtos sukurtą grožį.“ Arba, arba, arba… iki 1500 veidų su užrašais, dar pridėjus kiekvienam portretuojamajam 2, 3, 4, 5 ar daugiau variantų.

Dirbo tyliai ir kantriai, per daug nesireklamuodamas, tiesa, nuo 1987 m. surengęs nemažai parodų įvairiose Lietuvos vietose ir užsienyje. Ir apie tai jam antrina operos dainininkas Vincentas Kuprys šalia nuotraukos užrašytais žodžiais „…laimi ne tas, kas garsiai šaukia,“ tarsi dviveidis panas su vaidybine kauke, kuri lyg ir sudvejina ir atriboja nuo tikrovės. Taip atsitinka visiems, kurie atsidavę savo profesijai.

Pati įspūdingiausia man yra Vokietijoje gyvenančios poetės Aldonos Gustas nuotrauka su šv. Onos bažnyčia, „įauginta“ į poetės viršugalvį, tarsi skleidžianti dieviškumo dovaną – poeziją iš poetės minčių gelmės:

Aušta rytas

man akyse

Kur mano pradžia

Ten stiklo durys

            Aldona Gustas

Vilnius, 14.9.1983

1985 m. nufotografuotas kalbininkas Kazys Ulvydas, seniai įkopęs į Vėlių kalnelį, tarsi sudeda visus giluminius akcentus, būdingus ne tik lietuviams, bet ir kitoms tautoms per kalbą, sąmonę, gyvastį:

Kalboje išdėtas visų

amžių, visų epochų

tautos protas, gyvybė,

siela bei išmintis.

            Kazys Ulvydas

1985.08.11

Visos portretuojamųjų mintys, paliktos šalia nuotraukų, parodo fotografuoto asmens santykį su pasauliu, požiūrį į kūrybą, asmeninį credo, gyvenimo ir kūrybinio darbo nuostatas ar net požiūrį į fotografą, kuris ėmėsi labai nelengvo darbo – prakalbinti kuriantį ar mokslo darbą dirbantį žmogų, kuris kartais į fotografavimosi procesą ir nuotraukas žiūri atsainiai, todėl dažnai atrodo neprieinamas, nepasiekiamas, sunkiai priprašomas parašyti keletą pamąstymų, kurie jam pačiam atrodo nereikšmingi, lyg netyčia lengva ranka mestelti arba sunkiai išspausti, nes prireikdavo savo, kaip fotografo, primestos užduoties ilgai ir kantriai kaulyti arba net lakstytikeletą metų iš paskos, kad sutiktų būti įamžintas objektyvo akutės, tos trečiosios akies – fotografo, kurio didžiausias pasiekimas yra kantrybė tiek fotografuojant, tiek išprašant užrašo šalia nuotraukos. Tačiau tokia 50 nuotraukų, pateiktų lankytojams, visuma, sutelkta vienoje vietoje, pateikia jau vis tolyn nugrimztantį laikmetį, į kurį žiūrės ir galbūt stebėsis ateinančios kartos: iš kur tiek kantrybės, pasišventimo, rimties ir susitelkimo fotografo darbui, kuris atspindi jau praėjusią, toli nuo šių dienų skubos ir kartais net atsainumo bei vienadieniško blizgesio pasilikusią epochą.

75-erių metų jubiliejų atšventęs fotomenininkas Algimantas Žižiūnas 

Fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis ir parodos autorius Algimantas Žižiūnas atidarant jubiliejinę parodą. 

Irmos Randakevičienės nuotr.

Fotografija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra