Povilas Sigitas Krivickas. Senjoras Petras

Autorius: Data: 2021-11-26 , 15:53 Spausdinti

Povilas Sigitas Krivickas. Senjoras Petras

Pjesės autoriaus portretas.  Jono Krivicko nuotrauka

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Radijo pjesė, skiriama Lietuvos pensininkų sąjungos “Bočiai” pirmininko dr. Petro Ruzgaus (1934 – 2019) atminimui

 

Veikėjai: Senjoras* Petras, 84 m.; Vidinis Petro balsas; Sąžinė; Senjoro žmona, 78 m.; Algimantas, 59 m.; Korespondentė, 27 m.; Filosofas, 69 m.; Elenytė, 11 m.; Kaimynas Rimas, 48 m.; Žilaplaukis Alfonsas, 69 m.; Ekleziasto balsas; Daktaras, 57 m.; Pasakotojas

(lėta muzika)

SENJORAS PETRAS. (burba sau po nosim) Ot, velnias, vėl keltis… Trečiąkart šiąnakt.  Iki aušros toli. Lapkritis, po šimts…

SENJORO ŽMONA. Ką ten burbi, tėvai?

SENJORAS PETRAS. Su prostata kalbuosi. Kaip kasnakt.

(nušlepsi žingsniai, virsteli tualeto durys, girdisi nuleidžiamas vanduo, grįžta lovon)

SENJORO ŽMONA. Ir sugalvojo ponas Dievas šitą koronę vyriškai giminei…

SENJORAS PETRAS. O, jis didelis koronių meisteris – turi devynias galybes. Ir vis leidžia ant žmonių. Žinoma, mano koronė – tik juokas prieš koronavirusą, kuris nusiaubė visą pasaulį…

SENJORO ŽMONA. Neburnok. Mikim dar…

SENJORAS PETRAS. Pamėginkim…

PASAKOTOJAS. Nebepavyksta senjorui Petrui tąnakt nugrimzti į nežinią. Jis tyliai guli greta savo žmonos, irgi jau senjorės, kuri netrukus sultingai suparpia. Petro mintys srovena lėtai, bet aiškiai, lyg kalbėtųsi su kažkuo gerai pažįstamu – gal jo VIDINIS BALSAS su būdraujančia SĄŽINE.

SĄŽINĖ. (žemas moteriškas) Kiek tau, Petrai, teko ir tenka pergyventi iliuzijų? Meilės iliuzijas? Profesijos iliuzijas? Politikos iliuzijas? Vilčių iliuzijas? Pats gyvenimas – iliuzija? Šopenhaueris taip sakė? Tavo gyvenimas – net ne iliuzija, o greičiau – mozaika iš gabalų be vientiso siužeto.

PETRO VIDINIS BALSAS. Teisybę sakai, Sąžine. Mano būties dalis tevienija kraujas, palaikantis gyvastį.  Ji plasta net per penketą santvarkų. Gimiau dar prie Smetonos, vos pamenu sovietų valdžios “atkūrimą”, jau įsiminiau vokiečius Rokiškyje, kur tada netoliese gimtajame Dagilių kaime gyvenau su jaunais tėvais. Paskui – vėl grįžę ir kone pusę amžiaus “svečiavęsi” sovietinio kirpimo komunistai.  Tėvai turėjo 28 ha žemės, taigi po karo sugrįžusiems komunistams tokie kaimo darbštuoliai jau buvo buožės ir „liaudies priešai“. Todėl be jokio net tariamo teismo 1948 metais tėvai buvo išbuožinti ir ištremti į Sibirą, į Irkutsko srities Badaibos rajoną. Trėmimo dieną spėjau pasislėpti įkopęs į medį ir vėliau glaudžiausi pas pažįstamus. Tačiau nenorėdamas  geradarių statyti į pavojų ir pasiilgęs savųjų, pats išvykau pas šeimą į Sibirą. Iš pradžių  dirbau gamykloje tekintojo mokiniu ir lankiau vakarinę mokyklą, po to įstojau į mechanizacijos ir elektrifikacijos technikumą. Vėliau studijavau  Irkutsko universitete ir įgijau ekonomisto specialybę.  Po per chruščiovinį atšilimą paskelbtos reabilitacijos su šeima grįžau į Lietuvą.  

* Žodis  SENJORAS pagal žodyną yra vartojamas: I senjoras – (isp. senor) – ponas (pagarbus ispaniškas kreipimasis į vyrą); II senjoras – (pranc. seigneur < lot. sénior – vyresnysis): 1. viduramžiais Vakarų Europoje – žemvaldys, feodalas, turėjęs savo žemėje gyvenančių priklausomų valstiečių ir miestiečių; 2. feodalas (siuzerenas), kuriam priklauso grupė vasalų. Mūsų laikais šiuo žodžiu populiariai vadinami PENSININKAI, lyg ir sustiprinant ar pajauninant jų socialinę padėtį gal net su lengvu humoro atspalviu.(Red. past.)

Senjorų suvalkiečių pora. Povilo Sigito nuotrauka

SĄŽINĖ. Pagaliau – atkurtoji Nepriklausomybė, tiek geista, bet vis labiau keista. Vienas Pirmosios vyriausybės narys, buvęs energetikos ministras, savo knygoje Laisvės skausmas vėliau taip parašys:

MINISTRAS. „Skaudžiausia, kad trūksta sąžiningumo, savigarbos ir pakantumo. Per trumpą Nepriklausomybės laikotarpį kai kas, teikdamas savo nedideles paslaugas valstybei, sugebėjo gerokai prasigyventi, o kiti nežino, kaip galą su galu sudurti. Kiek daug gražių vilų ir pilaičių išdygo ekonomikos nuosmukio metu, o sakome, kad trūksta gabių ir įžvalgių ekonomistų! Pakentėkime. Baigę savo asmeninius reikalus, gal jie susidomės ir tautos reikalais. Tada ir ateis mūsų lauktoji pažanga.”

SĄŽINĖ. Taip parašyta devyniasdešimt penktųjų birželį. Tu jau dvidešimtį metų darbuojiesi  Žemėtvarkos projektavimo institute, esi  apgynęs ekonomikos mokslų daktaro disertaciją. Išvažinėjai ir išvaikščiojai visą kaimiškąją Lietuvą. Išėjęs į pensiją, ilgai nepoilsiavai, nes tapai visuomeninės organizacijos, kuri rūpinai senjorų reikalais, vadovu.

VIDINIS PETRO BALSAS. Siekiau, kad mano žilagalviai bendraamžiai nebūtų nustumti į visuomenės nuošalę ir jaustųsi visaverčiais savo krašto piliečiais ne tik per rinkimus, kai reikia jų balsų.

SĄŽINĖ. Neveltui britų ekonomikoje tėra dvi pagrindinės šeimininko ir vykdytojo sąvokos. Arba tu valdai turtą, arba vykdai jo valdytojų valią. Dar Artūras Šopenhaueris teigė, kad valia – žmogaus esmė per sąmoningą veiklumą. Žmonės būna silpnos ir tvirtos valios, o pastaroji dar vadinama geležine.

VIDINIS PETRO BALSAS. Cha, kur geležis – ten  ir magnetas. Taigi valia galėtų vadintis ir magnetinė, nes valingi traukia savęsp nevalinguosius. O trauka tai pirmiausia – gravitacija, lotyniškai sakant. Motina Žemė traukia viską. Pirkdami ką sveriama mokame ne už kokią prekę, bet tiesiog už pinigais įvertintą gravitacijos rūšį, nesvarbu  – gyvų ar negyvų daiktų. Išeitų – visų.

SĄŽINĖ. „Įsimylėjimas – anaiptol ne pats kvailiausias dalykas, kuris nutinka žmonėms, tačiau gravitacija čia niekuo dėta”, – prisimeni kažkada skaitei taip sakius Albertą Einšteiną 1929 metais. Reliatyvumo teorijos tėvas meilės gravitacijų turėjęs apsčiai – per dvi santuokas ir šiaip nuotykius.

VIDINIS PETRO BALSAS. Et, šitaip Motulės Gamtos užprogramuota patinų padermei, kaip atsidūsta, įkopusi į devintą dešimtį, mano pažįstama detektyvų rašytoja, pergyvenusi ne vieną meilės audrą.

SĄŽINĖ. Fizinė gravitacija meilės tiesiogiai neveikia. Gyvieji kūnai vienas kitą traukia ne tik fiziškai. O kai sukyla trauka tarp Jo ir Jos, dažniausiai atsiranda Trečiasis. Juo tapai ir tu, likus penketui metų iki Antrojo pasaulinio karo, kai tėvai iškvietė į šią likimų knibždėlynę.

VIDINIS PETRO BALSAS. Gyvenimas toks trumpas, kad praeitis atrodo buvusi tik akimirka, o ateitis – amžinose miglose.

SĄŽINĖ. Nuo seniausių laikų ateities spėjimas, futurologija, jaudino žmoniją. Ne išimtis – ir politinis elitas ar didieji išminčiai. Štai anglų fizikas ir matematikas Isaakas Ntutonas teigė, kad pasaulio pabaiga, arba Apokalipsė, įvyksianti 2060 metais. Siekdamas iššifruoti Bibliją ir nustatyti tikslią Apokalipsės datą, Niutonas per penkiasdešimt metų prirašė tūkstančius puslapių.

VIDINIS PETRO BALSAS. Viešpatėliau… O daugeliui atrodė, jog tasai mokslinčius telaukė nukrentančio ant makaulės obuolio, kad išvestų garsiuosius gravitacijos dėsnius, kurie meilei neturi tiesioginės įtakos.

SĄŽINĖ. Tie Niutono rankraščiai, 1940 metais parduoti Sotbio aukcione, po kolekcininko mirties atiteko vienai bibliotekai. Jeigu jos darbuotojai lakštą su Apokalipsės data būtų aptikę po 2060 metų, o pasaulis iki tol nesubyrėjęs, tai Niutono pranašystė prarastų prasmę, kaip ir šimtai kitų spėjimų.

VIDINIS PETRO BALSAS. Seniai įsitikinta: nėra nieko nepatikimesnio už ateities spėjimus. Pradedant viduramžių utopijomis ir baigiant kliedesiais apie „šviesų komunizmo rytojų“. Šiandien tik reti orakulai drįsta paspėlioti tolimais laiko atstumais. Užtat kokia populiari pasidarė artimosios futurologijos – horoskopų – sritis. Tai tiesiog nauja tautosakos rūšis. Niekas ir niekada netikėjo pasakomis, tačiau neliekame abejingi jų perkeltinei prasmei.

SĄŽINĖ. Štai pirmadienio rytą pagal savo Zodiako ženklą skaitai: „…būsite susirūpinę pajamų šaltiniais, uždarbio galimybėmis. Tuo tikslu numatomi naudingi ir visai nenaudingi susitikimai. Jei mėginsite skolintis, pavyks, bet nedžiugins palūkanų norma.“

VIDINIS PETRO BALSAS. Lyg iš klasikinės ekonomikos vadovėlio. Gali tikti bet kurio ženklo savininkui ir bet kokią dieną. Užtat ketvirtadienį, primena horoskopas, „tikriausiai gilinsitės į savęs pažinimą, ieškosite gyvenimo prasmės ir priežasčių, kodėl dar nesate įvertintas taip, kaip norėtute būti.“

SĄŽINĖ.  Jei horoskopai tesiekia artimą ateitį – dienas, savaites, mėnesius, daugiausia metus, tai utopijos užsimoja tolimai perspektyvai. Tiesa, kartais ir šiaip nerealūs arba kuoktelėjusių autorių skelbiami užmojai taip pat vadinami utopijomis.

VIDINIS PETRO BALSAS. Dar 1516 metais seras Tomas Moras siūlė pusmėnulio formos saloje įkurti valstybę, pavadintą UTOPIJA, su penkiasdešimt keturiais miestais, kuriuose gyventų maždaug po šimtą tūkstančių žmonių. Miestai turėję būti ne toliau kaip per 24 mylias vienas nuo kito, kad būtų galima per dieną nužingsniuoti tą atstumą, norint pasiekti kitą gyvenvietę. Dviratis tada dar nebuvo išrastas.

SĄŽINĖ. UTOPIJOS, kuri, graikiškai reiškia NIEKUR, valstybės pagrindas yra šeima. Kasmet kiekvienos trisdešimt šeimų renka savo magistratą, vadinamą Syfograntu. Du šimtai Syfograntų renka savo princą iš keturių kandidatų. Iš tų princų susidaro miesto taryba.

VIDINIS PETRO BALSAS. Jokios nuosavybės ir pinigų! Kas mėnesį rengiama mugė, per kurią keičiamasi prekėmis arba, kaip šiandien sakytume, vyksta barteriniai mainai. Kiekviename mieste yra keturios tokios mugiavietės, kur šeimos suneša pagamintą produkciją ir mainikauja pagal savo reikmes.

SĄŽINĖ. Sostinėje Amarote kartą per metus renkasi Didžioji Taryba, kuri tikrina regionų produkciją ir jos perviršį skirsto kenčiamtiems nuo nepriteklių taip, kad „visa sala jaustųsi lyg viena šeima.“

VIDINIS PETRO BALSAS. Auksas nebeturi jokios vertės ir tenaudojamas gaminti vergų grandinėms bei naktipuodžiams, kurių vienas galėtų stovėti po mano lova, nes vis dažniau tenka keltis į tuliką.

SĄŽINĖ. Perlai ir deimantai atiduodami vaikams žaisti. Visi suaugę gyventojai turi mokėti darbuotis žemės ūkyje ir užsiimti amatais. Šešių valandų darbo diena. Dirbama šeimos ūkiais, kuriuose yra nuo dešimties iki šešiolikos narių. Jiems vadovauja šeimininkas arba šeimininkė.

VIDINIS PETRO BALSAS. Didžiausia pagarba – pagyvenusiems šeimų nariams. Kadangi pinigai panaikinti, todėl nesvarbus pensijų dydis, dėl kurio tiek nevaisingų ginčų šiandien vyksta didžiausioje Pabaltijo šalyje. Atšaukei pinigus – ir problemos nebėra! Po penkių šimtų metų vienas interneto anekdotų portalas paklaus „Kada baigsis globalioji finansų krizė?“ ir atsakys „Tada, kai baigsis pinigai.”

SĄŽINĖ. Pikantiška, UTOPIJOJE sužadėtiniai turi vienas kitam pasirodyti nuogi, kad po vedybų nepriekaištautų dėl kokių nors trūkumų. Tačiau priešvedybinis seksas turėjo būti griežtai baudžiamas. Didžiausiu malonumu laikyta galimybė lavinti mąstyseną, dvasiškai augti ir šviestis.

VIDINIS PETRO BALSAS.  Deja, sero Tomo Moro svajonių valstybė niekada nebuvo sukurta, kaip ir  Etjeno Kabės 1840-aisiais aprašytoji Ikarija.

SĄŽINĖ. Pasaulyje teįgyvendintos dvi utopijos – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų socialistinių respublikų sąjunga. Viena laikosi trečią šimtmetį, kita suguro po septyniasdešimt ketverių metų.

SENJORAS PETRAS. (progarsiu) Cha, jau švinta. Sudiev, miegučiai… Teks keltis. Op-lia!

SENJORO ŽMONA. Ko čia spardaisi, ką murmi? Gal dar sapnuoji?

SENJORAS PETRAS. O, taip… Sapnas buvo tikrai nuostabus…

SENJORO ŽMONA. Apie ką?

SENJORAS PETRAS. Apie Utopiją.

SENJORO ŽMONA. O, varge… Juk tu ir dieną nesapnuodamas utopijomis kliedi.

*    *    *    (muzikinis perskyrimas)

 

Seneliai su anūkėle.   Jono Krivicko nuotrauka

SENJORO ŽMONA. (iš virtuvės) Tėvai, ateik pusryčių!

SENJORAS PETRAS. Pala… Staigiai negaliu. Internetas stringa.

SENJORO ŽMONA. Da viens šėtono išmislas ant seno diedo galvos. Baisiau už šnapsą.

SENJORAS PETRAS..Neūžauk. Džiaugiuosi, kad dar suspėjau į interneto traukinį.

SENJORO ŽMONA. Tik tavęs jame ir trūko.

SENJORAS PETRAS. Burbi, kad tik burbėtum. Va, su anūkėle susiskaipint noriu. Paskui pati priskrenti klausinėti – kaip jai ten tas, kaip anas.

SENJORO ŽMONA. Tai laikai atėjo… Tą pačią minutę gali girdėt, kas kitoj pusėj svieto darosi ir dar pamatyt tam tavo malitoriuje.

SENJORAS PETRAS. Ne malitoriuje, o monitoriuje.

SENJORO ŽMONA.  Tiek žinau, bet jis man labiau pareina nuo žodžių – niekus malti.

SENJORAS PETRAS. Vėl tu už savo…

SENJORO ŽMONA. Na, kylam – pusryčiai atvės.

SENJORAS PETRAS. Ne problema – pašildysi iš naujo.

SENJORO ŽMONA. Senas ožys prieš naują malitorių.

SENJORAS PETRAS. Per šešiasdešimt metų prie tavo gnibių jau… Va, Agnutė, pasirodė skaipe, siunčia laiškutį, tuoj bus matyt.

SENJORO ŽMONA. (atlaidžiau) Tai laikai atėjo… Vienas Anglijoj, kitas Vilniuj. Ir abu vienodo proto…

SENJORAS PETRAS. Vėl tu nuvažiuoji į pipirus. Tik paklausyk –

SENJORO ŽMONA. Na, jau na….Kaip ji ten, mažiulė?

SENJORAS PETRAS. Nieko sau mažiulė – dvidešimt ketvirtų pana. Va, tik ką parašė:

AGNĖS SKAIPAS: „Brangūs mano senolėliai! Iš Worthingo persikraustėm į Brightoną. Tai vis toj pačioj pietų Anglijoj. Pavyko gaut geresnius darbus man ir Dimukui, kaip senelis sako. Čia didesnis restoranas ir galbūt bus dosnesni klientai. Aš gavau darbuotis bare, nes jau turiu patyrimo, o Dimukas  kol kas bus pagalbiniu darbininku.“

SENJORO ŽMONA. Tai su universiteto diplomu – vienas už baro, kitas – dėžes kilnot?

SENJORAS PETRAS. O ką su mūsų diplomu Anglijoj galima daugiau nuveikt?

SENJORO ŽMONA. Yra kas nuveikia.

SENJORAS PETRAS. Vienetai, o šimtai triūsia ten kur gauna – nuo aludžių padėklų tampymo iki nupušusių senukų slaugos.

SENJORO ŽMONA. Žiūrėk ir mum tuoj reikės.

SENJORAS PETRAS. Į tenai neskubėk. Pabaikim Agnutės laiškelį:

AGNĖS SKAIPAS: „Menedžeris – neblogas, panašu – irgi atvykėlis, bet iš Pietų Amerikos. Susiradom kitą butą – erdvesnį, bet kartu su lenkų pora. Vienas kambarys jų, kitas – mūsų, bendras salonas su televizorium ir virtuvėlė. Gyvent galima. Pavasarį pirksim dviračius, nereikės išlaidų miesto transportui, kuris čia nepigus. O kaip judu? Kaip Babūnė po operacijos? Ar jau vaikšto?“

SENJORO ŽMONA. Ak, tu, mažiule… Ką dar čia mumis rūpinies. Savęs žiūrėkit,

SENJORAS PETRAS.  Taip ir parašysim.

SENJORO ŽMONA. Mano senelis Pensilvanijos šachtose plaučius prarado, o anūkė Anglijoj nelengvą duonelę pelnosi, nes Lietuvoj nebuvo už ko užsikabint – po diplomo tiesus kelias į darbo biržą.  

SENJORAS PETRAS.  Gal galėjom ir mes ką nors sugalvoti.

SENJORO ŽMONA. Galėjai galvot, kol buvai šioks toks viršininkas, o išėjai į pensiją, tapai sen-jo-ru, ir piššš – visos tavo galios išdulkėjo.

SENJORAS PETRAS.  Nereikia taip. Mes dar kai ką galim. Mūsų visas milijonas, o prieš rinkimus…

SENJORO ŽMONA. O-joi-joi… Tik pamanykit – milijonas. Manai, sumetant balsų popierėlius, galima ką nors pakeisti? Kad tie patys, susėdę į naują valdžią, tavo anūkei gerą darbą atneš ant lėkštutės…

SENJORAS PETRAS.  Iš kur tu to pesimizmo prisisėmei?

SENJORO ŽMONA.  Tai, manai, turiu spinduliuot atlaidumą į valdžios fokusus žiūrėdama?

SENJORAS PETRAS.  Bronele…

SENJORO ŽMONA. Ką Bronele? Poliklinikoj girdėjau vieną ūsočių porinant: „Mūsų valdžia kartu su liaudimi gyvena už skurdo ribos – tik iš skirtingų pusių.“

SENJORAS PETRAS.  Žiūrėk, sustiprėsi, galėsi eit į profsąjungų manifestaciją.

SENJORO ŽMONA. Ir eisiu, o ką? Tai tu visą gyvenimą aukštesniems lanksteisi, o aš, irgi diplomą turėdama, vaikų „dupces“ šluosčiau.

SENJORAS PETRAS.  Ar blogi užaugo?

SENJORO ŽMONA. Tai ne iš tavo „lockos“. Skraidei po komandiruotes, kaip meteoras, o namai – ant mano pečių.

SENJORAS PETRAS.  Už tai dabar – ponia.

SENJORO ŽMONA. Ponia su tokia pensija?! Už viso gyvenimo darbą ir už tris vaikus? Dar iš poliklinikos: „Įdomu, kodėl valdžia žmonėms pensijas sumažino?“ – teiraujasi nuskriaustas žmogelis. – „Krizė.“ – paaiškina valdžia.  – „O kodėl tuomet milijonierių padaugėjo?‘ – nesupranta žmogelis. –  „Infliacija, “ – jam vėl ramiai paaiškina valdžia.

SENJORAS PETRAS.  Matau, poliklinikoje galima neprasčiau pasikaustyti, negu anų laikų marksizmo-leninizmo universitete.

SENJORO ŽMONA. Marksas grįžo, tėvai.

SENJORAS PETRAS. Kur tu jį matei?

SENJORO ŽMONA. Gedimino prospekte. Kur anuometinė valdžia sėdėjo, dabar įtaisyta prabangių grožybių krautuvė, o jos lange spindi užrašas „Marks & Spencer“.

SENJORAS PETRAS. Tai čia visai kitas Marksas, su anuo „Kapitalo“ rašytoju nesusijęs.

SENJORO ŽMONA. O ką tu žinai? Ano Markso tėvai irgi ne skurdžiai buvo. Juk kaip rusai sako, kiekvienoj šeimoj ne be išsigimėlio.

SENJORAS PETRAS. Nu, ir nuvairavai, ponia. Geriau einam pusryčių, paskui Agnutei atsakysiu.

*    *    * (muzika)

PASAKOTOJAS. Švelni žemėjanti saulutė. Ant senojo Žvėryno tilto senjoras Petras sutinka kolegą, iš kurio jau visą dešimtmetį girdi neįprastas kalbas. Apie aukštesniąsias jėgas, apie jų pasireiškimus mūsų pasaulyje. Į jas įtikėjęs liesas prakaulus pusamžis Algimantas sako nevalgantis jokios mėsos, žuvies, mintąs vien riešutais. O, va, nuo dabar nebeims burnon jokio maisto, net riešutų, nes energijos gaunantis tiesiai iš kosmoso, o tiksliau – iš Dievo Tėvo ir klausąs Jo diktuojamų nurodymų.

SENJORAS PETRAS. Tai tu, brolau, nepasitiki Vatikano  firma?

ALGIMANTAS. Man nereikia jokių tarpininkų bendrauti su Juo. Še, paimk šį lapelį. Skaityk:

SENJORAS PETRAS. (progarsiu) „URANTIJOS KNYGA yra realių dvasinių būtybių susistemintas Apreiškimas visai žmonijai apie Dievą ir Jo kūriniją, apie energiją, gyvybę, dvasią sielą, protą, materiją, saulių atsiradimą, gausybės planetų, kuriose gyvena žmonės, kilmę, apie mūsų planetos, URANTIJOS, atsiradimą ir joje gyvybės plazmos implantavimą ir jos išsivystymą iki žmogaus lygio, apie mirtingojo prisikėlimą po fizinio kūno mirties sielos pavidalu ir sielos tolimesnį vystymąsi jai mokantis ir atliekant užduotis, kol ji pasieks amžinosios dvasios lygį, išsaugodama tą patį savąjį „aš”.

SENJORAS PETRAS. Čia apie kažkokią naują dievybę?

ALGIMANTAS. Visai ne. Čia apie tą patį Jėzų Kristų. Tik sakiau – be jokių tarpininkų. Šioje neeilinėje knygoje aprašomi kiekvieni metai nuo jo gimimo, o taip pat ką jis veikė iki gimimo ir ką veikia dabar, kaip Sūnus Kūrėjas – Visatos Sutvėrėjas ir Valdovas.

SENJORAS PETRAS. Jeigu čia ne naujas Išganytojas, tai ko taip džiūgauti?

ALGIMANTAS. Ši knyga išvaduos iš prasimanymų ir iškraipymų gniaužtų, kurie egzistuoja dar iki šiol. Jos apšvietimo dėka, atradus Tėvą savyje, išnyks korupcija, nusikalstamumas, išnaudojimas.

SENJORAS PETRAS. Būtų gerai, jeigu taip būtų… nuo vienos knygos išnyktų nors korupcija, nekalbant jau apie kitokį nusikalstamumą ir išnaudojimą?

ALGIMANTAS. (pamokslauja toliau) Tėvo meilė ir Tiesa įsigalės ir tavyje, kada Dievą pats atrasi savo viduje, nes Tėvas vaikui apie šeštus metus pasiunčia savo dvasią, kuri fiksuoja visas mintis ir veiksmus. Užmezgęs su Tėvu gyvą ryšį, tu gimsi iš dvasios ir pradėsi vykdyti Tėvo valią iš meilės Jam. Pajautęs Jo Meilę, atsisuksi į Gėrį, Teisingumą ir Grožį ir imsi vesti dvasinius vaisius kasdieniame gyvenime.

SENJORAS PETRAS. Dėl tų dvasinių vaisių tai nelabai suprantu…

ALGIMANTAS. (varo toliau) Dar daugiau, pasitrauks nuo tavęs fizinės ligos.

SENJORAS PETRAS. Va, čia tai man tiktų! Kai vis daugiau pensijos tenka pakloti vaistams, kurie per televizorių pinga procentais, bet tikrovėje brangsta eurais.

ALGIMANTAS. (užbaigia pamokslauti) Taip Lietuva taps dvasiniu spindėjimu visai planetai. O jame dalyvauti gali ir tu. Jau dabar sprendimas priklauso tik nuo tavęs.

SENJORAS PETRAS. Labas… Jei nuo manęs nors kruopelytė priklausytų, tai…

ALGIMANTAS. (jau normaliu balsu) Va, lapelio pabaigoje nurodoma, kur kiekvieną penktadienį renkasi tie bendraminčiai, kuriuos traukia Meilė, Tiesa ir Grožis. Jei kils klausimų, nurodytu telefonu galima skambinti man. O tau verta žinoti, kad ši dviejų tūkstančių puslapių URANTIJOS KNYGA iš anglų kalbos išversta į prancūzų, suomių, ispanų, korėjiečių, rusų, olandų, lietuvių (mano darbas), vokiečių, italų, portugalų kalbas. Dabar verčiama dar į keliolika pasaulio kalbų – estų, vengrų, švedų, rumunų, kinų, japonų, hindi, persų ir kitas

SENJORAS PETRAS. Paskambinsiu, kad įsitikinčiau, ar tu dar gyvas vien nuo kosminės energijos.

*    *    * (muzika)

SENJORO ŽMONA. Spindi it naujas pinigas. Gerai pasivaikščiojai? Gal sutikai malonią asabą?

SENJORAS PETRAS. Sutikau.

SENJORO ŽMONA. Daug jaunesnę?

SENJORAS PETRAS. Gerokai, bet ne ją, o jį.

SENJORO ŽMONA. Ką tokį?

SENJORAS PETRAS. Vieną originalą. Tu jo nepažįsti. Įdomus tipas – sako, nieko nebevalgo, o energiją gauna iš kosmoso. Iš Visatos.

SENJORO ŽMONA. Ot, šaunuolis! Tai jo žmonelei nereikia barščių virt, kaip man – kone kasdien.

SENJORAS PETRAS. Aš iki tokio dvasinio lygio neįstengsiu pakilti ir nuo tavo barščių neatsisakysiu.

SENJORO ŽMONA. Tai eikš, galėsi pasrėbti. Dar karšti.

SENJORAS PETRAS. Mielai.

SENJORO ŽMONA. Šiais laikais priviso tuntai aiškiaregių, ekstrasensų, būrėjų.

SENJORAS PETRAS. (srėbdamas barščius) Ne ką mažiau yra ir jokiomis pranašystėmis netikinčių. Tačiau pasitaiko ir tikrai fenomenalių, tiesmukai nepaaiškinamų dalykų.

SENJORO ŽMONA. Nagi, nagi?

SENJORAS PETRAS. Prisimeni, neseniai sakiau interenete skaitęs rimtą straipsnį apie Indijos jogą Pahladą Janį?

SENJORO ŽMONA. Tu dar vis manai, kad internetinėje marmalynėje gali būti rimtų straipsnių?

SENJORAS PETRAS. Nepertraukinėk. Tas jogas jau du kartus sutikęs būti medikų tiriamas  ir abusyk nebuvo nustatyta, kad jis vartotų kokį nors maistą. Dar daugiau: senolis ramiai porina, jog nevalgo ir negeria jau septyniasdešimt metų, bet jaučiasi puikiai. Skeptikai aštuoniasdešimtmetį Pahladą Janį vadina apgaviku, o jis tik kukliai šypsosi. Jam esą užtenka amritos.

SENJORO ŽMONA. Kas tai per daiktas?

SENJORAS PETRAS. Išvertus iš sanskrito, tai reiškia „be mirties“, o plačiau amrita žinoma kaip dieviškasis nektaras. Dar būdamas vaikas, jogas Janis…

SENJORO ŽMONA. …ar jis ne latvis?

SENJORAS PETRAS. Anaiptol, Tu gi iš savo studijų filologijos fakultete žinai, kad mes ir latviai, taigi –  baltai, turime kelis šimtus žodžių bendromis šaknimis su Orisos valstijos Šiaurės Indijoje gyventojais. Gali būti ir panašių vardų. Taigi tas jogas Janis paliko namus ir apsigyveno džiunglėse. Čia jam esą apsireiškė deivė Amba, kurią garbindamas Pahladas atsisakė maisto ir vandens. Buvęs atsiskyrėlis yra įsitikinęs, kad jo gyvybę palaiko būtent toji deivės teikiama amrita, kurią jis gauna iš saulės pro skylę gomuryje, medituodamas ištisas dienas.

SENJORO ŽMONA. Ot, įdomu, kiek tu ištemptum taip medituodamas be skylės gomuryje?

SENJORAS PETRAS. O tu labai norėtum sužinoti? Deja, nesiruošiu suteikti tokios galimybės.

SENJORO ŽMONA. Oi, jau užsiplieskė, kaip degtukas… Na, ką toliau tas jogas?

SENJORAS PETRAS. Dar 2003 metais jogas sutiko būti ištirtas gydytojų. Stikliniame kambaryje uždaryto jogo gyvenimą kiaurą parą stebėjo specialistai, bet kurią akimirką pasiruošę gelbėti iš bado ir troškulio mirštantį senolį. Jis taip pat neturėjo poreikio nueiti į tualetą – nieko nevalgančiam ir negeriančiam to juk nereikia. Ot, kad taip man bent vieną naktelę duotų be pertrūkių išsimiegoti…

SENJORO ŽMONA. Negerk, nevalgyk – ir galėsi. Beje, ar tau ne laikas urologui pasirodyti?

SENJORAS PETRAS. Vėl paklaus, kiek kartų keliuosi, prirašys „Omniko“ tablečių – ir vizitas baigtas.

SENJORO ŽMONA. Vis tiek reikia. Užsiregistruok kitai savaitei.

SENJORAS PETRAS. Teks…

SENJORO ŽMONA. O kas toliau nutiko su tuo mulkintoju, atsiprašau – jogu?

SENJORAS PETRAS. Kai kas tikėjosi išvysti, kaip jogas paslapčia naktį šlamščia maistą. Taip mitas būtų žlugęs. Tačiau užmačia nepavyko, o jogas ne tik nemirė, bet ir atrodė gana guvus.

SENJORO ŽMONA. Čia tai bent, dar kiek – ir patikėsiu.

SENJORAS PETRAS. Tyrimus atlikę medikai liko apstulbę – Pahlado Janio organizmą jie rado sveikesnį nei daugelio jo amžiaus žmonių, o smegenis – kaip dvidešimtmečio jaunuolio. Ir jokių sutrikimų. Tyrimui vadovavęs neurologas nutarė po keleto metų pakartoti testus. Jogas vėl buvo paguldytas į specialią palatą vienoje Ahmedabado ligoninėje, kur praleido penkiolika parų. „Buvo atlikti klinikiniai, biocheminiai, radiologiniai ir kiti tyrimai. Visi atitiko normas. Mes negalime pasakyti, kodėl taip yra. Jis mums – mįslė“, – kalbėjo jogą tyrę  specialistai iš dviejų mokslo  institutų.

SENJORO ŽMONA. Tai ką, ar jokiais prietaisais negalima nustatyti tikros būklės?

SENJORAS PETRAS. Medikai iki šiol negali pateikti racionalių atsakymų, nes moksliniais argumentais Pahlado Janio būklė tiesiog nepaaiškinama. „Galime niekada nesužinoti tiesos. Bet kol nėra atskleistos jo tariamos apgavystės, mums nederėtų jo smerkti ir rodyti nepasitikėjimo“, – perspėjo daktarai. Jie  mano, kad šitas jogas yra tikras mokslo stebuklas. „Aš esu stiprus ir sveikas, dabar tuo vėl galėjo įsitikinti medikai. Taip yra todėl, kad deivė to nori“, – atkakliai tvirtina nevalgantis ir negeriantis senolis. Kas jis – neatspėta Visatos mįslė ar mitrus apgavikas?

SENJORO ŽMONA. Manau, kad antrasis atvejis.

SENJORAS PETRAS. Pagal teoriją: visi vyrai – sukčiai?

SENJORO ŽMONA. Nebūtinai. Pasitaiko ir išimčių.

SENJORAS PETRAS. Gal aš?

SENJORO ŽMONA. (mįslingai) Gal tu, gal ne…

*    *    *  (muzika)

Senjorų disputas. Povilo Sigito nuotrauka     

PASAKOTOJAS. Net ir po kelių savaičių senjoras Petras negalėjo pamiršti, kaip stovėjo ant tilto, po kuriuo lėtai tekėjo upė, švietė rudens saulutė, o jis jautėsi lyg sapne, kai buvo įtikinėjamas, jog visu kūnu prisikelsiąs po mirties. Ir šiaip, porino keistasis Algimantas, tarytum gaunantis energijos iš Visatos, žmogus galės gyventi iki dviejų šimtų metų. Viskas gal būtų taip ir likę mielų vilčių miglose, jeigu vieną dieną nebūtų pamatęs Algimanto didelėje maisto parduotuvėje. Jis buvo su moterimi (bet ne su žmona, kuri išsiskyrė napakėlusi jo keistenybių). Tik neaišku, ar pirko sau kokios pastipros, ar vien padėjo tai pirkėjai. To senjoras Petras negalėjo sužinoti, nes Algimantui linktelėjo tik iš tolo, bet abejonių kirminas sustiprėjo. Prisiminė internete anądien peržvelgęs pokalbį su garsiu filosofu skubų ėjiką primenančia pavarde, nes jis visai kitaip mąsto apie dieviškus dalykus.

KORESPONDENTĖ: Per diskusijas dėl abortų draudimo nereta išgirsti Dievo sąvoką. Abortų  priešininkai teigia, kad be moters pasirinkimo dar yra ir Dievo valia. Ar jums pakanka tokių argumentų?

FILOSOFAS: Jeigu katalikai turi tiesioginį ryšį su Dievu, kuris jiems praneša savo dekretus, tai tokie argumentai galimi. Aš, pavyzdžiui, taip kalbėti negaliu, nes man Dievas savo sprendimų nepraneša. Jis man nesako, kad abortus reikia drausti, o gyvybė yra šventa. Remtis mistiniais, antgamtiniais autoritetais yra tik paprasčiausia demagogija. Man regis, reikia remtis sveiku protu.

KORESPONDENTĖ: O kaip jūs, profesoriau, apibrėžtute “sveiką protą”?

FILOSOFAS. Tai sunku apibrėžti, ko gera – net neįmanoma. Įsivaizduokime, kad bus priimtas vienokiu “sveiku protu” abortus draudžiantis įstatymas. Ar abortų sumažės? Tikrai ne, bet jie, pagal kitą “sveiką protą”, bus nelegalūs. Tad nemaža tikimybė, jog daug moterų bus nužudyta ar susargdinta. Kitas argumentas – dėl asocialių šeimų, gaminančių vaikus, nes tai – vienintelis jų pragyvenimo šaltinis gaunant už tai nemažas pašalpas. Tokiam įstatymui šios šeimos mielai pritars ir padvigubins būsimų asocialų gamybą todėl, kad už pabrangusį abortą sumokėti akušeriui nepajėgs, o normalūs, pasiturintys piliečiai kaip imdavosi, taip ir toliau imsis abortų, nors ir mokės penkiskart daugiau nei dabar.

KORESPONDENTĖ. Tai jūs už legalius abortus?

FILOSOFAS. Ir tik! Kad ir ką šnekėtų dvasininkai, mokslininkai ar psichologai, dažniausiai iš asocialių šeimų atsiranda nusikaltėliai, debilai, girtuokliai, narkomanai, tinginiai ir panašaus pobūdžio padugnių fauna. Drausti abortus – tai dauginti nusikaltėlių ir alkoholikų procentą, taigi naikinti mūsų tautos gyvybinius pamatus. Be to, pasaulyje vis labiau trūksta maisto. Tai kol kas nejaučiama persiėdusiose Europoje ir JAV, tačiau kitur maisto stinga katastrofiškai. Po keliasdešimties metų išmaitinti vaikus ne tik Afrikos, bet mūsų pačių, bus sunku. Gimdyti be saiko – tai pasmerkti mūsų vaikaičius badui ir skurdui. Jau dabar Lietuvoje nemažai šeimų, ne tik asocialių, nelengvai išlaikančių vaikus.

KORESPONDENTĖ: Bet sakoma, kad gyvybė – šventa…

FILOSOFAS. (piktokai nukerta) Tada tegul klebonai nevalgo mėsos! Juk negalime paneigti, kad kiaulė irgi gyva. Rugys taip pat gyvas, vadinasi, šventas, tad nevalgykime jo, nes valgyti – tai naikinti. Šiame pasaulyje gyventi ir nenaikinti gyvybės yra neįmanoma. Nemanau, kad aš esu geresnis už paršelį, kurį valgau. Aš tik stipresnis už jį.

KORESPONDENTĖ. Betgi išmintinga visuomenė visada reguliuodavo populiaciją – atvirai arba ne?

FILOSOFAS. Atvirai šitai darydavo graikai: jeigu gimdavo nesveikas kūdikis, jis būdavo sunaikinamas. Tarkime, man nepatinka, tačiau, deja, tai faktai. Abortų draudimas būtų nusikaltimas mūsų jau ir taip gerokai degradavusiai tautai. Deja, jokie kategoriški draudimai teigiamų vaisių niekada nedavė. Kas  Lietuvoje siekia abortus uždrausti su Dievo valia, turi į Seimą atnešti Dievo dekretą. Su Jo parašu.

KORESPONDENTĖ. Ar nesibaiminate būti apkaltintas piktžodžiavimu?

FILOSOFAS. Nė kiek. Inkvizicijos ir jos ant laužų pleškintų kitaminčių laikai jau praėjo. Mane džiugina dalykai, kurie yra šalia – saulė, debesys, mylimos moters veidas, žydinčios obelys, saulėtekiai ir vakaro melancholija. Priešingai, sunku tam, kuris nusisuka nuo šios nuostabios Žemės dovanų – nuo juslumo okeano pilnatvės. Juk pilnatvę man dovanoja tik pasaulis, kurį aš matau, ir niekas kita.

KORESPONDENTĖ. O kaip tiems, kas tiki ir į anapus?

FILOSOFAS. Sunkiau tam, kuriam šiame, realiame, pasaulyje kažko trūksta ir kuris nusprendžia šį pasaulį „pagerinti“. Priimu pasaulio sąrangą, valgau kiaulieną ir nemanau, kad gyvybė apskritai yra šventa. Gyvybės išvis nėra, yra tik gyvi individai – Jonas, putpelė, gyvatė arba paršelis. Kai kuriuos aš turiu suvalgyti, kad išsaugočiau savo individualumą. Tie, kurie „gerina“ pasaulį, irgi valgo, bet jiems kažkodėl niekada negana, jie vis alkani, plėšrūs ir žiaurūs, todėl naikina triskart daugiau negu aš.

KORESPONDENTĖ. Putpelę ar medį matai, girdi. Nereikia tikėti, kad jie yra, nes pats tai matai. O iš kur tikėjimas tuo, su kuriuo į jokį realų santykį įeiti negali?

FILOSOFAS. Egzistuoja tokia hipotezė, kad žmogus nėra žemiškos kilmės, tačiau tokių dalykų nepatikrinsi. Bet kad jis yra svetimas šiai žemei, svetimas nežmogiškiems daiktams – neabejotina. Žmogus nėra gamtos vaikas, nes jos nekenčia ir nuožmiai naikina bet kokį nežmogiškumą. Kodėl vietoj medžio žmogus pasirenka dangoraižį? Kodėl vietoj gyvo, mylimo žmogaus jis išranda Dievą?

KORESPONDENTĖ. Iš tiesų – kodėl?

FILOSOFAS. Todėl, kad žmogus nėra gamtiškas padaras, o savo svetimumą saulei, lietui, medžiui, žvirbliui jis turi kažkaip kompensuoti.

KORESPONDENTĖ. Kaip jis tai padaro?

FILOSOFAS. Kalbėdamas. Visi socializmai, dievai, genai, kapitalai, kvarkai ar seksai egzistuoja tik kalboje. Baisiausia, kai tokius tuščiažodžius žmogus primeta nežmogiškiems dalykams. Debesims, stirnai ar upeliui. Nekalbančioms būtybėms primetame savo kliedesius, tartum sužmoginame pasaulį.

KORESPONDENTĖ. Tai kas tada yra tiesa?

FILOSOFAS/ Kliedesys. Medeliui jokios tiesos nereikia, jis nenori, kad aš jį ištiesinčiau. Buvau sugniuždytas, kai skverelyje priešais universitetą pamačiau ištiesintas ir prie kryžiokų prikaltas medžių šakas. Nukryžiuoti medžiai, pagalvojau.

KORESPONDENTĖ. Ar medis nori, kad jį taip prievartautų?

FILOSOFAS. Abejoju. Medžiui nereikia to, ką pasipūtęs žmogėnas vadina tiesa. Jeigu aš esu ligonis, man reikia ieškoti vaistų nuo tos kosminės Niekio ligos. Vienintelis man duotas vaistas – kalba. Ja mėginu kompensuoti tikrovės stoką, tačiau, žinoma, visada beviltiškai, nes kalba irgi naikina, todėl tik plečia Tuštumos imperiją.

KORESPONDENTĖ. Su jumis nesutinkantys sakys, kad jie irgi gali  suvokt tikrovę, prie jos  prieiti ir tikėti ne protu, o širdimi.

FILOSODAS. Negali suvokti širdimi, nes ji yra tik anatomijos vadovėliuose ir chirurgų kabinetuose. Matote, kokie esame monstrai? Vienas tiki širdimi, kitas ranka, trečias myli dešinės kojos trečiuoju piršteliu. Bet galiausiai, jeigu žmogus sako tikintis širdimi, tyliu. Tegul tiki. Bet, jeigu jis man sako, kad aš – gyvatė ir degsiu pragare, kad esu prakeiktas stabmeldys, ir tokius reikėtų deginti ant laužo, tada jau šiaušiuosi, nepasiduodu.

KORESPONDENTĖ. Ir ką jūs šaukiatės į pagalbą?

FILOSOFAS. Prisimenu savo babytę, kuri buvo giliai tikinti, bet niekam nieko neprimesdavo. Ji skaito savo maldaknygę ir sako: „Meldžiuosi už tave, anūkėli.“ Štai tokį tikėjimą aš suprantu. Bet negaliu pakęsti tų, kurie primeta savo Dievą kitiems. Neša kardu ir ugnimi savo tiesą, gydo mus, tamsuolius. Skirtingos kalbos galimos, sutarti įmanoma, tačiau tik tada, kai niekas niekam nieko neprimeta, kai nesama pretenzijų į „tiesą“. Kai man sako „aš žinau tiesą“, atsakau Sokrato žodžiais: „Sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet kaip nuo maro bėk nuo to, kuris sakosi ją turįs.“ Man tai – išminties viršūnė.

*    *    * (muzika)

PASAKOTOJAS. Alyvų kalnas. Nuo jo vienu akimoju aprėpiama visa senoji Jeruzalė, apjuosta aukštos mūrinės sienos su dešimčia vartų. Tarp kalvos ir sienos – tūkstančiai aklinų kapų po plieskiančia saule. Kiekvieno tikinčio žydo svajonė iš bet kur grįžti į Pažadėtąją žemę ir būti palaidotam Jeruzalės prieigose. Senjoras Petras mėgsta nuolat vartyti nuotraukų albumą, parsivežtą iš Iaraelio. Jam smagu, kai drauge ano fotografavimo įspšdžių klausosi ir kas iš artimųjų. Šįkart prie jo prigludus pasisvečiuoti pas senelius atėjusi vienuolikmetė Elenytė.

SENJORAS PETRAS. Ar žinai, Eleniuk, kad Tavo vardas labai senas?

ELENYTĖ. Jau žinau. Graikiškai reiškia “šviesioji”.

SENJORAS PETRAS. O kas ji buvo senovėje?

ELENYTĖ. Tai gal tu žinai, Seneli?

SENJORAS PETRAS. Domėjausi. Šventoji Elena – Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, gimusi 250-aisiais mūsų eros metais, o mirusi 330-aisiais. Pasižymėjo dosnumu ir bažnyčių statymu. Senatvėje nuvyko į Palestiną, dabartinį Izraelį, atrado ten kryžių, ant kurio, spėjama, buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Kryžiaus dalį atgabeno į Romą ir padėjo savo pastatydintoje bazilikoje.

ELENYTĖ. O-jo-joi, kaip seniai.

SENJORAS PETRAS. Seniai, mažiule. Bet per daugybę šimtmečių žmonės pastebėjo, kad Elenos vardo nešiotojos jau ankstyvoje jaunystėje skuba tapti suaugusiomis. Jos laukia, kada likimas nuspręs už jas, kuo užsiimti. Daugelis jų seka savo tėvų pėdomis ir išsirenka šeimos profesiją. Elenos – puikios diagnostikės, chemikės analitikės, informatikės, kulinarės, akušerės, politikės. Mėgsta būti populiarios, todėl siekia visur vadovauti.

ELENYTĖ. Seneliuk, aš jau norėčiau būti suaugus.

SENJORAS PETRAS. Neskubėk. Ateis laikas. Kaip atėjo Tavo Mamai, Močiutei, Promočiutei…

ELENYTĖ. Oi, Promočiutės aš mačiau tiktai senovinę jos vestuvių nuotrauką.

SENJORAS PETRAS. Tai, va, mano Močiutė, o tavo Promočiutė iš senų kantičkų giedodavo…

ELENYTĖ. O kas yra kantičkos?

SENJORAS PETRAS. Senovinės maldaknygės, kurias iš prūsų slapčiom pargabeno knygnešiai spaudos draudimo laikais.

ELENYTĖ. Tai knygnešiai buvo kontrabandininkai, jeigu slapta ką nors per sieną gabeno?

SENJORAS PETRAS. Vaikeli, kilnesnės kontrabandos nei iki tol, nei po to Europa nežinojo. Kai buvau  mažas, Promočiutė iš kantičkų giedojo: „Alyvų kalnely krauju prakaitavo Dievo Tėvo sūnus už mus, žmones savo“. Tada nė svajot nesvajojau, kad po daugybės metų stovėdamas ant tikro Alyvų kalno galvosiu: kodėl kažkas nepaprasta turėjo kilti kaip tik iš šios žemės gelmių, kad čia, Jeruzalės akiplote, užgimtų trys didžiosios religijos – judėjų, krikščionių, musulmonų?

ELENYTĖ. Šis vaizdas ir yra fotografuotas nuo Alyvų kalno?

SENJORAS PETRAS. Taip. Vėliau nusileidome žemyn ir pro šoninius vakarinius vartus patekome į Jeruzalės senamiestį. Ėjome į didžiąsias šventoves, lėtai žengėme Pontijaus Piloto nuteisto myriop Jėzaus iš Nazareto kryžiaus kančios keliu Via Dolorosa. Jį stacijomis atkartoja visos pasaulio katalikų bažnyčios. Pasiekėme aikštę priešais garsiąją Raudų sieną. Vos pakėliau aparatą, lydėjęs apsauginis neigiamai mostėjo ranka ir šūktelėjo: “No!” Pasirodo, šeštadienis – šabatas…

ELENYTĖ. Kas tas šabatas?

SENJORAS PETRAS. Tai septintoji judėjų savaitės diena, skirta ilsėtis ir Jahvei garbinti. Tą dieną jiems negalima užsiimti jokiais darbais, net fotografuoti. Pyktelėjau: tai ko, galgonai, atvežėt tokią dieną į Jeruzalę? Kaip jos didžiausią įžymybę parodysiu grįžęs namo? Nors tenka paklusti vietos tradicijoms, jų trumpai nepaiso giliai tūnantis kipšas, kai paslapčia nuspaudžiu porą kadrų nuo šlaunies. Kad turėčiau bent apytikrį bendrą vaizdą tos dalies išlikusių statinių, sutvirtinusių Šventyklos kalną, ant kurių buvę Pirmoji ir Antroji šventyklos. Dabar tai šešiasdešimties metrų ilgio, penkiolikos aukščio siena, be jokio tinko suguldyta iš didžiulių tašytų akmens luitų.

ELENYTĖ. O kodėl ji vadinama Raudų siena?

SENJORAS PETRAS. Toks pavadinimas kilęs dėl to, kad žydai čia aprauda abi ankstesniąsias šventyklas ir svajoja apie Trečiąją. Ši vieta viso pasaulio žydams yra tapusi vilties ir atgimimo simboliu, kelionės į šventąjį miestą tikslu.

ELENYTĖ. Vajai, kiek tu daug matei, Seneli…

SENJORAS PETRAS. Pasitaikė išnaudoti kai kurias retas progas. Todėl ir tau patariu: nežiopsok!

ELENYTĖ. Kuo ta Raudų siena ypatinga?

SENJORAS PETRAS. Priartėję pamatėme sienon suleistus grubiai tašytus akmens luitus. Tarp jų kur ne kur šiurkpso žolės kuokštai arba žioji plyšiai. Jie prikamšyti mažų sulankstytų ar susuktų popieriaus lapelių. Tai laiškai Aukščiausiajam su prašymais atsiųsti sėkmės, suteikti sveikatos, turtų, pagelbėti meilės reikaluose. Vienoje senovinėje knygoje pasakojama, kaip Kabalos žinovas, rabinas Chaimas ibn Ataras parašė raštelį su prašymu padėti savo mokiniui ir liepė jam įkišti į sienos plyšį. Tvirtinama, kad rabino Ataro mokiniui greitai nusišypsojo laimė – jis gavo didelę paramą. Sako, ir šiais laikais kiekvieną naktį atskrendąs baltas balandis ir ištrauktus iš plyšių raštelius nunešąs tiesiai dangaus Valdovui.

ELENYTĖ. Ir yra kas tuo rimtai tiki?

SENJORAS PETRAS. Rimtai ar ne, bet yra. Net ir labai žinomi žmonės. Dutūkstantųjų kovą popiežius Jonas Paulius II taip pat parašė ir į sieną įkišo savo raštelį. Na, jeigu jau pats popiežius… Aš į artimiausią plyšį įspraudžiau tris mažučius ritinėlius, kuriuos man kiek varžydamosios įteikė pažįstamos moteriškės, kai sužinojo, jog keliausiu Izraelin. Ak, tie prietarai, prietarėliai…

ELENYTĖ. Tai ar padėjo rašteliai į Raudų sieną?

SENJORAS PETRAS. Jos sakė, kad net labai.

ELENYTĖ. O kaip padėjo?

SENJORAS PETRAS. To nežinau. Paslaptis. Gal darbe, gal meilėje…

SENJORO ŽMONA. Eik tu, Seneli, tu ir pats tuo netiki.

SENJORAS PETRAS. Bet vis tiek gražu, jeigu ir pasaka…

*    *    * (muzika)

SENJORO ŽMONA.  Kur susiruošei, tėvuk? Gal vėl susitikt au savo “kosmonautu”?

SENJORAS PETRAS. O, ne… Nebus jokios kosminės romantikos. Einu pas poną urologą

SENJORO ŽMONA.  Sėkmės. Laikykis. (gatvės gaudesys)

DAKTARAS. Echoskopija rodo – pūslėje užsilaiko iki pusantro šimto gramų. Teks operuot.

SENJORAS PETRAS.O jeigu dar pamėginus su Prostamol uno, Daktare?

DAKTARAS. Nebepadės, drauguži…

PASAKOTOJAS. Paskutinės kovo dienos rytą senjoras Petras atkanka į Antakalnio ligoninę, susitvarko formalumus priėmimo skyriuje, o vienuoliktą jau gauna lovą palatoje. Nuobodžiai pradrybso kiaurą dieną ir tik vakarop sulaukia pirmos procedūros – jam pastato klizmą, kaip priklauso prieš rytdienos operaciją. Paskui nuskuta gaktą. Kitos dienos rytą – vėl klizma. Tačiau operacija kažkodėl atidedama. Vadinasi, dvigubas tryda – perniek. Vėl ilga nuobodi diena. Skaityti nesinori, lieka sukinėti mažą radijuką ir per ausinytes klausytis, kas vyksta pasaulyje.

RADIJAS. (Sukinėjimas per stotis, kol sustoja ties Lietuvos radiju) “…pensijos daugiau nebus mažinamos, – pasakė premjerė. Į susitikimą Briuselyje išvyko užsienio reikalų ministras. Vilniuje laukiama atvykstant aukšto rango delegacijos iš Latvijos. Japonijoje vėl…

 (stotis nusukama, groja smagi muzikėlė).

KAIMYNAS RIMAS. Kokios naujienos iš pasaulio, pone Petrai, girdisi per jūsų radiją?

SENJORAS PETRAS. Ta pati karuselė, mielas Rimai. Vieni aukšti ponai išvyksta, kiti atvyksta. Premjerė žada nebekarpyti pensijų.

KAIMYNAS RIMAS. Pensijos dėl manęs kol kas neaktualu, nes tebaigiu penktą dešimtį. Poryt man operuos inkstą. Jei nepasiseks, pensijos visai nereikės.

SENJORAS PETRAS. Kam taip liūdnai? Medicina dabar daro stebuklus.

KAIMYNAS RIMAS. Va, vienas stebuklas guli prie lango – pan Romuald. Rytoj dėl jo rinksis kosiliumas ir tarsis, kaip galima ištraukti, nes nelabai pavyko pūslės operacija. Gaila, dar jaunas vyras, o taip smagiai ruskai burnoja – kaip muzika, net ausys linksta. Galėsit vietoj radijos paklausyt.

PASAKOTOJAS. Tuo metu palaton įžengia drūtas, plikas ir jaunyvas Artūras. Vos pasisveikinęs pusbalsiu ima teirautis, kiek kam duoti – už anesteziją, už pačią operaciją. Po pietų į palatą ateina nematyta medikė ir prisistato esanti anesteziologė, Artūras ištipena jai iš paskos koridoriun ir grįžta mįslingai šypsodamasis. Paklaustas, ar pavyko, tik linkteli galva. Netrunka pasirodyti chirurgas (tas pats Daktaras iš poliklinikos) ir prieina prie senjoro Petro lovos.

CHIRURGAS. Šiandien kai kurios operacijos užtruko ilgiau negu numatyta ir todėl jus imsim rytoj rytą pirmuoju.

SENJORAS PETRAS. Gerai, Daktare. Būsiu pasiruošęs.

CHIRURGAS. Seselės jums padės.

PASAKOTOJAS. Trečios dienos rytą – dar viena klizma. Po jos reikia likti tik su trumpais ligoninės marškiniukais, apačia – be nieko. Apie dešimtą dvi seselės su visa lova senjorą Petrą dardina koridoriais ir liftu kelia į trečią aukštą, ten perstumia ant operacinio stalo. Anesteziologė liepia sėstis į ją nugara. Nusmelkia adatos dūris į strėnas. Anesteziologė klausia, ar šyla kojų pėdos.

SENJORAS PETRAS. Jaučiu kylant šilumą.

PASAKOTOJAS. Seselė liepia gultis ant nugaros. Dešinė operuojamojo koja pakeliama ir nuleidžiama į kažkokį aukštoką dėklą. Senjoras Petras ima visai nebejusti apatinės kūno dalies, tarytum ji būtų išnykusi. Likusi gyvoji pusė atitveriama žaliu apdangalu nuo operacinio ploto. Pro uždangalą nesimato chirurgo, bet girdi jį nuolat kažką sakant asistentėms. Kaire akimi silpnai, nes yra be savo stiprių akinių, ir nepatogiai įkypai senjoras Petras regi monitorių. Jis svarsto mintyse:

SENJORAS PETRAS. “Jergutėliau… Tas rausvas skritulys… Panašus į tekančią mėnulio pilnatį… Turbūt smarkiai padidnta mano paties prostata… Ją ir skaptuoja, kad atlaisvintų spaudžiamą šlapimtakį…

PASAKOTOJAS. Neatverdamas skalpeliu pilvo, prie prostatos chirurgas patenka su specialiu zondu per atitinkamą kanalą. Iš vakaro senjoras Petras seselės klausė, pro kurį kanalą bus operuojamas – iš priekio ar iš užpakalio. Nužvelgusi jį, kaip paskutinį mulkį, seselė oriai paaiškino: „Iš priekio – kanalas, iš užpakalio – anga.” Vadinasi, lankstusis zondas patenka į vidų per ataugą, kuri spaudoje skambiai vadinama vyriškuoju pasididžiavimu. Operacija trunka gerą valandą, ir senjoras Petras grąžinamas į palatą.

KAIMYNAS RIMAS. Kaip savijauta?

SENJORAS PETRAS. Būtų nieko, tik vis dar nejaučiu kojų…

PASAKOTOJAS. Apsičiupinėjęs senjoras Petras suvokia, jog iš kanalo išvestas plastmasinis kone pieštuko storumo vamzdelis. Jis driekiasi iki pailgo keturkampio plastikinio maišelio, kurio apačioje kažkoks mažas pirštelis. Vėliau jis suvoks, jog, paspaudus „pirštelį”, galima tiesiog į kriauklę išleisti rausvą maišelio turinį. Po kokių poros valandų palengva ima atgyti kojos, ir vėl galima judinti jų pirštus. Kitą rytą senjoras Petras kišeniniu telefonu nusiunčia žmonai tokią žinutę: „Labryt, mano b*bukas dar kraujuoja, bet daktarai sako, kad normalu. Atgabenk fotiką, jis ant stalo prie kompo.”

RADIJAS. (po traškesių ir stočių kaitos) “…kio rajone kaktomuša susidūrė latvio vairuojamas krovininis sunkvežimis ir lengvasis automobilis. Žuvo…” (persukama kita stotis) “…ryte Prezidentas  išskrido į Briuselį…” (persukimas į kitą stotį) “…o atsakiusiam į šį klausimą du bilietai į koncertą, kuris įvyks…” (tranki muzika).

KAIMYNAS RIMAS. Sėkmės, Artūrai. Viskas bus gerai. Tave gi, sakė, visai užmigdys, tai nieko nejausi. Sužinosi jau po viskam. Lauksim sugrįžtant. (nurieda stumiama lova). Vargšas Artūras, net pamėlynavęs nuo įtampos, o toks iš pažiūros tvirtas vyras.

SENJORAS PETRAS. Tvirtas ne tvirtas, bet prieš skalpelį visiems nejauku.

KAIMYNAS RIMAS. Jeigu ne skalpelis, manęs čia jau nebūtų…

PASAKOTOJAS. Senjoras Petras žmonos atneštu aparatu fotografuoja į operacijas vežamus kaimynus, penkių gydytojų konsiliumą prie rimtai pasiligojusio keikūno pano Romualdo. Į palatą lyg besvorė įplevena maža akiniuota moterėlė ir sako esanti iš šventųjų Petro ir Povilo parapijos:

MOTERĖLĖ, Rytoj ligoninės koplyčioj bus laikomos šventos mišios. Kas negalit nueit, gal pageidausit, kad kunigėlis aplankytų šią palatą?

PASAKOTOJAS. Ant alkūnių pasikelia kitame palatos krašte gulintis žilaplaukis Alfonsas ir atsiliepia kiek gergždžiančiu balsu.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. O jeigu aš dievą netikiu. Danguj nieko nėra – tuštuma.

MOTERĖLĖ. (nesutrikusi) Reikia Dievo ieškot. Matysit, kad rasit.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Ar jūs peršoksit per šiaudą? Na, jeigu padėsiu prie sienos?

MOTERĖLĖ. Tai – atrakcionas.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Girdėjot priežodį: pačiupinėjau – patikėjau. Va, aš toks.

MOTERĖLĖ. Šventasis Tomas pasakė: palaiminti tie, kas nematę įtikėjo. Visiems – sveikatėlės.

PASAKOTOJAS. Moterėlė tyliai išplevena iš palatos, o Alfonsas dudena toliau:

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Turėjau draugą kunigą, prisipirkdavom konjako – ir aida pas mergas. Normalus buvo vyrukas tas kunigėlis, patyliukais paneigdamas celibatą, kurį tryliktame amžiuje sugalvojo turtingiausias senbernių klubas – popiežius su savo kardinolų konklava.

PASAKOTOJAS. Žilaplaukis Alfonsas be gailesčio vanoja ne tik dvasininkus, bet ir politikus:

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Bušui reikėjo dar daugiau naftos, tai užpuolė Iraką. Atseit, gavo įrodymų, kad Irakas gaminasi atominę bombą, o vėliau pasirodė, kad nieko tokio ten nebuvo. Dabar tvatija Libiją, atseit, bombomis gina taikius gyventojus, o iš tiesų – naftos versloves… Kur nafta, ten ir kraujas. Badauja per milijardą pasaulio žmonių, daugiausia iš jų – musulmonai, o Amerika žeriasi milijardinius pelnus. Taip amžinai negali tęstis, ateina atpildo valanda ir Amerikai. Tai rodė globali finansų krizė, prasidėjusi nuo Amerikos bankinių gobšuolių, o šiandien  – kovido pandemija.

*    *    * (muzika)

 

PASAKOTOJAS. Dar prieš operaciją senjoras Petras spėjo apsilankyti Vilniaus knygų mugėje,             kurią vadina tikraisiais kultūros atlaidais ir be galo mėgsta. Ten jis pamatė kaugelę laikraščių, kurių viršuje stambiomis raidėmis juodavo antraštė Kabala.lt. Keletą leidinio egzempliorių senjoras Petras pasiėmė į ligoninę, tikėdamasis atidžiau paskaityti.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Kokį čia tamsta turi laikraštį?

SENJORAS PETRAS. Et, knygų mugėje radau.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Ar galėčiau pavartyt?

SENJORAS PETRAS. Labai prašom.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. U-tiu-tiu… Kad varo, tai varo. Įdomiau negu bažnyčios moterėlė. Tik paklausykit: “Kabala hebrajiškai reiškia perduotą išmintį, ja pradėti vadinti judėjų ezoteriniai ir mistiniai mokymai nuo Antrosios šventyklos laikotarpio (520 – 515 m. prieš Kristų). Daugelis kabalistų mano, kad ji buvo apreikšta Adomui ir perduodama iš kartos į kartą kaip slaptas mokymas. Dar būta nuostatos, kad Kabala yra ezoterinė Sakytinio Įstatymo dalis, apreikšta Mozei ant Sinajaus kalno. Ypač daug dėmesio skiriama keturių pasaulių sampratai ir Dieviškųjų emanacijų struktūrai (vadinamajam sfirų medžiui). Sfiros gali būti suvokiamos kaip Dieviškosios esatys, manifestacijos, atributai, Dievo veidai.” Va, kur fantastiška smegenų susukimo mašinerija!

KAIMYNAS RIMAS. Ko tik pasaulyje nėra… Gyvenimo neužteks…

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Cha,  gyvenimo. Dešimties gyvenimų! Buvo toks Vilniaus Gaonas, kuris  garsėjo kaip žymus Kabalos žinovas Klausykit toliau: „Daug kas girdėjo, kad Kabala yra slaptasis mokslas. Būtent uždarumas, paslapties šydas davė pretekstą apie ją susidaryti daugybei legendų, falsifikacijų, profanacijų, gandų, nemokšiškų svarstymų bei išvadų. Tik XX amžiaus pabaigoje buvo leista visiems atskleisti žinias apie Kabalos mokslą bei platinti jas pasaulyje. Ir todėl reikia sugriauti per šimtmečius susiformavusius mitus apie senąjį ir skleisti šiuolaikinį Kabalos mokslą, skirtą kiekvienam.”  Valio, vyručiai! Iš neturėjimo ką veikti siūlau atidaryti Kabalos studijų ratelį mūsų palatoje!

KAIMYNAS RIMAS. Nesišaipykit. Čia rimtas dalykas.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. O aš ir nesakau, kad paikas. Bet juokinga, kai atkakliai teigiama, kad Kabalos mokslas niekaip nesusijęs su religija, nebent tiek, kiek galima susieti su ja, sakykime, fiziką, chemiją ar matematiką, bet ne daugiau. Kabala – ne religija ir tai esą lengva suprasti kad ir iš fakto, jog nė vienas religingas žmogus jos nepažįsta ir nesupranta joje nė žodžio. Gilius pasaulėdaros pagrindus, jos dėsnius, pasaulio pažinimo metodiką, kelius, kaip pasiekti kūrimo tikslą, – visa tai Kabala pirmiausia slėpusi nuo religingų masių, nes reikėję sulaukti laikų, kai žmonija išsivystys iki tokio lygmens, kad galės priimti kabalistines žinias ir teisingai jomis naudotis. Supratot, nežiniukai?

KAIMYNAS RIMAS. Na, tai kas?

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. O tas, kad Kabala – tai mokslas valdyti likimą, tai Žinojimas, perduodamas žmonijai, visoms pasaulio tautoms. Kabala apie tai, kas paslėpta nuo žmogaus penkių juslių. Kad įvardintų aukštesniojo pasaulio jėgas bei veiksmus, Kabala pasitelkia žemiškąją kalbą.

KAIMYNAS RIMAS. Kam jai to reikia?

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Tai būtina, nes žmonės neturį žodžių nežemiškoms sąvokoms išreikšti. Iš kiekvieno aukštesniojo pasaulio objekto į mūsų pasaulį nusileidžianti jėga sukuria kokį nors mums pažįstamą objektą. Kabalistas, esantis abiejuose pasauliuose, matąs šį ryšį ir aprašąs aukštesnįjį pasaulį, naudoja mūsų pasaulio pavadinimus. Tačiau tam, kuris nesuvokia abiejų pasaulių, atrodo, kad kabalistas aprašo žemiškuosius veiksmus, nors Kabala kalba tik apie tai, kas vyksta aukštesniajame pasaulyje.

KAIMYNAS RIMAS. Kažkokia abrakadabra…

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Ne abrakadabra, broliuk Rimai, o Kabala.

SENJORAS PETRAS. Rusai kabala vadina baisią painiavą, o sukabalinimu – visišką sujaukimą.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Tik tiek nuo rusų nusiklausę, mūsų žmoneliai daugiau nieko apie ją ir nežino. Kabalos studijavimas draustas net iki mūsų laikų, nes žmogaus išsivystymo lygis buvęs nepakankamas, kad galėtų atsikratyti tokių vaizdinių kaip įvairiausios dvasios, raganos, angelai ir kitokia velniava ten, kur kalbama visai apie ką kita. Tiktai mūsų dienomis, atseit, jau leidžiama ir rekomenduojama skleisti Kabalos mokslą. Kodėl? Todėl, kad žmonės sugeba ir yra pasirengę įsivaizduoti aukštesnįjį pasaulį, kaip jėgų ir jų laukų pasaulį, kaip esantį aukščiau materijos.

KAIMYNAS RIMAS. Nagi? Nagi?

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Kiekvienas žmogus kada nors paklausia savęs: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ Ypač skaudus šis klausimas jaunystėje, o vėliau žmogus jį dažniausiai pamiršta. Taip esąs sutvarkytas gyvenimas: žmogus negali visą laiką kankinti savęs klausimu, į kurį negauna atsakymo.

SENJORAS PETRAS. Ko gera, ten parašyta, kad atsakymą žinąs tik vienas šaltinis – Kabalos mokslas, daugelį amžių buvęs prieinamas vien išrinktiesiems.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Taip ir yra! Tamsta tiesiog akyse kabalėji.

SENJORAS PETRAS. Prašyčiau nesuasmeninti.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Karta keitė kartą, bet tik mums, pastarųjų kartų atstovams, primena šitas laikraštis, suteikiama galimybė gauti išsamų atsakymą į patį svarbiausią klausimą. Tačiau ir šiandien, kai Kabala jau prieinama kiekvienam, ji skiriama tiems, kurie, suaugę ir net sulaukę žilo plauko. vis dar užduoda sau tą jaunatvišką klausimą: „Kokia mano gyvenimo, kokia visos žmonijos egzistavimo prasmė?“ Tie žmonės, kuriems šis klausimas opus, ateina į Kabalą.

KAIMYNAS RIMAS. Va, kaip mes visa palata pono Petro dėka.

SENJORAS PETRAS. Sau tokių nuopelnų nenorėčiau prisiskirti. Kažkuriame paskalomis mintančiame laikraštuke skaičiau, kad jau pusmetį vienas repuojantis dainininkas ant riešo nešioja raudoną apyrankę, atseit, Kabalos tikėjime reiškiančią teigiamą energiją ir apsaugą nuo piktų dvasių. Raudona apyrankė jam visų pirma reiškianti ryšį su artimaisiais, pareigas jiems.

KAIMYNAS RIMAS. Raudona apyrankė tam vaikinui – kaip indėnui amuletas?

SENJORAS PETRAS. Gal ir taip. Panašią mintį, net nesiedamas su kabala, išsakė ir filosofijos profesorius dar mano studijų metais. Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, jis padėjo ant stalo stiklainį ir prikrovė didelių akmenų. Tada studentų paklausė – ar pilnas stiklainis? Šie atsakė, kad taip. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių, ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų, ar stiklainis pilnas, ir šie šypsodamiesi sutiko, kad taip. Tada profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų, visiškai užpildydamos stiklainį. Ir vėl profesorius paklausė studentų ar dabar stiklainis pilnas? Šie vėl patvirtino, kad taip. Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį. Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.

KAIMYNAS RIMAS. Tai kokia šito bandymo prasmė?

SENJORAS PETRAS. Dar truputėlį kantrybės. “Taigi, – tarė profesorius, dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę. Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas. Smėlis reiškia visai nereikšmingus, netgi lėkštus dalykus. Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams. Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams, mylimiesiems. Rūpinkitės sveikata. Tuomet liks pakankamai laiko ir darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam. Rūpinkitės pirmiausia didžiaisiais, nes tik jie yra tikrai vertingi. Nusistatykite teisingus prioritetus, o visa kita – tai tik smėlis”

KAIMYNAS RIMAS. O ką reiškia tie du puodeliai kavos?

SENJORAS PETRAS. Taip paklausė ir vienas iš studentų. Profesorius nusišypsojo ir atsakė: “Džiaugiuosi, kad paklausėte. Tai reiškia, kad NESVARBU KOKS PILNAS BUS JŪSŲ GYVENIMAS, PORAI PUODELIŲ KAVOS SU GERAIS DRAUGAIS – VISUOMET TURITE ATRASTI LAIKO!”

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Išmintinga išvada.

SENJORAS PETRAS. Tūkstantmečius trunkanti žmonijos raida – tai skirtingų norų skleidimasis ir realizavimas. Būtent norai ir būdų juos išpildyti suradimas nusako civilizacijos ir viso, ką mes vadiname  progresu, išsivystymo lygį. Dėl to, kad norai nuolatos tobulėja, kad auga iš mažesnių į didesnius, žmonija juda pirmyn.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Čia kur buvus, kur nebuvus prisistato Kabala ir norų visumą suskirsto į penkis etapus. Pirminiai norai – seksas, maistas (sakoma: „Meilė ir alkis pasaulį valdo“); antrasis norų etapas – turtų kaupimas; trečiasis – valdžios ir garbės siekimas; ketvirtasis – žinių troškimas. Penktuoju etapu siekiama dvasingumo, paties Kūrėjo. Kabala penktąjį norų lygmenį dar vadina dvasinės šviesos troškimu arba žmogaus siela.

SENJORAS PETRAS. Dar sakoma, kad šis mokslas dėl to ir vadinamas Kabalagavimas, nes moko metodikos, kaip pripildyti sielas šviesa. Kabala moko žmogų, kaip gauti aukščiausiąją šviesą ir kaip visiškai ja užpildyti sielą, tai yra visus norus: ir širdies (žemiškuosius), ir dvasinius. Tai įmanoma, nes visi mūsų norai sukurti būtent šios šviesos. Ir todėl tik prisipildymas ja pačia galįs mus patenkinti.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Esą žmogus pradeda aiškiai jausti aukštesnįjį pasaulį, tai yra Kūrėją. Prieš jį atsiveria dvasinė erdvė. Šios erdvės krašte yra jis, o centre – Kūrėjas. Dvasinė erdvė – tai savybių erdvė, panaši į fizinį lauką, maksimaliai pasireiškianti centre ir silpnėjanti nuo centro periferijos link, kol visiškai išnyksta ties riba, už kurios prasideda mūsų pasaulis. Kabalistinė lektūra atkakliai teigia, kad dvasinį norą gauname ne per mūsų kūną, o betarpiškai – iš aukščiau.

SENJORAS PETRAS. Ar esate girdėję apie Urantiją?

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Prisipažinsiu – ne. Bet irgi turbūt panaši makabrika.

SENJORAS PETRAS. Panaši tuo, kad taip pat viskas susiveda į Kūrėją, Valdovą.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Nusibodo svietui demokratija. Užtat ir klausiama: kas pasakė, kad demokratija – tai tautos valdžia? Demokratija – tai demokratų valdymas. Ir jeigu tauta nustoja tikėjus nuolatiniais valdžios pažadais, tai reikia keisti… pažadus..

KAIMYNAS RIMAS. Na, pagaliau nuo kabalos perėjome prie politikos. Bus suprantamiau.

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Tamsta taip nuoširdžiai manai? Ar ne paika buvo tikėtis išsiderėti iš Briuselio, kad nebūtų stabdoma Ignalinos atominė elektrinė, kai seniai nuspręsta ir įsipareigota visai atbulai. Taikliai pakrikštytas Misteriu Ignalina orus ponas tikino, kad jo vedamos derybos su Europos Sąjungos atstovais dėl Lietuvos energetikos ateities buvę labai sėkmingos. Nepavyko įgyvendinti „tik” pagrindinio tikslo – susiderėti, kad Ignalinos jėgainės uždarymas būtų atidėtas. Dėl to Lietuvoje darosi tamsiau, nes už elektrą tenka mokėti gerokai brangiau.

SENJORAS PETRAS. Derybų imitacija – ta Misterio Ignalinos veikla, nes tai tebuvęs Vyriausybės noras parodyti, kad kažkas daroma. Juk seniai aišku, jog stojimo į ES sutarties niekas nesutiks pakeisti. Ten nedviprasmiškai parašyta, kada tiksliai įsipareigota uždaryti elektrinę. Praslydo viešumon informacija, jog nevaisingoms Misterio Ignalinos pastangoms skirtos komandiruotės kainavusios šimtą tūkstančių litų. Tuo pat metu vienas laikraštis išspausdino jaunos plungiškės laišką:

MAMOS BALSAS: „Esu trisdešimtmetė moteris, auginu viena pati du vaikučius, kuriuos reikia kaip nors į mokyklą leisti. Atleido iš darbo, nes įmonė bankrutavo. Darbo neįmanoma gauti, nes dėl KRIZĖS naujų darbuotojų niekas nebepriima. Darbo birža tik šešis mėnesius mokėjo pašalpą. Butą nuomojuosi. Iš jo, žinoma, savininkai išvarys, nes nebėra iš ko mokėti nei mokesčių, nei nuomos. O susirgus baisu net į vaistinę eiti kokios didelės vaistų kainos. Juk serga ne tik seni žmonės. Kas pasakys, kaip išgyventi jauniems bedarbiams be pajamų, kai net šiukšlių rinkti nebegali įsidarbinti?”

ŽILAPLAUKIS ALFONSAS. Gražu mūs Lietuvoj, kurios valdžia dosni misteriams ignalinoms, bet kurčia skurstančioms vienišoms motinoms.

*    *    * (muzika)

PASAKOTOJAS. Senjoras Petras jau mėnuo grįžęs į namus ir tebelaukia atsakymo iš ligoninės laboratorijos – gėrybinė prostatos išplėta ar ne? Jis vėl sėdi poliklinikoje priešais operavusį daktarą ir pasiguodžia, kad po operacijos „nesigamina sėklelės”. Daktaras pakilęs prie ant sienos kabančios schemos rodo, kad prostatos regione nebėra išimto vieno iš dviejų šlapimo kanalo stabdžių ir jau gali prireikti pampersų, bet sėkla turi būti gaminama. O pacientas sako vis tiek nejaučiąs per palaimos akimirką ką ištrykštant. Tai kas jam iš to, kad mokslininkai kuria elektroninę sekso mikroschemą, kuri stimuliuoja smegenų centrus, atsakingus už malonumo pajautimą. Šia technologija sukeliami mažyčiai elektros smūgiai smegenyse, ji jau naudojama Jungtinėse Valstijose gydyti Parkinsono ligai.

DAKTARAS. Štai anglų medicinos žurnalas rašo, kas dabar mokslininkai susikoncentravo ties priekine smegenų žieve, kuri atsakinga už malonumo jausmą valgant ir mylintis. Ta žievė gali būti „naujas stimuliavimo taškas”. Tai padėtų žmonėms, sergantiems anhedonija – negalintiems pajausti malonumo. Deja, kol kas operacija, per kurią būtų implantuotas laidas į smegenis, yra „atgrasi ir šiurkšti”. Prireiks maždaug dešimties metų jai patobulinti. Kai technologija pagerės, bus galima naudoti smegenų stimuliaciją daugelyje sričių. Ji bus subtilesnė, suteikianti daugiau galimybių kontroliuoti procesą, todėl prireikus jūs galėsite įjungti ir išjungti čipą.

SENJORAS PETRAS. Puiku: geidi malonumo – įjungi, nenori smagintis – išjungi.

DAKTARAS. Elektroninę mašiną, kuri sukelia geidulio jausmą per stimuliuojamas stuburo smegenis, JAV jau yra sukūręs daktaras Stuartas Meloy ir prietaisą pavadinęs orgasmatronu. Šis pavadinimas buvo pasiskolintas iš Woody Alleno filmo Miegalius.

SENJORAS PETRAS. Tai kas atsiras po šimto kito metų – bus galima mylėtis esant skirtingose planetose ar net galaktikose?

DAKTARAS. Manau, kad taip.

SENJORAS PETRAS. Ar ir ten žmogiškąsias būtybes lydės tie patys jausmai ir skausmai, kaip nuo amžių amžinųjų – meilė ir neapykanta, atjauta ir pavydas?

DAKTARAS. Šito mes jau nesužinosime, drauguži. Žemė suksis toliau, bet vis tiek kada nors – jau be mūsų. Kitaip nebūna.

SENJORAS PETRAS. Brangusis Daktare, tai argi niekas niekada neįgyvendins Herberto Welso svajonės – sukurti laiko mašiną, panašią į elektronų kolaiderį? Iliuzija? Utopija? Absurdas? Kaip ir viskas po šia saule? Kaip beveik prieš pustrečio tūkstančio metų bylojo mano mėgstamiausias Senojo Testamento herojus Ekleziastas:

EKLEZIASTO BALSAS. „Tai, kas jau buvo, vyksta dabar; tai, kas dar turi būti, jau seniai yra buvę. Dievas pasirūpina tuo, kas reikalauja jo dėmesio. Be to, mačiau po saule, kad vietoj teisingumo buvo nedorybė ir vietoj teisumo buvo nedorybė.

               Širdyje sau tariau: „Ir teisuolį ir nedorėlį teis Dievas, nes kiekvienam reikalui ir kiekvienam įvykiui skirtas laikas.”

DAKTARAS. Ar iš tikrųjų taip? Kaip žinoti, kada kam ir koks skirtas laikas?

SENJORAS PETRAS. Daktare, niekas to nežino. Čia tik labai sena žydų liaudies pasaka.

DAKTARAS. Bet graži ir pamokanti.

EKLEZIASTO BALSAS. Tada apie žmones širdyje sau tariau: „Tai Dievas juos ištirs ir parodys, kad viduje jie tik gyvuliai.” Juk žmonių ir gyvulių likimas yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus nepranoksta gyvulio, nes visa tai migla.

               Abu eina į tą pačią vietą, nes yra iš dulkių, ir į dulkes sugrįžta. Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas leidžiasi žemyn, į žemę?

              Tad suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip rasti pasitenkinimo savo užsiėmime, nes tai jo dalia. Kas įgalins jį pamatyti, kas bus po jo?

DAKTARAS. O gal gyvenimas – tai ne iliuzija, apgaulė, bet laimė, nors ir absurdo atmiešta?

SENJORAS PETRAS. Gal tūli iš mūsų geba dar pasąmoningai nutuokti kažką už realybės ribos, ką teigia esant Biblijos, Urantijos, Kabalos išpažinėjai? Absurdas?

DAKTARAS. O gal ir ne?

                                                        P a b a i g a

                                                                                                                                                                            

 

Kultūra Naujienos , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra