Plikių mokyklai suteiktas Evos Labutytės vardas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Šiemet rugsėjo 1-ąją, žinių ir mokslo dieną, Plikų miestelio gyventojai tradiciškai pasitiko gladiolių jūra, nekantraujančiais pirmokais ir mokytojus praaugusiais dešimtokais, tačiau šįkart ypatingoje dvasioje – pakrikštydami trečiąją vardinę mokyklą Klaipėdos rajone. Tądien Plikių pagrindinei mokyklai suteiktas kraštietės, Mažosios Lietuvos bendrijos įkūrėjos, dailininkės Evos Labutytės vardas.

Akmeninė atminimo lenta nuo šiol sveikins į mokyklą susirenkančius vaikus ir, kaip minėjo daugelis susirinkusių, įpareigos įprasminti ir pateisinti mokyklai sutektą vardą naujais darbais, gražiais poelgiais, teisingais gyvenimais.

Gyvenimas, atiduotas Mažajai Lietuvai

Į Plikių miestelį suteka dvi kultūros, todėl ir pašventinti atminimo lentos kviesti abu bendruomenės dvasininkai – Plikių katalikų bažnyčios kunigas Darius Trijonis bei liuteronų evangelikų bendruomenės kunigas Liudvikas Fetingis.

Kun. L. Fetingis dar iškilmingose E. Labutytės-Vanagienės garbei skirtose rytinėse pamaldose kvietė neužmiršti savo mokytojų, ne tik tų, kurie mus vedė mokykloje, studijų metais, bet ir tėvų bei menininkų: žmonių, kurie kaip ir E. Labutytė, savo darbais išliko po mirties, o juose kiekvienas gali įžvelgti kažką gero, iš ko būtų galima pasimokyti.

Kun. D. Trijonis priminė, jog kiekvienas esame pašaukti į gyvenimą, kad kažką nuveiktume, kiekvienas esame kūrėjo bendradarbiai.

„Eva Labutytė per savo kūrybą taip pat nešė gėrį, grožį į tą aplinką, kurioje gyveno“, – kalbėjo kun. D. Trijonis.

Ir iš tiesų, per savo prasmingą gyvenimą E. Labutytė nuolat skleidė grožį – kurdama estampus, ekslibrisus, apipavidalindama knygas, liedama akvareles. Surengta apie 10 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvininkų bendrijos įkūrėja ir jos puoselėtoja pagrindine kūrybos tema visada laikė Mažąją Lietuvą, gimtąjį pamario kraštą, senuosius prūsus.

Tą patį tvirtino ir senieji Plikių mokyklos mokytojai, kuriems teko laimė pažinti E. Labutytę dar ankstyvoje jaunystėje – tai Elena ir Antanas Ūsai, E. Labutytės auklėtoja, mokytoja Ada Blaškevičiūtė-Kuncaitienė, matematikos mokytoja Liuda Tuskenytė-Alijauskienė. Anuomet niekas nesitikėjo, kad tokia trapi mokinukė E. Labutytė kada nors garsins Lietuvą ir Lietuva didžiuosis jos vardu.

„Jos pagrindinis siekis visada buvo įamžinti šiuos pamario kraštiečių žodžius: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt! Tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim leist pražūt! Kaip ąžuol“s drūt“s prie Nemunėlio lietuvis nieko neatbos!“, – kalbėjo buvusi Plikių mokyklos mokytoja Elena Ūsienė.

„Mano Ievutė“

E. Labutytės, buvusios Plikių mokyklos auklėtinės, vardas tądien buvo įdėtas į daugelio lūpas ir širdis. Prisiminta ji ir mokytojos, krašto poetės Elenos Janušaitienės eilėse, skaitytose Plikių E. Labutytės pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotojos Laimos Venckienės. Jose dailininkė šaukiama „šviesiuoju atodūsiu“.

Plikius šventove ir ilgesio žeme vadinanti buvusi E. Labutytės auklėtoja A. Blaškevičiūtė-Kuncaitienė sakė, jog galvojant apie Ievutę, mintys nejučia nuveda į senąją Plikių mokyklą, kurioje mokėsi Eva.

„Jeigu mes šiandien žvelgtume į tos mokyklos langus, tikrai akyse iškiltų ir tas suolas, kuriame ji sėdėjo ir tie žodžiai suskambėtų. Aš labai norėčiau, kad šios mokyklos mokiniai bent dalele būtų panašūs į mano Ievutę. Supraskite mane gerai, mes šitaip ją vadinome, ir aš dabar taip ją vadinu“, – kalbėjo mokytoja.

Pasak auklėtojos, E. Labutytė buvo labai paprasta, karo audrų prislėgta mergaitė. Bet jau žinojusi, ką reikia daryti, kaip dirbti, kaip mokytis. Ne kartą Evos namuose lankiusis A. Blaškevičiūtė-Kuncaitienė prisiminė, jog tada Eva gyveno gana sunkiai, jau buvo likusi be tėvo. Tačiau noro, ryžto mokytis turėjo nepaprastai daug.

„Jeigu visi skubėdavo išbėgti iš klasės, ji dažnai likdavo suole, o apie ją susispiesdavo būrelis mokinių. Nežinau ar ji ką nors piešė, ar šiaip kalbėjo…“, – prisiminė mokytoja.

Dėkodama visiems už čia gražią iniciatyvą pagerbti E. Labutytės atminimą, didžiausią ačiū mokytoja tarė mokytojams Antanui bei Elenai Ūsams.

„Antanas man nuolatos nedavė ramybės, ir jeigu šiandien tame muziejėlyje yra daug mano Ievutės paveikslų, tai vien tik Antano dėka, nes jis rūpinosi tuo. Aš atidaviau beveik viską ką turėjau, pasilikau keletą paveikslų ir mokyklinių nuotraukų“, – sakė auklėtoja.

Mokytoja paragino džiaugtis tuo, ką žmonėms paliko E. Labutytė, mokyklai linkėdama išauginti ne vieną žymų menininką, kunigą, gydytoją, mokslininką ar tiesiog gerą žmogų.

Trečioji mokykla rajone

Naujai atgimusioje mokykloje dirbsiančius mokytojus ir mokinius sveikino Klaipėdos rajono Kretingalės seniūnijos seniūnas Vytautas Gūžas, buvęs Plikių pagrindinės mokyklos direktorius Albertas Juška, Nacionalinės jaunimo reikalų koordinatorių asociacijos atstovė Klaipėdos rajone Adelija Radžienė ir kiti.
Mokyklos direktorė Audronė Vaičiulienė dėkojo visiems inicijavusiems, padėjusiems ir pritarusiems Evos Labutytės vardo suteikimui mokyklai. 

„Tikiuosi, kad dabar ir mokiniai, ir mokytojai dar labiau didžiuosimės savo mokykla ir jis taps dar svarbesnė mūsų gyvenime“,  – sakė mokyklos direktorė.

Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė pažymėjo, kad ne kiekvienai mokyklai pasiseka pelnyti tokią garbę, tačiau ją reikia ir išlaikyti, kad ši mokykla iš tiesų skambėtų garbingai ne tik šioje šalyje, bet ir visose kitose, kur tiktai atklys joje išauginti žmonės.

Apie visoms prasmėmis neeilinius Lietuvai 2009-uosius metus kalbėjo Klaipėdos rajono savivaldybės švietimo skyriaus vedėjas Algirdas Petravičius, primindamas Lietuvos vardo tūkstantmetį, Baltijos kelio dvidešimtmetį.

„Plikiškiai šiemet pradeda naują etapą savo ilgametėje, daugiau nei ketvirtį tūkstantmečio siekiančioje mokyklos istorijoje. Džiaugiuosi, kad trečia mūsų rajono mokykla turi iškilaus mūsų karšto žmogaus vardą: Judrėnai – lakūno Stepono Dariaus, Priekulė – rašytojos Ievos Simonaitytės, o Plikiai nuo šios dienos – dailininkės Evos Labutytės“, – kalbėjo A. Petravičius.

Pasidžiaugti bendramintės įamžinimu susirinko ir gausus būrys Lietuvininkų bendrijos narių su buvusia primininke Rūta Mačiūniene priešakyje.

Lietuvininkų bendrijos pirmininkas, buvęs Plikių pagrindinės mokyklos mokinys Jonas Jogutis dėkojo už čia gautus gyvenimo pagrindus bei perdavė negalėjusių atvykti I. Labutytės artimųjų linkėjimus bei nuoširdžią padėką mokyklai, jos vadovams ir visiems kitiems, prisidėjusiems prie šventės ruošimo.

Gydančio liūdesio kūrėja

Savo priminimais su susirinkusiais dalijosi lietuvininkų bendrijos narė, ansamblio „Vorusnėlė“ vadovė Dalia Kiseliūnaitė, paskutinius 10 metų praleidusi gana artimoje draugystėje su dailininke E. Labutyte.
Pasak jos, ši rugsėjo 1-oji tikrai įeis į mokyklos istoriją – mokykla gavo naują vardą.

„Kaip kalbininkė ir etnologė labai didelį dėmesį skiriu vardams. Mes žinome, kad žmogus, duodamas savo vaikui vardą, skiria jam labai daug reikšmės, tuo vardu žmogui linki, nori, kad žmogus būtų toks, ką reiškia jo vardas, žmogus yra įpareigojamas būti tokiu. Ši mokykla taip pat užaugo, nusipelnė šio vardo ir tapo dar garbingesnė su šiuo vardu“, – sakė D. Kiseliūnaitė.

Anot etnologės, Plikių bendruomenė gali didžiuotis, kad garsi dailininkė buvo jų mokyklos mokinė, bažnyčios parapijietė, čia ji praleido gražias savo vaikystės dienas, nors ir daug vargo, tačiau mokėjo džiaugtis grožiu, ir jau ankstyvoje jaunystėje rodė savo menininkės talentą.

D. Kiseliūnaitė su E. Labutytė susipažino lietuvininkų bendrijoje, drauge keliauvo į Vokietiją, atstovauti lietuvininkų bendrijai seminare.

„Tada aš pažinau nuostabią, jautrią, gražią, visada puikiai, skoningai besirengiančią, kuklią, drovią moterį, tačiau joje mačiau ir tvirtą žmogų, ir supratau, kad Evos taip lengvai nepalenksi, kad ji turi ir savo principus, ir savo supratimą, tačiau reiškia jį labai paprastai, labai kukliai, į nieką pirštu nebadydama, nepriekaištaudama. Ji tiesiog buvo tvirta, ori, tokia kaip daugelis šio krašto moterų“, – prisiminimus žarstė D. Kiseliūnaitė.

Tąkart, pristatant E. Labutytės parodą Vokietijoje, Eva prašė D. Kiseliūnaitės joje padainuoti lietuvių liaudies dainų ir ilgai rinkosi, kurių norėtų.

„Ji išsirinko tas, kurios ir man pačiai atrodė gražiausios. Ir jei kas paklaustų, kas yra šio krašto daina, aš sakyčiau – pažiūrėkit į Evos Labutytės paveikslą. Tai yra šviesus, gydantis liūdesys, tai ramybė, tai darna, tai prislopintos spalvos, gilios metaforos, simboliai sukibę vienas su kitu taip, kad spalvų ritme iškyla patys svarbiausi ir patys reikšmingiausi“, – kalbėjo etnologė.

Pasak D. Kiseliūnaitės, E. Labutytė labai kruopščiai studijuodavo medžiagą savo darbams, skaitė istorinius šaltinius, domėjosi archeologija, kalbotyra, gilinosi į poeziją. Jos darbuose visą spontanišką judesį dažniausiai subtiliai suvaldo labai gerai apgalvota idėja.

„Ji ją sureikšmina. Ji neiliustruoja istorinių įvykių, tačiau juos įvertina, apgaubia mūsų kartos pagarba. Evos kūryboje yra ir kapų, ir kryžių, ir žvakių. Tačiau tai nėra tragiškas ženklas. Jos darbuose tragedijos yra, tačiau kaip ir giesmėse, kurias Eva taip mylėjo, kažkas didelis ir geras nušluosto ašaras ir pradžiugina viltimi. Eva žinojo, kas tai. Dievas buvo jos gyvenimo matas“, – pasakojo D. Kiseliūnaitė.
Dalios žodžiais, sunkiai sirgdama Eva prasitarė, kad ruošiasi išeiti į namus, kad džiaugiasi kiekviena jai skirta diena, kad nori išeiti tik tada, kai rankos nebegalės valdyti pieštuko. Ji buvo suplanavusi tiek darbų, tarsi gyventi jai būtų likusi visa amžinybė. Pasak D. Kiseliūnaitės, Eva susitikdavo su brangiais žmonėmis, dosniai dovanojo savo darbus, patarimus, nepamiršdavo nė vieno draugo gimtadienio. Plikiuose ji lankė mamos kapą, grįždavo vaikystės takais prie namų, parymodavo maldoje suklupusi bažnyčios suole.

„Ji man niekada nepasakojo apie savo ligas ir kūno skausmus, mes visada kalbėjome apie tėvynę, apie jos žmones, apie dainas ir giesmes, apie grožį ir to grožio vertę. Ji niekada nesistumdė nei dėl garbės, nei dėl pinigų, nei dėl valdžios. Tokios vertybės jai kėlė atlaidžią šypseną. Ji buvo nepalenkiama ten, kur reikėjo išlikti doram. Ji nemėgo blogai atlikto darbo ir pati niekada nieko blogai nedarė. Ji sielojosi dėl to, kad kai kurie žmonės praranda vertybes, bet pirštais į kitus nerodė. Žinau, kad Eva nesitikėjo nei atminimo lentos, nei tokio jos vardo įamžinimo, bet mums tai yra svarbu. Mums, kurie esame šiapus, ryšys su tais, kurie yra anapus yra labai svarbus. Tai yra kelrodis, jo laikydamiesi mes nepametame orientyrų“, – kalbėjo D. Kiseliūnaitė, ragindama šiandien ir kuo dažniau savęs paklausti, kaip kartais mintyse klausiame – ką dabar pasakytų mano senolis, mama arba tėvas?

Taigi, ką dabar pasakytų dailininkė E. Labutytė?

„Kviečiu plikiškius dažniau apie tai pagalvoti ir taip pat noriu perduoti jos sūnaus Kęstučio Vanago prašymą – ištaisyti lentoje Evos Labutytės vardą ir rašyti jį be raidės „I“. Linkiu, kad šis vardas padėtų garsinti Mažąją Lietuvą“, – sakė etnologė.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Eva Labutytė (1938-2003)
2. Plikių evangelikų-liuteronų bažnyčioje Rugsėjo 1-osios rytą laikytos pamaldos I. Labutytės vardo suteikimo Plikių pagrindinei mokyklai proga
3. Pašventinti atminimo lentos kviesti abu bendruomenės dvasininkai – Plikių katalikų bažnyčios kunigas D. Trijonis (dešinėje) bei liuteronų evangelikų bendruomenės kunigas L. Fetingis
4. Iš dešinės: Plikių E. Labutytės pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotoja L. Venckienė ir mokyklos direktorė A. Vaičiulienė

Voruta. – 2009, spal. 3, nr. 19 (685), 14.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra