Pilkais debesimis, šaižiais vėjais sklaidant rožines iliuzijas

Autorius: Data: 2011-05-09 , 08:30 Spausdinti

Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Vos spėjau rankose pavartyti knygą „Tarp pilkų debesų“ *, pakraipyti galvą, kas gi toji negirdėta autorė Ruta Sepetys, kai atskriejo žinia, liudijanti, kad ne šiaip kokius „literatūrinius bandymus“ išleido leidykla „Alma litera“ – tik 2011 m. kovo mėnesį JAV pasirodęs (hmm, o balandį jau vertimas Lietuvoje!) romanas „Between Shades of Gray“ dvi savaites iš eilės pateko į „New York Times“ perkamiausių knygų dešimtuką!

Tad savo misiją knyga tikrai atlieka – gal be jos daugelis amerikiečių nei žinotų, nei susimąstytų, kas ištiko Lietuvą, visas Baltijos šalis 1940 ir 1941-aisiais, kaip nemaža tautos dalis atsidūrė Sibire ir netgi visai šiaurėje, prie Laptevų jūros… Tiesą sakant, vis dar bevaisiai bandymai komunizmo nusikaltimus įvardyti genocidu, prilyginti juos holokaustui, netgi mūsiškių neo-kairiųjų a la humaniški baisėjimaisi, kad taip bus sumenkinta žydų tautos tragedija**, liudija tokios knygos reikalingumą ir mums, regis, savosios tautos kančias sibiruose, gyvuliniuose vagonuose, žeminėse ir jurtose žinantiems iš pirmų lūpų…

Ruta Sepetys gimė jau JAV, ir garbė jai, kad su tokia atida domėtasi ne tik tėvo, pabėgėlio iš Lietuvos, likimu (knyga skiriama Jono Šepečio atminimui), bet ir jo šalį, jo tautiečius ištikusios sovietinės okupacijos „laimėjimais“. Kaip knygos pabaigoje paaiškina autorė, medžiagą ji kruopščiai rinkusi atvykdama į Lietuvą, susitikdama ir su buvusiais tremtiniais, jų palikuonimis, ir su šią problematiką tyrinėjančiais mokslininkais. R. Sepetys savo romane tragišką lūžį lietuvių tautos istorijoje perteikia paauglės Linos akimis, išgyvenimais, svarstymais. Tiesą sakant, pradėjus skaityti, galvoje ir kirbėjo „perspėjimas“: tai literatūra paaugliams; juk originalo metrikoje nurodoma, kad knygą išleidęs Philomel Books yra „a division of Penguin Young Readers Group“, taigi jaunimo leidykla. Šią „distancinę žiūrą“ į romaną palaikė ir jaučiamas pasakojimo „literatūriškumas“ (grįstumas daugiau fantazija, įsivaizdavimu nei autentiškos patirties detalėmis), ir tam tikras herojų schematiškumas – štai Linos mamos paveikslas tikrai dvelkia idealizacija… O vis dėlto (skaitytojo džiaugsmui) siužeto karkasas kuo toliau, tuo labiau aplipinamas „kūnu“, neįmanomomis išgalvoti, tik gyvenimo absurdo suteikiamomis detalėmis (ir šiuo atveju visai nesvarbu, kad jas išgyveno ne pati autorė, kad jos, matyt, išgirstos).

Taigi knyga paauglės, jau puoselėjančios dailininkės talentą ir pašaukimą, žodžiu pasakoja inteligentų šeimos tremties istoriją. Lina kartu su mama ir jaunesniu broliuku Jonu, gavę vos dvidešimt minučių susiruošti, išvejami iš namų (galime numanyti, gana prabangių) Kaune, įsodinami į gyvulinį vagoną su skyle grindyse, dienų dienas ir savaites gabenami su kitais nelaimės draugais kažkur, kol kas į nežinią; tėvą, universiteto dėstytoją, jau anksčiau atskirtą nuo šeimos, Lina, traukiniui stovint, pro tą „išeinamąją skylę“ pasprukusi žvalgybon, aptinka kitame, vyrus gabenančiame traukinyje… Iš pradžių visa Linos vagono „komanda“ atsiduria kažkur Altajuje, pakankamai ten vargsta, pusbadžiaudami, varomi į sekinančius darbus, bet nenujaučia, kad tikrasis pragaras jų dar laukia – tremtinių būriai susodinami į baržą, plukdomi Angara, Lena – kur? Sklando gandai: juos paims garlaiviai, jie plauks į Ameriką… Kurgi ne! Viltingos kelionės pabaiga – „Trofimovskas. Pačiame poliarinio rato viduryje, netoli Šiaurės ašigalio“ (p. 264). Lietuviai, tie fašistų kiaulės, „įkurdinami“ užpoliarės plynėje, jurtas iš jūros išplukdomų lentgalių ir kitokių skurdo radinių susirenčia patys… Badas, šaltis, pūgos, ligos, mirtys… Taip, tokios istorijos yra dokumentuotos ir mūsų lapteviečių. Galbūt R. Sepetys knygoje ir tremtį patyrusieji, ir istorijos ar geografijos žinovai ras klaidelių, bet jos, mano galva, nesumenkina pasakojimo, galiausiai įgaunančio tikros tragikos gaidą. Nežmoniškos, nužmoginančios egzistencijos sąlygos piešiamos lakoniškomis, bet sukrečiančiomis detalėmis: štai Linai su Jonu savo kūneliais šildant mirštančią motiną, jų mažoji „kaimynė“ Janytė „rankiojo jai iš blakstienų utėles“ (p. 303) Tokie tragiškosios kasdienybės – kai mirtis regisi išsigelbėjimu – liudijimai, tikiu, turi sukrėsti ir „teoretikus“, svarstančius (svarsčiais) patirtąsias mūsų tautos kančias ir įvertinančius jas kaip per menkas genocido ištarmei. Tikiu, kad jie sukrėtė ir skaitytojus amerikiečius, ne vieną priversdami atsigręžti gana tolimon šlovingosios savo šalies istorijon bei suabejoti, ar jos didingumo bent iš dalies neramsto iliuzijos. Juk esama ir tokio, kone simbolinio epizodo: štai atplaukia galingas amerikiečių laivas, lagerio prižiūrėtojai vargetas tremtinius suvaro į jų būstelius, neleisdami nė nosies iškišti, kol iškraunamos dėžių dėžės humaniškosios pagalbos – konservai, antklodės, šokoladas… Viskas šauniajai sąjungininkei, vaduotojai nuo Hitlerio… O niekam nerūpintys klipatos miršta iš bado ir išsekimo toliau. „Kažin, ar amerikiečiai žino šiurpiąją sovietų paslaptį? O gal jiems nė motais?“ (p. 272) Amerikietei Rutai Sepetys rūpi, kad jiems nebūtų nė motais, kad jie bent praskleistų rožinę uždangą, slepiančia šiurpiąją paslaptį. Dėkui jai.

* Ruta Sepetys. Tarp pilkų debesų: romanas iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė. – Vilnius: Alma littera, 2011.- 336 p.

** Istorikės argumentais, perpintais emociniu vaizdingumu, šį pseudohumanizmą savo straipsnių cikle kritikuoja Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė („Europiečių dilema. Kodėl būtina komunistinius nusikaltimus prilyginti nacistiniams“. – Kultūros barai, 2011, nr. 2-4.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2011, geg. 21, nr. 10 (724), p. 13.

Spauda , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra