Pirmieji Europos karališkieji ordinai

Autorius: Data: 2013-01-11, 14:46 Spausdinti

Violeta RUTKAUSKIENĖ, Čikaga, JAV

XIV amžiaus pradžioje Europa išgyveno naują riterystės tradicijų etapą – plūstelėjusią pasaulietinių ordinų kūrimosi bangą, pasiekusią ir Lietuvos žemę, darusią įtaką Lietuvos valdovų dvaro papročiams, ritualams, pasitarnavusią ir padėjusią formuotis europietiškoms Lietuvos didikų manieroms, riteriškų tradicijų kultūrai, veikusiai LDK kilmingųjų savimonę, bei Lietuvos diduomenės gyvenimą.

Pasaulietinių karališkųjų riteriškų ordinų atsiradimui pradžią davė 1318/26 m. Vengrijoje įkurtas pirmasis Europos karališkasis Šv. Jurgio ordinas (Szent Gyorgy Lovagrend – vengr.). Jo pradininkas ir įkūrėjas – Vengrijos karalius, garsių Kryžiaus žygių dalyvių palikuonis, o taip pat Lietuvos-Lenkijos karaliaus Jogailos žmonos Jadvygos Anžujietės senelis – Karolis Robertas Anžujietis.

Po ordino pasirodymo, Šv. Jurgio ordino tradicijos tapo pavyzdžiu ir kitų riteriškų ordinų atsiradimui atskirose viduramžių Europos valstybėse. Šis ordinas galėjo duoti postūmį ir pirmosioms riterystės tradicijų užuomazgoms Lietuvoje. Istorinė medžiaga liudija, o atskiri istorijos fragmentai fiksuoja faktus, jog pirmojo karališko ordino Europoje nariais vėlesniaisiais jo gyvavimo bei veiklos metais galėję būti ir Lietuvos valdovai: karalius Jogaila, Vytautas Didysis ar kiti to laikmečio Lietuvos didikai. Paties ordino naudoti simboliai paliko ryžkius pėdsakus ir lietuviškos heraldikos istorijoje.

Ordinų – brolijų pradžia

Riterystė viduramžių feodalinėje bendruomenėje – plačiai išgyventas reiškinys. Riterių sąjungos-ordinai tai – karingos viduramžių visuomenės dvasios išraiška, jos kūrinys. Riteriai ir riteriška kultūra Europoje iškilo ir suklestėjo XII a. pradžioje, kada prasidėjusių Kryžiaus Karų pasekoje vienas po kito Šventoje žemėje – Palestinoje ir Pirėnų pusiasalyje ėmė kurtis religiniai-kariniai riterių ordinai. Tarp seniausių religinių-karinių ordinų minėtini Kalatravos, Alkantaros – Ispanijoje ir Portugalijoje, Palestinoje - Šv. Jono, Tamplierių, Šv. Kapo ir Šv. Kryžiaus, Kryžiuočių, o vėliau kiti Europoje atsiradusieji ir prigijusieji ordinai.

XIV a. pradžioje įvairiuose Europos kraštuose prasidėjo naujas riteriškumo proveržis. Masiškai imta steigti pasaulietiniai diduomenės ordinai, riterių sąjungos ar ordinų draugijos. Tiesa, tokie ordinai ar riterių draugijos/sąjungos dažnai buvo steigiamos, siekiant apsisaugoti nuo anksčiau minėtų religinių-karinių ordinų įtakos. Šio naujo reiškinio iniciatoriais dažniausiai būdavo atskirų šalių valdovai, karaliai ar kiti žymūs didikai. Tačiau neretai naujos pasaulietinių ordinų tradicijos formavosi ant tų religinių ordinų struktūros, formos, buvo kopijuojama apranga. Kiek skirtingai nuo religinių ordinų, karališkų organizacijų tikslas buvo ne tiek šventų religinių ir bažnytinių idealų bei simbolių gelbėjimas ar apsauga, kiek karaliaus bei jo šeimos interesų, teisių, valdų, padėties gynimas, susiejant tai su krikčionybės interesiais tiek atskirose valstybėse, tiek visoje Europoje. Net ir mažesnės kunigaikštijos, miestai ar atskiri didikai kurė savas riteriškas draugijas, brolijas, ordinus. Europos karališkųjų ordinų kūrimosi pradžia, kaip jau mineta, yra XIV a. 2-3 dešimtetis, kai Vengrijoje įkūrus karališką Šv. Jurgio ordiną (Fraternal Society of Knighthood of St. George) ir kitose šalyse masiškai pradėta steigti vis nauji pasaulietiniai riterių ordinai-draugijos, brolijos ar sąjungos.

Karališkųjų Europos ordinų pradžia

Vengrų karaliaus dvaro naujovė, įkuriant pirmajį karališką Europos ordiną, buvo geru pavyzdžiu ir kitiems to meto Europos valdovams. 1332 m. įkuriamas Juostos/Kaspino ordinas (Order of the Band) Leone – Kastilijoje, Ispanije. 1344/9 m. – Keliaraiščio (Order of the Garter) Anglijoje. 1344/52 m. - Žvaigždės (Company of the Star) Prancūzijoje. 1352/3 m.- Mazgo (Order of the Knot) Sicilijoje, Neapolyje. 1355 - Sagties (Order of the Buckle), Niurberge, Vokietijoje; 1408 m. – Slibino ordinas (Order Of the Dragon), Vengrijoje. 1438/9 m. – Skepetos (Order of the Towel/Shawl) Bohemijoje/Čekijoje, vėliau sekė Aukso Vilnos, Drambio, Auksinio skydo, Šv. Huberto, Karūnos,Tikrojo Kryžiaus, Kalavijo ir daugelis kitų (1)daugiau ar mažiau mums girdėtų, istorijai žinomų ar ir visai nežinomų ordinų. Kai kurie ordinai ir jų tradicijos išliko ir sėkmingai gyvuoja net mūsų dienomis.

Pirmasis Europos karališkasis ordinas

Pirmojo Europos karališkojo ordino istorija mus nukelia į XIV a. pradžią Vengrijoje. Šv. Jurgio ordino įkūrėjais laikomi Jogailos ir Zigmanto Liuksemburgiečio žmonų, vengrų princesių Jadvygos bei Marijos senelis, Vengrijos karalius Karolis I-asis (vengr.- Karoly Robert; sutr.- Karobert) ir Vengrijos katalikų bažnyčios hierarchai.

1301 m.Vengrijoje, nutrūkus Arpadų vyriškajai linijai, po 7 m. trukusio karo Vengrijos sostą užėmė garsios prancūzų Anžu (Anjou) giminės, karališkos Kapetų dinastijos iš Neapolio atšakos kilęs Karolis Robertas (1288-1342 m.), Neapolio karaliaus Karolio II ir Arpadų dinastijos Vengrijos karaliaus Stepono V vaikaitis.

Naujasis Vengrijos karalius kūrė savo dvarą išmintingai veikdamas, sugebėjo pašalinti daugelį senųjų jam nepalankių didikų, į savo aplinką ir valstybės valdymą iškeldamas bei pritraukdamas naujus, žemesnio luomo didikus, juos privilegijuodamas, suteikdamas svarbias pareigas ir pozicijas.

Tarp jų ieškojo ištikimų dvariškių ir tarnų bei būrė aplink save naują karališkąją palydą, svitą, karaliaus kariauną (vengr.- banderia ), kuri buvo žinoma „barones naturales seu solo nomine“ vardu.

Naujoji karaliaus kariauna-palyda

Kariauna-palyda Vengrijos karalių turėjo lydėti ne tik iškilmių ar riteriškų turnyrų metu, bet buvo įsipareigojusi jam ištikimai ir atsidavusiai tarnauti, drąsiai ginti karalių, jo šeimą, valstybę nuo vidaus bei išorės priešų, taip pat bet kuriuo momentu paukoti gyvybę dėl jų, jei to reikėtų. Svarbiu narių įsipareigojimu buvo krikšionybės gynimas tiek Vengrijoje, tiek ir visoje Europoje.

Pasinaudodamas Neapolio ir šiaurės Prancūzijos riteriškomis tradicijomis, jų pavyzdžiu organizuodamas riteriškus turnyrus ir dvikovas Karolis-Robertas tokiu būdu atsirinko karališkojo dvaro Garbės palydai pačius geriausius bajorus bei karius, skatindamas juos per pakelimą į riterius. Netrukus tuo būdu veikdamas, suformavo pavyzdinę ir išskirtinę to meto Europoje karališkojo dvaro palydą. Su 50 pačių ištikimiausių narių susibūrė į brolišką Šv. Jurgio riterių draugiją (Szent Gyorgy Lovagrend – vengr.), kurią įkūrė, kaip liudija išlikusysis šio ordino statutas, surašytas per Jurgines, paties šventojo paminėjimo dieną 1326 m. balandžio 24-ąją.

Iš pradžių ordinas tikslas – siekimas atrinkti riterišką karaliaus palydą turnyrų pasirodymams, vėliau išplėtė veiklą, kovojo už katalikybės išsaugojimą Vengrijoje ir visoje Europoje. Jo veikla buvo grindžiama pirmųjų kryžiaus karų tradicijomis, riterių turnyrų dvasia, krikščionybės ir katalikybės išsaugojimo Vengrijoje principais bei rėmėsi garsių Anžu riterių pirmtakų patirtimi, istoriniu palikimu ir senomis tradicijomis. Šv. Jurgis, lydėjęs Anjou giminės ir Anjou provincijos riterius Pirmojo kryžiaus karo metu į Palestiną, buvo pasirinktas ir šio pirmojo karališko Europos ordino riterių globėju.

Iš pradžių, kaip rašo Europos pasaulietinius ordinus tyrinėjęs amerikietis istorikas dr. D’A.J.D. Boulton, draugiją sudarė 50 riterių, vėliau jų skaičius išaugo iki kelių šimtų, paskiau – virš tūkstančio (2). Apie patį ordiną ir jo veiklą žinios bei faktai skurdoki, fragmentiniai, tačiau išlikęs Šv. Jurgio ordino statutas su išsilaikusiu draugijos antspaudu, saugomas Vengrijos Nacionaliniame archyve, suteikia daugiau informacijos apie pačią draugiją, jos narių veiklą, privilegijas, pareigas, draugijos tvarką, riterių santykius. Draugijos nariai tarnavo Švenčiausios Trejybės, Tikrojo/Šventojo kryžiaus ir Šv. Jurgio priesaikai bei idealams.

Iš pradžių šio ordino nariai ant juodo apsiausto su įrašu nešiojo raudoną skydą su baltu kryžiumi. Vėliau riterių nešiojami ženklai pasikeitė: vietoj paprasto balto kryžiaus raudoname skyde ant apsiausto pradėtas nešioti raudonos spalvos skydas su baltu/sidabriniu dvigubu kryžiumi, virš kurio buvo išsiūtos 7 riterių devizo žodžių pirmosios raidės I.V.I.S.H.F.S. (In veritae iustus sum huic fraternali sosietati).

Ordinui priklausantys riteriai vilkėjo ordino brolijos drabužius su savimi turejo nešioti ir tam tikrą jo priklausymą ordinui patvirtinantį dokumentą su kiek anksčiau parodytu antspaudu.

Lietuvos valdovų – dvaro tradicijos

Atskiri istorijos šaltiniai mini, kad Lietuvos-Lenkijos karaliai bei kiti Lietuvos didikai priklausė atskiriems karališkiems kitų valstybių ordinams, taip pat, kad ir valdantysis lietuvių elitas perėmė daug europinės bajorijos riteriškų papročių. Nors Lietuvoje riterių kultūra, kaip rašo šiuolaikiniai istorikai, reiškėsi tik fragmentiškai, tačiau istorija paliko paliudijimų apie lietuvių valdovų bei didikų susidūrimą su riteriškais papročiais jau Gedimino, Kęstučio ir Algirdo laikais, jų gyvavimą karaliaus Jogailos ir Vytauto Didžiojo bei vėlesniųjų Lietuvos valdovų dvare, tiek ir to meto Lietuvos diduomenės aplinkoje.

Pirmieji susidūrimai su riterystės tradicijomis

Jau 1323 m. Gedimino rašytuose laiškuose į Lietuvą iš kitų kraštų kviečiami įvairūs amatininkai, meistrai, specialistai: akmenskaldžiai, malūnininkai, račiai, batsiuviai, sidabrakaliai, o kartu ginkladirbiai, riteriai bei ginklanešiai.

Istorijai paliktas faktas apie Margirio dvikovą su Bohemijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu apie 1329 metus. Šioje dvikovoje Margiris pažeidė riteriškos kovos taisykles ir už tai turėjo sumokėti baudą. Bauda mokėta Šventosios romos imperijos imperatoriaus Liudviko IV monetomis, pagrobtomis 1326 m. žygyje į Brandenburgo markgrafystės žemes. Tai puikiai liudija, kad riterystės tradicijos yra ne vien pramoga, pasimėgavimas ar žudymas su tikslu. Visame tame tradicijos buvo apipintos taisyklemis, susitarimais ir riterių pasaulyje galiojusia teise ir tvarka, kurios privalu buvo mokytis ir laikytis.

Kęstučio laikais Lietuva garsėjo kaip labai narsių vyrų šalis. Todėl Vakarų Europos riteriai veržėsi į žygius prieš lietuvius, norėdami iškilti kovose su didvyriais“ (3). Yra žinoma, kad Kęstutis laikėsi vakarietiškų kariavimo taisyklių, buvo gerbiamas savo priešų, o tuo metu lietuvių ir kryžiuočių santykiai pasidarė riteriški, kariauta prisilaikant vakaruose prigijusių papročių,o taikos metu net medžiota ir puotauta kartu, nežiūrint, kad ir pastoviai kariauta. Kęstučio taurumas kelė visuotinį nusistebėjimą ir pagarbą (4). Tai rodo, kad lietuvių valdovai šioje srityje nebuvo atsilikę, jų dvaro kultūra nebuvo žemesnė nei vakarietiškoji. Istorikai pastebi, kad Kęstučio riteriškai laikysenai įtaką galėjęs turėti ordinas, kitų didikų laikysenai ir riteriškai kultūrai alėjo padėti formuotis Vokietijos, Čekijos (Bohemijos), Vengrijos karalių dvaro tradicijos. Riteriškų tradicijų egzistavimas ryškiausiai matomas Jogailos ir Vytauto dvaro aplinkoje. Yra labai aiškių ženklų, kad jie abu priklausė ir pirmajam karaliskam Europos Šv. Jurgio ordinui.

Riterystės ženklai Lietuvos valdovų aplinkoje

Privaloma europietiškos riteriškos kultūros struktūrine dalimi buvo dvaro koplyčia. Vytauto funduotoje Trakų pusiasalio pilyje rastas 1522 m. dokumentas mini Šv. Jurgio koplyčią su aiškia nuorodą į riterių globėją Šv. Jurgį. Jogaila dedikuoja Liublino koplyčią Švenčiausiai Trejybei, kurioje jis pats vaizduojamas kaip Šv. Jurgis, o presbiterijos skliautuose ištapytas raudonas skydas su baltu dvigubu kryžiumi jo paties priklausymą riteriškai Šv. Jurgio draugijai.

Sekdamas Europos riterių tradicijomois, Vytautas, atstatydamas sudegusią Vilniaus Katedrą, įrengė Šventojo kryžiaus altorių, vėliau pavadintą Vytauto vardu. Tęsdami riterystės tradicijas Kazimieras Jogailaitis pastato ir įrengia koplyčią Šventajam/Tikrajam Kryžiui Vavelyje. Švenčiausios Trejybės, Šventojo/Tikrojo Kryžiaus ir Šv. Jurgio garbinimas liudija apie šių Jogailaičių bei Vytauto dvare puoselėjamas riteriškos kultūros tradicijas.

Istorijos šaltiniai skelbia karalių Jogailą ir Vytautą Didįjį buvus Slibino ordino riteriais; kiti mūsų valdovai buvo priimti ir apdovanoti Keliaraiščio, Aukso Vilnos bei kitų karališkų draugijų ordiniais. Lietuvis Aleksandras Soltanas iš Europos grįžo tapęs Aukso vilnos ordino riteriu (5), o po apsilankymo Anglijos karaliaus Eduardo IV dvare, jis gavo dvariškio SS grandinėlę (6).

Vėlesniais laikais į garbingų Europos riterių gretas pateko Lietuvos-Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis, 1450 m. jis buvo priimtas į Keliaraiščio ordino narius ir apdovanotas ordinu (7). Aukso Vilnos ordinų gretose nuo 1519 m. matome Žygimantą Senąjį, nuo 1600 m. Žygimantą III Vaza, nuo 1615 m. Vladislovą IV Vazą, o Jonas Kazimieras šio ordino nariu tapo nuo 1638 metų. Jau 1634 m. pasirodo bandymas įkurti Švč. Mergeles Marijos ordiną – pirmąjį Lenkijos-Lietuvos valstybėje. Jo įkūreju laikomas Vladislovas IV Vaza. Deja, dėl kilusio nepasitenkinimo ordinas nebuvo įgyvendintas.

Tačiau yra rimtų argumentų teikti, o atskiri istorijos faktai liudija, kad Jogaila, Vytautas bei kiti Lietuvos didikai galėję priklausyti ir pirmajam Europos karališkajam Švento Jurgio ordinui. Ordino įkūrėju laikomas Karolis Robertas Anžujietis, tačiau ordinas gyvavo ir prie vėlesniųjų jo įpėdinių: sūnaus Liudviko Didžiojo (Jadvygos tėvo), vėliau prie Zigmanto Liuksemburgiečio – Vengrijos sosto paveldėtojos Marijos vyro, karaliaus Jogailos ir Vytauto Didžiojo amžininko. Palyginus su kitais viduramžių ordinais, Šv. Jurgio Ordinas savo įkūrimo data beveik dviem dešimtmečiais aplenkė kitus mums gerai žinomus riteriškus senosios Europos ordinus.

Istorinės žinios apie ankstyvuosius karališkus ordinus, jų atsiradimą Europoje, nėra labai gausios, gerai atspindėtos istorikų darbuose ir istorijos vadovėlių puslapiuose. Tik dabar pasaulyje ima rastis atskirų istorikų darbų, kiek plačiau nušviečiančių pirmųjų Europos karališkų ordinų raidą, jų reikšmę atskirų šalių istorijai. Lietuvoje, sprendžiant iš pasirodančių istorikų darbų, šią temą tik pradedame gvildenti ar plačiau domėtis.

Naudota literatūra:

1. D’ A. J.D Boulton. The Knights of the Crown. 2000. NY. USA

2. D’ A.J.D Boulton. The Knights of the Crown.2000 NY. USA., p.35

3. Lietuvos istorija. V. Daugirdaitė-Sruogienė. 1956 m. Čikaga, JAV., p.121.

4. Ten pat , p. 120-121

5. Dariusz Piwowarczyk. Janusz z tuliszkova -rycerz Kolii. Mowia wieki. 2004 03 25. p. 5. 

6. R. Petrauskas. Riteriai Lietuvos didžiojoje kunigaikštysteje XIV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje.

7. http://www.heraldica.org/topics/orders/garterlist.htm#ladies

Nuotraukose:

1. Šv. Jurgio ordino įkūrimo aktas su antspaudu, saugojamas Nacionalinaiame Vengrijos Archyve.

2, 3, 4. Šv. Jurgio ordino draugijos simboliai ir ženklai

5. Šv. Jurgio draugijos simbolis

6, 7. Šv. Jurgio ordino draugijos riteris Višegrado pilyje (Zoltan Hersanyi nuotr.)

8. Jogailos portretas, kaip šv. Jurgio, tapytas 1408-1418 m. Švč. Trejybės koplyčioje Liubline, Lenkija

9. Originalus Jogailos heraldinis dvigubas kryžiaus ženklas Švč. Trejybės koplyčios Presbiterijos skliautuose. 1408-1418 m. freska, Liublinas, Lenkija

10. Kazimiero Jogailaičio funduota Šv. Kryžiaus koplyčia Vavelio bažnyčioje. Dail. Aleksandras Gryglewskis  1872 m. XIX a. Krokuvos istorijos muziejus, Lenkija

Voruta. – 2013, gruod. 21, nr. 26 (790), p. 15.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra