Praeitis dabartyje. Gruzijos teritorinio vientinsumo ir demokratijos išbandymai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

XX amžiaus pirmoje pusėje Lietuva patyrė teritorinio vientisumo išbandymus, kurie nors ir istoriškai atitolę, bet ir dabar išlieka pamokantys. Atplėštas ir vėl susigrąžintas Vilniaus kraštas, prijungtas, prarastas, vėl sugrąžintas Klaipėdos kraštas. Lietuvos valstybei tarptautinėse organizacijose teko ginti savo tautiečių teises Lenkijos valdomoje Rytų Lietuvoje, kur vyko lietuvių ir jų kultūrinių organizacijų persekiojimas. Tuo tarpu Hitleris buvo tapęs tariamu vokiečių teisių gynėju Klaipėdos krašte, kur jiems reikalavo žodžio ir visų kitų laisvių. Paradoksalu, kad naciai atėmę pagrindines teise iš savo piliečių (jau nekalbant apie žydus) apsimetė „demokratijos gynėjais“ Lietuvoje. Sustiprėjusi nacistinė Vokietija 1939 metais vėl prisijungė Klaipėdos kraštą, pagrasinusi Lietuvai, jog jos pasipriešinimo atveju Vokietijos kariuomenė „neaišku kur sustos“. Gruzijai panašūs teritorinio integralumo išbandymai teko XX-XXI amžių sandūroje.
Komunistinė santvarka, jos vykdytas teroras, prievartinio nutautinimo politika užprogramavo daugelį problemų ir Kaukazo tautoms. Karabachas, Abchazija, Osetija – tik keletas regionų iš esmės pakeitusių Gruzijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Rusijos tarpusavio santykius. Bet viskas turi savo istoriją, kuri gali ne tik padėti išsiaiškinti konfliktų priežastis, bet ir suprasti konfliktuojančių šalių pozicijas.
Dezintegracijos projektai ir etniniai valymai
1989 metais aktyviausiai tautinio atgimimo paveiktose ir nepriklausomybės planus puoselėjusiose respublikose vienas po kito ėmė gimti nauji autonominiai rajonai arba ištikimybę Maskvai savo veiksmais pademonstruodavo jau egzistavusių autonomijų komunistiniai vadukai. Siekiant kaip nors priversti Lietuvos Respubliką pakeisti savo poziciją, Sovietų Sąjungos KGB Lietuvos padalinys 1989 m. pasiūlė kurti „nacionalinius rajonus ir apylinkes” (Rytų Lietuvos Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose). Vadinamųjų „raudonųjų regionų“ scenarijai įgyvendinti ir Gruzijos Abchazijoje, ir Pietų Osetijoje, ir Moldovos Padniestrėje. Štai 1989 m. lapkričio mėn. Pietų Osetijos autonominės srities liaudies deputatų taryba priėmė sprendimą reorganizuotis į autonominę respubliką, kuri orientuotųsi į Maskvą ir sąjunginės valstybės išsaugojimą. Maskvos palaikomi vietos komunistai kūrė separatistines struktūras ir Gruzijos Aukščiausiai Tarybai neliko nieko kito, kaip 1990 m. gruodžio 10 d. paskelbti apie Pietų Osetijos autonomijos panaikinimą. Bet realizuoti savo nutarimų Gruzija neturėjo pakankamai pajėgų ir nei nauji kariniai susirėmimai, nei regiono blokada padėties nepakeitė. Tuo metu, kai Lietuvoje po rugpjūčio pučo buvo taikiai paleistos autonomininkų struktūros ir jų komunistuojantys vadukai arba išsilakstė, arba buvo teisiami, Gruzijos valstybei neatkūrus politinio stabilumo kilo pilietinis karas ir paskelbta Pietų Osetijos Respublika toliau egzistavo jausdama Rusijos paramą. Gruzijos dezintegracija leido Rusijai išlaikyti reikalingą įtaką. Po 1992 m. susitarimų tarp Gruzijos ir Rusijos, į konflikto zoną buvo įvestos rusų-osetinų ir gruzinų taikdarių pajėgos. Nutraukti pusantrų metų trukę ginkluoti susirėmimai.
Atėjus į valdžią Rusijoje V. Putinui keitėsi ir požiūris į separatistinius Gruzijos regionus. Tiesa, ne iš karto, bet po „rožinės revoliucijos”, kuomet Gruzija atsikratė komunistinio palikimo ir valstybę perorientavo Vakarų kryptimi. Tuo pat metu Abchazija savo teisę į atskirą nuo Gruzijos valstybingumą kildino nuo 1918 m. gegužės 11 d. paskelbtos nepriklausomos abchazų valstybės, kurią 1918 m. tariamai okupavo Gruzijos demokratinės respublikos kariuomenė. Pagal analogiją Lietuvoje 1918-1919 m. taip pat egzistavo sovietinė Kapsuko Lietuva, vėliau pavirtusi Litbelu, kurią tariamai „užgrobė“ demokratinė Lietuvos Respublika. Bet jeigu Lietuvos SSR buvo vėl sukurta po 1940 metų okupacijos, tai Gruzijai ši malonė buvo suteikta jau 1921 metais, jėga likvidavus jos nepriklausomybę. Sovietų valdžia vykdė abchazų asimiliacijos politiką ir pasiekė nemenkų rezultatų. Gruzijai siekiant atkurti savo valstybę, 1990 m. rugpjūčio mėn. Abchazijos ASSR Aukščiausioji Taryba paskelbė valstybinio suvereniteto deklaraciją, aktyviai palaikė 1991 m. kovo 17 d. referendumą dėl  Sovietų Sąjungos išsaugojimo. Iškilo aiški priešprieša tarp valstybingumą atkuriančios Gruzijos ir Sovietų Sąjungos išlikimą palaikiusios Abchazijos. 1992 m. liepos 23 d. Abchazijos Aukščiausioji Taryba, remdamasi 1925 m. sovietinės Abchazijos konstitucija, pasiskelbė suverenia valstybe. Prasidėję ginkluoti susirėmimai pasibaigė tik 1993 m. rudenį. 1994 m. balandžio 4 d. buvusių komunistų ir komjaunimo sekretorių valdoma Abchazija, tarpininkaujant JTO ir EBSO, pasirašė su Gruzija pareiškimą dėl konflikto politinio sureguliavimo priemonių.
Iki 1990 -ųjų Abchazijoje gyveno 525 tūkst. gyventojų, tarp kurių buvo 240 tūkst. gruzinų ir 93 tūkst. abchazų. 2005 metais Abchzijoje gyveno 214 tūkst. žmonių, tarp kurių apie  94 tūkst. buvo abchazai ir 46 tūkst. gruzinai. Pastariesiems buvo leista sugržti tik į vieną Galio rajoną, kuriame jie iki ginkluoto konflikto sudarė absoliučią daugumą. Abchazija po etninio valymo atsikračiusi gruzinų tautinės daugumos – 1999 m. organizavo referendumą, palaikantį suverenios Abchazijos valstybės sukūrimą. Bet koks referendumas, kuris buvo vykdomas tariamai remiantis tautinio apsisprendimo teise, neleidus pabėgėliams sugrįžti duodavo vienodą rezultatą. Dauguma pasisakydavo už atsiskyrimą nuo Gruzijos ir suartėjimą su Rusija. Ir jau 2002 m. 70 proc. Abchazijos buvo gavę Rusijos pilietybę. Tas pats buvo daroma ir Pietų Osetijoje, kur 60 proc. taip pat buvo gavę Rusijos pasus. O čia demografinė padėtis, iš esmės, skyrėsi nuo Abchazijos: 1989 m. tarp buvusių 98 tūkst. gyventojų buvo 65 tūkst. osetinų ir 28 tūkst. gruzinų. Vos keturių tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijoje gruzinų gyvenami kaimai buvo išsibarstę tarp osetinų kaimų. Gruzijos viduryje atsiradusioje Pietų Osetijos Respublikoje gyveno vos dešimtadalis osetinų, kurie daugiausia buvo susitelkę Rusijai priklausiusioje Šiaurės Osetijos-Alanijos Respublikoje. Prasidėjus kariniam konfliktui apie trečdalis pietų osetinų paliko gimtinę ir atgal nebegrįžo. 10 tūkst. gruzinų taip pat turėjo palikti savo gyvenamąsias vietas. Iki 2008 m. karinio konflikto Pietų Osetijoje gyveno vos 72 tūkst. gyventojų, tarp kurių buvo 46 tūkst. osetinų ir 18 tūkst. gruzinų. Gruzija kaltinama etniniu valymu, nors pačioje Gruzijos sostinėje osetinų šiuo metu gyvena net daugiau negu visoje Pietų Osetijoje. Taigi, kaltinimai Gruzijai yra daugiau skirti pridengti jau įvykusius etninius valymus, kurie pakeitė demografinę struktūrą ir sukūrė pagrindus artimojoje ar tolimojoje ateityje Rusijai įvykdyti šių teritorijų aneksiją.
„Raudonieji sekretoriai“ – separatistai, ofšorininkai ir kontrabandininkai
Pilno vaizdo apie separatistinius regionus nesusidarysime, jei neperžvelgsime jų dabartinių lyderių politinių biografijų bei turimų ryšių su Rusija. Štai Abchazijos prezidento poste įsitvirtinęs Sergejus Bagašpas, nuo 1980 m. buvo Abchazijos komjaunimo pirmuoju sekretoriumi, komunistų partijos rajono sekretoriumi, vėliau buvo Rusijos kontroliuojamos energetikos įmonės „Černomorenergo“ generaliniu direktoriumi. Abchazijos viceprezidentu paskelbtas KGB žmogus Raulis Chadžimba. 1986 m. baigė KGB mokyklą Minske ir iki 1992 m. dirbo Abchazijos KGB, vėliau kuravo separatistų saugumo struktūras. Jau keletą metų jie ne tik nuosekliai vertė Abchaziją Rusijos dalimi ne tik siūlydami gyventojams tapti Rusijos piliečiais, bet ir savo priimtus įstatymus derindami su Rusijos teisine baze. Jų lūpose reikalavimas valstybinės nepriklausomybės reiškia tik gilesnę integraciją į Rusiją.
Abchazija ir Pietų Osetija nekontroliuojamos Gruzijos valdžios ir palaikomos Rusijos egzistuoja daugiau kaip dešimtmetį, nes egzistuoja ir labai aiškūs (bet nebūtinai legalūs) finansiniai interesai. Kremliui artimos oligarchinės grupės ne iškarto, bet pajautė jų duodamą naudą. Čia įsikūrusios šešėlinės ofšorinės kompanijos, Gruzijos duomenimis, išplauna didžiulius šešėlinius kapitalus. Rusijos verslo ypatingai netenkino Gruzijos pažadas eksproprijuoti neteisėtai Abchazijoje įgytą nuosavybę, ypač, kai į olimpinio projekto Sočyje realizavimą planuojama įtraukti ir Abchazijos ofšorinę „juodąją skylę“.
Paskelbtas Pietų Osetijos prezidentas Eduardas Kokojty, kuris buvo pedagoginio instituto komjaunimo sekretoriumi, nuo 1997 m. darė biznį Rusijoje ir buvo Valstybės Dūmos deputato padėjėju. Iš šio posto 2001 m. komandiruotas į Pietų Osetijos prezidento postą. Prieš kelis metus buvo paviešinta E. Kokojty ir su juo artimai susijusių asmenų kriminalinės veiklos detalės. Teigiama, kad pasisavindamas Rusijos teikiamą finansinę ir humanitarinę pagalbą, E. Kokojty įgijo namus ir butus prestižinėse Rusijos vietose. Žmonių grobimas, kontrabanda, reketininkų priedanga leido Pietų Osetiją kontroliuojančiam klanui sukaupti reikalingą kriminalinę įtaką, o dosniai Rusijos skiriama finansinė ir karinė parama įsitvirtinti regione. Iš metalų, spirito, cigarečių, ginklų kontrabandos verslo gyvenusių Pietų Osetijos ir Gruzijos pareigūnų simbiozę nutraukė M. Saakašvilis, atleisdamas iš užimamų postų pusę valdininkų, daugumą policininkų. Užblokavusi kontrabandos kelius, įvykdžiusi reformas Gruzija sulaukė ilgai laukto ekonominio palikimo, o Pietų Osetija ir toliau liko skurdžiausia provincija. Bet Rusija toliau palaikė 2 tūkst. ginkluotų samdinių ginamą klaną, įsitvirtinusį strateginėje vietoje Pietų Osetijoje. Tai E. Kokojty padėjo atmesti net tokius Gruzijos pasiūlymus suteikti tiek autonomijos, kiek jos turi Rusijos sudėtyje esanti Šiaurės Osetija-Alanija. Politinė nauda ir spaudimo įrankis Maskvai buvo kur kas naudingesnis, kuris atsvėrė ir Pietų Osetijos kontroliuojančio režimo korupciją, federalinių lėšų „išplovimą“.
Gruzijos kova už laisvę – Europos solidarumo išbandymas
Ar Gruzija iš tiesų nieko negalėjo pasiūlyti separatistiniams regionams? Silpna, Ševarnadzės Gruzija, be abejonės, negalėjo. Priešingai, tokia Gruzija ir jos separatistiniai regionai buvo netgi naudinga Rusijai. Bet Gruzijoje prezidentui išrinkus M. Saakašvilį  viskas pasikeitė. Jo provakarietiška orientacija, reikalavimas išvesti iš Gruzijos Rusijos karines bazes pakeitė ir Rusijos poziciją. Dar būdamas prezidentu V. Putinas teigė, kad gerbia teritorinį kitų šalių vientisumą, bet jeigu separatistinių teritorijų gyventojai norės susijungti su Rusija –  „negalima negerbti tos ar kitos teritorijos gyventojų nuomonės dėl savo gyvenimo sutvarkymo“. Dar iki Kosovo nepriklausomybės paskelbimo Rusija prabilo apie dvigubus standartus, kuriuos tariamai Vakarų valstybės taiko Balkanuose ir kitokius – Rusijos kontroliuojamų separatistinių valstybių atžvilgiu. Jungtinių Amerikos Valstijų aktyvius ryšius su nauja Gruzijos valdžia, Rusijos analitikai vertino, kaip siekį išstumti Rusiją iš Kaukazo regiono. Prezidento M. Saakašvilio pareiškimas, kad Jungtinės Valstijos iki galo rems Gruzijos kovą už laivę, taip pat buvo interpretuojamas, kaip siekis atstatyti valstybės teritorinį vientisumą.
Dar iki prasidedant Gruzijos ir Rusijos ginkluotam konfliktui 2008 m. rugpjūčio 7 d., jau keli mėnesiai buvo pastebima aktyvi Maskvos veikla separatistiniuose regionuose. Būdinga tai, kad kaip ir antrojo Čečėnijos karo atveju, pradžią padarė teroristiniai aktai (Londone nužudyto buvusio FSB karininko A. Livinenkos aprašyta operacija „Hirosima“). Šį kartą sprogimai nugriaudėjo Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Bet to akivaizdžiai nepakako – ir į Pietų Osetiją permesti ginkluoti savanoriai iš Rusijos. Jie turėjo išprovokuoti Tbilisį didesniam atsakui. Gruzijos diplomatija akivaizdžiai daug padarė mobilizuodama ją palaikančią tarptautinę nuomonę, tuo tarpu Rusija okupacijai ir aneksijai jau buvo kur kas geriau pasiruošusi. Gruzija buvo gavusi daugybę Vakarų valstybių pareiškimų, palaikančių jos teritorinį integralumą, bet nežinojo, kaip šalys reaguos Rusijos agresijos atveju. O Rusija priešingai – surengė prie Gruzijos sienų karinius apmokymus, iš anksto permetė į juos 1991 metais Vilniuje pagarsėjusią Pskovo 76 -ają desantinę diviziją ir buvo užsitikrinusi neabejotiną „Rusijos piliečių“ separatistinių regionų paramą. Separatistiniai regionai ėmė aštrinti ir taip ribotus santykius su oficialiuoju Tbilisiu. Rusijos kariuomenei jau išsirikiavus žygiui į Gruziją, pastaroji buvo kaltinama besiruošianti pulti separatistus.
Likus trims savaitėms iki ginkluoto konflikto gruzinų analitikai teigė, kad Gruzija neturi reikiamų resursų jėga susigražinti Abchaziją ir Cchinvalį, nes pagrindinė konflikto pusė dabar jau buvo ne separatistai, o Rusija. Anot internetinio laikraščio „24 saati/24 valandos“ analitiko L. Girsiašvili: „šiame etape mėginimas atstatyti teritorinį vientisumą karine jėga gruzinų valstybei, ir atitinkamai gruzinų valdžiai bus katastrofiškas. Bet žinoma bus naudingas Rusijos valdžiai“ (2008 m. liepos 9). Gruzija turėjo būti pasiruošusi bet kokioms provokacijoms, o pagrindiniais ginklais turėjo tapti kantrybė ir stipri diplomatija. Iš kitos pusės, Gruzija taip pat negalėjo taikstytis su samdinių organizuojamais gruzinų kaimų ir taikdarių puolimais Pietų Osetijoje. Susidarė situacija, kuriai Rusija kariniu atžvilgiu buvo gerai pasiruošusi. Juo labiau, kad buvo laimėjusi strateginį diplomatinį mūšį 2008 m. balandžio mėnesį, kuomet Gruzija NATO šalių vadovų susitikime nebuvo pakviesta pradėti įgyvendinti narystės NATO veiksmų planą. Rugpjūčio 3 d. separatistai atsisakė Berlyne dalyvauti taikos sprendimų aptarime. Jų rankomis Rusija jau gilino konfliktą ir prasidėjus kariniam konfliktui planavo ne tiek minėtų Gruzijos teritorijų aneksiją, kiek priklausomai nuo rezultatų ir Vakarų valstybių reakcijos – demokratinio provakarietiško (t.y. nepriimtino deryboms su Rusija) prezidento M. Saakašvilio nuvertimą arba bent jau jo pozicijų susilpninimą. Nuginkluota, paklusni Gruzija Rusijai atvertų naujas Kaukazo ir viso regiono (ir energetinių resursų tiekimo kelių) kontrolės kelius bei galimybę tapti regiono žandaru, įtvirtinančiu korumpuotus, kriminalinius, marionetinius, bet Rusijos vadovybei asmeniškai priimtinus, režimus. Europos Sąjungos solidarumas ir suverenių demokratinių šalių palaikymo politika vėl patiria išbandymą.
2008 m. rugpjūčio 9-10 d.
Šaltinis: www.politika.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra