Praeities spėliojimai iš Punsko

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šiandieną iš ryto Lietuvos radijas Katedros aikštėje pastatytoje palapinėje su numatytais ir nenumatytais kalbėtojais minėjo „Sąjūdžio“ dvidešimtmetį. Vėliau minėjimas tęsėsi Seime ir kitur, ir ne tik tą dieną, ir ne tik Vilniuje.

Šis įvairumas priminė ir man praeities spėliojimus.

1283 m. dabartinės Punsko parapijos ribose kryžiuočiai sunaikino piliakalnį ir ne tiek kalną, kiek medinę pilį. Prieš apie dvi dešimtis metų lenkų archeologai čia atkasė apie 80 metalinių kryželių. Tie kryželiai apie 1 colio dydžio ir keturių lygių pečių. Jų čia atsiradimą sieju su XI a. sudegusia ir XII a. atstatyta Gardino pilimi. Tiesia linija nuo Eglinės piliakalnio iki Gardino pilies ir šimto km nereikia. Tai bizantinio tipo kryželiai.

Kryžiuočiai šį kraštą palikę „leer und oede“ (tuščią už dyką).

Lenkijos–Lietuvos karalienei Bonai kaip pasoga atiteko kairinė Nemuno „leer und oede“ miškinga dalis – Karalienė tuos miškus suskirstė girininkijomis juostų pavidalu, kurių pradžia prasidėdavo ties Nemunu, o baigdavosi prie sienos su Prūsija.

Livos vėliavninkui Stanislovui Žaliavskiui teko valdyti girininkiją, kurioje buvo Lazdijai, Seivų ir Punios ežerai. Per Lazdijus teka upė Lazdija, turinti vardą nuo lazdų, kurios būdavo daromos iš riešutojų. Iš Seivų ežero išteka upelis, prie kurio kunigaikščiai turėjo vandens malūną, o apie tris kilometrus ežero pakraščiais auga nendrės, iš kurių nesunkiai būdavo daromos šeivos. Ežero vardas kilęs dar tuo metu, kada garsas „š“ dar buvo tariamas kaip garsas „s“.

Į Punios ežerą iš šiaurės pusės įteka upelis, prie kurio irgi stovėjo vandens malūnas, tik negirdėta, kad jis priklausė klebonui. Iš rytų pusės, iš klampios balos, irgi į ežerą įteka upokšnis. Prie šio upokšnio ežero smėlėtas dugnas, tinkamas arkliams girdyti ir vežimų ratus pamirkyti. Iš ežero pietų pusės išteka irgi bevardis upelis. Netoli, prieš ištekėjimą, yra salelė, kurioje auga karklai. Šio ežero plotas neturi nei dešimties margų.

2008-06-05 d.

Tarp į Punią įtekančių iš šiaurės ir iš rytų upelių į ežerą iš šiaurės įsiveržęs gana status, neturintis dešimties metrų aukščio nuo vandens paviršiaus, pusiasalis. Šis apie pusės kilometro pločio pusiasalis patiko girininkui Stanislovui Zalivskiui, kuris čia savo lėšomis 1597 metais pastatydino medinę bažnyčią. Tais pačiais metais karalius Kazimieras skyrė tos bažnyčios klebonui už trijų kilometrų nuo bažnyčios aštuonetą valakų žemės Šaltėnuose. Istorikams krenta lotyniškame akte išsireiškimas, kad bažnyčios klebonu turi būti: „…parochum Lithuanum atque lingvam lithuanicam gnarum“ (kleboną lietuvį ar lietuvių kalbą mokantį). Niekas nepastebi, kad tame karaliaus Sigismundus pasirašytame rašte, neminimas klebono nei vardas, nei jo pavardė. O kita vertus, iš kur tokį kunigą imti? Juk Vilniaus kunigų seminarijoje anuomet nebuvo nei dešimties klierikų. Be to ir tie klierikai vargu ar buvo mokomi lietuviškai. Reikia manyti, kad jie mokėsi lotynų ir lenkų kalbomis.

Jeigu šiandieną Jogaila įjojo į Lenkijos sostinę Krokuvą, tai jau rytoj gavo kataliko ir karaliaus šventinimus. Ir „pater noster“ (Tėve mūsų) per naktį turbūt neišmoko. Lietuviškų poterių ir patsai Krokuvos vyskupas negalėjo suprasti, o vis dėlto šventino.

Kalbininkams užkliūva rašto išsireiškimas „… Punsco nova“ (naujojoj Punskėj). Lenkiškai „miasto“ (miestas) yra bevardės giminės, ko nėra lietuviškai. Čia įterpta lenkiška „sk“ priesaga, pav., wilenski, suwalski, sejnenski. Nepamirština, kad Punia yra moteriškos giminės.

Ši įtarpa leidžia manyti, kad senoji Punis buvo už į Punią įtekančio upelio į vakarus, nuo kurio kranto matomas veik visas ežeras.

Patsai girininkas St. Zalivskis gyveno prie upelio rytų pusėje už beveik trijų kilometrų nuo bažnyčios. Rašte Šaltėnai pavadinti vardu „Studiencza“. Lenkiškai „sudzic“ reiškia šaldyti, o „sudnia“ – šulinys. Beveik už dviejų kilometrų nuo Šaltinių pradžios kairiame upelio krante buvo klebono dvarelis.

Anų laikų papročiu apie bažnyčią laidodavo numirėlius, o ta vieta vadinta šventoriumi, ne kapinėmis. Neneigčiau, jeigu kas nors sakytų, kad Punios klebonas gyveno Šaltėnų dvare. 1858-1881 m. statant dabartinę mūro bažnyčią minėto šventoriaus vietoje buvo iškasami žmonių kaulai. 1600 m. karališkame pergamente Punios bažnyčiai skiriama dar keturi valakai žemės apie keturis kilometrus į rytus bažnyčios vargonininko išlaikymui.

1606 metų tame pačiame pergamente rašytame akte nėra parašo Sigismundus. Puniai suteikiamos miesto teisės. Tuo pačiu metu Punske atsiranda žydai, kurie, kaip žinia, nuomodavo karčiamas.

Daugiau lotyniškai rašytų karališkų pergamentų nėra, tai ir nežinia, ar pirmą karčiamą savo lėšomis pastatė girininkas.

2008-06-07 d.

1522 m. Lenkijos karalius Žygimantas Senasis už paslaugas nemoka pinigais, o Visniovieckiui skiria Sainų ežerus ir miškingą plotą Galadusio link. Šiuo šileliu vyskupas A. Baranauskas važiuodavo į Alnų dvarą pabūti su dvaro ponu, pašnekėti lenkiškai, o į Seinus grįždavo plentu.

Visniovieckis čia niekad nebuvo atvykęs, tik atsiuntė savo žmones, kurie ežerų pietuose prie Sainos ištakos įkūrė dvarelį ir čia ūkininkavo.Visniovieckio šlėktiškos laikysenos sūnus nuo kardo žuvo Turkijoje.
Visnioveckaitė, kurios žinion perėjo Sainų apylinkės, gyveno netoli Vilniaus. Ji irgi čia nebuvusi. Iš pavardės atrodytų, kad savininkais tapo lenkai. Prisimintina, kad ir Ukraina buvusi Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės dalis. Ukrainos Visniovcuose ir gyveno kunigaikštis, vadinamas Visniovieckiu.
Šalia Poznanės gyvenęs kalvinas Jurgis Grudzienskis paskolino karaliui pinigų. Tais laikais pinigai buvo muštiniai zlotai iš aukso ar iš sidabro. Tie metalai žemės paviršiuje nesivalkiojo ir karaliui nebuvo kaip skolą grąžinti. J. Gruzdienskis – Perlamo girios girininkas. Perlamas netoli Gardino, taigi Perlamo juostos girininkijoje ir buvo Sainai.

Gruzdienskiui patogiau buvo girininkiją prižiūrėti iš Sainų negu iš Perlamo. Nevienokai pateikiamos XVI a. pabaigos datos, kada Jurgis nusipirko iš Visniovickaitės Sainus. Čia jis irgi savo lėšomis stato bažnyčią, o vietovę pavadina savo vardu Juriev’u. Senstelėjęs suserga, o sirgdamas susapnuoja dominikoną, raginantį Jurgį persikrikštyti – tai pasveiksiąs. Persikrikštyja, atlieka išpažintį, pasveiksta ir 1603 m. savo Jurijievą dovanoja dominikonams. Akte pažymima, kad po jo mirties Jurijieve negyventų jo žmona. Už bevaikį Gruzdienskį, nemokantį rašyti, aktą pasirašė du Gardino dominikonai. Gruzdienskis mirė 1606 m., o miestas neteko Juriev’o vardo. Jį valdo vienuoliai dominikonai.

Praktiškai ir visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikia dviejų tipų katalikiškos parapijos, globojamos arba karaliaus, arba vienuolių. Karaliaus globojamų parapijų DLK skaičius pasiekė keturiolika. Po to karaliai atsisakė globoti naujas katalikų parapijas. Jos būdavo kiek didesnės, turtingesnės ir garbingesnės negu globojamos vienuolių dominikonų. XVIII a. pradžioje A. Tyzenhauzeno nurodymu už 9 km nuo Seinų į vakarus atsiranda Krasnapolis (gražus miestas), kuriame steigiamos audyklos (prisimintina, kad anuomet dar nežinomas verpimo ratelis). Vietovė pradeda sparčiai augti. Seinų dominikonų viršininkas 1787 m. pastato sinagogą. Po ketverių metų ten jau gyveno 72 žydai.
1800 m. Prūsijos valdžia nusavino bažnytinius žemės turtus. Tais metais ir Punsko parapijos dvasininkai kreipėsi į vokišką įstaigą Balstogėje, bet žemės turto neatgavo. Vokiečiai be to uždraudė numirėlius laidoti kaimų kapinėse.

Sudegus pirmai Punsko bažnyčiai, klebonas Jonas Chlopicki’s 1778 m. pastatė naują keliasdešimt metrų ryčiau nuo sudegusios ir atkreiptos į rytus. Prieš tą bažnyčią stovėjo karčiama durimis į vakarus. Atidarius abejas duris nuo altoriaus buvo matoma, kas darosi už „šinko“, panašiai, ir kas vyksta prie altoriaus.

1863 m. caro potvarkiu, kas kur gyveno, ten ir tapo savininku. Vadinasi, žydeliui atiteko karčiama. Bažnyčios bokštelio langai buvo užkimšti linų pakulomis, kurios per miestelio gaisrą užsižiebė. Iš bažnyčios buvo išneštos apaštalų statulos, paveikslai ir kiti reikmenys. Gaisras užgesintas, bet netolima karčiama išliko. 1881 m. per Velykas jau po stogu buvo palaidotas bažnyčios statytojas ir klebonas kun. Kazimieras Jonkaitis.

Gotikinės bažnyčios išbaigimas atiteko kun. Simonui Narkevičiui (Simonui iš Santakos). Su jo žinia vakarinėje palėpėje būdavo slepiama aušrininkų spauda. Kun. Narkevičius kartą loterijoje išlošė 25 000, kitą kartą – 50 000 rublių. Išloštų pinigų kunigams neišmokėdavo, bet išpirkdavo sąskaitas. Tokiu būdu kapinėse atsirado koplytėlė, o atpirktos karčiamos vietoje – mūrinis gyvenamasis namas, kuriame pusę metų gyveno iš Seinų pasitraukęs vyskupas Karosas.

Ožkabalių Basanavičius pragyveno kelias žmonas, kurių viena pagimdė Joną, vėliau daktarą Basanavičių, kita – Mackevičienė, kurios vyras nuomojo dvarą netoli Santakos, prieš 1910 metus buvusį kunigų Šaltėnų dvarelį. Jų dukra Saliomė mergavo su Slunakiemio merginomis. 103-ejų metų moteris palaidota Punsko kapinėse.

2008-06-09 d.

Šnekėta, kad po 1863 m. sukilimo Žemaitijos Pilsuidžiai neteko dvylikos dvarų Žemaitijoje. Nesuprantama man, kaip jie gyveno vėliau dvare netoli Ukmergės. Suprantama, kad per pusryčius prisiminta kokiame dvare valgė kopūstus užplikintus kanapių pienu, o kuriame dvare Gavėnioje per vakarienę naudojo aguonų pieną. Aišku, ir dienomis su svečiais diskutuota – tas, ar kitas prosenelis Pilsuodis lydėjo Didžiosios Lietuvos kunigaikštį per lietuvišką Ukrainą. Ne tik tai, bet ir kitus pasakojimus šeimoje girdėjo Juozapas Pilsudskis.

Tautinių temų Juozapas bus prisiklausęs Vilniaus gimnazijoje. Savitai jausdavosi porą metų studijuodamas Kijeve. Ne be tautinės priežasties keletui metų buvo išvežtas į Sibirą…

Matyt, Juozapėlis, gyvendamas dvare, bažnytinio gyvenimo nepatyrė. Neišplėtė jo Vilniuje, ar Kijeve. Sibire parankiui nebuvo netgi cerkvės. Taip ir liko laisvas bendruomenės baras, kurio vietą užėmė kiti įpročiai ir kitoniškos mintys, kurios netiko Vilniaus visuomenei, į kurį jis grįžo iš Sibiro. Pasirinkęs jam patogesnę kryptį, atsirado ne Caro, o Austrijos imperatoriaus globoje. Senyvam imperatoriui priklausė austrai (vokiečiai), bulgarai, čekai, lenkai, rumunai, slovakai, ukrainai, vengrai. Vis tai didesnės grupės, kurias reikėjo gebėti laisvai valdyti.

1914 m. kyla pasaulinis karas, kurio metu Juozapas Pilsudskis ima organizuoti lenkiškus pulkus, lenkiškus legionus.

Ir kariaujančių kraštų ne visi kariai gyvena frontuose, o lieka užnugaryje.

Be abejonės Juozapas Pilsudskis išmoko žirgais jodyti dar gyvendamas dvare. Tiesą sakant, tai mėgdavo jodyti ant bėrosios. Kumelės lengviau suvaldomos negu žirgai. Anuomet raitija buvo judriausia kariuomenės dalis. Nepatogumas tas, kad arklius tenka dažniau šerti, vadinasi sustodinėti, ir be to paieškoti arkliams maisto. Vis dėlto Pilsudskis su savo legionais, palikęs Krokuvą, į karo pabaigą Pavisliu atsidūrė, galima tarti, Varšuvoje. Čia jis vokiečių suimtas ir pasodintas Marienburgo pilyje, kas jam psichiškai priduoda garbės, nes toje pilyje būdavo sodinami Lietuvos kunigaikščiai.

Tuo metu Maskvoje po komunistinės revoliucijos, jau parengti kariniai vienetai, kurie bus siunčiami per Lenkiją į vakarus skelbti komunistinę tvarką ir tuo pat metu vakarų valstybės nepasirengusios apsiginti. Iš Malborgo pilies į Varšuvą parvežamas Juozapas Pilsudskis, kuris įgaliojamas ginti Varšuvą. Jis į pietus nuo Varšuvos per Vislą perkelia savo batalijonus ir už kelių dienų iš užpakalio užpuola atvykusius bolševikus. Tie netikėtai užklupti, tolimoje kelionėje nuvargę, neatsispiria Pilsudskio daliniams. Į Varšuvą iš šiaurės be mūšio įžygiuoja lenkų daliniai. Bažnyčiose skamba varpai ir skelbiamas „eud nad Wisla“ (Stebuklas virš Vislos). Apie šį stebuklą turėdavo žinoti jau pradžios mokyklos pirmokučiai.

2008-06-09 d.

Keletą kartų per pusryčius mano namuose šnekėta apie Juozapo Pilsudskio buvimą Seinuose. Nešnekėta kaip Seinai sužinoję apie jo atvykimą. Kalbėta, kad jis keliavęs pas Seinų vuskupą. Pilsudskį Seinuose ties katedra pasitiko du vyskupijos darbuotojai ir pranešė, kad vyskupas serga, todėl svečio negalįs priimti ir kad tie du kunigai įgalioti tartis su Juozapu Pilsudskiu. Pasitarimas bažnyčioje užtrukęs valandą. Pilsudskis reikalavęs, kad ir lietuviškose parapijose klebonautų lenkai kunigai. Jam paaiškinta, jog jų trūksta ir lenkiškoms parapijoms, kuriose klebonauja lietuviai kunigai.

Išėję iš bažnyčios, randa iškinkytus arklius, o pasikinkiusius keturis mozūrus. Mano tėvas, buvęs Seinų parapijos parapijietis, pažinojo ir keturis mozūrus, gyvenusius apie ketvertą kilometrų nuo miesto į pietus. Minėdavo ir jų pavardes. Į karietą įkopusį J. Pilsudskį apie 600 m nuvežė iki vyskupo rūmų. Čia Pilsudskis, įėjęs į rūmus, pasirodė balkone, rankomis pasveikino susirinkusius ir nei žodžio neprataręs, išvyko Augustavo kryptimi. Susirinkę lenkai ir su vaikais buvę tokiu elgesiu nepatenkinti.

(Vertimas iš knygos „Kroniki Sejnenskie“, 2001, psl. 30). Puslapio apačioje, kairėje pusėje su nuotrauka (11×9), viduryje figūra kareiviška uniforma, į dešinę aštuonetas neatpažįstamų asmenų, o į kairę apie dešimts, kurių tarpe prie tvoros du vaikai. Apačioje užrašas: „Jozef Pilsudski w Sejnach 13.IX.19“.

Tekstas: „1919 metais rugsėjo 13 dieną, prieš keletą valandų gavus žinią apie staiga atvyksimą valstybės viršininko taip pat į Seinus, mano pašauktoje lenkų visuomenės ir kaimo vaikų didelėje apsuptyje priimdinėjau Garbingą svečią prie Seinų apskrities sienos bažnytkaimyje ir valsčiuje Krasnapolyje, patiekdamas nuodugnų tarnybinį pranešimą, kur šventiškai pasipuošusi žmonija tarp triumfaliniuose vartuose žalumynų ir gėlių entuziastiškai sveikino pirmą kartą nesenai išlaisvintoje Seinų žemėje vyriausiąjį savo Vadą. Žmonija gėlėmis papuoštoje vežiuotoje viršininką parvežė nuo katedros iki apskrities su entuziastiška žmonija ir karišku orkestru. Mano vargingai surinktu. Vyskupo namuose, kur dabar veikia apskrities tarnyba, pristatydinau Vadui gausiai atvykusią visuomenės sluoksnių delegates, dėkojant už taip ilgai laukto Seinų apskrities priskyrimo prie Lenkijos, po  kuklios arbatėlės Vado su štabu patikinimą į vienybę, kad Seinų žemė jau niekad nebus atjungta nuo Motinystės“. Apačioje stambesniomis raidėmis: „Nepriklausomosios statyboje: Augustavo, Suvalkų, Seinų žemė 1918-1919 metais. Archyvinės medžiagos rinkinys, apdorojo Tadas Radziwonowicz, Augustow, Bialystok – Suwalki 1995“ (tęsinys 9 psl.).

Nevienokai lenkai vertino Pilsudskio žygį į Ukrainą prieš bolševikų jėgas. Daug nenusikalsiu pažymėdamas, kad Jo netgi nemėgo tie lenkai, kurie augo Kaizerio įtakoje. Pilsudskis, paskelbtas Tautos vadu, valstybiniais valdininkais skirdavo pietų ir rytų Lenkijos praprusiusius pažįstamus. Kad jis buvo mėgiamas, tą liudyja faktas, kad jam mirus daugelis verkė ir gausiai dalyvavo jo laidotuvėse.
Priimkime, kad jo išvyka į Kijevą nepasisekusi. Tada tenka priimti mintį, kad ne ką laimėjo ir Ukrainos komunistai, nes Lenkijos Respublikoje Lviv (Lvovo) vaivadijoje gyvenę bizantinės religijos kitaip kalbantys ukrainiečiai buvo prieš lenkus nusiteikę. Pasibaigus Antrajam pasauliniui karui, jie buvo išskirstyti po respubliką, dažniausia buvusių vokiečių gyvenvietėse.

Tuo tarpu Maskvoje vis rengiamas žygis į Vakarų Europą, nežiūrint į tai, kad J. Pilsudsksijų pirmą žygį sustabdė ties Varšuva. Jie ir vėl naudosis geležinkeliu, einančiu per Vilnių, per Gardiną, per Balstogę į Varšuvą.

Tiesa, Nepriklausoma Lietuva Vilniuje laiko apie du šimtus karių, tiesa, kad Vidugirių Kuosa, Puniškis, Nevulis ir, 1903 m. gimęs, mano dėdė Juozas Liaukevičius jau Marijampolės kareivinėse pasisamdė savanoriais ir tiesa, kad Gardino tvirtovėje užsilikę bolševikų kariai.

Pilsudskis, galvodamas Gardino tvirtovę užimti iš užnugario ir tuo pačiu apsaugoti geležinkelio tiltą per Nemuną, gyvena Balstogėje, traukinio vagone ir mėgina susitarti su Lietuva, kad jo dalinį praleistų užimti Gardino tvirtovę. Siunčia, pavyzdžiui, Lomžoje gyvenantį M. Romerį. Tas pasiderėjęs Kaune į Lenkiją negrįžta, o vėliau tampa universiteto rektoriumi. Tokių slaptų derybų metu Pilsudskio dalinys stovi miške ties Augustavo-Alytaus plentu. Alytuje karinis dalinys galėtų lengvai persikelti per Nemuną. Prie Seinų tuo metu vyksta tautiniai susirėmimai. Žūva keturi lenkai civiliai, bet ginkluoti, remiantys Pilsudskį. Kapinėse, berods, keturios pavardės anuo metu žuvusių lietuvių. Teko skaityti, kad lietuvių kariai septynioliką kartų iš Seinų traukdavosi į Lazdijus ir vėl grįždavo. Lenkų daliniui, laukiančiam miške prie plento, vadovavo kapitonas, kuris kartu su kapitonu Plechavičium rusų kariuomenėje tarnavo Gardine. Pilsudskio parinktas kapitonas vėliau buvo Balstogės vaivada, o Plechavičius Lietuvos kariuomenės generolu.

Vienas Pilsudskio generolas, auklėtas vokiečių kariuomenėje, netikėjo Pilsudskio žygio sėkme. Jam buvo pavesta užimti Suvalkus, Punską, kad Marijampolės daliniai nepultų žygiuojančių į Alytų iš užnugario. Kiek tų karių keletą dienų gyveno mano tėviškėje. Aš nemokėjau lenkiškai, o vienas karių lietuviškai. Jis išsiėmęs iš kišenės lenktinį peiliuką, atlenkdavo ir rodydavo, kad man nupjausiąs koją. Aš tuojau atsirasdavau ant lovos ir jos pagalvių kamputyje. Tada lenkų kariuomenės dalinys plentu per Seinus ir Lazdijus žygiavo toliau.

Pilsudskis gyveno santūriai, kai ką rašė, o apie 10.000 zlotų savo algos skirdavo Vilniaus universitetui. Kartą Balstogės vaivada gavo telefoninį įsakymą nedelsiant atvykti pas Tautos Vadą. Vyras nudžiugęs, kad bus skiriamas kokiu ministru, pasipuošė ir nuvažiavo. Pilsudskis tuo metu savo raštinėje žaidė biliardą. Ir atsitiko, kai į duris pabeldė generolas. „Wejse“ (įeiti). Generolas įėjęs pasveikino ir stovi prie durų. Maršalas, stumdydamas rutuliukus, pasilenkęs ant stalo. Jis klausia: „Czy widzisz?“ (ar matai?). Tam atsakius, kad nemato, maršalas vis dar pasilenkęs piršą nukreipė į savo subinę ir paklausė. Gavo atsakymą, kad „widze“ (matau). Maršalas vėl klausia: „Co widzisz?“ (ką matai?). „Late, panie marszalku“ (lopinį, tamsta maršale). „Gali išeiti“. Tada atvykusiam vaivadai pasakoja, kad per potvynį išsiliejo netoli Varšuvos Visla. Jis kariniu lėktuvu iš viršaus vertino upės išsiliejimą. Generolas tarp savų ėmė pasakoti, kad nemokamai skraido lėktuvu. Maršalas į tai atsiliepdamas generolui parodė savo turtingumą sulopytomis kelnėmis.

Maršalas klausia vaivadą, ar matęs Druskininkuose prie Nočios upelio, įtekančio į Nemuną, ant kalniuko stovintį namelį. Vaivadai atsakius, kad matęs, maršalas pareiškė, kad norintis jį turėti. „Tai privatus“, – atsakė vaivada. „Dupa z pana, nie wojewoda“ (Šikinė iš tamstos, o ne vaivada). Po tų trumpų akimirkų, vaivada, gražiai pasipuošęs, nukabinęs nosį grįžo į Balstogę. Nežinau, kaip ir kieno buvo sutvarkyta, tik žinau, kad Pilsudskis, sėdėdamas tame namelyje ištisas valandas per Nemuną žvelgė į Lietuvą. Žinau taip pat, kad kol jisai buvo gyvas, tolei Lietuva iš Lenkijos pusės ultimatumo negavo. Tai atsitiko 1938 m. kovo mėnesį. Lietuvos ir Lenkijos nesiejo jokios susisiekimo priemonės. Todėl pirmas Lenkijos pasiuntinys Charwat į Lietuvą praleistas pėsčias netoli Punsko per Kreivėnus.

Gal 1933 m. gegužyje VDG direktorius Marcelinas Šikšnys, įėjęs į klasę, išrinko mus tris, kurių nenusidėvėjusios mokinio uniformos, delegatais ir pasiuntė į Lukiškių aikštę, kurioje pilna karių veidų, atkreiptų į kalėjimo pusę.

Neatsimenu, kas mus, delegatus, pastatė prieš kariuomenę, kaip ir kitus civilius. Atsiradome prieš Pilsudskį už kelių metrų, sėdintį ant savo bėrosios. Nežinau, kokia proga buvo laikomos mišios, kurias laikė ne Vilniaus arkivyskupas, kuris su Tautos vadu nesutiko jau vien dėl to, kad Juozapas išsiskyręs su pirma žmona, atsisakė Rymo katalikų bažnyčios ir vedė kitą žmoną. Per šv. Mišias ir per pakylėjimą Juozapas nuo bėrosios nenusėdo, nei nusiėmė kepurę.

Mirusį balzamavo, svėrė smegenis, širdį laidojo Vilniuje Rasų kapinėse, o Krokuvos arkivyskupas neįsileido jo palaikų į katedros požemius, kur ilsisi ir šventųjų palaikai, nes buvo atsisakęs katalikybės.
Visuomenės spaudžiamas Krokuvos arkivyskupas, regis, Sapiega, katedros pamatuose įstatė duris ir po koplyčia įrengė atskirą patalpą, kurioje ilsisi Juozapo palaikai.

Neretai Tautos vadas savo generolams sakydavęs: „My, Litwini“ (mes, lietuviai). 1916 m. Juozapo brolis Šveicarijoje mėgino surinkti lėšų nukentėjusiems lietuviams, bet nesurinko, nes kalbėdavo lietuviškai, todėl sunku tikėti, kad Juozapas jaunuomenėje nekalbėjo žemaitiškai.

Turbūt 1968 m. rudenį Punske, jau sutemus, į butą įėjo keturi asmenys. Vyriškis pareiškė, kad atvedęs nakvynėn savo žmoną Pilsudskaitę su dviem dukromis ir išėjo. Po dviejų naktų vyriškis šeimą pasiėmė, net nepaklausdamas, ar kiek reikėtų sumokėti. Aš anuomet Pilsudskaitės nei nepaklausiau ji, ar jos sesuo buvo Laisvos Europos radijo spikeriu Madride, kad pačiam būtų lengviau, kada būsiu tardomas. Vyriškis, susidėjęs su Ukraina, dabar matomas TV laidose kaip seimo narys, o juk ne visus ir TV parodo. Nesistebiu, kad jo laikysena su manimi buvo kaip pusbrolio. Nesuprantu, kas iš lenkų Suvalkų ar Augustavo apskrities žinojo tiek daug apie mano būdą, kad ši šeima tiksliai elgėsi pagal nurodymą ir jautėsi saviškai. Gyvenau juk įstatymais sustiprintoje pasienio zonoje ir stebiuosi, kad dėl to nebuvau tardomas.

1927 m., tėvui ariant pūdymą, du Burbiškių kaimo jaunuoliai, Vilniaus Lietuvių Mokytojų Seminarijos studentai, Bronius Leskevičius ir Petras Vaitulionis manęs nematę, prikalbino jį, kad mane leistų į Vilniaus Vytauto Didžiojo Gimnaziją (VDG). Rugpjūčio mėn. pabaigoje dvidešimts šešias valandas pirmą kartą tėvas vežė 287 km traukiniu su persėdimais Suvalkuose ir Gardine į Vilnių egzaminuotis. Po egzaminų lieku šimtas dvidešimts trečiuoju Panomarų bendrabučio auklėtiniu. Kambaryje gyvename aštuoni suvalkiečiai (Seinų ir Punsko parapijų). Mokausi sėdedamas ir aš savo lovoje. Rašto darbus atliekame prie bendro staliuko, prie žibalinės lempos.

Gimnazijos gydytojas, mane pamatavo, radęs šimtą dvidešimts tris cm aukščio ir 28 kg svorio, patarė važiuoti namo, paaugti. Nepaklausiau.

Spalio mėnesį uždaryta Lietuvių Mokytojų seminarija, 33 asmenys Vilniaus lietuvių veikėjų prie geležinkelio į Vievį perleisti į Nepriklausomą Lietuvą, kaimuose areštuoti Lietuvių šv. Kazimiero d-jos skyrių pirmininkai. Vilniuje areštuoti Lietuvių veikėjai, o tuo tarpu atskiru traukiniu su vienu vagonu į Šveicariją važiuoja Tautos Vadas Juozapas Pilsudskis, kurioje vyksta užsienio reikalų ministrų posėdis. Tame posėdyje dalyvauja Lietuvos užsienio reikalų ministras, kurio tėviškė likusi Šnenčionių krašte Lenkijoje. Laikraščiai rašė, kad Pilsudskis Ženevoje tik paklausęs Voldemarą: „Wojna, czy pokoj?“ (karas ar taika?). Voldemarui atsakius: „Pokoj“ (taika), Pilsudskis, sėdęs į traukinį, grįžo į Lenkiją. Vilniuje iš kalėjimo paleisti B. Leskevičius ir P. Vaitulionis, eidami į Panomarų bendrabutį, nusifotografavo Bernardinų sode, netoli katedros.

2008-06-12 d.

Minėtą Augustavo-Alytaus plentą už kokių 9 km nuo Lazdijų ir kiek toliau nuo Seinų kirto tarybinė siena. Ji buvo pertverta apie penketo metrų aukščio spygliuotos vielos vartais. Šalia vartų – nežemesnis stebėjimo bokštelis.

Lazdijų rajono pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi buvo Stoncelis. Jam teko ir LTSR komunistų partijos antrojo sekretoriaus titulas. Lazdijų rajone jis buvo vadinamas Lazdijų Brežnevu.
Nežinau, kur ir kaip, bei kada, griuvus Berlyno sienai, Stoncelis bus su Balstogės pirmuoju partijos sekretoriumi susitarę draugauti didesniu mastu. Leista LTSR rajonų vadovybėms kartą per metus pasikeisti su Lenkijos apskričių vadovybėmis. Pasikeitimas vykdavo ties minėtais spygliuotais vartais. Du kartus per savaitę būdavo galimi pasikeitimai. Lenkijos delegatus pasitikdavo ir pro minėtus vartus išleisdavo Stoncelis. Susitarta nuo antrų metų, kad panašiu būdu galės keistis Punsko valsčius su kuriuo nors kolūkiu.

Neatsimenu kokia proga teko nakvoti Veisėjuose pas pusbrolį.

Rytoj, sekmadienį, nuvedė mane į mitingo aikštę. Lynojo, tai atsiradome aukštai po kupolu. Žmonių aikštėje daug. Pirmoji per mikrofoną prabyla Prunskienė. Gausūs plojimai. Nežinau, kas mane atpažino, bet antruoju prie mikrofono kviečia mane, Lenkijos pilietį. Plojimams nenustojant teko nulipti prie mikrofono. Pašnekėjau, paplojo ir man. Prie mikrofono prieina Stoncelis. Minia rėkė ir visaip šaukdama neleido jam prabilti. Stoncelis pasitraukė verkdamas ir naktį mirė. Žmona jo palaikus išvežė į tėviškę.

Tą vasarą teko kalbėti per mikrofoną Šiaulių radijo stotyje ir Palangos kurorte. Niekur tada negirdėjau sąjūdžio vardo.

2008-06-13 d.

Būdamas pensininku dažniau pabūvodavau LTSR, ilgiau pasėdėdavau ties TV ekranu ir nevengdavau keliomis kalbomis paklausyti radijo laidų. Turėjau ir savotišką nuomonę apie valstybines santvarkas. Pavyzdžiui, man atrodė, kad LTSR valdžia buvo Algirdo Brazausko rankose. Su tuo komunistinės partijos pirmininku 53 išrinkti delegatai nuvyko į Maskvą, į partijos suvažiavimą. Mano radijo žiniomis, ta grupė nelipo į balkoną, o prasiveržė sėdėti vieningoje grupėje salėje. Mano informacija, A. Brazauskas nesidavė išviliojamas iš salės, posėdžio metu paskelbus, kad LTSR delegatai išstoja iš tarybinės komunistų partijos. Mane stebino, kad nei A. Brazauskas, nei joks lietuviškas atstovas nebuvo nei suimti, nei teisti, nei į Sibirą nuvežti. Atrodė, kad A. Brazauskas, Maskvoje palikęs komunistų partiją, joje paliko ir LTSR valdymo galią.

Po kiek laiko išrenkamas sąjūdžio pirmininkas. Šis prezidento teisėmis ministerių pirmininke skiria K. Prunskienę. Ši A. Brazauską priėmė kaipo pavaduotoju. Kito valdymas, kito gyvenimo sąlygos ir po kokio pusmečio ponia K. Prunskienė jau nebe premjerė.

Veiksmai prie TV bokšto aiškiai rodo, kad kariai veikė apsvaigę nuo degtinės. Nesunaikintas vyriausybės pastatas. Vilniuje dar buvo keli promaskvietiški lietuviai komunistai. Tas pastatas atitektų jiems, jeigu šis sukilimo mėginimas pasisektų. Atrodo, kad kariams neliepta užimti valstybinio pastato. Sunkiau skaityti žmonių mintis, bet lengviau stebėti jų valios padarinius.

Voruta. – 2008, liep. 5, nr. 13 (655), 14.
Voruta. – 2008, liep. 26, nr. 14 (656), 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra