Po 25-erių metų Gintaro Žagunio žūtį prisimenant

Autorius: Voruta Data: 2016-06-25 , 10:10 Spausdinti

Memorialinė lenta prie Trakų internatinės mokyklos

Prof. Vytauto Landsbergio kalba per „Pūko“ radiją 2016 m. gegužės 20 d.

 

Vakar –[2016 m. gegužės 19 d.] Gintaro Žagunio žūties diena. Buvau Dieveniškėse, Krakūnų senojoj užkardoj prie paminklo, kur priešai klastingai nušovė Lietuvos pareigūną pasienietį, po to ir Poškonyse – valstybės sienos apsaugos G. Žagunio užkardoje. Buvo proga ir prisiminti, ir sužinoti, ir pamąstyti. Dalinuosi su Jumis.

Gintaras Žagunis, tikras Lietuvos patriotas – Sąjūdžio dalyvis ir žaliaraištis savanoris, tarnavo valstybės sienos apsaugoje tais sunkiais ir labai pavojingais laikais.

Jau buvom patyrę Sovietų Sąjungos, hibridinio teroro valstybės, smūgį Sausio 13-ąją ir sovietų teroristų išpuoliai tęsėsi – tai Vilniaus gatvėse, tai visame rytų ir šiaurės pasienyje.

Iš šiaurės tada puldinėjo Rygos OMON’as, Rytų Lietuvoje – Vilniaus OMON’as, o iš rytinio užsienio – iš Sovietų Sąjungos – atitinkamai dar sovietinės Baltarusijos gaujos.

Tos teroristų grupės, valstybiškai maitinamos ir ginkluojamos sovietinės VRM iš Maskvos, tad mūsų atžvilgiu – užsienio ginkluota jėga, buvo ugdytos Stalino dvasia, nekentė laisvės, nekentė Lietuvos ir Lietuvos pareigūnų. Daužė, degino postus, galų gale pradėjo žudyti. Visa Lietuva žino ir prisimena Medininkus, bet dar prieš Medininkus pirmoji Lietuvos pareigūno auka buvo Gintaras Žagunis. To meto mūsų pareigūnai, savanoriškai einantys saugoti valstybės sienos, žinojo, kas gresia: atslenkantys, ypač naktimis, ginkluoti sovietų smurtininkai.

Valstybės vadovybėje žinojom, supratome, kad vyksta esminis politinis ir tarptautinis išmėginimas – ar yra Lietuva su savo valstybine teritorija ir sienomis, ar jos nėra, tik Sovietų Sąjungos maištaujantis užkampis.

O mes buvom ir rodėm, galų gale įrodėm, kad esam Europos valstybė; o Sovietų Sąjunga – ne mūsų šeimininkė, bet kaimynė. Jau 1990 m. apsigynėm, nebemokėjom nuo 1991-ųjų svetimai valstybei jokių mokesčių, neatidavinėjom vaikinų į svetimą kariuomenę.

Tačiau iš ten atėjo Sausio agresija, o mūsų sienos tarnyba buvo ypatingos neapykantos ir nuolatinio puolimo objektas. Ir broliai pasieniečiai. Deputatai nuvykdavo pas juos – būti kartu.

Prisimenu M. Gorbačiovą, sakantį man beveik tokiais žodžiais: „Užmirškit apie nepriklausomybę, atsisakykit svajonių, nesat ir nebūsit jokia valstybė. Mes to niekad neleisim, o jūsų niekas neužtaria ir neužtars.“ Tai ką čia kalbėti apie valstybės sienas?..

O vis dėlto prabilo! Kai Maskvoj lankėsi JAV prezidentas D. Bušas [George Walker Bush] ir kaip tyčia – o gal ir tyčia – Gorbačiovo žmonės Medininkuose išžudė Lietuvos pareigūnus, jis pats viešai pasakė Bušui – ten kažkoks „incidentas“ Lietuvos–Baltarusijos pasieny…

Pasienis! – tai siena, Lietuvos siena…

Štai kokia kaina reikėjo išsikovoti pripažinimą, kad esam valstybė ir kontroliuojam savo teritoriją.

Dabar jau ne vieni kontroliuojame. „Tu ne viena, mažoji mano sese“.

NATO pajėgos užtikrina, kad ginkluoti oro chuliganai neskraidytų virš Lietuvos žemės ir teritorinių vandenų. Tad ši apsauga – ir vėl įniršio objektas.

Naujieji Kremliaus omonininkai laksto bent aplink mūsų sienas, lenda sukeldami katastrofų grėsmes, demonstruoja, neva jie – šeimininkai Baltijos regione. Atmeta teisę, nesilaiko sutarčių, pripažįsta tik jėgą. Bet jau yra kita jėga, kuri pakyla iš Lietuvos ir nuvaiko pasiutėlius, tarsi nuodingus bimbalus.

Lietuvos rytinė siena – jau ir Europos siena, ir Šiaurės Atlanto Sąjungos siena. Esam neišmatuojamai saugesni. Gintaro Žagunio ir kitų kraujas buvo pralietas ne veltui.

Voruta, 2016 m. birželio 25 d., Nr. 6 (824), p.1, 4.

Rusijos okupacija Valstybės siena Po 25-erių metų Gintaro Žagunio žūtį prisimenant, prof. Vytautas Landsbergis

---

---