Povilas Pakarklis: kontroversiška asmenybė

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2002 metų lapkričio 23-ąją sukako lygiai šimtas metų nuo žymaus Lietuvos istoriko, teisininko bei kraštotyrininko Povilo Pakarklio gimimo (1).
P. Pakarklis gimė Smilgių kaime, Kupiškio valsčiuje. Tėvai turėjo 20 ha ūkį. Povilas buvo jauniausias iš trijų vaikų.
1923 m. baigęs Panevėžio gimnaziją įstojo į Lietuvos universiteto Kaune Teologijos-filosofijos fakultetą. Pagrindine specialybe pasirinko senovės istoriją, šalutinėmis – Lietuvos istoriją, pedagogiką bei psichologiją. Studijuodamas aktyviai veikė studentų ateitininkų organizacijoje, kuriai atstovavo 1924–1927 m. Rygoje, Tartu, Taline, Helsinkyje, Niurnberge, propagavo abstinenciją (abstinentu tapo dar Kupiškio gimnazijoje, paskatintas kunigo Antano Kripaičio).1927 metais P.Pakarklis vienas redagavo katalikų blaivybės draugijos leidinį “Sargyba”. Anot prof. V.Pšibilskio, P.Pakarklis galėjo tapti vienu iš aktyviųjų Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikėjų, tačiau susidūręs su partijos finansinėmis machinacijomis, nutraukė su ja ryšius (2). 1927–1928 metais P.Pakarklis priklausė tautininkams.
1927 m. baigęs universitetą, pradėjo Tauragės mokytojų seminarijoje dėstyti istoriją, psichologiją, logiką ir net gimnastiką (3). Tų pačių metų vasarą rinko istorinę medžiagą Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje. 1928 metų vasarą prasidėjus nesutarimams su Tauragės mokytojų seminarijos direktoriumi , buvo atleistas. Rudenį Panevėžio mokytojų seminarijoje įsidarbinti padėjo direktorius, buvęs P. Pakarklio mokytojas. Lygiagrečiai P.Pakarklis dėstė lietuvių kalbą Panevėžio žydų mergaičių gimnazijoje “Javne”.
Panevežyje jis tapo uoliu voldemarininku. 1929 metais laiške tautosakininkui Jonui Baliui, rašė apie susirūpinimą dėl “Jaunosios Lietuvos “ draugijos (4). Jis stengėsi įtraukti į organizaciją naujų narių, apsaugoti tautininkus mokytojus nuo karinės tarnybos, rūpinosi spaudos platinimu. Laiške P.Pakarklis minėjo 1929 m. gegužės 19 d. Panevėžyje vykusias 10-ies metų nuo bolševikų išvijimo sukaktuves, kuriose jam teko pirmąsyk gyvenime skaityti paskaitą po atviru dangumi. Iš laiško matyti, kad P.Pakarklis šiuo gyvenimo laikotarpiu susidomėjo fašizmu, – prašė J. Balio gauti naujos literatūros šia tema.
1930 metais vieną semestrą studijavo Miuncheno universitete. Meno istorikas P.Reklaitis spėja, kad P.Pakarklis, gerai mokėdamas vokiečių kalbą, Vokietijoje siekė įgyti daktaro laipsnį, – jis galėjo parašyti apie Mažosios Lietuvos praeitį neblogą darbą, originaliai kritikuojantį 1927 m. pasirodžiusį vokiečių mokslininkų vyro ir žmonos Mortensenų teiginius (5). Ar jis parašė šį darbą, tikslesnių duomenų nėra, tačiau recenzijos pobūdžio disertacija buvo atmesta ir nuo tada jis tapo griežtu “vokiškojo mokslo “ priešininku, tai rodo jo visi vėlesni moksliniai darbai. P.Pakarklis pradėjo polemiką su Vokietijoje daktaro laipsnius įgijusiais kalbininku A.Saliu ir istoriku Z.Ivinskiu. Anot P.Pakarklio, Lietuvoje vokiečių naujojo mokslo, skelbiančio, jog lietuviai migravo į Mažąją Lietuvą tik XVI a., skleidėjai esą A. Salys ir Z. Ivinskis (6). Vis dėlto Mortensenų koncepcija turėjo mokslinį pagrindą ir P. Pakarklio polemika buvo pakankamai pritempta (7). Anot menotyrininko P.Reklaičio, P.Pakarklis tapo šių mokslininkų oponentu dėl vokiečių atmestosios jo disertacijos.
1930 m. grįžęs iš Miuncheno, P.Pakarklis atleidžiamas iš Panevėžio mokytojų seminarijos mokytojo pareigų. Tų pačių metų lapkritį jis suimamas už pamfletą “Ar p. Smetona jaunimui pavyzdys ?” 1931 metais nuteisiamas metus kalėjimo (8). Dar 1931 metais paleistas. Kaip tik tada, anot P.Pakarklio, prasidėjo jo kairėjimas (9). 1931 m. įsteigė Kupiškio laisvamanių skyrių, nuo 1932 m. pradėjo rašinėti į SSRS laikraščius. Laisvamanybę demonstravo ir 1932 m. tarnaudamas kariuomenėje – už nėjimą bažnyčion buvo baustas “stovėjimu po šautuvu”.
1932–1934 metais P.Pakarklis studijavo teisę VDU Teisių fakultete. Mokslus baigęs dirbo Apeliacinių rūmų sekretoriaus padejėju. 1934 m. parašė “Mažąją Lietuvą” – knygą, nukreiptą prieš vokiškąjį nacistinį istorijos mokslą. Tuo metu Lietuvos ir Vokietijos santykiai buvo įtempti, todėl ši knyga patiko tuometiniam teisingumo ministrui ir tai lėmė P.Pakarklio paskyrimą Kauno apygardos prokuroro padejėju (10). Jis taip pat dalyvavo rašant garsiosios Noimano–Zaso bylos kaltinamąjį aktą.
Šalia teisininko darbo, P.Pakarklis dirbo ir mokslinį, labiausiai domėjosi Mažosios Lietuvos, Kryžiuočių ordino ir Katalikų Bažnyčios istorija. 1933 m. parašė straipsnius “Klaipėdos srities gyventojų tautybė prieš vokiečių ordino atėjimą”, 1935 m. – “Vokiečiai apie Mažąją Lietuvą”, “Lietuva vokiečių mokslo šviesoje”, 1938 m.– “Daktaratai”. Visi moksliniai straipsniai – poleminio pobūdžio . 1939 m. “Lietuvos žiniose” P.Pakarklis tęsė polemiką su Z.Ivinskiu. Šįkart jis teigė, kad Z. Ivinskis nepagrįstai atmetė studento V. Misiukevičiaus diplominį darbą “Lietuvių vokietinimas Mažojoje Lietuvoje”, kritikuojantį vokiečių koncepcijas (11). Z. Ivinskis atsakė, kad studento diplominis darbas buvo ne atmestas (12).
1938 m. P.Pakarklis išvyko į dviejų mėnesių kelionę po įvairias Europos šalis – Italiją, Belgiją, Prancūziją, Lenkiją. Pakeliavęs susidomėjo SSRS, įstojo į lietuvių draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti. 1939 m. pavasarį ir vasarą, tarpininkaujant “Inturistui”, P.Pakarklis du kartus aplankė SSRS. Kelionės įspūdžius publikavo “Lietuvos žiniose”. Pirmas įspūdis apie SSRS P.Pakarkliui susidarė toks: “…tokio nuodugnaus (keleivių daiktų) apžiūrėjimo jokioje kitoje valstybėje neteko pastebėti, nors esu turėjęs reikalų su 11 valstybių muitinių tarnautojais… gavosi įspūdis, kad buvo stropiai tikrinama, kad koks žmogus, užlipęs ant stogo viršaus ar prisikabinęs prie traukinio ratų slapčia nepatektų į SSSR teritoriją ar neišvyktų iš ten …” (13). Taigi nors pirmasis P.Pakarklio įspūdis apie SSRS buvo kaip apie šalį-kalėjimą, matyt, sovietai nesunkiai patraukdavo savo pusėn į ateizmą linkusius intelektualus ir jis susižavėjęs komunizmu 1939 m. birželį Lietuvoje kartu su P.Cvirka ir L.Gira skaitė paskaitas apie “gerą gyvenimą SSSR”. P.Pakarklis buvo įsitikinęs, kad vokiečiams 1939 m. kovą užgrobus Klaipėdos kraštą, vienintelis būdas išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę – suartėti su SSRS. 1940 metais jis kolaboravo su sovietais. Tų metų birželio 17 d. P.Pakarklis buvo paskirtas Lietuvos liaudies vyriausybės teisingumo ministru bei “Liaudies seimo” deputatu, kurį laiką buvo net ministru pirmininku (14). Birželio 18 dieną pasirašė įsakymą paleisti iš kalėjimo LKP CK sekretorių A.Sniečkų. Pats asmeniškai prižiūrėjo penkių RSFSR įstatymų kodeksų vertimą, pasiūlė Liaudies seime LSSR konstitucijos projektą, taip pat buvo Lietuvos įstojimo į SSRS rezoliucijos pranešėju. Ruošė santuokos ir metrikų įstatymus, likvidavusius bažnyčios monopolinę teisę vykdyti gimimo, mirimo bei sutuoktuvių registraciją; šiems įstatymams prigijo neoficialus “Lex Pakarklensis” pavadinimas (15).
1940–1941 metais P.Pakarklis taip pat buvo Vilniaus universiteto docentas ir dėstė baudžiamąją teisę. Taigi P.Pakarklio kolaboravimas įdiegiant sovietinę teisę pirmaisiais okupacijos metais buvo labai ryškus. 1940 metų vasarą prasidėjus valdininkijos valymui, į 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos valdininkų vietą skiriant komunistus, pirmiausia rusus bei žydus, P.Pakarklis nesiskaitė su LKP(b) direktyvomis ir įsakymais, neskubėjo jų vykdyti (16). 1941 metais nepartinis P.Pakarklis už komunistų politikos nevykdymą buvo pašalintas iš valdžios viršūnių. 1942 metais prasidėjus nacių-sovietų karui, P.Pakarklis pasitraukė į SSRS gilumą ir 1941–1943 metais dėstė baudžiamąją teisę Alma–Atos, 1943–1944 metais Maskvos teisės institutuose. 1943 vasario 27 dieną P.Pakarkliui patvirtintas teisminės teisės katedros profesoriaus vardas. 1942 metais jis parašė dar vieną veikalą, nuo seno dominusia tema, “Lietuvių vokietinimas Mažojoje Lietuvoje”. 1944 metais pasitraukus vokiečiams iš Lietuvos, P.Pakarklis grįžo ir toliau dėstė VU Teisės fakultete bei vadovavo šio fakulteto Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedrai.
1945 metais P.Pakarkliui priešmirtinį laišką parašė buvęs jo dėstytojas VDU M.Riomeris. Laiške žymusis profesorius rašė, kad P.Pakarklis turi nuoširdžius įsitikinimus ir idealus, yra visuomeniškai jautrus: “…tokiam žmogui galima patikėti svarbiausius gyvenimo reikalus, kai pačiam jau nebebus galima jais rūpintis…” (17). Kokius svarbiausius savo gyvenimo darbus rengėsi prieš mirtį M. Riomeris patikėti P. Pakarkliui, neaišku, nes Lietuvos nacionalinės bibliotekos rankraštyne yra tik dalies šio laiško fotokopija.
1945 metais P.Pakarklis važinėjo į Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių ir Karaliaučiaus apylinkes su SSRS Mokslų akademijos archeografine ekspedicija. Kartu su Jonu Kruopu jis rado K.Donelaičio rankraščius, taip pat XV–XVIII a. Prūsijos valdžios ediktų spaudinius, kurie publikuoti 1955 m. LTSR istorijos šaltinių I tome. 1945 metų pabaigoje P.Pakarklis vadovavo LSSR MA ekspedicijai, kurioje dalyvavo J.Jurginis, A.Bulota, K.Jablonskis. Ši ekspedicija taip pat buvo sėkminga – rasta XVIII a. lituanistinių rankraščių, kurie 1960 metais išleisti rinkinyje “Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams”. P.Pakarklis nuosekliai gynė lietuvių Mažojoje Lietuvoje autochtoniškumo tezę. 1943 metais teigė, kad Lietuvai reikia priskirti Nemuno kairiojo žemupio plotus iki Karaliaučiaus. 1945 m. Potsdamo konferencijai priskyrus kairįjį Nemuno krantą RSFSR, P.Pakarklis nesutarė su sovietų vyriausybe. Pastarajai jis rašė: “Kaliningrado sritis iki Teutonų ordino atėjimo (XIII a. vid.) buvo apgyvendinta vien tik lietuvių ir nežiūrint vokiečių kolonizacijos dabartinėje Kaliningrado srityje, lietuviai sudarė gyventojų daugumą, todėl laikausi nuomonės, kad lietuviškų Kaliningrado srities pavadinimų nereikėtų keisti naujais”(18).
1946–1948 metais P.Pakarklis vadovavo LSSR MA Istorijos institutui, taip pat VU studentų etnografinėms ekspedicijoms. Jų metu užrašinėjo tautosaką, liaudies dainas ir patarles Anglininkų, Ignalinos, Anykščių, Rūdiškių, Nemenčinės, Maišiagalos, Utenos, Ukmergės bei Palangos apylinkėse. Kartu paskelbė istorinės-teisinės tematikos darbus: 1944 m. – “Kryžiuočių valstybinė santvarka pagrobtose iš lietuvių srityse”, 1948 m. – “Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai”, “Popiežiai – lietuvių tautos priešai”. Pastarąją knygą, pakeitę pavadinimą “Popiežius ir lietuvių tauta” ( be žodžio “priešai”), 1950 Niujorke išleido Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugija. Šie darbai tapo jo 1951 metų kovą Maskvoje apgintos disertacijos “Lietuvių tautos kova prieš popiežius ir kryžiuočių ordiną už savo valstybingumą” pagrindu. Bulių rinkinys, kaip priedas prie disertacijos, išleistas 1987 m. Vilniuje. Vertėtų pastebėti, jog dėl nepakankamų lotynų kalbos įgūdžių bulių vertime pasitaikydavo netikslumų. P. Pakarklio moksliniuose darbuose dažnai atsispindėdavo ateistinės tendencijos, kurios tiko stalinizmo epochos ideologijai. Ypač tai būdinga jo darbams apie popiežių vaidmenį Lietuvos istorijoje.
P.Pakarklio šeimos neaplenkė ir stalininės represijos. 1948 metais į Sibirą ištremta jo sesuo Ona Bugailiškienė, 1951 metais suimtas brolis Jonas Pakarklis. 1952 metų sausį P.Pakarklis parašė pareiškimus LKP(b) CK sekretoriui A.Sniečkui, kurį kadaise būdamas teisingumo ministru paleido iš kalėjimo.
Kitame pareiškime rūpinosi broliu, kuriam buvo uždėti labai dideli mokesčiai (46 000 rub.). “Mano brolis jau anksčiau buvo priskirtas prie buožių ir buvo įtrauktas į sąrašą asmenų, išsiųstinų į tolimąsias TSRS sritis: jis buvo nugabentas net į išsiunčiamų asmenų paskirstymo punktą prieš sodinant į vagonus. Po to jam ir man padarius atitinkamus pareiškimus LTSR Ministrų Tarybai, mano brolis buvo išbrauktas iš buožių sąrašo. Jis prieš tai buvo patekęs į buožių sąrašus todėl, kad iki žemės reformos jis valdė apie 66 ha ūkį, o po to – 30 ha ūkį…” (19).
1952–1953 metais P. Pakarklis toliau domėjosi kraštotyra – savo dienyne įrašė keletą pastabų apie lietuvių kalbos vartojimą Vilniaus krašte, sudarinėjo instrukcijas tautosakos rinkėjams. Iki pat mirties 1955 metais dėstė VU ir dar suspėjo parašyti mokslinį darbą “Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje XV–XIX a.”, kuris išleistas 1960 m. Šis darbas cituojamas ir nūdienos istorikų, todėl yra istoriografiškai vertingiausias, nors pats P. Pakarklis svarbiausiu savo darbu laikė 1945 m. “Kryžiuočių ordino valstybę” (20).
Šiam Lietuvos istorikui, teisininkui bei kraštotyrininkui buvo būdingas mėtymasis į politinius kraštutinumus tiek gyvenime, tiek moksle. Taip pat didelis radikalumas trukdė jam istorijos darbuose pasiekti objektyvių išvadų.Per savo gyvenimą daugiau negu vieną kartą keitė politines pažiūras, prisidėjo prie Lietuvos aneksijos įtvirtinimo.
P.Pakarklis paliko vertingų darbų. Nors jo pastangos pakreipti Karaliaučiaus krašto likimą kita linkme ir nenusisekė, tačiau jį galima laikyti pavyzdžiu, kaip sunkiomis stalinizmo epochos sąlygomis galima atlikti didžiulį mokslui vertingą darbą – išgelbėti daugelį istorijos šaltinių ir juos išsaugoti.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra