Polonistikos centro vadovas A. Kalėda: lenkakalbiuose kloduose slypi daug lietuviškų „atlantidų“

Autorius: Data: 2015-06-18, 14:27 Spausdinti

Polonistikos centro vadovas A. Kalėda: lenkakalbiuose kloduose slypi daug lietuviškų „atlantidų“

Donatas PUSLYS

„Nuoširdžiai pavydžiu tiems, kurie galės studijuoti polonistiką Vilniaus universitete, tikroje mokslo šventovėje, kuri visame mūsų regione, visame pasaulyje garsėja mokslininkais, poetais, šviesos žmonėmis, kitais kūrėjais“, – teigia prof. Algis Kalėda, vadovaujantis VU Polonistikos centrui. Su profesoriumi kalbėjomės ne tik apie tai, kaip jo gyvenime atsirado lenkų kalba, kokie saitai sieja jį su Lenkija, tačiau ir apie tai, kuo Lietuva praturtino lenkų kultūrą ir atvirkščiai.

Kaip apskritai į Jūsų gyvenimą atėjo lenkų kalba? Kiek man pačiam teko bendrauti su vyresnės kartos bičiuliais, tai jie dažniausiai pabrėždavo, kad lenkų kalba jiems buvo gyvybiškai svarbūs vartai į pasaulį, atveriantys naujų kultūros klodų, leidžiančių susipažinti su laisvesne politine mintimi, tarptautinės situacijos matymu. Ar tas pats tinka ir Jums?

Kaip apskritai į bręstančio, jauno žmogaus gyvenimą ateina kalbos? Pirmiausia iš motinos, tėvo, o paskui iš kaimynų, aplinkinių, dar vėliau – iš smalsumo, noro pažinti kai ką nauja… Manau, kad dabartinis jaunimas panašus į manąjį: siekia kuo arčiau, „iš pirmųjų rankų“ pažinti ne tik tai, ką mato pro lėktuvo iliuminatorius, bet ir tai, su kuo susiduria čia ir dabar. Suprantama, kad daugeliui maga visų pirma suvokti kaimynų kultūrą, meną, visuomenės gyvenimą, – o kaip visa tai pažinsi nemokėdamas kalbos? Nebent apgraibomis, tai yra suprasdamas tik šį bei tą, be to, iškreiptai ir nepilnai. Deja, kaip esu patyręs, lenkų kalba lietuviams dažnai yra kaip tas dramblys iš parabolės: vienas sako, kad tai kaip ilgas vamzdis, kitas – kaip minkštos kolonos, vienu žodžiu, kiekvienas išmano apie kokią nors dalį, o visumos nelabai aprėpia. O šneka kaip anekdote: „Pujdzim aplinkui, bo tutaj šlapia“…

O anais laikais (Druskininkų vidurinę mokyklą baigiau 1970 metais), kai buvo brukte brukama rusų kalba, daugelis ieškojo kitų erdvių. Tada lenkų spauda, lenkų televizija (nors ir socializmu atsiduodanti) buvo vis dėlto šioks toks langelis į kitokį pasaulį. Su draugais gal dar devintoje klasėje, be „The Beatles“, klausėmės ir lenkų „Czerwone Gitary“, skaitėme jų dainų tekstus, kuriuos skelbė tada kioskuose parduodamas žurnalas „Przekrój“. Iš ten pirmoji daina, perskaityta lenkiškai, buvo, gerai pamenu – maldos intonacijas stilizuojanti „Anna Maria“.

Tuo tarpu rimčiau su lenkų kalba susidūriau palyginti vėlai, kai jau studijavau VU: prof. Albinas Jovaišas atvėrė akis ir parodė, kiek daug lituanistikos tekstų yra parašyta lenkų kalba… Ne tik Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, bet ir Antanas Baranauskas, Maironis, Vincas Krėvė, rašę savo kūrinius lenkiškai. O turbūt mažai kas prisimena, kad ir himnus mūsų kalbai lenkiškai parašė Mikalojus Daukša („Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą“) bei Ksaveras Bogušas…

Vėliau, kai antrame lietuvių filologijos kurse man buvo pasiūlyta vykti į Lenkiją ir studijuoti polonistiką, su lenkišku žodžiu (painiodamas su rusišku) susitikau „akis į akį“ per paskaitas, seminarus ir kitur.  Aišku, ir anksčiau žinojau, kad tokia kalba egzistuoja, kad ja kalba daug žmonių ne tik Lenkijoje, bet ir pasaulyje (dabar užsieniuose priskaičiuojama apie 14 milijonų lenkakalbių), taip pat ir Lietuvoje. Tačiau studijos Jogailaičių universitete, Krokuvoje, viduramžių rūmus ir mūrus puošiantys Lietuvos Vyčiai (anais laikais!) vertė jausti didžiulę pagarbą ir dėkingumą mūsų kaimynų tautai už atminties puoselėjimą Lietuvai tada, kai pas mus oficialiai buvo garbinamas tiktai sovietinis „pjautuvas ir kūjis“.

Beje, pagarbą lenkų žmonėms, ypač krokuviečiams, jaučiau už pagarbą lietuviams: niekad neišgirdau apie mūsų tautą blogo žodžio, atvirkščiai, tik orią nuostabą ir susižavėjimą, kai sužinodavo, jog esu lietuvis. Juk Vavelio pilyje tiek garsių lietuvių… Vėliau mane lenkų tauta dar sužavėjo savo pasiaukojamu, iš istorijos spinduliuojančiu laisvės troškimu (XIX amžiaus sukilimai prieš carizmą, 1920 metų kruvinos kautynės su bolševikais, „stebuklas prie Vyslos“, Katynė, 1944 metų Varšuvos sukilimas, „Solidarumo“ milijoniniai mitingai…). Beje, studijuodamas Krokuvoje patyriau, kiek daug lenkų literatūrai, visai kultūrai davė Lietuva. Ir Narvydą (Norwid), ir Gombrį (Gombrowiczių), kaip rašė Cz. Miłoszas – žinoma, net ir jį patį, taip pat ir aibių aibę kitų iškilių kūrėjų. Jaučiu, esu įsitikinęs, kad jaunimas, būsimi filologai, suras dar daugybę lietuviškų „atlantidų“, slypinčių lenkalbiuose kloduose.

Tačiau juk šiandien tą patį Miłoszą, ar Gombrowiczių jau turime lietuviškai. O, jei ko ir neturime, tai tikrai galime rasti angliškai. Tad ir klausimas, kam gi mokytis lenkų kalbos?

Lenkų kalba padeda geriau pažinti Lietuvos kultūros tradicijas ir dabartį. Angliškai dabar (kaip XIX amžiuje prancūziškai, vokiškai) kalba žmonės visame pasaulyje, net zulusai ir kinai, o lietuviškai ir lenkiškai – kaimynai, kiek mažesnėse bendrijose. Bet ar, tarkim, estai nesididžiuoja moką suomiškai? Dar ir kaip… Nežinau, o net ir netikiu, kad angliškai rastume „viską“ apie Lietuvos istorinį tapsmą. Labiau jau – skaitydami lenkiškai.

Daugelis žinome lenkų autorius, kurie vienaip ar kitaip yra artimi Lietuvai – Czeslawą Miloszą, Jozefą Mackiewiczių, iš anksčiau Adomą Mickevičių, Juliuszą Slowackį, tačiau ar pažįstame šiuolaikinį lenkų kultūros gyvenimą? Į ką rekomenduotumėte atkreipti dėmesį?

Sunku būtų išvardyti visus, kuriuos turėtume pažinti ir kurie mus praturtintų. Džiugu, kai su savo kolegomis literatais K. Plateliu, E. Ališanka, R. Rastausku, V. Dekšniu ir kitais galiu kalbėtis apie iškiliausius lenkų poetus, prozininkus, o su filosofais, menotyrininkais, teatralais, kino kritikais – apie R. Ingardeną, L. Kołakowskį, J. Grotowskį, J. Szajną, T. Kantorą, K. Lupą, A. Holand, A. Wajdą, K. Pendereckį, K. Kieślowskį, W. Lutosławskį, T. Bairdą, M. Abakanowicz, W. Hasiorą, Z. Beksińskį… Oi, nesustosiu!. Gal mažiau pas mus žinomi literatai, kurie neversti ir kuriuos dar derėtų atrasti – W. Berentas, J. Mortonas, L. Buczkowskis,  J. Twardowskis, J. Harasymowiczius, T. Nowakas, M. Nowakowskis, M. Białoszewskis, O. Lipska, S. Chwinas…Vėl sunku stabtelėti.

Jei Jums tektų vykti į negyvenamą salą ir su savimi galėtumėte pasiimti tik vieno autoriaus knygas, kas būtų tas Jūsų bendrakeleivis?

Suprantu, kad kalbama apie lenkų autorių… Tokiu atveju, be abejo, Cz. Miłoszo knygas, ir ne tik lietuviškai. Jos turbūt labiausiai iš visos lenkakalbės literatūros alsuoja lietuvybe, tiek ta istorine, tiek aktualijomis (pavyzdžiui, eseistikos tomai „Gimtoji Europa“, „Tėvynės ieškojimas“, „Medžioklio metai“… Kita vertus, jas skaitydamas gali atrasi daug universalių, globalinių įžvalgų („Ulro žemė“). Ką jau kalbėti apie grožinius tekstus, – romane „Isos slėnis“ (turėjau malonumą versti šią knygą), gausiuose poezijoje kūriniuose estetiniai, kone metafiziniai, pojūčiai čia neatsiejamai susipina su gelminiais intelektiniais nušvitimais. Dėl tokio kaleidoskopiškumo prie jo knygų norisi grįžti ir grįžti: kaskart atrandi vis naujų dalykų…

Ką studentams žada pačios polonistikos studijos?

Nuoširdžiai pavydžiu tiems, kurie galės studijuoti polonistiką Vilniaus universitete, tikroje mokslo šventovėje, kuri visame mūsų regione, visame pasaulyje garsėja mokslininkais, poetais, šviesos žmonėmis, kitais kūrėjais. Nuo 1993 metų, kai įsteigėme Polonistikos centrą (anksčiau – Lenkų filologijos katedra), mūsų absolventai lygiagrečiai su lenkų filologija studijuoja lituanistiką, slavistiką, kitas kalbas, taip pat žurnalistiką, istoriją, filosofiją, teisę. Kitaip tariant, gali drauge su polonistikos programa (ji labai labai praverčia) įgyti ir kitų mokslo sričių gebėjimus. Mūsų dėstytojai – kone visi aukšto lygio specialistai, doktorantūros studijas baigę Lenkijoje arba Lietuvoje, studijavę Varšuvoje, Krokuvoje, Vroclave, Maskvoje, Peterburge, apgynę daktaro disertacijas ir parašę solidžias monografijos apie lenkų ir lietuvių kalbų bei literatūrų santykius. O buvusieji ir būsimi mūsų absloventai dirba žurnalistų darbą, vertėjauja, mokytojauja, pluša įvairiose Lietuvos ir Lenkijos institucijose bei įmonėse.

Bernardinai.lt

Švietimas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra