Politinio sandorio kaina – septyni milijonai litų

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Trakų r. savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 29 d. posėdyje nuspręsta Senųjų Trakų pagrindinę mokyklą pavadinti Andžejaus Stelmachovskio vardu. Už šį sprendimą balsavo 21 tarybos narys ir tik vienas – prieš. Tas protingasis – rašytojas, Trakų rajono savivaldybės tarybos narys ir buvęs meras Edmundas Malūkas.
 
Skaitytojų prašymu pateikiame jam keletą klausimų.
 
Jūs vienintelis iš visos tarybos argumentavote ir balsavote „prieš“. Kokie motyvai?
 
Pirma, mano galva – netinkama kandidatūra. Tai – ne Lietuvos pilietis, veikęs ir tarnavęs Lietuvai, o buvęs Lenkijos Respublikos valdininkas. Šiuo atveju nesvarbu, kad Lenkijos profesorius, buvęs švietimo ministras, prezidento Lecho Kačinskio patarėjas. Ne už tai Senuosiuose Trakuose taip pagerbtas, o už tai, kad buvęs ilgametis „Vspolnota Polska“ pirmininkas ir skyręs Lietuvos polonizacijai ypatingą dėmesį. Tarybos narys Henrik Jankovski argumentavo, kad A. Stelmachovskis į Trakų rajoną atnešęs net 7 mln. litų. Žinoma, toks teiginys absurdiškas. Tarkim, buvęs aplinkos ministras Artūras Paulauskas įgyvendinti Trakų krašto vandentvarkos projektą „atnešė“ net 71 mln. litų, bet mes padėkojome ir nepuolame jam statyti paminklų. Tiek A. Stelmachovskio, tiek A. Paulausko nuopelnas – pareigybinis darbas. Ir tiek. Bet! Bet p. A. Stelmachovskio „atnešti“ į Lietuvą 7 mln. litų – Lenkijos politikos dalis.
 
Todėl, antra, toks Trakų r. savivaldybės tarybos sprendimas yra politinis, o ne kasdienis – ūkinis, kaip bandoma lėkštai aiškinti. Tai – politinės krypties – Lietuvos polonizacijos fragmentas ir nereikia tikėti lenkų peršamu politiniu naivumu ar mums patiems kvailai apsimesti, kad „nieko tokio“, nieko nevyksta, tarsi mokyklos vardas – nežymi smulkmena.
 
Savo argumentaciją savivaldybės taryboje pradėjau Nefertiti vardo paaiškinimu, kuris reiškia „nuostabioji atėjo“. Aš, žemaitis, bemaž 20 metų gyvendamas Trakų krašte daugybę kartų klausiau vietinių lenkų: kur jūsų Tėvynė? Beveik visi atsakė, kad Lietuva. Tad stebėdamas, tarkim, Šalčininkų, Vilniaus rajono savivaldybių veiklą, girdėdamas aršiausių polonizacijos gerbėjų pasisakymus vis pagalvodavau: per kurią vietą Trakų krašto lenkai prisikas prie Trakų? Ir štai: nuostabioji atėjo. Manau, kad pasinaudoję Trakų r. savivaldybės tarybos politikų „malone“ ar apolitiškumu, ar daugumos nesusigaudimu, prisitaikėliškumu, ar tiesiog nenoru suprasti, vietiniai lenkai eis jau pramintu taku. Ir mes greitai galime sulaukti naujų gatvių, sodų bendrijų, visuomeninių organizacijų ar net mažai reikšmingų objektų pavadinimų lenkiško bumo. Visa esmė ta, kad tai – ne bendruomenių ar kolektyvų prašymai, o iš lenkų koordinacinio centro, politinės organizacijos išplaukiančios iniciatyvos. Tai – ne vietinių lenkų noras čia, Lietuvoje, susikurti lenkišką Tėvynę, o Lenkijos Respublikos politikos dalis.
 
Kuo tai galite pagrįsti?
 
Tarkim, kai šviesaus atminimo Lenkijos prezidento L. Kačinskio žurnalistai paklausė, kuo skiriasi Baltarusijos ir Lietuvos lenkų padėtis, jis atsakė, kad Baltarusijos lenkai gyvena svetimoje šalyje, o Lietuvos lenkai – pasislinkusioje teritorijoje. Suprask: Lietuva iki šiol traktuojama kaip Lenkijos dalis. Ir, žinoma, turima omeny Krėvos aktą, Liublino uniją ir Vilnijos krašto okupaciją 1920–1939 m. Parašęs romaną „Karalienė Barbora“ išanalizavau Lietuvos polonizaciją Bonos Sforcos karaliavimo laikais. Dabar rašau romaną „Vytauto karūna“ bei jau esu išanalizavęs polonizacijos ištakas, pačią pradžią ir priežastis. Žinoma, galima kaltinti kunigaikštį Algirdą, kad iš 12 savo sūnų įpėdiniu pasirinko lėtą, abejojantį, nepakankamai energingą Jogailą, o ne, tarkim, Andrių, Dimitrą, Karigailą, Kaributą, Lengvenį ar Skirgailą. Vėliau iškilęs Švitrigaila tada buvęs dar pernelyg jaunas. Tarpusavio Jogailos, Skirgailos ir Vytauto santykiuose būtent Vytautas buvo daugybę kartų apgautas ir įžeistas. Visai prastas karvedys ir tik sau, o ne kraštui siekiantis naudos diplomatas bei politikas Jogaila pats sau susikūrė tokias sunkias Lietuvos egzistencijos aplinkybes, kad Lenkijos karūna buvusi puikiausia proga jam pabėgti iš Lietuvos. Nesvarbu kaip, kad ir atidavus pustrečio karto! didesnę bei stipresnę Lietuvą tuo metu silpnai ir įbaugintai Lenkijai. Kas norės suprasti mano mintį, tas te perskaitys mano romaną „Vytauto karūna“. Ten bus žingsnelis po žingsnelio parodyta visa istorija.
 
Kiekvienas Lietuvos pilietis arba nemaža jų dalis patyrė arba gerai žino polonizacijos padarinius. Net mūsų sostinė visoje lenkų žiniasklaidoje vadinama sulenkinta forma – Wilno. Kaip Jūs suprantate polonizaciją?
 
Tą patį ką ir visa patriotinė Lietuva. Tarkim, kaip jums patinka tokia mintis iš „Vspolnota Polska“ programos: visais įmanomais lygmenimis ir visais oficialiais bei neoficialiais kanalais lenkiškai kalbantys Lietuvos piliečiai turi tapti Lenkijos valstybės socialinio, kultūrinio, ekonominio, politinio-patriotinio gyvenimo dalimi? Mane, kaip žemaitį, kaip lietuvį, žeidžia Lenkijos „Caritas Polska“ organizuojamas judėjimas „Lietuva – pietūs vaikams“. Renkamos aukos skurstantiems Lietuvos vaikams, nors pačioje Lenkijoje – daugiau kaip milijonas badaujančių vaikų. Ir karikatūros: „kūdas“, iš bado išsekęs lietuviukas ir sotus, lenkiškais pietumis „atšertas“, lenkiškais pinigais aprengtas, lenkų aukomis pastatytoje mokykloje besimokantis „naujokas“. Lenkai mums, Lietuvai, paruošė „Vilniaus regiono vystymo programą“, kur, žinoma, pirmu smuiku groja polonizacijos leitmotyvas. Panašioms programoms ieškoma pinigų iš ES per PHARE, SAPARD, ISPA ir kt. fondus. Ką reiškia nuolatinės lenkų kalbos apie tai, kad 2011 m. Lietuvoje bus baigta žemės reforma ir žemę galės pirkti užsieniečiai? Graso, kad Lenkija nupirks Vilnijos kraštą. Tarp kitko, tą patį kalbą ir rusai.
 
Gal sulauksime ir romano panašia tema?
 
Ne. Nors man atnešė visą pundą knygų, straipsnių ir informacijos apie 1987–1995 m. įvykius, kad parašyčiau romaną politine tema. Tose knygose, tarp kitko, yra ir medžiaga, kaip Lietuvos lenkai referendume balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę. Yra vardų ir pavardžių, kurios gerai žinomos Trakų krašto visuomenei. Nemanau, kad tuo metu buvę aršūs lenkų autonomijos skelbėjai bei aktyvistai šiandien pakeitė savo požiūrį. Gal tik paseno ir nurimo, bet argumentacija išliko. Tai akivaizdu. Tik niekaip nepajėgiu suprasti: kaip galima turėti dvi Tėvynes? O jeigu Tėvynė – Lietuva, tai protu nesuvokiama, kaip galima kenkti savo Tėvynei? Juodinti, destabilizuoti, kenkti ir laukti progų įkąsti.
 
Mane labai nustebino Trakų r. savivaldybės tarybos nariai, kurie prieš posėdį kalbėjo visai kitaip, o balsavo už A. Stelmachovskio vardo suteikimą Senųjų Trakų mokyklai. Tarp jų – net istorikai. Tai ko vertas politikas, jei nedrįsta viešai apginti savo nuomonės? Lietuvos lenkai – ne priešai. Mes kartu gyvenome ir gyvensime, ir kapuose šalia supūsime. Tai – didelės, ekspansinės politikos dalis. Tai reikia suprasti ir blaiviai vertinti. Teko girdėti, kad kai kas gauna atlygį už polonizacijos sklaidą Lietuvoje. Gal tokių yra ir šalia mūsų, Trakų krašte? Manau, kad yra. Ir prie ko čia apeliacija į Senųjų Trakų bendruomenę, kad mokyklai „pritrūko“ lietuviškų pavadinimų. Trakų kraštas – ne Švilpiškės ir ne Vyžiškės. Tai – mūsų šaknys, istorija ir patriotizmo pamatas. Čia gyveno ne tik Gediminas, jo sūnus Kęstutis ir jo vaikai, Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas bei jo brolis Žygimantas, bet ir Palangos vaidilutė, Vytauto motina Birutė, Trakų kaštelionienė Barbora Radvilaitė, Trakų vaivadijos vaivada Mikalojus Radvila Rudasis. Kur dar Goštautai, Astikai ir kiti? Lenkai, žinoma, galėtų padėkoti Jogailai, bet ir už polonizacijos pradžią jam galėtų pastatyti milžinišką paminklą, nors jis gimė bei augo Vilniuje.
 
Tai gal mes blogai išmokome savo istoriją?
 
Būtent! Ir mums kaip oro trūksta patriotizmo propagandos. Lenkai į Trakų Salos pilį atsiveža savo gidus ir savo turistams nuolatos kartoja, kad „čia – mūsų mūsų mūsų“. Sunku pamiršti Ivano Frankovske sutiktą jauną lenką, kuris pasakojo, kaip visa Lenkija 2009 m. minėjo Liublino unijos 440 m. (1569–2009 m.) sukaktį. Nustebino kruopščios žinios. „Iš kur visa tai?“ – klausiu, o jis atsako, kad iš laikraščių, TV, radijo ir interneto. Mes iš tikrųjų labai blogai išmokome savo šalies istoriją. Rusai okupacijos metu sudegino kalnus mūsų archyvų ir Dūmai pranešė, kad Lietuvos istorija sunaikinta. Uždraudė raštą bei kalbą. Bet mes išlikome. Atsirado altruistai, knygnešiai, pogrindinės lietuviškos mokyklos ir pan. Lenkijos okupacijos metu lenkai darė tą patį. Kas dar vertingo buvo likę – išsivežė. 1936 m. naršė po Vilniaus katedros požemius. Gal todėl mes iki šiol nerandame Vytauto kapo? Buvo palaidotas šalia žmonos Onos Šv. Mikalojaus koplyčioje. Paskui vyskupas panoro Vytauto vietos ir jį perlaidojo „į geresnę vietą“. Kokią? Gal ir pakasė po Katedros altoriumi, o gal kunigaikščio palaikus tyčia sunaikino patys lenkai? Gal atvežė į tėvoniją ir perlaidojo Trakų bažnyčioje? Keista, kad mūsų „televiziniai“ istorikai Krėvos aktą pripažįsta kaip faktą ir neatsižvelgia į kitų istorikų darbus, kuriuose Krėvos aktas įvardijamas kaip falsifikatas. Tuo labiau, kad istorikai žino faktų, kaip lenkai falsifikavo istorinius dokumentus: tai nukirpdami mūsų kunigaikščių antspaudus, tai prikabindami prie kitų dokumentų. Nebūdinga oficialioms sutartims pasakojimo forma surašytas Krėvos akto tekstas. Prikabinti tik penkių Lietuvos kunigaikščių antspaudai (Jogailos, Vytauto, Lengvenio, Skirgailos, Kaributo) ir nėra nei dalyvavusios Vengrijos, nei Lenkijos delegacijų atstovų antspaudų. Jogailos ir Vytauto „ne tas“ antspaudo tekstas ir „ne tie“ titulai. Keista, kad aktas surastas, žinoma, Lenkijoje tik XIX a. viduryje ir ištisus beveik 500 m. niekur nebuvo paminėtas. Nieko naujo. Lenkų siekis „ištrinti“ Lietuvos valstybingumą, tarkim manęs, visiškai nestebina. Stebina įniršis, atkaklumas, šovinizmas ir patosas.
 
Kaip tai daroma?
 
Verta savęs paklausti: ko Lietuvos lenkai siekia? Pilietinio karo? Ar „šliaužiančiosios invazijos“? Ar Lietuvos lenkai – įrankis kažkieno rankose? Įrankis jaukti, destabilizuoti, erzinti. Visa tai kainuoja. Įdomu: kur nukeliauja tos lėšos, kurias renka lenkai bažnyčiose „mūsų vargstantiems lenkams“ Lietuvoje? Nei kiek neabejoju, kad kaimuose, lenkiškose bendruomenėse yra veikėjų, kurie už aktyvią Lietuvos polonizaciją gauna atlyginimus. Kai klausaisi, kaip kalba vietiniai lenkai įvairių savo sambūrių metu, net iš tribūnos, kokias dainuoja dainas ar deklamuoja kokius posmus, nevalingai susimąstai: iš kur tokia neapykanta, netolerancija, priešiškumas tam kraštui, kuriame gimei, užaugai ir dabar gyveni? Prisipažįstu: negaliu suvokti, bet bandau.
 
Gerai įsigilinęs į XIV–XV a. laikotarpį pastebiu paralelę su šiandiena: mes, lietuviai, esame nepaprastai kantrūs. Kai Jogaila, mano galva, labai jau skystas mūsų kunigaikštis, „padovanojo“ Lietuvą Lenkijai už naudą sau, už tai, kad tapo Lenkijos KARALIAUS Jadvygos (būtent ji karūnuota Lenkijos KARALIUMI, o ne Jogaila, kaip daugelis labai klaidingai supranta) paprastu vyru, nors ir karūnuotu, Lietuvos bajorija, tarsi nei nesuprato, kas įvyko. Ilgiausiu kviestinių sąrašu buvo kviečiami į Krokuvą prisiekti Lenkijos Karūnai. Tik po kurio laiko, tarsi atsikvošėję, ėmė šiauštis. Taip ir šiandien. Akivaizdžiai matome korumpuotą valdžią, teisėsaugą, teismus ir, tarsi tylime. Per politines rietenas, per ydingą politinės sistemos modelį negalime išsirinkti į valdžią pačių gabiausių tautos žmonių. Klesti vidutinybės. Valstybę „vairuoja“ vidutinybės. Labai stipri Lietuvos aplinkos įtaka mūsų sprendimams. Mes, tarsi savanoriškai, priimame savo gyvenimą kaip auką. Graikai dėl mokesčių politikos nepaliauja streikuoti, o mes tylime. Jau skamba, kad apmokestins ir mūsų kompiuterius, spausdintuvus ar pan., o mes manome, kad kažkas juokauja.
 
Nėra valstybinės patriotizmo programos. Trūksta TV, radijo laidų, straipsnių, atributikos patriotizmo tematika. Amerikiečiai iš vėliavų siuvasi glaudes, marškinėlius, rengia lėles ar spalvina futbolo kamuolius, o mums tarsi tai draudžiama. Tarsi nekuklu išrėkti patriotinę dainą, ar išrėžti patriotinį tostą. Lenkai jau ne tik gatves perrašo lenkų kalba, bet jau ir autobusų maršrutus rašo lenkiškai. Jei kompanijoje bus bent du lenkai, jie, kaip įprasta, kalbės lenkiškai, o mes tik šypsomės ir galvojame apie kultūrą, taktą bei išprusimą. Trūksta valstybinio stuburo. Sampratos. Kaltinu mūsų istorikus, kurie, kokia nesąmonė! tikina, kad Lietuva atsirado tik 1009 m., kai Netimero brolis nušniojo galvą vyskupui Bonifacijui Brunonui. Mes gi žinome, kad garsųjį „gintaro kelią“, tarkim taip, „valdė“ mūsų protėviai. Nuo Baltijos jūros, Vyslos upe iki Juodosios jūros. Ir Vysla tuomet vadinta Vanduola, o ne Vysla, t. y. nuo mūsų žodžio „vanduo“ ir pan. Ir nepamirškim, kad buvo istorinis momentas, kai Lenkija galėjo išnykti, kaip išnyko Prūsija. Turiu omeny, kai Lenkiją valdė Vengrijos karalius Liudvikas Didysis (Vengras), Krokuvoje rezidavo Elžbieta Bosnia. Visa dabartinė šiaurinė Lenkijos dalis priklausė Teutonų ordinui. Palenkė – Lietuvai. Lenkijoje kaip gaisras plito vokiečių kalba (Silezijos kraštas jau kalbėjo vokiškai) ir jei Vengrijos karalaitė Jadvyga būtų ištekėjusi už savo sužadėtinio Austrijos princo Vilhelmo Habsburgo, vokiečio, Lenkija būtų nulenkėjusi. Jogaila praktiškai „ištraukė“ Lenkiją iš baisios tautinės krizės. Ir gaila, kad Lietuvos sąskaita.
 
Dėkoju už pokalbį ir įdomias mintis.
 
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius
 
Andriaus Ufarto/BFL nuotr.
 
Nuotraukoje: Rašytojas, Trakų rajono savivaldybės tarybos narys E. Malūkas

Voruta. – 2010, geg. 22, nr. 10 (700), p. 1, 4.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra