PLB XIII Seimo antroji diena – didžiulis tempas ir aktualios diskusijos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Antroji PLB XIII Seimo darbo diena paliko dvejopą įspūdį. Viena vertus, buvo labai įdomu. Galima buvo išklausyti pranešimus, diskusijas, pajusti skirtingų kraštų bendruomenių specifiką. Kita vertus, trikdė pasirinkta didžiulė sparta ir tai, jog nebelikdavo laiko gilesniems svarstymams ir bandymams išryškinti skirtingas perspektyvas.
 
Tikrai seniai neteko matyti taip puikiai savo darbą atliekančių pirmininkaujančių, iš kurių tikrai daug ko galėtų pasimokyti ir LR Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai. Tačiau pirmininkaujantys buvo bejėgiai ką nors pakeisti. Tuo labiau, kad dar pirmą dieną buvo sutarta, jog diskusijoms turi būti skiriamas ilgesnis laikas, trumpinant pranešimus. Tačiau ar įmanoma aptarti tokį svarbų klausimą, kaip lituanistinis švietimas už Lietuvos ribų, per pusvalandį? Aišku, kad ne. Taip pat naivu tikėtis, kad Užsienio reikalų ministro pranešimas ir diskusija neužsitęs.
Tikrai nenoriu mesti akmens į PLB Seimo darbotvarkės sudarytojų daržą. Visi į darbotvarkę įtraukti klausimai tikrai svarbūs. Tačiau tik pritarti galiu Australijos lietuvių bendruomenės pirmininkei Angonitai Wallis, kuri pasiūlė, jog kitas PLB Seimas turėtų tęstis bent vieną dieną ilgiau. Jai, beje, antrino ir Gabrielius Žemkalnis, taikliai atkreipdamas dėmesį, kad yra dar daugiau svarbių klausimų, kuriems šiame Seime paprasčiausiai neįmanoma rasti laiko.
Dar vienas pastebėjimas – nutarimų tvirtinimas yra paliktas paskutinei dienai. Tai dažna praktika. Tačiau, mano įsitikinimu, vertėtų griežčiau reikalauti iš kalbėtojų, jog jie ne tik papasakotų apie problemas ir džiaugsmus, bet taip pat dar tribūnoje suformuluotų aiškius pasiūlymus, kaip situacija gali būti pagerinta, ką PLB Seimas gali padaryti vienu ar kitu klausimu.
Nepaisant šių pastabų, galima išsakyti daug komplimentų PLB Seimo dalyviams. Sunkūs klausimai svarstyti konstruktyviai, be mažiausio pykčio, įsiklausant vienas į kitą. Nepasiduota pagundai vaidytis kaltinimais. Vyravo siekis pasidžiaugti pozityviais dalykais, kartu realistiškai vertinant dabartinę situaciją.
 
Lituanistinis švietimas – tai lietuviškas gyvenimo būdas
Drįstu teigti, kad Šveicarijos bendruomenės pirmininkės Jūratės Caspersen pranešimas apie lituanistinio švietimo užsienio šalyje ypatumus ir iššūkius, buvo kol kas geriausias pasisakymas šiame Seime. Buvo akivaizdu, jog Jūratė puikiai išmano tai, apie ką kalba. Jai ši sritis labai svarbi ir ji tikrai turi argumentuoto dėstymo dovaną.
Kita vertus, ir pati tema nepaprastai aktuali. Juk lituanistinis švietimas yra įvardijimas kaip vienas iš svarbiausių užsienio lietuvių bendruomenių prioritetu.
J. Caspersen atkreipė dėmesį, kad iki šiol, kalbant apie lituanistinį švietimą užsienio kraštuose, tekdavo kalbėti apie du skirtingus dalykus. Viena vertus, apie užsienyje veikiančias bendrojo lavinimo mokyklas, kurios kartu yra ir svarbūs lietuvybės puoselėjimo centrai. Tokių mokyklų nėra daug, bet jų išlaikymas labai brangiai Lietuvai kainuoja. Absoliuti dauguma jų veikia etninėse lietuvių žemėse, tik viena – Vokietijoje. Šiose mokyklose mokosi kiek daugiau nei 1 200 mokinių.
Pagrindinė bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo našta tenka TMID`ui. Tačiau po pastarojo reorganizacijos, nuo kitų metų pradžios šių mokyklų priežiūra ir finansavimas pereis Švietimo ir mokslo ministerijos kompetencijai.
Vis dėlto pagrindinis lietuvybės puoselėjimo už Lietuvos ribų krūvis tenka neformalioms lituanistinėms įstaigoms. Jos labai įvairios. Kiekviena dirba pagal savo programą, intensyvumą, atsižvelgdama į krašto specifiką, į tai, kas nori mokytis, kokios yra galimybės. Tokio pobūdžio neformalus lituanistinis ugdymas vykdomas 31 krašte, kur veikia daugiau nei 190 švietimo įstaigų. Jose mokosi apie 63 tūkstančiai mokinių. Tiesa, nėra paprasta pateikti tikslų mokinių ar net mokyklų skaičių, nes viskas labai greičiai keičiasi. Mokyklos įkuriamos, paskui neretai vegetuoja, apmiršta ir vėl yra atkuriamos.
J. Caspersen atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu kiek sumažėjo naujai steigiamų lituanistinių mokyklų. Per 2008 metus įsteigtos tik trys naujos (dvi JAV ir viena Rusijoje). Tai, pasak pranešėjos, tikrai nereiškia, kad yra „pasotinta“ paklausa. Deja, ne visos lietuvių bendruomenės skiria pakankamą dėmesį tokioms mokykloms. Kita vertus, turi įtakos ir iš Lietuvos ateinantys signalai apie mažėjančią paramą, nenoras išspręsti dvigubos pilietybės klausimą.
Šiuo metu daugiausia neformalaus ugdymo lituanistinių mokyklų veikia JAV – 31. Verta atkreipti, kad net 25 tokios mokyklos veikia Kaliningrado srityje. Jos paprastai finansuojamos mokinių tėvų, tačiau labai svarbi yra ir TMID`o parama, kuris finansuoja projektus. Deja, jau šiemet TMID buvo priverstas gerokai sumažinti savo biudžetą. Tikėtina, kad ateityje Lietuvos parama dar sumažės. Nors PLB Seime kalbėjęs Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas teigė, kad Lietuvos valdžia puikiai supranta neformalaus lituanistinio švietimo svarbą ir darys viską, ką gali dabartinėje situacijoje, jog parama iš Lietuvos nenutrūktų. Ar šis pažadas bus įgyvendintas? Į šį klausimą aiškiau galima bus atsakyti, kai bus tvirtinamas kitų metų valstybės biudžetas.
J. Caspersen informavo, kad lituanistinėse mokyklose dirba daugiau nei 600 mokytojų. Daugiausia – net 370- JAV. Pranešėja pasidžiaugė, jog net 80 nuošimčių šių mokytojų turi aukštąjį išsilavinimą. Tiesa, naujai atvykę lietuviai neretai reiškia pretenzijas, jog jų netenkina siūlomas ugdymas. Tačiau ir čia matome taisyklę, kad kito darbą kritikuoti daug lengviau nei padaryti pačiam. Vienas iš svarbiausių mokytojų poreikių – kad ir neformalios asociacijos steigimas. Jie nori bendrauti tarpusavyje ir bent kartą ar du per metus turėti galimybę atvykti į Lietuvą ir sutvirtinti savo žinias.
2004 metais buvo parengti pirmieji pavyzdiniai lituanistinės mokyklos nuostatai. Jie buvo labai naudingi naujai besikuriančiom mokyklom. Kita vertus, kaip įsitikino ir speciali komisija, turėjusi atrasti bendrą neformalaus lituanistinio ugdymo užsienyje vardiklį, įvairovė tokia didelė ir natūrali, jog nebūtų neteisinga būtų bandyti iš šalies primesti kokius nors nurodymus.
Kokios lituanistinio švietimo užsienyje perspektyvos? Pasak J. Caspersen, labai svarbu suprasti, kad lituanistinis švietimas – tai nėra vien kalbos mokymas, bet lietuviško gyvenimo būdo perteikimas. Vien tik pamokėlės šiuo atveju nepadės, jei nebus nuoseklaus ugdymo šeimoje, jei tuo nesirūpins bendruomenė, jei nebus kontaktų su Tėvyne. J. Caspersen sutiko, kad mažėjanti Lietuvos parama – sunkus išbandymas. Tačiau esą pinigai svarbu, bet ne svarbiausia. Reikia tvirtos lietuvių bendruomenės nuostatos, jog lituanistinis švietimas yra integrali lietuviškumo puoselėjimo dalis. Tiek mokytojams, tiek mokiniams reikia aplinkinių palaikymo.
 
Skelbti Dievo Žodį lietuviškai
Lietuviškos parapijos užsienyje tradiciškai buvo svarbiausi lietuvybės puoselėjimo židiniai. Lietuvių bendruomenių gyvenimas buvo neatsiejamas nuo parapijų ir įvairių religinių organizacijų veiklos. Tiesa, kalbant apie naująją emigrantų bangą Europoje, situacija visai kita. Naujos lietuvių bendruomenės kuriasi kraštuose, kur nėra lietuviškų parapijų, Tai vienas svarbiausių iššūkių užsienio lietuvių sielovadoje. Krikščionybė nėra susijusi su tautybe ir krikščionims galima melstis įvairiomis kalbomis, tačiau, kaip PLB Seime kalbėjo Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis – didžiulis džiaugsmas, kai galima skelbti Dievo Žodį gimtąją kalba.
Prelatas Edmundas Putrimas savo ruožtu pasidžiaugė, jog praėjusiais metais švęstas Šiluvos Dievo Motinos jubiliejus buvo lietuvių paminėtas visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Prelatas pasidžiaugė, jog tokios šventės padeda užmegzti tampresnius santykius su kraštų vyskupais, parodo jiems lietuvių tikėjimo gyvybingumą.
Pasak E. Putrimo, turime realistiškai vertinti situaciją – lietuvių kunigų trūksta tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Tai susiję su pašaukimų stygiumi ir stiprėjančiu sekuliarizmu. Tačiau, pasak prelato, net ir tokioje situacijoje, jei tik yra poreikis, galima spręsti lietuvio dvasininkų atvykimo į kraštų lietuvių bendruomenes klausimą. Svarbiausia, jog viskas būtų deramai koordinuojama. Tuo tikslu prelatas apsiūlė kiekvienai bendruomenei išsirinkti atstovą, ryšiams su Katalikų Bažnyčią.
E. Putrimas pasidžiaugė, jog visai neseniai – gegužės 23 dieną – Reikjavike, Islandijoje, pirmą kartą šios šalies istorijoje buvo aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba. Tai rodo, kad katalikiška misija vis plečiasi. Kita vertus, pasak prelato, didelį rūpestį kelia įvairioms lietuviškoms parapijoms gresiantis uždarymas. Tai didelė grėsmė taip pat ir lietuvybei, nes daugeliu atveju parapijos yra ir lietuvybės puoselėjimo centrai. E. Putrimas patikino, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia tikrai daro viską, ką gali, stengdamasi įtikinti vietinius ordinarus, jog svarbu išlaikyti lietuviškas parapijas. Tačiau šiuo atveju nereikėtu pykčio ir lietuviai turėtų gerbti Bažnyčios vidaus tvarką, nereikalauti, jog valstybė pradėtų daryti Bažnyčiai spaudimą.
Liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis pasidžiaugė, jog prieš metus pavyko sujungti Lietuvos ir Išeivijos Liuteronų Bažnyčias. Jo teigimu, už Lietuvos ribų gyvena nuo 3 iki 5 tūkstančių lietuvių liuteronų. Veikia trys parapijos (2 Čikagoje, 1- Toronte) ir dar veikia 10 grupelių Vokietijoje, tačiau jos neturi parapijų statuso. Už Lietuvos ribų dirba penki lietuviai liuteronų dvasininkai: 3 -Amerikoje ir 2 – Vokietijoje.
M. Sabutis atkreipė dėmesį, kad paprastai, kai žmogus, atvykęs gyventi į svetimą kraštą, pirmiausia bando materialiai įsitvirtinti ir jam menkai rūpi dvasiniai dalykai. Tačiau vėliau neišvengiamai iškyla prasmės klausimai. Vyskupas paragino būti kantriems ir jautriems naujiems atvykusiems. Jis taip pat pabrėžė, kad sovietmečiu ir po Nepriklausomybės atkūrimo užsienyje gyvenantys lietuviai liuteronai buvo atrama ir pagalba. Dabar situacija pasikeitė ir atėjo metas Lietuvoje gyvenantiems liuteronams paremti tautiečius liuteronus užsienyje. Jiems siunčiami dvasininkai, giesmynai, religinė literatūra.
 
Atminties išsaugojimas
Jaras Lakis pasidalino mintimis apie lietuvių bendruomenių archyvų išsaugojimo svarbą. Pasak jo, žinoma, kad keturiolika kraštų turi savo archyvus, kuriuos patys saugo, dar šeši kraštai savo archyvus yra perdavę arba Lietuvai, arba JAV įsikūrusiam Lituanistikos tyrimų centrui. J. Lakis apgailestavo, jog iki šiol nėra parengtos kokios nors archyvų tvarkymo gairės. Pasak jo, prie PLB Valdybos turėtų veikti atskira komisija archyvų klausimais. Deja, iki šiol nėra aiški Lietuvos pozicija. Nors politikai pabrėžia, kad archyvus svarbu išsaugoti, tačiau nesiūlo, kur galima atrasti lėšų tam, jog bendruomenės galėtų sukurti sąlygas archyvų saugojimui deramomis sąlygomis, arba jų pergabenimui į archyvavimui tinkamą vietą. Problema, deja, lieka pakibusi ore.
Kaip atkreipė dėmesį prelatas E. Putrimas, labai aktualus taip pat yra ir lietuviškų parapijų bei misijų archyvų išsaugojimas. Jei nebus imamasi skubių priemonių, gali visam laikui dingti svarbi istorinė medžiaga,
Sutarta, jog būsima PLB Valdyba archyvų klausimui turi skirti ypatingą dėmesį. Deja, aiškių gairių, ką reikėtų daryti, nepateikta.
 
Partnerystės su Lietuvos valdžia kontūrai
Pirmos PLB XIII Seimo darbo dienos aprašyme teigiau, jog PLB santykis su Lietuvos valdžia yra skaudus klausimas. Didelė dalis užsienyje gyvenančių lietuvių jaučiasi pamiršti ir teigia, jog buvo reikalingi, kol reikėjo daryti įtaką savo valstybių politikams, jog Lietuva turi būti priimta į NATO, o paskui tarsi tapo nereikalingi.. Užsienio reikalų ministras V. Ušackas, kalbėdamas PLB Seime, stengėsi paneigti tokią nuostatą. Tiek jis, tiek taip pat posėdyje kalbėjęs TMID`o generalinis direktorius Arvydas Daunoravičius, tvirtino, kad negalima skirstyti ir rūšiuoti lietuvius pagal tai, kur jie gyvena. „Visi esame broliai ir seserys, esame partneriai ir turime bendrai dirbti vardan tos Lietuvos“, – tvirtino V. Ušackas. Akivaizdu, kad tokių žodžių PLB atstovams tikrai reikėjo. Kitas klausimas – kiek nuo žodžių apie partnerystę bus pereita prie santykio su PLB, kaip su lygiaverčiu partneriu.
V. Ušackas PLB Seimui pristatė TMID`o reorganizacijos projektą. Pastarosios institucijos funkcijas turėtų išsidalinti Kultūros , Užsienio reikalų ir Švietimo ir mokslo ministerijos. Ministras patikino, kad kompetentingi TMID`o darbuotojai, kurie gerai pažįsta lietuvių bendruomenes, bus išlaikyti. Jis taip pat pabrėžė, kad esą dar niekada Lietuvos valdžios ir PLB santykiai nebuvo pakelti į tokį aukštą lygį. Ministras turėjo galvoje Premjero vadovaujamą Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisijos sukūrimą. V. Ušackas priminė, kad ši komisija iki spalio 25 dienos laukia lietuvių bendruomenių pasiūlymų dėl prioritetinių veiklos ričių. „nenorime primesti savo matymą, tačiau norime įsiklausyti į tai, kas jums svarbu“, sakė V. Ušackas.
Deja, ministras skubėjo į kitus susitikimus, todėl liko neatsakytas labai svarbus klausimas – ar Užsienio reikalų ministerijoje susikūrus departamentui, kuruojančiam užsienio lietuvių klausimus, neatsitiks taip, kad bendruomenės su šiuo departamentu turės bendrauti per papildomą partnerį – ambasada ir konsulus. Telieka viltis, kad toks PLB atstovų nuogąstavimas jau artimiausiu metu bus išsklaidytas.
 
PLB santykiai su bendruomenėmis
PLB Garbės teismo pirmininkas Algis Rugienius trumpai apžvelgė PLB ir kraštų lietuvių bendruomenių santykius. Jis dar kartą atkreipė dėmesį, kad PLB yra atvira kiekvienam užsienyje gyvenančiam lietuviui, kas jis bebūtų. Pasak A. Rugieniaus, PLB buvo kuriama ne kaip dar viena organizacija tarp kitų, bet kaip tam tikri rėmai, kaip užsienyje gyvenančių lietuvių užuovėja. Pasak PLB Konstitucijos, visos lietuvių bendruomenės veikia savarankiškai. Svarbiausia, jų veikla turi atitikti PLB Misiją ir Viziją bei Lietuvių Chartą.
A. Rugieniaus tvirtinimu, niekas negali uždrausti lietuviui priklausyti PLB. Tačiau, jei užsienyje gyvenantys lietuviai nori dalyvauti PLB valdyme, spręsti bendrus klausimus, jie turi organizuotis. Tokio organizavimosi pagrindu turėtų būti demokratiškai patvirtintas bendruomenės Statutas. Jame turėtų būti numatyta, pagal kokias taisykles sprendžiami to krašto lietuvių bendruomenės vidaus klausimai. Toks Statutas, kaip ir visos tolesnės jo pataisos, turėtų būti pateiktas PLB Valdybai. Pastaroji jį peržiūri ir, jei jis neprieštarauja PLB veikimo principams, bendruomenė gali deleguoti savo atstovus į PLB Seimą.
Sprendžiant iš atstovų reakcijos į A. Rugieniaus pranešimą, jis daugeliui buvo labai naudingas. Natūralu, kad nemaža dalis atstovų, ypač iš naujesnių bendruomenių, dar nėra iki galo perpratę PLB veikimo niuansų. Dalyvavimas PLB Seime – geriausia proga ne tik suprasti PLB prasmę, bet ir pajusti stulbinančią vienovę įvairovėje..
 
PLB finansų krizė
Apie pinigus, ypač kai jų trūksta, kalbėti nepopuliaru. Ši taisyklė pasitvirtino ir PLB Seime. Valdybos pirmininkės dramatiška kalba apie tai, jog PLB yra ištikusi finansinė krizė, buvo trumpa. Reakcijos į ją buvo nedaug. Gal dėl to, jog rasti išeitį tikrai yra sunku ir vargu, ar įmanoma per keliolika minučių.
R. Narušienė pasidžiaugė, kad Lietuvių Fondas padeda išlaikyti PLB Atstovybę Lietuvoje, jog tikrai daug per pastaruosius metus padėjo TMID, tačiau tuo šviesi kalbos dalis ir pasibaigė. Pasak Valdybos pirmininkės, situacija tikrai labai sudėtinga. Jau šis PLB Seimas organizuotas daug kartų kukliau nei ankstesni. Atstovai turėjo atvykti ir gyventi už savo lėšas, nebuvo galimybių pasirūpinti ir transportu. Akivaizdi tendencija, jog ekonominiu sunkmečiu Lietuvos parama PLB tik mažės, todėl reikia galvoti, kaip atrasti pinigų būtiniausioms funkcijoms vykdyti. Deja, pasak R. Narušienės, tik dešimtadalis kraštų yra pervedę PLB Konstitucijoje nustatytą solidarumo mokestį. Jo nėra pervedusios ir gausiausios lietuvių bendruomenės. R. Narušienė apgailestavo, jo tik deklaracija liko praėjusiais metais PLB pirmininkų suvažiavime priimtas sutarimas, jog kiekvienas kraštas pradės pinigų PLB Valdybos veiklai telkimo vajų. Deja, realaus vajaus nebuvo ir nei vienas centas neatkeliavo į PLB iždą.
R. Narušienė pasidžiaugė iždininko Ramučio Pliauros pasiaukojimu, kuris nemokamai parengė PLB finansinę ataskaitą JAV valdžiai, taip pat ir prelato E. Putrimo indėliu, ypač santykiuose su Pietų Amerikos lietuviais. Prelatas aktyviai keliavo po lietuvių bendruomenes, stiprino ryšius tačiau tai PLB iždui nieko nekainavo.
Apie PLB finansų stygių kalbėjo ir Gabrielius Žemkalnis. Jis supažindino susirinkusius su PLB Atstovybės funkcijomis, teigė, jog svarbu Atstovybę išlaikyti ir toliau, tačiau pripažino, jog būtina pagalvoti apie didesnį finansavimą, kuris leistų veiksmingiau išnaudoti Atstovybės potencialą. Beje, G. Žemkalnis pabrėžė, jog labai svarbu, kad PLB Atstovas būtų PLB Valdyboje. Tai ne tik leidžia gauti daugiau situacijos, tačiau taip pat suteikia daugiau visuomeninio svorio, bendraujant su valdžios institucijoms.
PLB Seimas stebuklingo recepto, kaip sutelkti pinigų, regis, kol kas nerado. Tik dar kartą pakartoti raginimai visoms bendruomenėms mokėti solidarumo mokestį ir rūpintis finansų paieška.
 
Ką daryti su „Pasaulio lietuviu“?
Į PLB XIII Seimo darbotvarkę buvo įtrauktas ir žurnalo „Pasaulio lietuvis“ klausimas. Šis žurnalas šiuo metu yra rengiamas Lietuvoje, spausdinamas Lenkijoje. Per metus parengiami dešimt žurnalo numerių, kurie išleidžiami šešių šimtų egzempliorių tiražu. 500 egzempliorių keliauja pas prenumeratorius, o 100 – išdalijama.
Žurnale galima atrasti daug aktualios ir įdomios informacijos. Jis turi neabejotiną reikšmę istoriniu požiūriu. Tačiau ir vėl koją kiša finansai. „Pasaulio lietuvis“ yra tapęs vienu iš nuostolingu PLB projektų. Viena iš priežasčių – labai padidėję Lietuvos pašto įkainiai. Šiuo metu žurnalo išsiuntinėjimas prenumeratoriams kainuoja net daugiau nei jo atspausdinimas.
Kitas dalykas – didžiuliais tempais mažėja prenumeratorių. Pasak žurnalo redaktorės Audronės Škiudaitės, senieji prenumeratoriai miršta arba nebepajėgia skaityti, o jaunimas, geriausiu atveju, skaito internetinę žurnalo versiją.
Visi diskusijos dalyviai sutiko, jog svarbu išlaikyti žurnalą, kuris fiksuotų PLB gyvenimo įvykius, padėtų bendruomenėms sužinoti vienai apie kitą. Kita vertus, taip pat pabrėžta, kad reikėtų keisti žurnalo turinį, pateikti daugiau patrauklios ir aktualios informacijos, daugiau reklamuoti žurnalą. R. Narušienė teigė, jog svarstoma galimybė perkelti žurnalo leidybą į JAV. Priežastis paprasta – būtent JAV lietuviai sudaro daugumą „Pasaulio lietuvio“ skaitytojų. Tačiau kol kas aiškinamasi dėl spausdinimo įkainių. Kita vertus, tai, kaip gelbėti „Pasaulio lietuvį“, veikiausiai turės nuspręsti jau nauja PLB Valdyba. Kokia ji bus, kas bus PLB Valdybos pirmininkas – tai sužinosime jau penktadienio posėdyje.
 
www. bernardinai.lt

Zenekos nuotr.

Nuotraukose:

1. Prelatas E. Putrimas pasidžiaugė, jog pernai švęstas Šiluvos Dievo Motinos jubiliejus buvo lietuvių paminėtas visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
2. Liuteronų vyskupas M. Sabutis pasidžiaugė, jog prieš metus pavyko sujungti Lietuvos ir Išeivijos Liuteronų Bažnyčias
3. PLB garbės teismo pirmininko A. Rugieniaus tvirtinimu, niekas negali uždrausti lietuviui priklausyti PLB
4. Valdybos pirmininkė R. Narušienė pasidžiaugė iždininko R. Pliauros pasiaukojimu

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra