Vytautas ČESNULIS, Vilnius

Dingstis šiam rašiniui atsirado pasklaidžius Lietuvos piligrimų bendrijos 2009 m. Vilniuje išleistą knygą – Dariaus Liutiko monografiją „Piligrimystė. Vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse“. Knygoje radau kelias nuorodas pasirinktos temos šaltiniams.

Manoma, kad Trakai kaip Dievo Motinos kulto ir piligriminė vieta buvo žinomi jau XVI a. pabaigoje. Keliautojams reikėjo tam tikrų poilsio vietų – stočių. Todėl Paneriuose, kapitulos žemėje, vieškelių į Trakus, Gardiną ir Kauną kryžkelėje, 1597 m. pradėtas statyti paminklas – stulpas su Viešpaties kančios statula. Tačiau organizuotą piligriminę kelionę iš Vilniaus į Trakus prie stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo pirmą kartą surengė vienuoliai jėzuitai 1604 m. Juos vedė penkioliktasis Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina. Taigi šiemet minime piligrimystės į Trakus 410-ąsias metines. Tik viena lenkų enciklopedija („Encyklopedyja powszechna“, t. 25, Warszawa, 1867) ir kun. Petras Kraujalis 1924 m. išleistos knygelės „Trakų pilis ir jos likimas“ skyrelyje „Trakų bažnyčia“ (p. 18) apsirikę: procesija čia datuojama 1603 metais.   

Romoje teologiją baigusį dvasininką Benediktą Vainą karalius Steponas Batoras paėmė sekretoriumi į savo dvarą, o 1576 m. paaukštino įprelatus ir paskyrė Trakų klebonu. Šias pareigas B. Vaina užėmė iki 1600 metų balandžio, kai tapo Vilniaus vyskupu (lig tol Vilniaus vyskupiją B. Vaina buvo du kartus administravęs). Karaliaus Zigmanto III Vazos paskyrimą liepos 31 d. patvirtino popiežius Klemensas VIII. B. Vainos pastangomis Romoje baigta beveik 100 metų besitęsusi šv. Kazimiero kanonizacijos byla, kuri 1604 m. iškilmingai paminėta visoje Lietuvoje. Vilniuje iškilmės su gatvių procesijomis, vaidinimais, oracijomis ir pamaldomis vyko tris dienas – gegužės 10–12 d. Sergantis Zigmantas Vaza neštas krėsle. Gegužės 12 d. B. Vaina pašventino pradėtos statyti Šv. Kazimiero bažnyčios, pirmosios baroko stiliaus šventovės mūsų sostinėje, pamatus. Per Vilniaus gaisrą 1610 m. liepos pradžioje smarkiai nukentėjus katedrai, B. Vaina rūpinosi jos atstatymu. Jo darbus tęsė kiti Vilniaus vyskupai: Eustachijus Valavičius (1616–1630) ir B. Vainos brolėnas Abraomas Vaina (1631–649). Pastarasis šv. Kazimiero palaikus perkėlė iš ankstesnės katedros koplyčios į jam pašvęstą koplyčią.                                    

Bene išsamiausiai apie procesijas į Trakus, kaip ir apskritai apie Marijos garbinimą mūsų šalyje, rašo J. Vaišnora 1958 m. Romoje išleistoje knygoje „Marijos garbinimas Lietuvoje“. Kone viską nuo J. Vaišnoros nurašęs, tačiau šaltinio nenurodęs ir dargi klaidų padaręs, paskelbė Robertas Gedvydas Skrinskas knygoje „Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas“ (Kaunas, 1999).    

XVII a. pradžioje Lietuvoje katalikybei įveikiant protestantizmą, prasidėjo katalikų tikėjimo ir Marijos garbinimo atgimimas. Anuomet kaip tik kelerius metus, ypač 1602–1603 m., krašte buvo nederlius, žmonės kentėjo nuo bado ir ligų. Dažna ir labai baisi Vilniaus nelaimė būdavo maras. Todėl vysk. Benediktas Vaina ėmė rengti Dievo Motinos procesijas iš Vilniaus į Trakus. Vyskupas, kapitula ir kunigai su didele žmonių minia 1604 m. liepos 2 d. išsirengė pirmajai pėsčiai kelionei. Vyskupas ėjo basas. Kas mylia, arba maždaug kas septyni su puse kilometro, būdavo sustojama, ir  jėzuitai sakė pamokslus, žmonės meldėsi ir atgailavo.

Paskui kelionės iš Vilniaus į Trakus įvairiais mėnesiais rengtos kasmet. Piligrimai iš Vilniaus išeidavo pro Trakų vartus. Pasak „Vilniaus miesto istorijos“ (V., 1968, p. 111), „1611 m. tokia procesija, apėjusi Vilniaus bažnyčias, išvyko į Trakus. Vyskupas, vienuoliai, studentai ėjo visą kelią basi. Trakuose buvo pasakyta daug pamokslų, užsipuolant liuteronus ir kalvinistus, kaip didžiausius Dievo rūstintojus.

Grįždama namo, maldininkų minia ryžosi nubausti visus eretikus. Paneriuose ji šturmavo vieno bajoro kalvinisto namus, o atėjusi į miestą, skubėjo […] prie Šv. Mykolo bažnyčios, kur buvo kalvinistų bendruomenės namai. Namuose, be keliolikos šiaip jau žmonių, buvo užklupti trys pastoriai. Vieni buvo išmesti iš antro aukšto pro langą, kiti subadyti peiliais, sumušti lazdomis, o namai su biblioteka ir mokykla padegti. Gaisras truko net dvi dienas“.                

Ypač gausios procesijos į Trakus atvykdavo liepos 4 d. per Marijos Apsilankymo, rugpjūčio 15 d. per Marijos Dangun ėmimo (Žolinių) ir rugsėjo 8 d. per Marijos Gimimo šventes. Atskiras procesijas rengdavo Vilniaus akademijos (universiteto) studentai su profesoriais, brolijos ir net atskiros bažnyčios. Atvykdavo piligrimų iš kitų Lietuvos vietų, daugiausia tada, kai kraštą paliesdavo didesnės nelaimės. Trakų Dievo Motinos paveikslas – seniausias ir pirmasis stebuklais pagarsėjęs paveikslas Lietuvoje.

Marijos garbei priskiriamos netgi kai kurios karinės pergalės. Kai vyko Žečpospolitos karas su Maskva dėl Smolensko, 1611 m. balandžio 12 d. į Trakus, jėzuito Petro Skargos lydima, atvyko karalienė Konstancija prašyti Marijos globos karaliui Zigmantui Vazai ir išmelsti sėkmės karo žygiui. Smolenskas, kurį Dviejų tautų respublikos kariuomenė laikė apsiautusi dvejus metus, birželio 13 d. buvo paimtas.

Lotynų kalba rašęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) 1622 m. balandį surengtą procesiją į Trakus apdainavęs keturių epodžių cikle „Keturios Mergelės Motinos mylios …“ („Quatuor Leucae Virginis Matris seu publica ac solemnis ad aedem B. V. Matris Trocensem processio“). Epodės pirmą kartą buvo išspausdintos 1624 m., o vėliau daugelį kartų pakartotos įvairiuose leidiniuose. Antverpene – anuometinių Nyderlandų, o dabartinės Belgijos mieste, – 1634 m. išėjusiame eilių rinkinyje „Lyricorum. Libri IV“ („Lyrikos ketvirtoji knyga“) jos yra kaip IX–XII epodės. Autorius epodes paskyręs „Šviesiaus.[iajam] P.[onui] Jonušui Skuminui Tiškevičiui, Trakų vaivadai, Jurbarko, Novovolės, Breslaujos ir t. t. seniūnui“. J. S. Tiškevičius (1570–1642) Trakų vaivada buvo 1626–1640 metais.  

Išverstos Onos Daukšienės, procesijai į Trakus skirtos epodės yra 1995 m. „Baltų lankų“ leidykloje Vilniuje išleistoje M. K. Sarbievijaus poezijos rinktinėje „Lemties žaidimai / Ludi fortunae“. Bendra kūrinių antraštė: „Keturios Mergelės Motinos mylios arba Vieša iškilminga procesija į dieviškosios Mergelės Motinos Trakų bažnyčią“. Pirmoji mylia, arba pirmasis sustojimas, – Paneriai, antroji – Vokė, trečioji – Gaidžio kaimas (lot. Vicus Galli; Gaidiškės, 10 km nuo Trakų, kadaise nelietuviškai Petuchovu vadintos), ketvirtoji mylia – Trakai.

Štai pora posmų iš IX (Panerių) epodės:

          Sužinosim mes, kad galingo Dievo

          Motina esi, – nes atstumt negali

          Viešpats tų, kurie, tau tarpininkaujant,

Prašymus siunčia.

          Ramini visus, išgirsti maldaujant,

          Taikai mus, kaltes apvalai, Mergele,

          Sielas nuo bausmės išvaduoji, leidi

          Kreiptis į dangų.

Ir du posmai iš XII (Trakų) epodės:

          Nebaigėm giedot; štai išnyra Trakų

          Bokštai ir kalva, mylima Mergelės,

          Miesto vidury pasirodo aukštas

          Bokštas bažnyčios.             

          Šauksime: Sveika! – nuolankiai parpuolę,

          Keturis kartus melsdami Mergelę,

Keturis kartus sujudės altoriai:      

           Atsakas josios.

Daugiau kaip po dviejų šimtų metų, XIX a. viduryje, procesijas į Trakus aprašė Vladislavas Sirokomlė (Liudvikas Vladislavas Kondratovičius, 1823–1862) knygoje „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“, t. I, 1857. Beje, keleriais metais anksčiau V. Sirokomlė į lenkų kalbą buvo išvertęs M. K. Sarbievijaus epodes. V. Sirokomlės kelionių po Lietuvą visa knyga, išversta Kazimiero Umbražiūno, lietuviškai išleista 1989 m. – „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. Pacituosime knygos ištraukų. „Kadangi Lietuvos skaitytojai greičiausiai neskaitę nei minėtų Sarbievijaus raštų, nei mūsų vertimų, aprašykime proza Sarbievijaus pavaizduotą poilsį Vokėje“, – prabyla Sirokomlė p. 36.

„Kaip kariuomenės pulkas plaukia maldininkų būrys, giedodamas giesmes švenčiausiajai Mergelei. Virš margos maldininkų minios plevėsuoja įvairiaspalvės šilko vėliavos. Saulė vis labiau kepina. Iškilminga eisena valandėlę sustoja prie šaltosios Vokės krantų. Žmonės pabyra po pakalnes, susėda ant žolės ir valgo, kas ką pasiėmę. Bajorai pasitiesia linines staltieses. Vienas iš kelionmaišio išsiima duoną ir druską, antras pasistiprina prašmatnesniu maistu. Vienas medine buko taure semia iš Vokės vandenį, kad numalšintų juo troškulį, atsigaivintų, o greta švyti senoviškos sidabrinės taurės arba vynas krištolo taurėje spindi. O kuklus jėzuitas stiprinasi kažkokiu gėrimu iš cychoreum žolių, ar gal tiesiog kava. Bet tamsėjanti padangė rodo, kad artinasi vakaras. Laikas vykti toliau! Ženklas duotas. Vėliavnešiai iškelia vėliavas. Sušiuža vėjyje šilkiniai kutai, o atsigavusių maldininkų choras dar gražiau gieda: „Būk pasveikinta, Marija!“ (Cychoreum – klaidingas cikorijos, arba trūkažolės, lotyniškas pavadinimas; turėtų būti cichorium.)      

Kitoje vietoje autorius aprašė įspūdžius, kuriuos patyrė grįždamas iš Trakų į Vilnių rugpjūčio 15 dienos iškilmių išvakarėse: „Keturias mylias kelias buvo prisigrūdęs įvairiausių maldininkų grupių. Pėsčius keleivius lenkė ištaigingi ekipažai ir paprasti bajorų bei valstiečių vežimai. Buvo įvairių luomų ir amžių žmonių. Vilniečiai labai gausiai dalyvauja šioje maldininkų išvykoje. Kaimiečiai vakaro vėsoje gieda paskui savo skaityti mokantį vadovą, kuris užveda litanijas ir giesmes. Vienos grupės verda linksmu juoku, kitos rimtai kalbasi, dar kitos – tyliai meldžiasi. Vieni ilsisi, antri kukliai stiprinasi maistu, bet visur nekaltas ir nevaržomas laisvumas. Nėra jėzuitų ir viešųjų procesijų. Šiomis atlaidų dienomis į Trakus suplaukia daugybė žmonių, nes lietuviai pamaldūs, nes jie gerbia savo tėvų papročius ir atminimą.

Rytoj, kai daugybė žmonių susirinks po vienu šios bažnyčios stogu, kiek jie čia suklos aukų, kiek suneš maldų, kiek išpažins nuodėmių ir savo paprastos sielos vargų! O priešais bažnyčią – kiek išgyvenimų, kiek šnibždesių, poterių, koks skambesys šimtabalsių giesmių, kurias sėdėdami elgetos gieda lenkiškai ir lietuviškai. O kiek čia triukšmo prie parduotuvėlių, atsikrausčiusių iš Vilniaus, kurios parduoda škaplierius, paveikslėlius, rožančius ir maldaknyges.

Gražus rytmetys, vėsi diena, saulė šypsosi iš už debesėlio. Visa širdimi norisi tikėti, kad Dievo Motina palaimins iš dangaus tokias gausias jos garbei susirinkusių paprastų ir nuoširdžių Lietuvos vaikų minias“ (p. 43–44).    

Kita vertus, Vilniaus universiteto profesorius Leonas Borovskis (1784–1846) kunigo jėzuito, poetikos profesoriaus Juozapo Bakos (1707–1780) knygelės „Pastabos apie neišvengiamą, paprastą mirtį“ („Uwagi o śmierci niechybney, wszystkim pospolitey“) pakartotinio 1807 m. leidimo antrojoje prakalboje, dedikuotoje Vilniaus burmistrui Petrui Dubinskiui, išjuokė kai kuriuos procesijų į Trakus dalykus. Juk būdavo maldininkų,  kuriems sustojimų metu nerūpėjo maldos ir pamokslų klausymasis – anie skubėdavo į smukles degtinėlės išmaukti, kartais netgi muštynių kildavo, vyrukai moteris kibindavo ir kur meilesnę prisikalbinę, su ja į krūmus pasišalindavo… Tiesa, kalbamame knygelės leidime L. Borovskio pavardės nėra; prakalbos autorystę patvirtina knygelės 1855 m. leidimas („Baka odrodzony. Uwagi…“ – „Atgimęs Baka. Pastabos…“) ir rašinio pradžioje minėtos enciklopedijos t. 2 ir 4, 1860. (L. Borovskis – lenkų literatūros tyrinėtojas ir retorikos dėstytojas, šubravcų draugijos narys. Jo paskaitų klausėsi Adomas Mickevičius, Juzefas Kraševskis, Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius… Tačiau būdamas universiteto cenzoriumi, Borovskis sutrukdė išleisti Antano Strazdo kūrinių rinkinį ir Aleksandro Butkevičiaus „Taisyklingos lietuvių kalbos gramatiką“.)   

Trakų bažnyčios stebuklingojo paveikslo šlovę pranešime Šv. Sostui 1629 m. pabrėžė Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius. Vatikano archyve saugomą dokumentą Juozas. Vaišnora savo knygoje mini du kartus (p. 28 ir 239), tik citatos apie tą patį dalyką skirtingos. Trakus savo pranešimuose pabrėždavo ir kiti XVII a. vyskupai. Pagarbinti paveikslo 1639 m. liepos 10 d. į Trakus buvo atvykęs karalius Vladislovas Vaza. Apie tai popiežiaus nuncijus liepos 16 d. pranešė Romon. Jau nuo XVII a. buvo padaryta daugybė Trakų paveikslo kopijų – paveikslėlių ir medalikėlių, daugiausia gamintų užsienyje. Trakų Madonos paveikslo kopiją turi didžiausia Latvijos katalikų šventovė Agluona.

Ligi tol nematytas žmonių minias į Trakus sutraukė Dievo Motinos paveikslo vainikavimas 1718 metais dviem Vatikano aukso vainikais. Tuo pasirūpino Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis. Tai tas pats vyskupas, kuris, remdamasis jėzuitų liudijimu, ateizmo pradininką Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Kazimierą Liščinskį atidavė Gardino seimo teismui, o Varšuvos seimas 1689 m. Liščinskį nubaudė mirties bausme (nukirtus galvą, sudegintas ant laužo; prieš tai pasmerktasis turėjo viešai sudeginti savo traktato „De non existentia Dei“ – „Apie Dievo nebuvimą“ – rankraštį). Leidimą vainikuoti Trakų paveikslą suteikė popiežius Klemensas XI. Vainikai pagaminti iš Lietuvos didikų suaukoto aukso.

Vainikavimo iškilmės su atlaidais, prasidėjusios iškilmingais mišparais rugsėjo 3 d., tęsėsi 8 dienas – nuo rugsėjo 4 d. iki 11 d. imtinai. Kasdien susirinkdavo gausybė žmonių. Ypač didelės organizuotos procesijos atvyko iš Kauno ir Merkinės. Prieš sumą sakyti lietuviški pamokslai, o po sumos lenkiški. Sakyta pamokslų ir vokiečių kalba. Pasak J. Vaišnoros, apie 100 kunigų nuo ryto iki vakaro klausė išpažinčių, apie 10 tūkst. žmonių suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Vilniaus jėzuitų akademija aštuonias konsekravimo dienas paminėjo pamokslais ir filosofiniais disputais Švč. Mergelės garbei.

Trakų paveikslo vainikavimas iš Vatikano atsiųstais vainikais buvo antrasis Lietuvos-Lenkijos valstybėje po Čenstachavos paveikslo apvainikavimo 1717 metais. Iškilmės Trakuose aprašytos Vilniuje 1719 m. išspausdintoje knygelėje „Solemnitas coronationis B. V. Mariae in antiquissima sua ad praepositalem Palatino Trocensis civitatis basilicam“ („Švč. M. Marijos vainikavimo iškilmės Trakų vaivadijos svarbiausiojo miesto garbingoje bažnyčioje“). Po paveikslo apvainikavimo užvesta speciali knyga stebuklams registruoti – „Skarbiec Królowej nieba i ziemi od Stolicy Apostolskiej ukorowanej“ („Apaštalų Sosto apvainikuotos dangaus ir žemės Karalienės lobynas“).

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios paveikslas yra vienas iš šešių 1718–2006 metais karūnuotų Marijos paveikslų Lietuvoje. Po Trakų karūnuota: Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios paveikslas, dabar esantis Vilniaus arkikatedroje, – 1750 m., Šiluvos – 1786 m., Aušros vartų – 1927 m., Pivašiūnų – 1988 m., Žemaičių Kalvarijos – 2006 m.           

Maldininkų procesijos į Trakus be suvaržymų vyko bent du šimtmečius. Tačiau paskui rusų caro valdžia uždraudė organizuotas piligrimines keliones ir procesijas. Kunigams neleista išvykti už savo parapijų ribų. Į šventas vietas piligrimai galėjo keliauti pavieniui. Organizuotos maldininkų kelionės atgijo tik 1905 m., Rusijos imperiją drebinant vienvaldystę susilpninusiems revoliuciniams įvykiams. R. G. Skrinskas rašo, kad Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios parapija eiseną į Trakus surengė netgi nelemtųjų 1940 m. rugpjūčio 15-ąją.

1959 m. balandžio 20 d. Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto biuras priėmė nutarimą „Dėl priemonių nutraukti masinį vadinamųjų šventųjų vietų lankymą“ (nutarimas priimtas sekant TSKP CK 1958 m. lapkričio 28 d. nutarimu „Dėl priemonių masiniam šventųjų vietų lankymui nutraukti“). Lietuvos kompartijos dokumente Trakai neminimi, o tik Šiluva, Žemaičių Kalvarija, Vilniaus ir Veprių kalvarijos, tačiau nutarimo „dvasios“ reikalavimai taikyti visoms garsesniosioms katalikų šventovėms.

Be tekste nurodytų šaltinių, dar naudotasi minėtos enciklopedijos t. 27, J. Kurčevskio knyga apie Vilniaus vyskupystę (Jan Kurczewski, „Biskupstwo wileńskie“, Wilno, 1912), Viktoro Petkaus knyga „Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje“ (Vilnius, 2002), „Vilniaus universiteto istorija 1803–1940“ (V., 1977), Arūno Streikaus „Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944–-1990)“ (V., 2002),  D. Liutiko straipsniais: „Katalikiškosios piligrimystės Europoje (Lietuvoje) istoriniai aspektai“ (straipsnių rinkinys „Tikėjimas ir kultūra“ – žurnalo „Tiltai“ priedas Nr. 15, Klaipėda, 2003) ir „Piligriminių vietų tinklas Lietuvoje: geografinė retrospektyva“ („Geografijos metraštis“, 38(1), 2005).