Popiežiai ir I Pasaulinio karo pradžia

Autorius: Data: 2014-08-05, 12:28 Spausdinti

Šiomis dienomis yra menama I Pasaulinio karo pradžia. Karas oficialiai prasidėjo 1914 metų liepos 28 dieną, kai Austrų-vengrų imperija paskelbė karą Serbijai, praėjus mėnesiui nuo erchercogo Pranciškaus Ferdinando Augsburgo-Este ir jo žmonos nužudymo Sarajevo gatvėse. Ši žmogžudystė tapo diplomatine krize, pastaroji karu tarp dviejų valstybių, kuris per labai trumpą laiką išsirutuliojo į globalų konfliktą. Skaitant istorinius liudijimus regime, kad ne viena tauta šį karą įvertino kaip progą patenkinti savo interesus, savotiškai pasipelnyti, buvo ne viena entuziazmo ir idealizmo apraiška. Beveik visi manė, kad karas bus trumpas „sąskaitų suvedimas“. Tačiau karas tapo ilga ir baisia milijonų žmonių agonija. Tarsi to nepakaktų, jis tapo viena iš pagrindinių priežasčių lėmusių II Pasaulinio karą, dar didesnę tragediją, kurios pasekmės įvairiais pavidalais yra gyvos šiandienos žmonių gyvenime.

Karo pradžioje apaštalo Petro soste sėdėjo Pijus X, kuris gerai nujautė, kad karas taps baisia nelaime Europai. Tačiau jo galimybės padaryti įtaką Europos galingiesiems buvo menkos: ir dėl to, kaip minėta, kad kai kurie karą suvokė ne kaip grėsmę, o kaip galimybę; ir todėl, kad Šventasis Sostas tuo metu buvo labai izoliuotas Italijos karalystės, kuri buvo sukurta panaikinus popiežiaus valstybę. Galiausiai, karo pradžioje Pijus X jau buvo silpnas ir fiziškai. Jis mirė praėjus vos trims savaitėms po karo pradžios, 1914 rugpjūčio 21 dieną.

Tačiau rugpjūčio 2 dieną, dienomis, kai jau tapo vis aiškiau, kad karas gali uždegti visą kontinentą ir ne tik, Pijus X spėjo pasiųsti apaštalinį paraginimą „Dum Europa“, adresuotą „viso pasaulio katalikams“.

Kai beveik visa Europa yra įtraukiama į ypač pasibaisėtino karo audrą, apie kurio pavojus, skerdynes ir pasekmes niekas negali mąstyti nesijausdamas prislėgtu liūdesiu ir siaubu, taip ir aš jaučiu susirūpinimą bei labiausiai draskantį sielos skausmą dėl saugumo ir gyvybių daugybės žmonių ir tautų, kurių gerovės labai trokštu.

Tarp šių sukrėtimų ir pavojų jaučiu ir suprantu, kad tėviška meilė ir apaštalinė tarnystė reikalauja manęs visų krikščionių protus kreipti į tą, kuris vienas gali padėti, link Kristaus, kurį vadiname Taikos kunigaikščiu ir visagaliu tarpininku tarp Dievo ir žmonių.

Todėl raginu viso pasaulio katalikus atsigręžti į jo malonės ir gailestingumo sostą, pirmiausia kunigų, kurie, vadovaujant vyskupams, teskelbia specialius viešus maldavimus savo parapijose, kad Dievas, paliestas šių maldų maldingumo, galėtų kiek įmanoma greičiau pašalinti pragaištingą karo rykštę ir (tautų) atsakingiesiems įkvėpti mintis apie taiką, o ne smūgius, rašė šv. Pijus X.

Netrukus po jo mirties, 1914 metų rugsėjo 3 dieną, popiežiumi buvo išrinktas Giacomo Paolo della Chiesa, pasirinkęs Benedikto XV vardą. Jam teko plukdyti Bažnyčios laivą per pirmojo pasaulinio karo viską naikinantį uraganą.

Praėjus trims mėnesiams nuo karo pradžios, lapkričio 1 dieną, Benediktas XV paskelbė savo pirmąją encikliką „Ad beatissimi apostolorum principis“, kurios viena iš centrinių temų, kaip ir per visą likusį pontifikatą iki 1922 metų yra karas: bandymai jį nutraukti, iš pradžių, bandymai sušvelninti jo pasekmes, vėliau.

Baisus karo vaiduoklis visur valdo ir beveik nėra jokios kitos minties prote. Didelės ir klestinčios tautos yra ten, mūšių laukuose. (…) baisios priemonės, kurias išrado karinis menas, naudojamos gigantiškose skerdynėse. Jokių ribų griuvėsiams ir žudynėms: kiekvieną dieną žemė prisigeria naujo kraujo ir apsikloja mirusiais ir sužeistais. Kas pasakytų, kad šios tautos, apsiginklavusios viena prieš kitą, yra kilusios iš to paties protėvio, turi tą pačią prigimtį, yra tos pačios žmonių visuomenės dalis? Kas juos atpažintų kaip vieno dangiškojo Tėvo vaikus? Ir kai, iš vienos pusės, kovojama su begalinėmis kariuomenėmis, tautos, šeimos ir žmonės aimanuoja skausmuose ir varguose, liūdnuose karo palydovuose, – rašo Benediktas XV. Jis karštai kreipėsi į valdovus ir valdančiuosius prašydamas nutraukti kraujo liejimą ir kitais keliais ginti savo teises, jei jos buvo pažeistos. Popiežius kreipėsi į tautas, iš kurių ne viena buvo katalikiška ar krikščioniška. Bet tuo pat metu savo enciklikoje jis pabrėžia, kad priežastis dėl kurios Europoje galėjo kilti toks žiaurus karas yra būtent jos nukrikščionėjimas, kartu prarandant meilės ir brolybės vieni kitiems nuostatas, asmenų ir tautų santykiuose įsivyraujant galiai ir godumui. (Vatikano radijas)

Religija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra