Pradėti, siekti ir pasiekti

Autorius: Data: 2011-10-28 , 13:54 Spausdinti

Austra ZAPOLSKIENĖ, Trakai

Lemtingas apsilankymas muziejuje

Mes visi ateinam iš vaikystės. Bet metams bėgant prisimename ją vis rečiau ir rečiau. Tik ne Trakų istorijos muziejaus (toliau – TIM) direktorius Virgilijus Poviliūnas. Svarbiausias įvykis, nulėmęs jo profesijos ir gyvenimo kelio pasirinkimą, atsitiko vaikystėje. Atvažiavęs į Vilnių ir apsilankęs tuometiniame Istorijos ir etnografijos muziejuje (dabar LNM), pajuto neapsakomą trauką. Nors po kelių ekskursijų mintinai žinojo, kur yra koksai eksponatas, bet į muziejų grįždavo vėl ir vėl.

Virgilijus užaugo apsuptas tėvų meilės ir senelių globos. Senelis Mykolas (tėčio tėtis) jaunystėje buvo išplaukęs į Ameriką uždarbiauti. Grįžęs nusipirko žemės. Užėjus rusams, už tai buvo ištremtas į Sibirą.

Pasakojimai apie garbingą Lietuvos praeitį, jos didžiavyrius, apie tremtyje patirtus vargus ir Tėvynės ilgesį nuolat lydėjo Virgilijų. Ne vien žodžiai ar pamokymai, kiek asmeninis artimųjų pavyzdys įkvėpė jam noro ir ryžto, pradėjus siekti ir pasiekti tikslą.

Misija

Kiekvienas žmogus žemėje atlieka savo misiją. Jeigu jis atviras, nori tobulėti ir turi vidinės energijos, keliauja pirmyn ir veda paskui save kitus.

Trakų istorijos muziejaus pagrindinė misija (tikslas): rinkti muziejines vertybes, jas tyrinėti, aprašyti, restauruoti, pristatyti visuomenei ir perduoti ateities kartoms.

– Aš manau, kad kiekvienas iš mūsų, nors ir ne vienodu mastu, savo egzistenciją siejame su žmonijos praeities istorija ir su ateitim. Tai itin tinka mums, muziejininkams, – sako V. Poviliūnas.

Trakų istorijos muziejaus direktoriumi buvo paskirtas 1993 m. pradžioje ir jau turėjo patirties muziejiniame darbe bei kituose baruose. Tada jam buvo trisdešimt vieneri.

Sugebėjimas vadovauti yra paveldimas asmens bruožas. Turintys jį tampa lyderiais, o neturintys… V. Poviliūnas turi ir išsaugojo iki šiol esmines vadovo charakterio savybes: energingas, sugeba organizuoti, vertina kitų pastangas, moka išklausyti įvairias nuomones, noriai mokosi iš kitų patirties, turi humoro jausmą.

Neramūs laikai

– Kas pasakytų, kada Lietuvoje per pastaruosius dvidešimt metų buvo ramu. Nepriklausomybės pradžioje jei ne ekonominė blokada, tai Rusijos krizė. Kai šiek tie atsitiesėm, pradėjom geriau gyventi, atūžė pasaulinė finansinė krizė. Jei nėra krizių, vyksta rinkimai. Ir taip be atvangos visose srityse, – mintijo V. Poviliūnas.

Pasak jo, direktoriumi tapo ne muziejaus klestėjimo metais, o tada, kai jau buvo pasiektas dugnas. XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje TIM aplankydavo daugiau kaip 700 tūkstančių turistų. 1993 m. jų atvyko vos 112 tūkstančių. Taip atsitiko visai ne dėl muziejaus darbuotojų kaltės ar prasto vadovavimo, o dėl subjektyvių priežasčių. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir „uždarius sienas“, turistai iš plačiosios Rusijos bei buvusių sovietinių respublikų negalėjo laisvai atvykti pas mus. Užsienio turistams buvome nežinoma žemė. Juos prisivilioti buvo itin sunku. Teko sukti galvas, tartis, ieškoti naujų idėjų, kitokių veiklos formų, taikyti pažangias technologijas, kad lankytojas, atėjęs į muziejų rastų atsakymus į jam rūpimus klausimus, išeitų ne pavargęs, o patenkintas, norėtų čia grįžti dar kartą.

Kruopštus ir kantrus darbas, pasitikėjimas savo paties bei visų muziejaus darbuotojų gebėjimais, išradingumas nenuėjo veltui. Nuo 2001 m. vėl prasidėjo lankytojų srauto augimas. Jau keleri metai TIM aplanko daugiau nei 300 tūkst. turistų. 2011 m. pabaigoje, tikiuosi, kad TIM pelnytai teks lankomiausio Lietuvos muziejaus titulas.

Pertvarkant muziejų siekta, kad jis nebūtų vien senų (nors ir labai vertingų) daiktų buveinė, kurioje tvyro tyla bei ramybė. Norėjosi, kad pilies menėse ir kiemuose, tarsi senais gerais laikais, kai valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, gyvenimas virte virtų, vyktų puotos, riterių kautynės, skambėtų muzika ir dainos. Taip prieš 12 metų Trakų Pusiasalio pilies teritorijoje organizuota kelias dienas trunkanti gyvosios istorijos „Viduramžių šventė“, jau 6 metai Salos pilyje vyksta „Senųjų amatų dienos“, 5 metai vykdomas tarptautinės Muziejų asociacijos iniciatyva paskatintas populiarus renginys „Naktis muziejuje“, operų spektakliai, kamerinės muzikos koncertai.

Negalėjo žiūrėti į griūvančius istorinius pastatus

1992 m. buvo restauruotas Pusiasalio pilies teritorijoje esančio buvusio Domininkonų vienuolyno vienas korpusas, jame įsikūrė TIM administracija. Naujai paskirtam direktoriui teko jaukus kabinetas su šv. Dominyko freska puoštomis lubomis. Regis, tik dirbk ir džiaukis. Bet V. Poviliūnas nerimo. Kasdien matyti šalia griūvančias sienas, byrančias stogų skiedras jis negalėjo. Tad nusprendė, jog reikia tvarkyti dokumentus, ieškoti finansavimo ir restauruoti kitus vienuolyno bei likusius pilies pastatus. Reikėjo gelbėti vienuolyną, kol jis dar nesugriuvo. Pasak V. Poviliūno, sunaikinti tai, kas vertinga, yra labai lengva, bet labai sunku atkurti.

Pasidalinęs sumanymu su Trakų parapijos klebonu dekanu Vytautu Pranciškumi Rūku ir tuometiniu meru Kęstučiu Vaitukaičiu, sulaukė jų pritarimo. 1996 m. pasirašytas koplyčios restauravimo protokolas, ruošiami dokumentai, ieškoma lėšų, kaupiami eksponatai. Lėšas skyrė Kultūros ministerija bei Lietuvos pilių direkcija. Deja, geidžiamų rezultatų teko laukti ilgai (trūko lėšų, vėlavo finansavimas, atsirasdavo projekte nenumatytų darbų). „Kol svajonė tapo realybe, prabėgo devyneri metai“, – prisipažino muziejaus direktorius.

Per tą laiką vyko ir kitų muziejaus pastatų atnaujinimas. 1995-1997 m. vyko pastato, kuriame anksčiau buvo muziejaus administracija ir veikė Karaimų etnografinė paroda, rekonstrukcija. 1997 m. birželio 28 d., švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines, ekspozicija vėl buvo atidaryta.

Trakų pusiasalio ir Medininkų pilių pritaikymas turizmo reikmėms

V. Poviliūnui vadovaujant, Pusiasalio pilies teritorijoje jei ir nebuvo rekonstruojamas koks muziejui priklausantis objektas, tai vis tiek nuolat dirbo statybininkai. Jie sutvarkė pusiasalio pilį juosiančių ežerų pakrantes, sutvirtinto irstančias pilies gynybines sienas, atstatė bokštus.

Dar 2002 m. TIM direktoriaus iniciatyva sudaryta ekspertų grupė nustatė, jog Domininkonų vienuolyno bokštų liekanos yra avarinės būklės. Prastai atrodė ir Medininkų pilis, kuri muziejui buvo perduota 2004 m. Nuspręsta ieškoti lėšų, kad visi vienuolyno pastatai bei Medininkų pilis būtų restauruoti, pritaikyti turizmo reikmėms.

Tai buvo beveik fantastiškiausias direktoriaus užmojis. Pasaulinės krizės metu, kai aplinkui visi kartoja „nėra pinigų, nėra pinigų“, prašyti ir gauti daugiau negu 15 milijonų litų – vertė abejoti net didžiausius optimistus. O V. Poviliūnas ryžosi. Varstė ministerijų ir departamentų duris, mynė jų slenksčius, beldėsi tol, kol buvo išgirstas, suprastas ir palaikytas. Iš Europos sąjungos 2007–2013 m. sanglaudos skatinimo veiksmų programos gautas finansavimas „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiško pritaikymo turizmo reikmėms“.

Dabar ne tik direktorius, bet visas kolektyvas gali džiaugtis, kad Domininkonų vienuolyno ir Medininkų pilies remontas bei rekonstrukcija vyksta sparčiai. Abiejų projektų veiklų įgyvendinimas numatytas 2012 m. pavasarį. Įsisavinta daugiau kaip pusė tam skirtų lėšų. Šį kartą viskas vyksta sklandžiai, nes tam buvo iš anksto pasiruošta. Kita vertus, finansavimas iš Europos Sąjungos sanglaudos fondų, o taip pat iš mūsų biudžeto nebuvo sutrikęs.

Direktorius – ne specialybė

Dirbant laikraščių redakcijose („Spartuolis“, „Galvė“, „Vilnijos kronika“) teko bendrauti su įvairių įmonių vadovais. Dažnai pagalvodavau, kad didžiuliame Trakų rajone, kol jis dar nebuvo padalintas, yra daug lyderių, bet tik penki „tikri“ direktoriai: Pranas Noreika (Lietuvos elektrinė), apie jį buvo kuriamos legendos; Česlovas Jakonis („Vievio paukštynas“), Česlovas Žukauskas (Lentvaris), Vytautas Kavoliūnas ( Trakų Higienos centras) ir Virgilijus Poviliūnas (TIM).

Visi jie, kaip sakoma, buvo praėję „ugnį, vandenį ir varines dūdas“. Buvo ne tik sumanūs, įsimylėję savo darbą, žinantys savo siekius vadovai, bet ir labai patrauklūs, inteligentiški, laisvai bendraujantys, nepasipūtę žmonės.

Deja, skubantis laikas viską tvarko savaip. Vieni iškyla, kiti krenta, treti iškeliauja Anapilin. Iš tų šauniųjų direktorių penketuko liko tik Virgilijus Poviliūnas.

Direktorius – ne specialybė. Direktorius yra atsakomybė, prisiimta savo noru arba patikėta. V. Poviliūnas, nepaisant didelės atsakomybės už sklandų TIM darbą, administracinės ir visuomeninės veiklos, yra paprastas, nuoširdus, visiems prieinamas, dažną sutinkantis su lengvu humoru. Jo sėkmės garantas buvo ir yra: pasitikėjimas savimi ir kolegomis, mokėjimas efektyviai paskirstyti darbus, vertinti savo darbuotojus, teisingai su visais elgtis. Šiame žmoguje puikiai dera svarbiausi gero muziejininko bruožai: darbštumas, kruopštumas, kantrybė, gera atmintis, pastabumas su esminėmis lyderio savybėmis: protingas, atkaklus, ryžtingas, sugebantis greitai spręsti svarbius klausimus bei numatantis ateities darbus.

Kai toji visa savybių įvairovė sutelpa viename žmoguje, matome iškilią didelio ir svarbaus Lietuvai muziejaus vadovo asmenybę.

Trumpa akimirka

Istorija skaičiuoja šimtmečius, žmogus dienas, mėnesius, metus. Penkiasdešimt metų, palyginti su Amžinybe, tik trumpa akimirka. Ir nuo paties žmogaus daug priklauso, ar jo gyvenimo galulaukėje švytės Išmintis ir Meilė, ar sups vien darganos ir tamsa.

Viena vertus, liūdnoka, kad artėja atšiauresnis metas, kita vertus, stabtelėjęs ir atsigręžęs atgal bei pamatęs, kiek daug prisidėta prie muziejaus augimo, kaitos bei plėtros, gali nuoširdžiai pasidžiaugti. Metų našta sulėtino „apsisukimus“, pridėjo lašelį liūdesio, bet ne nuobodulio. Dar tiek darbų laukia!

Sakykime gerus žodžius

Prašė ir ragino mus visus poetas a. a. Justinas Marcinkevičius. Pasitinkant auksinį Virgilijaus Poviliūno jubiliejų klausiau muziejaus darbuotojų, ką jie mano apie savo šefą. Štai jų atsakymai:

„Jis negali nustygti vietoje. Jam reikia naujų iššūkių, veiklos. Pilis sutvarkyta, išblizginta, veikia lyg šveicariškas laikrodis. Turistai plaukia tarsi maldininkai į Meką, o jis dar ėmėsi Medininkų ir Dominikonų vienuolyno atstatymo“. „Santūrus ir nekalbus, sugebantis susitvardyti“. „Originalaus proto, uždaro būdo“. „Patinka jo devizas: ką darai – daryk gerai, arba nedaryk iš viso“. „Turi gerą skonį bei tikrų vertybių supratimą“. „Įvairių projektų, tarptautinio bendradarbiavimo ir parodų sumanytojas, nuolat ieškantis naujovių ir jas pritaikantis muziejuje“. „Geraširdis. Jo labai gražios rankos“.„Tokio kito direktoriaus net dieną su žiburiu ieškodami nerasit“.

Galiu pridurti, V. Poviliūnas nemėgsta sentimentalumo. Bet kaip, sulaukus auksinio jubiliejaus, nepasakyti: „Gerbiamasis, Ačiū, kad Jums vis dar reikia muziejaus, grožio ir mūsų visų. Ačiū už buvimą drauge, už subtilų vadovavimą, bet labiausiai – kad Jūs toksai esate!“.

Viktoro Neliubino nuotr.

Nuotraukose:

1. V. Poviliūnas spaudos konferencijoje Tarptautinės muziejų dienos proga Trakų salos pilyje 2009 05 18

2. Trakų rajono savivaldybės mero V. Kapočius sveikina V. Poviliūną 2009 05 18 6

3. V. Poviliūnas Medininkų pilyje su Pasaulio ir Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos nariais 2010 m. rudenį

4. Trakų pilies fone

Voruta. – 2011, lapkr. 12, nr. 21 (735), p. 12.

Trakų istorijos muziejus , , , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra