Pagrindinis puslapis Sena Voruta Pramanytos Lietuvos šmėkla

Pramanytos Lietuvos šmėkla

Antilietuviška lietuvybė

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas Baltarusijoje gyvas. Tautiškai nusiteikę baltarusiai jį gerbia, juo didžiuojasi ir neretai vadina save lietuviais, tiksliau – litvinais. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė baltarusių tautos istorijoje iš tiesų suvaidino lemiamą vaidmenį – būtent jos dėka jie susiformavo kaip atskira tauta. Lietuva apibrėžė Baltarusijos ribas, Lietuvoje susiformavo baltarusių savitumas, išskyręs juos iš kitų rytų slavų.

Rodos, galėtume tik džiaugtis, kad savo sąsajų su Lietuva baltarusiai neužmiršta. Vis dėlto dabartiniams lietuviams, arba lietuvisams, pernelyg džiaugtis nėra kuo, nes baltarusių nacionalistų teorijose jiems skirtas tik žmudzinų (žemaičių) vaidmuo. Su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste lietuvisai arba žmudzinai turi nedaug ką bendro, nebent tai, kad valdo Vilnių, kurį Stalinas jiems “padovanojo” 1939 m. O LDK laikais žmudzinai turėjo autonomiją ir menkai tebuvo susiję su LDK gyvenimu. LDK buvo baltarusių, vadinamų litvinais, valstybė – tai visai kita, slaviška, Lietuva (Litva), netrinti nieko bendro su jos vardą besisavinančia šiandienine Lietuvos Respublika.

Tokios Lietuvos istorijos interpretacijos paplito Baltarusijoje nuo 1989 m., pasirodžius savamokslio istoriko Mikolos Jermalovičiaus darbams. Nacionalistinėje baltarusių emigracijoje panašios idėjos keltos ir anksčiau – tuo ypač pasižymėjo Paula Urbanas, apie baltarusišką LDK pobūdį parašęs ne vieną “studiją” (Apie nacionalinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pobūdį ir istorinį terminą “Litva”, 1964; Istorinių faktų šviesoje, 1972 m.; Senovės litvinų etninės priklausomybės klausimu, 1994 m.).
Bene pirmą kartą šios idėjos iškilo dar Lenkijos okupuotame Vilniuje leidžiamoje baltarusių spaudoje ir yra glaudžiai susijusios su ano meto antilietuviška lenkų propaganda. Būtent šovinistiškai nusiteikusiems lenkų istorikams priklauso “atradimas”, kad dabartiniai lietuviai yra lietuvisai, neturintys nieko bendro su istoriniais litvinais. Dar 1929 m. lenkų istorikas Feliksas Konecznas įrodinėjo, kad “Vilnius – ne lietuvisų miestas, o litvinų, t. y. lenkų”. Pseudomokslinis terminas lietuvisai iki šiol nepraranda savo populiarumo baltarusių istorikų kūryboje.

Baltarusiškųjų litvinų (arba licvinų) kūrybos šiandien gausu internete. Čia galima rasti ir “klasikų” Mikolos Jermalovičiaus, Paulos Urbano, Vitauto Čaropkos bei kitų darbų, ir įvairių nacionalistinių “organizacijų” tinklapių. Baltarusiška propaganda skelbiama ir anglų kalba, patikliems užsieniečiams aiškinami M.Jermalovičiaus “atradimai” bei “tikroji” LDK istorija. Vienas neseniai išnykęs tinklapis netgi vadinosi “Lietuvos išlaisvinimo komitetu” ir skelbė atstovaująs organizacijai, kurios tikslas – sukilimu nuversti dabartinę Baltarusijos valdžią ir atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Suprantama, virtualiame pasaulyje tokias “organizacijas” gali įkurti kiekvienas paauglys, išmokęs naudotis internetu, tačiau panašių tinklapių visuma rodo baltarusių nacionalistų aplinkoje tvyrančią antilietuvišką atmosferą.
Minėtojo tinklapio autorius viename interneto forume į pasakymą, kad LDK valstybinės tradicijos tęsėja yra Lietuva, reagavo tokiu klausimu: Šitą nykštukinę išsigimėlišką šalį šiaurės vakaruose nuo šalies, kuri šiuo metu vadinasi Baltarusijos Respublika, tu vadini LDK paveldėtoja? Ir pagrasino: Manau, tu pamatysi baltarusių tankus, kai Vilnia išsivaduos iš žmudzinų okupacijos.

O štai kito “litvino” samprotavimai: Mes negalim pasakyti ačiū žemaičiams už Vilnijos okupaciją, už kultūros vertybių sunaikinimą ir vagystę. Ir dar: Vilnią mūsų protėviai pastatė, jie ją įkūrė, ją sukūrė!!! Na kur ten žmudzinų paminklai, išskyrus šiandieninius iškrypimus??.. Būtent litvinai iš jos padarė galingos valstybės sostinę, o žmudzinai perdirbo į kažkokį savo neapibrėžtai liberalios valstybės centrą.
Tokios mintys buvo išsakytos 2001 m. pradžioje. Aštriau ar švelniau formuluojamos jos sukasi daugelio nacionalistiškai nusiteikusių baltarusių galvose, o tokias nuotaikas “moksliškai” pagrindžia gausi nacionalistinė istoriografija.

Naują knygą pavarčius

Nesiliauja ir “litvinizmo” propaganda Baltarusijoje leidžiamose knygose. Štai visai neseniai Minske pasirodė nauja žinomo Lietuvos istorijos klastotojo Paulos Urbano knyga Senovės Licvinai. Kalba, kilmė, etninė priklausomybė. Vėl įrodinėjama slaviška senosios Lietuvos prigimtis, plėtojami ir kartojami ankstesni prasimanymai, kuriais ir taip užnuodyta patriotiškai nusiteikusių baltarusių sąmonė.
Pažiūrėkime atidžiau, kokiais argumentais apsiginklavę baltarusių litvinai gina savo istorines tiesas. Knygoje gausu primityvių etimologizavimų ir interpretacijų, kuriomis įrodinėjama, kad Lietuvos vardas kilo iš vakarų slavų genties liutičių vardo. Senieji licvinai, anot autoriaus, yra liutičių ainiai ir baltarusių protėviai.

Autorius painiojasi net savo etimologizavimuose ir daug kur prieštarauja pats sau. Antai Traidenis jam – grynai slaviškas vardas (p. 49–50), bet “etimologinėje” medžiagoje knygos priede šis “grynai slaviškas” vardas jau etimologizuojamas pasitelkus keltų kalbos žodžius (netgi lotyniškas žodis tradere čia randa “savo” vietą) (p. 230). Vienoje vietoje Rogvolodo vardą jis priskiria prie germanų vardų (p. 47), kitoje – tai jau “akivaizdžiai slaviškas vardas” (p. 64).

Bet, ko gero, įdomiausias “atradimas” yra tai, kad slaviškieji “licvinai” gyveno visoje rytinėje etninės Lietuvos dalyje. Netgi į Žemaitijos sudėtį, išvedant 1398 m. sieną, pateko dalelė šios slaviškos “Lietuvos”. Be kita ko, Veliuonos pilis pastatyta “tikrosios Lietuvos teritorijoje, o ne Žemaitijoje” (p. 110, plg. p. 23). Bet tuo pačiu metu Aukštaitija, kuri “niekada nebuvo tapatinama su tikrąja Lietuva”, apėmė Kauną, Kulvą, Žeimius, Romainius. Nesuprantama, kaip ta “tikrajai Lietuvai” priklausanti Veliuona sugebėjo “peršokti” į vakarus nuo Aukštaitijos…

Savotiškai įdomi slavizmų, pasitaikančių LDK lotyniškuose dokumentuose, analizė. Įdomi tuo, kad dėl savo nemokšiškumo autorius prie slavizmų priskyrė du akivaizdžius lituanizmus – dėkla (dėti ir priesaga -kla, pvz.: mokyti : mokykla, sėti : sėkla ir t. t.) bei stirta (iš styroti) (p. 40, 44-46). Beje, autoriaus netrikdo netgi jo pastebėtas faktas, kad kai kurie jo pastebėti slavizmai yra akivaizdūs polonizmai (p. 44, 46), o tai gana aiškiai parodo, iš kur atvyko tie slavų raštininkai “licvinai”.

P.Urbanas nesugebėjo netgi atrasti Liubavos žemės, kuri buvo Lenkijos ir Prūsijos pasienyje. Jis drąsiai tvirtina, kad ji buvo Prūsijos centre ir iš fakto, kad lietuviai ten pasiuntė žvalgus, mokančius lenkų kalbą, skuba daryti išvadą, kad lenkų kalbos ten nereikėjo – tiesiog licvinų gimtoji kalba buvo rusinų, t. y. panaši į lenkų (p. 77). Net keturis kartus jis pakartojo labai jam patikusį “faktą”, kad Gediminas esą prašęs misionierių, mokančių rusinų kalbą (p. 39, 58, 102, 113), nors Gedimino laiško originale rašoma tik apie prūsų kalbą (publikacijoje, kuria naudojosi Urbanas, įvelta klaida). J.Dlugošo aiškinimas, kad lietuvių kalba nutolo nuo lotynų kalbos dėl slavų kalbų įtakos, Urbano interpretacijose virsta paliudijimu, kad licvinai – suslavinti baltai (p. 76).

Apskritai absurdo šioje knygoje tiek daug, kad visko trumpai aprašyti neįmanoma, o ir nėra prasmės tai daryti. Ko verta jau vien vieno iš pagrindinių XIII a. Lietuvos istorijos šaltinių – Eiliuotosios Livonijos kronikos – vėlyvos kilmės argumentavimas tuo, kad jeigu jos autorius būtų didžiojo kunigaikščio Vytenio amžininkas, jis nebūtų galėjęs pramanyti jam vardo Meseka (p. 28). Vienas Dievas težino, kaip P. Urbanui šovė į galvą mintis, kad 1290 m. paminėtas kunigaikštis Mažeikis, su kuriuo siejami dabartiniai Mažeikiai, yra tas pats Vytenis, kuris istorijoje pasirodė tik po 5 metų…
Klystume manydami, kad P. Urbanas tėra išsišokėlis, neturintis nieko bendro su profesionalia Baltarusijos istoriografija. Jo darbais ne vienoje vietoje rėmėsi knygos “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susidarymas” autorius Alesis Kraucevičius, apgynęs šią knygą kaip daktaro disertaciją. Jo knygoje šioks toks vaidmuo Lietuvos valstybės kūrimesi suteikiamas ir lietuvisams, bet daroma išvada, kad dominavę vis dėlto slavai.

Šiuolaikinis baltarusių nacionalizmas šiuo metu yra prislopintas prorusiško A.Lukošenkos režimo, kuriam nerūpi LDK palikimas. Nepaisant to, antilietuviškas “litvinizmas” niekur neišnyko ir yra toliau puoselėjamas bei plėtojamas ne tik Baltarusijoje, bet ir Vilniuje. Neseniai Vilniuje išleistoje Baltarusijos istorijos apžvalgoje stengiamasi susilaikyti nuo kraštutinių nacionalistinių interpretacijų, bet ir joje vieno poskyrio antraštė skelbia: Vilnius pirmasis iš baltarusių miestų gavo Magdeburgo teises.

“Baltijos bangų” radijas

Vilniuje veikianti radijo stotis “Baltijos bangos” įkurta 1999 m., padedant kai kuriems Lietuvos politikams, tarp jų – šio projekto koordinatoriui Rimantui Pleikiui. Stotis daugiausia retransliuoja baltarusiškas “Laisvės radijo” laidas, o jos vyriausiasis redaktorius Siarhejus Dubavecas “Laisvės radijuje” veda laidų ciklą Vostraja Brama (“Aušros vartai”).

“Baltijos bangų” radijo bendradarbiai nesijaučia Vilniuje užsieniečiais ir mielai prisimena būtą ir nebūtą baltarusišką Vilniaus praeitį. Į Vilnių iš Baltarusijos atvykęs Alesis Arkušas Gardino laikraščiui “Pahonia” 2001 m. davė interviu, pavadintą Susigrąžinti Vilnių galima tik kultūros pagalba. Į žurnalisto klausimą, ar jis išvyko iš Baltarusijos, A.Arkušas atsako: Ne visai. Visų pirma aš išvykau į Vilnių laikinai – dirbti radijuje “Baltijos bangos”. Antra, nelaikau Vilniaus užsieniu, kaip ir Bialystoko, Smolensko arba Nevelio kraštų. Tarp kitko, aš neišvykau už buvusios Polocko kunigaikštystės ribų. Vilnius, kitaip Kryu-horad, kažkada buvo Polocko kunigaikštystės pasienio miestas. Tie patys lenkai šiandien rūpestingai darbuojasi savo rytiniuose kresuose. Lukašenkos režimas nepajėgus ką nors panašaus daryti Lenkijoje ar Lietuvoje, kur gyvena daug etninių baltarusių, ir ne tik todėl, kad tam trūksta pinigų.

“Lietuvių sostine Vilnius tapo 1939 metais”

Siarhejaus Dubaveco laidose “Vostraja Brama” nemažai dėmesio skiriama savotiškai suprantamai Lietuvos praeičiai propaguoti.

2001 m. spalio 21 d. laidoje kalbėta apie Tomo Venclovos vadovą “Vilnius”. Iš karto pareikšta, kad tai neva pirmasis lietuviškas vadovas po miestą. Laidoje kalbėjęs “Baltijos bangų” radijo bendradarbis S.Chareuskis šį savo paties prasimanymą tuoj pat pakomentavo: Tai turėjo būti Vilniaus nesuvokimo komplekso, kuris vis dar būdingas Lietuvos intelektualams, įveikimas. Po šių žodžių S.Dubavecas tuojau priminė laidos klausytojams propaguojamą Vilniaus istorijos versiją: Turiu įkišti savo trigrašį tiems, kurie klausosi laidos “Vostraja Brama” pirmą kartą. Vilnia, arba lietuviškai Vilnius, – tai senoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, į kurios kultūrinį palikimą pretenduoja ir dabartiniai jos šeimininkai lietuviai, kurių oficialia sostine Vilnius tapo 1939 metais, ir kitos tautos. (…) Ginčas dėl Vilniaus vyksta seniai. Lietuvių intelektualai dažnai užsimena, kad jie nesuvokia miesto iki galo, pačios jo esmės. (…) LDK laikais čia dominavo baltarusybė. Baltarusiškai buvo leidžiamos knygos ir vyko teismo procesai. Paskui atėjo lenkybė… (…) Knyga, apie kurią pasakoja Siarhejus Chareuskis, turi pasitarnauti grynai lietuviško Vilniaus sampratai ir pačių lietuvių, ir viso pasaulio akyse.

S. Dubavecą iš karto papildo S. Chareuskis: Suprasti autorių galima, nes tai – lietuviška knyga apie Vilnių. Būtent taip Lietuva supranta savo istoriją. Taip ji dabar bus suprantama ir visame pasaulyje. Knyga išversta į lenkų, anglų kalbas, greitai pasirodys rusiškas ir vokiškas vertimai.

S. Dubaveco laidose galima išgirsti ir savotiškų komplimentų lietuviams. Tai visų pirma jų kultūrinis ir demografinis ekspansyvumas, pasireiškiantis lietuvinant Klaipėdos ir Vilniaus kraštus, gebėjimas skleisti savo ideologiją, kovoti už savo interesus. Viso to baltarusiams reikėtų pasimokyti iš lietuvių. Jei lietuviai kalba apie savo etnines žemes iki Molodečno, tai ir baltarusiai turėtų nuolat kalbėti apie Vilniaus klausimą – čia S. Dubavecas iš karto apsidraudžia: apie tai reikia kalbėti ne dėl Vilniaus susigrąžinimo, bet kad tokios diskusijos sutelktų tautą. Tik kokiems darbams gali sutelkti tokie šovinistiniai svaičiojimai?

“Jermalovičiaus fenomenas”

2001 m. lapkričio 25 d. laidą S. Dubavecas paskyrė temai “Jermalovičiaus fenomenas”. Tai tikra panegirika žymiausiam Lietuvos istorijos klastotojui. Anot laidos autoriaus, Jermalovičiaus valia ir patriotizmas pasirodė esantys tokie stiprūs, kad aklas žmogus iš Molodečno pradėjo kasdien dirbti bibliotekoje Minske, idant galiausiai sukurtų darbą, vertą akademinio istorijos instituto. Tikriausiai mokslininko socialinis neprisitaikymas tik mobilizavo jo jėgas paprasto žmogaus požiūriu visiškai nerealiam darbui. Žygdarbiui.

Deja, šio “žygdarbio” neįvertino lietuvių istorikai. Čia S. Dubavecui skuba pritarti irgi Vilniuje, “Baltijos bangų” radijuje, besidarbuojanti jo kolegė žurnalistė Taciana Poklad: Viename iš laiškų Mikola Jermalovičius nuoširdžiai apgailestaudamas rašė apie neigiamą požiūrį į jo darbus Lietuvoje. (…) Jis – ne savamokslis, o kvalifikuotas savarankiškas tyrinėtojas. Jermalovičius naudojosi moksline metodika ir pabrėžtinai kruopščiai paisė nuorodų aparato (…). Kritikai skaitė išvadas, apibendrinimus. (…) Todėl aš nemėgau jo darbų kritikų. Jermalovičių-istoriką Lietuvoje kritikuoja kaip publicistą…

Galiausiai S. Dubavecas apibendrina: Istorijos faktai ir istorijos mitai. Manau, kad čia Jermalovičius pervertino faktus ir nepakankamai įvertino mitus. Bet kitoks jis negalėjo būti. Kitų tautų laikas ir patirtis parodė, kad tautos istorinę savimonę žadina ne faktai, o mitai. (…) Todėl istorikai imasi konceptualinti pasaką, pasirenka faktus, kai ką nutyli, kai ką išpučia. (…) O Jermalovičius dievino faktus. (…) Tiesa, aplinkybės susiklostė taip, kad viskas, ką Jermalovičius surado metraščiuose, objektyviai byloja Baltarusijos naudai. Todėl, kad iki tol mūsų istoriją kaip įprasta rašydavo besivadovaujantys svetimais nacionaliniais interesais. (…) Štai aštriai kritikavo kolegos lietuviai. Jie puikiai įrašė į savo istorinį mitą tezę, kad Lietuvos kunigaikščiai užkariavo Baltarusiją, ir kad istorinė Lietuva buvo į šiaurę nuo Vilniaus. O štai pasirodo žmogus su daugybe metraštinių liudijimų, kad jokio užkariavimo nebuvo ir kad toji kadaise gyvavusi Lietuva buvo beveik šalia Minsko.

Taip “Laisvės radijo” bangomis iš Vilniaus liejasi retorika su pretenzijomis į Lietuvos praeitį ir istorinę sostinę, su nepagrįstais kaltinimais istorikams ir istorijos klastočių apologija. Puikiai suderinta retorika, nereikalaujanti jokios argumentacijos, sukuria siekiamą propagandinį efektą. Diletantiškos ir tendencingos visiems žinomų metraščių interpretacijos tampa sensacingais atradimais, skurdžios nuorodos į atsitiktinius šaltinius, dažnai autoriui pažįstamus iš antrų ar trečių rankų, – kruopščiai paruoštu nuorodų aparatu, mokslinis niekalas – viso istorijos instituto vertu darbu. Nemokšiškai sukurpti mitai prilyginami faktams, o ne vienos istorikų kartos darbai priskiriami mitams.

Žvilgsnis į M. Jermalovičiaus mokslą

Kad šie apibendrinimai neatrodytų tokie pat deklaratyvūs, kaip ir S. Dubaveco bei jo pašnekovų retorika apie Jermalovičiaus genijų, artimiau susipažinkime tik su vienu nedideliu Jermalovičiaus darbeliu – straipsniu “Gediminas” (Gedzimin) “Baltarusijos istorijos enciklopedijoje” (tai platesnio M. Jermalovičiaus rašinio apie Gediminą santrauka).

Jau pirmu sakiniu Jermalovičius supainioja nepatikimą ir vėlyvą XVII a. Hustino metraštį su autentišku Ipatijaus metraščiu ir teigia, neva Ipatijaus metraštyje Gediminas vadinamas Vytenio sūnumi. Iš tiesų Ipatijaus metraštis nė nesiekia Vytenio ir Gedimino laikų, nes baigiasi 1290 m. įvykiais, o vėlyvųjų metraščių teiginio, kad Gediminas buvo Vytenio sūnus, jokie autentiški šaltiniai nepatvirtina. Iš jų aišku, kad Gediminas buvo Vytenio brolis ar pusbrolis.

Toliau aiškinama, neva Gedimino laikais svarbų vaidmenį valstybėje “vėl įgijo” Polocko žemė, nes sostinė buvo perkelta “iš Naugarduko į Vilnių, kuris, pasak archeologinių ir rašytinių šaltinių, įkurtas krivičių”. Tačiau tokių šaltinių nėra, yra tik nevykęs Vilniaus Kreivosios pilies pavadinimo susiejimas su krivičių etnonimu. O ir Polockas nei Gedimino laikais, nei kuriuo nors kitu LDK istorijos laikotarpiu nevaidino svarbaus vaidmens valstybėje. Jis buvo vienas iš Lietuvos aneksų, turėjęs savo kunigaikščius ir autonomiją. Jermalovičiaus teiginys, kad nuo XI a. 8 dešimtmečio Vilnius buvo Polocko kunigaikštystės sritis, ne tik neturi jokio pagrindo patikimuose šaltiniuose (kuriuose Vilnius žinomas tik nuo 1323 m.), bet ir nepatikima XVI a. Rusijos metraščių informacija čia interpretuojama labai laisvai.

Gedimino siekimas sutvirtinti savo įtaką Pskove ir Naugarde be jokio pagrindo skelbiamas “polockiečių politikos atnaujinimu”, sąjunga su Ryga aiškinama jos prekybiniais ryšiais su Polocku, nors 1338 m. Gedimino prekybos sutartyje su Livonija smulkiai aptariama tik taikos zona tarp Užpalių ir Nemenčinės, t. y. prekybos kelias į Vilnių, o apie Rusią kalbama apibendrintai.

Teigiama, neva Gediminas kovojęs su separatistinėmis nuotaikomis “baltiškųjų lietuvių” žemėse ir 1315 m. sunaikinęs Pelužį, kuris žemaičių seniūnų remiamas daug metų kovojęs prieš didžiojo kunigaikščio valdžią. Iš tikrųjų Pelužis gyveno anksčiau, buvo įžeistas antrojo žmogaus po Lietuvos valdovo ir jokių žinomų sąsajų su žemaičiais neturėjo. Apie 1286 m. jis išdavė Lietuvą ir padėjo kryžiuočiams išžudyti daug į vestuves susirinkusių Lietuvos kunigaikščių. Apie kokią nors vėlesnę jo veiklą Gedimino laikais šaltiniai nekalba. Nėra žinių ir apie kitokias “baltiškųjų lietuvių” separatizmo apraiškas.

Iš vieno 1326 m. Gedimino kariuomenės žygio į Brandenburgą M.Jermalovičius padaro du – 1326 (vadovaujant Dovydui Gardiniškiui) ir 1327 m. (vadovaujant neva Algirdui, kuris iš tikrųjų su tuo žygiu visai nesusijęs).

Tiek pripainiota ir prifantazuota tik viename nedideliame enciklopediniame straipsnelyje, kur turėtų būti pateikiama tik svarbiausia informacija. Vis dėlto šis savo lakioje vaizduotėje ir jam menkai suprantamuose šaltiniuose susipainiojęs autorius iki šiol kaip didžiausias atradėjas liaupsinamas S. Dubaveco iš Vilniaus transliuojamose laidose.

Nacionalistinė Vilniaus archeologijos interpretacija

Laidoje “Vostraja Brama” jau suspėta įvertinti ir šių metų archeologinius tyrinėjimus Vilniuje.

Archeologinių tyrinėjimų Gedimino prospekte sunku nepastebėti, tad patraukė jie ir S. Dubaveco dėmesį. Tai juk gera proga dar kartą išdėstyti savo teoriją apie baltarusišką LDK ir Vilniaus praeitį.

Iš karto pareiškiama tiesiai: Lietuvos archeologai kasinėja Vilnių. Tą patį Vilnių, kuris penkis šimtus metų buvo ir baltarusių sostinė. Tą, iš kurio Skorinos knyga, iš kurio kovotojas Kalinauskas, “Naša niva” ir dar daug kas. Sensacingų atradimų – nesuskaičiuosi. Man pasirodė tarsi filme, kaip iš už pasienio stulpų į kolegų darbą žiūri baltarusių istorikai ir archeologai, kurie neleidžiami nei į Vilnių, nei į kasinėjimus.

Laidą S. Dubavecui vesti padedanti žurnalistė Taciana Poklad, šį kartą pristatyta kaip “žurnalistė ir istorikė”, mokovės tonu postringauja: Oficiali lietuvių istoriografinė koncepcija didžiuosius kunigaikščius vadina lietuviais, sutelkia dėmesį į jų ir paties Vilniaus katalikiškumą, Didžiosios Kunigaikštystės kalbą vadina “slavų kilmės kanceliarine kalba”, jokiu būdu ne “baltarusių” arba “senąja baltarusių”. Tuo tarpu materialiniai baltarusių ir stačiatikių buvimo įrodymai randami Vilniaus žemėje dažnai. Todėl archeologinius tyrinėjimus lietuviai mieliau atlieka už Vilnijos ribų, ten, kur mažesnė tikimybė atkasti ką nors “ne tai”. Plataus masto statybos, šią vasarą prasidėjusios senajame Vilniuje, privertė imtis darbo lietuvių archeologus, kurie visai neketino atlikti kasinėjimų būtent šiose vietose. Kalbu apie du gana didelius plotus: vadinamąją Žemutinės pilies teritoriją (…) ir Gedimino prospektą…

Tą patį kartoja ir T. Poklad kalbinamas baltarusių archeologas Alehas Trusavas: Vilnių mažai kas deramai kasinėjo… Baltarusiams kasinėti neteko, nes kas mus ten įleis? O lietuviai nekasinėjo ir nekasinėja, ypač Vilniaus, nes – dar ras “ne tai”. Jie nelabai nori tyrinėti ankstyvųjų sluoksnių, nes suranda slavus, ir visi jų mitai sugriūva. Todėl jie Vilnių kasinėja “sukandę dantis” – ten, kur vyksta statybos darbai… Jie nemėgsta kasinėti miestų, nes miestuose ką jie lietuviško gali surasti…

Taip radijo bangomis iš Vilniaus sklinda neturintis precedento melas apie Lietuvą. Apie tai, kad lietuviai Vilniaus netyrinėja, atvirai meluojama. Net kalbant apie Žemutinę pilį sakoma, kad ji tyrinėjama tik dėl statybų pradėtų, užmirštant, kad nuolatiniai tyrinėjimai vyksta nuo 1988 m. ir jau išėjo 4 knygos, kuriose aprašomi tyrinėjimų rezultatai iki 1995 m., kad kasmet kasinėjama dešimtyse Vilniaus vietų, o rezultatai skelbiami tęstiniame leidinyje “Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje”. Žinoma, viskas skelbiama lietuviškai, todėl yra “paslėpta” nuo baltarusių, nemokančių lietuvių kalbos. Tai puiki erdvė mistifikacijoms.

Kasinėjimai, išskyrus Žemutinės pilies, suprantama, dažniausiai susiję su statybos ir remonto darbais, bet tai visai normalu – visur miestai taip tyrinėjami. Argi galima įsivaizduoti, kad kas nors išardytų gatvę ar šaligatvį vien dėl archeologinių kasinėjimų? Pagaliau ir prasmės nėra – žemės kasimo darbų ir taip daug vyksta, svarbu visus juos prižiūrėti ir fiksuoti tai, kas randama. Sovietmečiu dažnai kasdavo be archeologų, dabar viskas suregistruojama ir Vilniaus archeologija jau sukaupė tiek medžiagos, kad iš jos apgintos kelios disertacijos, ir išryškėjo kokybiškai naujas Vilniaus istorijos pradžios vaizdas.

Šmeiždamas jį priglaudusią valstybę neatsilieka ir S. Dubavecas: Baltarusiška ir lietuviška vienos bendros valstybės – Didžiosios Kunigaikštystės – istorija atrodo lyg skirtingų šalių istorijos. Visų pirma todėl, kad jei baltarusiai dar kažkiek atsižvelgia į lietuvių tautos dalyvavimą šioje viduramžių valstybėje, tai lietuviai visaip vengia užuominų apie baltarusius, vaizduodami LDK kaip vienakonfesinę, vienatautę, vienakalbę šalį. Ką gi, kai 1939 metais lietuviams atiteko Vilnius, tada dar visai nelietuviškas, tai buvo pagrindinis koziris, kuris leido mažai tautai pasiskelbti vienintele Didžiosios Lietuvos paveldėtoja.

Tikrai sunku patikėti, kad pats S. Dubavecas nuoširdžiai tiki, jog lietuvių istoriografijoje LDK vaizduojama kaip vienatautė ir vienakalbė šalis. Naudojantis dualistine gėrio ir blogio kovos schema, kuriamas dirbtinis kontrastas tarp “neobjektyvios” lietuvių istoriografijos ir “objektyvių” baltarusių nacionalistinių Lietuvos istorijos interpretacijų. Neišmanymas ir melas susilieja vientisoje dezinformacijos ir mistifikacijų tėkmėje.

Žemutinės pilies teritorijoje rastas retų lietuviškų monetų lobis, anot A. Trusavo, taip pat rodantis, kad Vilnius priklauso baltarusiams: Šis monetų lobis dar kartą parodo, kad ylos maiše nepaslėpsi. (…) Kas čia keisto – Vilniuje turi būti tokių monetų, tiesiog Vilnių prastai kasinėjo archeologai… Nieko keisto, kad Vilniuje rado lobį – kur gi dar jo ieškoti… Jei jau čia mūsų sostinė, čia visko turi būti daugiau ir geriau, nei kituose mūsų Baltarusijos miestuose… Na, rado tokias monetas Vilniuje – juk Vilniuje buvo monetų kalykla. Na, užrašas baltarusiškas, – juk valstybinė kalba buvo baltarusių, ne lietuviškai gi ant jų rašyti. Štai jei lietuviškai būtų užrašyta – tai būtų keistenybė. T.Poklad skuba papildyti: Baltarusių istorikai neabejoja, kad viena iš LDK monetų kalyklų buvo Vilniuje. Lietuvių tyrinėtojai įsitikinę, kad Vilniuje nebuvo savos monetų kalyklos – esą todėl ir užrašai ant monetų ne lietuviški, užrašyti ne lotyniškomis raidėmis, o kirilica.

Vėl akivaizdžiai meluojama, neva lietuviai neigia, kad Vilniuje buvo monetų kalykla. Nežinia, kam tai reikėtų neigti, ir ką nepalankaus lietuviams įrodytų pinigų kalyklos buvimas, bet taip kuriama kažkokio detektyvo atmosfera. Atrodo, tarsi iki šios vasaros tyrinėjimų nežinota, kad valstybės kanceliarijoje vartota rusinų kalba, tarsi iki tol nežinota, kad ant kai kurių Lietuvos monetų buvo užrašas Печать.
Iš tiesų viskas seniai žinoma, kaip ir baltarusių spekuliacijos šiuo pretekstu. Baltarusijoje LDK kanceliarijos kalba nuolat apibūdinama vartojant anachronizmus “valstybinė kalba” ir “baltarusių kalba”, nors tuo metu valstybinės kalbos apskritai nebuvo. Kalba, vartota kanceliarijos reikmėms, nebūtinai buvo vartojama ir žodžiu (etninėje Lietuvoje teismuose vartota žodinė lietuvių kalba – tai liudija lietuviškai rašytos priesaikos; Lietuvai priklausiusiose Rusios žemėse, suprantama, kalbėta rusinų kalba, kuri buvo artima kanceliarinei).

Kalbai pakrypus apie valstybinę “baltarusių” kalbą, laidos dalyviai draugiškai piktinasi tuo, kad lietuviai ją vadina kanceliarine, o kartais “rusų”.

A. Trusavas ta proga netgi cituoja Lietuvos Statuto žodžius, kad raštininkas privalo rašyti rusiškomis raidėmis, ir iš karto komentuoja – rusiškos raidės, bet ne kalba. Bendrame baltarusių mentaliteto kontekste toks akcentas visai aiškus – raidės rusiškos, o kalba baltarusiška, tiksliau “litvinų”, baltarusių protėvių, sukūrusių ir valdžiusių LDK. Tik Trusavas cituoja netiksliai – originale parašyta: O žemės raštininkas turi rusiškai, rusiškomis raidėmis ir žodžiais, visus raštus, išrašus ir pašaukimus rašyti. Taigi vėl meluojama, kaip ir daugeliu kitų atvejų.

S. Dubavecą piktina kanceliarinės kalbos terminas, kurio jis apskritai nesupranta: Kanceliarinė kalba kaip LDK valstybinė kalba gali prajuokinti bet ką, kas susipažinęs su Lietuvos Metrika ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutu. Prajuokinti, nes kas gi galėtų būti tokios kalbos vartotojai, kokia tauta – kanceliarai ar kanceliaritai? Nepaisant to, lietuvių istorijoje parašyta būtent taip. Tai, suprantama, mitas. (…) Tai tarsi toks susitarimas, priimtas dalykas, kaip tikėjimas Seniu Šalčiu. Galiausiai S. Dubavecas kilniai leidžia lietuviams turėti savo pasakas ir mitus “vidiniam naudojimui”, bet pažymi, kad visai kitas dalykas, kai mūsų su lietuviais bendra praeitis darosi neprieinama baltarusiams.

T. Poklad iš karto pareiškia, kad šiųmetinių radinių kol kas neleidžiama fotografuoti ir rodyti visuomenei. Praleidus negirdomis Gintauto Rackevičiaus paaiškinimą, kad monetos šiuo metu restauruojamos, seka piktas Trusavo komentaras: Tai visai nenormali praktika, antimokslinė praktika. Nes normali šalis jau seniai būtų išplatinusi visas tas nuotraukas visuose laikraščiuose, kad visi žmonės matytų. Todėl tai nenormali praktika, nemokslinė, ir visai nedaranti garbės lietuvių tyrinėtojams.

Komentuodamas Gedimino prospekto tyrinėjimus, A. Trusavas sukurpia išvis fantastišką teoriją: Iškart susidūrė su tuo, ką rado Holubovičiai 1939–1940 metais. Lenkų archeologai (…) rado vainamąjį Krivič-gorodą šalia tos vietos, kur buvo pirmoji gyvenvietė, įkurta poločanų galbūt XII amžiuje. Šią medžiagą jie išspausdino rusiškame žurnale “Trumpi Materialinės istorijos instituto pranešimai” – tai 1940 metų publikacija. Tą publikaciją lietuviai uždraudė, niekada ja nesiremia. O ten rado XII–XIII a. dirbinius, tai buvo tipiška gyvenvietė, tokia kaip Polockas, baltiškų daiktų ten nebuvo.

Pažymėjusi, kad seniausius šio sezono radinius “lietuviai datuoja XV arba XVI a.”, T. Poklad vėl duoda žodį Trusavui, kuris postringauja apie tai, kad Vilnius turėjęs kelis centrus, ir seniausias centras buvęs Krivič-gorodas, šiemet rastas Gedimino prospekte (!). Lietuviai tai neigia, nors šių metų radiniai esą griauna jų teorijas.

Laidos pabaigoje S. Dubavecas padaro išvadą, kad visos negerovės kyla iš to, kad Vilnių tyrinėja tik lietuviai, o baltarusiams neva neleidžiama tyrinėti “savos” sostinės: O pabandyk, baltarusių istorike, peršok iš pradžių valstybės sienos vizų barjerą, paskui finansinį barjerą, biurokratinį – išaiškink, ko tau prireikė kaimyninės valstybės sostinėje, o net jei visa tai įveiksi, štai tau paskutinis barjeras – nuo kolegų istorikų. Neparodys, ką ten surado. Galiausiai reziumuojama: Kita vertus, jei archeologai iš tiesų kasinėja tiktai savo pasinės registracijos žemę, o širdis, siela ir mokslinis tikslingumas čia niekuo dėti, jei istorikai važinėja tik savo valstybės vežime, vadinasi, ir jų dalyvavimas savos, bet buvusios sostinės tyrinėjimuose yra valstybinis, politinis ir diplomatinis reikalas. Visa problema, kada tai supras dabartinė Baltarusijos valstybė
.
Taip ir lieka neaišku, kaip nuovokusis baltarusių archeologas sugebėjo taip savitai interpretuoti lietuvių archeologų atradimus, nors jų akyse nematė, nes lietuviai esą viską slepia. Akivaizdu, kad apie Lietuvos archeologų tyrinėjimus jis iš tiesų neturi nė menkiausio supratimo. Tik, žinoma, ne dėl to, kad nuo baltarusių būtų kas nors slepiama – tiesiog niekas iš baltarusių dar nėra pareiškęs noro nei apžiūrėti radinius, nei dalyvauti tyrinėjimuose. Ir kam to reikia, jei baltarusiškos teorijos lengvai gimsta ir be faktų? Niekada nepabandžius susipažinti su radiniais, galima dar ir pareikšti, kad lietuviai vis tiek “neparodys, ką ten surado”.

Kokia bus mūsų pozicija?

Atvirai antilietuviškos Lietuvos istorijos interpretacijas baltarusių nacionalistai skleidžia jau ne pirmus metus, ir galo joms dar nematyti. Lietuvoje į tai dažnai žiūrima abejingai – esą pakvailios ir kada nors ateis į protą. Į protą vis dėlto einama lėtai, o iš proto – greitai ir su dideliu įkarščiu. Apie baltarusiškas Lietuvos istorijos interpretacijas Lietuvos istorikai yra rašę nedaug, o ir tą patį daugiausia lietuviškai (t.y. iš esmės sau). Rusiškai, berods, dar apskritai nieko neparašyta. Žodžiu, ištikimai laikomasi pozicijos, kad visa tai tiek nerimta, kad neverta dėl to kvaršinti galvos. Bet belaukiant savaiminės šių kliedesių pabaigos, ji vis dar neateina.

Nekreipdami dėmesio į tai mes patys leidžiame baltarusių nacionalistams skleisti antilietuvišką propagandą iš Vilniaus, netgi remiame juos, įsivaizduodami, kad tuo paskatinsime Baltarusijos demokratizaciją. Tarkime, mums pavyks, ir tokie veikėjai iš tiesų ateis į valdžią Baltarusijoje. Ar neteks gailėtis A.Lukašenkos režimo, kuris bent jau pretenzijų į Vilnių niekada nėra pareiškęs?

Ugdyti demokratiją Baltarusijoje reikia. Šalis, su kuria mus sieja šimtmečiai bendros istorijos, kurioje tiek Lietuvos praeitį menančių vietų, pagaliau, kurios piliečių gyslomis teka tiek lietuviško kraujo (juk nemažai nutautusių lietuvių įsiliejo į baltarusių tautą), šiandien yra atstumta Europos, užguita savo diktatoriško režimo, gyvenanti fantazijų pasaulyje, pikta ant savęs ir savo kaimynų. Bet demokratija ugdoma tada, kai platinama objektyvi informacija, žmonės šviečiami, pratinami kritiškai mąstyti. Tai reikalauja kryptingo ir atkaklaus darbo. Nepakanka atsainiai mesti mikrofoną tokiems tamsuoliams kaip Dubavecas į rankas – “še, kalbėk, kas šaus į galvą”. Tai nė kiek nepadės ugdyti demokratiją, o tik skatins tautinę nesantaiką ir klampins mūsų artimiausius kaimynus į neišbrendamą fantazijų liūną.

Tam tikra prasme mes elgiamės panašiai kaip Trusavas ir Dubavecas, kurie nė nepabandę nusprendė, kad baltarusių tyrinėtojų niekas neįsileis į Vilnių ir nieko neparodys. Mes gi manome, kad jeigu pabandytume aiškinti baltarusiams tikrąją Lietuvos istoriją, mūsų vis tiek niekas neklausys ir toliau tikės jermalovičiais ir urbanais. Taigi neverta nė bandyti.

Kai kas gal ir neklausytų, nekreiptų dėmesio į jokius argumentus, bet jokiu būdu ne visi. Blaiviai mąstančių baltarusių istorikų yra ir dabar. Bet iš mūsų pusės – tik išdidi tyla. Laukiame, kol patys susipras, o gal ims skaityti lietuviškai.

O jeigu mums vis dėlto rūpi kokios nuomonės apie Lietuvos ir Vilniaus praeitį sklando valstybėje, esančioje tik už 33 kilometrų nuo Vilniaus, tai pats metas ir patiems atkreipti dėmesį į Baltarusiją, rašyti baltarusiams suprantama kalba ir jiems prieinamuose leidiniuose. Turime bendradarbiauti su baltarusių istorikais ir kartu aiškintis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį bei jos vietą lietuvių ir baltarusių tautų istorijoje. 

Naujienos iš interneto