Pokaris Sūduvoje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šiandien džiaugdamiesi, kad Lietuva ir Lenkija yra nepriklausomų valstybių šeimoje, kad abi žengia geros kaimynystės ir bičiulystės link, prisiminkime nors prabėgomis, kaip dar neseniai teko verstis mūsų tėvams ir seneliams, kai po Antrojo pasaulinio karo audros jie rinkosi po gimtinės stogu mieloje Sūduvoje, kaip jiems teko vargti nesuprastiems galingesnio kaimyno, kurį taip pat slėgė sovietinio okupanto ranka. Pagerbkime tuos, kurie instinktyviai laikėsi saitų, rišančių juos su šiuo kraštu ir savo tradicijomis, ir už tai sumokėjo nemažą kainą, kai kas net aukščiausią – gyvybės.
Pateikti faktai gali padėti geranoriškiems mūsų krašto lenkams labiau suprasti lietuvių psichologiją, mentalitetą, pagrįstą jų skaudžiais išgyvenimais, priimti mus kaip šio krašto sudėtingos istorijos neatskiriamą dalį.
Sūduvos krašto lietuvių padėtis, baigiantis Antrajam pasauliniui karui, buvo neaiški. Dauguma jų (11 000) dėl Vokietijos ir Sovietų Rusijos 1941 m. sausio 10 d. sandėrio buvo išblaškyti po visą Lietuvą. Besikeičiant okupantams, dažnas ten prarado net kilnojamąjį turtą. Jie su nerimu laukė karo pabaigos. Kas galėjo, paskui sovietų frontą slinko tėviškės link. 3-iojo baltarusių fronto daliniai 1944 m. liepos 23 d. užėmė Berznyką, liepos 31 d. –Seinus, rugpjūčio 2 d. –Punską, ir traukė tolyn į Vakarus, palikdami rajonines karines komendantūras padėčiai kontroliuoti. Lenkų naujos komunistinės pakraipos valstybinė struktūra (PKWN) plėtė savo administracijos tinklą, nors patriotai stipriai priešinosi. Nuslopinti pasipriešinimą norėjo ir Sovietų Sąjunga.
Kokia situacija buvo mūsų krašte? Seinų burmistru paskirtas Josef Smigielski. Jis tuojau, rugpjūčio 19 d., perspėjo valsčių viršaičius, kad šie neleistų įsikurti į savo sodybas sugrįžtantiems savininkams lietuviams. Nepaklusę lietuviai turėjo būti prievarta evakuoti atgal, iš kur atėję. Dalis savininkų rado savo ūkiuose naujus šeimininkus lenkus, kurie, valdžios palaikomi, nelabai buvo linkę užleisti vietą tikriems šeimininkams. Padėtis darėsi rimta, nes per du mėnesius sugrįžo per 3000 lietuvių, ir jų vis daugėjo.
Naujoji Lenkijos valdžia tautinių mažumų problemą tikėjosi išspręsianti iškeldama jas į gretimas respublikas. Tuo iš dalies buvo suinteresuota ir Sovietų Sąjunga, bet tik iš dalies. Vokiečius iškeldinti iš Lenkijos buvo nuspręsta jau anksčiau, Vakarų antihitlerinės koalicijos šalims pritarus.
1944 m. rugsėjo 22 d. PKWN ir LTSR vyriausybės pasirašė abipusio gyventojų perkėlimo sutartį. Perkeliami turėjo būti Lenkijos piliečiai lietuviai bei Lietuvos gyventojai lenkai ir žydai, turintys Lenkijos pilietybę iki 1939 m. rugsėjo 17 d., t. y. iki Sovietų Sąjungos Rytų Lietuvos okupacijos pradžios. Iki 1947 metų pagal šią sutartį persikėlė į Lenkiją 197 156 asmenys. Iš Lenkijos: 5 lietuvių šeimos iš Seinų ir 5 asmenys iš šalies gilumos. Kadangi lietuviai savo noru persikelti nenorėjo, kaip pageidavo Suvalkų storasta ir Balstogės vaivada (be to, sutartis neminėjo 11 tūkst. Suvalkų krašto lietuvių, kuriuos vokiečiai iškėlė 1941 m.), valstybinis vietos saugumo aparatas (UB) ėmė čionykščius gyventojus lietuvius bauginti. Tikslas – kad jie neva savanoriškai išsikeltų į Lietuvą, ypač sugrįžtantys iš vokiečių tremties iš Lietuvos. Jų 1945 m. pirmajame pusmetyje jau buvo, administracinių lenkų šaltinių duomenimis, per 5000. Reikia manyti, kad iš tikrųjų 1945 m. vasarą buvo jau per 6000 asmenų. Taigi Sudūvoje iš prieškario 18 tūkst. lietuvių teliko apie 11 ar 12 tūkst. Jų būklė iš tikrųjų nepavydėtina. UB pareigūnų gąsdinimai, smurtas bei paprasčiausių banditų grupuočių noras pasipelnyti kėlė lietuvių baimę ir neviltį. Vis dėlto stiprus prisirišimas prie savo tėviškės, gimtinės, 1941 ir 1942 m. patirtos deportacijos nuoskaudos vertė čionykščius lietuvius likti čia, savo žemėje, rizikuojant gyvybe. Gal labiausiai Seinų krašto lietuvius sukrėtė žiauraus jauno – vos 24 metų – lietuvio ūkininko Kosto Paransevičiaus iš Sankūrų kaimo nužudymas 1945 m. rugpjūčio 14 d. Jis su šeima buvo ką tik grįžęs iš Lietuvos. Tą pačią dieną ta pati 5 Seinų UB pareigūnų grupė mirtinai sumušė Vidugirių kaimo ūkininką Markevičių. Kaimo gyventojai buvo palikti žiauraus likimo valiai.
Suvalkų storasta Waclaw Krasko vaivadijos valdžiai siūlė grįžtančius lietuvius laikyti svetimos valstybės piliečiais, neteisėtai peržengusiais valstybės sieną. Jo ir jį palaikančių Balstogės vaivadų J. Sztachelskio ir Stefano Dybowskio nuomone, 1941 m. lietuviai išsižadėjo Lenkijos pilietybės ir išvyko iš šio krašto savo noru. Tai buvo netiesa, bet pokario suirutėje būta geros progos atsikratyti nemėgstamo lietuvio. Norėdamas įtikinti centro valdžią storastą vaivadai, o pastarasis į Varšuvą siuntė aliarmuojančius raštus, neva lietuvių priešiškumas lenkų gyventojų atžvilgiu vis didėjąs. Vaivada Dybowski 1945 m. kovo 28 d. raporte Viešosios administracijos ministerijai aiškino, kad “LTSR piliečius”, neteisėtai peržengusius Lenkijos sieną, reikia “kaip politinius nusikaltėlius areštuoti ir pristatyti atgal”. Ministerijoje pritarta šiai griežtai ir nepalankiai lietuviams politikai. Lietuvius, patekusius į Lenkiją per sieną ar su lenkų evakuaciniais transportais iš Lietuvos, įsakyta, kaip bėglius iš Sovietų Sąjungos, sulaikyti ir pristatyti prie sienos sovietų pareigūnams.
Likę vienų vieni, bejėgiai ir įbauginti lietuviai vis dažniau tapdavo visokio plauko antilietuviškai nusiteikusių asmenų aukomis. Oficialioji valdžios politika vertė norinčius likti lietuvius kaip nors prisitaikyti, perlaukti sunkiausią laiką.Lietuviai, sudarant deportacinius lapus, pradėjo masiškai deklaruoti esą lenkai. Seinuose 22 asmenys, patekę į iškeldinimo lapą, įsirašė į PPR (Lenkų darbo partiją). Pastaruosius jau gynė partinė instancija, o ši galėjo labai daug. Jai labai trūko narių, todėl lietuvių tautybė netrukdė.
Tačiau nepaisant griežtų instrukcijų, surašyti ir sugaudyti visus “tinkamus” iškeldinti lietuvius nebuvo lengva. Krašte buvo suirutė. Žmonės keliavo, dažnai karo audroje praradę viską – net dokumentus, kiti slapstėsi, saugumas turėjo dar savus, nežinomus civilinei administracijai uždavinius – surašinėti ir kovoti prieš savą patriotinį ir lietuvių antisovietinį partizanų pogrindį, kurio organizuotos grupės ir pavieniai asmenys prasiverždavo į Suvalkų apskrities valsčius, ypač Krasnavo, Seivų, Žabariškių ir Vižainio. Be to, tiek tarp vietos lenkų kaimo gyventojų, tiek pareigūnų gretose atsirasdavo labai padorių lenkų, kurie užjausdavo ir padėdavo nelaimėje atsidūrusiems kaimynams lietuviams. Tai truputį trukdydavo vykdyti iškeldinimo planus.
Bet svarbesnės priežastys, neleidusios iškelti lietuvių iš Suvalkų krašto, buvo kur kas sudėtingesnės. Pasirodo, iškeldinimą vis vilkino saugumo organai. Štai Suvalkų storasta Krasko 1945 m. spalio mėn. raporte savo viršininkui Balstogėje skundėsi: “Lietuvos piliečiai ir toliau nelegaliai pasilieka ūkiuose,o Saugumo įstaiga į mano kišimąsi atsakė, kad vis dar registruoja. Jokių priemonių pašalinti svetimam elementui nesiėmė”. Suvalkų viešojo saugumo įstaigą storasta skundė ne kartą. Balstogės vaivada reikalavo iš vaivadijos saugumo viršininko griežtai ir be kompromiso spręsti grįžtančių lietuvių problemą (juos suimti ir kaip nusikaltėlius pristatyti prie sienos). Vaivada su storasta reikalavo dislokuoti Suvalkijoje WOP (Pasienio apsaugos kariuomenę) pasieniui saugoti. Tikėjosi, kad ši geriau negu saugumas padės vykdyti jų planus. WOP dislokuota pasienio ruože 1946 m. kovo mėnesį. Nedidelės WOP pajėgos, menka drausmė, savivaliavimas ir dažni išpuoliai prieš ramius kaimo gyventojus lietuvius pastarųjų iškeldinimo vis dėlto nepagreitino. Suvalkų storasta WOP veiklą įvertino kaip neatitinkančią sienos apsaugos ir viešosios tvarkos palaikymo tikslų.
Gan ilgai užtruko sienos su LTSR nustatymas. Sklido gandai, jog lietuviški valsčiai bus prijungti prie Lietuvos, atrodo, vietinei administracijai tai buvo papildomas akstinas šiuos valsčius “nulietuvinti”. Sovietų atstovai stebėjo, kas vyksta šiame kampelyje, ir lenkų saugumo organams pavedė stebėti bei registruoti lietuvių ir lenkų pogrindį (WiN ir partizanus). Čia ir yra UB  organų “pasyvumas”, nesuprantamas nei vaivadai, nei storastai. Sovietai žiūrėjo į vietos lenkų pastangas išstumti lietuvius su tam tikra satisfakcija, jie kai galėjo pasirodyti net kaip vietos lietuvių gynėjai, kad lengviau prieitų prie žmonių, ištirtų nuotaikas, sektų Lietuvos pogrindžio veiklą šiame krašte bei lenkų antisovietinio pogrindžio darbą. Todėl neskubėjo tenkinti Suvalkų storastos ir Balstogės vaivados Varšuvoje akceptuotų lietuvių iškeldinimo potvarkių (žr. 1946 12 23 d. Balstogės vaivados Stefano Dybowskio potvarkį).
Lenkijos ir LTSR siena nustatyta 1946 m. birželio mėn. Tuojau Suvalkų storasta Karol Mancewicz, vaivadai įsakius, paruošė Suvalkų apskrities žmonių, neturinčių Lenkijos pilietybės, sąrašą. Tokių rado 458, iš jų 404 lietuvius.
Sovietai, uždarius sieną su Lenkija, 1946 m. lapkričio mėn. pasiuntė į Sūduvą specialią karinę komisiją “sovietų piliečiams” surašyti. Iš tikrųjų tai buvo specialių SSRS ir LTSR MGB oper. rrupių lietuvių partizanų pogrindžiui sekti ir aiškinti priedanga. Balstogės administracinės ir politinės struktūros įsakė Suvalkų storastai suteikti minėtai komisijai visokeriopą pagalbą. Pirmiausia – gyventojų asmeninius duomenis ir kitokio pobūdžio reikalingus komisijai dokumentus.
Labai greitai, jau 1946 m. lapkričio 23 d. ,trys centrinės ministerijos, t. y. Viešosios administracijos, vadinamoji Atgautųjų žemių ir Viešojo saugumo, išleido potvarkį dėl “sovietų piliečių” iškeldinimo. Jį vykdė Valstybinė repatriacijos įstaiga, milicija, saugumas. “Sovietų piliečiais” neteisėtai tiek Balstogės vaivada su Suvalkų storasta, tiek sovietinė repatriacinė komisija pripažino ir 1941 m. grįžusius lietuvius tremtinius. Gruodžio 23 d. vaivada S. Dybowski išleido potvarkį dėl iškeldinimo į SSRS visų nelegaliai šioje vaivadijoje gyvenusių piliečių. Sovietiniai komisijai rūpėjo pirmiausia išgaudyti pasprukusius iš Lietuvos asmenis, kurie čia veikė arba jau legalizavosi. Lenkams rūpėjo išsibodėti aktyvesnių lietuvių, iki karo buvusių saugumo apskaitoje. Tai liudija sudaryti ištisi lietuviškų kaimų nepatikimų gyventojų sąrašai. Nors Suvalkų storasta tuoj pat norėjo iškeldinti, bet, kaip aiškino vienoje iš ataskaitų, sutrukdė žiema, artėjančių rinkimų parengimas ir tai, kad dalies žmonių, nustatytų ištremti, nesurasta jų gyvenamosiose vietose. Tai suprantama, kadangi būta atvejų, jog prieškarinių nepatikimų asmenų sąrašų nesuspėta patikrinti vietose. Tarp tų asmenų buvo nemažai negrįžusių iš Lietuvos po 1941 m. iškeldinimo ar sugrįžusių, patyrusių smurtą ir todėl vėl pasitraukusių į Lietuvą, pvz., Juozas Paransevičius iš Sankūrų kaimo. Ši keista ir triukšminga iškeldinimo akcija truko iki 1947 m. liepos mėn. Nors lenkų buvo sudaryta nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų asmenų sąrašai, į SSRS iškelta oficialiai tik 20 po 1944 m. iš Lietuvos grįžusių Suvalkų krašto lietuvių. Atskira kategorija buvo tikrieji piliečiai, kuriuos rusai pamažu dažniausiai iš šio krašto išvežė.
Tokia keista padėtis, kai vietos valdžia deda tiek pastangų vietos lietuviams įbauginti, kad jie patys trauktųsi į Lietuvą, –ir vis dėl to mažas iškeldintųjų skaičius. Tai nepaaiškinama vien lietuvių nenoru vykti į nežinią, palikti savo ūkius.
1945 m. pabaigoje per Lenkiją (Gdynę) buvo permestas pirmasis lietuvių antisovietinės priešybės emisaras Jonas Deksnys. Jį “globoti” sovietų saugumas pavedė garsiam išdavikui J. Ereliui. Deksnys turėjo ambicijų suvienyti partizaninį judėjimą Lietuvoje ir pradėjo kurti BDPS ir VGPS –vienijančius Lietuvos politinę ir karinę rezistenciją. Taip Deksnys naiviai patekęs į MGB rankas prisidėjo prie saugumo kontroliuojamo ir inspiruojamo antisovietinio centro Lietuvoje sudarymo. Toliau jau patys rusai sprendė, kuriuo būdu ir kuriuos pogrindžio vadovus verbuoti, o kuriuos žudyti. Deksnys sudarė pirmą ryšių su Vakarais kanalą per Lenkiją. Iš mūsų krašto į ryšių tinklą buvo įtraukti trys žmonės. Rusai viską sekė ir stengėsi, pakišdami Deksniui savo agentus, įsibrauti į Lietuvių emigracijos centrą VLIK-ą bei Vakarų žvalgybos kanalus, sekančius įvykius Pabaltijyje. Rusams pavyko iš suklaidintų emigrantų suorganizuoti VLIK-ui konkurencinį, Maskvos kontroliuojamą VLAK -ą. Lietuvos antisovietiniam sąjūdžiui ir emigracijai grėsė mirtinas pavojus.
Šias pinkles pavyko išaiškinti daugiausia dėl Juozo Lukšos-Daumanto įžvalgumo. Šis, panaudodamas Deksnio ryšių sistemą ir Jurgio Krikščiūno-Rimvydo padedamas pertvarkęs ją bei išplėtojęs Suvalkų krašte, Varšuvoje ir Balstogėje, sugebėjo per šį kanalą permestomis medžiagomis įtikinti Vakarus apie rusų saugumo suorganizuotas pinkles. Kelis kartus Lukša su Pypliu, sėkmingai padedant Suvalkų krašto vedliams bei ryšininkams, pateko į Vakarus, išaiškino tikrą padėtį ir suorganizavo naują partizanų vadovybės centrą. Tačiau jiems visiškai atsikratyti sovietinio saugumo ir žvalgybos taip ir nepavyko. Būtent nuo 1946 metų sovietinės specialiosios tarnybos jau sistemingai pradėjo aiškintis Lenkijoje esamą ryšių su Vakarais sistemą.
Žabariškių ir Seivų valsčiuose suorganizavęs pastovią ryšių bazę, Jurgis Krikščiūnas tapo nuolatinio stebėjimo objektu. Tai įvyko po to, kai jau buvo išaiškinti ryšininkai ir rezistentai Gdynėje, Bidgoščėje, Varšuvoje, Balstogėje bei mūsų krašte. Beveik dvejus metus teko rusams sekti ir, pasitelkus lenkų saugumą, aiškintis Krikščiūno slėptuvės vietą. Jis buvo reikalingas gyvas. 1949 m. gegužės 1 dieną įkliuvęs rusams Deksnys buvo priverstas bendradarbiauti ir išdavė visų ryšių su Vakarais paslaptis, pats toliau vaizdavo esąs pogrindyje, o iš tikrųjų dezinformavo tautiečius Vakaruose pagal rusų saugumo scenarijų. Krikščiūno užduotis buvo informuoti Vakarus apie padėtį krašte savu kanalu. Deksnį suėmus, buvo išaiškinti Lenkijos gilumoje rusams dar nežinomi Krikščiūno ryšininkai. Kelios rusų saugumo operacinės grupės iš Maskvos ir Vilniaus veikė Suvalkijoje ir Lenkijos gilumoje, kurios siekė suimti Krikščiūną gyvą. Būtent tuo ir galime paaiškinti, kodėl rusai nenorėjo visiško lietuvių iškeldinimo iš šio krašto. Jie nenorėjo pamesti jau apčiuopto tako, vedančio prie svarbiausio Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo ryšių su Vakarais, kurie ėjo per Sūduvą. Krikščiūnas sutarė su lenkų patriotu WIN sąjūdžiu dėl savo struktūrų neliečiamumo. Jis veikė sumaniai. Padėjo jam vietiniai gyventojai, nors atsiradę ir išdavikų. Tai partizaninės kovos neatskiriama skausmingoji pusė, kai šalia patriotų taikosi ir duoneliautojų, už Judo grašį išduodančių artimą. Bet dažniausiai žmonės būdavo palaužiami anuomet taikoma nežmoniškų kankinimų sistema. 1949 m. gruodžio 13 dieną karinių pajėgų apsuptame Šlynakiemio kaime esančiame bunkeryje garbingai žuvo į priešo rankas nepasidavę leitenantas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo apsaugos kovotojas Vytautas Prabulis-Žaibas.
MGB operacinės grupės vadovo mjr. I. M. Maksimovo (Aleknavičiaus) ranka rašytas raportas buvo iškalbus. Pasigiriama, kad nužudyti du “liet. banditai” – vienas jų labai svarbus, tai Krikščiūnas.
Suimta 10 vietos lietuvių už partizanams teikiamą pagalbą. Suimti 39 Lietuvos piliečiai, perbėgę į Lenkiją 1945–1946 m. Jie pasmerkti tremčiai į SSRS gilumą. Už ryšius su partizanais ištremta į Lenkijos gilumą 19 lietuvių šeimų (80 žmonių). Prie šio skaičiaus lenkų saugumas prijungė politiškai nepatikimų dar keliolika šeimų, kurias ištrėmė į Štetino vaivadiją. Lietuvių partizanų gaudymo akcija Lenkijoje faktiškai truko iki 1951 m., nors sovietinio saugumo organai neišleido jų iš akių net iki 1989 m.
Mūsų krašte, nepatikrintais duomenimis, žuvo 11 lietuvių – laisvės kovotojų. Vietos lietuviams, patekusiems į taip sudėtingą ir nelabai suvokiamą situaciją, iš tikrųjų nebuvo lengva susivaikyti padėtyje. Reikia tik stebėtis, kad kaimo žmonės sugebėjo tuomet surasti būdus, kaip jiems teisingai laikytis.
Kad Sūduvos lietuvių padėties pokario metais vaizdas būtų pilnesnis, dar paminėsiu jų religinio gyvenimo suvaržymus. Nors tarpukario lenkų-lietuvių santykiai šiame krašte buvo įskaudinti, vis dėlto šio krašto bažnyčiose neatsisakyta lietuviams religinių patarnavimų jų gimtąja kalba. Pasikeitus politinei padėčiai, 1945 metų rugsėjo mėnesį Suvalkų saugumas pareikalavo iš Seinų klebono Vinco Astasevičiaus nutraukti lietuviškas pamaldas, nes tokios neatitikę valstybės interesų. Klebonas nepabūgo ir tokio patarimo nepaklausė. Gruodžio mėnesį tą patį pareiškimą saugumas pateikė Suvalkų dekanui kun. Gumkowski. Lomžos kurija UB intervencijas, siekiančias likviduoti pamaldas lietuvių kalba, palaikė kišimusi į ne savo kompetencijas. Tačiau mirus kun. Astasevičiui vyskupas Stanislaw Lukomski, Lomžos ordinaras, nepatenkino lietuvių prašymo, kad naujasis klebonas mokėtų lietuvių kalbą. 1946 m. viduryje į Seinus atsiuntė kunigą Josef Zlotkowski, kuris vyskupo pavedimu likvidavo lietuvių kalba religinius patarnavimus Seinų parapijoje. Smalėnuose ir Punske, kur parapijiečių daugumą sudarė lietuviai, jų teises paneigti siekė lenkų civilių ir KOP kareivių grupuotės. Tačiau Smalėnų klebonas kun. Vaclovas Budrevičius ir Punsko klebonas Antanas Žievys nesutiko savo valia likviduoti lietuviškų pamaldų, dėl to buvo Seinų klebono pasaulietiškos valdžios smarkiai peikiami. Vyskupas Lukomski 1946 m. gruodžio mėnesį įsakė kun. V. Budrevičiui nutraukti lietuviškas pamaldas Smalėnuose “dėl mažo lietuvių skaičiaus”. Lietuvių protestai padėties nepakeitė. Lietuvių nemėgo ir komunistinėms vietos valdžioms aiškiai pataikavo prelatas Zlotkowski. Lietuvių delegacijas, maldaujančias patarnavimų gimtąja kalba Seinų bažnyčiose, gąsdino Suvalkų saugumu, tai, žinoma, turėjo, jo manymu, baigtis iškeldinimu į Sovietų Sąjungą. Šis vyskupui patardavo, kaip lietuvių prašymus “kaip visokio plauko kaimo rašeivų anoniminis skundus mestų į šiukšlinę”. (ZI-Luk. 48/||. 3).
Suvalkų storasta už tokią laikyseną lietuvių kleboną atžvilgiu Zlotkowski išgyrė vaivadai kaip lojalų naujai tvarkai, gi didžiausią papeikimą išrašė kun. Žieviui už lenkų “lietuvinimą”. Klebonas Žievys mirė Punske, patyręs daugelį įvairiausių persekiojimų už tai, kad drąsiai gynė savo tautiečių teises Bažnyčioje ir rėmė laisvės kovotojus. Jam mirus, 1949 m. rudenį į Punską klebonu buvo paskirtas lenkas, mokantis lietuvių kalbą – kun. Kazimierz Romanowski. Tačiau vietos lietuviai karštai reikalavo, kad vyskupas Cz. Falkowski paskirtų jiems lietuvį kun. Antaną Šuminską.
Taip šio krašto lietuviai į 1950 metus įžengė su daugeliu patirtų nuoskaudų bei nelaimių, jausdami netikrą rytojų. Todėl šiandien paklauskime kiekvienas savęs, ar tinkamai atliekame visas mūsų tėvų pavestas pareigas, ar pakankamai prisidedame prie lietuviškumo saugojimo ir puoselėjimo. Ar verti esame anos mūsų tėvų kartos palikimo, dėl kurio jie taip aukojosi. Mums šiandien atveriamos durys į kitokius gerus kaimyninius ir bičiuliškus santykius su lenkų tauta.
Todėl priminiau dalį tų skausmingų įvykių, kad viešas jų iškėlimas greičiau ištrintų mūsų pasąmonėje glūdintį nepasitikėjimą tuo, kad gali būti kitaip, kad neįmanoma po audringų įvykių sugyventi su kaimynu be kivirčų. To turime siekti, tačiau vaikščiokime pakeltomis galvomis, nes mūsų tėvai įrodė, kad esme to verti. Mes kiekvienas pagal savo išgales turime pratęsti daugelio kartų šios žemės gerovei nuveiktą kultūrinį darbą. Tikiu, kad mūsų kaimynai lenkai, taip pat ir čia, Seinuose, pasitikės mūsų siekiais išlikti lietuviais, dirbančiais bendros tėvynės naudai, ir tam darbui pritars. To linkiu Seinų krašto lietuviams ir mūsų kaimynams lenkams.
“Aušra”, nr. 4. 1997. II . 16–28; nr. 5. 1997. III. 1–15.0

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra