Popiežius Benediktas XVI įsteigė Popiežiškąją tarybą naujajai evangelizacijai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Su Motu Proprio „Ubicumque et semper“ (visur ir visada) popiežius Benediktas XVI įsteigė naują Romos Kurijos dikasteriją, Popiežiškąją naujosios evangelizacijos tarybą. Steigiamasis dokumentas antradienį (2010 10 12) buvo pristatytas Vatikano spaudos salėje naujosios tarybos pirmininko arkivyskupo Rino Fisichella.

Dokumentas pradedamas žodžiais, jog „Bažnyčia visur ir visada turi pareigą skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją“, nes Kristus, pirmasis ir didysis evangelizuotojas, paėmimo pas Tėvą dieną paliepė mokiniams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28,19-20). Ištikima šiam įsakymui Bažnyčia, tauta, kurią Dievas įsigijo, kad skelbtų Jo šlovingus darbus (žr. 1 Pt 2,9), nuo pat Sekminių dienos, kada gavo Šventosios Dvasios dovaną, nepavargdama padėjo pasauliui pažinti Evangelijos grožį, skelbdama Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, tokį patį „vakar, šiandien ir visada“ (Žyd 13,8), kuris su savo mirtimi ir prisikėlimu gavo (mums) išgelbėjimą, įvykdydamas seną pažadą. Todėl evangelizacijos misija, Viešpaties Jėzaus norėto darbo tesimas, Bažnyčiai yra būtina ir nepakeičiama, jos pačios prigimties išraiška.

Ši misija istorijoje įgijo vis naujas formas ir būdus, priklausomai nuo vietos, situacijos ir istorinio momento. Vienas iš mūsų laiko požymių yra atitolimo nuo tikėjimo reiškinys, kuris palaipsniui pasirodė tose visuomenėse ir kultūrose, kurios nuo seno buvo įsigėrusios Evangelija. Socialiniai pokyčiai, kuriuose dalyvavome pastaruosius dešimtmečius, turi sudėtingas priežastis, kurių šaknys siekia tolimus laikus ir kurios pakeitė mūsų pasaulio suvokimą. Pagalvokime apie gigantiškus mokslo ir technikos pasiekimus, apie gyvenimo galimybių ir individualios laisvės erdvės augimą, apie gilius pokyčius ekonomikoje, apie emigracijos nulemto etninių grupių ir kultūrų maišymosi procesą, apie augančią tautų tarpusavio priklausomybę. Visa tai nepraėjo nepaliekant pasekmių religinei žmogaus dimensijai.

Jei, viena vertus, žmonija iš šių pokyčių gavo nepaneigiamos naudos, o Bažnyčia gavo papildomų stimulų savo nešamai vilčiai, tai, kita vertus, nerimą kelia sakralumo jausmo praradimas, suabejojimas tais pamatais, kurie atrodė nediskutuotini, kaip kad tikėjimas į Dievą Kūrėją, vienintelio išgelbėtojo Jėzaus Kristaus apreiškimas, bendras pamatinių žmogiškų patirčių – gimimo, mirties, gyvenimo šeimoje, prigimtinio įstatymo – supratimas.

Jei visa tai kai kurie sveikino kaip išsilaisvinimą, gana greitai įsisąmoninta ir vidinė dykumą, kuri gimsta ten, kur žmogus, norėdamas būti vieninteliu savo prigimties ir likimo autoriumi, nebetenka visų dalykų pamato.

Jau Vatikano II Susirinkime Bažnyčios ir modernaus pasaulio santykis tapo viena iš pagrindinių temų. Sekdami susirinkimo mokymo mano pirmtakai, rašo Benediktas XVI, apmąstė būtinybę atrasti tinkamus būdus, kurie leistų mūsų amžininkams išgirsti gyvą ir amžiną Viešpaties žodį.

Dievo tarnas popiežius Paulius VI apaštaliniame paraginime „Evangelii nuntiandi“ toliaregiškai pastebėjo, kad Evangelijos skelbimas skirtas ne tik tiems, kurie nieko nėra girdėję apie Jėzų Kristų, arba vaikams, „tačiau dėl šiandien egzistuojančio nukrikščionėjimo jo nemažiau reikia ir daugybei žmonių, kurie, nors pakrikštyti, gyvena visiškai anapus krikščioniškojo gyvenimo ribų, taip pat paprastiems žmonėms, turintiems tam tikrą tikėjimą, bet menkai išmanantiems jo pagrindus, intelektualams, jaučiantiems poreikį pažinti Jėzų Kristų kitoje šviesoje negu iš vaikystėje gauto mokymo, ir galiausiai daugeliui kitų“ (nr. 52). Paulius VI priduria, galvodamas apie nutolusius nuo tikėjimo, jog Bažnyčia „turi nuolat ieškoti tinkamų priemonių ir atitinkamos kalbos“, skelbdama Dievo apreiškimą ir tikėjimą į Jėzų Kristų.

Dievo tarnas Jonas Paulius II šį uždavinį pavertė vienu iš atraminių taškų savo plačiame magisteriume, jį kondensuodamas sąvokoje „naujoji evangelizacija“, kurią jis nuosekliai gilino skaitlinguose pasisakymuose. Šis uždavinys tenka šiandieninei Bažnyčiai, ypač senuose krikščionybės regionuose.

Vis dėlto šio uždavinio, kuris liečia Bažnyčios būdą sąveikauti su išore, pirmoji prielaida yra nuolatinis atsinaujinimas viduje, nuolatinis perėjimas, būtų galima pasakyti, nuo evangelizuotosios prie evangelizuotojos. Pakanka prisiminti tai, kas buvo rašoma posinodiniame paraginime „Christifidelis laici“ (nr. 34):

„Ištisos šalys ir tautos, kuriose religija ir krikščioniškasis gyvenimas klestėjo ir davė pradžią gyvo ir dinamiško tikėjimo bendruomenėms, šiandien dėl plintančio indiferentizmo, sekuliarizmo ir ateizmo patiria sunkių išmėginimų, o kartais ir radikalių pokyčių. Pirmiausia galvoje turime šalis ir tautas, priklausančias vadinamajam Pirmajam pasauliui. Jame medžiaginė gerovė ir konsumpcionizmas, kad ir sumišę su gąsdinančio vargo ir skurdo situacijomis, įkvepia ir palaiko principą “gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų”.

Religinis indiferentizmas ir visiškas ryšio su Dievu nebuvimas net rimčiausių gyvenimo problemų akivaizdoje yra nemažiau neraminantys ir destruktyvūs reiškiniai negu atviras ateizmas. Net jei krikščionių tikėjimas išliko kai kuriose tradicijose ir apeigose, jis palengva netenka vietos tokiais svarbiausiais žmogaus egzistencijos momentais, kaip gimimas, kentėjimas ir mirtis. (…) Kitose srityse ir tautose krikščioniškos maldingumo ir liaudies religingumo tradicijos tebėra gyvos. Tačiau šiandien gresia pavojus, kad tas dvasinis ir moralinis paveldas bus iššvaistytas veikiant įvairiems procesams, iš kurių išsiskiria sekuliarizacija ir sektų augimas. Tik nauja evangelizacija gali garantuoti, kad suklestės tyras ir gilus tikėjimas, pajėgus toms tradicijoms suteikti jėgų vesti į autentišką laisvę.

Visur matyti akivaizdus poreikis atkurti žmonių visuomenės krikščionišką audinį. Tačiau tai neįmanoma, neatkūrus šalių ir tautų bažnytinių bendruomenių krikščioniško audinio”.

Prisiimdamas savo pirmtakų rūpestį, rašo popiežius Benediktas XVI Motu Proprio „Ubicumque et semper“, manau esant reikalinga pasiūlyti adekvačius atsakymus, kad visa Bažnyčia, atsinaujindama Šventojoje Dvasioje, dabartiniame pasaulyje įgytų naują misijų postūmį, galintį sužadinti naująją evangelizaciją. Ji labiausiai skirta senai įsteigtoms Bažnyčioms, kurios vis tik gyvena skirtingomis sąlygomis ir turi skirtingus poreikius, kuriems reikia skirtingų evangelizacijos impulsų. Kai kuriuose kraštuose, nepaisant sekuliarizmo reiškinio plėtros, krikščioniška praktika vis dar rodo gerus gyvybingumo ženklus ir gilų įsišaknijimą visuomenėse.

Kituose regionuose konstatuotinas aiškesnis visos visuomenės atsitolinimas nuo tikėjimo, kaip ir bažnytinio audinio silpnumas, nors ir ne be gyvybingų komponentų, kuriuos Šventoji Dvasia nenustodama žadina. Tačiau, deja, žinome zonų, kuriuos yra visai nukrikščionėjusios ir kuriose tikėjimo šviesa yra patikėta mažoms bendruomenėms: šios žemės, kurioms reikėtų atnaujinto pirmojo Evangelijos skelbimo, labai nenoriai žvelgia į daugelį krikščioniškos žinios aspektų.

Situacijų skirtingumas reikalauja atidaus sprendimo: kalbėti apie „naująją evangelizaciją“ nereiškia vienos formulės visoms aplinkybėms ieškojimo. Vis dėlto nesunku pastebėti kad tai, ko reikia visoms tradiciškai krikščioniškose teritorijose gyvenančioms Bažnyčioms yra misionieriškas postūmis, atvirumo malonės dovanai išraiška. Niekad negalime pamiršti, kad pirmasis uždavinys yra leistis veikiamiems Prisikėlusiojo Dvasios, kuri lydi Evangelijos skelbėjus ir atveria besiklausančių širdis. O Evangelijos Žodžio skelbimui ypač reikia gilios Dievo patirties.

Benediktas XVI priminė savo pirmosios enciklikos „Deus caritas est“ žodžius: „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“ (nr. 1). Panašiai evangelizacijos motyvas nėra žmogiškas projektas vis labiau plėstis, tačiau troškimas pasidalinti neįkainojama dovana, kurią Dievas panoro mums duoti, dalyvaudamas mūsų gyvenime.

Šių apmąstymų šviesoje suformuluotas keturių punktų Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos statutas.

Pirmame straipsnyje nurodoma, jog naujoji Taryba bus Romos Kurijos dalis pagal apaštalinės konstitucijos „Pastor bonus“ nuostatas; įvardijami Tarybos tikslai: apmąstyti naujosios evangelizacijos temas, nustatyti jos formas ir instrumentus. Trečiame straipsnyje šie tikslai aprašyti tiksliau: gilinti teologinę ir sielovadinę naujosios evangelizacijos reikšmę; skatinti Bažnyčios mokymo šia tema studijas ir šio mokymo pritaikymą; atpažinti ir padėti jau esančioms iniciatyvoms, pasinaudojant pašvęstojo gyvenimo, apaštalinių bendruomenių, naujųjų bažnytinių judėjimų resursais; tirti ir naudotis naujomis komunikacijos formomis, naujosios evangelizacijos instrumentais; skatinti katalikų bažnyčios Katekizmo naudojimą.

Antrame straipsnyje nurodoma, jog Tarybos paskirtis, laikantis savo kompetencijos ir bendradarbiaujant su kitomis institucijomis, yra tarnystė dalinėms Bažnyčioms, ypač senuose krikščioniškos tradicijos kraštuose, kuriuose labiausiai regimas sekuliarizacijos reiškinys.

Ketvirtame straipsnyje nurodomi Tarybos valdymo ir struktūros principai.

Dokumentas pasirašytas 2010 metų rugsėjo 21 dieną, šv. Mato, evangelisto ir apaštalo liturginės šventės dieną, o įsigaliojo nuo paskelbimo datos.

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Vatikano Šv. Petro bazilikos kolonados šventieji

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra