Pirmojo Kretingos muziejininko darbai tęsiami

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Pažinojau Kretingos muziejaus direktorių, Kretingos Garbės pilietį Juozą Mickevičių. Prisimenu jį su mėgstamu juodu paltu ir dideliu rudu portfeliu. Su tuo portfeliu šis muziejininkas, kraštotyrininkas ir pedagogas išvaikščiojo visą Kretingos rajoną ir jame į muziejų sunešė mūsų krašto istoriją“, – prisimena tris dešimtmečius J. Mickevičiaus darbus tęsianti ir muziejų puoselėjanti Vida Kanapkienė.
 
Kretingos muziejaus direktorė pasakojo, kad nuo 1960-ųjų iki 1975-ųjų Kretingos muziejaus direktoriumi dirbęs J. Mickevičius buvo tikras muziejininkas ir prisiekęs istorikas: jis nuolat rengė archeologines, etnografines ekspedicijas. Po šio žmogaus išvykų Kretingos muziejaus fondai praturtėjo etnografijos, istorinės buities eksponatais, augo archeologijos, numizmatikos rinkiniai, senojo liaudies meno kolekcijos.
 
J. Mickevičius aprašė Kretingos rajono mažosios liaudies architektūros ir dailės paminklus, užrašė padavimus, legendas apie piliakalnius, kapinynus, mitologinius akmenis. Į Archeologinių paminklų tyrinėjimus J. Mickevičius kviesdavosi Lietuvos istorijos instituto archeologus. Šio muziejininko dėka 1964 m. buvo atidarytas Dimitravo priverčiamųjų darbų stovyklos muziejus, 1969 m. – memorialinis vyskupo Motiejaus Valančiaus muziejus Nasrėnuose.
 
Platelių valsčiuje, Mačiūkuose 1900 m. gimęs bajoro Petro Povilo Mickevičiaus ir Onos Každailaitės šeimoje, baigęs Plungės gimnaziją, įstojęs į Vytauto Didžiojo universitetą, ištremtas į Sibirą ir grįžęs iš tremties kūrybingiausius savo gyvenimo metus J. Mickevičius paskyrė Kretingos muziejui.
 
„J. Mickevičiaus gyvenimo tarpsnis Kretingoje kažkuo primena manuosius muziejuje praleistus metus. Lygiai prieš trisdešimt metų balandžio 1 dieną Vacys Litvinas už rankos mane atsivedė dirbti į Kretingos muziejų, tuomet įsikūrusį Kretingos pranciškonų vienuolyne. Trys dešimtmečiai prabėgo taip greitai – lyg viena diena. Dirbti atėjau pilna entuziazmo ir jaunatviškos energijos. Muziejui paskyriau pajėgiausius savo gyvenimo metus. Darbą pradėjau su mintimi ir siekiu: muziejus turi būti atvira, demokratiška ir įdomi kultūros įstaiga. Šia nuostata vadovaujuosi iki pat šiol“, – kalbėjo V. Kanapkienė.
 
Ji prisiminė, kad prieš trisdešimt metų daugelis muziejus įsivaizdavo kaip uždaras specifines įstaigas, o muziejininkus – kaip neprieinamus akademinius žmones. Todėl tik pradėjusi dirbti V. Kanapkienė nusprendė pakeisti muziejaus įvaizdį, tuo pačiu puoselėjant mokslinį tiriamąjį darbą, įtaigiau pateikiant ekspozicijas.
 
„Prisimenu savo pirmąją 1985 metais parengtą muziejaus ekspoziciją: krašto istorija nuo giliausios senovės. Tai buvo pakylėtas laikas – pagauti jaunatviško įkarščio kibome į darbus. Rengti ekspoziciją man padėjo iškiliausi Klaipėdos meno elito atstovai: dailininkas Anatolijus Klemencovas, skulptorius Klaudijus Stepanovas, tapytojas Henrikas Natalevičius, fotografas Vytas Karaciejus. Mes pirmieji panaudojome muliažus, komanda pagamino artojo, moters maketus. Tuo metu tai buvo geriausia ekspozicija visoje Lietuvoje“, – pasakojo V. Kanapkienė.
 
Siekdama muziejų padaryti Kretingos miesto traukos centru ir suformuoti įvaizdį, V. Kanapkienė muziejaus – vienuolyno kiemuose užveisė rožynus, rengė poezijos vakarus, kultūrinius renginius, 1987 metais suorganizavo pirmąją mokslinę konferenciją, po metų – antrąją, į muziejaus renginius tuo metu atvykdavo geriausi šalies archeologai.
 
„Dirbdama muziejuje stengiausi išsaugoti tai, ką per daugelį metų buvo sukaupęs ir nuveikęs J. Mickevičius, ir siekiau dar labiau praturtinti, išplėsti muziejų. Tiek aš, tiek J. Mickevičius, kaip muziejaus vadovai, buvome atsidūrę vienodoje situacijoje. 1965 metais Vyriausybės nutarimu Kretingos muziejų buvo nuspręsta perkelti į Palangos kūrybos namus. Tik J. Mickevičiaus ir jį Kultūros ministerijoje palaikiusių draugų rūpesčiu muziejus liko Kretingoje.
 
Man tokia situacija pasikartojo 1990 metais, kada Vyriausybės nutarimu visi religiniai namai turėjo būti grąžinti jų savininkams. Vienuolynas, kuriame buvo įsikūręs muziejus, be jokios abejonės, turėjo sugrįžti jo šeimininkams pranciškonams. Buvo sunku ir skaudu palikti vietą, į kurią buvo įdėta labai daug darbo. Slėgė ir nežinia, kur teks įsikelti: buvo pasiūlymų muziejų įkurti net vaikų darželio patalpose. Tačiau muziejui reikėjo autentiškumo – tam puikiai tiko Tiškevičių rūmai. Džiaugiuosi, kad tuometinė Kretingos valdžia, ypač rajono tarybos pirmininkas Bernardas Anužis, rajono valdytojas Algimantas Šteinys, suprato, kad muziejui reikia reprezentacinių patalpų“, – kalbėjo V. Kanapkienė.
 
Pasak jos, įsikėlus į naujas patalpas prasidėjo antrasis muziejaus gyvenimas ir gimė antroji ekspozicija, muziejaus lankytojus supažindinanti su dvarų kultūra, archeologijos, etnografijos eksponatais. Naujos patalpos buvo susijusios ir su rūpesčiais: pirmą kartą muziejus turėjo „gyvą“ eksponatą – Žiemos sodą.
 
„Kai atėjau dirbti, muziejus jau turėjo puikius specialistus. Tačiau teko ieškoti ir naujų – juk niekas neišmanė apie augalus. Šveitėm lapus, tvarkėme, valėme. Sunkus darbas turi prasmę: muziejus su savo darbuotojais yra gyva istorija. Kad ji tokia liktų, nemirtų, reikia puoselėti vaisius – tik taip muziejus išliks gyvas ir patrauklus. O kad istorija yra gyva, įrodo skaičiai: mano darbo pradžioje muziejus turėjo 20 tūkst. eksponatų, šiandien jų – 64 tūkst.“, – sakė V. Kanapkienė.
 
V. Kanapkienė pastebėjo, kad jos darbo trisdešimtmetis pažymėtas simboliu: muziejuje ji rengia trečiąją ekspoziciją. Šį kartą planų ir idėjų – kaip niekada daug.
 
„Kadangi pagal laimėtą projektą muziejui yra skiriami penki milijonai litų, galime pagalvoti apie itin kokybišką ekspoziciją, muziejaus plėtrą. Buvusio malūno pastate įsikurs ekspozicija, kurioje per baltų mitologiją, šventes ir darbus keliausime po mūsų krašto istoriją. Ekspozicija prasidės Užgavėnių švente ir baigsis Kūčiomis. Laikotarpyje tarp šių švenčių atskleisime senovės amatus, mūsų protėvių puoselėtą kultūrą. Malūno patalpose įkursime ir vaikų kūrybos darbų ekspoziciją – eksponuosime tai, ką jie sukūrė per edukacinius muziejaus užsiėmimus. Vaikų darbai yra tarsi įrodymas, kad išsaugotas mūsų darbų tęstinumas, kad auga karta, kuri perims tradicijas“, – planais dalijosi V. Kanapkienė.
 
Ji pasakojo svajojanti, kad malūne, kur kažkada yra gaminti saldainiai, būtų liejamas šokoladas, o romantiškoje dvaro aplinkoje būtų registruojamos civilinės santuokos.
 
Po muziejaus plėtros dvare bus eksponuojami dvarų kultūros eksponatai, unikalūs kuršių papuošalai, kovos įnagiai, bus atkurtos dvi Lazdininkų kapinyne rastos turtingų protėvių kapavietės.
 
„Per ilgus darbo metus patyriau ir nesėkmių: iki šiol dar nepavyko parke panaikinti aplinkos nepuošiančių garažų, katilinės, nepasisekė vandens kelio projektas. Tačiau dabar laukia naujas, sunkus, tačiau labai spalvingas etapas, kurį, tikiu, įveikti padės jėgų savo darbui negailintys muziejaus darbuotojai ir visų mūsų atsakomybė. Juk dvarą, muziejų puoselėjame ne sau, ne dėl savęs – savo lankytojams, ateities kartoms. Verta sunkiai dirbti, kad dvarui grįžtų XIX amžiuje įgyta šlovė ir nenueitų perniek pirmtakų atlikti darbai“, – sakė V. Kanapkienė.
 
„Pajūrio naujienos“
 
„Pajūrio naujienų“ nuotr.
 
www.ve.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Kretingos muziejaus direktorė V. Kanapkienė
2. Muziejininkas J. Mickevičius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra