Pokario ginkluoto pasipriešinimo Lietuvoje sklaida pasaulio visuomenei

Autorius: Data: 2011-01-05, 13:20 Spausdinti

Vytautas GULIOKAS, Kaunas

2011 m. gruodžio 3 d. Kauno karininkų ramovėje įvyko renginys „Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai“ – Lietuvos laisvės kovų sklaida pasauliui“, kurį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, talkininkaujant Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos bendruomenei.

Šiame renginyje buvo pristatytos Juozo Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“, išleistos vokiečių, anglų ir švedų kalbomis, dalyvaujant šių knygų vertėjams.

Suomijos pasipriešinimas Sovietų Sąjungai 1939 metais ir jos atkaklumas apginti savo valstybės nepriklausomybę tuo metu buvo viso pasaulio dėmesio centre. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir didžiųjų valstybių vadovų pastangomis rekonstravus Europos politinį žemėlapį, Lietuvoje beveik dešimt metų vykęs „karas po karo“ pasaulio visuomenei buvo nei žinomas, nei įdomus.

Ginkluoto pasipriešinimo pokario Lietuvoje vienas iš vadovų Juozas Lukša 1948 metų pradžioje kartu su bendražygiu Kazimieru Pipliumi-Mažyliu (1923–1949) per Švediją prasiveržė į Vakarus, norėdamas nustatyti ryšį su emigracijoje esančiais lietuviais ir informuoti pasaulį apie čia vykstančią kovą, siekiant atkurti valstybės nepriklausomybę, bei vykdomą okupantų tautos genocido politiką: įkalinimus, trėmimus, priverstinę ūkininkų kolektyvizaciją. 1949 metais Juozas Lukša gavo specialius įgaliojimus atstovauti Lietuvos laisvės sąjūdžiui užsienyje. Jis Prancūzijoje, rengdamasis pogrindinei veiklai Lietuvoje, savo laisvalaikio minutėmis parašė knygą apie vykstantį ginkluotą pasipriešinimą jo gimtoje šalyje, kuri pirmą kartą, pavadinta „Partizanai už geležinės uždangos“ Daumanto pseudonimu, Lietuvos katalikų spaudos draugijos pastangomis lietuvių kalba buvo išleista 1950 metais Čikagoje, vėliau pakartotinai 1962 ir 1984 metais. Anglų kalba pirmą kartą ši knyga pasirodė 1975 metais, Kanadoje 1988 m., o Lietuvoje (fotografuotas lietuvių kalba leidinys) 1990 metais 100 000 egzempliorių tiražu. Knygos autorius, kaip gyvas Lietuvoje vykstančių skaudžių įvykių liudininkas, nuosekliai atpasakoja, remdamasis savo asmeniniais išgyvenimais, partizaninio karo epizodus, kuriuos kasdien patiria jo kovos draugai akistatoje su priešo klasta, neribotu žiaurumu ir mirtimi.

Apie Juozo Lukšos-Skirmanto (1921–1951) nueitą laisvės kovotojo kelią trumpai nušvietė šio renginio vedėjas Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius, istorikas Vidmantas Vitkauskas. Po to pristatė šios knygos vertėjus į užsienio kalbas: vokiečių – Marką Rodunerį, anglų – Laimą Vincė-Sruoginis ir švedų – Joną Ohmaną, kurie prie šios knygos sugrįžo praėjus daugiau nei pusei amžiaus. Todėl ne mažiau įdomus kiekvieno jų keliai, atvedę į ryžtą imtis knygos apie įvykius pokario metais Lietuvoje vertimą, nors kiekvienam iš jų, gimusiems už Lietuvos ribų, galėjo būti visai nežinoma mūsų šalies šios naujosios istorijos dalis.

Markas Roduneris (1967) gimė Bazelio mieste Šveicarijoje. Berno universitete studijavo Artimųjų Rytų, slavų ir baltų filologijas, istorinę lyginamąją kalbotyrą. Daugelio kalbų žinovas. Savo gyvenimą susiejo su Lietuva, Lietuvių kalbos instituto darbuotojas: vedęs lietuvaitę, gyvena Šiaulių mieste. Vienas iš iniciatorių žemaičių (žemaitiu ruoda) kalbos dėstymo iniciatorių Lietuvoje. Išvertė į vokiečių kalbą Jurgos Ivanauskaitės romanus: „Ragana ir lietus“ (2002, 2004) ir „Placebo“ (2005), Balio Sruogos „Dievų miškas“ (2007), Juozo Lukšos „Partizanai“ (2010).
Laima Vincė-Sruoginis (1966) gimė JAV, lietuvių išeivių iš Lietuvos šeimoje. Jos senelis Anicetas Simutis (1909–2006) buvo prieškario nepriklausomos Lietuvos generalinio konsulato Niujorke sekretorius, atašė ir išsaugojo konsulato veiklą Niujorke iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Laima žurnalistė, rašytoja, kūrybinio rašymo magistrė. Būdama aštuonerių metų pirmą kartą susipažino su šia knyga. Jau suaugusi suartėjo su Juozo Lukšos žmona dr. Nijole Bražėnaite, kuri po vyro Juozo Lukšos žūties apsigyvenusia JAV. Neatsitiktinai šis į anglų kalbą jos išverstas naujas knygos variantas, pavadintas „Kovotojai už Lietuvos laisvę“, papildytas Nijolės ir Juozo trumpo jų bendro vedybinio gyvenimo meilės ir vieno iš jų netekties istorija.

Jonas (Junu) Ohmanas gimė Švedijoje. Žurnalistas, vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas. Turi Švedijoje įgijęs filologijos bakalauro ir teologijos magistro specialybes. Su Lietuva savo gyvenimą susiejo nuo 1993 m. Per pusmetį išmoko lietuvių kalbą ir tokią spartą aiškina to meto būtinumu: mažai kas tada čia mokėjo kalbėti angliškai. Yra išvertęs į švedų kalbą Jurgio Kunčino „Tūla“, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, Sigito Parulskio „Trys sekundės lietaus“ ir Juozo Lukšos knygą „Partizanai“, kuri švedų kalba išėjo kitu pavadinimu „Miško broliai“ (2005). Paskutinioji knyga Švedijoje sulaukė didelio susidomėjimo ir vertėjas ruošia ją antram leidimui.

Jonas Ohmanas, dirbdamas žurnalistu Baltijos šalyse ir daugiausiai Lietuvoje, susidomėjo pokario ginkluoto pasipriešinimo istorija. Jis savo interviu žurnalistei Živilei Makauskaitei yra pasakęs: „Lietuva pasipriešino tada, kai niekas pasaulyje nekėlė rankos prieš sovietus. Ir dar kaip pasipriešino. Tai fantastiškas dalykas.“ Šia tema jis sukūrė dokumentinį filmą „Smogikai“ (2009), kuris visuomenės ir Laisvės kovų dalyvių buvo prieštaringai vertinamas. Filmo autorius aiškina, kad jis nepriklausomo švedo žvilgsniu bandė atskleisti partizaninio karo filosofiją, kur pasiaukojimas ir narsa dažnai lygiagrečiai praeina su klasta ir išdavyste. Tokia taktika okupantai panaudojo ginkluoto pasipriešinimo slopinimui Lietuvoje: ko neįveikė atsiusti reguliarios kariuomenės daliniai – buvo pasinaudota klasta ir išdavystėmis. Šiuo metu Jonas Ohmanas kurią kitą filmą „Nematomas karas“ apie Laisvės kovotojus pokario Lietuvoje. Jame prideramą vietą atras ir Juozo Lukšos žygdarbis. Paskutiniojo besąlyginis pasiaukojimas Lietuvai ir ištikimybė kovos draugams – krauju aplaistytas pavyzdys turėtų būti mūsų dienų politikams bei valstybės veikėjams, kada valstybės interesai iškeičiami į savus asmeninius ar atskirų grupuočių siekius. Prelatas Mykolas Krupavičius, tuo metu Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas išeivijoje, 1950 m. birželio 23 d. Juozui Lukšai ir Nijolei Bražėnaitei vienoje Vokietijos šventovėje suteikė santuokos sakramentą, o tų pačių metų spalio 3 d. naktį Juozas lėktuvu, aprūpintas parašiutu, iškeliavo į Lietuvą pas kovos draugus. Gana ilgą laiko tarpą pagyvenęs Vakaruose, jis negalėjo nematyti, kad artimiausioje perspektyvoje jie nesulauks rimtos pagalbos iš išorės, kai kurie išeivijos atstovai emigracijoje tarpusavyje bandė dalytis dar nenušautos meškos kailį. Lietuvoje ginkluotas pasipriešinimas silpo: istorikų duomenimis 1948 metais ginkluotų kovos dalyvių skaičius siekė 30.000, o 1950 metais – apie 1.200. Kodėl Juozas Lukša tik prieš tris mėnesius sukūręs šeimą ir pilnai numatydamas nelygios kovos pasekmes, nepaliko Vakaruose? Vienareikšmis atsakymas randamas jo išlikusiuose laiškuose dviems mylimosioms: Lietuvai ir mylimai moteriai Nijolei. Šie laiškai visuomenei 1994 metais buvo pateikti Lukšos – Daumanto Juozo knygoje „Laiškai mylimosioms“. Jono Vaitkaus filmas „Vienui vieni“ (2004) , kuriame nusakoma pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvių padėtis tarptautiniame kontekste, atkuriama Juozo Lukšos visos šeimos istorija tais tragiškais metais – besąlyginio pasiaukojimo pavyzdys, vienas iš tūkstančių.

Čekistai turėjo davinius apie Juozo Lukšos sugrįžimą į Lietuvą ir dėjo visas pastangas suimti jį gyvą, kaip jiems rūpimos informacijos šaltinį. 1951 metų rugsėjo 4 dieną Juozas Lukša buvo klastingai išduotas, pasipriešinęs ginklu, žuvo, pasidalijęs tuo pačiu likimu su savo broliais Jurgiu ir Stasiu.

Praėjęs tardymų ir lagerių golgotas jauniausias Lukšų šeimos sūnus Antanas, ilgametis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovas, šiame renginyje padėkojo vertėjams už jų pastangas priminti pasaulio visuomenei apie Lietuvoje vykusį ginkluotą pasipriešinimą ir įteikė kiekvienam iš jų padėkos raštus bei Stanislovo Abromavičiaus knygas „Partizanų motinos“.

Juozo Lukšos knygos „Partizanai“ plėtros geografija artimiausių metu prasiplės Rytų kryptimi – šiuo metu ji verčiama į gruzinų kalbą. Renginyje Gruzijos ambasados Lietuvoje vyriausiasis patarėjas Dvali Akaki savo pasisakyme pabrėžė, kad abiejų mūsų tautų istorija laisvės siekiuose turi bendrų bruožų: daugeli metų buvo bandyta ir bandoma okupuoti,

Keletas žodžių, apie Garliavos Juozo Lukšos gimnaziją, kuri įamžino vardą vieno iš ryškiausių ginkluotos pokario rezistencijos organizatoriaus ir vado ne tik savo mokslo įstaigos pavadinime, bet ir nuolat veda patriotinį auklėjamąjį darbą, vertą jo atminimui. Gimnazijoje yra įkurtas Lietuvos ir užsienio lietuvių rezistencijos centras, kuriame vykdoma patriotinio, pilietinio ir rezistencinės atminties puoselėjimo veikla. Renginio dalyviai Karininkų ramovėje galėjo susipažinti su kai kuriomis relikvijomis iš šio centro, susijusiomis su Juozo Lukšos-Daumanto veikla.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Markas Roduneris
2. Laima Vincė-Sruoginis
3. Jonas Ohmanas
4. Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas
5. Gruzijos ambasados Lietuvoje vyriausiasis patarėjas Dvali Akaki (kairėje) ir Jonas Ohamas
6. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkas, Laisvės kovų dalyvis Antanas Lukša

Rezistencija , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra