Povilas Gasiulis. Apie Ąžuolą

Autorius: Data: 2021-10-29 , 13:50 Spausdinti

Povilas Gasiulis. Apie Ąžuolą

Povilas Gasiulis. Vlado Braziūno nuotr.

Povilas Gasiulis, pedagogas, vertėjas, Biržai, www.voruta.lt

Vertėjo Povilo Gasiulio mintys: https://www.facebook.com/povilas.gasiulis

Ąžuolas – tai vieno pažįstamo žmogaus vardas, gražus, senas, menantis žalčių karalienės laikus. O pažįstamas, kaip čia pasakius, savotiškas. Mano draugai, ir artimi, ir tolimi, ir vidutinio nuotolio, stebisi ir net priekaištauja: „Matėm tave su Ąžuolu, ir ne vieną kartą. Radai su kuo susidėti!“ Nei aš susidedu, nei ką. Susitinkam, pasišnekam, ir tiek. Jis kairiarankis, aš dešiniarankis, bet tai mums netrukdo. Tiek jis, tiek aš nepriklausom jokiai partijai ar judėjimui ir atstovaujam grynai asmeniniams interesams.

Ąžuolas, kaip sakyta, savotiškas. Visų pirma, turi nemalonų, erzinantį įprotį: įsikibs už palto, striukės, švarko ar munduro sagos ir viso pokalbio metu tampys, sukios, nepaleis iš nagų. O jeigu pašnekovo drabužis, pavyzdžiui, megztinis ar palaidinis, be sagų, Ąžuolas kaipmat susinervina ir, sumosikavęs rankomis, nutraukia pokalbį. Lygiai taip pat pokalbis staigiai baigiasi ir sagai ištrūkus.

Kartais negaila sagos paaukoti ir dėl to, kad Ąžuolas daugiausia šneka radijo VBS („viena bobutė sakė“) stiliumi: „Girdėjau… Žmonės kalba… Sklinda gandai…“ ir pan. Kartą, įsivaizduokit, ėmė mane įkalbinėti, kad atsiskiepyčiau, mat girdėjęs, jog nuo skiepų žmonės užsikrečia antikūnais. Kaip yra priešnuodžių, sako, taip turėtų būti ir priešskiepių. Apstulbintas tokios nesąmonės, o svarbiausia, nesugraibydamas argumentų jai paneigti, stipriai trūktelėjau, saga liko Ąžuolo rankoje, o tai reiškė, kad nerezultatyvus pokalbis baigtas. Sagą, beje, Ąžuolas man atidavė.

Bet dažniausiai mūsų pašnekesys primena teniso partiją. Jis man: „Girdėjau, kad…“, aš jam: „O aš girdėjau priešingai…“ Neretai įsismaginame taip, kad praeiviai sustoja mūsų pasiklausyti, ir tai Ąžuolas, tai aš susilaukiame plojimų. Matyt, įdomus reginys iš šalies žiūrint.

O štai paskutinis, vakarykštis, mudviejų pokalbis niekieno dėmesio nepatraukė. Ąžuolas buvo be nuotaikos, mano sagą knebinėjo lyg nenoromis. Šiaip ne taip išklausiau, ko jis toks nusmurgęs. „Nėra laisvės, aš dūstu, – tiesiai, be jokių „girdėjau“ sako. – Negali žmogus mąstyti, kalbėti, laisvai sakyti, ką galvoji… Tas nuolatinis žeminimas, diskriminacija… Bi-bi-bijau net išsižioti, kad nepaskelbtų vatniku“, – drebančiu balsu pridūrė.

Pagailo man vargšo. „Ne tu vienas, aš irgi, – sakau. – Tiktai aš bijau, kad manęs nepaskelbtų fašistu.“ „Bet mane gali paskelbti ne tik vatniku, o ir kremliniu,“ – sako jis. „O mane ne tik fašistu, o ir sorošiniu“, – atsakau.

Teniso partija įsibėgėja. Jis: „mane komuniaga“, aš: „mane landzgrybiu“, jis: „mane acto garintoju“, aš: „mane amerikosų pakaliku“. jis: „mane šiukšle“, aš: „mane padugne“, jis: „mane idiotu“, aš: „mane debilu“… Pamažu Ąžuolas aprimo, atkuto, pragiedrėjo, aš pasiūliau lygiąsias, jis sutiko („Išeina, mes abu labu tokiu.“), paleido mano sagą, išsitraukė iš kišenės nosinę ir ėmė valytis išrasojusius akinius.

Atsisveikinau ir jau šlepsėsiu šalin, bet jis, vienoje rankoje laikydamas akinius ir nosinę, kita mėgino mane sulaikyti: „Luktelk minutę, papasakosiu, ką žmonės kalba apie vieną politikę ir apie kitos politikės vyrą…“ Pasiteisinęs neatidėliotinu gamtiniu reikalu, nelaukdamas, kol Ąžuolas įsikibs mano sagos, atsiprašiau ir sparčiai nudūlinau savais keliais.

 

Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra