Poema apie tragišką mūsų giminaičių jotvingių likimą

Autorius: Data: 2011-11-02, 15:44 Spausdinti

Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Tai poeto Roberto Keturakio knyga Jotvingiai“ (poema), kurią šiemet išleido Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. Pažvelgsiu į ją kalbininko, tiksliau, kalbos istoriko baltisto akimis. Nesiimu spręsti apie meninę poemos vertę, nes nesu literatūrologas. Tegu tai padaro literatūros specialistai.

Pirmiausia kelios įvadinės pastabos. Istoriniuose šaltiniuose duomenys apie jotvingius labai prieštaringi. Dažniausiai į juos žiūrima nepalankiai. Kitaip ir būti negalėjo, nes apie jotvingius rašė tie amžininkai, kurie patys naikino šią tautą. Jie juk turėjo kažkaip pateisinti savo kruviną darbą. Todėl budelių akyse jotvingiai – tai niekingi pagonys, be to, labai žiaurūs. Iš tikrųjų jotvingiai tik narsiai gynėsi nuo daug žiauresnių užpuolikų.

Kaip ir artimiems giminaičiams prūsams, jotvingiams teko pirmiesiems iš baltų genčių susidurti su atslinkusiais iš vakarų kryžiuočių (prieš tai lenkų) agresoriais. Jie savo krauju prilaikė šių veržimąsi į baltų krašto gilumą, kol mirtino pavojaus akivaizdoje spėjo kovai pasirengti lietuviai, sukurti galingą valstybę, pajėgiančią pasipriešinti agresijai. Dėl to mes išlikome, o jotvingiai – žuvo. To niekuomet neturime pamiršti.

Apie jotvingius žinome palyginti nedaug. Net jų apgyventas plotas nėra pakankamai aiškus, ypač jo rytinė ir pietinė riba. Trūksta duomenų ir apie jotvingių kalbą, kuri priklausė vakarų baltų kalbinei grupei, taigi buvo artima prūsams. Rašytinių tekstų (jeigu tokių išvis buvo) neišliko. Sprendžiama iš tų kalbinių ypatybių, kurias rodo istorijos šaltiniuose užrašyti tikriniai vardai, daugiausiai vietovardžiai (dalis iki šiol tebevartojami). Naujausi tyrimai rodo, kad būta nemažos kalbinės diferenciacijos. Net linkstama manyti buvus ne vientisos jotvingių genties, bet genčių junginio, kuriame vyravusi gausiausia ir stipriausia jotvingių gentis, davusi pavadinimą visam junginiui. Pastarųjų laikų tyrimų apžvalgą yra pateikęs šių eilučių autorius straipsnyje „Jotvingiai ir jų kalba“, paskelbtame leidinyje Terra Jatwezenorum (Punskas, „Aušros“ leidykla, 2009), I, 18–33.

1283 m. kryžiuočiai galutinai sutriuškino jotvingius. Jų žemė buvo labai nusiaubta, gyventojai išžudyti. Kas pajėgė, bėgo į Lietuvą ir tolimesnius kraštus. Dalį kryžiuočiai prievarta perkėlė į Sembos pusiasalį, kur nuo tada atsirado vadinamasis Sūduvių kampas, vok. Sudauischer Winkel (sūduviai buvo viena iš jotvingių genčių). Nusiaubto krašto kryžiuočiai neapgyvendino, bet pavertė dykviete, kuri turėjusi saugoti juos nuo netikėto lietuvių puolimo, nes lietuvių sodybos buvo čia pat, netoliese, o kryžiuočių pilys – toli. Kraštą imta apgyvendinti tik nuo XV amžiaus, po Torunės taikos sudarymo (1411 m.), kada jis buvo įjungtas į Lietuvos valstybę.

Poemos Jotvingiai autorius Robertas Keturakis stengiasi apdainuoti šią tragišką baltų gentį ir jos kovą su pavergėjais ne pagal istorijos šaltinius, bet diktuojamas savo širdies balso, tartum joje tekėtų jotvingių palikuonio kraujas. Stengiasi parodyti didingą jotvingių dvasią. Jie poemoje iškyla tokie, kokius įsivaizduoja poetas. Apeliuojama ne į skaitytojo protą, bet į jo jausmus. Ir tai kelia susidomėjimą, sudaro poemos vertę.

Kelios kalbininko pastabos. Įvadiniame Valdo Kubiliaus straipsnyje vietoj termino baltai pavartotas aisčiai. Rašoma: Jotvingiai – greta su prūsais – kilniausia aisčių gentis (p. 8). Be reikalo painiojama terminologija. Neretas skaitytojas ims abejoti, kokius aisčius čia turima galvoje: visus baltus ar tik Tacito minimą vakarų baltų gentį. Terminas aisčiai visų baltų prasme galėtų būti pavartojamas nebent tik poezijoje, bet R. Keturakis jo nevartoja. Ir gerai daro.

Genties prasme minėtame V. Kubiliaus straipsnyje vartojamas dar žodis kiltis, kuris dabar šia prasme jau yra pasenęs, nes visuotinai įsigalėjo žodis gentis, kurį ir reikėtų vartoti. Poemos autorius taip ir daro.

Poemos kalba taisyklinga. Pastebėtina tik tai, kad ją archaizuodamas poetas vartoja naujadarinę aliatyvo formą dangopi (p. 15), netinkančią seniems laikams (jotvingių epochoje tokios greičiausiai dar nebuvo), vietoj taisyklingos dangauspi. Galbūt reikėjo vartoti ir originalų senovinį miesto (pilies) pavadinimą Krevas vietoj vėlyvo ir suslavinto Krėva, kurio Jotvingių karų laikais turbūt dar nebuvo.

Be reikalo poetas patikėjo nežinomo autoriaus (tikriausiai kokio šarlatano) internetiniu tariamuoju jotvingių žodynu, įdėtu į leidinį Terra Jatwezenorum, II (Punskas 2010), 405–434. Juo remdamasis R. Keturakis parašo tokią strofą (p. 25):

 

Keliais eičiau iki tavo būties,

slėpininga mano gentie,

laiką vadinusi kerda, tėvynę – taweins,

ąžuolą – anzoniu, pylimą – takisis.

 

Esą jotvingiškai forma saisai reiškusi „būk“ (p. 27).

Iš tikrųjų jotvingiai tokių žodžių greičiausiai neturėjo. Tai nevykėlio žodyno autoriaus fantazijos kūryba. Kaip jotvingiai vadino laiką, tėvynę, ąžuolą, pylimą, mes nežinome, lygiai kaip nežinome ir kokią formą jie turėjo vietoj lietuvių „būk“. Pateikti laiko ir ąžuolo neva jotvingiški pavadinimai yra nusižiūrėti į prūsų kalbos atitikmenis. Mes anaiptol nesame tikri, kad juos tokius turėjo ir jotvingiai. Jokių įrodymų tam nėra. Jotvingiai galėjo vartoti visai kitokius negu prūsai žodžius. Tėvynės ir pylimo pavadinimai yra paties žodyno sudarytojo kūryba iš atitinkamų lietuviškų žodžių su įsivestomis prūsų kalbos fonetikos ypatybėmis, plg. lietuvių tėvynė, takišis.

Formai saisai sudaryti panaudota senoji aptatyvo galūnė -ai, baltų vartota ir liepimui reikšti. Plačiau apie tai, kaip buvo „kuriamas“ tariamasis žodynas-falsifikatas, esu parašęs straipsnį, kuris bus paskelbtas Terra Jatwezenorum III tome.

Bene toliausiai į pietus buvusio jotvingių genčių junginio vienos genties – palekių (lotyniškai polexani) šnektos rankraštiniu žodynėliu, rastu 1978 m. Viačeslavo Žinovo vienoje sodyboje Belovežo girioje (žodynėlyje sumišę jotvingių ir lietuvių kalbos elementai), paskelbtu lietuviškai tarptautiniame žurnale Baltistica, t. 31, rusiškai periodiniame leidinyje Balto-slavianskije issledovannija 1983 ir angliškai Linguistics and Oriental Studies from Poznań 1, nei falsifikato autorius, nei poetas R. Keturakis nepasinaudojo, nors galėjo tai padaryti.

Išvada: susilaukėme vertingo meninio kūrinio apie tragiško likimo giminaičius jotvingius, kuriems turime būti dėkingi už tai, kad nebuvome nušluoti nuo Žemės paviršiaus, kad dabar tebegyvename.

Nuotraukoje: R. Keturakio poemos „Jotvingiai“ viršelis

Voruta. – 2011, lapkr. 12, nr. 21 (735), p. 1, 14.

Spauda , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra