Povilas Sigitas Krivickas. Pamąstymai tarptautinės senjorų dienos proga

Autorius: Data: 2021-10-02 , 17:07 Spausdinti

Povilas Sigitas Krivickas. Pamąstymai tarptautinės senjorų dienos proga

Įžymūs senjorai aktorius J. Budraitis ir fotografas A. Sutkus. P.S. Krivicko nuotr.

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

1990 metais Jungtinių Tautų (JT) Generalinė Asamblėja spalio 1-ąją paskelbė Tarptautine pagyvenusių žmonių diena. Po metų Asamblėja patvirtino rezoliuciją, kurioje buvo išreikštas JT požiūris į senatvę, o šalys paragintos formuojant savo politiką laikytis atitinkamų nuostatų.

Prieš pandemiją mes, žilagalviai, rinkdavomės geriausiose salėse, klausydavomės iškilmingų kalbų, koncertuodavome, kukliai vaišindavomės. Deja, pandemija daugelį mūsų uždarė namuose, todėl tenka gyventi ankstesnių laikų prisiminimais. Taip buvo ir vakar.

Straipsnio autorius su anūke Elenyte Krivickaite. Jono Krivicko nuotr.

      Ne vienoje auditorijoje sakiau, rašiau ir dar sykį pakartosiu, kad esu Nobelio taikos premijos laureatas. Nereikia žiūrėti į mane, lyg į nusileidusį iš Mėnulio, ar sukinėti pirštą prie smilkinio. Skubu jums priminti, kad esate tiek jūs, šias eilutes skaitantieji, tiek ir visi Lietuvos bei Europos Sąjungos (ES) gyventojai jau beveik dešimtmetį tos garbingiausios premijos laureatai. Juk Nobelio taikos premijos komiteto 2012 metų pranešime paaiškinta, jog taip nuspręsta atsižvelgiant į stabilizuojantį ES vaidmenį, dėl kurio iš didžiosios žemyno dalies pasitraukė karai ir įsivyravo taika. Svarbiausias ES laimėjimas, komiteto nuomone, yra sėkminga kova už susitaikymą, demokratiją ir žmogaus teises. ES veikla įkūnija tautų brolybę, t. y., atitinka kriterijus, kuriuos Alfredas Nobelis nurodė savo testamente 1895 metais. ES – tai 21-oji tarptautinė organizacija, pelniusi apdovanojimą nuo 1901 metų. O kas yra toji Europos Sąjunga, jei ne mes  visi, joje gyvenantieji?

     Kokią košę užvirė Jungtinė Karalystė?

 

     Europos Sąjungoje prieš „Brexitą“ buvo 508 mln. gyventojų. Europos Sąjungos dalis pasaulio bendrajame vidaus produkte tais 2012 m. buvo apie 23 proc. pagal nominaliąją vertę (16,6 trln. dolerių). Panašiai yra ir dabar. Taigi Europa, santykinai lyginant su kitais, yra turtingiausias žemynas.

     Jungtinė Karalystė (JK) 2017 m. kovo 29 dieną aktyvavo Lisabonos sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradėjo oficialias derybas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Tai yra pirmoji valstybė, pasitraukusi iš Bendrijos po to, kai referendume 52 proc. britų išreiškė norą tai padaryti. 2018 m. sausio 17 d.  Jungtinėje Karalystėje buvo 65,5 mln. gyventojų. Bet jie netapo visišku minusu visai ES. Ir dar toli gražu neaišku, kas dar bus su tuo „Brexitu“ tolimesnėje ateityje. Žanas Klodas Junkeris, tuometinis Europos Komisijos pirmininkas, išreiškė tikėjimą, kad JK vėl kada nors prisijungs prie ES (daugelis britų, balsavusių už atsiskyrimą, šiandien jau nagus graužia). Jis taip pat priminė, kad JK vis dar gali ir atšaukti šį apsisprendimą. ES sutartis numato ne tik išstojimo, bet ir įstojimo galimybę. „Kai britai išeina pagal 50 straipsnį, vis dar lieka 49 straipsnis, kuris leidžia sugrąžinti narystę, ir man tai patiktų“, – kalbėjo Ž. K. Junkeris. Ar tai patiktų kitoms 27 valstybėms, ES narėms? Daugumai, atrodo, patiktų. Dėl darbo vietų, įnašų į bendrą kasą ir išmokų iš jos dydžio, nes tai, be abejo, atsiliepė ir atsilieps net pensijų bei kitiems mokėjimams ir tiems, kurie jau patys užsidirbti nebegali. O tokių ES prieš „Brexitą“ buvo apie 150 mln. Prašmatniau vadinamų senjorų po „Brexito“ liko apie 120 mln. Jie visi tebenori valgyti, gydytis ir kuklių malonumų. O kokios pensijos daugumai mūsų Lietuvėlėje? Aha, žinome…

Rudeniškas bičiulių senjorų susitikimas. P.S. Krivicko nuotr.

    „Ar stačiusiems piramides vergams Egipte buvo mokama pensija? – klausiama viename anekdote. – Ne, – O Romoje, Koliziejaus statytojams? – Irgi ne.  – Dabar matote (sako didžioji valdžia), kad pernelyg sparčiai nekeldami pensijų ir nuosekliai ilgindami pensinį amžių mes vadovaujamės ilgaamže užsienio patirtimi.“   

Kas pirmiausia  rūpi Europos senjorams?

 

      Mūsų žemyne santykinai daugėja pagyvenusių žmonių. Dėl to didėja įtampa surenkant lėšas pensijoms, pašalpoms išmokėti. Ką daryti? Kaip skatinti senjorų ir jaunimo bendrą veiklą ir abipusį supratimą? Paskaitykime ilgoką citatą: „Tie, kas atmeta senatvės galimybę reikštis kokioje nors veikloje, nepateikia jokių argumentų ir panėši į žmones tvirtinančius, jog vairininkas per navigaciją nieko neveikiąs, kai tuo tarpu vieni kopią į stiebus, kiti lakstą po denius, treti išsemią sutras, o šis su vairu  rankose tik sėdįs sau ramus laivagalyje. Taip, jis nedaro to, kuo užsiima jaunimas, o dirba kur kas svarbesnį darbą! Ne įstanga, ne greitumu, ne kūno miklumu nudirbami svarbūs darbai, bet išmanymu, autoritetu, protu, o jie iš senatvės ne tik neatimami, bet būna net stipresni.“

     Išmintingai pasakyta, ir dar toliau: „Lygiai kaip seni žmonės džiaugiasi jaunaisiais, apdovanotais geromis savybėmis, tai ir senatvė tų, kuriuos jaunuomenė gerbia ir myli, darosi lengvesnė, lygiai kaip ir jauni žmonės džiaugiasi senųjų pamokymais, kuriais jie būna kreipiami prie dorybių puoselėjimo, ir aš puikiai suprantu, jog ir pats jums, ir jūs man esate malonūs.“

Estijos senjorų namų vadovas Heino Hankewitz‘as (kairėje) su svečiais iš Lietuvos. P.S. Krivicko nuotr. 

      Kas taip sakė? Markas Tulijus Cireronas savo “Pokalbiuose apie senatvę ir bičiulystę” likus dar 44  metams iki mūsų eros, t. y., daugiau kaip prieš du tūkstantmečius. Mokėkime džiaugtis jaunaisiais, o ne vien jiems priekaištaukime. Mūsų amžininkas, buvęs Japonijos ministras pirmininkas Junichiro Koizumi mėgsta kartoti aforizmus iš Konfucijaus tyrinėtojo Issai Sato (1772 – 1859) esė rinktinės “Genshi shiroku”: “Kas mokosi jaunystėje, subrendęs nuveiks didelius darbus. Kas mokosi subrendęs, nenusilps sulaukęs senatvės. Kas mokosi senatvėje, to neįveiks mirtis.” – „Vargu ar yra didesnis pasitenkinimas už pasitenkinimą kuriant“, – yra pasakęs rusų rašytojas Nikolajus Gogolis. „Gražios melodijos griežiamos ir senu smuiku“, – sakė anglų rašytojas Samuelis Batleris. Kurkime, ką sugebame. Tai aktualu visoms kartoms, kurios dar yra šiapus Amžinybės slenksčio.

      Kaip pasiekti laimės būti drauge?

 

      O kurgi net tolokai pagal gimimo datas nutolusių kartų sąlyčio taškai? Pirmiausia juk gyvename tame pačiame laike. Visi tą pačią minutę ir valandą. Čia verta prisiminti Alberto Einšteino posakį: „Nesijuok iš seno, – pats toks būsi. Jei pasiseks!“ Kaip pasiekti savitarpio supratimo ir laimės būti drauge, turime trokšti visi be išimties. Tam mus turi jungti bendri siekiai, bendri pomėgiai, bendra atjauta. Ne tik jaunimo senimui, bet ir senimo jaunimui, kuris dažnai jaučia sielos tuštumą dėl patyrimo ir nuovokos stokos. Gal iš to tas patrakėliškas svaiginimasis ne tik alkoholiu, narkotikais, bet ir iki beprotybės bukinančia trankia ”bumčikų” muzika, kuri ne tik kelia agresiją, bet ir naikina smegenų ląsteles, sekina intelektą bei menkina klausą? O kai svaigalai susijungia su beprotišku  automobilių greičiu,  tai laimime „aukštą“ vietą Europoje pagal ratuotų mirtininkų skaičių.

       Ne veltui tarptautinė organizacija AGE platform Europe, kuriai nuo 2004 metų priklauso ir Lietuvos pensininkų sąjunga „Bočiai“, kartu su vadovaujančiomis ES institucijomis atkreipia dėmesį į šią skaudžią Lietuvos problemą – girtuoklius už vairo.  AGE platform Europe (jos taryboje trejetą metų teko atstovauti „Bočiams“ šių eilučių autoriui) rimtai rūpinasi dėl reikalavimo įvesti būtiną absoliutų vairuotojų blaivumą bent iki 21 metų. Būtina iš apkvaitusių sėdusių už vairo potencialių žmogžudžių ir savižudžių atimti ne tik automobilius ir teisę vairuoti ilgiems metams, bet ir neišvengiamai tupdyti juos už grotų, kas iš jų dar liko gyvas. “Nihil similius est insano, quam ebrius”, – yra pasakęs senovės romėnų išminčius Plautas (Niekas nėra toks panašus į beprotį kaip girtas žmogus).

      EUROPOS SĄJUNGOS PAGRINDINIŲ TEISIŲ CHARTIJOS 21 straipsnis skelbia:Draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.“ 34 straipsnis: „Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą pagal Bendrijos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles ir praktiką motinystės atveju, susirgus, patyrus nelaimingą atsitikimą darbe, esant išlaikytiniu ar sulaukus senatvės, taip pat netekus darbo.“

      Gražios deklaracijos, bet kaip įvairiose šalyse jos skirtingai įsisąmonintos ar būna labai toli nuo tikrovės… Kiek joms įgyvendinti reikia kantrybės, atkaklumo, nepamirštant ir Valstybės turimų svertų. Šiuokart tik glaustai išvardinsime AGE platform Europe veiklos kryptis: socialinė politika; diskriminacija; pensijos; socialinė atskirtis ir skurdas; įdarbinimas; sveikata (arba tiksliau – kas dar iš jos liko); nepriklausoma buitis ir jos patogumas; mokymasis visą gyvenimą. Deja, vyresnio amžiaus žmonės diskriminuojami visoje Europoje. Pirmiausia dėl savo amžiaus. Šiai blogybei įveikti stengiamasi pasitelkti įdarbinimą ir mokymąsi, kultūrą ir švietimą. Viena šlykščiausių diskriminacijos  formų – teroras prieš kaimo senukus, kai bedarbiai tinginiai girtuokliai atima net gautas pensijas.

     Kas yra Oraus amžėjimo akademija?

 

     Kaip išgyventi po išėjimo į pensiją? Kaip išlaikyti fizinę sveikatą? Kaip išlaikyti psichinę sveikatą ir įgyti naujų žinių, įgūdžių? Kaip išvengti vienišumo ir jį įveikti?

     Šie klausimai kamuoja aktyvų darbingą amžių baigusius žmones. Išėję į pensiją, žmonės dažnai praranda kolegas ir netgi bičiulius. Savivaldybės stengiasi jiems padėti organizuodamos Dienos centrus. Su vienu iš tokių prieš kurį laiką mus maloniai ir išsamiai supažindino kolegos estai. Centras priklauso Estijos „Pagyvenusių žmonių savitarpio pagalbos ir patarimų asociacijai“ (VENU). Ši organizacija vienija pensinio amžiaus žmones, kurie turi teigiamą požiūrį į gyvenimą ir jį grindžia principu – padėdamas kitiems padedi sau.

Estijos senjorų organizacijos VENU namai. P.S. Krivicko nuotr.

      Centro vadovas Heino Hankewitz‘as papasakojo, kad VENU savo veiklą pradėjo 1995 m. spalį Estijos labdaros fondui padedant. Kitų metų vasarą persikėlė į renovuotą gražų ir erdvų (apie 1000 kv. m ploto) dviaukštį medinį namą garsaus Kadriorgo parko pašonėje. Talino miesto savivaldybė suteikė lengvatinę trisdešimties metų nuomą su galimybe pratęsti. Centrui labai pasisekė, kad jo veiklą dosniai remia ne tik vietiniai, bet ir užsienio partneriai. Tarp jų – Berlyno socialinės rūpybos organizacijos (Socialwerk Berlin e. V.) įkūrėja ir vadovė Kate Tresenreuter, jos šeima ir bičiuliai.

      Gražios erdvios auditorijos paskaitoms, jaukūs dovanotais baldais apstatyti kambariai susitikimams ir bendravimui. Naudingų knygų biblioteka, erdvus valgomasis su modernia virtuve. Gretimame vienaukščiame pastate – nedidelis viešbutis „POSKA villa“ svečiams arba šiaip pakeleiviams, kurie apsistodami papildo Centro biudžetą. Šalimais nemažą plotą užima sodas ir daržas, kuriame triūsia agronomijos mėgėjai, o jų užaugintas derlius mielai naudojamas ruošiant skanius patiekalus.

      Centre turi geras sąlygas veikti penkiolika grupių pagal interesus. Jose konsultantais dirba senjorai ekspertai, turintys didelę patirtį savo srityje. Be paskaitų dar rengiami koncertai, bičiulių vakarėliai ir daug kitų patrauklių susitikimų. Kiekvienas gali rasti kažką gera pagal savo skonį. Nuolatinės yra lauko parodos. Labai laukiami vasaros renginiai – sodo vakarėliai ir kelionės. Be to, konsultacijas reguliariai teikia gydytojai, psichologas, psichoterapeutas ir teisininkas. Taip pat yra anūkus auginančių ir našlių grupės. Šiuo metu VENU asociacija jungia beveik 400 narių, kiekvieną dieną apie šimtas smalsių žmonių aplanko šiuos namus.

Olandijos senjorai šoka su medinėmis klumpėmis Klaipėdoje. P.S. Krivicko nuotr.  

      Centras darbo dienomis veikia nuo devintos ryto iki vidurnakčio, įskaitant savaitgalius ir valstybines šventes. VENU 2013-aisiais tapo draugiškiausia pagyvenusiems žmonėms. Šiaip jau ji yra atvira visiems vyresnio amžiaus iniciatyviems piliečiams, kurie nori išlaikyti aktyvų požiūrį į gyvenimą. Centro vadovas Heino Hankewitz‘as šypsodamasis sako: „Sveiki atvykę į šį jaunimo klubą pagyvenusiems žmonėms!“ VENU centras dažnai yra pelnytai ir pagarbiai vadinamas Oraus amžėjimo akademija. Mums tikrai buvo ko nuoširdžiai ir tyliai lietuviškai pavydėti bičiuliams estams. Nors jie mūsų anekdotinėje tautosakoje laikomi lėtapėdžiais, bet sugeba toli mus aplenkti.

     Kas suteikia optimizmo?

 

     Argi mus turi vienyti tik alus, krepšinis ir kruvinos sensacijos? Ką ir kaip dažnai girdime, matome per televizijas apie mūsų pasaulinio lygio lazerių fiziką, apie stebukladarius medikus, apie mokslininkus užsienyje, apie jaunąjį matematiką, laimėjusį aukso medalį pasaulinėje olimpiadoje? Tai, atseit, kruvinomis sensacijomis atbukintai “plačiajai visuomenei” nėra įdomu ir populiaru, o tuo pačiu ir neperkama. O juk žurnalistika gali būti ne vien  kandančioji, bet ir guodžiančioji.

     Linksmesnė tema yra apie senjorų mokymą kompiuterinio raštingumo ir per tai atsirandančias galimybes paįvairinti savo kasdienybę ar net grįžti į darbo rinką. Kaip sakė senovės romėnai,  Nulla aetas ad discendum tarda (Joks amžius nevėlus mokytis). Malonu prisiminti, kad Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai iniciatyva ir rūpesčiu mūsų šalies miestuose ir rajonuose vyko kompiuterinio raštingumo kursai senjorams. Jie sulaukė didelio susidomėjimo iš beveik pusantro tūkstančio uolių žilagalvių studentų. Daugelis jų pareiškė, kad dabar gali internetu bendrauti su vaikais ir anūkais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje bei geriau vieni kitus suprasti.

Keturios kartos – nuo promočiutės iki proanūkės. Viktorijos Zelenkovos nuotr.           

     Ne nuo mūsų priklausė atėjimo į šį pasaulį data, o nuo tų, kas mus iškvietė. Net ir subrendus, prabėgus daugeliui metų, knieti kuo daugiau sužinoti apie savo pirmtakus ir palikti vertingus pėdsakus palikuonims. Todėl ypač svarbus yra šeimos archyvų (rašytinių, fotografinių, garso ir vaizdo įrašų) tvarkymas. Taip vyksta ėjimas ir į bendrąją istoriją: ji tebelieka aktuali nuo šeimos iki visuomenės. Tai padeda įveikti nuobodulį, suteikia optimizmo nelengvomis gyvenimo akimirkomis.

       *     *     *

      Dabar pasakysiu, kur panaudota mūsų visų Nobelio taikos premija. Jos sumą (930 tūkst. eurų) ES skyrė projektams padėti per karus ir konfliktus nukentėjusiems vaikams. Į šį apdovanojimą įpintas ir neabejotinas Lietuvos, visavertės ES narės, indėlis. Taip, turime prieš šimtą metų gimusią ir prieš 31-rius atkurtą nepriklausomybę, kuri buvo labai geista, bet, deja, kartais atrodo gana keista. Pavyzdžiui, keistoka, jog kai kurie iš tų, kas savo parašais patvirtino grįžtant antrąją nepriklausomybę, noriai priėmė kaip dovaną žemės sklypus. Taigi už patriotizmą patys atsilygino sau natūra. Dar kai kurie nepriklausomybės šaukliai, užuot įsikūrę iš valstybės gautuose sklypuose, sugebėjo keliais šimtais tūkstančių litų ar eurų pasipelnyti iš savo privilegijos. Vos gavęs sklypą, jį gana greitai naujiems savininkams „perleido“ ne vienas signataras (lyg neužtektų specialios signatariškos rentos). Ar žemė per valstybę neturėtų priklausyti visiems jos piliečiams – kaip oras? Pati valstybė ją ir nuomotų pageidaujantiesiems – keleriems arba keliasdešimčiai metų. Kaip manote, godotini Nobelio taikos premijos laureatai?

Povilas Sigitas Krivickas yra Lietuvos žurnalistų sąjungos Senjorų klubo narys, Vinco Kudirkos premijos laureatas 

Lietuva Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra