Pagrindinis puslapis Europa Politinė fantastika su naftos kvapu

Politinė fantastika su naftos kvapu

Ruslan ARUTIUNIAN, Vilnius

2011 m. kovo pabaigoje keturiolika Lietuvos Seimo narių (Seimo žurnale anglų k. „Lithuanian Parliamentary Mirror“ Nr. 2 (150)) paskelbė pareiškimą dėl azerbaidžaniečių genocido, neva vykusio per pastaruosius 200 metų, išskiriant kaip ryškiausius šiuo požiūriu 1905–1907, 1918–1920, 1948–53 ir 1988–1993 metus.

Ši propagandinė teorija platinama nuo 1998 m. remiantis Heidaro Alijevo (buvusio Azerbaidžano SSR KGB pirmininko, Az SSR Komunistų partijos I sekretoriaus, SSKP Politbiuro nario, SSRS Ministrų Tarybos pirmininko I pavaduotojo, Azerbaidžano Respublikos (Az R) prezidento ir ministro pirmininko) dekretu. Azerbaidžano lobistų pastangomis apie „4 genocidus“ imta rašyti ir Lietuvos žiniasklaidoje: internetiniame dienraštyje balsas.lt, slaptai.lt, „Respublikoje“, žurnale „Genocidas ir rezistencija“ (2009 m. Nr. 1). Šioje informacijoje pagrindiniais genocido vykdytojais nurodomi armėnai su Rusijos imperijos, sovietinės Rusijos arba Rusijos Federacijos (RF) pagalba.

Atrodytų, kad mūsų patyrę politikai turėtų mokėti kritiškai vertinti tokią informaciją, atsiradusią po vienos konfliktuojančios pusės vadovų ir politikų pareiškimų, padarytų praėjus 4 metams po paliaubų Kalnų Karabache. Siekdamas revanšo Azerbaidžanas išplėtojo informacinį karą prieš Arcachą (Kalnų Karabacho respubliką, KKR), Armėniją ir apskritai prieš armėnus. Politika paremta melu – bloga politika, anksčiau ar vėliau ji priveda prie prastų rezultatų ar net katastrofų. Kaip nedidelės valstybės atstovai, Lietuvos politikai turėtų būti labiau suinteresuoti., kad politika būtų pagrįsta tiesa.

Remdamiesi istorijos faktais trumpai išdėstome armėnų požiūrį į minimus įvykius.

19051906 metai

Po Rusijos ir Turkijos karo, užsibaigusio 1878 m. Berlyno kongresu, Osmanų imperija įsipareigojo šešioms Europos valstybėms įvykdyti armėnų gyvenamose srityse reformas, kurios užtikrintų armėnų saugumą. Po to abiems imperijoms – Turkijai ir Rusijai – ėmė vaidentis galimybė su Europos valstybių parama atsirasti nepriklausomai armėnų valstybei. Kad to neatsitiktų, abi imperijos pradėjo beprecedentį savo piliečių armėnų persekiojimą ir aktyvią antiarmėnišką propagandą. Jas jungė idėja „Armėnija be armėnų“ ir jos ėmė bendradarbiauti.

Turkijoje ši politika privedė prie genocidinių veiksmų 1895–1896 m., kai buvo išžudyta apie 300 tūkstančių armėnų, panaudojant neformalius kurdų ginkluotus dalinius. O Rusijoje pavyko prieš armėnus sukurstyti tiurkus musulmonus, vadinamuosius Kaukazo totorius (juos nuo 1936 m. imta vadinti azerbaidžaniečiais). Caro valdžios atstovai įtikino totorius, kad armėnai ketina juos užpulti, paragino pulti pirmiems ir dalino jiems ginklus. 1905 m. vasario 6 d. po nedidelio incidento Baku totoriai užpuolė armėnus gatvėse ir aikštėse, žuvo 35 žmonės, iš jų – 3 totoriai, kiti – armėnai. Armėnams tik kitos dienos vakare pavyko suorganizuoti savigyną. Tokia pati istorija pasikartojo gegužės mėnesį Jerevane ir Nachičevanėje. Per susirėmimus caro valdžios atstovai nuginkluodavo tik armėnus, stengėsi, kad kraujo praliejimas tęstųsi, prisidėdami organizuojant incidentus, apginkluodami totorius, kartais jiems net padėdavo kazokų būrys.

Platinant antiarmėniškas nuotaikas prisidėjo panislamizmo agitatorai iš Turkijos ir armėnų naftos verslininkų konkurentai. Tuo metu Baku teko 50 procentų pasaulyje išgaunamos naftos; jos 35 procentai priklausė armėnams. Per konfliktą buvo sudeginti ir sunaikinti visi priklausę armėnams naftos gavybos įrengimai.

Armėnų istorikai 1905–1906 m. įvykius vadina armėnų – totorių skerdynėm. Nachičevanės mieste, kur totorių buvo daugiau negu armėnų, tie įvykiai buvo panašūs į Turkijoje vykusį 1895–1896 m. armėnų genocidą. Aleksandropolio mieste ir apskrityse, kur armėnai dominavo, jokių ekscesų nebuvo.

Tų metų įvykiai Rusijoje netapo armėnų genocidu dėl to, kad visuomenė nebuvo labai nuteikta prieš armėnus ir – kad armėnai sugebėjo suorganizuoti efektingą savigyną. Apie tuos įvykius daug rašė to meto spauda. Garsus rusų publicistas A. Amfiteatrovas ir kiti pasmerkė Rusijos imperijos politiką prieš armėnus. Dvasininkai, rašytojai ir kiti abiejų sukurstytų tautų atstovai stengėsi sulaikyti kraujo praliejimą ir aiškino, kad tai – valdžios provokacija.

Lietuvos politikai, pripažindami 1905–1906 m. įvykius azerbaidžaniečių genocidu, prisijungia prie Turkijos ir Rusijos imperijų vykdytos politikos.

1918–1920 metai

Šitais metais gyvenimą Pietų Kaukaze didele dalimi lėmė išorės jėgos. Turkų imperija 1914 m. įsitraukė į pasaulinį karą kaip Vokietijos sąjungininkė užpuldama Rusiją. 1914 m. lapkritį Turkijos sultonas paskelbė džihadą – šventąjį karą prieš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos krikščionis. Turkų sultonas buvo laikomas visų musulmonų religiniu vadovu – kalifu, tad šis kreipimasis buvo taikomas visiems musulmonams. Šalies viduje turkai karo metu įvykdė savo gyventojų krikščionių – armėnų, asiriečių, graikų genocidą.

Rusijos armijai po 1917 m. revoliucijos pasitraukus iš Kaukazo, Pietų Kaukazą okupavo vokiečių ir turkų kariuomenės. Turkai tęsė armėnų genocidą jau buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje. Partijos „Musavat“ suorganizuoti Kaukazo totorių būriai, kuriems dažnai vadovaudavo turkų karininkai, aktyviai dalyvaudavo armėnų gyventojų žudynėse. 1918–1920 m. išžudyta apie 200 tūkstančių Pietų Kaukaze gyvenusių armėnų. Didelėm pastangom organizavę savigyną ir sustabdę puolančią turkų armiją armėnai pajėgė 1918 m. gegužės 28 d. paskelbti apie valstybės sukūrimą.

Turkai pripažino šią mažytę 10.000 km2 Armėnijos Respubliką (Arm R), bet kontroliavo visus kelius į ją. Tai buvo priešų apgulta tvirtovė, kurią nepavykus užimti puolimu, nutarta įveikti išsekintą. Ten suplūdo tūkstančiai išsigelbėjusių iš genocido pabėgėlių iš Turkijos, kurie nerado nuskurdintoje Armėnijoje nei normalaus prieglobsčio, nei maisto. Nuo epidemijų ir bado ten išmirė per 180 000 armėnų.

Gruziją nuo jai grėsusio nusiaubimo ir apiplėšimo išgelbėjo Vokietijos vyriausybė, kuri įvedė savo kariuomenę į Gruziją ir sulaikė savo sąjungininkus turkus.

1918–1920 m. neva vykusiam genocidui šių dienų azerų propaganda priskiria Kaukazo totorius, žuvusius nuo armėnų savigynos ir apsaugos, gerokai padidindami jų skaičių ir pateikdami kuo daugiau sugalvotų žiaurybių. Ypač išskiriami 1918 m. kovo mėnesio įvykiai, būtent dėl jų Azerbaidžane kovo 31-oji paskelbta genocido aukoms skirta atminimo diena.

Tų metų kovo pabaigoje partija „Musavat“ organizavo sukilimą prieš Baku sovietinę valdžią ir po dviejų dienų kovų pralaimėjo. Bendras žuvusių skaičius iš abiejų pusių yra apie 3000; „Musavat“ šalinininkų žuvo daugiau (maždaug 2/3).

Tuo metu Baku buvo susibūrę keli tūkstančiai armėnų kareivių, grįžtančių iš Rusijos armijos Vakarų frontų namo. Jie norėjo tik prieiti prie armėnų gyvenamų rajonų, pas savo artimuosius, kuriems grėsė turkų kariuomenės antpuoliai. Kareiviai įstrigo Baku be pragyvenimo lėšų, nes pakeliui į armėnų gyvenamus regionus prie Jelizavetpolio (dab. Giandža, arm.Gandzak) totorių būriai medžiojo geležinkeliu vykstančius armėnus civilius ir kariškius, žudė, kad jie parvykę neitų kariauti su turkais. Dalis armėnų kareivių nuėjo tarnauti Baku sovietinei valdžiai, kitus pradėjo globoti Baku armėnų tautinė taryba, kuri sovietų kovų su „Musavatu“ metu laikėsi neutraliteto.

O Baku gyventojai armėnai rizikuodami gyvybe savo miesto dalyje priėmė apie 20 tūkstančių musulmonų, aprūpino juos maistu ir medicinine pagalba. 13 000 iš jų buvo apgyvendinta visuomeniniuose pastatuose – teatruose, mokyklose ir t. t., kiti – privačiuose namuose. Pasibaigus kovos veiksmams jie visi, dalyvaujant Persijos konsului, buvo sugrąžinti į savo namus. Tarp išgelbėtųjų buvo daug žinomų miesto žmonių, kurie paliko liudijimus apie tuos įvykius. Šie veiksmai iš esmės nusako armėnų veikėjų laikyseną per kovo įvykius.

Azerų propaganda yra linkusi sovietinę valdžią tapatinti su armėnais, nors to meto sovietiniai Baku veikėjai buvo įvairių tautybių ir neturėjo jokių patriotinių nuostatų.

Turkai sukūrė savo marionetinę Azerbaidžano Respubliką (Az R), nors jokia šios teritorijos dalis niekada taip nesivadino, turkai „paskolino“ jai Šiaurės Vakarų Persijos regiono pavadinimą, kur 1918 m. vasarą irgi buvo įvesta Turkijos armija. Ši respublika turėjo tapti turkų politikos įgyvendintoja regione.

Turkų ir totorių bendros pajėgos (vad. „Musulmonų armija“) 1918 m.  rugsėjo 15 užėmė Baku miestą, paskelbė jį Az R sostine ir įvykdė ten tikrą armėnų genocidą – per tris netrukdomų skerdynių paras neutralių šalių atstovų vertinimu išžudyta per 30 000 armėnų. Po skerdynių neutralių šalių konsulai išreiškė turkų vadovybei savo pasipiktinimą dėl tokių veiksmų. Jie piktinosi ir turkų paaiškinimu, kad tai – totorių kerštas už kovo įvykius. Net Turkijos sąjungininkių Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos atstovai savo raportuose rašė, kad kovo mėnesį vyko pilietinis karas, o rugsėjo mėnesį valdžia su turkų karinių pajėgų pagalba vykdė nekaltų žmonių žudynes. Vienintelis turkų tikslas buvo „susilpninti armėnų elementą“.

1918 m. panašaus siekio prieš totorius Pietų Kaukaze niekas neturėjo. Baku sovietinė vadovybė siekė įvesti savo valdžią gubernijoje, o Baku armėnai rūpinosi savigyna. Tiek vieniems, tiek kitems būtų buvę beprasmiška turėti tikslą sunaikinti Kaukazo totorius.

Bet kuri sėkminga armėnų savigyna nuo pat 1915 m. (kaip Vano mieste Turkijoje) turkų ir jų sąjungininkų būdavo traktuojama kaip jų išnaikinimo priežastis ir tai tęsiasi iki šiol.

1920 m. bolševikams pavyko įsitvirtinti Azerbaidžane (apie tai, kaip bolševikai įvedė savo valdžią su turkų karininkų pagalba aprašė ten gyvenęs V. Krėvė apybraižoje „Bolševikai“).

Nuo 1920 m. gegužės bolševikai, turkai ir totoriai prieš armėnus ėmė veikti išvien. Net armėnų bolševikai aktyviai prie to prisidėjo. Jie griovė Arm R karines pajėgas turkų puolimo metu skleisdami propagandą, kad turkai jau nebe tie, kad ir jie revoliucionieriai, padės atsikratyti nepakenčiamo buržuazinio režimo Armėnijoje. Kai turkai užiminėjo Karsą, Aleksandropolį ir naikino armėnus, bolševikai jiems rodė savo partinius bilietus, tačiau tai neišgelbėdavo jų nuo žūties. Armėnų bolševikų tragedija demonstruoja, kaip sunku nedidelės valstybės politikams atsispirti didžiųjų valstybių, – šiuo atveju Turkijos ir Rusijos – agitacijai.

Bolševikų ir turkų pajėgos iš visų pusių užpuolė Arm. R, padalino ją ir vienoje dalyje įkūrė sovietinę Armėniją. Prasidėjo teroras, po poros mėnesių įvyko sukilimas, kuris nuslopintas tik po pusmečio.

Nafta ir vėl suvaidino lemtingą vaidmenį regiono gyvenime. Pasitraukus iš Pietų Kaukazo turkams, jų vietą užėmė britai, kurie rėmė Azerbaidžano siekį kontroliuoti armėniškus regionus Kalnų Karabachą (Arcachą) ir į pietvakarius nuo jo esantį Zangezūrą, nors buvo skelbiama, kad sienas tarp respublikų nustatys taiki sąjungininkų konferencija. Po I pasaulinio karo Britanija ir Prancūzija stengėsi gauti mandatus tvarkytis Irake ir Sirijoje – būtent dėl tenykštės naftos. O Armėnija tuo požiūriu niekam nebuvo patraukli. Ištyręs Armėnijos gamtos turtus, JAV Kongresas atsisakė mandato Armėnijai. Tada ir gimė posakis „nafta brangesnė už armėnų kraują“.

1948–1953 metai

Šis trečiasis azerų „genocido“ etapas Lietuvos žiniasklaidoje 2009 metais buvo taip charakterizuotas: tais metais azerai buvę prievarta iškeldinti iš Armėnijos SSR (Arm. SSR) į Az SSR. Įvairiose publikacijose skelbiami skirtingi jų skaičiai – vienur 44 tūkstančiai, kitur – 136 tūkstančiai.

Arm SSR MA 1988 m. istorinėje informacijoje apie šį procesą rašoma, kad 1948-52 m. buvo organizuotas azerų perkėlimas į Az SSR iš Armėnijos, Gruzijos ir iš vidurines Azijos respublikų padidėjus drėkinamų žemių plotams Kuros ir Arakso žemumoje. Iš Armėnijos į Az SSR buvo perkelta 58,5 tūkstančių azerų. Didžioji dauguma jų sugrįžo į Armėniją.

Arm SSR teritorijoje 1926–1979 m. azerų padaugėjo dvigubai, o kurdų ir rusų – daugiau negu tris kartus. Tais pačiais metais armėnų skaičius Azerbaidžane išliko maždaug tas pats, kitų tautinių mažumų skaičius sumažėjo, o kurdai ir talyšai 8-jame dešimtmetyje dingo iš oficialios Az SSR statistikos.

Jei patikėsim, kad Lietuvos politikai tiki azerų informacija apie tuos metus, nejaugi jie būtų pavadinę genocidu tokį atvejį, jei Stalino nurodymu po karo keletas dešimčių tūkstančių lietuvių būtų jega perkelta iš Baltarusijos ar Lenkijos į Lietuvą? Paprastai Stalino režimas „nepatikimus“ piliečius jėga iškraustydavo kuo toliau nuo jų etninės tėvynės. Pavyzdžiui, 1949 m. 13 tūkstančių armėnų buvo jėga perkelti į Altajaus kraštą. Tarp jų buvo tūkstančiai repatriantų iš įvairių šalių, sovietų valdžios kvietimu atvykusių po karo.

O prieš tai, 1920 m., Stalinas vykdė griežtą proturkišką politiką, traktuodamas Turkiją kaip sąjungininkę prieš per pilietinį karą Rusijoje antibolševikines jėgas rėmusias Angliją ir Prancūziją. Be to, Mustafos Kemalio, vadovavusio Turkijai tuo metu, diplomatijos dėka bolševikinė Rusija buvo įtikinta, kad Turkija prisidės prie bolševikų skelbtos pasaulinės revoliucijos ir parėmė Turkiją auksu bei ginkluote, ta parama panaudota tęsiant armėnų genocidą.

1921 m. liepos 5 d. Stalinas privertė Kaukazo biuro narius Kirovą, Ordžonikidzę ir kitus pakeisti sprendimą dėl Kalnų Karabacho (prieš tai jis buvo priskirtas Armėnijos sovietinei respublikai) ir perduoti jį Azerbaidžano sovietinei respublikai. „Vardan taikos tarp armėnų ir musulmonų“ – tokiu būdu dviejų formaliai nepriklausomų sovietinių respublikų teritorinį klausimą išsprendė trečiosios šalies regioninis partinis organas, tai negali būti laikoma teisėtu sprendimu. Paskui paaiškėjo, kad Az SSR valdža šantažavo visus naftos tiekimo nutraukimų.

Turkijos dėkingumas bolševikinei Rusijai 1928 m. įamžintas Stambule, paminkle, pavadintame „Respublikos paskelbimas“. Centrinei figūrai Mustafai Kemaliui – Atatiurkui iš kairės stovi sovietinių karinių veikėjų Frunzės ir Vorošilovo figūros.

Sovietinės imperijos interesų neatitiko koks nors veiksmas armėnų labui prieš azerų valią, atsižvelgiant į didžiulius Az SSR gamtos turtus ir didelę daugybę tiurkų gyventojų visoje SSRS. Juk tiek carinė Rusijos imperija, tiek SSRS buvo iš esmės slavų ir tiurkų valstybės.

O štai Az SSR valdžia atitinkamu laiku labai sėkmingai išstūmė armėnus iš Nachičevanės autonominės respublikos, kur 1912 m. gyveno 45% armėnų, – armėnų pabėgėliams iš Nachičevanės nuo 1918 m. turkų armijai padedant nebuvo leista grįžti namo. Prieš perestroiką Nachičevanėje armėnų buvo likę apie 2 %. Kalnų Karabacho autonominėje srityje (KKAS) iki pat devintojo dešimtmečio gyventojų skaičius išliko panašus kaip 1920 m., nors per tą laiką abiejų kaimyninių respublikų gyventojų skaičius padidėjo 2–3 kartus, o azerų gyventojų dalis KKAS nuo 5,6 % pasiekė 23 %. Iš Armėnijos per 1918–1920 m. įvykius išbėgusių azerų 80 % sugrįžo į savo namus sovietinėje Armėnijoje. Ir dar viena statistika – armėnų skaičius KK srityje 1939 m. buvo 132,8 tūkst., o 1959 m. – tik 110,1 tūkst. Tai yra, armėnų skaičius sumažėjo daugiau negu 22 tūkstančiais. Azerų skaičus Kalnų Karabache 1939 m. atitinkamai buvo 14,1 tūkst., o 1959 m. – 18 tūkst.. – padaugėjo beveik 4 tūkstančiais. Tai reiškia, kad Az SSR valdžia sugebėjo į karą išsiųsti trečdalį KKAS armėnų, kurių daugiau negu pusė žuvo kare. Šaltinis – vėl Arm SSR MA istorinė pažyma (kaip dažnai azerų propoganda sukeičia budelio ir aukos vietą).

Šimtai tūkstančių armėnų iš KKAS ir gretimų rajonų, dažniausiai ieškodami darbo, sovietiniais metais išvyko į Baku, Kirovobadą, Sumgaitą ir kt. Az SSR vietoves arba į Arm SSR. Kad išvengtų Nachičevanės armėnų likimo, nuolatinio Baku spaudimo ir diskriminacijos nepakęsdami KKAS armėnai per visą SSRS gyvavimą sistemingai, daug kartų kėlė klausimą dėl srities prijungimo prie Arm SSR. Perestroika KKAS armėnams suteikė naujų vilčių, ir 1988 m. vasario 20 d. jie išreiškė savo valią teisiniu būdu – priėmę srities vadovybės sprendimą kreiptis į Arm SSR ir Az SSR dėl KKAS prijungimo prie Arm SSR.

1988–1994 metai

Į konstitucinį KKAS armėnų reikalavimą Maskvos remiama Baku valdžia atsakė šantažu ir pogromais. Jau po poros dienų iš artimo Agdamo miesto į KKAS patraukė sukurstyta azerų minia, kad „padarytų tvarką“. Pakeliui jie siaubė ir padeginėjo pastatus, užpuldinėjo žmones. Juos sustabdė milicija ir vietos gyventojai. Įvyko susirėmimas, žuvo du atėjūnai, iš kurių vieną nušovė azeras milicininkas. Įvykis pagarsintas per Azerbaidžano ir centrinę televiziją, pabrėžiant žuvusiųjų tautybę.

Pirmas armėnų pogromas įvyko 1988 m. vasario 26–29 d. Sumgaito mieste už 25 km nuo Baku. Buvo paskleisti prasimanymai apie neva iš Armėnijos atvykusius traukinius su azerų lavonais. Panašūs pasakojimai su šiurpiomis detalėmis buvo viešai skelbiami mitinge, dalyvaujant miesto valdžios atstovams. Minios pasklido po miestą, siaubdamos armėnų butus (tam buvo ruošiamasi iš anksto – pogromų aktyvistai turėjo armėnų adresus, buvo ginkluoti specialiai paruoštais armatūros strypais). Armėnus gaudė, kankino ir žudė, moterys buvo prievartaujamos net kiemuose ir gatvėse, žmonės gyvi padeginėjami. Milicija į pagalbos šauksmus nereagavo.

Armėnai pradėjo išvažiuoti iš Azerbaidžano. Pogromai išplito visame Azerbaidžane. Masiškiausi įvyko lapkričio 21 d. Nachičevanėje, Šamchore, Mingečaure, Chanlare, Kirovobade ir kt. Jie prasidėjo vienu metu, akivaizdžiai pagal nurodymą iš vieno centro.

Tikėtina, kad Maskva ir Baku taip norėjo sukliudyti Arm SSR Aukščiausiajai Tarybai priimti sprendimus dėl savarankiškos vidaus ir užsienio politikos, kurie buvo kitos dienos posėdžio darbotvarkėje. Maskvos atstovai lapkričio 22 d. sustabdė Arm SSR AT posėdį, deputatai gavo nurodymą vykti namo. Tačiau Armėnų nacionalinio judėjimo pastangomis jie vėl buvo surinkti, priimta rezoliucija, smerkianti 1915–1922 m. Turkijos įvykdytą armėnų genocidą bei sprendimai, apribojantys SSRS AT nutarimų galiojimą Armėnijoje. Tą pačią dieną į Jerevaną buvo įvesta kariuomenė, paskelbta ypatingoji padėtis ir komendanto valanda, nors iki tol Armėnijoje nebuvo jokių ekscesų.

Tomis dienomis iš šiaurės per Gruziją į Armėniją plūdo dešimtys tūkstančių sumuštų, apiplėštų, deportuotų armėnų iš Azerbaidžano. Būtent tada, kai Armėnijoje įvedus komendanto valandą vietinės valdžios veikimas buvo apribotas, o nacionalinis judėjimas – pogrindyje, šiauriniuose Armėnijos rajonuose pirmą kartą įvyko susidūrimai tarp vietinių azerų ir armėnų. Žuvo 23 azerai ir 17 armėnų.

Iki tol azerai išvažiuodavo iš Armėnijos daugiausia sėkmingai apsikeitę butais su pabėgusias iš Azerbaidžano armėnais. Nekliudomai su savo turtu išvyko 144 000 (iš 168 000 gyvenusių Armėnijoje). Tiems, kurie paliko nuosavybę, 14,5 tūkstančių azerų šeimų buvo atlyginta; iš viso Arm SSR išmokėjo azerams 110 mln. JAV dolerių vertės kompensaciją. 1988–1994 m. iš Az SSR išvyko ir buvo deportuota per 400 000 armėnų, jie negavo jokių kompensacijų, daugelis buvo sumušti ir apiplėšti.

Ypač masiška armėnų deportacija vyko 1990 m. sausio 13–19 d. per pačius baisiausius pogromus Baku. Tikslus žuvusių skaičius nenustatytas, nes nebuvo atlikti tyrimai, vertinama, kad žuvo per 400 armėnų. Tokius įvykius kaip 1988 m. Sumgaite ir 1990 m. Baku daugelis vadina genocido aktais.

Azerbaidžano agitatoriai pradeda kūrybiškai „išlyginti“ situaciją. Atsirado neva 1988 m. užmuštų Armėnijoje žmonių sąrašai, su baisiais jų kančių ir žūties aprašymais. Pirmas paskelbtas toks 216 asmenų sąrašas buvo Armėnijoje kruopščiai ištirtas ir įrodyta, kad iš įvardytųjų 74 nebuvo niekaip susiję su Arm SSR, 90 kitų nesusiję su tais įvykiais – arba mirę seniau, arba išvykę, ar dar gyvi, ir tik 25 žuvo susidūrimuose su armėnais. Bet nors Armėnijos valdžia oficialiai paneigė dezinformaciją, iki šiol ji platinama, papildoma naujais sadistinės fantazijos pagimdytais aprašymais ir naujomis aukų pavardėmis.

1990–1991 m. tęsėsi armėnų prievartinė deportacija iš Az SSR, KKAS ir aplinkinių rajonų, ją vykdyti azerų omonininkams ir milicininkams padėjo SSRS vidaus reikalų kariuomenės daliniai. Ypač aršiai ėmė veikti SSRS kariškiai po 1991 m. kovo 17 d., kai referendume dėl SSRS išlikimo Arm SSR bei Kalnų Karabacho gyventojai nedalyvavo (kaip ir Baltijos respublikos, Gruzija bei Moldova; o Az SSR referendume dalyvavo, apie 93% balsų buvo atiduota už SSRS išsaugojimą). Tų metų balandžio pabaigoje SSRS vidaus reikalų kariuomenė organizavo operaciją „Kolco“ („Žiedas“). Operacijoje dalyvavo SSRS 4-sios armijos padaliniai su tankais, artilerija, sraigtasparniais, naikintuvais. Pasų režimo patikrinimo pretekstu kariuomenė apsupdavo armėnų kaimus ir „talkino“ azerų būriams smurtauti, žudyti, plėšti gyventojus ir karinėmis priemonėmis užbaigti deportaciją. Operacija „Kolco“ buvo tęsiama iki pučo Maskvoje pralaimėjimo, nužudyta per 100 žmonių, 27 Kalnų Karabacho armėnų kaimai (apie 10 000 žmonių) deportuoti į Arm SSR teritoriją. Tuo metu SSRS karinės pajėgos apšaudė ir Armėnijos pasienio rajonus, buvo žuvusių ir sužeistų (pvz., apšaudytas Arm SSR teritorijoje armėnų milicininkus vežęs autobusas, žuvo 14). Operacijos „Kolco“ vadovavime tiesiogiai dalyvavo SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas B. Gromovas ir vidaus reikalų kariuomenės vadas Šatalinas.

Rusijos politikų demokratų grupė (A. Šabadas, V. Šeinis, I. Smirnovas ir kt.) atvyko į Kalnų Karabachą ir sukūrė „gyvą užtvarą“, kad apgintų nuo teroro armėnų kaimus. Kitas deportaciją ir smurtą stabdantis veiksnys buvo stiprėjantis susikūrusių armėnų savigynos būrių pasipriešinimas. Jie vis dažniau užblokuodavo ir apšaudydavo SSRS vidaus reikalų kariuomenės kolonas, paėmė į nelaisvę dešimtis kareivių ir karininkų kartu su šarvuota technika.

Per rugpjūčio SSRS pučą Azerbaidžano prezidentas A. Mutalibovas pareiškė palaikąs perversmininkus, o pučui žlugus, rugpjūčio 30 d. paskelbta, kad Azerbaidžanas atkuria 1918–1920 m. gyvavusią nepriklausomą Azerbaidžano Respubliką. Kaip minėta, jai Kalnų Karabachas nepriklausė, didžiąją dalį teritorijos kontroliavo Karabacho armėnų nacionalinė taryba. (Po pralaimėjimo Zangezūre Az R valdžia kartu su turkų generolais 1920 kovo 23 organizavo KK centre Šušos miesto armėnų žudynes. Po šito įvykio Arm R armija įžengė į KK, ir kraštas buvo paskelbtas Arm R dalimi. Po sovietizacijos 1921 m. tiesioginiu Stalino nurodymu jis buvo įjungtas į sovietinę Azerbaidžano respubliką).

1991 m. rugsėjo 2 d. tenykščiai armėnai paskelbė apie Kalnų Karabacho Respublikos (KKR arba Arcacho) sukūrimą. Rugsėjo 25 d. Azerbaidžanas ėmė sistemingai bombarduoti KKR sostinę Stepanakertą. Prasidėjo karas, užsitęsęs iki 1994 m. gegužės 12 d. pasirašytų paliaubų.

Azerbaidžano visuomenėje nuo 1988 m. imta heroizuoti Sumgaite, Baku ir kitur siautėjusius pogromų vykdytojus. Šantažas, atviras raginimas smurtauti prieš Az SSR gyventojus armėnus buvo platinamas mitinguose, žiniasklaidoje. Nusikaltėlių heroizavimas, centrinės valdžios politinė, karinė ir informacinė parama, nebaudžiamumas pastūmėjo azerus vykdyti genocidinius veiksmus prieš armėnus. Ir net praėjus 10 metų po paliaubų pasirašymo Azerbaidžane didvyriu paskelbtas Ramilis Safarovas, kuris dalyvavo NATO struktūros organizuotuose mokymuose Budapešte ir kirviu užmušė miegantį armėną karininką Gurgeną Margarianą.

Per karinį konfliktą azerai pasižymėjo barbarišku Stepanakerto ir kitų KKR gyvenviečių bombardavimu, susidorojimu su užpuolimo metu nespėjusiais pasitraukti armėnų kaimų gyventojais. Iki 1994 m. paliaubų į Stepanakertą paleista 21 000 „Grado“ raketų, numesta 180 gyvenamosiose vietovėse uždraustų kasetinių aviabombų, per 100 aviabombų po pusę tonos (pirmųjų minėtų dviejų rūšių ginklus tarptautinės organizacijos uždraudė naudoti gyvenamose vietovėse). Žmonės išmoko gyventi rūsiuose, ten buvo mokyklos, ligoninė…

Armėnų visuomenėje per visą konflikto laiką neįvyko nieko, ką galima būtų pavadinti genocidinių veiksmų skatinimu. Šimtatūkstantiniuose Armėnų nacionalinio judėjimo mitinguose Jerevane, daugiatūkstantiniuose – Stepanakerte judėjimo lyderiai neleido jokių skatinimų keršyti ar smurtauti prieš gyventojus azerus, stabdė bet kokius agresyvesnius pasisakymus, to nepasitaikė ir žiniasklaidoje.

Po pučo SSRS tapo neveiksminga. Besiformuojant KKR savigynos pajėgoms, 1991 m. spalio mėnesį savigynos būrių vadai sutarė paskelbti privalomą visiems būriams įsakymą Nr. 1, kuriame grasinant griežtomis bausmėmis buvo reikalaujama, kad armėnų savanoriai nedarytų žalos taikiems gyventojams ir belaisviams. Tokiu būdu dar nesuvienytų būrių vadai nutarė laikytis Jerevano ir Stepanakerto nacionalino judėjimo lyderių bei politikų nuostatų.

KKR armėnų savigynos būriai 1991 m. gruodžio 23 d. be kraujo praliejimo (kariškių maitinimosi metu) nuginklavo SSRS vidaus reikalų pulką, kurio ginklai tapo KKR ginkluotės pagrindu.

1991 m. pabaigoje sovietinė VR kariuomenė nustojo palaikyti azerų OMONą ir armėnų būriai ėmėsi išmušti OMONą iš armėnų kaimų, ryžosi išvaduoti Stepanakertą ir kitas gyvenvietes nuo nuolatinių bombardavimų. Stepanakertas buvo bombarduojamas iš Šušos miesto ir Chodžalu (azerų k. Xoçalı-Chodžaly) gyvenvietės, kurioje buvo ir vienintelis srityje oro uostas. Armėnų savigynos būriams tekęs  vienas iš pirmųjų kovinis uždavinys – nuslopinti ugnies židinius, išdėstytus kažkodėl Chodžalu gyvenvietės viduryje, ir užimti oro uostą, kad galėtų sukurti iš visų pusių apsuptos KKR oro ryšį su Armėnija.

Puolimas prasidėjo 1992 m. vasario 25 d. 23.30 val., baigėsi vasario 26 d. apie 4 val. KKR savigynos pajėgos užėmė Chodžalu, įgijo oro uostą, bet po kelių dienų jis buvo subombarduotas ir ilgai neveikė. Apie ketinimą užimti Chodžalu armėnai perspėjo azerus dar prieš kelias savaites ir dalis gyventojų išvyko. Kita dalis išėjo iš gyvenvietės prasidėjus kovos veiksmams armėnų jiems paliktu humanitariniu koridoriumi, dar kita dalis – 734 žmonės, likę gyvenvietėje arba prie pat jos, užėmus ją armėnams pateko į nelaisvę. Po kelių dienų jie buvo perduoti azerų pusei. Taip pat buvo perduoti operacijos metu žuvusiųjų kūnai, iš jų – 11 civilių.

Vasario 29 d. Azerbaidžano žurnalistai nufilmavo azerų kontroliuojamoje teritorijoje, netoli Agdamo (arm. k. Akn) miesto keliasdešimt žuvusių civilių gyventojų, daugiausia moterų ir vaikų. Azerų žurnalistas Čingizas Mustafajevas, filmavęs lavonus du kartus, užfiksavo, kad po dviejų dienų jie buvo nuskalpuoti ir kitaip išdarkyti. Armėnai negalėjo to padaryti azerų teritorijoje. Č. Mustafajevas apie savo pastebėjimus informavo pažįstamus bei tuometinį prezidentą A. Mutalibovą ir padarė pranešimą DR-Press, netrukus po to žuvo neaiškiomis aplinkybėmis.

Baku televizija parodė tuos sudarkytus kūnus ir pateikė tai kaip armėnų ir rusų, buvusių SSRS 366 pulko kareivių dislokuotų Stepanakerte, žvėriškumo įrodymą. Azerbaidžano Liaudies frontas (LF) pradėjo aktyvią propagandą, kaltindamas prezidentą A. Mutalibovą nemokant apginti savo žmonių, dėl ko prezidentas buvo priverstas kovo 6 d. atsistatydinti. Valdžią Azerbaidžane perėmė LF, kurio lyderis A. Elčibėjus po poros mėnesių tapo prezidentu. Tai buvo geopolitinės reikšmės įvykis – Azerbaidžane iš prorusiškai nusiteikusių politikų valdžią perėmė proturkiškai nusiteikę LF lyderiai. Atsižvelgiant į tai, galima atmesti tikimybę, kad buvo atviras ar slaptas įsakymas dalyvauti rusų pulkui kovos veiksmuose armėnų pusėje, nes kitaip išeitų, kad pulkas gavo įsakymą veikti prieš Rusijos Federacijos (RF) interesus.

Šio 366 pulko kareiviai, karininkai ir jų šeimos kentė nepriteklius, kaip ir paprasti Stepnakerto gyventojai armėnai – trūko vandens, duonos ir kitų produktų, vargino nuolatiniai bombardavimai. Laikraštyje „Lietuvos aidas“ (1992 02 27) yra informacija apie tai, kad vasario 25 d.  per bombardavimą žuvo 366 pulko kareivis ir nors yra Užkaukazės apygardos rusų armijos padaliniams duotas bendras įsakas atsakyti į ugnį ugnimi, pulkas neatsakė. 1992 m. kovo 3 d. „Lietuvos aidas“ rašė, kad yra įsakas dėl pulko evakuacijos. Tai buvo įvykdyta pagreitintu tempu Giandžoje dislokuotos 104-osios desantinės divizijos pajėgomis. Kelios dešimtys armėnų tautybės karininkų ir kareivių pasiliko Stepanakerte. Jie padėjo armėnų savigynos kariams per susidūrimą su desantininkais ir sukliudė išvežti visą ginkluotę – trečdalis jos liko armėnams. Kita ginkluotė buvo išgabenta arba sunaikinta vietoje.

O azerai nuo vasario 23 d. nekliudomi ištuštino prie Agdamo buvusį ginklų sandėlį, patį didžiausią regione, kuriame buvo 1104 vagonai ginkluotės, ir jokie desantininkai neįsikišo („Lietuvos aidas“, 1992 02 27). Balandžio 8 d. netoli Jerevano sprogo ten laikytos sovietinės ginkluotės sandėlis, kur kas mažesnis  negu Agdame („Lietuvos aidas“, 1992 04 11).

Tos pačios SSRS 23 divizijos, kuriai priklausė 366 pulkas, kiti padaliniai dalyvavo azerų puolime prieš KKR. Taigi, karinis SSRS bendradarbiavimas su azerais, prasidėjęs 1991 m., tęsėsi ir 1992 m. Azerų ataka nuo Agdamo prieš KKR prasidėjo kovo 6-tą, tą pačią dieną, kai atsistatydino Mutalibovas. Galbūt kaip tik šitų azerų kovotojų Chodžalu gyventojai laukė prieš dešimt dienų armėnų puolimo metu, bet jie neatėjo į pagalbą dėl politinių priežasčių.

Chodžalu įvykiai azerų labai plačiai naudojami antiarmėniškos propagandos tikslais. Nesibodima naudoti atvirą melą ir klastotes (pvz. pateikiant kitų karinių konfliktų ar stichinių nelaimių aukų nuotraukas, kaip Chodžalu aukas. Tuo galima įsitikinti atsidarius tinklapį xocali.net). Į šią propagandą įsitraukia ir Turkijos bei kitų šalių žurnalistai ir politikai. Azerbaidžano žurnalistas E. Fatulajevas 2005 m. tyrė Chodžalu įvykius, kalbėjosi su daugeliu buvusių tenykščių gyventojų, tyrinėjo KKR vietovę ir paskelbė straipsnius, patvirtindamas tikrai buvus humanitarinį koridorių ir paneigė oficialią valstybės versiją. Jis buvo apkaltintas valstybės išdavyste ir įkalintas. 2011 m. jis paleistas iš kalėjimo tarptautinėms struktūros įsikišus.

Jei šių įvykių tyrimo imtųsi Europos tyrėjai po ESBO priedanga, jiems tai nebūtų taip pavojinga, kaip Fatulajevui ir jo kolegoms. Jeigu pavyktų nors iš dalies išsiaiškinti tiesą, tai gerokai sumažintų neapykantos eskalavimą. Tačiau tam reikia politinės valios…

1992 m. balandžio 10 d. azerų pajėgos su buvusios 23-sios SSRS divizijos šarvuočiais užėmė armėnų gyvenamą Maragos kaimą. Po keturių valandų KKR armėnai atsikovojo kaimą ir sužinojo, kas ištiko tuos gyventojus, kurie nespėjo pasitraukti. 80 žmonių buvo supjaustyti gabalais ir sudeginti. Jungtinės Karalystės Lordų rūmų vicespykerė baronienė Kerolaina Koks (Carolyne Cox) tuo metu buvo KKR. Sužinojusi apie Maragos įvykius ji nuvyko į kaimą, parengė reportažą apie tenykštę tragediją ir pateikė britų laikraščiui Daily Telegraph, kuris prieš kelias savaites išspausdino medžiagą apie Chodžalu įvykius (oficialią Azerbaidžano versiją). Netrukus vyriausiasis redaktorius pranešė baronienei, kad neketina spausdinti jos reportažo, nes atseit nenorįs „prekiauti tragedijomis, išlaikydamas balansą“.

Išgyvenę Maragos kaimiečiai pasakojo, kad tarp azerų buvo būrys budelių su I Pasaulinio karo laikų jataganais (turkiškais kardais). Matyt, kad primintų 1915–1923 m. Turkijoje vykusio armėnų genocido siaubą. Azerų kovinių pajėgų piktadarystės Maragos kaime pasaulinės spaudos nesudomino.

Šitam kaimui azerų informaciniame kare teko svarbus vaidmuo ne dėl aprašytosios tragedijos. 1978 m. ten buvo pastatytas paminklas kaimo įkūrimo 150-mečiui, kai 1828 m. Rusijai užėmus persų valdytą Jerevano chanatą į Kalnų Karabachą iš Persijos atsikėlė armėnai. Šį paminklą vieninteliam persikėlėlių kaimui visoje KKR teritorijoje azerų propaganda naudojo kaip įrodymą, neva armėnai atsikėlę į Kalnų Karabachą ir apskritai į Pietų Kaukazą tik po 1828 m. Ignoruojamos kelios armėnų valstybės, gyvavusios Antikos laikais ir viduramžiais, kai įvairiu laiku būta net 10 Armėnijos sostinių P Kaukaze į šiaurę nuo Arakso upės..

Likimo ironija – vos už 30 km nuo Maragos kaimo archeologai jau 7 metus kasinėja vieną iš Tigrano Didžiojo 1 a. prieš Kristų pastatytų miestų, pavadintą jo vardu – Tigranakert (šiuo pavadinimu jų buvo keletas įvairiose Didžiosios Armėnijos vietovėse). Ignoruojami šimtai bažnyčių ir vienuolynų kompleksų su tūkstančiais įrašų armėnų kalba, bylojančių apie tai, kad juos pastatė įvairiais laikais armėnų politiniai ir dvasininkijos veikėjai. Armėnų Apaštalinės bažnyčios Karabacho vyskupijoje 1914 m. buvo 222 veikiančios bažnyčios, kurių dauguma pastatytos viduramžiais, o Amaraso kompleksas – 4 amžiuje.

Ignoruojamas istorinis faktas, kad Persijoje didelės armėnų kolonijos atsirado 17 a. pradžioje todėl, kad juos deportavo persai iš Centrinės Armėnijos dalies – Ararato lygumos ir Nachičevanės srities. Kad 1728 m. (šimtas metų iki Maragos kaimo Karabache įkūrimo), kai Persijos valdžia buvo nusilpusi, o turkų kariuomenė užėmė persams priklausiusį Tbilisį, Jerevaną, Giandžą ir kt., Arcacho ir Siuniko armėnai keletą metų sėkmingai atrėmė daugiatūkstantinės turkų kariuomenės puolimus ir tvarkėsi savarankiškai. Pavyzdžiui, 1726 m. 40 000 turkų kariuomenė nepajėgė užimti armėnų ginamos Šušos tvirtovės ir po savaitės apgulties pasitraukė. Tada KKR teritorijoje gyvavo penkios mažos kunigaikštystės, kurias valdė armėnai melikai. Tą armėnų savivaldos salą persai vadino „chamsa“ , t. y. penki. Šį pavadinimą iki teritorijos prijungimo prie Rusijos imperijos naudojo Persijos, Rusijos, Gruzijos dvarai diplomatiniame susirašinėjime tarpusavyje arba su armėnų melikais. „Chamsa“ buvo Persijos provincijos Karabacho vilajeto (nuo XVIII a. Karabacho chanato) dalis, kuri atitiko senosios Armėnijos karalystės Arcacho ir Utiko provincijas.

Ignoruojama todėl, kad 1918 m. Turkijos ir vietiniai Kaukazo totorių pantiurkistai įkurdami Azerbaidžaną tęsė P Kaukaze armėnų genocidą, turėdami tikslą išnaikinti ten armėnus, kad jų neliktų nei dabartyje, nei ateityje, nei praeityje. Istoriniai šaltiniai jau sovietinių laikų leidiniuose buvo redaguojami taip, kad senųjų autorių veikaluose neliktų žodžių „armėnai“, „Armėnija“, pvz., Johano Šiltbergerio „Kelionės Europoje, Azijoje ir Afrikoje nuo 1394 m. iki 1427 m.” išleido Az SSR MA „Elm“ leidykla Baku 1984. Leidinio redaktorius Az. SSR MA akademikas Z. Bunijatovas iš veikalo išmetė 4 skyrius, (pvz., „Apie armėnų tikėjimą“), susujusius su armėniška tematika. Paliktas 62 skyrius „Apie Armėniją“, bet iš jo pašalinta dalis teksto: „ Nors ta lyguma (t. y., Karabacho žemuma, RA) yra Armėnijoje, tačiau ji priklauso pagonims, kuriems armėnų gyvenvietės privalo mokėti duoklę. Armėnai visada su manimi gerai elgėsi todėl, kad aš vokietis (…). Jie pamokė mane savo kalbos ir perteikė man savo Pater Noster („Tėve Mūsų“, RA).“ Skaitytojai gali patys palyginti du vertimo leidimus – 1867 m. ir minėtąjį – 1984 metų. (internete).

Užmirštama, kad prasidėjus naftos bumui Baku mieste per 600 000 tiurkakalbių musulmonų (daugiausia „Kaukazo totorių“) 1880–1900 m. emigravo į P. Kaukazą iš Irano Azerbaidžano provincijos, (pagal tritomę Az. SSR mokslininkų sudarytą „Azerbaidžano istoriją“, II t., 1960 m. rusų k.).

1992 gegužės 8–9 d. KKR pajėgos užėmė Šušos miestą aukštumoje prie pat Stepanakerto (iš ten jis kasdien buvo bombarduojamas). O gegužės 18 d. per Lačino rajoną KKR armėnai atvėrė koridorių į Armėnijos Respubliką. Iki tol maistas, medikamentai, ginklai, savanoriai, sužeistieji buvo gabenami tik sraigtasparniais, kurie galėjo geriausiu atveju atlikti po vieną reisą per dieną. Tai įrodė KKR atstovai 1992 m. derybų metu, o JAV atstovai patvirtino, remdamiesi palydovų duomenimis. Tai reiškia, kad KKR pajėgos faktiškai savarankiškai įtvirtino teritorijos kontrolę ir atvėrė koridorių į Armėniją. Ir vėliau KKR pajėgos kovos veiksmuose atlikdavo pagrindinį vaidmenį. Iš 6 tūkstančių žuvusių kare armėnų pajėgų daugiau negu pusė – KKR savigynos armijos vyrai, likusieji – savanoriai iš Arm R. Dar kariavo keli šimtai armėnų savanorių iš užsienio ir kelios dešimtys ne armėnų iš NVS. Armėnų kovotojų skaičius pirmiausia buvo apribotas turimo ginklų skaičiaus. Karui jau įsisiautus 1992 m. pirmoje pusėje Azerbaidžanas ir Armėnija ėmė gauti iš Rusijos Federacijos „kaip paveldą“ kažkiek buvusios SSRS ginkluotės. Armėnija gavo vėliau ir tris kartus mažiau ginklų, negu Azerbaidžanas, šaudmenų – 20 kartų mažiau, nors buvo susitarta dėl pariteto.

Azerų pusėje kariavo tūkstančiai samdinių iš NVS šalių, Turkijos, Pakistano, arabų šalių, Afganistano. KKR turi žuvusių karių ir belaisvių dokumentus, kurie tai patvirtina.

1992 birželio 12 azerai pradėjo puolimą kartu su buvusios SSRS 4-sios armijos pajėgomis dislokuotomis Azerbaidžane. Buvo okupuota apie 45 % KKR teritorijos. KKR pajėgos gynėsi iki 1992 m. galo ir tik 1993 pradžioje pradėjo kontrpuolimą. Apie tai, kad 4-sios armijos padalinys kariavo Azerbaidžano pusėje yra paskelbta oficialioje KKR URM internetinėje svetainėje (NKR.am), žinoma, ne tam, kad paerzintų Rusijos politikus ar patiktų kitų šalių politikams, o todėl, kad tai – faktas, į kurį reikia atsižvelgti. Tiesa, nuo 1992 m. NVS 4-armijos šarvuočių ekipažai pradėti vadinti Az R samdiniais.

Remiantis 1992 m. sutartimi RF karinė bazė Arm R teritorijoje saugo NVS ir Armėnijos sienas su Turkija ir Iranu. Vaizdžiai sakant, RF viena ranka saugojo Armėniją nuo tiesioginio Turkijos įsiveržimo, o kita ranka padėjo Azerbaidžanui kare prieš armėnus. Nors gali atrodyti, kad čia prieštaravimas, jo iš tiesų nėra. Silpna, pralaimėjusi Armėnija iš baimės dėl savo išlikimo būtų tik RF valdžios įrankis. Todėl kenkti Armėnijai tikintis sumažinti RF dalyvavimą P Kaukaze (manau, kad to nori kai kurie Lietuvos politikai) nėra prasmės, trumparegiška, nuo to Rusijos įtaka ten tik padidėtų.

Nuo 1993 m. antrosios pusės abi kovojančios pusės su tarpininkų pagalba tarėsi dėl paliaubų, tačiau azerai, prisirinkę naujų samdinių, modernizavę savo pajėgas, kaskart puldavo iš naujo. Įsitikinus, kad Azerbaidžanas sutiks su paliaubom tik patyręs nesėkmę kare, atsinaujinus kovos veiksmams, KKR savigynos armija kaskart stengėsi pagerinti gynybos sąlygas, užimdama rajonus tarp KKR ir Armėnijos bei tarp KKR ir Irano. Tokiu būdu gynybos linija buvo sumažinta du kartus.

KKR politikai perėmė iniciatyvą ir  derybose dėl taikos su Azerbaidžanu. Jie įtikino armėnų visuomenę, kad nesant susitarimo dėl KKR statuso, negalima daryti nuolaidų iš vienos pusės, pvz., atiduoti kokią nors teritoriją. Tai tik susilpnintų pozicijas ir padidintų karo tikimybę. Arm R prezidentas L. Ter Petrosianas, kuris buvo linkęs vardan taikos padaryti vienpusiškų nuolaidų Azerbaidžanui, 1998 vasarį buvo priverstas atsistatydinti. Arm R prezidentu tapo buvęs KKR vadovas.

Netrukus po L. Ter Petrosiano atsistatydinimo Az R prezidentas H. Alijevas paskelbė įsaką dėl keturių Azerbaidžano tautos genocidų, kuriuos vykdžiusios kaimyninės tautos, Azerbaidžane sustiprėjo antiarmėniška agitacija.

Nafta vėl atliko svarbų vaidmenį regiono politikoje. Jau antrasis Azerbaidžano prezidentas Elčibėjus buvo pradėjęs rengti sutartį su Vakarų firmomis dėl naftos gavybos ir eksporto, kurią ketino pasirašyti 1993 metais. Bet per karinį perversmą Azerbaidžane su rusų pagalba atėjo į valdžią H. Alijevas ir atšaukė kontraktą, Az R įstojo į NVS. Po to sekė naujausios ginkluotės iš RF pristatymas, atvyko nauji samdiniai. Vėl patyręs kelias karines nesėkmes Azerbaidžanas paprašė paliaubų, ir jam nusivylus Rusijos pagalba, anksčiau paruoštas kontraktas su Vakarais buvo pasirašytas.

1994 gegužės pradžioje KKR armija sėkmingai kovėsi, priėjo prie pat liūdnai pagarsėjusio Maragos kaimo, kad jį išvaduotų. Tačiau dėl didelio tarptautinės diplomatijos, visų pirma Rusijos, spaudimo KKR pajėgos buvo sustabdytos. Po kelių dienų pasirašytos paliaubos. Armėnų komentatoriai aiškina tai atsitikus todėl, kad netoli to kaimo išgaunama ir eksportojama ypač vertinga, vadinama „baltoji“ nafta.

Ir pasirašius paliaubas nafta toliau vaidina svarbų vaidmenį. Lietuvos Seimo narys E. Vareikis savo bloge 2011 03 02 tinklapyje delfi.lt rašė: „Azerbaidžano politikai neabejoja, kad ilgainiui už naftą nupirks viską, ko reikia. Europoje jau vyksta savotiška konkurencija dėl gerų santykių su Azerbaidžanu, ir Lietuva čia stengiasi neatsilikti. (…) Azerbaidžano politikai, gerai suprasdami susidomėjimą savo šalimi, už naftą dažnai verčia mokėti ne tik pinigais, bet ir politiniu palaikymu“.

Tokį palaikymą siūlo Seimo narys M. Varaška straipsnyje 2011 02 22 delfi.lt: „Pripažinti Kalnų Karabacho okupacijos faktą. (…) Tai leistų jau kelerių metų perspektyvoje siekti ne popierinės, o realios energetinės nepriklausomybės“.

Derybos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vyksta vadovaujant ESBO. Derybų eigoje pripažinti trys lygiaverčiai principai: prievartos nenaudojimas, teritorinis vientisumas ir tautos apsisprendimo teisė.

2012 m. gegužės 10 d. Lietuvos Seimas svarstė rezoliuciją „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sprendimo“, kurioje nekalbama apie tautos apsisprendimo teisę. Rezoliucijos autoriai pateikia kaip taikos sąlygą Arcacho armėnams tik pasidavimą Azerbaidžano valdžiai. Kaip aukščiau buvo išdėstyta, „įkalbėti“ tenykščius armėnus paklusti Azerbaidžanui nepavyko nei politikams, nei SSRS ginkluotosioms pajėgoms. Rezoliucijos šalininkai bandė net įtikinti kolegas, kad ši rezoliucija esanti naudinga Arcacho armėnams ir Armėnijos Respublikai. Dauguma Seimo narių nepatikėjo, rezoliucija nepriimta..

Kitų šalių konfliktuose ieškoti savo naudos – jokia naujovė. Bet tokiais atvejais paprastai materialinių interesų laimi tik didelės šalys, kurios be „popierinės“ paramos panaudoja ir kitas poveikio priemones. Nedidelių šalių poveikio galimybės labiau sėkmingos ir pastebimos, jeigu jos remiasi tik tiesa ir teisingumu. Taip buvo, kai Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ar kai armėnų politikai įsikišo į 1991 m. sausio įvykius Vilniuje. Jie pasiekė, kad atvyktų Maskvos įgaliota delegaciją, ir prisidėjo, kad nebūtų reanimuotas teroro režimas. Tai – ir 2005 m., kai Lietuva pripažino armėnų genocidą Turkijoje, ir kt.

Kalnų Karabacho tema tiesos trūksta. Lietuvos informacijoje pateikiami labai skirtingi duomenys dėl konflikto meto pabėgėlių. Dažnai padidinamas azerų pabėgėlių skaičius ir ignoruojami armėnų pabėgėliai. Minėtasis M. Varaška rašo apie milijoną azerų pabėgėlių (oficialiai jų priskaičiuojama 585 tūkst.) ir visiškai nemato armėnų pabėgėlių (jų yra apie 400 tūkst.), ir dar jis teigia, kad dabar KKR „iš esmės yra be taikių gyventojų“. Iš tiesų ten veikia kelios aukštosios mokslo įstaigos, daug vidutinių ir smulkių įmonių, gyventojų pastoviai daugėja.

ESBO veikiantys politikai neretai padaugina netiesos konflikto istorijoje, pvz., pareiškia, kad „šalys turi susilaikyti nuo karingų pareiškimų“, bet nutyli, kad tuo nuolatos užsiima Azerbaidžano pusė, arba neskelbia, dėl kieno kaltės nepavyko pašalinti snaiperius iš fronto linijos.

Galop nėra viešumoje skelbiama tiesos apie kitas Azerbaidžane skriaudžiamas autochtonines tautas: avarus, lezginus, talyšus. Lezginų ir talyšų veikėjų duomenimis kiekvienos šių tautybių žmonių Az R gali būti per milijoną. Abiejų tautų bandyta apie 1990 metus sukurti autonomiją, bet jų pastangos buvo numalšintos. Kelis paskutinius sovietinius dešimtmečius talyšai nebuvo oficialiai fiksuojami Azerbaidžano statistikoje, jiems pavyko į ją patekti tik1989 metais.

Teorijoje apie „4 Azerbaidžano tautos genocidus“, kurią ryžtasi remti kai kurie Lietuvos politikai, labai daug netiesos. O netiesa atliks meškos paslaugą visiems – ir azerams, ir armėnams, ir lietuviams.

Dabartinis Azerbaidžano režimas savo propagandoje apie „4 genocidus“ ypač plačiai naudoja Chodžalu epizodą įvairiais tikslais: kad skatintų antiarmėnišką savo jaunimo auklėjimą; kad nereikėtų atsakyti už armėnų pogromus Az SSR ir už karinius veiksmus prieš KKR su tikslu sunaikinti visus gyventojus; kad nuslėptų savo didelius kariuomenės nuostolius karo metu (žuvusiųjų azerų karių skaičius mažinamas); kad šantažuotų tarptautinę visuomenę nauju karu, siekiant, kad būtų visokeriopai spaudžiamos abi armėnų valstybės. Tos teorijos palaikymas atitolina taikos procesą.

Sunku surasti tokį tvirtą apsisprendimą, kokį padarė ir apgynė Karabacho (Arcacho) armėnai. Jie pirmieji SSRS sudėtyje politinį teisinį klausimą iškėlė į tokį lygį, patyrė visas pasekmes ir atsilaikė turbūt todėl, kad jiems gauti laisvę buvo daug svarbiau, negu kitiems. SSRS įvairių tautų demokratinės jėgos ( pvz., Baltijos respublikų judėjimai savo pareiškimuose 1989 m.) pripažino Arcacho armėnų apsisprendimo teisę. Kitiems Karabacho armėnai pasitarnavo kaip ledlaužis. Sistema, kuri ignoravo tautų apsisprendimo teisę, nebegalėjo būti gydoma, ir SSRS sugriuvo.

Nors Az R prisipirko daug ginkluotės (šįmet vien iš Izraelio nupirkta už 1,6 mlrd JAV dolerių), ir kitų šalių inspektoriai mokina azerus karybos meno, Arcacho armėnai nebijo, nes jėgų santykis 1992 m. pradžioje buvo kur kas blogesnis…. KKR armėnai žino, – kol jie turi ryžto pasiaukoti dėl laisvės, jų balsas svarbiausias, o daugeliui geopolitikų tai nepatinka. Kas iš tikro nori padėti sureguliuoti konfliktą, visų pirma turi siekti tiesos.

Nuotraukoje: Kalnų Krabacho Amaraso vienuolyno kompleksas (restauruotas XIX a.) įkurtas IV a. armėnų šventojo Grigaliaus Švietėjo, buvęs Arcacho vyskupijos centras

Voruta. – 2012, rugpj. 18, nr. 17 (755), p. 12.

Voruta. – 2012, rug. 1, nr. 18 (756), p. 12.

Voruta. – 2012, rug. 15, nr. 19 (757), p. 12.

Naujienos iš interneto