Piligriminis kelias: 777 kilometrai, 33 dienos

Autorius: Data: 2012-10-09, 15:40 Spausdinti

Trakų miesto viešojoje bibliotekoje visą 2012 m. rugsėjo mėnesį buvo eksponuojama fotografo, Trakų fotografų asociacijos „Fotra“ nario, vieviškio Rimanto Urbanavičiaus fotoparoda „Piligriminis kelias“.

Autorius šių metų gegužės-birželio mėnesiais ėjo Šv. Jokūbo piligriminį kelią (Prancūzija–Ispanija). Grįžęs iš neįprastos kelionės, fotografas neketino daryti nei parodos, nei apie tai viešai pasakoti, tačiau kolegos įvertinę jo triūsą, pasiryžimą, stiprią dvasią bei puikius fotodarbus, įkalbino pasidalinti įgyta patirtimi.

Fotoparodoje eksponuojama apie trisdešimt darbų, kuriuose ne tik gražios Ispanijos lygumos, kalvos, bet ir piligrimų portretai, vienuolių sutikimas, senosios bažnyčios ir viduramžius menantys keliukai. O kur dar akis žavinčios kalnų viršukalnės, išnyrančios iš rūkų ar debesų… Kaip minėjo pats autorius, pirmoji pažintis su Šv. Jokūbo piligriminiu keliu įvyko, kada perskaitė Paulo Koeljo (Paulo Coelho) knygą „Piligrimas“. „Troškimas įveikti tą kelią tiek didėjo, kol galų gale priėjau tokią ribą, kuomet teko tam ryžtis“, pasakojo R. Urbanavičius. Autorius įveikė 777 kilometrus per 33 dienas. R. Urbonavičiaus pasakojimą apie kelionę spausdiname atskirai.

Ši fotoparoda š. m. spalio mėnesį eksponuojama Vievyje, vėliau ją pamatys ir Elektrėnų gyventojai.

Rimanto Urbanavičiaus pasakojimas po kelionės Šv. Jokūbo keliu

Pasiklysti neįmanoma

Šv. Jokūbo piligriminis kelias (Camino Santjago) buvo rekonstruotas. Kaip ir viduramžiais, taip ir šiandien šiame kelyje gausu piligrimų. Skirtumas tik tas, jog viduramžiais tuo keliu ėjo apie pusė milijonų piligrimų, o šiandien (nors atrodytų, kad šis kelias išgyvena atgimimą) kasmet eina apie 200 tūkst. piligrimų. Kiek tuo keliu eina piligrimų iš Lietuvos, anksčiau ant rankos pirštų buvo galima suskaičiuoti, o kai aš ėjau gegužės mėnesį, tada jau buvo ėję penkiolika lietuvaičių. Tai sužinojau iš darbuotojų, kai atsiėmiau sertifikatą. Visas piligriminis kelias patogiai, aiškiai sužymėtas. Žymėjimų yra visokiausių: ant šaligatvio, ant mūro sienų, kelio stulpeliai. Nuklysti nuo kelio beveik neįmanoma. Kartą viename miestelyje ne ten pasukau, tai gyventojai iš balkono jau rėkė, kad ne ten einu. Šv. Jokūbo kelias įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.

Piligrimų ženklas yra kriauklė. Turėjome pakabinamą kriauklę ir ant kuprinės, kad visi iš tolo matytų, kad mes esame piligrimai. Piligrimo pasą išdavė kelio pradžioje – Prancūzijos miestelyje (Saint Jean Pied de Porto mieste), be jo nepriimtų į prieglaudas. Dabar jau piligrimo pasas pilnas antspaudų, kuriuos uždeda prieglaudose. Žinoma, šio paso nepakanka, reikalingas ir asmens dokumentas. Kelias labai prižiūrimas.

Troškimas keliauti įveikė

Ilgai ruošiausi, svajojau apie šią kelionę. Svarsčiau, ar įveiksiu šitokį kelią. Klausiau savęs, kodėl aš iš viso einu. Pasakyti vienu žodžiu, kodėl aš ėjau Šv. Jokūbo piligriminiu keliu, negalėčiau ir nedrįsčiau apibrėžti. Šis didžiulis troškimas, tūnojęs ilgus metus manyje, vis didėjo, kol galų gale priėjau tokią ribą, kai teko ryžtis kelionėn. Buvo šiokio tokio jaudulio. Iš anksto nusprendžiau važiuoti vienas: tyčia neieškojau draugo keliauninko. Norėjau pabūti vienas su savo mintimis, pasitikrinti fizines ir dvasines jėgas. Kelias netrumpas – 777 kilometrai. Per dieną nueidavau 25-30 kilometrų. Mano kuprinė svėrė maždaug dešimt kilogramų. Iš pradžių atrodė, kad nesunki, tačiau einant ji pradėdavo sunkėti. Sunkumų sukėlė ir ispaniškas karštis, kojų skausmas, kamuojančios nuospaudos. Viena žurnalistė, ėjusi šiuo keliu, o po metų dar ir dirbusi savanore vienoje iš pakelės prieglaudų, sakė: „Pasirodo čia yra vaikščiojanti ligoninė“: visi kojas tik bintuoja, tik operuoja, trina.

Naktinis išbandymas

Atrodytų, kad Šv. Jokūbo piligriminiu keliu eina nemažai žmonių, tačiau kelyje visi pasiskirsto po vieną, ne taip, kaip įprasta pas mus: einančių būriais ten nepamatysi. Aš išeidavau anksti, saulei tekant. Už kaimelio ar miestelio ribų kelyje būdavau vienui vienas – aplinkui nė gyvos dvasios. Turėjau tokį ritualą: eidamas ryte garsiai melsdavausi. Vėliau, kai saulutė patekėdavo, pradėdavo iš kažkur dygti keliauninkai. Kas penkis, dešimt kilometrų galima pamatyti taip vadinamas prieglaudas, kuriose gali apsistoti piligrimai. Prieglaudos panašios į kareivines: viena šalia kitos dviaukštės lovos, vienu metu miega nemažai žmonių: nuo dvidešimties iki šimto. Antras išbandymas po dienos kelio – naktinis išbandymas, kai reikia miegoti. Miegu jautriai, tad pažadindavo net menkiausias garsas. Turėjau ir ausų kištukus, bet jie mažai gelbėjo. Taigi kartais tekdavo keliauti nepailsėjus.

Įspūdingi varpų dūžiai

Didžiulį įspūdį palieka senos bažnyčios, viduramžius menančios siauros gatvelės, didingi akmeniniai tiltai. Gal mano kuklioje fotoparodoje tai ir neperteikta, nes jos surengti neturėjau tikslo. Paroda gimė kolegoms prašant pažymėti šį įvykį. Taigi bažnyčios varpai, kaip įprasta, skambino kas valandą. Įspūdingas gausmas. Pakelės bažnyčiose žmonių būna nedaug, tuomet apima nežemiška ramybė. Aplankiau visas bažnyčias, kurios buvo neuždarytos. Iš didesnių miestų šventovių galėčiau paminėti Burgoso, Leono, katedras ir galutinį tikslą – Santjago de Kompostelos katedrą, kurioje palaidoti Šv. Jokūbo palaikai. Yra visa istorija, kaip tie palaikai buvo dingę, paskui vėl atsirado. Katedroje yra Jo kapas, tradiciškai kiekvienas piligrimas apeina Jo skulptūrą, paliečia.

Komercinė pusė

Piligrimai gerbiami visoje Ispanijoje. Ten žmonės labai draugiški, visi sveikinasi. Vietiniams gyventojams piligrimai – kasdienybė. Pagaliau egzistuoja ir komercinė šios kelionės pusė: visur yra bariukų, parduotuvių, patogesnių nakvynės namų, pagaliau yra ir privačių prieglaudų, ne tik pigesnių – valstybinių. Yra vienuolynų prižiūrimų prieglaudų. Iš nuotraukų matėte, kaip vienuolės mums, piligrimams, surengė neišdildomą įspūdį palikusį koncertą. Bažnyčioje vyko šv. Mišios, skirtos specialiai piligrimams. Kiekvieną piligrimą palaimino individualiai.

Keliautojai iš visur

Bendravau anglų kalba. Nors nelabai ją moku, susišnekėti pavyko. Ispanai praktiškai nekalba angliškai. Jie turi tokią gerą savybę: parodai, kad jų nesupranti, bet jie vis tiek toliau sau šneka ispaniškai, nors tu ką. Sutikau įvairiausių žmonių iš Pietų Afrikos, Japonijos. Su viena tokia keliauninke kurį laiką teko eiti kartu, pasikeitėme elektroniniais paštais ir dabar susirašinėjame.

Savo tempu

Mano kelionė Šv. Jokūbo piligriminiu keliu truko 33 dienas ir dar kelios dienos skrydžiui pirmyn ir atgal. Tikslus kelionės atstumas 777 kilometrai, bent taip rodė kelio rodyklės. Įveikęs dienos kelio atkarpą (tuos 30 kilometrų), miesteliuose būdavau maždaug apie vidurdienį. Įsikurdavau prieglaudoje, pasidėdavau kuprinę, skalbdavau drabužėlius (toks jau buvo ritualas) ir eidavau apžiūrėti vietovių, fotografuodavau. Dar kalbant apie keliavimą, būdavo toks malonus momentėlis, kai aš, kaip senas kuinas, eidavau sau įprastu tempu, o mane vis pralenkdavo jaunimas. Po to, žiūrėk, už kokių dešimties kilometrų, jie jau sėdi pakelėje, vos kvapą gaudo, o aš einu vis tuo pačiu savu tempu.

Fotografijos

Mano fotoaparatas visada buvo po ranka, pakabintas ant kaklo, kelionėn pasiėmiau geresnę muilinę, atsisakiau savo veidrodinio „Nikon“ fotoaparato, nes vis skaičiavau savo nešulio svorį. Tačiau fotoaparatą būtinai pasiėmiau: kaip gali nefotografuoti, kai pakelėje sutinki tokius įspūdingus, basomis einančius piligrimus. Gamtos grožis taip pat keri.

Eina ir jaunimas

Šv Jokūbo piligriminis kelias skirtas visiems. Kažkas yra paskaičiavęs, kad trečdalis einančių žmonių yra pensinio amžiaus, o jaunimo eina labai daug. Jaunimas dažnokai neina viso kelio iš karto. Vienais metais jie praeina vieną atkarpą, kitąmet – kitą atkarpą. Tokių keliauninkų yra dauguma. Visą kelią išsyk eina nedaugelis piligrimų. Tokius piligrimus Šv. Jokūbo katedroje pagerbia – paskelbia per šv. Mišias: pasako piligrimų pavardes ir iš kokios šalies jie esą. Bet aš dalyvavau rytinėse pamaldose (9 val. ryto), o tai būdavo skelbiama dieninėse (12 val.) šv. Mišiose.

Ėjimas suplanuotas

Kiek kilometrų reiktų nueiti per dieną ir kiek užtruks visa kelionė, planavau iš anksto, nes lėktuvo bilietą namo buvau jau nusipirkęs. Remiantis kelionės vadovu, kuriame sužymėti etapai, man pritrūko kelių dienų, tad tas kelias dienas teko paspartinti tempą ir įveikti daugiau kilometrų.

Oras

Kai aš ėjau, buvo gegužės pabaiga-birželio pradžia. Pirmą ir paskutinę savaitę buvo ypač karšta – vidurdienį 36-38 laipsniai. O kitos dienos, galima sakyti, vėsios. Lietaus beveik nebuvo.

Meniu piligrimams

Kas dieną į savo kuprinaitę tekdavo įsidėti maisto. Kiekvienoje prieglaudoje buvo virtuvėlės su indais, stalo reikmenimis. Parduotuvėje nusipirkdavau maisto ir pasigamindavau šio bei to. Tomis virtuvėlėmis naudojosi labai mažai žmonių. Aš, kaip ir dauguma, pietus, kurie kainavo 9 eurus, užsisakydavau prieglaudoje. Į meniu įeidavo ir vynas, kurio gerti buvo galima kiek tik širdis geidžia. Netoliese buvo kavinių, kuriose taip pat tekdavo pietauti. Vynas ten pigus: euras, pusantro. Pas mus už 3,5 Lt vyno nenusipirksi. Bet daug juk neprisikrausi; kuprinė sunkėja. Prisiminiau, kaip vieno seno vienuolyno sienoje buvo du čiaupai: iš vieno bėga vanduo, o iš kito – vynas. Kai ten atėjau, buvo aštuonios valandos ryto, tuo pat metu prie šios vietos atkeliavo kelios moteriškės, kurioms pasiūliau iki pietų čia paviešėti, pasivaišinti vynu, tačiau jos atsisakė, taip likau be kompanijos. O mano gertuvėje tuo metu buvo sulčių, tai tik paragavęs ypatingo „vienuolių“ vyno, keliavau toliau. Ant vienuolyno sienos buvo parašyta, jog vynas ir vanduo tiekiamas nuo 1891 metų. Vienuoliai pasistengė dėl piligrimų.

Dvasinis produktas

Kiekviena kelionė, o juo labiau ši, praturtina žmogaus pasaulėlį. Sutinki įvairių žmonių. Būna daug laiko viską apgalvoti. Juk namuose dėl kasdieninių rūpesčių, vargu ar užtenka laiko pamąstyti apie dvasinę gerovę. Ši kelionė – tai laikas, kai galėjau mintis ir ateities darbus susidėlioti „į stalčiukus“. Mano manymu, mūsų vartotojiškoje visuomenėje šitas kelias vis tiek išlieka dvasiniu produktu. Ir visai nėra svarbu, kad jis apipintas ir komercija, ir patogumais.

Šalis po kelionės

Graži, žalia Lietuva. Ypač ją galima palyginti, kai skrendi lėktuvu: virš Prancūzijos, Ispanijos, išdegę plotai sudėlioti į kvadračiukus, pakelėse tik krūmeliai auga, o kai skrendi virš Lietuvos, atrodo, kaip mes čia gerai gyvename; taip gražu, tikrai reikia saugoti mūsų šalį.

Pagal Rimanto Urbanavičiaus pasakojimą parengė Dana Zacharevičienė

R. Urbanavičiaus ir D. Zacharevičienės nuotr.

Nuotraukose:

1, 2. R. Urbanavičius

Parodos , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra