Pirmosioms „Naujienoms“ – 110 metų

Autorius: Data: 2011-12-09, 11:33 Spausdinti

Pirmosioms „Naujienoms“ – 110 metų

Genovaitė BURNEIKIENĖ, Vilnius

Lietuvių periodinės spaudos leidinys „Naujienos“ buvo išleistas 1901 metais Mažosios Lietuvos teritorijoje – Tilžėje. Pirmojo „Naujienų“ numerio paantraštėje buvo nurodyta, jog tai „mėnesinis žmonių laikraštis“, o pratarmėje „Mūsų troškimai“ buvo išdėstyti pagrindiniai leidinio uždaviniai.

Leidinio pratarmėje redakcija nurodė naujo laikraščio pagrindinį tikslą; „išleisdami šį laikraštį mes norėtume suteikti žmonėms pamokančius skaitymus ir pranešti jiems visokias naujienas iš Lietuvos ir kitų žemių, nesimaišydami į kovą su valdžia“ (1) (išskirta – G. B.), paaiškindama šio tikslo aplinkybes, jog „tokiu būdu mes norėtume palengvinti mūsų raštams kelius prasiplatinimo Lietuvoje“ (2). Matyt, tikėtasi, jog ši neutrali leidinio pozicija sumažins carinės valdžios griežtus draudimus šiam leidiniui ir „Naujienos“ galės greičiau pasiekti savo skaitytojus.

Pagrindinis redakcijos tikslas, suprantama, jog lėmė ir naujo lietuvių periodikos leidinio pavadinimą – „NAUJIENOS“. Tai pirmasis leidinys lietuvių periodikos biografijoje, kurio pavadinime akcentuojamas žodis „Naujienos“, pabrėžiantis leidinio paskirtį. Beje, lietuvių periodika 1901 metais skaičiavo 78 metus.

Prisiminkime, kokia sudėtinga ir komplikuota lietuvių periodinės spaudos istorija. Pirmasis lietuvių periodikos leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“ pasirodė 1823 metais Mažojoje Lietuvoje gotišku raidynu. Vėliau pradėjo eiti įvairaus pobūdžio ir skirtingų tipų leidiniai lietuvių kalba, deja, tai buvo dažniausiai provokiškos orientacijos leidiniai, spausdinti gotišku šriftu, todėl Didžioje Lietuvoje jie nebuvo populiarūs.

Lietuvos šviesuolių siekiai leisti periodinius leidinius Lietuvos gyventojams gimtąja kalba lotynišku raidynu sutikdavo įvairiausias kliūtis carinės Rusijos valdininkų kabinetuose. Buvo parengti leidinių projektai „Pakeleivingas“, „Aitvaras“, „Mūsų amžius“, „Lietuvis“ ir prašymai leisti spausdinti periodinius leidinius lotynišku raidynu, tačiau leidimų negauta.

Taigi, Lietuvos gyventojai galėjo skaityti, dažniausiai, religinio pobūdžio spaudinius bei nuo 1846 metų leidžiamą Lauryno Ivinskio kalendorių „Metų skaitlius ūkiškas ant metų Viešpaties …“, kuris išeidavo kartą per metus. L. Ivinskis parengė ir išleido 22 kalendorius (19 lotynų raidėmis ir 3 kalendorius graždankos raidynu – spaudos draudimo metais).

Ypač sudėtinga padėtis viešosios informacijos sklaidai ir gimtosios kalbos egzistencijai susiklostė spaudos draudimo metais (1864-1904 ), kai D. Lietuvoje buvo uždrausti visi raštai lotyniškomis raidėmis. Tad lietuvių pasaulietinė ir katalikiška inteligentija ieškojo būdų kaip išsaugoti gimtosios kalbos erdvę ir pasipriešinti stiprėjančiam rusinimo procesui.

Tautinio atgimimo jėgų pastangomis 1883 metais M. Lietuvoje buvo išleistas pirmasis lietuvių periodikos leidinys „Aušra“ („Auszra“) lotyniškomis raidėmis. Šis leidinys slaptai knygnešių gabentas ir platintas Lietuvoje. „Aušra“ plačiai pasklido po D. Lietuvos lietuvių namus, ją skaitė V. Europos šalyse bei JAV gyvenantys lietuviai. „Aušra“ žadino tautinio atgimimo idėjas, ugdė tautinę savimonę, skatino tautiečius domėtis savo šalies istorija, liaudies papročiais, gimtosios kalbos išsaugojimu.

Taigi, „Aušra“ buvo pirmasis periodinis leidinys, turėjęs reikšmingą įtaką D. Lietuvos gyventojams bei kitose šalyse gyvenantiems lietuviams, ugdęs gimtojo krašto ir gimtosios kalbos meilę. Deja, dėl sudėtingų leidybos ir organizacinių sąlygų, 1886 m. išėjo paskutinis „Aušros“ numeris.

Sustojus „Aušrai“ vyko polemika dėl lietuvių periodikos lotyniškomis raidėmis. Būta pasiūlymų, kad reikia atgaivinti „Aušrą“, tačiau „Lietuvos“ draugijos nariai pasiūlė leisti naują leidinį, kuris būtų skirtas aktualiausioms D. Lietuvos problemoms.

Aušrininkų pradėtą veiklą pratęsė varpininkai, pradėję 1889 m. M. Lietuvoje leisti periodinį leidinį „Varpas“. Modeliuojant naujojo leidinio veiklos programą, jos ašimi tapo „Lietuvos“ draugijos programa.

Tiesa, 1887 m. M. Lietuvoje pasirodė leidinys „Šviesa“, kuris buvo nelegaliai platintas D. Lietuvoje. Šis leidinys „laikraštis Žemaičių ir Lietuvos mylėtojų“ buvo skirtas tik katalikiškai Lietuvos gyventojų auditorijai, nes šio leidinio redakcija griežtai pasisakė prieš pasaulietinę inteligentiją. „Šviesos“ pirmojo numerio „Įžangoje“ nurodoma, jog „dėl veikesnio apszvietimo žmoniu reikalingiausiu ir naudingiausiu yra gerai taisytas laikrasztis“. Tačiau, pasak „Šviesos“ redakcijos, „buvo jau pas mus garsingas laikrasztis „Auszra“, vienok ans neturėjo krikszczioniszkos dvases, prieszingas katalikiszkam tikėjimui ir erzinantis svietiszką vyresnybę, ne tik nedarosi nenaudingu reikalams apszvietimo, bet dar sędamas tarp gyventoju nesutikimus, didina tamsumą, per tai ne ilgai trukus pragaiszo. Dabargi matydami neįsakytai didį reikalą to dalyko rasztu pradėjome rupintiesi apie iszdavimą visoje tiktybėje naudingo laikraszczio vadinamo „SZVIESA“ (3).

„Šviesos“ leidėjai nesugebėjo teisingai įvertinti „Aušros“ reikšmės lietuvių tautai ir gimtajai kalbai. Jie savo leidinį skyrė tik krikščioniškiems klausimams. „Šviesa“ po metų sustojo ir nors 1890 m. vėl buvo atgaivinta, tačiau po kelerių mėn. nustojo egzistavusi. Kitas katalikiškos pakraipos leidinys „Tėvynės sargas“ išėjo 1996 m. Tižėje ir buvo nelegaliai platinamas D. Lietuvoje.

Periodinės spaudos svarbą D. Lietuvos gyventojams suprato ne tik lietuvių šviesuomenė, bet ir caro politikos vykdytojai, kurie skatindami rusinimo procesą, platino periodinius leidinius rusų kalba. Nagrinėdamas laikraščių paplitimą Kauno gubernijoje 1988–1910 metais Mykolas Biržiška nurodo, jog „1898 m. rusų kalba buvo išplatinti 9774 egz., lenkų k. – 3089 egz., latvių k. – 514 egz., žydų k. 433 egz., vokiečių k. – 493 egz. periodinių leidinių“ o „ 1903 m. rusų kalba buvo išplatinti 12 485 egz., lenkų k. – 4710 egz. žydų k. – 1197 egz.; latvių k., – 812 egz., vokiečių k. – 743 egz.“ (4). Šie duomenys rodo, jog per penkerius metus Kauno gubernijoje išaugo gyventojų susidomėjimas periodiniais leidiniais.

D. Lietuvoje buvo platinami periodiniai leidiniai kitomis kalbomis, kurie skleidė rusifikacijos ir polonizacijos idėjas, propagavo priešiškas mūsų tautai vertybes, trukdė tautinio atgimimo idėjų sklaidai. Tik išėjus „Varpui“, kuris, pasak leidėjų, buvo „visos Lietuvos“, Lietuvos gyventojai galėjo vėl skaityti periodinius leidinius gimtąja kalba. Deja, lietuviški leidiniai buvo platinami nelegaliai, už jų platinimą bei laikymą caro valdininkai griežtai bausdavo.

„Varpas“ savo skaitytojams paskelbė, kad „jis busiąs laikraščiu ne kokiam luomui“, o „visos Lietuvos“, pabrėžęs, jog pagrindinės vertybės, kuriomis bus pagrįsta leidėjų veikla – tai šviesa ir tiesa, dora ir vienybė, patriotizmas ir tolerancija, kurių dėka „Varpas“ siekė vienyti tautos įvairius sluoksnius ir skirtingas sroves, nes, pasak „Varpo“, lietuvių tautos tikslas aukščiausia vertybė, aukščiau už katalikybę bei kitas institucijas. Dėl šių vertybių „Varpas“ polemizavo su JAV lietuvių periodiniais leidiniais bei katalikiškos periodikos atstovais. Lietuvių tautos vienybės, humanizmo, tautinio išsivadavimo idėjos, jų plėtojimas „Varpo“ numeriuose išskyrė šį leidinį iš kitų, to laikotarpio lietuviškų leidinių.

„Varpo“ leidėjai skyrė daug dėmesio ryšiams su skaitytojais, siekdami atsakyti į svarbiausius, tautiečius dominančius, klausimus. Todėl „Varpo“ redakcija 1890 m. išleido valstiečiams skirtą leidinį „Ūkininką“, kurio puslapiuose daugiausia vietos buvo skiriama valstiečiams rūpimoms problemoms, o 1901 metais, norėdama, kad daugiau gyventojų pasiektų „visokios naujienos“ gimtąją kalba, išleido ir leidinį „Naujienos“.

Tad, kokia buvo lietuvių periodikos situacija 1901 metais, kai pasirodė naujo pobūdžio leidinys „Naujienos“? Žinome, jog lietuvių periodika plėtojosi iš trijų versmių, esančių kituose arealuose ir skirtingose socialinėse sferose.

Pirmoji lietuvių periodikos ištaka – leidinys „Nusidavimai…“ išleistas M. Lietuvoje 1823 m., o 1901 metais M. Lietuvoje buvo leidžiama 12 periodinių leidinių: laikraščių, žurnalų, bei specialių priedų skirtingoms gyventojų grupėms. Deja, M. Lietuvos periodikos leidiniai lietuvių kalba buvo spausdinami gotiškomis raidėmis, juose dominavo provokiškos pozicijos, labai retai buvo talpinami rašiniai apie D. Lietuvos įvykius, todėl šie leidiniai nebuvo populiarūs D. Lietuvoje.

Kita lietuvių periodikos versmė – JAV lietuvių periodika. Pirmasis periodinis leidinys „Gazieta Lietuviška“ išleistas 1879 metais Niujorke, o 1901 metais JAV buvo leidžiama 15 įvairaus tipo bei skirtingų orientacijų periodinių leidinių lietuviams. Suprantama, jog JAV lietuvių periodika buvo skirta ten gyventiems lietuviams, nors jos puslapiuose spausdintos naujienos ir iš Lietuvos. JAV lietuvių periodika buvo įvairialypė idėjiniu bei tipologiniu požiūriu. Šalia liberalių demokratinių leidinių, ėjo katalikiški, liberalų, laisvamanių ir pramoginiai leidiniai, tačiau, suprantama, būnant kitame žemyne, žinios iš Lietuvos ir JAV leidiniai D. Lietuvą retai pasiekdavo.

Trečioji versmė – tai D. Lietuvai skirti lietuvių periodiniai leidiniai, kurie dėl represinės caro valdžios politikos buvo leidžiami M. Lietuvoje ir nelegaliai platinami gimtajame krašte. Šios versmės pirmtakė „Aušra“, ėjusi 1883–1886 metais ir pažadinusi pasaulietinę ir katalikišką inteligentiją leisti lietuvių periodinius leidinius lotynų raidėmis ir juos nelegaliai platinti carinės valdžios prislėgtame Lietuvos krašte. „Aušros“ leidėjai įrodė, kad ir spaudos draudimo sąlygomis galima spausdinti ir platinti periodinius leidinius gimtąja kalba. Tad, 1901 metais M. Lietuvoje buvo leidžiami ir nelegaliai platinami D. Lietuvoje šie periodiniai leidiniai : „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“ ir „Naujienos“.

Taigi lietuvių periodika mūsų krašte buvo platinama nelegaliai, todėl oficialioji statistika jos nefiksavo. Ją platino knygnešiai, tautos šviesuomenės atstovai, lietuvybės puoselėtojai. Išėjus „Naujienoms“, kurių pagrindinė užduotis buvo – informuoti D. Lietuvos gyventojus apie svarbiausius įvykius Lietuvoje ir kitose šalyse; skelbti tautiečiams naujienas, leidėjai deklaravo, kad jie tik objektyviai informuos Lietuvos gyventojus apie svarbiausius įvykius, vykstančios Lietuvoje ir kitose šalyse, „nesimaišydamos į kovą su valdžia“. Leidėjai teigė, kad laikraščio puslapiuose bus nušviesti „reikalai žemdirbystės, sodininkystės, gyvulių auginimo, bitininkystės“, nes „tai yra toki žmonių reikalai, kurių atlikimas nė Moskolijoj, nė Lenkijoj, nė Latvijoj, nė Finlandijoj nėra valdžios trukdomas“ (5). Redakcija nurodė, kad būtina svarstyti „reikalus amatininkų: siuvėjų, kurpių, stalių, mūrininkų ir kitų, kurių amatas turi surišimą su reikalais ūkininkų, pirklių ir kitų Lietuvos žmonių“ (6). Leidėjai išskyrė lietuvių tautai žalingą emigracijos problemą, kadangi „vis daugiau kraustosi iš Lietuvos į kitus kraštus“, dėl to „darbininkų emigracija turi didelį svarbumą mus gyvenime“ (7), todėl reikia surasti emigracijos priežastis ir tik jas pašalinus bus galima tikėtis, kad sumažės emigracijos mastai, – aiškino „Naujienos“.

Pratarmėje pabrėžta, kad „Naujienos“ skelbs „visokius valdžios įstatymus, kaip senus taip ir naujus, kurie yra svarbu žmonėms žinoti“, todėl pateiks jų vertimą, kad gyventojai žinotų „kas žmonėms valia daryt, o kas užginta“ (8), pažymi redakcijos atstovai. Tokie pagrindiniai „Naujienų“ redakcijos tikslai nurodyti pirmojo numerio pratarmėje, pabrėžiant, kad redakcija tikisi, jog „tautiečiai nepapeiks tokių mus troškimų ir ateis mums į pagalbą“ (9). Todėl leidėjai, norėdami, kad skaitytojai aktyviai rašytų apie įvairius įvykius iš Lietuvos gyvenimo, išspausdino „Žinių rašytojams“ patarimus. Juose paaiškinama, kad „laikraštis jūsų tarnas ir apgynėjas“, nes „per jį įgalite tartis apie savo vargus ir apie apsigynimą nuo tų vargų“, todėl „juo daugiau bus žinių „Naujienose“, juo jos bus naudingesnės skaitytojams“, tad “siųsti žinias į laikraštį gali kiekvienas, kuris tik moka rašyt“ (10), – nurodo leidėjai.

„Naujienose“ glaustai ir aiškiai paaiškinama, kaip ir apie kokius įvykius reikia rašyti korespondencijas, „turi būti paminėta vieta (kur atsitiko) laikas (kada atsitiko) ir žmonės (kas prie ko prigulėjo)“, nepamirštant, kad „juo žinia yra naujesnė, juo ji geresnė“ (11), – pabrėžiami pagrindiniai reikalavimai. O skaitytojams paaiškinama, kaip galima įsigyti naująjį leidinį. Taigi „Naujienų“ leidėjai ne tik siekė Lietuvos gyventojus informuoti apie svarbiausius gimtojo krašto bei užsienio įvykius, bet ir tikėjosi išsiauginti korespondentų būrį, kurie, įvaldę informacinių žanrų pagrindus, bendradarbiautų „Naujienų“ laikraštyje.

Pirmojo „Naujienų“ numerio atsakingasis redaktorius Jurgis Lapinas, o faktinis redaktorius Jonas Bagdonas. Daugelis spaudos tyrinėtojų šį leidinį priskiria žurnalams. Deja, tuomet, kai periodiniai leidiniai buvo leidžiami M. Lietuvoje ir platinami Lietuvoje nelegaliai, o žinios apie įvykius D. Lietuvoje gaunamos atsitiktinai, vargu ar esant tokios sąlygoms, įmanoma buvo leisti informacinį laikraštį. Tad ir „Naujienų“ leidinio tipas eklektiškas, turintis ir žurnalo ir laikraščio požymių. Nelegaliai platinamiems leidiniams buvo parenkamas ir patogesnis formatas, o dėl reto periodiškumo – leidiniai buvo didesnės apimties ir ištisinės paginacijos.

„Naujienų“ numerio struktūra dėl leidinio formato artimesnė žurnalo tipo leidiniams. Be to „Naujienose“ dominuoja švietėjiško pobūdžio bei grožinės literatūros rašiniai, o informaciniams raštams skiriama mažiau vietos. Suprantama, kad, leidžiant „už rubežiaus“, surinkti ir operatyviai išspausdinti naujienas apie D. Lietuvos svarbiausius įvykius buvo neįmanoma, todėl nelegaliai leidžiami leidiniai išeidavo tik kartą per mėnesį.

Pirmasis „Naujienų“ numeris 8 puslapių (26×17). Leidinio pirmojo puslapio viršuje – laikraščio „galvutė ir leidinio duomenys“, žemiau – pratarmė „Mūsų troškimai“, kurioje atskleisti redakcijos veiklos būdai. O 2-4 puslapiai skirti verstiniams straipsniams „Stebuklai mokslo“ apie žmogaus ir gamtos sąsajas bei „Ar Dievui ar Mamonui“ apie girtuokliavimo pasekmes. Kituose puslapiuose išspausdinti rašiniai po rubrikomis „Iš Lietuvos“, „Lietuviai svetur“, „Iš svetimų šalių“. Tekstas spausdintas dviem skiltimis, panaudojant grafinius elementus.

Šiandien šis leidinys mums vertingas, kaip dokumentas, kuriame užfiksuota, kas įvyko D. Lietuvoje prieš 110 metų. „Naujienos“ įamžino mūsų šalies įvykių tėkmės fragmentus, socialinio gyvenimo skaudulius, sunkią mūsų krašto priespaudos dalią. Skaitydami rašinius po rubrika „Iš Lietuvos“, sužinome, kad Sintautuose apgavikas iš gyventojų pasiskolino pinigų ir dingo. O Suvalkijos pav. Pajevonio ūkininkas tik po kelerių metų laimėjo bylą prieš dvarponį. Tuomet Lankeliškėse atsitiko nelaimė; ten kuliamoji mašina sužeidė piemenukui ranką. Kita rubrika „Lietuviai svetur“ skirta rašiniams, kurie atskleidžia, kaip sekėsi mūsų kraštiečiams svetimuose kraštuose. Žinutėje iš Anglijos rašoma, kad parapijiečiai įsteigė komitetą ir komiteto nariai moka atlyginimą kunigui, todėl dabar dar lieka pinigų ir bažnyčios priežiūrai. Kita žinutė iš Škotijos informuoja, kad į Glazgovą atvyko lietuvis kunigas.

Po rubrika „Iš svetimų šalių“ išspausdintas gan ilgas „Laiškas iš Kitajaus“. Jame lietuvis aprašo sunkią kareivio dalią, vargingą kelionę bei pirmąsias kovas Kinijoje. Redakcija nurodo, kad „šitas laiškas ėjo 2 mėnesiu ir 10 dienų“ (12). (Žinoma, Lietuvoje paštas buvo spartesnis, tačiau tai buvo pagrindinis ryšio su D. Lietuva būdas, todėl žinios apie įvairius įvykius redakciją pasiekdavo po ilgo laiko). Kita žinutė apie svetur vykstančius įvykius informavo, kad Anglijos kariai kovoja prieš vietinius gyventojus Afrikos valstybėje.

Skyrelyje „Naudingos knygos“ pateiktas net 13 knygelių sąrašas, kurias reikėtų perskaityti, norint sėkmingai ūkininkauti ar imtis kokio amato. Ir pabaigoje – „Juokai“: apie piktą žmoną ir linksmas situacijas turguje.

Ši pirmojo „Naujienų“ leidinio numerio struktūra nepasikeitė visus 1901 metus. Tiesa, pirmuose kiekvieno numerio puslapiuose be literatūros kūrinių, kartais buvo spausdinami ir aktualioms problemoms skirti straipsniai. Štai penktajame „Naujienų“ numeryje išspausdintas straipsnis „Liaukimės svetur bevažinėję“. Redakcija ragina „liaukimės svetur bevažinėti“, nes ir „namie galime duoną rasti… Tik reikia netinginiauti, gudriau ir drąsiau būti“ (13), – aiškina skaitytojams ir skatina aktyviau tautiečius domėtis prekyba, būti drąsesniais. Straipsnyje „Prekystė Lietuvoje“ (Nr. 3.) apgailestaujama, kad lietuviai vangiai imasi prekybos, tik keletas lietuvių turi parduotuves, todėl dėl varganos padėties dauguma šeimų savo 8-9 metų vaikus išleisdavo piemenauti. Straipsnyje „Apie piemenis“ (Nr. 4) atskleidžiamos tos varganos basakojės vaikų vasaros. Iš straipsnio „Padėjimas mūsų samdininkų“ (Nr. 8) sužinome, kaip sunkiai pas ūkininkus dirbo samdininkai, kokiomis sąlygomis jiems teko gyventi. Redakcija apgailestauja, kad Šakiuose molinių puodų dirbtuvėje dirba „tik vokiečiai ir nė vieno lietuvio“, kuris išmokęs puodžiaus amato, galėtų lengviau pelnyti duonos (Nr. 9). Apie „malūnus, plytnyčias, kailinyčias“ aiškinama straipsnyje „Pramonė ir amatai“ (Nr. 12) ir pabrėžiama, kokia jų nauda gyventojams ir Lietuvai. O straipsnis „Apie sodininkystę“ skaitytojus moko, kaip reikia parengti žemę ir užsiveisti sodą. (Nr. 6).

Redakcija savo skaitytojus perspėjo, išspausdinusi straipsnį „Tikėjimas į burtus ir jo pasekmės“ (Nr. 10), kad po kaimus vaikšto nemažai apgavikų, norėdami apgauti tikintį įvairiais burtais žmogelį. O straipsnis „Naujas budas kirpimo „avelių“ (Nr. 12) praneša, kad ir kunigai sugalvoja įvairiausių būdų, kad „papildytų savo pinigines“. Per 1901 metus po rubrika „Iš Lietuvos“ paskelbta nemažai trumpų žinučių iš įvairių Lietuvos vietovių. Dažniausiai rašoma apie nelaimes: gaisrus, ligas, nelaimingus atsitikimus, muštynes, vagystes, apgavystes, žmogžudystes. Neretai skelbiama apie kunigus, kurie reikalauja vis daugiau pinigų, o vėliau juos iššvaisto savo reikmėms. O daugelis parapijiečių skundžiasi, kad jie nori melstis lietuviškai, o ne lenkiškai. „Naujienose“ pranešama apie įvairius konfliktus tarp lenkų ir lietuvių. Nors didžiuma naujienų blogos, tačiau būta ir gerų naujienų.

„Naujienos“ praneša (Nr. 9), kad ūkininkai „vis daugiau leidžia savo vaikus į mokslus“, o „patys dažniau skaito spausdintas knygutes, kaip reikia tvarkyti ūkius“ (14). Kita žinutė informuoja, kad „Senapilėje yra 5 krautuvės lietuvių“, tačiau dar patys nesugeba apsirūpinti prekėmis „ir perka iš žydų“, o reikia „tarpusavyje sutarti ir apsirūpinti“ (15), – pataria autorius. Iš Kalvarijos pranešama, kad ir Liudvinave atidaryta lietuviška krautuvė (Nr. 12), tad lietuviai vis drąsiau imasi prekybos.

Redakcija ragino savo skaitytojus, kad jie aktyviau bendradarbiautų; „būtų malonu, kad ir iš kitur atsiųstų mums panašias žinias“ (16), – rašė „Naujienos“. O apie išsiųstus rašinius autoriai sužinodavo po rubrika „Atsakymai“. Čia buvo nurodoma, koks rašinio likimas ir išsakomos pastabos autoriams: „Liepukui: išsiųsta į Ameriką „Apie davatkas“. Barzdylai: „Geologiški pragovai“ tinka. Lauksime daugiau. Ar ne geriaus but parinkt populiariškesnį užvardijimą, pvz: „Žemės gyvenimas“ ar kaip kitaip?“ (17), o kitą autorių padrąsina; „Geruliui: Tamstai sekasi rašyt: prašome daugiau“ (18).

„Naujienų“ septintajame numeryje yra ir reklamai skirta rubrika „Apgarsinimai“; skelbiama, kad prie Garliavos parduodamas dvaras ir, kad redakcijoje galima įsigyti dr. V. Kudirkos paveikslą.

Išleisdama 1901 metų paskutinį (12) numerį, „Naujienų“ redakcija savo prenumeratoriams pranešė, kad „prie šio numerio pridedame priedą knygelę „Vanduo ant žemės, po žeme ir viršuje žemės“ – dovana“ (19) – nuolatiniams skaitytojams.

Antraisiais leidimo metais „Naujienos“ pakeitė savo formatą; jis sumažėjo, todėl buvo spausdinama daugiau puslapių bei kiekvienas leidinio numeris buvo „aprengtas“ spalvotu viršeliu. Pirmajame viršelio puslapyje – leidinio pavadinimas, turinys ir leidinio duomenys, o kitame – knygų sąrašas. Ši leidinio struktūra artimesnė žurnalui, nes tekstas spausdintas ištisai, kiekvieno numerio paginacija atskira. Tačiau rubrikų sistema nepasikeitė ir „Naujienos“ skelbė, esą – tai „mėnesinis žmonių laikraštis“.

Tačiau antraisiais metais „Naujienose“ daugiau vietos skiriama grožinės literatūros kūriniams, pažintiniams bei mokslo populiarinimo straipsniams, o socialiniams klausimams ir naujienoms skirta mažiau vietos. Beje, pastebimas ir siauresnis skelbiamų naujienų spektras. „Naujienose“ spausdinami ilgi straipsniai, pvz., „Iš žemės gyvenimo“ (Nr. 4), kuris buvo spausdinamas net per 4 numerius. Skaitytojai supažindinami su kitų šalių ekonomine ir socialine padėtimi, gyventojų tradicijomis, tuokart „Iš Lietuvos“ spausdinama mažai korespondencijų. Bemaž kiekviename „Naujienų“ numeryje pranešama apie lietuvių ir lenkų kivirčus dėl pamaldų bažnyčiose gimtąją kalba, rašoma apie gaisrus, nelaimes, apie skaudžias girtavimo pasekmes, skriaudžiamus samdinius bei ūkininkų rūpesčius.

„Naujienos“ skelbė ir apie džiugius įvykius; „Įsteigta Suvalkiečių Ukiškoji Draugystė, susirinko net 160 narių“ (20), o „Šiauliuose įsteigta prekystės mokykla“ (Nr. 5), Kriukuose ir Liudvinavoje atidarytos lietuvių krautuvės (Nr. 4), todėl tautiečiai raginami,- „ vyrai, sekite šitą madą“, kaip Švėkšnos gyventojai, kurie „patys pradėjo mokytis rašyt. Viens nuo kito gauna išrašytas lietuviškas literas ir iš anų pradeda mokytis“ (21). O štai Suvalkijoj greitai pradės statyti pavargėliams namus (Nr. 2).

Redakcija daugiau dėmesio skyrė savo korespondentams, aiškino kaip ir apie ką reikia rašyti „Naujienoms“ bei po rubrika „Atsakymai“ informavo apie kiekvieno gauto laiško likimą. „M. Tinginiui: Pradžia sunki. Skaitykit, lavinkitės. Rašykit atsitikimus iš viešo gyvenimo, parapijų, valsčių, sudų ir kt“, o kitiems autoriams praneša – „Kalnakasiui: Kor. Iš Škotijos tilps Nr. 9“, „K.P. iš Pet.: Kor. Apie kunigą Ant. nusiuntėm į „Tėv. Sargo“ redakciją“ (22).

Trečiaisiais „Naujienų“ egzistavimo metais dar sumažėjo naujienų „Iš Lietuvos“, tad leidėjai negalėjo realizuoti pagrindinio leidinio tikslo. Matyt, dėl korespondencijų stokos iš D. Lietuvos, redakcijai teko skelbti daugiau informacijos po rubrika „Visokios žinios“ apie įvykius iš įvairių pasaulio šalių. Apie iškilusius leidėjams sunkumus liudija tai, kad 1903 metais net triskart išėjo dvigubi (Nr. 1-2, 4-5, 11-12) „Naujienų“ numeriai, o vienas net keturgubas (Nr. 7-10) numeris. Tiesa, šiame numeryje „Nuo Redakcijos“ paaiškinta, kad „išleidžiame šį kartą „Naujienas“, pridėję prie jų „Ūkininko kalendorių 1904 metams“, kurį, tikimės, skaitytojai kaip priderant priims. Dėlei pridedamojo čia „Kalendoriaus“ pačias „Naujienas“ turėjome šį kartą suploninti ir išleisti keturis numerius kartu. Skaitytojai, tikimės, nesijaus tuo nuskriausti“ (23),- rašo leidėjai.

Suprantama, kad po kelerių mėnesių skelbiamos naujienos nebe naujos, nes kiti leidiniai jau pranešė apie naujesnius įvykius. Esant tokioms aplinkybėms, savo skaitytojams „Naujienų“ redakcija Nr. 11-12 pranešė, kad „išleisdami šituodu paskutiniu „Naujienų“ numeriu, męs baigiame vienkart ir jų gyvenimą“, paaiškindama, jog „pertraukiame pradėtą „Naujienose“ darbą, nes trijų metų patyrimas (…) prispyrė mus galų gale susiprasti, susisiaurinti ir pasirinkti tuo tarpu vieną jau patogesnį kelią prie mūsų užmanytojo tikslo.“ Leidėjai nurodo, kad šio sprendimo pagrindinė priežastis – tai „sąlygos, kurios dabar kaip replėmis spaudžia mus ir varžo“, todėl „ramus ir nekaltas kūrybiškas darbas, kurį buvome užsimanę „Naujienas“ įkurdami, (…) dabartinėse sąlygose yra neišpasakytai apsunkintos, kad męs galėtume jį normališkai varyti“ (24), – reziumuoja leidėjai. O „Naujienų“ „Rašytojams“ redakcija praneša, kokius jų rašinius ir kurių leidinių redakcijoms persiuntė.

Taigi, pagrindinė priežastis, dėl kurios nustojo ėjusios „Naujienos“ – tai caro valdžios represinės sąlygos, kurios trukdė redakcijai įgyvendinti savo taikią – informacinę misiją. Todėl, manytume, kad nepagrįstas tvirtinimas, kad „kraštui vis labiau įsipolitikuojant, „Naujienos“ didesnio pasisekimo nesurado ir nuo 1904 m. pradžios jų jau nebeleidžiama“ (25), nes ir „Varpo“ redakcija D. Lietuvos gyventojams pranešė, kad „ po N. Metų nusprendėme „Naujienų“ neišleidinėti. Naikindami „N-nas“ męs privalytume dabar sujungti visas savo bendras spėkas; kurias pirma blaškėme dar į kitas šalis, ypačiai prie Ūkininko ir kiek galėdami, pasirūpinti jį labiaus pagerinti, o jei galima būtų – ir padidinti“ (26), – paaiškina „Varpas“.

Aptardami šį periodinį leidinį turime konstatuoti, kad „Naujienos“ atliko svarbią misiją, nes jos skleidė informaciją gimtąja kalba, ugdė meilę gimtajam kraštui, skelbė humanistines idėjas, rūpinosi tautiečių švietimo bei socialiniais klausimais, informavo apie svarbiausias krašto aktualijas.

Šiandien „Naujienos“ mums svarbios, kaip dokumentas, nes jos įamžino mūsų šalies gyvenimo tarpsnį, kuris atskleidžia praėjusio šimtmečio realijas, mūsų tautiečių lūkesčius, visuomenės problemas, gyventojų siekius ir sunkumus.

„Naujienos“ – tai mūsų periodinės spaudos raidos fragmentas, atskleidžiantis komplikuotą lietuvių periodikos raidos etapą ir pasiaukojantį spaudos leidėjų darbą, siekiant informacijos sklaidos viešoje erdvėje, drastišku spaudos draudimo laikotarpiu. „Naujienos“ – tai liudininkas, leidžiantis mums šiandien pažvelgti, suprasti ir pajusti praėjusio šimtmečio dvelksmą.

Literatūra:

1. Mūsų troškimai. Naujienos, 1901, nr.1, p. 1.

2. Ten pat, p.1.

3. Įžanga. Szviesa, 1887, nr. 1, p.1.

4. Biržiška M. Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos. Kaunas, 1938, kn. 2, p. 262.

5. Mūsų troškimai. Naujienos, 1901, nr. 1, p. 1.

6. Ten pat, p. 2.

7. Ten pat.

8. Ten pat.

9. Ten pat.

10. Žinių rašytojams. Naujienos, 1901, nr. 1, p. 8.

11. Ten pat.

12. Laiškas iš Kitajaus. Naujienos, 1901, nr. 1, p. 7.

13. Liaukinės svetur bevažinėję. Naujienos, 1901, nr. 5, p. 33.

14. Ūkininkai. Naujienos, 1901, nr. 9, p. 69.

15. Prekystė. Naujienos,1901, Nr. 9, p. 69.

16. P.S. Naujienos, 1901, nr. 6, p. 48.

17. Atsakymai. Naujienos, 1901, nr. 8, p. 64.

18. Atsakymai. Naujienos, 1901, nr. 12, p. 96.

19. Prenumeratoriams iš Lietuvos. Naujienos, 1901, nr. 12 p. 96.

20. Suvalkiečių ūkiškoji draugystė. Naujienos, 1902, nr. 7, p. 13.

21. Vyrai sekite šitą madą. Naujienos, 1902, nr. 5, p. 19.

22. Sandarbininkams. Naujienos, 1902, nr. 8, p. 14.

23. Nuo Redakcijos. Naujienos, 1903, nr. 7-10, p. 156.

24. Skaitytojams. Naujienos, 1903, nr. 11-12, p. 229.

25. Biržiška V. Iš mūsų laikraščių praeities, Kaunas, 1932, p. 46.

26. Nuo Redakcijos. Varpas, 1904, nr. 1, p. 15.

Nuotraukose:

1. Leidinys „Naujienos“, 1902 m.

2. „Naujienos“, 1901 m. sausis

Voruta. – 2011, gruod. 23, nr. 24 (738), p. 11.

Voruta. – 2012, saus. 7, nr. 1 (739), p. 11.

Periodika , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra