Piligriminė kelionė po Lenkijos šventoves

Autorius: Data: 2012-12-20, 14:00 Spausdinti

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja metodininkė, Pasvalys

Pirmieji piligrimai – Trys karaliai

Piligriminė kelionė (lot. peregrinatio religiosa) tradicinis keliavimas, siekiant aplankyti piligrimų pamėgtas vietas, turinčias religinę reikšmę.

Pačiais pirmaisiais piligrimais laikomi Trys karaliai aplankę kūdikėlį Jėzų. Krikščionių piligriminės kelionės į Jeruzalę ir kitus Šventosios žemės miestus prasidėję III a. ypač populiarios tapo imperatoriui Konstantinui 313 m. Romos imperatoriui legalizavus krikščionybę.

Piligriminė simbolinė reikšmė – tai kelionė ne tik į išoriškai svarbią vietą, bet taip pat ir į save, savo vidų, sielą.

Piligriminė kelionė tikintiesiems – tai išsilaisvinimo ir apsivalymo kelias.

Išvykome į piligriminę kelionę po Lenkiją

Pradėdami Tikėjimo metus, grupelė Pasvalio dekanato piligrimų – Gyvojo rožinio maldininkų kartu su Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožinio maldininkais išvyko į piligriminę kelionę po Lenkijos Mozūrijos krašto šventoves. Kelionės metu mus lydėjo nuoširdi bendrystė, kasdieną šventėme Eucharistiją, vyko katechezės, buvo galimybė pasinaudoti susitaikymo Sakramentu. Su didele meile bei pasiaukojimu kelionės metu piligrimais rūpinosi Pasvalio parapijos vikaras kun. Miroslav Anuškevič, sesuo Monika Gimžauskaitė CSC ir Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožinio vadovė Nijolė Gylienė.

Išvykome iš Panevėžio anksti ryte, už lango dar buvo tamsu. Kaimyninę šalį Lenkiją pasiekėme apie vienuoliktą valandą. Čia mus pasitiko šiltesnė gamta. Pakelėse dar driekėsi žali laukų plotai, kuriose ganėsi karvės, ožkos bei avys. Mus nustebino, kad lenkai prie namų daugiau sodina vaismedžius, dekoratyvinius medžius nei kaip lietuviai – gėlynus. Tačiau beveik prie kiekvieno namo sodybos stovėjo iškilmingai papuošti kryžiai, koplytėlės su Švč. Mergelės Marijos statulėlėmis ir prie jų degančiomis žvakutėmis. Tai liudija apie gilias lenkų tautos katalikybės tradicijas.

Autobusas sustojo netoli Augustovo. Šias apylinkes supa Augustovo giria. Čia mes aplankėme pirmąją piligriminės kelionės stotelę – Studzeničo ežero salos Švč. Mergelės Marijos koplyčią. Šią vietą buvo pamėgęs popiežius Jonas Paulius II. Jis čia atvykdavo pabūti tyloje su malda, pasiirstyti valtele ežere ir pasigrožėti įspūdingu gamtovaizdžiu. Ežero plotis 254 ha, gylis 30,5 m. Jame yra kelios salos. Eidami takeliu pasiekėme medinę 1847 m. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią ir dar senesnę varpinę. Bokštą puošia nepaprasto grožio kryžius, nukaldintas vietinių kalvių. Bažnyčios viduje įrengti altoriai, liaudies meistrams panaudojant medieną ir elnių ragus. Pamatėme tris altorius: pagrindinį – šventosios šeimos ir šoninius: Šv. Teklės ir Šv. Jono Nepomuko.

O takelis, šalia bažnyčios palei kryžių kelią, vedė į pagrindinę šventovę – salelėje įsikūrusią neorenesansinę Švč. Mergelės Marijos koplytėlę. Joje yra saugomas Studzeničos Dievo Motinos paveikslas (Jasna Guros paveikslo XVIII a. kopija). Šalia – skiedrų stogeliu dengtas šulinys su stebuklingu vandeniu. Čia stovi ir akmeninė Šv. Jono Nepomuko skulptūra.

1728 m. čia pradėjo rinktis žmonės iš aplinkinių girios gyvenviečių, nes viename iš medžių apsireiškė Dievo Motinos atvaizdas. Kartą bėgdamas nuo persekojimų saloje apsigyveno atsiskyrėlis vienuolis kapucinas, Jo rūpesčiu šioje stebuklingoje vietoje buvo pastatyta koplytėlė bei gautas leidimas iš popiežiaus Pijaus VI vykti keturių atlaidų iškilmėms Studzenične.

1787 m. buvo pastatyta šventykla ir atsiųstas nuolatinis kunigas. 1872 m. inžinierius Liudvik Jeziorkovski pastatė mūrinę koplyčią

Ant ežero kranto stovi paminklas Jonui Pauliui II, apsilankymui 1999 m. birželį atminti. Kunigas Miroslav apibūdindamas popiežiaus vizitą Studzenične priminė jo ištartus žodžius, kurie yra užrašyti ant paminklo postamento.

Čia aš buvau daug kartų, bet kaip popiežius vienintelį ir paskutinį kartą“

Išvykome į Ružanistoką

Pagarbinę maldomis popiežiaus pamėgtą vietovę ir susipažinęsu šio įspūdingo kampelio istorija bei menu išvykome į Ružanistoką, nedidelę vietovę esančią keliasdešimt kilometrų nuo Balstogės. Kelionė neprailgo, nes Pasvalio parapijos vikaras kun. M. Anuškevič ir sesuo kotrynietė M. Gimžauskaitė CSC vedė katechezę. Kunigas Miroslav nuoširdžiai ir aiškiai supažindino su šv. Mišių simbolika, o sesuo kotrynietė Monika išdalijo visiems piligrimams užduotis – raudonas širdutes, kuriose buvo parašyti žodžiai iš Šv. Rašto. Šių žodžių prasmę kiekvienas piligrimas ką išgyveno, ką patyrė kelionės metu buvo pakviesti pasidalinti grįžtant į namus.

Keliavome vingiuotais Lenkijos keliukais, kuriuos iš abiejų pusių supo vien miškai ir miškeliai. Pagaliau prieš akis išnyro Ružanistokas ir ant kalvos stovinti graži Švč. Mergelės Marijos aukojimo mažesnioji bazilika. Joje yra stebuklingas malonėmis garsėjantis Ružanistoko Dievo Motinos Gelbėtojos paveikslas. Bazilikos šventoriuje mus pasitiko brolis salezietis, kuris įspūdingai pristatė bazilikos bei vienuolyno istoriją. Jis pasakojo, kad šią puikią šventovę bei buvusį dominikonų vienuolyną globoja kunigo Bosko saleziečiai. 1660 m. Dievo Motinos paveikslas, kuris išgarsėjo dėl ypatingų malonių, buvo perneštas į Ružanistoko vietovę. Čia buvo pastatyta bažnyčia. Ją ir paveikslą iš pradžių pradėjo globoti dominikonai.

1759 m. buvo pradėta statyti nauja bažnyčia ir vienuolynas. Prie statybos stengėsi prisidėti žymiausios lenkų, lietuvių, rusų giminės. Buvo pastatyta graži, didelė su turtinga įranga bažnyčia, kurioje buvo net 13-ka barokinių altorių, 35 garsų vargonai, ąžuoliniai suolai ir klausyklos, 3 varpai išlieti Karaliaučiuje, daugybė paveikslų.

1865 m. caras Aleksandras įsakė uždaryti bažnyčią, turtą atiduoti stačiatikių dvasininkams. 1866 m. bažnyčia buvo paversta cerkve. 1901 m. atkeltos stačiatikės vienuolės, 1915 m. rugsėjį pabėgo į Rusijos gilumą, išsiveždamos daug turto bei Stebuklingą Dievo Motinos paveikslą. 1918 m. bažnyčią grąžinta Kapitulos Vilniaus vyskupo Pal. Jurgio Matulaičio dėka. Kunigai saleziečiai vietoje Dievo Motinos paveikslo pakabino kopiją, kurią nutapė Jono Mateikos mokinys Stanislavas Satankevičius. Intensyviai buvo ieškota paveikslo. Deja, jo neatgauta. Todėl buvo užsakyta kopija. Ji buvo nutapyta 1928 m. Varšuvoje Vladislovo Turo. Buvo nuvežta į Romą ir pašventinta popiežiaus Pijus XI. Kai paveikslas buvo pakabintas, Šv. Motina pradėjo teikti malones. 1981 m. birželio 28 d. paveikslas karūnuojamas. 1987 m. teko garbė vadintis Mažąja bazilika.

Brolis salezietis visus piligrimus iš Lietuvos pakvietė į šalia vienuolyno esantį stadioną, kuriame sportavo įvairaus amžiaus jaunimas. Ekskursijos vadovas paaiškino, kad vienuoliai saleziečiai rūpinasi jaunimu, kurie turi elgesio problemų bei yra padarę nusikaltimų. Jų yra 90 iš visos Lenkijos. Broliai vienuoliai per tikėjimą, maldas ir atliekamus gerus darbus padeda jiems adaptuotis normaliame gyvenime, vėl grįžti į savo šeimas ir sėkmingai gyventi katalikiškoje visuomenėje. Po to dar mus kartu susipažindino su bažnyčios bei vienuolyno aplinka. Bažnyčioje prie stebuklingo Švč. Mergelės paveikslo buvo aukojamos šv. Mišios už piligrimus iš Lietuvos. Jas lietuvių kalba aukojo Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras kun. Miroslav Anuškevič. Bažnyčioje kartu su mumis meldėsi ir atvykę vietiniai maldininkai. Bažnyčioje matėme daug besimeldžiančių šeimų bei jaunimo. Aplinkoje vyravo nuoširdumas ir pagarba.

Pasibaigus šv. Mišioms, dar pabuvome tyloje ir savo dvasiniuose apmąstymuose.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta – Gietčvaldą

Atsisveikinę su Ružanistoku išvykome į Gietčvaldą. Riedėjome Šiaurinės Lenkijos keliais. Buvo tamsus vėlyvo rudens vakaras. Pakelėse stebuklingi ir paslaptingi švietė mirusiųjų miestų (kapinių) žiburėliai. Jų liepsnelės visus telkė rimčiai. Tarsi tai priminė apie kiekvieno žmogaus laikinumą šioje žemėje ir tinkamą pasirengimą amžinai piligriminei kelionei. Kelionė buvo tolima, tačiau neprailgo. Buvo skirtas laikas tylai ir pamąstymams. Paskiau sesuo kotrynietė Monika SCS vadovavo bendrai maldai bei papasakojo apie Šv. Kotryną ir įkurtą seserų kongregaciją. Ji taip pat pristatė Tikėjimo metų programą, kurią sudaro 10 punktų, kurie yra svarbūs kiekvienam katalikui ar katalikei.

Vėlų vakarą pasiekėme Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą nedideliame Gietčvaldo miestelyje. Tai vienintelė Vatikano pripažinta Dievo Motinos apsireiškimo vieta Lenkijoje datuojama 1877 m. Ji dar vadinama „Lenkijos Lurdu“. Yra lyginama su Lurdu ir Fatima. Čia dirba vienuolės kotrynietės. Pirmiausia apsistojome piligrimų namuose. Čia mūsų jau laukė Marijos tarnaičių kongregacijos seserys. Buvo parūpinta patogi nakvynė. Nusiprausę, pavakarieniavę ir pasimeldę ėjome miegoti, nes ryte laukė nauja piligriminės kelionės diena.

Ryte 7 val. išskubėjome į bažnyčią. Kartu su vietiniais maldininkais kalbėjome Rožinio maldą. Lenkų maldininkai kalbėjo lenkiškai, o mes – tyliai lietuviškai. Ruošiantis aukoti šv. Mišias įvyko įspūdinga stebuklingo Dievo Motinos su Kūdikėliu – sielos ir kūno gydytojos – paveikslo atidengimo ceremonija. Šv. Mišios buvo aukojamos lenkų kalba. Kartu su vietos kunigais mūsų intencijomis meldėsi kunigas Miroslov.

Po Mišių visi išskubėjome į piligrimų namų valgyklą. Čia mūsų laukė gražiai papuošti stalai bei skanūs pusryčiai. Pasimeldus bendra malda, papusryčiavome ir pasidalinome patirtais įspūdžiais.

Papusryčiavę skubėjome į bažnyčios šventorių aplankyti Dievo Motinos apsireiškimo vietos. Klevo, prie kurio įvyko stebuklas, jau nėra, tačiau toje vietoje pastatyta koplytėlė. Ekskursijos vadovė, vietinės bendruomenės sesuo vienuolė, papasakojo apie čia įvykusius bei ir iki šiol vykstančius stebuklus. Ji pasakė, kad Marija yra kūno ir sielų gydytoja. Apie gautas malones yra užfiksuota 160 liudijimų. Vienuolė pateikė keletą apsireiškimų liudijimų iš praeities bei dabarties:

1877 m. vyko Apsireiškimas trylikos metų mergaitei Justinai. skambant varpams Viešpaties Angelo maldai. Kitos dienos vakarą apsireiškimas įvyko kitai mergaitei. Trečiąją dieną apsireiškusi Marija prabilo. Dievo Motina kvietė kalbėti Rožinį. Toje vietoje augo klevas, iš kurio buvo padarytas kryžius. Pastatė koplytėlę, kurioje padėjo Marijos statulėlę. Kada mergaitės pamatė Marijos statulėlę, jų akyse pasirodė ašaros. Jos pasakė, jog jų matyta Mergelė Marija buvo nuostabaus grožio, o ši negraži.“

Susirgo vienos lenkų mokyklos septyniolikmetis moksleivis kaulų čiulpų vėžiu. Tai palietė ir plaučius. Padėtis jau buvo beviltiška. Tada sužinoję apie šią stebuklingą Dievo Motinos apsireiškimo vietą, jis atvyko melstis su savo visa šeima ir gydytoju. Atlikęs išpažintį, kalbėjo Rožinio maldą. Rožinio maldą kalbėjo ir jo klasė, visa mokykla, giminės, pažįstami. Nuėjęs prie šaltinio, atsigėrė stebuklingo vandens, nusiprausė veidą. Po kelių dienų ligonis išvyko į Varšuvos klinikas, turėjo amputuoti koją. Apžiūrėjęs ligonį gydytojas nustebo: plaučiai sveiki, o kojos nebereikėjo amputuoti. Taigi įvyko stebuklas – jaunuolis pasveiko. Jis atvyko Mergelei Marijai padėkoti. Kalbant Rožinio maldą jaunuolis pajuto savo kūne didžiulę palaimą ir šilumą.“

Vienuolė užbaigdama ekskursiją pasakė, kad gautų malonių yra užfiksuota 160 liudijimų. Čia atvyksta piligrimai su savo prašymais iš visos Lenkijos, Lietuvos bei kitų šalių.

Pasimeldę ir padėkoję Dievo Motinai bei ekskursijos vadovei išskubėjome ieškoti stebuklingo šaltinio. Jo vanduo, kaip tikima, Dievo Motinai užtariant, gali išgydyti net ligas. Prie šaltinio kalbėjome Rožinio maldą. Rožinio maldą vedė kunigas Miroslov ir sesuo Monika. Prieš akis ant kalvelių matėsi saulės spindulių nušviestos įrengtos kryžiaus kelio stotelės. Prisipylę stebuklingo šaltinio vandens, dalindamiesi tarpusavyje Gerąja Naujieną, skubėjome į autobusą.

Šv. Lipka

Jau gerokai po pietų atvykome į paskutinę maldingos kelionės vietą – Šv. Lipką. Į šv. Mišias truputėlį pavėlavome. Joms pasibaigus, kunigas SJ tapo ekskursijos vadovu ir išsamiai bei pagarbiai pristatė trumpą Šv. Lipkos (Liepelės) istoriją. Pasakojo, kad tai senų senovės Marijos kulto židinys Varmijos-Mozūrų žemėje. Mažas kaimelis, vaizdingoje miškingoje apylinkėje tarp dviejų ežerų – Virovy ir Dejnovo, jau nuo senų laikų buvo aplinkiniams kraštams antrais Aušros Vartais arba Čenstochova. Nepaprastos Dievo malonės ir geradarystės, kurias čionai patyrė ne tik vietiniai gyventojai, bet ir keliauninkai iš tolimų šalių, sukūrė Šventosios Lipkos didybę bei jos reikšmę.

Pasak vienos legendos, kryžiuočių pilyje Kentšyne mirties bausme nuteistam kaliniui apsireiškusi Dievo Motina paliepė šiam išdrožti iš medžio figūrėlę. Nuteistasis ėmėsi darbo. Kitą dieną, kai teisėjai pamatė darbo vaisių – Dievo Motinos su Vaikeliu rankose figūrėlę ir išklausė pasakojimą apie naktinį apsireiškimą, pripažino tai Dievo malonės suteikimo kaliniui ženklu, tad ir jie dovanojo nusikaltėliui gyvybę. Išteisintas kalinys iškeliavo Rešlio pusėn ieškodamas liepos, kurioje galėtų pastatyti išdrožtą figūrėlę ir padėkoti už stebuklingąjį gyvybės išsigelbėjimą. Tai įvykdęs jis sugrįžo į savo gimtąjį kraštą. Pasakojama apie neregį, kuris ją palietęs atgavo regėjimą, ar apie piemenėlius su nuostaba stebinčius savo gyvulėlius, parklupusius priešais liepą ir balsu šlovinančius Dievo Motiną. Piemenėliai pasakojo apie šį įvykį visiems sutiktiems žmonėms. Kai žinia apie įvykusius stebuklus pasklido po apylinkę, artimųjų miestelių gyventojai panoro turėti pas save šią nepaprastą figūrėlę. Kadangi teritoriją, kurioje stovėjo liepa valdė Kentšyno seniūnas, šventinės procesijos metu figūrėlė buvo pernešta į parapijos bažnyčią Kentšyne. Tačiau jau kitą dieną figūrėlė vėl atsirado savo pirminėje vietoje. Taip įvyko keliskart. Tuomet buvo nutarta palikti figūrėlę medyje ir aplink jį pastatyti koplyčią taip, kad jos viduje augtų liepa. Legenda pasakoja, kad liepa visuomet žaliavo.

Kunigas pateikė keletą istorinių faktų.

Bažnyčioje matomi užrašai nurodo pirmųjų stebuklų datas maždaug apie 1300 metus. Tačiau vis dėlto mažai tikėtina, kadangi tik 1329 metais vietoj prūsų Rast gyvenvietės Kryžiuočiai pastatė tvirtovę Rastenburg. Lietuviams dukart ją sunaikinus, 1350 metais miestas vėl buvo įkūrtas. 1357 metais gyvenvietei priskirtos miesto teisės. Kryžiuočių XIV amžiaus kronikose nėra jokių Šventosios Lipkos pėdsakų. Remiantis kunigo Augustino Kolbergo išleista Šventosios Liepelės Istorija, 1866 m. ši koplyčia buvo pastatyta I-oje XVa. pusėje. Pasak Kolbergo, XV amžiaus pabaigoje Šventoji Liepelė buvo tokia žymi vieta, kad ją lankė žmonės net iš tolimų kraštų. 1519 metais paskutinis didysis kryžiuočių ordino magistras Albrechtas Hohenzollern keliavo po šventąsias vietas nuo Karaliaučiaus iki Šventosios Lipkos, o paskutines 4 mylias nuo Sempopolio ėjo pėsčias. Įsigalėjus reformacijai, Dievo figūrėlė buvo paskandinta ežere, liepa nupjauta. Šv. Lipkos kaip šventos vietovės lankymas buvo uždraustas, už jos lankymą grėsė mirties bausmė. Tačiau naktimis aplinkiniai gyventojai ateidavo šioje vietoje pasimelsti.

1617 metais Lenkijos karaliaus sekretorius Stefanas Sandorskis pasirūpino Šventosios Lipkos saugumu. Išpirko iš reformatų Šventosios Lipkos nekilnojamą turtą ir atidavė ją Lenkijos karaliaus Zigmunto III globon. 1631 metais Šventoji Lipka perduodama jėzuitams. Taip prasidėjo puikus sužydėjimo metas. Piligrimai gausiai lankė šią stebuklingą vietą. Buvo pastatyta nauja didesnė bažnyčia. Šventoji Lipka kasmet plėtėsi bei darėsi puošnesnė. Sunaikintą figūrėlę pavadavo Sniego Dievo Motinos paveikslo kopija. 1947 metais gimė mintis apie Dievo Motinos paveikslo Šventojoje Lipkoje karūnavimą. Pastangos tęsėsi iki 1968 metų rugpjūčio 11 dienos. Karūnavimui pasibaigus paveikslas buvo įdėtas į pagrindinį altorių.1983 metais popiežius Jonas Paulius II suteikė Šventosios Lipkos bažnyčiai mažosios bazilikos titulą.

Kunigas pristatė nuostabų bei unikalų vargonų prospektą. Tokių vargonų visame pasaulyje yra tik trys. Pasigirdo vargonų atliekama bažnytinė Bacho muzika, o kai suskambo Oginskio polonezas visiems suvirpėjo širdys, net ašųaros sublizgo akyse. Mintimis nukeliavome į savo gimtinę, pas savuosius. Vargonai yra papuošti įvairiais augalų ornamentais, angeliukų figūromis bei žvaigždutėmis. Vargonams grojant, judančios figūros vaizduoja Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai vaizdus. Dešinėje bokšto pusėje pasirodo Arkangelas Gabrielius, kuris iškilmingai nusilenkia Marijai. Ji jam atsako tuo pačiu. Viduriniajame bokšte aidi varpelių skambesys, ant jų stovintis angelas groja mandolina. Meniški angeliukai groja varpeliais. Du didesni angelai su trimitais sukasi ratu. Vargonų šonuose tarsi danguje sukasi žvaigždutės. O į dangų virš judančių figūrėlių pakyla šventoji dvasia. Tai nuostabu.

Kupini dvasinio peno pasiekėme gimtuosius namus

Pasigrožėję šiuo reginiu, padėkoję kunigui SJ už prasmingą susitikimą išvykome į Lietuvą. Grįždami kalbėjome Rožinio maldą ir Gailestingumo vainikėlį. Sesers kotrynietės Monikos geranorišku prašymu atlikome pateiktą kelionės pradžioje užduotį. Pasidalijome mintimis, ką išgyvenome, kuo praturtinome save. Dar ir dar susimąstydami tarsi klausėme savęs: Ar išgyvendami Tikėjimo metus per maldą į Švč. Mergelę Mariją giliau pažinsime jos sūnų Jėzų Kristų ir taip tapsime sieloje stipresni, geresni?

Kupini dvasinio peno ir mielos bendrystės apie vidurnaktį pasiekėme savo gimtuosius namus. Čia mus apgaubė ramybė bei palaima, lydima naujų įspūdžių ir Dievo malonių.

Ačiū organizatoriams už parodytą dėmesį, rūpestį ir prasmingą piligriminę kelionę.

Nuotraukose:

1. Švč. Mergelës Marijos koplyčia – Studzeničas

2. Prie popiežiaus Jono Pauliaus II paminklo pasvaliečių piligrimų grupė su kelionės organizatoriais

3. Stebuklingas šulinys – Studzeničas

4. Studzenično gamtovaizdis

5. Piligrimai prie Ružanistoko šventovės

6. Pasvalio piligrimø grupë Gietčvaldo Švč. Mergelės Marijos koplyčios

7. Stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos šaltinis – Gietčvaldas

8. Unikalus vargonų prospektas Lipkos šventovėje

9. Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožinio piligrimai Lipkoje. Centre Lipkos šventovės kunigai

Religija , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra