Pirčiupių kaimo praeitis

Autorius: Data: 2013-06-19, 14:25 Spausdinti

Kaip dalijo žemę

 

                      Man, gimusiam ir augusiam Pirčiupių kaime, dažnai tekdavo girdėti kaimo žmones minint pirmąją ir antrąją žemės liustracijas. Kiek paaugęs, ganydamas karves su senyvais vyrais, būdamas smalsus, klausinėjau jų, ką visa tai reiškia. Iš jų pasakojimų supratau, kad pirmoji žemės liustracija – tai buvo žemės paskirstymas valakais kaimo gyventojams. Antroji liustracija – tai lyg ir anos reformos peržiūrėjimas, tiksliau naudojamos žemės perdalijimas. Kada tai vyko, kokiais metais, jie nežinojo. Apie jokią baudžiavą ar priklausymą kokiam nors ponui jie man nekalbėjo ir nežinojo.

                      Pirmosios liustracijos metu žemė buvo paskirta šiems ūkininkams: Saulėnui – 45 dešimtinės, t. y. 2 valakai, Uždaviniui, Urbelioniui, Jalmokui, Vilkišiui, Lukoševičiui, Markevičiui ir kitam Uždaviniui – po 36 dešimtines. Kodėl buvo toks skirtumas, supratau tik vėliau, perskaitęs Juozo Jurginio knygą „Lietuvos valstiečių istorija“. Mano dėdės tą skirtumą aiškindavo mūsų bajoriška kilme. Tėvukas sakydavo esą tai girdėjęs, nors dokumentuose apie bajorystę nieko nepasakyta, o didesnis žemės plotas jam skirtas todėl, kad Saulėnai – seniausi kaimo gyventojai. Kaip buvo iš tikrųjų, sunku suprasti, bet viena aišku, kad žemės reformos metu, kuri prasidėjo 1547 m., kaime jau gyveno visi dabartinių jo gyventojų protėviai, o tai rodo kaimo amžių, kuris, matyt, kūrėsi pamažu, per kelis šimtmečius iki reformos.

                      Istorikas J. Jurginis savo knygoje rašo: „Miško prižiūrėtojų ir medžioklės varovų (osočnikų) revizoriams liepiama palikti tiek, kiek būtinai reikia, ir duoti jiems po du valakus be prievolių“ (p. 68). „Dalijant valakus, į tai, kiek kuris valstietis turėjo iš tėvų paveldėtos žemės, visai nebuvo atsižvelgiama. Valakas buvo aukščiausia valstiečio dalos norma. Po 2 valakus gavo bajorai, nepripažinti šlėktomis. Jie skiriami į tarnaujančius valdovui ir tarnaujančius urėdui. Valdovinių bajorų visos prievolės apskaičiuojamos pinigais, į lažo darbus jie nevaromi ir pastočių iš jų nereikalaujama. Tais metais, kuriais jie bus valdovo pašaukti į kelionės tarnybą, iš jų duoklės nebus imamos“ (p. 72). Taigi galima išvada, kad Saulėnas buvo gavęs 2 valakus, t. y. 45 dešimtines, ne tik kaip miško prižiūrėtojas, bet ir kaip bajoras. Visiems kitiems, ne bajorams, nors ir turėjusiems teisę į 2 valakus, buvo paskirta po 36 dešimtines, t. y. pusantro valako, todėl, kad Pirčiupiuose daugiau žemės nebuvo, o iškeldinti jų iš čia nenorėta, nes jie čia buvo reikalingi. Ir jie patys, matyt, keltis nenorėjo.

 

Saugojo giria

 

                             Kaip gyveno kaimas tarp pirmosios ir antrosios žemės reformų, sunku pasakyti, bet seni žmonės niekad neminėdavo jokių siaubiančių karų, epidemijų ar bado, matyt, giria juos patikimai saugojo, maitino ir slėpė nuo visokių negandų. Žinomas tik nuo Valkininkų miškais, aplenkiant balas, į Rūdininkus einantis kelias, senų žmonių vadinamas Napoleono keliu. Sako, kad tuo keliu žygiavo prancūzų kariuomenė į Maskvą, o vietovė, kur dabar kapinės, buvo vadinama Prancūzo kalneliu. Esą čia buvo palaidotas iš Rusijos besitraukiantis prancūzų kareivis. Šis užklydęs kareivis išbadėjęs sirgo ir netrukus miręs.

                      1831 m. sukilime prieš rusus dalyvavo ir du mano prosenelio broliai. Vienam iš jų, sukilimą numalšinus, pavyko pasislėpti ir išeiti į žentus, o kitas, Kazys, pateko į Sibiro katorgą, po daugelio metų sugrįžo paliegęs ir, neilgai pagyvenęs, mirė.

                      1835 m. Rusijos caras Nikolajus I nurodė valstybinėse žemėse ir dvaruose atlikti antrąją liustraciją. (Ją vykdyti buvo pavesta valstybės turtų ministrui P. Kiseliovui, todėl ji dažnai vadinama jo vardu). Iš tikrųjų ji prasidėjo 1840 m. ir buvo užbaigta 1857 m. Tuo metu Pirčiupiai keitėsi. Kaimo pakraštyje kūrėsi miškų girininkija. Kadangi Saulėno žemė prasidėjo nuo pat pakraščio, dalį jo sodybinio sklypo paskyrė girininkijai, o jam pačiam pasiūlė išsikelti į kitą sklypą. Tačiau Saulėno pastatai buvo nauji ir geri, o jis pats dirbo miškų ūkyje „objezčiku“ (dabar tai atitiktų žvalgą, t. y. artimiausią girininko padėjėją), todėl jį užstojo ir girininkas, kuris, suprantama, norėjo, kad artimiausias jo padėjėjas būtų greta jo. Pasitaręs su žemės revizorium, girininkas pasiūlė persikelti Uždaviniui, kurio sodybiniai pastatai buvo jau seni. Šis gal ir nenorom, bet sutiko, už tai gavo miško medžiagos pasistatyti naujus pastatus. Be to, pagal liustracijos nuostatą, dviejų šeimų palikti viename sklype nebuvo galima, tad buvo paskirti du atskiri sklypai po 18 dešimtinių, vadinami pusvalakiai, kuriuos gavo Saulėnas, nes du broliai buvo vedę, ir Peciukonis, atėjęs žentuosna iš kito kaimo. Tuo metu buvo paskirti dar trys sklypai po 1 dešimtinę į rekrūtus paimtiems ir 25 metus atitarnavusiems kaimo vyrams. Jie atiteko vienam Saulėnui, Uždaviniui, nežinau kuriam trečiam, bet vėliau čia gyveno Šiūbailos šeima. Vykdant reformą, kai kurie kaimo gyventojai reikalavo, kad visi valakai būtų suvienodinti. Nežinia, ar mano prosenelis turėjo kokius dokumentus, ar dėl kitų priežasčių nieko nebuvo pakeista. Priešingai, dar antras vedęs brolis papildomai gavo 18 dešimtinių sklypą. Aš klausiau tėvuką, kodėl vis dėlto broliai vėliau nepasidalino žemės po lygiai. Pasirodo, prosenelis laukė pargrįžtančio iš Sibiro brolio Kazio, mat norėjęs su juo pasidalinti. Tas sugrįžo labai paliegęs ir prieš mirtį viską paliko proseneliui, kadangi prosenelio šeimoje augę keturi sūnūs, o jo brolis turėjęs vieną. Mūsų tėvai tarpusavyje sugyveno labai gražiai, laikydami save artimais giminaičiais. Todėl Uždavinio knygelėje išvedžiojimai apie piktą miško sargą, nuo kurio visi bėgo, bet „vargšeliai“ neturėjo kur pabėgti, yra visiška nesąmonė. Kaip ir pasakėlė apie vieno pono rūmų pamatus buvo pasekta Uždaviniui, matyt, specialiai, kad kuo daugiau parašytų apie baisią baudžiavą, klasių kovą ir balanos gadynę. Žinoma, balanos gadynė buvo visur, prasti žmonės neturėjo tiek vaško, kad galėtų nuolat naudotis žvakėmis, o žibalo dar nebuvo. Dėl baudžiavos. Iš Lietuvos istorijos žinoma, kad Rūdininkų giria nuo gilios senovės buvo Lietuvos valdovų medžioklės ūkis. Todėl ir kaimui, įsikūrusiam girios vidury, turbūt kitos paskirties ir kitokių pareigų kaip girios ir žvėrių priežiūra nebuvo. Taigi įsikurti čia kažkokiam ponuliui su savo dvareliu tikrai niekas nebūtų leidęs.

                      Panaikinus Lietuvos baudžiavą, pakito ir pirčiupiečių gyvenimas. Pirmiausia reikėjo išsipirkti žemę. Pradėjo gausėti šeimos, kartu smulkėti ūkiai. Tėvukas pasakojo, kad už žemę žmonės baigė mokėti 1913 m.

Pasikeitimai kaime

                      XIX a. pabaigoje kaimo gyventojai jau dairėsi ir vyko į Ameriką, pirmiausia jauni vyrai, bet buvo ir keletas merginų. Vieni, ten pagyvenę ir užsidirbę pinigų, pargrįžo, kiti liko ten gyventi. O Juozas Saulėnas į Ameriką keliavo net keturis kartus, paskui pateko į Sibiro katorgą prie Janos upės ir grįžo tik 1917 m. pabaigoje, po Vasario revoliucijos Rusijoje.

                      I-ojo pasaulinio karo metu Pirčiupiuose buvo rusų kariuomenės garnizonas, o rusams pasitraukus – vokiečių dalinys. Po karo kaime atsirado ir naujų pavardžių, mat atėjo į žentus Robertas Matkevičius ir Jonas Kavaliauskas.

                      Kuriantis Lietuvos valstybei, kaimas labai nukentėjo nuo lenkų kariuomenės, kurios dalinys buvo Rūdininkuose, ir nuo pačių kaimo gyventojų, kurie išsigabeno ne tik nekultus javus, bet ir pašarus bei įvairius ūkio, namų rakandus. Kaimo žmonės tuo metu su gyvuliais slėpėsi miškuose, buvo mažai suaugusių vyrų, tad ginkluotis nė nebandė. O gretimas Dargužių kaimas, kuriame buvo daug gyventojų, gynėsi gana sėkmingai. Jiems padėjo Lietuvos partizanai, ir į kaimą lenkų neįsileido. Žinoma, šie, grįždami iš Dargužių, visą pyktį išliejo Pirčiupiuose.

                      1926 ar 1927 metais lenkai pradėjo tiesti plentą Vilnius-Varšuva per Eišiškes, Gardiną. Tiesiant plentą kaimą užplūdo būriai darbininkų, kaime apsigyveno Brazaitis ir Girvalauskas. Brazaitis pasistatė namelį, įsigijo karvutę ir arkliuką. Buvo geras batsiuvys, visada turėjo darbo, o Girvalauskas turėjo arklį ir su juo dirbo kelininko, vėliau – miško paruošų darbus. Šeimos jis neturėjo, gyveno pas Motiejų bei Adomą Urbelionius, ir pas Juozą Uždavinį, o vienu metu, pardavęs savo arkliuką, tarnavo girininkui. Kalbėjo jis tik lenkiškai, ir, atrodo, ne tik nesistengė, bet ir nematė reikalo pramokti lietuviškai. Šiaip buvo ramus, tykus žmogelis, nei gyrė valdžią, nei peikė, bet aukščiausia kaimo valdžia – girininkas nuo visada buvo patenkintas, mat buvo savo tautybės žmogus tarp tų „chamų litviakų“.

                      Maždaug tuo pačiu metu kaime apsigyveno Antanas Babilčius, kuris prie savo pavardės pridėdavo ir Ogulevič. Jo sesuo Marija buvo atitekėjusi Pirčiupiusna už Uždavinio dar prieš I-ąjį pasaulinį karą. Jos vyras išvyko į Ameriką uždarbiauti, bet taip ir nesugrįžo, neatsiliepė, turbūt kažkur žuvo, tikriausiai pakeliui. A. Babilčius, 25 m. išdirbęs geležinkelio meistru, gaudavo 180 zlotų pensijos, už kuriuos galėjo su šeima neblogai pragyventi. Jis apsigyveno sesers namuose, sutvarkė namus ir ūkį. Jo žmona buvo kilusi iš Pirčiupių, todėl jis greitai su visais susigyveno. Kalbėti buvo linkęs lenkiškai, bet kalbėdavo ir lietuviškai, o namuose – tik lenkiškai. Draugavo su girininku ir eiguliais lenkais, su jais kartu sudarė lyg kokią kaimo inteligentiją, kalbančią lenkiškai. Jų šeimoje augo trys sūnūs: Stasys, Jonas, Kazys ir dukra Antanina. Vyriausias sūnus, Stasys, gimęs 1917 m., užaugęs pradėjo draugauti su Ona Peciukonyte ir turbūt norėjo ją vesti, bet jos tėvukas Stasys Peciukonis griežtai pasipriešino, nes jo šeimoje buvo likę vien dukros, pats buvo jau senas, o ūkiui reikėjo stiprių vyriškų rankų. Babilčiaus sūnūs nei vienas ūkio darbų dirbti nemokėjo.

                      Po kurio laiko Ona buvo supiršta ir apvesdinta su Stasiu Aladavičium, kilusiu iš Kiaulekių kaimo, kuriame tada dar vis kalbėjo lietuviškai. Tai buvo ramus ir darbštus vyras. Atrodė, kad viskas gerai baigėsi. Bet kur tau! Babilčius jautėsi įžeistas ir pažemintas, ir senoji meilė slapta tęsėsi. Aladavičius, tai pajutęs, bandė išsiskirti, net buvo išėjęs iš namų, bet, matyt, tėvų įkalbintas (kurie palaikė jo pusę), po kurio laiko sugrįžo. O Babilčius tuo metu susidraugavo su Juze Vilkišiūte. Nors ir užslėptos ambicijos teberuseno, ir jie pasidarė amžini priešai.

 

Karas

                      1939 m. prasidėjus II-ajma pasauliniui karui ir subyrėjus Lenkijos valstybei, Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Lietuvos valdžia atsisakė mokėti pensijas buvusiems lenkų tarnautojams. Tai sukėlė didelį Babilčių šeimos nepasitenkinimą, ypač siuto vyriausiasis sūnus Stasys. Jis tiesiog pradėjo nekęsti visų, lietuviškai patriotiškai nusiteikusių. Užtat 1940 m. birželį Lietuvą okupavus rusams S. Babilčius greitai atsidūrė Vilniuje ir įstojo į sovietinę armiją. Bet po metų atsirado Kancleris, ir teko greičiau nešdintis namo ir tyliai sėdėti. Traukiantis rusams ir puolant vokiečiams, buvo labai sugadintas plentas. Vokiečiai masiškai pradėjo varyti žmones tvarkyti plento, tarp jų ir S. Babilčių, kuris nuo mažens bodėjosi bet kokio fizinio darbo.

                      1942 m. kovo mėn. ėmė sklisti gandai, kad miškuose pasirodė rusų desantininkai. Tarp jų ir Girvalauskas, kuris 1940 m., atėjus sovietams, buvo Eišiškių milicijos viršininkas, o vėliau, prasidėjus karui, pasitraukė į Rytus. Apie tai pirmiausia pradėjo kalbėti Juozo Uždavinio (pravarde Šylys) sūnūs Jonas ir Vladas, Babilčiaus artimi giminės iš motinos pusės. Pats Babilčius tylėjo. Juozas Uždavinys buvo labai ramus ir doras žmogus, dar prieš I-ąjį pasaulinį karą pagyvenęs Amerikoje, sugrįžęs pasistaė gražius namus ir ūkinius pastatus. Žemės jis turėjo gal 8 ha. Vaikams paaugus, vyresniuosius – dukrą ir sūnų – išleido į Ameriką, kurie ten ir pasiliko, bet prieš karą buvo atvykę aplankyti tėvų. Jaunesnioji dukra Marytė mokėsi gimnazijoje Vilniuje, karo metu dirbo Eišiškėse. Vladas ir Jonas girdavo rusus, atvirai pasakodavo, kad Rusijoje kolchozai jau panaikinti, visos cerkvės ir bažnyčios atidarytos, o prieškariu išvežti žmonės yra gražiai laikomi, vaikšto laisvi ir sovietams sugrįžus tučtuojau parvyks į namus. Tuo tarpu patys artimai bendravo su vokiečių kareiviais, gyvenusiais pas jų kaimyną Joną Uždavinį (Džianą), irgi labai ramų žmogų, taip pat pagyvenusį Amerikoje ir gražiai tvarkiusį savo ūkį. Tas vokiečių Lūftwafe 12 žmonių padalinys įsikūrė jo kieme 1941 m. liepos mėnesį, o 1942 m. vasarą persikraustė už upelio Dargužių link, apsitvėrė bunkeriais ir pasistatė stebėjimo bokštą. Bet ir toliau artimai bendravo su Uždaviniais.

                      Norėtųsi porą žodžių pasakyti dėl išvežtųjų. 1941 m. birželio 5 d. į Sibirą buvo išvežtas Vilniuje gyvenęs pirčiupietis Stasys Urbelionis (gim. 1920 m.), o birželio 8 d., sekmadienį, – Pirčiupių girininkas, visų labai gerbiamas Reklaitis su žmona. Kaimas į tai reagavo labai jautriai. Matyt, dėl to ir buvo skleidžiami gandai, kad išvežtieji yra vos ne kurorte. Tačiau po karo nė vienas iš jų neatsiliepė, negrįžo iš sovietinio „kurorto“.

                      1942 m. vasarą kaimą aplankė keli vyrai, apsimetę desantininkais. Jono bei Vlado Šylių suvesti su vokiečiais jie drauge suruošė derybas ir išgertuves, kvietė ir kaimo jaunimą, kuris buvo labai atsargus. Tuo tarpu gretimame Naujųjų Macelių kaime naktį dvylika vyrų, prisiklijavusių barzdas, atseit iš Girvalausko gaujos, išprievartavo dvi moteris. Bet kaimo žmonės, gerai pažinoję Girvalauską, suprato, kad jo čia nėra ir tai – ne jo kompanijos darbas. Žmonės tapo dar tylesni, nes suvokė, kad prie to bus prisidėjęs gestapas.

                      1943 m. žiemą tarp Pirčiupių ir Macelių sunkvežimio kėbule važiuojantis iš miško pusės buvo nušautas Benediktas Saulėnas. Tai irgi, matyt, gestapo darbas, kad nuteiktų kaimo žmones prieš rusus.

Netikėtas susitikimas

                      Norėčiau papasakoti apie tai, kaip kaimas sutiko rusų desantininkus. 1942 m. pavasarį, jau pradėjus ganyti karves, vieną sekmadienio vakarą iš miško buvo pargintos ne visos karvės. Karvių ieškoti išėjome dviese su pusbroliu Stasiu Matkevičium (gim. 1923 m.). Paėję mišku gal porą šimtų metrų, staiga pamatėme maždaug per 50 metrų priekyje mums kelią pereinantį žmogų. Mus pamatęs, iš pradžių bandė paspartinti žingsnį, bet, supratęs, kad jį pastebėjome, pasisuko ir ėmė artėti prie mūsų. Priėjęs pasisveikino ir ėmė klausinėti, koks čia kaimas, kas jame gyvena ir t. t. Sakėsi atvažiavęs iš Vilniaus, jam reikalingas girininkas ar bent eigulys. Paskui lyg netyčia paminėjo Girvalausko vardą. Mes, supratę, ko jis ieško, pasakėme, kad užeitų pas Motiejų Urbelionį, pas kurį anksčiau gyveno Girvalauskas, gal tas ką nors žino. Juolab kad jo namelis buvo pirmas nuo miško. Jau temo, tad gerai įžiūrėti to žmogaus veido bruožų negalėjome, bet tai buvo kokių 45-50 metų, nedidelio ūgio vyras, kalbėjo lietuviškai, apsirengęs buvo tamsiai pilku paltu, jokio ginklo nesimatė. Po to mes nuėjome savo keliu ir, suradę pasimetusias karves, grįžome namo. Netrukus gale kaimo, už plento, išgirdome šaudant. Po kurio laiko šaudyti liovėsi. Vėliau paaiškėjo, kad tas vyras, užėjęs mūsų nurodytu adresu ir nieko nesužinojęs, nusibastė į kitą kaimo galą, užėjo į kiemą, kur vyko vakaruškos, ir ten bandė klausinėti. Supratęs, kad jaunimas į jį žiūri įtariai, matyt, nusprendė pasišalinti. Tuo metu Motiejaus brolis Stasys Urbelionis, pasitaręs su eiguliu Verbicku, nutarė jį suimti ir, pasiėmę šautuvus, išėjo jo ieškoti. Susidūrė jie netoli plento. Vyrai liepė jam sustoti. Tas metėsi bėgti per pažliugusį arimą, o vyrai pradėjo šaudyti. Buvo tamsi naktis, tad apie taiklumą negalėjo būti nė kalbos. Tas vyrukas, kiek pabėgęs, nugriuvo į arimą ir ėmė atsišaudyti. Pataikė Verbickui į koją, o tas parkritęs pradėjo šaukti.

                      Jo draugas, nustojęs šaudyti, metėsi jam į pagalbą. Tada anas vyras atsikėlė ir pabėgo. Verbickas buvo nuvežtas į Vilnių, kur ilgai buvo gydomas, o sugrįžęs smarkiai šlubavo. Sakė, kad buvo giliai paliestas šlaunies kaulas. Įdomu, kad jau gerokai įsitvirtinę miškuose sovietų partizanai nė nebandė jiems keršyti: tarytum to įvykio ir nebuvo. Prieš sudeginant kaimą Verbickas išsikėlė į savo tėviškę, o Stasys Urbelionis, likęs gyvas nuo vokiečių, laimingai išsislapstė ir nuo sovietų kariuomenės ir sulaukė gilios senatvės.

                      1942 m. vasara, ruduo ir 1943 m. žiema praėjo palyginti ramiai, jei nekalbėsime apie priverstinę plento priežiūrą ir nuolatinį jausmą, kad miškas netuščias, kad ten kažkas yra, žinoma, ne labai pageidautinas.

 

Vyrai slėpėsi nuo gestapininkų

                      1943 m. vasaros pradžioje į kaimą staiga įsiveržė grupė gestapininkų, suėmė ir visų akivaizdoje sumušė Juozą Uždavinį. Ieškojo ir kitų vyrų. Po to viskas ir prasidėjo. Gestapininkams išsivežus Joną Uždavinį, kiti vyrai pradėjo slapstytis. Paskui išėjo mišką ir įsikūrė Liepų saloje, susirentė iš eglės žievių būdą.

                      Po kurio laiko gestapininkai vėl apsilankė. Ieškojo daugiau vyrų. Trečią kartą jiems apsilankius, į mišką patraukė ir mano brolis bei kai kurie anksčiau pasitraukusių ir artimieji. Susidarė 9 žmonių grupė, vėliau padidėjusi iki 11. Gestapininkai, nesugebėję sugaudyti kaimo vyrų, ankstų rugsėjo rytą įsiveržė į kaimą, suėmė ir išsivežė į Valkininkus, o iš ten į Eišiškes dar 11 žmonių, daugiausia pabėgusiųjų į mišką artimuosius. Vyrai iš miško naktimis tyliai parslinkdavo į namus pasikeisti baltinius ir pasiimti maisto.

                      Vieno tokio apsilankymo metu gestapininkai, matyt, iš anksto sužinoję, prie mūsų namų suruošė pasalą ir nukovė Stasį Saulėną, taip pat sužeidė į koją mano brolį, kuriam pavyko pabėgti. Po to vyrai pasidarė daug atsargesni. Maistą jiems dabar jau nešiojo namiškiai arba artimieji į sutartas vietas. Vokiečiai ir gestapininkai į mišką nosies nekišo. Tuo metu atkakliai buvo skleidžiami gandai, kad eiguliai Stasys Aladavičius ir Vincas Jalmokas yra gestapo agentai. Kaime tuo pasižymėjo Vladas Uždavinys, o miške, žinoma, Stasys Babilčius, kuris sugebėjo įkalbėti miške esančius vyrus sugauti. Aladavičių ir, viską išsiaiškinus, jeigu reikės, nušauti. Sužinoję, kokią dieną tas vežios šieną iš pievų, esančių miške, apsiginklavę vyrai laukė miško pakraštyje, kad to incidento niekas daugiau nematytų. Vežant šieną, Aladavičius ėjo greta vežimo, o jo žmona sėdėjo vežime ant šieno. Tik įvažiavus į mišką, prie vežimo iš visų pusių pripuolė vyrai, o Aladavičius nusigandęs šoko bėgti. Išbėgęs atgal į pievą skubėjo pasislėpti, o vyrai pavymui ėmė šaudyti. Kaip vėliau sužinojau, daugelis šaudė, kaip sakoma, Dievui į langus, o Babilčius, kad ir labai stengėsi, bet laimei buvo menkas šaulys. Aladavičius perbėgęs pievą, lieptu siaurą upeliuką, dingo miške. Iš ten jis atsidūrė Eišiškėse, gestape. Ką jis ten veikė, sunku pasakyti, bet vieną kartą mano tėvukas, kuris buvo tarp tų 11 pirčiupiečių įkaitų, vedamas tardyti, susitiko jį kieme ir iškart užsipuolė. Tas sustojo aiškintis, sustojo ir sargybinis, lydėjęs tėvuką. Todėl, tėvo žodžiais tariant, jiems pavyko tik trumpai pasikalbėti. Aladavičius sakėsi, kad jis čia nieko dėtas, niekam nieko nepasakojęs ir su niekuo nebendravęs.

                      Po kurio laiko Aladavičius sugrįžo į Pirčiupius su šautuvu ant pečių ir pirmiausia užėjo pas vokiečius. Tie atėmė šautuvą, gerokai jį primušė ir išvijo. Kuo jam grasino, nežinau, bet namuose gyventi jis nepasiliko, o išėjo pas Verbicką, kurio sodybą buvo per 2,5-3 km nuo kaimo, Dargužių link, pievose anapus Merkio. Gal po poros savaičių Vladas Uždavinys nuvedė ten tris vokiečius. Neradę Aladavičiaus, liko laukti ir nušovė jį, begrįžtantį iš Pirčiupių, pievose palei Merkį. Taip baigė savo gyvenimo kelią paprastas, doras žmogus, niekšų užguitas ir užpjudytas, sutrikęs ir tiesiog nežinojęs, kaip toliau gyventi. O Vladas Uždavinys, sugrįžęs į kaimą, pirmiausia užėjo pas Kavaliauskus, kurių tėvas ir brolis buvo miške, ir pradėjo girtis, kaip jis su vokiečių pagalba likvidavo tą niekšą, gestapo agentą. Dabar, girdi, kad sutvarkytų dar ir antrą, t. y. Vincą Jalmoką, kaime tikrai būtų ramu. Aš tuo metu buvau pas Kavaliauskus, nes draugavau su jų jaunesniais sūnumis, ir viską girdėjau.

                      Maždaug tuo pačiu metu masiškai plėšiami kaimai. Spręsti apie tai buvo galima ne tik iš sklindančių gandų, bet ir žmonių, išdrįstančių eiti į mišką ieškoti savo arklių ir vežimų, kuriuos, plėšdami kaimus, paimdavo partizanai, o iškrovę turtą miške, pavarydavo arklius su tuščiais vežimais į artimiausią kelią tą kryptimi, iš kur atvyko, ir palikdavo. Arkliai nebūtų arkliai, jeigu nenorėtų paskabyti žolės, todėl kiek paėję keliu ir pamatę šalikelėj kokią žolytę, pradėdavo skabyti ir išsukdavo iš kelio. Tai trukdavo tol, kol vežimas neužsikabindavo už medžių. Tada kelionė baigdavosi. Daugeliui kaimo žmonių, tarp jų ir man, lankantis įvairiais reikalais miške, tekdavo tuos arklius su vežimais vėl išvaryti į kelią. Kaimo žmonės užsisklendė savyje, nesileido į jokias kalbas, nes visi tiesiog jautė, kad tai gražiuoju nesibaigs.

 

Pasakojo įvairių nutikimų

                      Maždaug tuo metu pradėjo sklisti gandai, kad kai kuriuos kaimus apiplėšė žydai, kad jie plėšė žiauriai, be jokio gailesčio. Kažkas iš miške buvusių kaimo vyrų prasitarė, kad girioje kuriasi ištisi žydų lageriai, rusų vadinami bazėmis. Tik vėliau, jau gyvendamas Vilniuje pas vyriausią brolį, atsitiktinai užtikau jo parsineštą nedidelį nelegalų lietuvišką laikraštuką, kuriame rašė, kad 1943 m. rudenį (tikslios datos neatsimenu) Vilniaus saugumas iš geto nuvežė ir prie Pirčiupių kaimo išleido tris sunkvežimius žydų. Gal tai buvo ne vienintelis kartas, nes žydų miške greitai įsikūrė net kelios bazės. Žinoma, po rusų partizanų, o vėliau ir Zimano sparneliu, jie jautėsi gana saugūs. Kai kurie pradėjo elgtis tiesiog akiplėšiškai, net rusų partizanai, prisiklausę aplinkinių kaimo žmonių skundų ir priekaištų, buvo priversti juos tramdyti. Vėliau, jau sovietams užėjus ir partizanams išėjus iš miškų, man pasakojo tokį nutikimą.

                      1944 m. žiemą du 14-ojo būrio partizanai, lankęsi kaimuose į rytus nuo girios, dabartiniame Šalčininkų rajone, prisiklausę skundų apie žydų darbelius ir, matyt, gerai pavaišinti, grįždami į savo štabą, užsuko į žydų bazę ir sukėlė didelį triukšmą. Keletą jų prikūlė, o ant iš lentos sukalto pastato sienos kulkomis išvarpė „Bej žydov, spasaj Rosiju“ (Mušk žydus, gelbėk Rusiją). Kilo triukšmas, bet viešai vadovybė kaltininkų nubausti, matyt, neišdrįso. Tačiau, po kurio laiko, tas, kuris vadovavo, žuvo mūšyje su naciais prie Vilniaus-Lydos plento, pervertas visos serijos kulkų į nugarą, o tas, kurį įtarė tai padarius, taip pat greit žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Matyt, todėl buvo atšauktas į Maskvą 14-ojo būrio vadas kapitonas Aleksiukas, o parašiutu iš lėktuvo išmestas kitas.

                      Jau daugeliui metų praėjus po karo buvę 14-ojo būrio partizanai tvirtino, kad tai Zimano darbeliai.

Mokyklos istorija

                      Norėtųsi trumpai paminėti Pirčiupių mokyklą. Susikūrus lenkų valdžiai, buvo uždraustos lietuviškos mokyklos, o pastangos įkurti lenkišką ilgai buvo nesėkmingos, nes niekas į savo namus lenkiškos mokyklos neįsileido. Vaikus mokė slapta lietuviai mokytojai. Tik vėliau, pradėjus bausti tėvus didelėmis baudomis, žmonės pasidavė. Tada Aleksandras Vilkišius priėmė mokyklą į savo namus. Vėliau ji buvo perkelta į Jurgio Jalmoko, specialiai mokyklai pastatytus namus. Jie buvo 1 km nuo kaimo, Vilniaus link, kur susikerta plentas ir vieškelis. Dabar ta vieta užsodinta mišku. Pats Jurgis Jalmokas ilgai gyveno Amerikoje, ten praleido ir I-ąjį pasaulinį karą. Užsidirbo nemažai pinigų, be to, ten gamykloje jam buvo suluošinta koja, už tai gavo didelį draudimo mokestį, nors visam gyvenimui liko invalidas. Vis dėlto sugrįžęs gražiai sutvarkė ūkį, pasistatė gražius namus bei sodybinius pastatus ir dar minėtą namą. Jį užbaigė tvarkyti 1937 m., ir tų pat metų rudenį čia įsikūrė mokykla. 1943 m. vasarą čia įsikūrė grupė vokiečių, kurie netoli plento kirto išdegusį mišką. Vokiečiams išvykus, naktį atėję Zimano brigados rusų partizanai mokyklą sudegino. Galbūt tuos pamatus ir rodė Uždaviniui sakydami, kad čia buvo dvaro rūmai. Reikėjo kaip nors savo „darbus“ slėpti. Po to išsikėlė mokytojas, girininkas Oranis, kurį, atrodo, partizanai norėjo palenkti savo pusėn. O gal ir grasino, nes vieną rytą staiga jis su šeima išvažiavo. Tai buvo didelis Lietuvos patriotas ir, žinoma, ramia širdimi į viską, kas čia darėsi, ramiai žiūrėti negalėjo.

Tardymas

                      Spalio pradžioje sužinojome, kad pirčiupiečiai paimti įkaitais ir iš Eišiškių per Varėną išgabenti į Vilnių. Tuo metu iš Vilniaus buvo atvažiavęs vyriausias brolis padėti tvarkytis ūkyje, nes namuose buvome likę tik aš ir mama. Suimdami tėvuką gestapininkai labai sumušė aštuonerių metų broliuką, teko ir mamai, kuri puolė jo ginti. Laimei, lūžo bambukinė lazda ir egzekucija baigėsi. Atsigavus broliukui, jie trise – du broliukai ir sesutė – išėjo į Dargužių kaimą pas tetą (mamos seserį) ir ten išbuvo, kol sugrįžo tėvukas.

                      Vyriausiam broliui atvykus, greit kažkas pranešė, kad pamiškėje jo laukia Girvalauskas ir nori susitikti. Brolis, žinoma, tuojau nuėjo, bet tik daug vėliau man papasakojo, kad Girvalauskas tada jam įteikė į tūtelę suvyniotą 18 auksinių dešimtrublinių rusų caro monetų ir prašė ieškoti pažinčių su gestapo darbuotojais bei visais įmanomais būdais stengtis išvaduoti įkaitus. Šio darbo ėmėsi dviese: brolis ir kaimynas Juozas Urbelionis. Iš jų pokalbio sužinojau, kad tuos pinigus jie kažkam įteikė, bet kam, man nesakė. Bet čia dar buvo įjungtas kitas veiksnys.

                      Kaip pasakojo tėvukas, atvežę į Vilnių gestapininkai juos uždarė ne Lukiškių kalėjime, o gestapo rūsiuose, kur buvo ir Lietuvos saugumo padalinys. Po kurio laiko nuvedė tardyti. Įvedė į didelį kambarį. Už stalo sėdėjo vyras, jau nejaunas, apsivilkęs mėlynu civiliu kostiumu. Ženklu parodė sargybiniui išeiti, o tėvukui pasakė: „Sėsk, Andriau“. Girdžiu, sako tėvukas, ir ausimis netikiu, kaip čia dabar vardu vadina. Nustebęs delsė atsakyti, o tas dar pakartojo: „Sėsk, sėsk prašau“. „Ačiū, ponuli, aš pastovėsiu“, – atsakė tėvas ir atsisėdo ant paties kėdės krašto. Tuoj gavo klausimą: „Andriau, negi tu manęs nepažįsti? Aš gi tavo vaikus mokiau“. Pasirodo, jis buvo tėvuko jaunystės draugo brolis iš kaimyninio kaimo. Lenkams uždraudus lietuviškas mokyklas, jis slapta mokė Pirčiupių vaikus. Tėvukas jau ir pats netiki, kas čia dedasi, o tas vyras sako: „Jūsų laimė, kad patekote pas mus, o ne į vokiečių rankas, o tai būtute atsidurę Paneriuose. Nebijok, čia ne Eišiškės, jūsų niekas nemuš. Pabūsite pas mus, kol sutvarkysime dokumentus, ir keliausite visi į namus“.

                      Įkaitams sugrįžus į namus, tarp jų ir Antanui Babilčiui, sugrįžo iš Rytų fronto atostogų šio sūnus Jonas, 1942 m. pavasarį paimtas į vokiečių kariuomenę. Sužinojęs, kas čia dedasi, pareiškė tėvams, kad irgi eis į mišką pas brolius. Tėvai atsakė, kad tada jiems bus galas. Po to susirinko visi su partizanų vadais pasitarti. Tie patarė jam, kad tėvų nerepresuotų, sugrįžti į savo dalinį ir, pirmai progai pasitaikius, pabėgti pas rusus ir viską papasakoti. Jeigu norės, galės tarnauti rusų kariuomenėje, jei ne – dirbs kur nors gamykloje, o po karo sugriš į namus. Jonas taip ir padarė. Gavo 10 metų lagerio Urale „Za izmenu rodiny“ (už tėvynės išdavimą), gerai dar, kad negavo kulkos į pakaušį. Apie tai turbūt S. Babilčius Uždaviniui nepasakojo;  negarbė sovietiniam milicininkui, kad jo brolis kažkur lageryje vargsta.

                      1944 m., tuoj po Naujųjų metų, dar kartą paryčiui kaime apsilankė Eišiškių gestapas. Daugelyje namų darė kratas, taip pat ir pas mus. Sumušė tėvuką, bet, nieko jiems reikalinga neradę, nieko nesuėmė, išvažiavo. Netrukus po to atvažiavo naujas vokiečių dalinys, gal visa kuopa, hauptmano (kapitono) vadovaujama. Jie užėmė ištuštėjusią girininkiją ir tris artimiausius namus, tarp jų ir mūsų. Kiemą pertvėrė įstrižai spygliuotų vielų eilėmis. Gyventojams įsakė tučtuojau išsikelti, o mums liko tik priėjimas prie kluono ir tvartų. Pavasarėjant aplinkui dar įrengė ištisą minų lauką ir pradėjo statyti savo bunkerius. Tai buvo lyg dviguba gulsčių medžių siena, tarp jų tarpas, ne mažesnis kaip pusės metro, pripiltas žemių ir tankiai paliktų šaudymo angų. Į tuos darbus varė ir kaimo vyrus, o medžius kirto čia pat, miško pakraštyje.

 

Jalmokų šeima

 

                      Pavasarėjant kaime pasklido kalbos, kad netoli Senų Macelių kaimo, susidūręs su Armijos krajovos paruošta pasala, žuvo 14 būrio žvalgybos viršininkas Girvalauskas. Prieš tai jis lankęsis pas Vincą Jalmoką. Jie, matyt, atvirai išsikalbėję, ir Girvalauskas supratęs, kad tas nėra joks gestapo agentas, nuramino jį, kad niekas jo nelies, tik liepė nekelti kojos į mišką. Kadangi Jalmokas buvo eigulys, tokie žodžiai buvo savaime suprantamai.

                      Reikėtų šiek tiek papasakoti apie Jalmokų šeimą. Tai buvo dora lietuvių patriotų šeima. Jų tėvukas jau senokai buvę miręs. Vyriausias sūnus Juozas, išvykęs į Ameriką, ten ir pasiliko. Antrasis sūnus, Stasys, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, po karo apsigyveno Lietuvoje, o vėliau persikėlė į Latviją. Dar vienas brolis, Pranas, paaugęs irgi išėjo į Lietuvą. Mokėsi Kaune, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, grįžo į Valkininkus, buvo pašto viršininkas, vėliau apsigyveno Vilniuje. Dvi jų seserys buvo ištekėjusios, o namuose likę du broliai: Vincas ir Vladas bei senutė motina. Pas juos dar gyveno vyresniosios sesers dukra Marytė. Prieš karą Vincas vedė, o Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, pradėjo dirbti eiguliu. Dėl to didelio patriotizmo ir prasidėjo purvų drabstymas. Deja, nebuvo jam gyvo Girvalausko, gerai pažinojusio kaimo žmones: nepaisant jo politinių pažiūrų ir veiklos, jis buvo objektyvus žmogus ir tarp partizanų turėjo didelį autoritetą. Jam žuvus, Babilčiui rankos atsirišo, be to, jis buvo Zimano brigadoje, o ne 14 būryje. O čia dar ir gera proga pasitaikė. Kažkas naktį nuvedė Pirčiupių dalinio vokiečius į Senų Macelių kaimą, ten išvaikė Zimano partizanus, kurie ten jautėsi kaip namuose. Žinoma, visa tai buvo priskirta V. Jalmokui. Vieną naktį jo žmona Jadvyga ir dvi mažos dukrytės buvo nužudytos, o jis pats išvestas į mišką, ten kankintas ir sušaudytas. Aišku, šiose žudynėse dalyvavo Babilčius, kad ir kaip jis tai bandytų neigti, nes niekam svetimam Jalmokas durų nebūtų atidaręs, be to, už 200-250 metrų nuo jo namų buvo vokiečių garnizonas, taigi laužtis jėga niekas nebūtų išdrįsęs.

                      Antanas Uždavinys taip pasakojo: „Kai aš grįžau į bazę po užduoties ir sužinojau, kad yra atvestas Jalmokas, nuskubėjau pas vyresnybę, šeima jau buvo išžudyta, o pats Vincas kankintas ir palikti jį gyvą buvo neįmanoma. Kankinamas jis viską neigė“. O Antanas vieną kartą išgėręs pasakė negalįs tam niekšui, t. y. Babilčiui, dovanoti už Vincą.

                      O štai ką pasakojo pats S. Babilčius: „Kai Vincas sėdėjo daboklėje, aš jam nunešiau bliūdą virtos mėsos pavalgyti. Jis manęs klausė, ką dabar jam darys. Aš atsakiau: „Ko nusipelnei, tą ir gausi“.

                      Ši tragedija labai plačiai nuskambėjo. O abiejų garnizonų vokiečiai, turėję fotoaparatus, lavonus nufotografavo.

 

Vokiečių manevrai

 

                      Vokiečių vermachto garnizonas, kuris buvo įsikūręs girininkijoje, nuolat rengė partizanams pasalas, tik tada primityviai. Užtat beveik per kiekvieną susišaudymą turėjo nuostolių, kartais ir nemažų. Kai tuoj po Velykų juos pakeitė kitas padalinys, išvyko gal 50 žmonių. Atvykę naujieji irgi pabandė tą patį daryti, bet, patyrę nuostolių, greit to darbo atsisakė. Atsivežė patranką ir vakarais šaudydavo į mišką. Kaip žmonės sakydavo, Dievui į langus. Taip tęsėsi  iki birželio 3 dienos. Tą rytą rusų 14 būrio partizanai per 4 kilometrus nuo Pirčiupių, Eišiškių link, suruošė pasalą ir sunaikino esesininkų mašiną: 18 vokiečių žuvo, 6 paimti gyvi, tarp jų 1 karininkas. Mano tėvukas po to girdėto smarkaus šaudymo važiavo į Valkininkus padėti vyresniajai seseriai sodinti bulves. Pavažiavęs tada dar nebaigtu tiesti plentu daugiau kaip kilometrą, pastebėjo, kad iš miško išėjo smarkiai šlubuodamas vokiečių kareivis. Jo batas buvo pilnas kraujo, matyt, sužeistas į koją. Nors tėvukas vokiškai nemokėjo, todėl apgręžęs vežimą ir padėjęs kareiviui atsigulti, atgabeno į girininkiją. Kareiviai jį iš vežimo iškėlė ir nusinešė, o tėvukas nuvažiavo savo keliu. Tuo metu viena mūsų karvė buvo susižalojusi koją ir į bandą jos neleisdavo. Aš išvariau ją paganyti prie plento, grioviuose, kur buvo daug švarios žolės, nes mašinos plentu labai retai važiuodavo. Po kurio laiko pas mane atbėgo ir mano jaunesni broliukai: devynerių ir šešerių metukų. Maždaug tuo pačiu metu nuo Eišiškių pusės pasirodė didelė mašinų kolona. Priekyje važiavusios sustojo prie girininkijos, kur buvo skersai kelio nuleista užtvara. Dauguma kareivių išlipo iš automobilių. Susirinko ir vietos vokiečiai. Kilo erzelynė ar ginčas. Jis truko gal valandą, o gal ir ilgiau, paskui jie pakėlė užtvarą, ir kolona pajudėjo. Privažiavę vietą, kur dabar paminklas, o tada stovėjo Urbelionių pirtis, dalis mašinų sustojo. Iš jų pradėjo lipti kareiviai ir vienas po kito pasuko keliuku upelio link, paskui ėjo palei upelį. Perėję į kitą pusę pro liuftvakės garnizoną, laukais ėmė supti kaimą. Kita dalis mašinų pajudėjo Vilniaus link. Privažiavę prie mūsų, sustojo. Iššokęs iš mašinos kareivis, rodydamas ranka, klausė, iš kurios kaimo dalies esame. Aš parodžiau. Rodydamas į mano brolius, klausė, iš kur jie. Aš jam vokiškai atsakiau: „Das ist maine bruder“. Kartu su mumis ganė karvę ir berniukas iš ano kaimo galo, ne pirčiupietis, o iš Pamerkių kaimo atėjęs pas savo tetą. Kai kareivis, rodydamas pirštu, paklausė apie jį, aš parodžiau, kad iš ten. Po to kareivis griežtai pasakė: „Raus“: mums ten, o jam – ten. Mes nusivarėme savo karvutes namo. Daugiau aš to berniuko nemačiau.

Kaimas liepsnojo

                      Praėjo daugiau kaip 50 metų, bet ir dabar dažnai svarstau, kodėl man nešovė į galvą mintis imti ir pameluoti.

                      Mašinoms nuvažiavus, mes iš lėto varėmės šlubuojančią karvutę kaimo link, vis atsigręždami pažiūrėti, kur važiuos tos mašinos. Privažiavusios plento ir vieškelio sankryžą, esančią už mokyklos, jos pasuko vieškeliu kaimo link. Toliau už miško nieko nesimatė. Tik vėliau paaiškėjo, kad, privažiavę kaimą, kareiviai iššoko iš mašinų ir ėmė supti kaimą iš kitos pusės. Priėjus iki posūkio į kaimą, įvyko kraupus ir dramatiškas įvykis.

                      Iš Pamerkių vienkiemio į kaimą buvo atėjęs gal kokių 12-13 metų silpnaprotis berniukas. Jo motina buvo kilusi iš Pirčiupių. Tuo metu vietos vokiečiai pastatė savo sargybą prie plento ir du vyrus su kulkosvaidžiu bokšte, esančiame kaimynų kieme. Kiti vaikščiojo po kiemus ir įsakinėjo niekam neišeiti iš namų. Tas berniukas išėjo į plentą, ir vokietis pradėjo varyti atgal, o tas, kažką nesuprantamo šnekėdamas, parodė vokiečiui špygą. Vokietis šaukdamas puolė prie jo, o berniukas atsigręžęs pradėjo bėgti. O siaube: tiesiai į užminuotą lauką. Vokietis iš pradžių šaukė: „Halt“, o paskui pradėjo šaudyti ir pataikė berniukui į ausį. Berniukas sustojo, vokiečiai, jau subėgę trise, mojavo rankomis, šaukdami, kad sugrįžtų. Pradėjus ir mums šaukti, berniukas sugrįžo, laikydamasis už kruvinos ausies, ir dabar vokietis tuoj jį sugriebė už rankos, nuvedė į girininkiją, bet po kurio laiko jau subintuotą atvedė atgal ir, parodęs eiti į kaimą, paliko jį ramybėje. Kaime visi pritilę stengėsi įžiūrėti, kas dedasi anam kaimo gale. Kaimynų name vyrai, sulipę ant aukšto, prasiplėšę stogą, pasikeisdami viską stebėjo. Bet jiems trukdė prie kapų esantis miškelis, pro kurį buvo sunku ką nors įžiūrėti. Pirmoji iš ten keliu atėjo Ona Aladavičienė su sesers kūdikiu ant rankų ir pradėjo pasakoti, kas ten vyksta. Girdi, Marytė Uždavinytė, kartu su esesininkais iš Eišiškių atvažiavusi gelbėti savo tėvų, užtarė ją, Aladavičienę, jog neva jos vyras nužudytas rusų. Todėl ją išleido. Išeidama dar pasiėmusi iš sesers rankų kūdikį sakydama, kad tai jos. Išleido Vinco Jalmoko senutę motiną, o jos anūkė liko. Išleido ir Stasį Jalmoką, kuris buvo grįžęs iš Vokietijos, kur buvo patekęs į nelaisvę 1939 m. vokiečių-lenkų karo metu. Paliepė jam vėl važiuoti į Vokietiją pas save bauerį. Išleido dar porą moterų. Greitai ten pradėjo šaudyti ir tuo pat metu kaimas pradėjo liepsnoti. Visi buvo įsitikinę, kad tas pat laukia ir mūsų. Po kurio laiko šaudyti liovėsi, kaimas jau visas liepsnojo. Degė prie upelio esančios pirtys. Nedegė tik Vinco Jalmoko sodyba, kuri buvo už upelio ant kalniuko. Vyrai ėmė kalbėti, kad turbūt ją paliks, nes jo šeima yra išžudyta rusų. Bet netrukus suliepsnojo ir ta sodyba, tik jų naujasis tvartas nesidavė padegamas, bet paskui ir jis suliepsnojo.

                      Ta diena iš pat ryto buvo apsiniaukusi, o prasidėjus egzekucijai, pradėjo lyti lietus, ir kuo toliau tuo smarkesnis. Lijo iki vakaro. Kaimui smarkiai įsiliepsnojus, iš kolonos, stovėjusios ant plento, atsiskyrė keli automobiliai ir nuvažiavo degančio kaimo link, matyt, rinkti grobio. Po kurio laiko pasirodė ir pirmosios kolonos kareivių. Jie ėjo išsirikiavę po keturis, o mūsų žmoneliai pro visus plyšius ir alyvų krūmus sekė juos ir buvo įsitikinę, kad jie žengs skersai plento į mūsų kaimo dalį. Tačiau pirmoji kolona pasuko dešinėn ir, priėję mašinas, kareiviai pradėjo lipti į kėbulus. Antroji, trečioji, ketvirtoji ir kitos taip pat pasuko dešinėn. Turbūt ne aš vienas pagalvojau: gal Dievas duos – liksime gyvi. Dar esesininkams neišvažiavus, nuskubėjo ten ir garnizono vokiečiai. Tie irgi tempė tai vištas, tai kiaulę, tai teliuką. Buvo matyt, kad ten turtą grobė ir antrojo garnizono vokiečiai. Kaip sako sena patarlė: „Palieto pieno visiems šunims ir katėms užtenka“. O mūsų kieme, anapus spygliuotų vielų, keli kareiviai pešė vištas, skrodė jas ir vėrė ant vielos, ištiestos nuo svirno iki namo sienos. Paskui skubiai įsirengė rūkyklą ir jas rūkė.

 

Tėviškę paliekant

                      Mes turėjome daug karvių, ir vienas kareivis iš šito būrio, taip pat kareivis austras iš liuftvafės, kiekvieną vakarą ateidavo pieno. Kareivis iš girininkijos kalbėjo lenkiškai ir kai kada atsinešdavo net kelis katiliukus. Rytojaus dieną atėjęs, jis pasakė: „Dėkokite mūsų vadui, kad likote gyvi“, nes, girdi, jis visur skambinęs ir įrodęs, kad esame nekalti. Į tėvuko klausimą, ar jų vadas neprieštarautų, jei mes norėtume iš kaimo išvažiuoti, atsakė: „kadangi jūs gyvenate ne namuose, o kluone, turbūt neprieštaraus“. Po kelių dienų sužinojome, kad mūsų avys, kurios ganėsi toje kaimo dalyje ir nakčiai likdavo pas Juozą Vilkišių, atsidūrė Madžiūnų kaime, vokiečių garnizone, saugojusiame tiltus per Merkį ir Lukną. Pasirodo, jie irgi tą dieną, atvažiavę į Pirčiupius, matyt, grobio paieškoti, išsivežė visas kaimo avis, kurios ganėsi Vigane už kaimo.  Piemenukai, kurie jas ganė, buvo atvaryti į kaimą ir sudegė kartu su visais. Tėvai ir kaimynai, kurių avys buvo ten, kreipėsi į vokiečių vadą vyr. leitenantą, prašydami padėti atgauti avis. Tas paskambino į Madžiūnus, viską išsiaiškino. Žmonėms atsakė, kad gali nuvykti ir atgauti avis, jeigu tokios atsiras su jų nurodytais ženklais. Mama su teta, nuėjusios į Madžiūnus, su kareivių pagalba tikrai atrado beveik visas, tam tikrais ženklais pažymėtas avis, kai kurios, matyt, jau buvo atsidūrusios katile. Po to, susikrovę savo nesudėtingą mantą į vežimą ir išsivarę gyvulius, išvažiavome iš Pirčiupių pas tėvuko jaunystės draugą, gyvenusį vienkiemyje netoli Valkininkų. Sugrįžome tik tada, kai prieš užeinant rusams, išsikėlė abu vokiečių būriai.

                      Sugrįžus teko imtis išminuotojų darbo, nes vokiečiai laukų ir pievų aplink kaimą neišminavo. O Zimano partizanai, vokiečiams išvykus, naktį sudegino girininkiją ir tiltą per Karosupio upeliuką tarp Pirčiupių ir Dargužių. Laukus išminuoti buvo pavojinga, bet kartu tai buvo ir įdomus darbas. Su ilga kartimi, kurios gale buvo kabliukas, reikėjo užkabinti ir patraukti vielytę, einančią horizontaliai ištiestos vielos tiesiai į žemę prie minos, o pačiam greitai kristi  žemėn, nes tuoj sugriaudėja sprogimas. Taip pamažu išminavome savo laukus ir pievas.

                      Rusų kariuomenė pasirodė liepos 8 dieną. Pirmiausia atjojo du raiteliai, turbūt žvalgai, ir pradėjo klausinėti, kur vokiečiai. Vyrai ėmė aiškinti, kad nei artimiausiuose kaimuose, nei Valkininkų miestelyje vokiečių nebėra. Paklausinėję ir pavalgę, jie nujojo toliau. Po kurio laiko iš tos pusės pasigirdo šaudant, o netrukus atšuoliavo ir tie raiteliai. Įjoję į kiemą, jie baisiai keikdami, sakė, kad visi esame išdavikai, melagiai ir t. t. Pasirodo, neprijojus Dargužių kaimo, tą rytą juos apšaudė atvykęs nemažas vokiečių būrys. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, bet tuo metu visi pamatė per sudegusią kaimo dalį vieškeliu važiuojančius rusus, ir raiteliai tuoj nušuoliavo jų įspėti. Po kurio laiko Dargužių pusėje pasigirdo smarkus šaudymas. Tai truko keletą valandų, o paskui pasirodė ir dūmai. Degė Dargužių kaimas. Šaudymas liovėsi. Vokiečiai keletą valandų, prisidengdami Merkio upe ir kaimu, pristabdė rusų žygiavimą, po to gale kaimo sulipo į automobilius ir nuvažiavo Valkininkų stoties link.

Kur dingo vežimas?

                      Tą pačią dieną į mūsų kaimą atjojo rusų kareivis. Jo arklys buvo be balno, bet su pakinkais. Jis pradėjo kinkyti arklį į kieme stovintį vežimą. Tėvukas puolė aiškintis. Kareivis atsakė, kad jam reikia vežti sužeistuosius, kad greit sugrąžins vežimą atgal. Jis nuvažiavo. Daugiau mes jo nematėme. Po to įvykio vyrai su arkliais ir vežimais slapstėsi miške. Sėdėjau miške su arkliu ir aš.

                      Po dešimties dienų pas mus, tupinčius miške, atėjo du partizanai pirčiupiečiai ir ėmė prašyti vyrų, kad tie kinkytų arklius ir padėtų 14 būrio partizanams, išeinantiems iš miško, išsigabenti savo turtą. Vyrai sutiko, pradėjo ruoštis, o aš ramiai sėdėjau ir klausiausi jų kalbų. Vienas iš atėjusiųjų, tai pastebėjęs, paklausė: „O tu, vaikeli, ko sėdi, negi nenori važiuoti? Aš atsakiau, kad neturiu vežimo. Jis nustebo. Aš papasakojau, kad mūsų vežimu išvažiavo kareivis. Jis tik nusispjovė ir pasakė: „Jok raitas, aš tau surasiu vežimą“. Miško keliukais išsukę į vieškelį, dar neprivažiavę Senų Macelių kaimo ir vėl pasukę į vadinamą Kastą liniją (tą kelią prieš karą per balas buvo supylusi lenkų valdžia, kad ponai galėtų lengviau privažiuoti į girios gilumą medžioti), pravažiavę balas, išvažiavome dešinėn ir po kurio laiko vėl įsispyrėme į balos pakraštį. Iš čia vedė lieptai į vadinamą Takavisko salą, kur buvo 14 būrio štabas, o kairėje, už siauros sąsmaukos, pakilime, vadinamame sala, buvo žydų bazė. Palikę arklius, vyrai nuėjo lieptais į štabą, o Jonas Kavaliauskas, mano padedamas pradėjo rinktis vežimą iš čia buvusio tikro vežimų kapinyno (ne mažiau kaip dešimties). Mums besidarbuojant, išgirdau giedant gaidžius ir nustebęs paklausiau Kavaliauską, iš kur jie čia. Jis paaiškino, kad žydams laiko daugybę vištų, turi daugiau kaip 20 karvių, keletą arklių, žinoma, su vežimais. Mačiau, kaip būrelis jaunuolių ir merginų išginė būrį karvių, tikrai ne mažiau 20. Tai buvo stambios, daugiausia juodos karvės. Kavaliauskas papasakojo, kad žydai dar turi duonos kepyklą ir įvairių dirbtuvių, kur galima suremontuoti ir laikrodį, ir automatą arba pasisiūti kostiumą. (Kažkodėl dabar Vizentalio centras nesiteirauja, kaip žydai gyveno miškuose ir kiek skriaudų jie padarė aplink girią esančių kaimų gyventojams). Šiaip tai surinkę vežimą, nuėjome ir mes lieptais į salą, kur buvo per kokius 2 km. Čia pamačiau, kaip gyvena partizanai. Buvo kelios didelės žeminės. Vienoje jų, iš vidaus iškaltoje baltu parašiuto audeklu, buvo įrengta ligoninė, kitoje – būrio štabas, o dar dviejose ar trijose – miegodavo partizanai. Buvo ir pirtis, bet ne žeminė, o toks pat pastatas, kaip ir kaimo pirtys. Iš šios salos į dvi puses galima buvo išeiti tik lieptais, kuriuos buvo įrengusi lenkų valdžia, kad ponai, atvažiuojantys iš Vilniaus ir Varšuvos galėtų medžioti kurtinius. O Pirčiupių pusėn – gal gerą puskilometrį reikėjo klampoti per balą, paskui jau sausu mišku. Partizanai susikrovė nesudėtingą savo mantą, kurios didžiąją dalį sudarė ginklai, įvairūs šaudmenys ir minos, didelė radijo stotis, prie kurios darbavosi šeši vyrai, apsivilkę mėlynais, į kombinezonus panašiais drabužiais. Čia sužinojau, kad tai iš Maskvos specialiai atsiųsti radistai desantininkai. Kiek pastebėjau, jie laikėsi atokiai nuo kitų. Būryje turbūt nebuvo nė 40 žmonių. Pats būrys, artėjant frontui, buvo išsiųstas į vakarus, o čia buvo likę tik tie, kurie netiko tolimam žygiui: sužeistieji, jų apsauga ir ta nelemtoji radijo stotis. Ji buvo gana gremėzdiška, bet vyrai sakė, kad buvo galinga ir patikimai dirbo. Viską sukrovę, pavakaryje pajudėjome iš vietos. Dauguma partizanų, aplenkę vežimus, nuėjo pirmyn, tik kai kurie lydėjo vežimus, tarp jų ir visi 6 radistai. Jau temstant privažiavome Žagarinės kaimą, kur buvo nurodyta nakvoti. Bet rytą vyriausybė sprendimą pakeitė. Visą turtą perkrovė į kitus vežimus, o mus išleido namo.

                      Sugrįžus namo, jau beveik nuolatos teko slapstytis miške su arkliu ir vežimu. Tą patį darė visi kaimo vyrai. Išėjus rusų partizanams iš miškų, netrukus čia atsliūkino Armijos krajovos gaujos. Bet į kaimą jos neužeidavo, nes čia buvo įsikūręs rusų pasieniečių būrys. Netrukus lenkai dingo. Likę gyvi kaimo žmonės vienas po kito grįžo, šienavo pievas, pjovė rugius, prižiūrėjo karves, kurios tą dieną buvo miške ir esesininkai jų negrobė.

                      Lapkričio 17-osios naktį, lenkų Armijai krajovai sudeginus mūsų namus, mūsų šeima galutinai išsikėlė iš Pirčiupių ir daugiau nebeturėjau galimybės iš arti stebėti atsikuriančio kaimo gyvenimo, tik atskirus jo epizodus.

Tolesnė istorija

                      Norėčiau truputį papasakoti apie neva didelį pirčiupiečių tarybinį patriotizmą ir tolesnę Vlado Uždavinio veiklą.

                      Sovietams užėjus, greit pradėjo vyrus gaudyti į kariuomenę. Vyrai pradėjo slapstytis. Pirmiausia buvo sugautas mūsų pusbrolis Jonas Matkevičius, kuris iš Vilniaus pabėgo. Tik sugrįžusį į namus, jį vėl sučiupo, šį kartą jis pabėgti nesugebėjo. Karo pabaigoje Berlyne jis buvo sunkiai sužeistas ir po kurio laiko mirė karo ligoninėje, dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Sesuo po karo važinėjo į Lenkiją ieškoti jo kapo, bet nesurado. O jo jauniausias brolis Motiejus, gyvenęs Vilniuje, buvo suimtas 1945 m. pabaigoje ir, apkaltintas dalyvavimu pogrindinėje organizacijoje, nuteistas 10 metų ir išsiųstas į kažkokį Čiuchatkos spec. lagerį, kur išbuvo 5 metus, o likusį skirtą laiką – Magadane. Į jo žodžius teisme, kad jis nežinąs jokios pogrindinės grupės, kad jo brolis žuvo Berlyne, buvo atsakyta, kad brolis didvyris, o jis – banditas.

                      Per vienas gaudynes buvo saugomi Stasys, Vladas ir Juozas Uždaviniai ir Pranas Jalmokas. Nuvarė juos į Valkininkus, siūlė stoti į stribus. Vladas Uždavinys iškart sutiko, kiti atsisakė, tad pateko į kariuomenę. Stasys Urbelionis nuo vaikystės buvo kurčias, bet žmonos padedamas pabėgo iš Pabradės ir sugrįžęs kartu su kitais vyrais toliau slapstėsi. Vladas Uždavinys, tapęs stribu, pasižymėjo nepaprastai žiauriu elgesiu su žmonėmis. Netrukus pradėjo jį keikti visa plati apylinkė. O vieną gražią dieną jis vėl pasirodė kieme. Sakėsi, kad iš stribų pabėgo. Klausinėjo, kur slapstosi vyrai, nes ir jis norįs būti kartu. Bet jam niekas nieko nepasakė. Tada pasislėpęs pasaugojo, kada Antanina Urbelionienė naktį nešė vyrui maistą į mišką, nusekė iš paskos ir, viską apžiūrėjęs, grįžo į Valkininkus. Po to atvedė stribus ir kareivius, kurie suėmė visus vyrus. Kurį laiką juos laikė Valkininkuose, paskui Trakų kalėjime, o iš ten be jokio teismo jie atsidūrė Vorkutoje. Iš ten po kelerių metų sugrįžo. Jų laimė, kad pas juos nerado ginklų, nes galėjo gauti ir po 25 metus.

                      1945 m. pavasarį Armijos krajovos grupei suruošus pasalą ir nužudžius pirčiupietį Stasį Kavaliauską, po kelių dienų Vladas Uždavinys buvo suimtas drauge su dar dviem stribais. Tie po dvejų metų sugrįžo, o Vladas – ne, matyt, ir čia jis buvo prikišęs nagus ir liežuvį. Maždaug apie 1970 metus girdėjau, kad Vladas prašė buvusių partizanų pirčiupiečių padėti jam grįžti į Lietuvą. Visi pritarė, kad leistų sugrįžti, tik S. Babilčius KGB darbuotojams pasakė: „Jeigu sugrįš, tai aš jį  nušausiu“. Matyt, daug vienas apie kito darbelius žinojo. Tolesnio jo likimo nežinau.

 

Vytautas SAULĖNAS

„Voruta“ Nr. 12 (294) 1997 m. kovo 22-31 d., Nr. 13 (295) 1997 m. balandžio 1-11 d.,

Nr. 14 (296) 1997 m. balandžio 12-18 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra