Populiariosios muzikos ribojimas sovietinėje Lietuvoje

Autorius: Data: 2019-08-22 , 12:50 Spausdinti

Populiariosios muzikos ribojimas sovietinėje Lietuvoje

Su ypatingai didele vertybe ‒ vakarietiškos muzikos plokštele! Iš kairės: Lionginas Leščinskas-Leščius, Aleksandras Jegorovas-Džyza (1952‒2014), Alvitas Taunys-Guru (1949‒1979), Valerijus Viksmanas-Fikusas. 1970‒1972 m. Sovietinėje juodojoje rinkoje vakarietiškos muzikos plokštelė kainavo maždaug pusę vidutinio SSRS piliečio atlyginimo, o kartais net ir daugiau. Asmeninis Silvijos Kurienės archyvas.

www.voruta.lt

Nepaisant griežtų apribojimų, vakarietiška populiarioji muzika įvairiais kanalais skverbėsi pro Sovietų Sąjungą nuo laisvojo pasaulio skyrusią Geležinę uždangą. Džiazas, vėliau rokas plito tarp tuomečio jaunimo, o per radiją išgirsti neįmantrūs, bet magiški „The Beatles“ akordai sukėlė „bitlomanija“ vadinamą audrą daugelyje socialistinio lagerio šalių.

1965‒1972 m. didesniuose Lietuvos miestuose kūrėsi vadinamojo bigbito grupės, šokių aikštelėse gana laisvai skambėjo populiarios užsienio autorių dainos, buvo suorganizuoti pirmi renginiai, kuriuos galima vadinti roko festivaliais, o kai kurios populiarios grupės parengė solidžias autorines koncertines programas.

Po Romo Kalantos susideginimo ir 1972 m. Kauno įvykių sovietų valdžia pradėjo griežčiau kontroliuoti jaunimą. Sustiprinta meno saviveiklos kolektyvais laikytų muzikos grupių kontrolė, sugriežtinti apžiūrų reikalavimai, sumažėjo galimybių organizuoti koncertus. Rokenrolo ritmai nutilo ne tik koncertų salėse, bet ir šokių aikštelėse.

Sovietų Sąjungoje prasidėjus „perestroikai“ buvo atšaukta daug iki tol galiojusių suvaržymų, roko muziką pamažu pradėjo transliuoti radijas ir televizija, suorganizuota daug reikšmingų masinių renginių, pradėjo veikti Vilniaus ir Kauno roko klubai. Laisvėjimo kulminacija galima laikyti 1987‒1989 m. įvykusius Roko maršus per Lietuvą, alternatyvios muzikos festivalius.

Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą, kurioje pristatomi Lietuvos SSR KGB dokumentai apie populiariosios muzikos atlikėjų, melomanų, koncertų ir kitų masinių renginių stebėjimą, Lietuvos komunistų partijos dokumentai apie vykusius koncertus, festivalius, konkursus. Lietuvos ypatingojo archyvo bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomos atlikėjų nuotraukos. Parodoje taip pat eksponuojamos nuotraukos, saugomos muzikantų, koncertų organizatorių bei muzikos mėgėjų asmeniniuose archyvuose.

Už bendradarbiavimą rengiant parodą, suteiktą informaciją bei leidimą parodoje naudoti asmeninių archyvų nuotraukas dėkojame Juliui Baliutavičiui, Stasiui Daugirdui, Robertui Dusevičiui, Natanui Gitkindui, Vaidotui Jakuboniui, Bronislavai Juronienei, Silvijai Kurienei, Nėriui Pečiūrai, Andriui Sudikui, Dariui Šatikauskui, Algimantui Šešelgiui, Gregory Talas, Evelinai Taunytei, Gediminui Ūkeliui, Vaidotui Ūkeliui, Valerijui Viksmanui, Mindaugui Želviui.

PRATARMĖ

 

„Kai kurie netoli užsienio laivų tarnybą atliekantys pasieniečiai, išgirdę vakarietišką džiazo muziką, pradeda „stilingai tąsytis ir bando šokti pagal šios muzikos ritmą“, ‒ 1961 m. vasarą apie „pavojingus“ Klaipėdos jūrų uoste budėjusių pasieniečių įpročius pranešė sovietinės pasienio kariuomenės Operatyvinio skyriaus agentas „Orlov“. Pasieniečių nesugebėjimu atsispirti laisvojo pasaulio gundymams susirūpinusio agento pranešimas byloja apie tai, kad populiarioji muzika skverbėsi į Sovietų Sąjungą pro menkiausius Geležinės uždangos plyšius.

Po J. Stalino mirties susilpnėjus sovietų valdžios represinei politikai, vadinamojo „chruščiovinio atlydžio“ metais didesniuose SSRS miestuose  pradėjo plisti džiazo įrašai. Viena populiariausių to meto „laikmenų“ buvo savadarbės plokštelės ant rentgeno nuotraukų, vadintos „muzika ant šonkaulių“. Giminių užsienyje turėjusių jaunuolių, į užsienio keliones vykusių sovietinio elito atstovų namuose atsirado ir originalios vinilinės plokštelės.

1962 m. rudenį Valstybės saugumo komitetą (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pasiekė agentūrinė informacija apie „vakarietiškai kultūrai keliaklupsčiavusius“ Vilniaus kavinės-skaityklos lankytojus. Jaunuoliai ne tik nuolat klausydavosi dokumente „ultra modernia“ pavadintos džiazo muzikos, bei rengdavo naktinius pasilinksminimus, bet ir drąsiai kalbėdavosi „nacionalistinėmis temomis“, pasakodavo antisovietinio turinio anekdotus.

KGB pranešimuose užfiksuota informacija byloja, kad kai kurie to meto melomanai susirašinėdavo su filatelistais iš Vakarų, mainais už plokšteles siųsdavo jiems sovietinius pašto ženklus, bandydavo užmegzti ryšius su užsienio turistais. Į tokią veiklą saugumas žiūrėjo labai neigiamai, akcentavo, kad toks jaunuolių elgesys „formuoja neteisingą užsieniečių požiūrį į sovietinę tikrovę ir sovietinį jaunimą“. Daugeliui to meto muzikos mėgėjų KGB taikė vadinamąsias „profilaktines priemones“ ‒ įspėjamojo pobūdžio pokalbius, ne vienas buvo ilgą laiką stebimas.

1962‒1965 m. Vilniuje veikusioje Jaunimo kavinėje-skaitykloje (L. Giros (dabar Vilniaus) g. 22) koncertavo ne tik Lietuvos, bet ir kitų SSRS sąjunginių respublikų ansambliai, koncertinę veiklą čia pradėjo džiazo atlikėjas ir kompozitorius Viačeslavas Ganelinas, muzikantas ir muzikos apžvalgininkas Liudas Šaltenis.

Radijo imtuvuose suskambus neįmantriems, bet magiškiems „The Beatles“ akordams, pasaulį užliejusi „bitlomanija“, neaplenkė socialistinio lagerio. Amžininkai prisimena, kad muzikos instrumentų parduotuvėse buvo masiškai perkamos ir visais įmanomais būdais modernizuojamos primityvios septynstygės gitaros, prasidėjo namudinė elektrinių gitarų gamyba. Darbo žmonių laisvalaikiui sovietinė-partinė vadovybė skyrė nemenką dėmesį. Kombinatuose, susivienijimuose, gamyklose, aukštojo mokslo įstaigose buvo kuriami meno saviveiklos kolektyvai. Tokia kultūros politika sėkmingai naudojosi pirmieji lietuviško rokenrolo atlikėjai. Per apžiūras ir oficialius konkursus atlikę privalomas „tarybinių kompozitorių kūrinių“ programas, „Vilniaus ryšių darbuotojų klubo“, „Kauno politechnikos instituto studentų“ ar „Vilniaus V. Kapsuko universiteto fizikų“ ansambliai sėkmingai koncertavo ir drebino šokių aikšteles kaip „Antanėliai“, „Kertukai“, „Aitvarai“ ar „Vienuoliai“, ignoruodami galiojusius suvaržymus ir apribojimus. Oficialius pavadinus galėjo turėti tik LSSR valstybinei filharmonijai priklausę vokaliniai-instrumentiniai ansambliai arba nusipelnę meno saviveiklos kolektyvai, turėję vadinamąjį „liaudies kolektyvo vardą“. Kartais oficialūs „bevardžių“ saviveiklininkų pavadinimai skambėjo kurioziškai. Pavyzdžiui, Darbo Raudonosios vėliavos ordino mėsos kombinato ansamblis.

„Meno saviveiklos kolektyvų koncertų programos, ‒ buvo rašoma Lietuvos komunistų partijos centro komiteto Kultūros skyriaus pranešime, ‒ tvirtinamos sekančia tvarka: kaimo kultūros namų tarybose apsvarstytas programas įvertina ir patvirtina zoniniai kultūros namai, zoninių ‒ rajoniniai kultūros namai, rajoninių kultūros namų – prie kultūros skyrių sudarytos meno tarybos. Analogiškai repertuaras kontroliuojamas ir miestuose. Kolektyvų, vykstančių koncertuoti už rajono ar miesto ribų repertuarą tvirtina kultūros skyrius, o rengiančių mokamus koncertus respublikoje arba vykstančių į kitas respublikas – Mokslinis metodinis kultūros centras“. Ne viena tų laikų roko grupė, siekdama išvengti oficialių perklausų, vengdama kūrybinių kompromisų ir nenorėdama laviruoti, apsiribojo muzikavimu vietiniuose kultūros namuose ar šokių aikštelėse.

1970 m. balandžio mėnesį „Žirmūnų“ restorane, neformalaus Vilniaus jaunimo lyderio Alvito Taunio ir jo bendraminčių iniciatyva įvyko renginys, kurį galima vadinti pirmuoju Lietuvos roko festivaliu. Pusiau slaptas „Žirmūnų seišenas“ buvo surengtas formaliai gimimo dienos pokyliui išnuomotoje banketinėje salėje. „Seišene“ dalyvavo Aleksandro Jegorovo-Džyzos ir Valerijaus Viksmano-Fikuso duetas, Stasio Daugirdo vadovaujama roko grupė „Gėlių vaikai“, Vytautas Kernagis ir grupė „Rupūs miltai“, Olegas Sartakovas su grupe „Sartakov Yesterday and Today“, svečiai iš Latvijos ‒ klasikinio rokenrolo atlikėjas Pits Andersons su grupe „Natural Product“.

1971 m. vasario mėnesį ne mažiau įspūdingą renginį suorganizavo Kauno politechnikos instituto (KPI) pop klubas „Smūtkeliai“. Instituto Automatikos fakulteto salėje koncertavo grupės  „Mes“, „Nenuoramos“, „Dainiai“, „Gėlės“, „Gintarėliai“, „Raganiai“.

„Kokie ansambliai turėjo koncertuoti?“ „Kokiu būdu į koncertą pateko ansambliai, kuriems neleista koncertuoti net instituto mastu?“, „Kaip paaiškinti tai, kad pirmose eilėse sėdėjo „hipiai?“ Šie ir kiti klausimai vėliau buvo keliami KPI komjaunimo komiteto susirinkime, kuriame buvo akcentuojama, kad pop klubo „Smūtkeliai“ nariams trūko politinio budrumo ir piktinamasi tuo, kad renginyje dalyvavo grupė „Raganiai“, išdrįsusi atlikti „vieną į programą neįtrauktą kūrinį“.

Kęstučio Antanėlio iniciatyva Vilniuje buvo pastatyta ir 1971 m. gruodžio 25 d. Dailės instituto salėje parodyta A. Lloyd-o Weber-io roko opera „Jėzus Kristus ‒ superžvaigždė!“.

Po Romo Kalantos susideginimo ir 1972 m. Kauno įvykių sugriežtėjo meno saviveiklos apžiūrų reikalavimai, sumažėjo galimybių rengti koncertus, sustiprėjo renginių kontrolė. Kai kurios populiarios grupės tais metais nutraukė veiklą dėl objektyvių priežasčių. Pagrindine priežastimi dažnai tapdavo tai, kad aukštąsias mokyklas baigę studentai būdavo nukreipiami dirbti į skirtingus Lietuvos miestus ar rajonus. Pradėjus rengti diskotekas ‒ poilsio vakarus, kuriuose skambėdavo muzikos garso įrašai ‒ mažėjo gyvai atliekamos muzikos poreikis šokių aikštelėse.

Spėjama, kad rengiantis 1980 m. Maskvos olimpiadai, 1979‒1980 m. visoje Sovietų Sąjungoje „ieškant naujų talentų“ olimpiados koncertinėms programoms, įvyko trumpas atšilimas. Tais metais suorganizuoti festivaliai-konkursai, kuriuose leista dalyvauti neoficialioms, pogrindžio sąlygomis egzistavusioms roko grupėms. Vilniuje 1979‒1982 m. vyko „studentų ir jaunimo muzikos“ festivalis „Opus“, kuriame dalyvavo Lietuvos ir kitų SSRS sąjunginių respublikų kolektyvai. 1981 m. roko grupė „Saulės laikrodis“ tapo LSSR valstybinės filharmonijos ansambliu.

Nepaisant to, kad neilgą atšilimą keitė eilinis „varžtų veržimas“ ir nauji apribojimai, prasidėjo  procesai, kurių sovietinė-partinė nomenklatūra nebepajėgė kontroliuoti. Nevaldomą audrą kėlė jokių cenzūros priekaištų negalėjusi sulaukti, ne viename oficialiame konkurse puikiai pasirodžiusi grupė „Hiperbolė“. 1983 m. gegužę vykusiame brolių Tautkų grupės koncerte Vilniaus Vingio parke, kaip teigiama KGB operatyvinių darbuotojų pranešime, „kai kurie jaunuoliai pažeidinėjo viešąją tvarką, skandavo nacionalistinio ir fašistinio turinio lozungus“. Oficialiai apsiskelbusi „kapitalistinio pasaulio grimasas pašiepiančia agitbrigada“ per studentiškas šventes teatralizuotus koncertus rengė alternatyvaus roko grupė Sa-Sa. Kaip architektų vakarėliui suburta grupė, 1984 m. gruodžio 31 d. pirmą kartą į sceną žengė būsimoji „Antis“. Kukliais mokykliniais koncertais muzikinę veiklą pradėjo Andrius Mamontovas ir grupė „Foje“.

Sovietų Sąjungoje prasidėjus pertvarkos procesui, buvo atšaukta daug iki tol galiojusių suvaržymų, lietuvišką roko muziką pradėjo transliuoti radijas ir televizija, surengta reikšmingų masinių renginių, pradėjo veikti Vilniaus ir Kauno roko klubai. Prie Vilniaus miesto komjaunimo komiteto įkurtas Jaunimo muzikos klubas. Įspūdingą festivalį „Lituanika“ eilę metų organizavo prie komjaunimo centro komiteto veikęs Interklubas. Į sceną drąsiai žengė ne vienerius metus gniaužto sunkiojo roko, alternatyvaus roko, sunkiojo metalo, pankroko atlikėjai: „Seifas“, „Ramybės skveras“, „Tigro metai“, „Katedra“, „Piligrimas“, „Laiptai“, „Komanda V“, „Antis“, „Faktas“ ir kt. Išlikę dokumentai byloja, kad KGB stebėjo vykusius procesus, analizavo neformalius jaunimo judėjimus, rinko informaciją apie organizuojamus renginius. KGB darbuotojų stalčiuose atsidūrė kai kurių grupių koncertinių programų kopijos, festivalių reklaminiai bukletai, o operatyviniai darbuotojai ir agentai akylai stebėjo koncertus ir festivalius. Organizatorių tvirtinimu, į Vilniaus Alumnato kieme vykusį festivalį „Vilnius Punk’88“ jie netgi buvo priversti nusipirkti bilietus.

Laisvėjimo kulminacija galima laikyti 1987‒1989 m. Algirdo Kaušpėdo iniciatyva surengtus „Roko maršus per Lietuvą“, susiliejusius su Sąjūdžio mitingais, alternatyvios muzikos festivalius „Purvinoji žiema“, „Vilnius Punk’88“, „Vilnius undrground’89“ ir kt.

Lietuvai paskelbus apie Nepriklausomybės atkūrimą, priešiškoms jėgoms ir okupacinės kariuomenės kariškiams rengiant agresyvias provokacijas, 1990 m. balandžio 8 d. įvyko vienas įsimintiniausių epizodų lietuviškos populiarios muzikos istorijoje. Radijo stočiai „M-1“ pranešus, kad sovietiniai desantininkai ruošiasi užimti Vilniaus spaudos rūmus, Gintauto Babravičiaus, Huberto Grušnio (1961‒2006), Andriaus Mamontovo, Laisvalaikio organizavimo susivienijimo „Centras“, radijo stoties „M-1“ darbuotojų iniciatyva prie Spaudos rūmų buvo surengtas spontaniškas masinis koncertas, į kurį nedvejodami atvyko atlikėjai iš visos Lietuvos, o prie Spaudos rūmų susirinko tūkstantinė žiūrovų minia. Taikliu koncerto dalyvio Nėriaus Pečiūros pastebėjimu, tą naktį „neliko nei Vilniaus, nei Kauno, nei popso, nei undegroundo. Liko tik besiginanti Lietuva“.

 

LITERATŪRA

 

PELECKIS, Mindaugas. Lietuvos rokas: ištakos ir raida. Vilnius, 2011.

 

PEČIŪRA, Nėrius. Aš ir Atsuktuvas. Vilnius, 2002.

 

RADZEVIČIUS, Rokas. Lietuvos roko pionieriai. Vilnius, 2012.

 

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.

 

Kviečiame apsilankyti

Kultūra , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra