Pototalinės visuomenės pastangos gyventi teisingai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šis tekstas publikuojamas naujame žurnalo „Naujasis Židinys – Aidai“ numeryje.
 
Prieš daugiau nei du dešimtmečius, kai Lietuva ir kitos dvi Baltijos valstybės dažnai užimdavo pirmuosius tarptautinės žiniasklaidos puslapius, gausiuose mitinguose Lietuvos žmonės reikalavo istorinės tiesos ir teisingumo. Buvo reikalaujama pripažinti tiesą apie prievartinę Baltijos šalių okupaciją ir atitaisyti skriaudą, sugrąžinant toms šalims nepriklausomybę. Įsisiūbavus tautiniam Sąjūdžiui, didžiausio entuziazmo ir optimizmo laikotarpiu retas abejojo, kad, atgavusi nepriklausomybę, Lietuva sugebės spėriai sukurti gerovės ir teisingą valstybę.
 
Po pirmųjų santykinai laisvų rinkimų išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. paskelbė apie nepriklausomos valstybės atkūrimą. Lietuvos visuomenė neišsigando Sovietų Sąjungos bauginimų, atsilaikė prieš karinio perversmo bandymą, ištvėrė alinančią blokadą ir sulaukė tarptautinio savo valstybės pripažinimo. Dar po dvylikos su puse metų – 2004-aisiais – Lietuva tapo NATO ir Europos Sąjungos nare. Į gyvenimą žengia pirmoji, jau nepriklausomoje valstybėje ir demokratinėje santvarkoje gimusi karta, kuriai sovietinė tikrovė yra tokia pat tolima kaip bet kuri senovės istorijos epocha. Istorinis teisingumas triumfavo, Lietuvos žmonės įgyvendino teisę turėti suverenią valstybę ir patys kalbėti apie savo istoriją – taigi atkurti teisingumą srityse, kur jis buvo brutaliai pažeistas. Tačiau sutarimas dėl teisingumo ir juo labiau dėl jo įgyvendinimo nebuvo paprastas, nes visuomenė, kaip paaiškėjo, buvo daug labiau pasidalijusi, nei buvo galima manyti iš masinių mitingų ar pirmųjų Sąjūdžio iniciatyvų.
 
Nukentėjusieji nuo sovietinių represijų reikalavo savo teisių atkūrimo. Tai lietė dešimtis tūkstančių tremtinių, kurie 1940 ir 1948–1952 m. buvo deportuoti į Sibirą prievartiniams darbams, bei politinius Gulago kalinius. Tie, kurie iš kalinimo ir tremties vietų grįžo į Tėvynę, negalėjo apsigyventi savo namuose, neteko viso turėto turto, buvo ribojamos jų ir jų šeimų galimybės užimti aukštesnes pareigas, įgyti išsilavinimą. Šį siekį rėmė, atrodo, dauguma visuomenės, nors socialinių tyrimų šiuo klausimu niekada nebuvo atlikta.
 
Teisingumo atkūrimas buvo siejamas su antisovietinio pasipriešinimo dalyvių reabilitacija. Tūkstančiai žuvusiųjų pasipriešinimo dalyvių buvo palaidoti nepažymėtuose kapuose, pats pasipriešinimas buvo juodinamas ir diskredituojamas, laikomas nusikalstamu kriminaliniu sąjūdžiu, tad ne tik žuvusiųjų pagerbimas, likusių gyvųjų socialinės garantijos, bet ir visų pirma tiesa apie pasipriešinimą buvo būtina teisingumui atkurti. Per 20 metų surinkta ir paskelbta daugybė medžiagos apie pasipriešinimą, bandoma jį integruoti į Lietuvos valstybingumo istoriją, tačiau tie bandymai susiduria su kritika, ir pasipriešinimo istorija šiuo metu yra sakytum lygiagreti Lietuvos istorijos po Antrojo pasaulinio karo dalis, dėl kurios vertinimo tebevyksta, tegu ir ne visada viešai matomos, kovos.
 
Dauguma to, ką vykdė Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga, siekiant Lietuvos nepriklausomybės buvo suvokiama kaip ne-teisė – greta masinių represijų tai buvo sąžinės ir žodžio laisvės varžymas, visų pasaulietinių bei bažnytinių organizacijų uždarymas, iš esmės visuotinė nacionalizacija, visuomenės narius pavertusi samdomais darbuotojais, neturėjusiais teisės ir galimybių derėtis dėl savo įdarbinimo sąlygų.
 
Tad teisingumo atstatymas buvo siejamas ne tik su tikėjimo, žodžio ir asociacijų bei ekonominės veiklos laisvės atkūrimu, bet ir su turto grąžinimu. Nesunku įsivaizduoti, kokį teisinių ir ekonominių problemų mazgą reikėjo pradėti narplioti jaunai valstybei, kuri pirmaisiais savo gyvavimo metais apsisprendė būti iš esmės parlamentine. O tai reiškia, kad visi įstatymai, liečiantys minėtus klausimus, turėjo būti priimti parlamente. Faktinio tautos fronto – Sąjūdžio – atstovų dominuojamą Aukščiausiąją Tarybą netruko pakeisti partijų iškeltų kandidatų Seimas, kuriame ėmė ryškėti skirtingi požiūriai į tai, kaip vykdyti restituciją ir įgyvendinti teisingumą.
 
Pasipriešinimo dalyvių, politinių kalinių ir tremtinių reabilitavimas reikalavo ne tik pilnai atkurti jų teises, bet ir įvardyti tuos, kurie inicijavo ir planavo represijas bei apsispręsti, kaip elgtis su aktyviais represijų vykdytojais ir represinių institucijų darbuotojais. Tačiau atsakomybės klausimas nebuvo lengvas. Sovietų Sąjungą valdė Komunistų partija, kuri ir buvo visų šios valstybės veiksmų strategė. Bet, įsisiūbavus nacionaliniam sąjūdžiui, Lietuvos komunistai nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos atsiskyrė ir kovo 11 d. pasisakė už Nepriklausomybės atkūrimą. Daugelis komunistų lyderių, užėmusių aukštus ankstesnio režimo postus, po 1990 m. dalyvavo naujoje, jau demokratiškai renkamoje valdžioje.
 
Bažnyčių, religinių bendruomenių ir bendrijų veikimo laisvės atkūrimas kėlė jų santykio su valstybe klausimą. Religijos autoritetas nacionalinio sąjūdžio metais buvo labai išaugęs, bet visuomenė, 50 metų gyvenusi oficialaus griežto priešiškumo religijai ir ateistinės propagandos sąlygomis, turėjo labai ribotą supratimą apie tikėjimo ir sąžinės laisvės įgyvendinimą bei apie religinių institucijų vietą politiniame ir viešajame gyvenime. O iš viešojo gyvenimo religija buvo išstumta. Teisė iš tikėjimo pozicijų vertinti viešojo gyvenimo reiškinius imta kvestionuoti jau 1990 metais.
 
Turto grąžinimas bažnyčioms ir religinėms bendruomenėms irgi kėlė problemų abiem pusėms. Buvo sutarta negrąžinti žemės ir miško valdų, tik pastatus. Tačiau uždaryti kulto pastatai dažnai buvo nuniokoti, o kituose bažnyčioms priklausiusiose pastatuose buvo įsikūrusios įvairios įstaigos, taip pat ir švietimo, arba įrengti butai. Tad deklaruotos teisės įgyvendinimas kėlė ir tebekelia daug problemų bei konfliktų. Derėtų pridurti, kad iš bažnyčių ir vienuolynų paimtos meno vertybės priklausė muziejams ir sudarė nemažą kai kurių jų rinkinių dalį. Tad teisėtos nuosavybės sugrąžinimas buvo kritikuojamas kaip visuotinio paveldo atidavimas dalinei ir privačiai institucijai net tais atvejais, kai, pavyzdžiui, paveikslai, grįždavo į savo senąsias vietas vėl atidarytose bažnyčiose. Viešos ir bažnytinės nuosavybės supriešinimas yra įsišaknijęs kasdienėje Lietuvos retorikoje ir iškyla reguliariai. Požiūris į Bažnyčią būtų vertas atskiros temos
 
Asmenų turto grąžinimą sujaukė įstatymo pataisa, leidusi žemės ir miško valdas atsiimti ne ten, kur jos buvo, o arčiau dabartinės turto savininko gyvenamos vietos. Tokia norma ir įstatymo spragos leido apsukriesiems vietoje žemės ūkiui naudojamos žemės įgyti valdas ten, kur žemės nuosavybė buvo gerokai brangesnė. Tai itin skaudus klausimas, nes žmonės, dar gerai atsimenantys savo šeimos valdų ribas, tapo liudytojais, kaip toji žemė buvo atiduota kažkam kitam, o jie patys nepajėgia atgauti savo nuosavybės.
 
Kolektyvinės nuosavybės privatizaciją buvo sumanyta pradėti suteikiant dirbusiems piliečiams lygias galimybes įgyti bendrojo turto, išdalijant jiems investicinius čekius, kurių kiekis buvo proporcingas išdirbtų metų kiekiui. Už tuos čekius buvo galima įgyti privatinamų įmonių akcijų arba kitokios nuosavybės. Tai, kaip žmonės pasinaudojo tais čekiais, priklausė nuo jų išsilavinimo, verslumo ir daugybės kitų aplinkybių. Tai, kuo pasinaudojo dauguma – galimybe tapti buto, kuriame jie iki tol gyveno, savininkais. Tiesa, dauguma tų butų buvo pastatuose, neturinčiuose šeimininko, ir butų savininkams teko susidurti su būtinybe spręsti bendro turto – tai yra namo – išlaikymo ir valdymo problemas.
 
Tik iš didesnio laiko atstumo galima pradėti vertinti, su kokiu iššūkiu susidūrė visuomenė, kurios vyresnieji nariai išgyveno brutalią sovietų ir nemažiau brutalią nacių okupaciją, o jaunesnioji karta išaugo uždaroje, ideologizuotoje terpėje, kurioje vienintelės leistinos asmenų asociacijos buvo partijos kontroliuojamos. Absoliuti dauguma šios visuomenės narių neturėjo jokių ekonominių ir teisinių įgūdžių. Net ekonomikos ir teisės specialistai iš esmės nebuvo susidūrę su realiai veikiančia, tai yra nekontroliuojama, ekonomika ar teise.
 
Ideologinė humanitarinių ir socialinių mokslų kontrolė, neleidusi gilintis į realias humanitarikos ir sociumo problemas mūsų visuomenei atsiliepė ir tebeatsiliepia itin skaudžiai. Privalomi marksizmo kursai visiems universiteto studentams vargu ar daugumai suformavo, kaip buvo siekiama, marksistines pažiūras. Bet, drįsčiau teigti, ta indoktrinacija vis dėlto prisidėjo prie mechaninio sociumo supratimo ir nelabai artikuliuoto įsitikinimo, kad visuomenėje veikia tam tikri objektyvūs dėsniai ir kad žmogaus veiksmus sąlygoja visų pirma medžiaginiai interesai.
 
Be to, dera turėti omenyje, jog visuomenėje iš esmės nebuvo pilietinio veikimo įgūdžių. Totalinės visuomenės idealas buvo atomizuoti, nuo valstybės tiesiogiai priklausantys individai, kurie būrėsi į valstybės nustatytas struktūras ir veikė pagal iš anksto nustatytas gaires. Savarankiškas veikimas, savo interesų identifikavimas ir uždavinių nusistatymas, juo labiau savarankiškai kuriamos asociacijos buvo nepageidaujamos ir iš esmės netoleruojamos. Tos kelios atsiradusios, kurioms buvo pusiau oficialiai leista egzistuoti – kaip etnografinis sąjūdis – buvo infiltruotos, stebimos ir kontroliuojamos. Be abejo, Sąjūdis į paviršių iškėlė neoficialiai visuomenėje egzistavusius socialinius tinklus, bet tie tinklai, tiksliau, draugų, vienminčių ir bendradarbių grupelės, turėjo vieną esminę ydą – jie, kaip visa visuomenė, neturėjo dialogo įgūdžių, buvo linkę veikti uždarai ir pasitikėti tik savo nariais.
 
Antra vertus, kai buvo svarstomos ir kuriamos socialinės ir ekonominės politikos gairės bei priimami sprendimai, išryškėjo, jog pačių įvairiausių pažiūrų atstovai iš esmės palankesni kuo mažesniam valstybės vaidmeniui, reaguodami į etatistinę praeities, iš kurios norėta vaduotis, tradiciją. Buvo įsivaizduojama, kad naujomis sąlygomis kiekvienas individas yra atsakingas už savo gyvenimą ir savo sėkmę. Bažnyčios socialinis mokymas iš esmės buvo nepažįstamas ir neatstovaujamas, nors atsikūrusi Krikščionių demokratų partija kurį laiką buvo populiari ir turėjo plačią paramą, ypač kaime ir tarp vyresnių rinkėjų.
 
Silpnesniųjų, tų, kurie pereinamuoju laikotarpiu dėl įvairių priežasčių negalėjo pasirūpinti savimi, problema nebuvo svarstoma ir socialinio teisingumo idėja buvo užgožta visiems duoto lygaus šanso ir lygių galimybių lozungo. Gailesčio nelaimėliams nestigo, bet gailestis buvo siejamas pirmiausia su labdara – medžiaginės pagalbos teikimu. Nors bandyta inicijuoti skurdo mažinimo programas valstybės lygiu, jos netapo apčiuopiama realybe. Žvelgiant atgalios, galima konstatuoti, kad socialinis darvinizmas – atviriau ar slapčiau deklaruojamas – tikrai nebuvo svetimas pereinamojo laikotarpio ekonominei politikai, o apie socialinę politiką Lietuvoje ir iki šiol apskritai sunku kalbėti. Ilgesniam laikui valdžioje įsitvirtinę socialdemokratai ją suvedė į socialines išmokas ir šiokias tokias lengvatas, kurių prieš politinius rinkimus buvo skiriama vis daugiau. Todėl įstatymuose ir valstybės institucijų sandaroje nebuvo pakankamai įtvirtinti stipriųjų sulaikymo ir silpnųjų gynimo principai ekonominiame gyvenime, nebuvo numatyta jokių sistemingų priemonių garantuoti lygesniam mokslo ir sveikatos apsaugos prieinamumui. Socialinių paslaugų ir jas teikiančių darbuotojų tinklas buvo pradėtas formuoti, bet jo išlaikymas susiduria su nuolatiniais sunkumais. Vis labiau ryškėjusios turtinės nelygybės mažinimas per 20 metų nebuvo įvardytas kaip jokios rinkimų programos prioritetas, o apie viduriniosios klasės ugdymą kartkartėmis deklaruojantys dešinieji vargu ar galėtų nurodyti vieną konkretų tam skirtą veiksmą per visus 20 metų.
 
Tai, kad stiprieji sugebėjo pasinaudoti įstatymų lengvatomis, skirtomis silpniesiems, tik dar labiau diskreditavo pačią valstybės socialinės politikos idėją. Bene ryškiausiu pavyzdžiu laikyčiau valstybinę lengvatą butui įgyti, kuri buvo sumanyta kaip pagalba neturintiems būsto, bet, neįdėjus saugiklio, kad tokia parama būtų skiriama tik pirmajam būstui įsigyti, tapo spekuliacijos nekilnojamuoju turtu varikliu. Kai pagaliau problema buvo įvardyta, jos sprendimui aršiai, tegul ir ne atvirai, priešinosi nekilnojamojo turto plėtros atstovai.
 
Priežasčių to, kad socialinio teisingumo idėja Lietuvoje nebuvo ir nėra vienas politikos principų, tikriausiai galima ieškoti plačiame nepasitenkinime socializmo funkcionavimo kokybe ir rinkos idealizavime. Todėl nestebina, kad per biudžetą perskirstoma BVP dalis Lietuvoje yra viena mažiausių ES, socialinei infrastruktūrai nuolat trūksta lėšų, o labiausiai paplitusi socialinės paramos forma yra tiesioginės piniginės išmokos, kurias šiuo metu valstybė priversta mažinti. Valstybė labai mažai yra investavusi ne tik į socialinę infrastruktūrą, bet ir į socialinius tyrimus. Sekantiems įstatymų leidybos procesą ir ypač – diskusijas Seime – akivaizdu, kad dažnas sprendimas, paliečiantis socialinę sferą, yra pagrįstas žiniasklaida ar kokia kita informacija, o ne realesniu žinojimu. Geras pavyzdys būtų neseniai Seimo priimta Šeimos politikos koncepcija, kuriai akivaizdžiai pritrūko skaitymosi su realia socialine situacija Lietuvoje ir kurios tikslus sunku pavadinti pasvertais. Net tie tyrimai, kuriuos inicijuoja ir finansuoja patys sociologai, kaip taisyklė, nesulaukia politikų dėmesio.
 
Bet grįžkime prie sovietinės okupacijos ir jos įvertinimo, be kurio istorinis teisingumas vargu ar gali būti įgyvendintas. Kaip minėjau, nukentėjusiųjų ir rezistentų reabilitacija reikalavo įvardyti ir tuos, kurie buvo atsakingi už represijas. Nesileidžiant į labai ilgą pasakojimą galima pasakyti, kad desovietizacijos pastangos buvo fragmentiškos ir jas stabdė du faktoriai – pačioje nepriklausomybės pradžioje, kai Lietuva neturėjo aiškių saugumo garantijų, buvo vengiama pernelyg įsiūbuoti dar trapų valstybės laivą ir supriešinti visuomenę. Savo vaidmenį, be abejo, suvaidino ir ankstesnio režimo atstovai. Sunku pasakyti, ar buvo Lietuvoje įmanoma desovietizacija, nors kiek primenanti tą, kuri buvo atlikta Vokietijoje, bet galima konstatuoti, kad apie bet kokią rimtą desovietizaciją Lietuvoje kalbėti negalima. Liustracija, kuri buvo pradėta, buvo dalinė ir iš esmės bedantė, Liustracijos komisijai nebuvo suteikta pakankamų galių ir paramos. Tiesa, buvo nuteisti keli jau labai senyvi tiesioginiai represijų vykdytojai, tačiau skandalai dėl labai aukštas valstybės pareigas užimančių asmenų buvusio bendradarbiavimo su KGB parodė liustracijos bergždumą.
 
Jei dėl pačios okupacijos pradžios vertinimo visuomenėje iš esmės sutariama, tai to negalima pasakyti apie visos sovietinės epochos vertinimą. Didžiausią problemą kelia kolaboravimo sąvoka. Ką laikyti ir ko nelaikyti kolaborantu per 50 metų trukusį okupacijos laikotarpį? Ties kokiomis pareigomis ir kokiomis funkcijomis brėžti ribą? Ar taip pat vertinti veiksmus ir pasirinkimus, atliktus 1947 ir 1974 m.? Šie ginčai netyla iki šiol, o pastaruoju metu pastebimos ir buvusių sovietų Lietuvos veikėjų pastangos reabilituoti savo tuometinius pasirinkimus ir veiklą. Tas pastangas iš esmės palaiko Socialdemokratų partija, kurios didelę narių dalį sudaro buvusieji Komunistų partijos nariai. Galima konstatuoti, kad, išliekant neaiškiai ribai tarp konformizmo ir kolaboravimo, visuomenėje nėra įvykusio susitaikymo ir tęsiasi arši kova dėl atminties ir jos politikos. Sovietmetis lieka politiškai neįvertintas, visuomenėje toliau funkcionuoja konfliktuojančios atmintys, o istorijos vadovėliai mokykloms iki šiol vengia vertybinio požiūrio ir yra itin eklektiški, pateikdami ir vertindami XX a. istoriją.
 
Kalbant apie atmintį ir jos politiką bei apie konfliktuojančias teisingumo sampratas, būtina apsistoti prie paties skaudžiausio ir kruviniausio XX a. Lietuvos istorijos įvykio – žydų bendruomenės sunaikinimo nacistinės okupacijos metais. Aptariant šį klausimą, būtina paminėti kelias aplinkybes. Visų pirma – dauguma Lietuvos žydų bendruomenės buvo ne nužudyta mirties stovyklose, o sušaudyta arti savo gyventų vietų jau 1941 m. Tik didesnių miestų getų – visų pirma Vilniaus ir Kauno – gyvavimas tęsėsi ilgiau ir dalis jų gyventojų buvo deportuoti į mirties stovyklas. Taigi gausi Lietuvos žydų bendruomenė per trumpą laiką buvo sunaikinta krašte ir tose vietovėse, kur ji šimtmečius gyveno šalia savo kaimynų lietuvių.
 
Antra, sovietų valdžios metais holokausto tema nebuvo svarstoma. Nors masinių žudynių faktas nebuvo slepiamas, bet oficialioji istorija kalbėjo apie nacių vykdytas sovietinių piliečių žudynes, neišskirdama tikslinio žydų naikinimo. Tokia laikysena iš dalies buvo sąlygota paties sovietinio režimo antisemitizmo.
 
Tad lietuvių atsakomybė holokauste nebuvo svarstoma jokiu lygiu. Dėl ideologinių priežasčių faktiškai uždrausta tema buvo ir tautinių grupių tarpusavio santykiai bei tų santykių istorija. Kurdama naują – tarybinę – naciją Sovietų Sąjunga stengėsi, kad ir nesėkmingai, silpninti tautinę ir etninę savimonę ir lydyti skirtingas valstybėje gyvenusias tautas į vieną. Taigi antisemitizmo ir holokausto istorija Lietuvoje, panašiai kaip ir sovietinių represijų istorija, tyrinėta itin marginaliai ir buvo griežtai ideologizuota.
 
Nebūtų perdėta tvirtinti, kad holokausto vertinimai ir tyrinėjimai Vakaruose sovietų Lietuvoje buvo beveik visai nežinomi. Tiesa, lietuvių diasporai Vakaruose, ypač JAV, gana anksti teko susidurti su lietuvių vaidmens ir atsakomybės Lietuvos žydų naikinime klausimu ir siūlyti savo atsakymus. Nepriklausomai nuo politinės pakraipos, dauguma diasporos atmetė kolektyvinės atsakomybės doktriną. Atsirado ir bandymų tirti Lietuvos žydų holokaustą bei aiškintis lietuvių dalyvavimo jame mastą bei formas. Vėlgi šie tyrimai Lietuvos visuomenei buvo ir iš esmės iki šiol lieka nežinomi. Bene ryškiausias holokausto liudijimas sovietų laikais buvo jį išgyvenusio rašytojo Icchoko Mero kūryba. Tiesa, ir tai nemenkas faktas, apie 1941 m. įvykius dalis visuomenės – bet tik dalis – žinojo iš savo šeimų, iš tėvų ir senelių pasakojimų. Taip, pavyzdžiui, iš savo tėvo, kurio šeima palaikė draugiškus ryšius su Pasvalio žydų šeima, aš žinau kai kurias to Šiaurės Lietuvos miestelio žydų bendruomenės gyvenimo ir žūties detales, o iš močiutės, mano mamos motinos – apie vieno kaimyno dalyvavimą to paties miestelio žydų žudynėse. Bet gana anksti patyriau, kad dauguma mano bendraamžių iš tėvų nieko nėra girdėję. Masinės žydų kapavietės jiems niekaip nesisiejo su sava istorija. Šiam atminties klausimui skiriu tiek vietos todėl, kad nepriklausomybės pradžioje susidūrimas su viešumoje pasirodžiusiais kai kurių žydų atminties organizacijų atstovų pareiškimais apie lietuvių atsakomybę Lietuvos visuomenėje sukėlė sprogusios bombos efektą. Kaltinimai nuskambėjo tuo metu, kai tremties ir represijų atminties paviešinimas buvo labai šviežias – prisiminimai apie 1941 m. masines represijas buvo spausdinami milžiniškais tiražais. Tiesos sakymas apie tas represijas, kaip ir galimybė viešai gedėti dėl kančių, kurios iki tol turėjo būti slepiamos, tremtyje mirusiųjų kapų lankymas ir kai kurių jų palaikų sugrąžinimas į Tėvynę 1941 m. įvykiams buvo suteikęs vieną – lietuvių tautos kančių spalvą. Tai, kad pirmosios ir pačios žiauriausios deportacijos vagonai dar nebuvo nuriedėję toli nuo Lietuvos, kai į ją įžengė nacių kariuomenė, įvykiams pirmosiomis nacių okupacijos dienomis ir pirmaisiais mėnesiais suteikė košmaro pabaigos atspalvį 
 
Nacių propaganda, siejusi sovietų režimą su žydais bei pabrėžusi ypatingą žydų dalyvavimą represiniuose sovietų organuose, plačiai viešinusi drastiškas sovietų nukankintų kalinių fotografijas, paskatino vėlesnį lietuvių dalyvavimo holokauste – kaip keršto už žydų bendruomenės paramą sovietų režimui – pateisinimą, gerokai įsišaknijusį ir dabartinėje buitinėje sąmonėje. Bet kuriuo atveju žydų bendruomenės sunaikinimas deportacijų, karo, didžiulio kiekio Lietuvos gyventojų pasitraukimo į Vakarus, kolektyvizacijos, sunaikinusios tradicinę kaimo sanklodą ir kitų milžiniškų socialinių permainų kontekste, nebuvo suvoktas kaip išskirtinis, nepataisomas ir be galo tragiškas įvykis.
 
Be abejo, labai skaudžiai ir aštriai iki šiol reaguojama į kaltinimus, kad Lietuva, keldama sovietų nusikaltimų įvertinimo klausimą iš tiesų siekia užmaskuoti savo atsakomybę už holokaustą ir per visus 20 savo nepriklausomybės metų nėra nuteisusi nė vieno holokausto dalyvio. Tokie kaltinimai pastarąjį dvidešimtmetį reguliariai skamba iš Simono Wiesenthalio centro veikėjų, o Lietuvos žiniasklaida kas kartą juos kelia į pirmąsias žinių vietas, kas kartą paskatindama anoniminių interneto komentatorių antisemitinį burnojimą.
 
Kitąmet sukanka septyniasdešimt metų nuo 1941 m. įvykių – o tai ir masinės sovietų deportacijos, ir laikinosios vyriausybės susikūrimas, ir žydų žudynės Kaune bei kitose Lietuvos vietose. Ginčai dėl atminties ir teisingumo tik aštrės.
 
Lietuva žengė būtinus politinius susitaikymo žingsnius – Lietuvos valstybės vadovas atsiprašė už lietuvių dalyvavimą holokauste, po ilgų ir sunkių derybų pasiektas susitarimas dėl žydams priklausiusios nuosavybės kompensavimo. Dauguma Lietuvos mokyklų dalyvauja holokausto atminties programose, tad jauniausioji lietuvių karta apie jį žino daugiau nei jų tėvai ir seneliai. Tačiau šiandien aš nesiimčiau atsakyti į klausimą, ar kada nors Lietuvos visuomenė suvoks holokaustą kaip savo, o ne kaip „kitų“ tragediją, iš esmės pakeitusią Lietuvos visuomenę? Šiais metais minime 20 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Šalia daugybės šių metų renginių bei įvykių vis dėlto išskirčiau ilgą ir sunkų ginčą dėl gėjų parado Vilniuje. Sukėlęs daugybę aistrų paradas įvyko, tuo tarytum tapdamas žymeniu, nurodančiu, kad šalia teisių ir teisingumo klausimų, kuriuos atsinešėme iš nelaisvės, laisvė kelia kitus klausimus – ir jų gausėja. Todėl norėčiau trumpai pakalbėti apie Bažnyčios balsą teisingumo klausimų svarstymuose. Man atrodo, kad per 20 pastarųjų metų Lietuvos visuomenė klupdavo, kai reikėjo derinti teisingumą ir gailestingumą. Kaip žinia, grynai pasaulietinei logikai tai nėra suderinami dalykai. Bet Katalikų Bažnyčios socialinė doktrina siūlo gaires ir kelius daugeliu atvejų, o kas dar svarbiau – siūlo metodą, kuriuo galima remtis aklavietėse, į kurias dažnai nuveda legalistinė logika. Deja, turtai, slypintys Bažnyčios socialinėje doktrinoje, didele dalimi lieka paslaptimi Lietuvos visuomenei, o krikščionys pernelyg dažnai tyli šiuose ginčuose. Pasisakoma už konkrečius sprendimus, betrūksta platesnio, nuoseklesnio skelbimo ir aiškinimo. Toks skelbimas padėtų keleriopai – paaiškintų, kad Bažnyčia nesikiša į politiką, o rūpinasi viešu gėriu bei išsklaidytų iš dalies formuojamą, iš dalies beveik savaime Lietuvos visuomenėje besiklostantį įsitikinimą, kad Bažnyčia yra dešiniųjų pažiūrų. Būtent Bažnyčia gali padėti peržengti politinius susipriešinimus kai kuriais teisingumo klausimais. Tiesa ir teisingumas nėra partiniai – tai labai svarbi žinia Lietuvos visuomenei, žengiančiai į trečią nepriklausomos valstybės dešimtmetį.
 
***
 
Skelbiamas tekstas parengtas pagal plenarinį pranešimą, skaitytą š. m. rugsėjo 17 d. atidarant tarptautinį seminarą „Laisvės dovana: Permainų ir iššūkių istorija“. Seminaras buvo surengtas rugsėjo 19–21 d. Vilniuje vykusios Iustitia et Pax komitetų Konferencijos metinės Generalinės asamblėjos proga. Iustitia et Pax nacionaliniai komitetai, steigiami ar tvirtinami Katalikų Bažnyčios Vyskupų konferencijų, veikia daugelyje Europos šalių, skleisdami Bažnyčios socialinį mokymą Europos šalyse ir europinėse institucijose. Paskaita, pateikusi svečiams iš įvairių Europos šalių Lietuvos visuomenės problemų apžvalgą teisingumo ir taikos pjūviu, buvo kartu ir įvadas į kitą dieną vykusius teminius užsiėmimus grupėse.
 
„Naujasis Židinys-Aidai“, nr. 9-10
 
Vlado Ščiavinsko nuotr.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Teisingumo atkūrimas buvo siejamas su antisovietinio pasipriešinimo dalyvių reabilitacija

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra