Kriostatai arba užšaldytų kūnų buveinės.  Bendrovės Alcor Life Extention Foundation nuotr.

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Nuo seno labai populiarios svajonės, o tiesą pasakius – legendos, apie reinkarnaciją. Ji esą galinti nutikti ir tolimoje ateityje. Jos vaisiais gal esame ir mes, tapę senosios praeities „ateitimi“. Panašią būseną teko pergyventi dirbant vienoje redakcijoje, kurios moteriškoji pusė itin domėjosi įvairiais paranormaliais reiškiniais. Taigi, kolegės pagal kažkokią paslaptingą lentelę išskaičiavo, jog gyvenu nebe pirmą gyvenimą. Maždaug prieš 700 metų mano siela buvo apsistojusi vieno Kinijos gyventojo kūne. Jisai vartojęs aštrius daiktus, todėl galėjęs būti chirurgas arba… plėšikas. Nieko sau pirmtakas! Negana to, mano sielai teksią apsigyventi naujame kūne vėl apytikriai po septynių šimtmečių. Juokai juokais, bet panaši galimybė, pasirodo, jau yra tikrovėje. Tiesa, mano siela nenupleventų į kitą kūną, o atgimtų manajame.

Šaltis, kurio Lietuvoje taip ilgimės dažnai nešaltą ir kartais net lietingą žiemą,  tampa viltimi atgimti po nebūties. Apie tai sugalvojęs parašyti spaudai, ėmiau raustis internete. Sužinojau, kad Amerikoje tokia paslauga egzistuoja apie penketą dešimtmečių. Svajonės  apie amžiną gyvenimą, ar bent jau keleriopai ilgesnį už įprastinį, gyvuoja nuo senų senovės. Mūsų laikais jas mėginama įgyvendinti šiuolaikinėmis technikos priemonėmis. Pirmiausia – šalčiu, tiesiog… užkonservuojant. Tam reikia kriogenizuotis, tai yra, būti užšaldytam pirmomis minutėmis po mirties. Tada galima tikėtis būti atgaivintam po daugelio metų, kai bus atrastas būdas pagydyti nuo pribaigusios ligos. Tiesa, lygiagrečiai dar turi būti sukurta ir patikima atšildymo technologija, kurios šiuo metu nėra. Nors varlės ir į jas panašūs gyvūnai „kriogenizuojasi“ lede kiekvieną žiemą, tačiau užšaldytų aukštesniųjų žinduolių kol kas neįmanoma atgaivinti.

Šaltis ir viltis

„Kriogenizacija yra žmogaus kūno užšaldymas po „mirties“ viliantis ateityje jį atgaivinti. Tai nepaklusnumo aktas prieš gamtos jėgas, kurios diktuoja mūsų išnykimo terminus“,– rašė niujorkietis mokslininkas Saulas Kentas knygoje „Gyvenimo tąsos revoliucija“. Tie, kas tikisi ar rengiasi būti užšaldyti, viliasi, kad ateities medicina galės užšaldytus žmones grąžinti į gyvenimą geros sveikatos. Tokios viltys (tik be užšaldymo) reiškiamos ir Naujajame Testamente, kur žodis ,,prisikėlimas” yra pakartotas ne mažiau 37 kartų. Suprantame, jog simboline prasme.

Tačiau kriogenizacijos idėja susilaukė aršios kritikos, nes kol kas neįmanoma išsaugoti žmonių ir kitų žinduolių nesužalojant jų per atšildymo procesą. „Smegenys miršta po keturių–šešių minučių, jeigu negauna deguonies, ir nėra jokių galimybių pamatyti po to gyvuojantį žmogų“, pareiškė vienas gydytojas pacientui, kai šis pasidomėjo kriogenizacijos galimybėmis. Tačiau niekas nestovi vietoje, ir net didžiausių autoritetų skepticizmą paneigia nauji žmonijos pasiekimai. Juk dar praėjusio šimtmečio pradžioje nebuvo nei būdo matyti per tolimą atstumą (televizijos), nei dirbtinių smegenų (kompiuterių), nei  skrydžių į kosmosą (aplink Žemę ir net į Mėnulį), nes daug kam tokie dalykai atrodė neįmanomi. Šiandien tai jau nėra stebuklai, ir kodėl neturėtų jau mūsų dvidešimt pirmajame amžiuje arba vėliau, pasak Maironio, pavykti „prikelti bent vieną senelį iš kapų milžinų“?

Juk nesistebime, kada yra atgaivinamas skendęs ir ilgokai vandenyje išbuvęs žmogus, kai jam atliekamas dirbtinis kvėpavimas ar širdies masažas. Širdies ir kvėpavimo atgaivinimu yra išgelbėta daugybė įvairaus amžiaus skendusių žmonių, kurie jau buvo be gyvybės žymių. Įprasta, kad šiandien ligoninėse speciali aparatūra padeda per operacijas ar žymiai ilgesnį laiką užtikrinti širdies, plaučių, inkstų veiklą, kol pacientai atgauna gebėjimą gyventi patys be pašalinės pagalbos.

 Kas yra tikrai miręs?

„Tačiau ar tokie (nekvėpuojantys) žmonės yra iš tikrųjų mirę? Ar teisinga, kad asmuo laikomas miręs vien tik nustojus veikti jo smegenims? Praeityje svarbiausias mirties požymis buvo dingęs pulsas ir sustojęs kvėpavimas. Šiandien žmonės atgaivinami ir išgydomi iš tokios būklės, kuri anksčiau atrodydavusi beviltiška. Užtenka prisiminti milijonus žmonių, mirusių nuo tuberkuliozės, plaučių uždegimo ar difterijos. Šiandien dauguma jų būtų išgelbėti“,– teigia Saulas Kentas.

Tikėtina, kad ateityje medicinos pažanga vis toliau nukels mirties sampratą. Jau sugebama atgaivinti pacientus, kuriems deguonies trūko daugiau kaip dešimtį minučių, o netolimoje ateityje (ką rodo bandymai su gyvūnais) toks atgaivinimas taps įmanomas ir po valandinio deguonies stygiaus ar net ilgiau. Smegenys yra ne tik mūsų stabiliausias organas, bet ir labai gajus. Tyrimai rodo, kad smegenų gyvybingumas ir galimybė jas atgaivinti išlieka ilgiau, kai ir trūkstant deguonies, palaipsniui atšaldomas mirštančiojo kūnas. Išeina, kad tam tikra dalis žmonių mirusiais paskelbiami dar tada, kai jų kūnai tebėra „darbinės būklės“, o daktarai tiesiog dar nepajėgūs jų sugrąžinti į gyvenimą, nors pacientai ir nėra pasiekę absoliučios nebūties ribos. Pasak Saulo Kento, „mes augame, bręstame, sergame ir mirštame, kadangi dar nežinome, kaip sustabdyti ar apgręžti mirties procesą – ne todėl, kad jis būtų neapgręžtinas ar neišvengiamas“.

Pirmasis klientas ir lietuvis mokslininkas

Sustabdytos, bet galimos atgaivinti gyvybės idėja seniai sklandė fantastinėje literatūroje. Štai Arthuro Clarke’o romanas „2001 metų kosminė odisėja“ (1968 m., lietuviškai 1974 m.) ir pagal jį pastatytas to paties pavadinimo filmas. Pirmąją mokslinę knygą šia tema išleido amerikietis profesorius Robertas Ettingeris 1964 metais. Daug kriogenizacijos srityje plačiąja prasme (nuo javų iki gyvūnų užšaldymo) darbavosi Čikagoje gimęs lietuvių kilmės mokslininkas Peteris L. Steponkus (1941 – 2001). Jo vardo Krištoliniu Prizu kasmet apdovanojami Amerikos studentai už geriausius darbus „šalčio fizikos“ srityje.

Pirmasis žinomas žmogus, kurio kūnas užšaldytas tuoj po mirties 1967-aisiais, buvo 73 metų psichologijos profesorius Jamesas Bedfordas. Po to viena po kitos ėmė dygti firmos, siūlančios tokias paslaugas. Amerikoje šiandien pati didžiausia ir garsiausia yra kriogenizacijos paslaugas teikianti „Alcor Life Extention Foundation“ kompanija. Ji turi per tūkstantį narių, pageidavusių  „gyvenimą pratęsti“ po mirties. Apie 70 jų dabar yra ledinėje „laukimo būsenoje“.

Kaip tampama ledinio “klubo nariu”?

Pagal atitinkamą įstatymą, tokią valią pareiškęs žmogus laikomas mirusiu, kai nustoja plakti jo širdis, bet tam tikros smegenų reakcijos dar išlieka. Tada nedelsdami imasi darbo „Alcor“ firmos atstovai. Jie stabilizuoja kūną pateikdami smegenims pakankamai deguonies ir kraujo, kad užtikrintų minimalią jų veiklą iki nugabens į kriogenizavimo įmonę. Kūnas apdedamas ledais, prisodrintais heparino ir antikoguliantų, kad kraujas nesukrešėtų gabenant. Kriogenizavimo įmonėje iš kūno pirmiausia ištraukiama drėgmė (įskaitant kraują), kad šaldomos nesulūžinėtų ląstelės. Tada suleidžiamas reikiamas kiekis glycerolio mišinio, vadinamojo krioprotektanto, kuris turi apsaugoti audinius nuo ledo kristalų. Tada „klientas“ dedamas į sausą ledą, kol pasiekiama maždaug minus 70 laipsnių Celsijaus temperatūra. Jau po to kūnas galva žemyn nardinamas į specialų cilindrą su skystu azotu, pasiekiančiu  minus 196 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Ten „klubo narys“ turės laukti tiek, kada galės būti atgaivintas. Dar tik teoriškai. Gal šimtą metų, gal tūkstantį.

Kiek tai kainuoja? Nuo aštuoniasdešimties iki dviejų šimtų tūkstančių dolerių per gyvybės draudimo bendroves. „Alcor“ kompanijos nariams taikomos įvairios lengvatos išdėstant mokėjimus per dvidešimtį metų. Viliojami kuo jaunesnio amžiaus žmonės, nes jie yra „finansiškai pajėgesni“ kaupti lėšas, panašiai kaip pensijų fonduose. Žemesnė įmokų riba taikoma tiems, kas užsisako paslaugą su vadinamuoju neurokonservavimu. Tai reiškia, kad pageidaujama išsaugoti vien smegenis, o ne dešimteriopai daugiau audinių turintį visą kūną. Tikimasi, kad tolimoje ateityje atgaivintas smegenis bus galima įdiegti į kitą „korpusą“ ir nebus prarandama individualybės esmė. Bet ir tie, kas norėtų atgyti „visu ūgiu“ didžiausias viltis deda į būsimąsias nanotechnologijas, kuriomis materija tvarkoma molekuliniame lygmenyje. Tikėtina, kad šio šimtmečio antroje pusėje nanotechnologijos jau įgalins tyrinėti ir gydyti pažeistus audinius, net jeigu jie stipriai užšaldyti.

Ar atgis Waltas Disney’us?

Tiesa, nevisada kriogenizacijos paslaugos vyksta sklandžiai, lyg sviestu patepta. Prieš kurį laiką trys kaliforniečių šeimos padavė į teismą kriogenizavimo firmą „Trans-Time“ už tai, kad ji užšaldytų artimųjų kūnams „leido sugesti“, tai yra – atšilti. Kilus firmos ir šeimų nesutarimams dėl papildomo užmokesčio už „abonentų“ išlaikymą, buvo paprasčiausiai atjungta šaldymo sistema. „Šiuo metu mes negalime taip užšaldyti kūno, kad vėliau grąžintume jį į gyvenimą, – pareiškė žurnalo „Newsweek“ korespondentui ilgaamžiškumo ekspertas, daktaras Kalebas Pinchas iš Pietų Kalifornijos universiteto. – Atgaivinimo po mirties idėja yra sadistinis komercinis triukas.“

Realiausia „šalčio biologijos“ perspektyva, kaip teigia Georgestawno universiteto profesorius Davidas Robinsonas, – tai „žmogaus organų bankų“ sudarymas, kad juos būtų galima panaudoti ateityje. Tebėra paplitusi versija, jog garsusis multiplikacinių filmų kūrėjas Waltas Dysney’us taip pat pageidavęs būti vienas pirmųjų užšaldytas tučtuojau po mirties 1966 metais. Bet iki šiol landūs Amerikos reporteriai nepateikė nė vienos Disney’aus „azotinio kapo“ nuotraukos. Vis dėlto tebelieka daug manančių, kad garsiojo menininko palaikai saugomi užšaldyti itin slaptoje vietoje. Jie netiki, kad Forest Lawn Memorial Park (Kalifornija) kolumbariume yra laikoma urna su tikrais Walto Disney’aus sudeginto kūno pelenais. Mat jis savo testamente pageidavęs būti užšaldytas, tačiau giminės jį kremavę. Viena aišku, kad pageidaujantys tokios paslaugos žmonės turi savo valią pareikšti, būdami aiškios sąmonės ir pakankamai turtingi.

Dar grįžkime prie Arthuro Clarke’o, numačiusio kriogenizaciją. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad žmonija vis tiek išmoks atgaivinti uššaldytus individus arba jų vaisingumo komponentus. Tada taps įmanoma kriogenizuotus astronautus siųsti į tolimiausius Visatos regionus, kai kelionės truks ne vieną šviesmetį. O gal ir mes patys esame tokių atšilusių tolimų atvykėlių palikuonys?

*     *     *

Linksmiausia, kad po to, kai mano rašinys buvo išspausdintas, elektroniniu paštu gavau firmos „Alcor Life Extention Foundation“ kvietimą atvykti į tarptautinę kriogenizavimo specialistų konferenciją Scottsdale‘o mieste Arizonoje. Tereikėjo internetu pervesti 395 dolerių įžangos mokestį. Tiek dar būčiau sukrapštęs, bet neištekčiau lėšų panūdęs tapti tikruoju „klientu“, tai ir nenuvykau. Visgi svarsčiau, kodėl mane pasiekė tas kvietimas. Arba jie atidžiai seka savo svetainės lankytojų adresus, arba turi stiprų spaudos monitoringą, kurį gali atlikti ir lietuvių kilmės stebėtojai. O gal kas turite atliekamus porą šimtų tūkstančių „žalių“ ir norite užsišaldyti bei pamatyti ateitį po keleto šimtų metų? Galėčiau rekomenduoti.