Pietizmas Mažojoje Lietuvoje

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Mažoji Lietuva – istoriškai susidariusi ir iki 1945 metų egzistavusi vientisa vakarinių lietuvių etninė teritorija prie Baltijos jūros. Priklausydama Prūsijos, nuo 1871 m. – Vokietijos valstybei, ji niekada neturėjo administracinio ir politinio savarankiškumo, todėl buvo apibrėžiama tik geografinėmis, tautinio išskirtinumo ir valstybinio pavaldumo kategorijomis. Antrasis pasaulinis karas Mažąją Lietuvą ištrynė iš pasaulio geografinio ir politinio žemėlapio. Nugalėtojų ir atsikūrusių didžiųjų valstybių geopolitiniai interesai skatina ignoruoti šio krašto autochtonų – lietuvininkų tragišką likimą, tylomis apeiti neišspręstas tautines, politines ir turtines problemas.

Šiame darbe nagrinėjamos Mažosios Lietuvos surinkimų ir surinkimininkų pietistinės nuostatos ir pažiūros. Išsamiai aptariamas pietizmas, kuris ugdė darbštumą, skatino pamaldumą, asketizmą, susilaikymą nuo pramogų ir linksmybių. Savo darbe aptariu surinkimų atsiradimo priežastis, išplitimą ir sakytojų švietėjiškąją veiklą, surinkimininkų indėlį lietuvybės išlaikymui. Pristatomos surinkimų rūšys bei kryptys, sakytojų veikla, surinkimininkų gyvenimo būdas ir papročiai, jų naudotos knygos – visa tai padėjo išlaikyti gimtąją kalbą Mažojoje Lietuvoje.

Dabar nelabai sugebame išlaikyti visa tai, ką mums per amžius buvo sukūrę ir palikę pietizmo sekėjai surinkimininkai. Žinoma, nuožmiai padirbėjo dar ir sovietinė ideologija bei agresyvi jos propaganda.
Tačiau Mažosios Lietuvos (sovietmečiu šis pavadinimas beveik buvo uždraustas, naudotas tik Rytų Prūsija) kultūrinio paveldo tyrimo modelis turėtų atskleisti šio paveldo kūrėjų tautinę bendruomenę ir jos individą, fiksuoti, apsaugoti, pagal laiko poreikius ir paskirtį nuolat aktualizuoti dvasines ir materialines kultūros vertybes. Nieko arba beveik nieko nedarant belieka abejingai stebėti Mažosios Lietuvos tapatumo nenumaldomą nykimą. Spartėjanti laiko tėkmė blukina krašto gyventojų etninius bruožus, mažina visos tautos suvokimą apie Mažosios Lietuvos istorijos ir likimo išskirtinumą. Šį paveldą privalėtume rūpestingai išsaugoti ir sudaryti palankias sąlygas jam būti ir byloti. Šiuo darbu taip pat bus, kiek įmanoma, siekiama dar kartą viską iškelti iš užmaršties, visiems priminti ir nors kiek padėti išsaugoti nykstančias vertybes.

Surinkimai – Mažosios Lietuvos religinės bendruomenės kultūros forma

Mažosios Lietuvos lietuvininkai garsėjo pietizmu (lot. pietas – pamaldumas, dievobaimingumas), savo namų pamaldomis (surinkimais), kurios buvo praktikuojamos daugiau kaip du šimtus metų. Jas laikydavo Dievo Žodžio sakytojai – paprasti, be specialaus teologinio pasiruošimo, tik vien savo sielos balso raginami vyrai. XVIII-XX amžiaus pirmojoje pusėje čia veikė daugybė surinkimų, kurių svarbiausios šakos buvo jurkūniškiai, klimkiškiai ir kukaitiškiai, savo pavadinimą gavę pagal surinkimų vadovų vardą ar pavardę.

Mažosios Lietuvos istorinis kontekstas

Mažoji Lietuva septynis šimtmečius buvo Kryžiuočių ordino, vėliau Prūsijos, Vokietijos valdžioje. XIV-XV amžiuje iš skalvių, nadruvių, sulietuvėjusių kuršių, vakarinių sūduvių ir senųjų prūsų susiformavo savita vakarinių lietuvių grupė – lietuvininkai. 1525 metais karinis katalikų vienuolių Kryžiuočių ordinas tapo pasaulietine valstybe ir priėmė liuteronybę, kurios vienas svarbiausių principų buvo skelbti Šventąjį Raštą visiems suprantama gimtąja (motinos) kalba. 1701 metais Prūsija tapo karalyste. Karaliui Friedrichui I (1701-1713) rūpėjo evangelikų liuteronų ir reformatų vienybė; jis toleravo ir jausmo šalininkų (pietistų), ir racionalistų raišką. Maždaug nuo 1706 metų Mažojoje Lietuvoje prasidėjo sistemingi nederliai ir ėmė stigti maisto. Ištiko ir gamtos stichijos: 1709 metų rudenį didžiulės liūtys užtvindė laukus ir rūsius, o žiemą nusistovėjo tokie šalčiai, kad žemė įšalo iki 1 metro gylio ir dar gegužės mėnesį rogėmis buvo galima važinėti po Kuršmares. Amžininko liudijimu, paukščiai skrisdami krito sušalę žemėn; ežerų lede, siekusiame iki dugno, sustrigo žuvys; iššalo žiemkenčiai ir sodai. Prasidėjus brangymečiui, iškilo visuotinės suirutės grėsmė. Esant tokiai padėčiai, susidarė kuo palankiausia terpė užkrečiamoms ligoms plisti. Plito dizenterija, dėmėtoji šiltinė, o tai, kas vadinta juodąja mirtimi, įgijo visas limpamas ligas apimantį maro pavadinimą. Epidemijos pasekmės buvo ne visur vienodos. Jos priklausė nuo gyventojų ūkinio pajėgumo, baudžiavinės priespaudos, paklusnumo drausmei. Mažiau nukentėjo turtingesni vokiškieji, o daugiausiai – lietuviškieji valsčiai.

Iš dalies socialines ir ekonomines, iš dalies ir tautines problemas Prūsijos vyriausybė sprendė XVIII amžiuje pradėta agrarinio pobūdžio Mažosios Lietuvos kolonizacija. Tam vyriausybė taip pat išleido keletą lietuviškų dokumentų, vadintų patentais. Pirmuosiuose leidiniuose (1721) lietuviškose žemėse apsigyvenusiems kolonistams buvo žadama dovanoti ūkius, gyvulius ir inventorių, vėlesniuose – skelbiami draudimai viską metus bėgti ir už tai skiriamos bausmės.

1731 metais zalcburgiečiai (apie 20 000) dėl savo evangeliško tikėjimo buvo katalikų arkivyskupo Leopoldo fon Firmiano išvaryti iš savo tėviškės Zalcburgo, Alpių šiaurėje. O Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I (1713-1740) 1732 metais apie 15 000 jų pakvietė (šimtai mirė kelyje) ir apgyvendino Mažojoje Lietuvoje, kurioje po Didžiojo maro (1709) liko labai mažai gyventojų. Emigrantai traukė didžiulėmis vilkstinėmis, melsdamiesi ir giedodami, vieni sausuma per Berlyną, kiti jūra per Štetiną į Karaliaučių. Juos kaip tikėjimo kankinius iškilmingai, skambant bažnyčių varpams, priiminėjo ir šelpė minios.

Pagal kultūros istoriką Arnoldą Endziną (1906-1984), Tolminkiemio valsčiuje 1736 metais įsikūrė vienuolika zalcburgiečių ir 92 kitų kolonistų šeimos šalia 55 lietuviškųjų. Santykiai tarp kolonistų ir lietuvininkų pradžioje toli gražu nebuvo geri. Susigyventa iš lėto. Lietuviai laikė save autochtonais ir apmaudavo dėl pirmykščių teisių susiaurinimo. Kolonistai visai nepaisė lietuvių savitumų ir dažnai perdaug leido pajausti savo kultūrinį pranašumą.

Naujieji gyventojai atsinešė savo kalbą, papročius, tradicijas, valdžia juos globojo – neretai įkurdindavo lietuvininkų ūkiuose, o pavaryti nuo žemės senieji gyventojai palikti likimo valiai. Patirta ir dvasinių netekčių: sumažėjo apie 20 kunigų, mokėjusių lietuvių kalbą, nedaug liko precentorių, galinčių ta kalba mokyti vaikus. Patirti sukrėtimai dar ilgai turėjo įtakos gyventojų mąstysenai, pasaulėjautai, sąmonei. Žmogaus likimo trapumas, suvoktas epidemijos protrūkio metu, neišblėsę praeito šimtmečio karų su švedais baisumai skatino žmones šauktis Aukščiausiojo globos ir užtarimo. Tai buvo, matyt, viena svarbiausių priežasčių, kodėl zalcburgiečių atneštos pietizmo idėjos, dievobaimingumas XIX amžiaus antroje pusėje čia rado patį didžiausią pritarimą, kodėl ilgainiui įsitvirtino ne kartą minėtas ir aptartas lietuviškojo nuolankumo, paklusnumo sindromas.

Pietų kalniečiams aklimatizuotis rūsčiose šiaurės krašto žemėse buvo nelengva. Vis dėlto jie nepasidavė: rinkosi savus seniūnus, statėsi maldos namus (turėjo 5 kunigus), steigė savas pradines mokyklas.

Krašto kolonizacija vyko toliau. Nugyventų, t. y. skirtų perduoti naujakuriams, ūkių sąrašuose vyravo lietuvių pavardės. Šiuo atžvilgiu būdingas Tolminkiemio valsčiaus pavyzdys. A. Endzinas rašo, kad jame fiksuota ateivių 84 gerų, 19 blogų ūkių, o lietuvių atitinkamai 38 ir 17, taigi santykis dvigubai didesnis.
Friedricho II valdymo pabaigoje iš apie 1 mln. šalies gyventojų kas trečias buvo kolonistas ar jų palikuonis. Negalėjai rasti Europoje kito tokio krašto, – rašė to meto vokiečių istorikas Augustas Hermanas Lukanas (Lucanus, 1691-1773), – kur būtų toks didelis gyventojų, kalbų, religijų, papročių ir mąstymo būdų įvairumas kaip Prūsijoje.

Intensyvumo apogėjų kolonizacija pasiekė Mažojoje Lietuvoje. Pagal tarybinį literatūrologą Leoną Gineitį(1920-2004), jos apskrityse valstybės lėšomis įsikūrė apie 3 700 kolonistų šeimų (įskaičiuojant vienišius, apie 27 000 žmonių) tarp beveik 5 300 lietuvių šeimų. Į šią statistiką nepateko savo lėšomis kūręsi imigrantai, kurių taip pat buvo nemažai. Pagal atskiras vietoves kolonistų koncentracija įvairavo. Sakysime, Tolminkiemio valsčiuje apsigyveno 103 jų šeimos tarp 55 lietuvių šeimų, taigi tik kas trečia šeima vietinė; atsirado 4 gryni ateivių kaimai. Parapijoje, K. Donelaičio kunigavimo laikais turėjusioje 36 kaimus su apie 3 000 gyventojų, lietuvių liko trečdalis.

Tuo laikotarpiu Mažoji Lietuva išgyveno tragišką germanizacijos periodą. Didžiulė kolonizacijos banga užliejo visą šalį ir dėl to lietuvininkai greitai ėmė prarasti savo tautiškumą.

Maišantis tautybėms, Rytų Prūsijoje didėjo konfesinių išpažinimų įvairovė. Oficialiai krašto gyventojų dauguma (iki 80%) laikėsi evangelikų liuteronų tikėjimo. Apie Gumbinę, Įsrutį, Pilkalnį žymiai stipriau negu kitur jautėsi zalcburgiečių ir kitų reformatų įtaka.

1736 metais Prūsijos karalystėje buvo įvestas privalomas pradinis aštuoniametis mokslas, steigiamos ir lietuviškos mokyklos. Bet subsidijas karalius didino tik religiniam liaudies švietimui (akademinį mokslą jis niekino). Mažojoje Lietuvoje švietimas tapo svarbia laiko aktualija.

Daugėjant lietuviškų mokyklų, kylant švietimo lygiui ir iki 1872 metų pasaulietinei valdžiai toleruojant (su išimtimis) gimtąją lietuvių kalbą, daugėjo mokančiųjų skaityti. Jau 1786 metais Mažosios Lietuvos raštijos veikėjas Gotfrydas Ostermejeris (Gottfried Ostermeyer, 1716-1800) viename savo poleminių raštų galėjo pasakyti: dabar, kai iš šimto rastume vos vieną nemokantį skaityti (Ostermejeris, 1996, 180). Bet tik retas tada mokėjo rašyti. Nors dar  apie 1750 metus toje pačioje Trempų parapijoje tik vienas kitas mokėjo skaityti. Tokia padėtis buvo visame krašte. Padaryta stulbinanti pažanga! Žmonės jau patys skaitė ir nagrinėjo Bibliją, kitus religinius tekstus. XIX amžiaus pabaigoje Vokietijoje prasidėjo nuožmi prievartinė germanizacija. Lietuvių kalba, kaip ir kitų tautinių mažumų kalbos, imama guiti iš viešojo gyvenimo sričių, pirmiausia iš mokyklų, valstybinių įstaigų. Gimtoji kalba tebevartota tik buityje ir Bažnyčioje. Mažojoje Lietuvoje vyraujanti Bažnyčia buvo evangelikų liuteronų. Šalia jos veikė evangelikų reformatų (kalvinistų), negausios katalikų ir įvairių sektų bendruomenės. Didysis reformatorius Martynas Liuteris (Luther, 1483-1546), aiškino, kad reformuotos Bažnyčios paskirtis yra perteikti ir įtvirtinti nuoširdų tikėjimą, tvirtą krikščioniškąją moralę, o mokykla – turi nuosekliai ir suprantamai diegti Biblijoje nurodytas moralės normas, formuoti krikščionišką jauno žmogaus charakterį, taip pat suteikti humanistinį išsilavinimą, duoti praktinei veiklai būtinų žinių, ugdyti juos darbščiais, tvarkingais žmonėmis. Evangelikų liuteronų Bažnyčia kelis šimtmečius formavo dvasinį lietuvininkų gyvenimą, o ypač didelę įtaką jam darė pietistų, surinkimininkų judėjimas, vadovaujamas sakytojų. Vadovautasi šūkiu: Bijoti Dievo, garbinti karalių, mylėti brolius.

Pietizmas

Evangelikų liuteronų Bažnyčia, besirungdama ir bekovodama už religijos tyrumą, ilgainiui sustingo ir tapo oficialia Bažnyčia. Tada kilo gyvybinga srovė po vėliava šūkiu – už tyrumą širdies ir gyvenimo. Šios srovės šalininkams iš lotyniško pietas – pamaldumas, dievobaimingumas prigijo pietistų pavadinimas.

Pietizmas – tai moralinis žmogaus atsinaujinimas, giliai dievobaimingas krikščioniškas pamaldumas bei atsisakymas pasaulietiškų tuštybių, darbais pasireiškiąs meile artimui; tokio nusiteikimo guvi srovė pradedant XVII amžiumi buvo nukreipta prieš viešosios Bažnyčios ortodoksinį sustingimą, vėliau prieš vadinamąją šviečiamąją racionalistinę teologiją. Pietizmo pradininku buvo elzasietis (Frankfurto prie Maino, vėliau Drezdeno ir Berlyno Nikolajaus bažnyčios klebonas) Pilypas Jokūbas Špeneris (Philipp Jakob Spener, 1635-1705). Pietizmo esmę ir principus jis išdėstė savo veikale Pia desideria (Pamaldūs troškimai, 1675): tikrasis krikščioniškumas – ne tik žinojimas, bet ir nuoširdus tikėjimas, pamaldumas ir meilė; ne išdidžiu aiškinimu, bet kantrybe ir meile įtikinami netikintieji; kiekvienas krikščionis turi teisę ir pareigą pamaldas laikyti namuose; susirinkus nagrinėjamos Biblijos tiesos; pamokslavimo tikslas – ugdyti sekėjų pamaldumą (LEK, 1995,19). Jis mokė jaunimą katekizmo giliai įsąmonindamas religijos pagrindus bei jos esmę, atmesdamas visokį atmintinį tekstų kalimą bei šablonišką be įsigilinimo ir širdies žodžių vartojimą. Po tokio paruošimo jo mokiniai viešai išpažindavo savo tikėjimą. Taip buvo įvesta jaunuolių konfirmacija. Jis reikalavo plėsti gilesnį Šventojo Rašto supratimą. Kiekvienas krikščionis yra įpareigojamas ir skatinamas kitus, ypač savo šeimos artimuosius, mokyti, drausminti, graudenti, už juos melstis ir už jų išganymą pagal išgales rūpintis. Tikrai krikščioniškas gyvenimas įmanomas tik mažose pabudusių krikščionių bendruomenėse. Šalia stojo jo mokinys, ryžtingas kovotojas dvasininkas, vėliau Hallės universiteto profesorius Augustas Hermanas Frankė (August Hermann Francke, 1663-1727) ir šio sūnus Gotthilfas Augustas Frankė (Gotthilf August Francke, 1696-1769). 1694 metais pietistai Hallėje įkūrė universitetą, kuris tapo pietizmo centru. Čia buvo parengti 27 pietistinio nusistatymo kunigai, mokantys lietuviškai, ir lietuviškoms parapijoms Mažojoje Lietuvoje. Universiteto Lietuvių kalbos seminaro (1727-1740, jį lankė apie 40 būsimųjų kunigų) įsteigėjas ir vadovas G. A. Frankė. Hallės pietistų pastangomis (1729-1738) čia buvo išleistos penkios knygos lietuvių kalba. Pietistai, remdamiesi ankstyvuoju protestantizmu, ragino stiprinti tikėjimą per tikinčiojo jausmus, kuriuos kėlė aukščiau už religines dogmas, propagavo asketizmą. Šokius, teatrą, žaidimus, puošnius rūbus laikė nuodėmės šaltiniais. Pietizmui būdingas polinkis į teosofiją ir apskritai į misticizmą turėjo įtaką vokiečių kultūrai ir literatūrai.

Religijos sociologijos pradininkas Maksas Weberis (Max Weber, 1864-1920) teigia, kad pietistai norėjo neregimą šventųjų bažnyčią padaryti regimą žemėje. Vengdami tapti sekta, jie norėjo prisiglausti šioje susikurtoje bendruomenėje, atsiriboti nuo pasaulio įtakos ir gyventi net iki smulkmenų Dievo valiai patikėtą gyvenimą bei įsitikinti savo atgailavimu per išorinius kasdieninio gyvenimo būdo požymius.
Visam pietizmui būdinga, kad tikrai atsivertusiųjų bažnytėlė jau šiame pasaulyje stengėsi per didesnį asketizmą patirti bendravimo su Dievu palaimą.

Herrnhuterių judėjimas, atėjęs iš Moravijos, buvo grafo Nikolajaus Liudviko Cincendorfo (Zinzendorfo, 1700-1760) 1727 metais Saksonijoje įsteigta religinė sekta, kurios sekėjai vadinami herrnhuteriais. Herrnhut – Viešpaties prieglobsties pastogė, visiems persekiojamiesiems ir degantiesiems meile Nukryžiuotajam Viešpačiui Jėzui Kristui. Ji tapo labai artima pietistams.

Pietistų raštų dvasia paplito ir Rytprūsiuose, ypač Karaliaučiuje, kur buvo spausdinamos jų knygų vertimai į lietuvių kalbą (F. U. Glazerio giesmynas (1736), J. J. Rambacho, K. H. von Bogatzkio ir kt. knygos). Karaliaučiuje pradėta vieną po kito leisti moralinius savaitraščius, atitinkančius pietizmo dvasią (Der Einsiedler, 1740-1741; Das Schauspiel der menschlichen Handlungen, 1742; Der deutsche Aesop, 1743; Der Piligrim, 1742-1743; Der ehrliche Alte, 1744-1745; Der Redliche, 1745-1746 ir kt.). Juose
reiškėsi ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai.

Minėtinas, pagarsėjęs savo germanizacine mokyklų reforma Mažojoje Lietuvoje, pietistas profesorius Johannas Heinrichas Lysius (1670-1731); Hallės universiteto absolventas, Karaliaučiaus pietistų grupės vadovas, nuo 1724 metų teologijos profesorius Georgas Friedrichas Rogallis (1701-1733), profesorius Abrahamas Wolfas (1680-1731), teologijos profesorius Franzas Albertas Šulcas (Schultz, 1692-1763), Lietuvių kalbos seminaro vadovas nuo 1731 metų iki savo mirties – pietizmo atrama universitete. Buvęs Hallės universiteto dėstytojas, poliglotas švedas Danielis Salthenius (1701-1750), nuo 1731 metų Kneiphofo kolegijos rektorius, stiprino savo auklėtinių pietistinę dvasią. Pietistų sekėjai pradėjo ir evangelizaciją – misijas Pabaltijyje, Rusijoje, Čekijoje. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I pritarė pietizmo idėjoms, nes tikėjosi jo pagrindu sulydyti prieštaringus tikybinius bei tautybinius valdomųjų interesus. Jis itin vertino religinį mokymą tikėdamasis, kad vaikai savo gerovei ir palaimai užaugtų kuo reikalingiausiais pavaldinais. Bet jo reikalavimai, kad net iki 1/3 naujų kunigų Mažojoje Lietuvoje būtų Hallės universiteto auklėtiniai pietistai, nebuvo įvykdyti.

Karaliaučiaus universiteto teologijos fakultete XVIII amžiaus pirmoje pusėje smarkiai kovojo ortodoksai su pietistais. Teologijos studentai net daužė pietistų profesorių langus, nes jiems buvo nepriimtinas skelbiamas asketizmas, studentiškų pramogų uždraudimas. Ortodoksinei krypčiai fakultete atstovavo vyriausiasis rūmų pamokslininkas ir vėlesnis Rytų Prūsijos generalinis superintendentas dr. Johanas Jakobas Kvantas (Quandt, 1686-1772).

Netrukus (1740) vartus apšvietai kur kas plačiau pravėrė karalius Friedichas II (1740-1786), laikęs pietistus šventeivomis (Mucker), uždraudžiamos religinės atsigavimo valandos, likviduojasi pietistinės sueigos. Karalius politiniais sumetimais rėmė tik religinį masių auklėjimą.

Liuteroniška mokslo samprata skelbia, kad žmogus tėra praeivis žemėje, kurio pagrindinis tikslas – dvasiškai ruoštis pomirtiniam gyvenimui. Šia liuteronų teologijos koncepcija besivadovaująs evangelikas liuteronas nesiekia valdžios, galios, neįžvelgia esminės svarbos žemiškosios valdžios formose. Tikėdami, kad visi reiškiniai žemėje (žmogaus likimas ir kiti) yra Kūrėjo valios apraiška, evangelikai liuteronai nesiekia savavališkai pakeisti tų reiškinių tvarkos, ryškiai priešindamiesi tik tam, kas yra kenksminga dvasiniams žmogaus siekiams. Pagrindinė liuteronų teologijos nuostata skatina, kad tikintysis nepertraukiamai siektų vykdyti tiesą ir kovotų su skriauda. Su šia samprata siejasi sąžiningumas bei darbštus skirtų pareigų atlikimas, kūniškų polinkių tvardymas bei dvasiškas tvirtėjimas, savo tautiškumo puoselėjimas, saikumas, pakantos kiekvienam žmogui ugdymas, artimo gerbimas bei pagalbos teikimas ir darbštumas bei geras pavyzdys kitiems (Gudaitis, 2001, 78).

Mažojoje Lietuvoje pietizmo dvasią palaikė kolonistai, ypač zalcburgiečiai, kuriems prarastos tėvynės ilgesys išsiliejo religiniu sentimentalumu. Šie žmonės mylias ėjo į pamaldas ir katechizacijas, gausiai naudojosi religine literatūra, mėgo ilgai giedoti, dievino kunigus ir verkšnodami klausėsi jų pamokslų. Zalcburgiečių įkarštis veikė ir lietuvius, kurie, nors nesuprasdami kalbos, noriai rinkdavosi į bendras pamaldas. Tokios pamaldos vyko ir Tolminkiemyje. Tarp šių ateivių pasirodė (1733) ir pirmieji hernhuterių pasauliečiai sakytojai. Vėliau tokių radosi ir iš lietuvių. Jie organizavo surinkimus, steigė pietistų brolijas. Privačiose pamaldose – pamoksluose ir giesmėse – vyravo Kristaus kančių ir kraujo, pragaro baisybių motyvai. Giesmėms stengtasi pritaikyti liaudies dainų melodijas. Žmonės tatai priėmė palankiai: mokėsi naujųjų giesmių, o mažiau domėjosi oficialiuoju giesmynu. Kaip Karaliaučiaus, taip ir periferijos dvasininkai skirtingai žiūrėjo į pietistinį judėjimą. Kai kur didelių parapijų klebonai vien dėl didelių atstumų iki bažnyčių palaikė sakytojų šaukiamus kaimų surinkimus. XVIII amžiuje pietizmo judėjimui simpatizavo tik kai kurie kunigai – Kaukėnų J. Berendas, Didlaukių F.U. Glazeris, Pilkalnio F. Hakas, Klaipėdos J. Richteris, o Papelkių parapijoje surinkimus pirmasis ėmėsi globoti kunigas A.F. Šimelpenigis (Schimmelpfennig, 1699-1763) jaunesnysis. Tuo tarpu kiti, pavyzdžiui, Būdviečių klebonas F. Šusteris, priešingai, gujo pietistų pamokslininkus iš bažnyčios ir mokyklos. Dar kiti laikėsi neutralumo.
Apie surinkimus iš viso yra mažai rašyta ir tyrinėta. Yra tik pora atskirų knygelių ir periodinėje spaudoje keletas straipsnių lietuvių ir vokiečių kalbomis.
 
Pats pirmasis apie surinkimų pradžią, jų augimą ir tuometinę būklę vokiškai (Die evangelische Gemeinschaftsbewegung unter den preußischen Litauern, Königsberg, 1904) ir lietuviškai (Ewangelißki surinkimai Lietuwoje, 1904, 68 p., du leidimai gotišku šriftu: Tilžėje ir kiek papildytas Priekulėje) parašė Priekulės kunigas dr. Vilius Gaigalaitis (1870-1945). Prabėgus maždaug dar pusšimčiui metų savo prisiminimų knygelę (Surinkimai Prūsų Lietuvoj, apie 1952, 43 p.) Vokietijoje išleido sakytojas Anusis Pėteraitis (1867-1957). Buvęs Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas dr. Kristupas Gudaitis (1898-1972) Kanadoje taip pat mini surinkimus (Lietuviai evangelikai. Rodney, 1957, 29-53). Praėjus dar keliems dešimtmečiams solidų veikalą (Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997, 181-203), kuriame rašoma ir apie surinkimus, Klaipėdoje publikavo dr. Albertas Juška (g. 1931) Trumpai apie surinkimus yra parašę istorikai dr. Petronėlė Žostautaitė (1925-1996) Evangeliški surinkimai Mažojoje Lietuvoje (Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 1997, 57-58) ir Arthuras Hermannas (g. 1944 Kaune) Vokietijoje Surinkimininkai (Lietuvių ir vokiečių kaimynystė, 2000, 63-64, 183-186). 1912 metais V. Gaigalaičio knygelė buvo perspausdinta Žemaičių Naumiestyje leistame laikraštyje Sweczias evangēliško tikējimo lietuvininkams Didžiojoje Lietuvoje. Svarbiausi spausdinti darbai surinkimo tema yra V. Gaigalaičio ir A. Pėteraičio. Kiti autoriai iš esmės tik kartojo jų mintis, faktus. Dar minėtina sakytojo Jono Grigos (1859-1940) knygelė (Apraszymas apie Mažosios Lietuwos Ewangeliszką Bažnyczią ir Ewangeliszką Lietuwininkų Senąjį Surinkimą seniau ir dabar, 1926).

Surinkimai, atsiradę Mažojoje Lietuvoje XVIII amžiaus II ketvirtyje – pietistinis lietuvininkų religinis judėjimas. Lietuvininkai, veikiami pietizmo, perėmė zalcburgiečių, atkeltų į kraštą per XVIII amžiaus pirmosios pusės kolonizaciją, religines tradicijas. Lietuvių enciklopedija surinkimininkų pradžią datuoja apie 1750 metus; sąjūdis prasidėjęs kaip protestas prieš racionalizmo pasireiškimą religiniame gyvenime šviečiamuoju metu (LE, 1963, 213). Pagal literatūros istoriką išeivijoje Kr. Gudaitį, lietuvių evangelikų surinkimai, kaip pietizmo išraiška, Mažojoje Lietuvoje pradėjo formuotis XVIII amžiaus pabaigoje ir suklestėjo, bei po visą Mažąją Lietuvą ir iš dalies Didžiąją Lietuvą išplito, daugiausia XIX amžiuje. Manau, kad jis ne visai teisus.

Mažosios Lietuvos kultūros istorikas A. Hermannas pažymi, kad didžiausią įtaką lietuviams Prūsų Lietuvoje nuo devynioliktojo amžiaus pradžios turėjo lietuviškasis bendruomeninis sąjūdis, kuris save vadino „surinkimininkais“. Hermanno apskaičiavimu, mažiausiai 40 procentų suaugusių lietuvių dalyvavo šiame sąjūdyje! (Egzodo, 2001, 472). Pagal P. Žostautaitę, po 1848 metų revoliucijos Prūsijoje surinkimai nebebuvo varžomi, o vėliau oficialiai buvo įjungti į Evangelikų liuteronų Bažnyčią ir veikė kartu su ja. Lietuvininkai šitokį dvasinį žmonių sambūrį, paties Viešpaties Dievo per Šventąją Dvasią surinktą, Dievo Žodžiu gaivintis ir Jį garbinti, pavadino surinkimu. O kada dėl pasaulietiškųjų reikalų žmonės savo noru susirenka, pavadino, o ir dabar tebevadina, susirinkimu. Taigi, surinkimas yra dvasiškas, o susirinkimas – pasaulietiškas žmonių sambūris. Paprastiems žmonėms labai patiko zalcburgiečių surinkimai ir jų didelis pamaldumas. Nors ir nesuprasdami pamaldų vokiečių kalba, lietuvininkai taip pat braukdavo ašarą iš susižavėjimo didžiuliu tikėjimu į Dievą. Vėliau, atsiradus lietuviškiems surinkimams, mielai juose ir patys lankydavosi bei tikėjo, kad pats Visagalis juos surinko į vieną būrį. Jie ypač mėgdavo giedoti giesmes.

Surinkimai – religinio bendruomeninio gyvenimo forma, aukštinanti Dievą ir dorovingumą.

Pasak A. Pėteraičio, šiandien pasaulis yra nuo Dievo įsakymų visai nusikreipęs. Melas, apgaulė, plėšimai, vagystė ir nedorybė nebelaikomi nuodėme. Žmonės į bažnyčią dažniausiai nebeeina. Apie atsivertimą nekalbama. Taigi, lietuvi, atsiverski Dievop, tai Viešpats susimils ir suteiks mums vyriausybes, kurios pildys Dievo įsakymus. Tik šiuo būdu galėtu ir mūsų tautelė laisvai apsispręsti. Tik dabar žmonės to nesuvokia ir todėl turi svetimiems vergauti ir žūti. Viešpaties žodis turi išsipildyti: „Kad žmogaus sūnus ateis, ar rasi tikėjimo“. – Taigi laikas yra atėjęs, kad pasaulis bus sugriautas ir teisiamas. Toks yra mano jautimas dėl ateities: Viešpats norėtų mus rasti budinčius, tai esti pasiruošusius (Pėteraitis, 1905, 42-43).

Mažoji Lietuva dėl 1709-1711 metų didelio maro ir bado neteko daugybės žmonių: išmirė visas trečdalis gyventojų. Jų vietoje ypatingomis privilegijomis buvo įkurdinti kolonistai iš Prancūzijos, Šveicarijos, Austrijos ir Vokietijos. Vietinė lietuvininkų bendruomenė labai sumažėjo. Ją sudarė daugiausiai ūkininkai ir baudžiauninkai, patekę į naujos valdžios rankas. Lietuviai buvo palaipsniui išstumiami iš viešojo gyvenimo ir tapo tautine mažuma savo žemėje.

Surinkimų ištakos (pietizmas, herrnhuteriai, zalcburgiečiai)

XVIII amžiuje pietistinė kova dėl mokyklos, dėl sakyklos bažnyčioje ir katedros universitete, nors nebuvo taip žymiai akcentuota priešingų interesų, vis dėlto stipriai išjudino religinį ir kultūrinį gyvenimą. Pagal išeivį literatūros tyrinėtoją Aleksą Vaškelį (1920-1996), veikiamas šitos įtakos pasireiškė ne tik intensyvesnis religinis gyvenimas, bet aktyvesnis susidomėjimas tikinčiojo dvasiniais interesais. Pietistinė akcija Mažojoje Lietuvoje buvo XVIII amžiaus tautinio lietuvių sąjūdžio ne tik išjudintoja, bet ir tiesioginis to sąjūdžio variklis. Visa toji giesmynų istorija, Biblijos vertimas ir išleidimas, domėjimasis lietuvių kalba, lietuvių kunigų tautinis pasididžiavimas (A. F. Šimelpenigis, K. Donelaitis) – literatūros lietuvių kalba atsiradimas, pagaliau didžiausio lietuvių poeto K. Donelaičio pasirodymas yra neginčijimai susiję su religinio gyvenimo suintensyvėjimu, kuris savo ruožtu neatskiriamai siejosi su pietistiniu judėjimu.

Pasikeitus valstybės politikai buvo steigiamos naujos parapijos ir statomos bažnyčios visą XVIII amžių iki pat XIX–XX amžių sandūros, nes liuteroniškoji tikyba reikalavo mokyti religijos kiekvieno žmogaus gimtąja kalba. Tad XVIII amžiuje lietuvių kultūros centrai sustiprėjo. Kalbant apie XVIII–XIX amžių Prūsijos Bažnyčią būtina paminėti susiformavusį naują protestantizmo judėjimą – pietizmą. Išsiskyrė tradiciniai liuteronai (ortodoksai) ir pietistai, kaip naujojo liuteronizmo skleidėjai. Pietizmą galime laikyti XVIII amžiuje vykusių Liuteronų Bažnyčios permainų pasekme. Pietizmo ištakos Vokietijoje siekia XVII amžiaus pabaigą, kurioje prasidėjo protestantų teologijos racionalizavimo priešprieša: Pietistai orientavosi į ankstyvąjį protestantizmą, ragino stiprinti tikėjimą ne dogmomis, o per tikinčiojo jausmus ir tuo atmetė apeigiškumą (Matulevičius, 1989, 106). Pietizmas buvo nauja reformacijos srovė, siekusi dar labiau supasaulietinti evangelikų bažnyčią. Jis nešė jausmu pagrįstos krikščionybės kultą, priešiškumą apeigų formalizmui, teisę religiniam pasauliečiui, sakytojui, vykdyti dvasininko funkciją; teigė naminių pamaldų […] praktiką (Gineitis, 1995, 62). Tarybiniai literatūrologai pietizmą vertino neigiamai kaip reakcinį reiškinį. Todėl būtina atmesti paplitusią nuomonę, jog pietizmas – tai atšiaurus puritonizmas, viso, kas žmogiška, smerkimas (Lebedys, 1977, 204). Taip pat ir L. Gineitis surinkimininkų pietistiniame sąjūdyje temato tamsiausius religinius prietarus. Bet išeivijos literatūros tyrinėtojai buvo priešingos nuomonės. Nors būta išimčių ir pačioje Lietuvoje. Beje, pietizmą visai ne neigiamai traktavo (kitaip nei šiuolaikiniai mūsų donelaitikos atstovai) ir objektyviausi tarybinių laikų teoretikai ir istorikai (Radzevičius, 2005, 422).

Srovės ištakos siejamos su Hallės universitetu. Pagrindinis liuteroniškojo pietizmo ideologas buvo P. J. Špeneris. Jis paskelbė pagrindinį jau minėtą pietizmo veikalą Pia desideria (Pamaldūs troškimai), kuriame kalbėjo apie gyvą tikėjimą, kasdienybės pašventimą Dievui.

Pasaulietinė valdžia į surinkimininkų sąjūdį nuo pat jo atsiradimo pradžios žiūrėjo įtariai. Skelbtosios čia visuotinės mielaširdystės, teisingumo, artimo meilės idėjos galėjo, valstybės vyrų nuomone, pakirsti Prūsijos valstybės kovingumą, susitelkimą, trukdyti realizuoti puoselėjamus ekspansinius tikslus. Pasak A. Juškos (1997), būdingas šiuo atveju 1695 metų Brandenburgo kurfiursto Friedricho III, būsimojo Prūsijos karaliaus 1701-1713 metais, reskriptas, kuriame pietistų judėjimas nedviprasmiškai pavadintas klaidingu ir įtartinu. Tiesa, vėliau prie valstybės vairo stojęs, Friedrichas Wilhelmas I pietizmo nelaikė žalinga ideologija, jį net globojo. Tačiau 1818-1848 metų laikotarpiu vėl grįžta prie senosios praktikos. Reikalauta, kad namų pamaldose dalyvaujančių žmonių skaičius nebūtų didesnis kaip dvidešimt, Dievo Žodį skelbti leista tik vienam sakytojui. Jeigu jis ryždavosi eiti ir į kito kaimo surinkimą, valdžia jam galėjo inkriminuoti valkatavimo įstatymo pažeidimą, nubausti pinigine bauda, net pasodinti į kalėjimą. Suprantama, jog į valdžios nemalonę patekdavo patys populiariausi, per kelias apskritis keliaują, sakytojai. O tokių Mažojoje Lietuvoje netrūko.

Rytų Prūssijoje pietistai savo idėjas pradėjo skelbti kiek vėliau. Pietizmas siejamas su Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriumi G. Rogalliu, kuris tam tikrą laiką (1731-1732) vadovavo lietuvių kalbos seminarui ir uoliai stengėsi platinti pietizmą ne tik per studentus, […] bet ir spausdintu žodžiu (Gineitis, 1990, 60-61). Šiuo atveju L. Gineitis netikslus, nes G. Rogallis niekada nevadovavo Lietuvių kalbos seminarui, bet iki savo mirties vadovavo 1728 metais įsteigtam Lenkų kalbos seminarui, rengusiam kunigus mozūrų parapijoms. Taigi, pietistinių idėjų skelbimo pradžią galime laikyti XVIII amžiaus 3–4 dešimtmetį. Barokinę pasaulėjautą keičia pietistinė: žmogus asmeniškai, nesižemindamas bendrauja su Dievu, jis – religinės bendruomenės narys, laukiantis Kristaus palaiminimo. Pietistai ypatingą dėmesį skyrė pamaldumo raiškai, praktinei tikėjimo pusei ir žmogaus doroviniam gyvenimui.

Pietizmas sunkiai skynėsi kelią. Vietiniai kunigai pamoksluose viešai kritikuodavo pietizmą, […] pietistus vadino eretikais ir veidmainiais (Citavičiūtė, 2001, 19). Pietizmo laikotarpiu pamokslais buvo siekta sužadinti klausytojų emocijas; kad tie paklustų Viešpaties valiai ir atsiverstų. Juose buvo akcentuotas pamaldus gyvenimas, žmonės raginami sekti ir klausyti Dievo. Pietistinio požiūrio kunigai Bažnyčios doktriną laikė antraeiliu dalyku, nes manė, kad ji nedaug gali prisidėti prie parapijiečių pamaldumo. Šias normas pažeidusiuosius lietuvininkai vadindavo bedieviais.

Pietistai siūlė naminį religingumą. Rytų Prūsijoje pietistai buvo vadinami surinkimininkais pagal pamaldų, kitaip – surinkimų – pavadinimą. Mažosios Lietuvos pietistai smerkė prievartinį bažnyčios lankymą, nes valstiečiams patogiau esą melstis gimtąja kalba savo kaimo viename iš namų, o ne tolimoje bažnyčioje klausytis pamokslų nesuprantama vokiečių arba sudarkyta lietuvių kalba. Taip atsirado vadinamieji surinkimininkai, […] pamaldų – surinkimų – privačiuose namuose dalyviai (Matulevičius, 1989, 106). Žmonėms jie patiko, o jų pamaldos buvo mielai lankomos. Pietistai turėjo savo intelektualinius centrus (pirmasis buvo Hallės universitete), kuriuose rengė kunigus, misionierius. Ypač jaunimas buvo mokomas ir auklėjamas. Paruošti dvasininkai platino pietistines idėjas provincijose ir už jų ribų. 1698 metais Karaliaučiuje buvo įsteigta pietistinė mokykla, kuri 1701 metais karaliaus garbei pavadinta Frydricho kolegija. Ją baigusieji būdavo skiriami lietuviškų parapijų mokyklų mokytojais arba tapdavo universiteto studentais. Tokiu būdu per švietimą pietistinės idėjos Mažojoje Lietuvoje labai sparčiai plito.

Pietizmas, atneštas į Rytprūsius ir susidūręs su kitokio mentaliteto žmonėmis, įgavo kitokias supratimo ir interpretavimo formas. Dar šiek tiek lėmė iš Moravijos atkeliavęs herrnhuterių (Dievo gynėjų) judėjimas. Tai buvo pietistams labai artima grafo N. L. Cincendorfo 1727 metais Saksonijoje įsteigta religinė sekta – Herrnhut – kuri reiškė Viešpaties prieglobsties pastogė, visiems persekiojamiesiems ir degantiesiems meile Nukryžiuotajam Viešpačiui Jėzui Kristui. Jos sekėjai vadinami herrnhuteriais. Jie buvo labiausiai paplitę slaviškose Mažosios Lietuvos vietovėse tarp zalcburgiečių. Pagal V. Gaigalaitį, 1729 metais atkeliavo pirmieji herrnhuteriai Kristijons Dowids bei Tymotejus Fiedleris, kurie bendravo su Karaliaučiaus pietistais (J. H. Lysius, A. Wolfas, G. F. Rogallis). Atkeliavus į Mažąją Lietuvą zalcburgiečiams, 1733 metais atvyko herrnhuteriško pietizmo misionieriai Friedrikis Bėniš ir Kristups Dėmuth, ir pietistinis sąjūdis, dėl zalcburgiečių fanatiško tikėjimo, rado gerą dirvą.

Taigi, tikrų pietistų ypatybės: […] jie turėjo aukščiausia ką žmogus gali turėti, tą ramybę, tą linksmumą, tą vidinę taiką, kurios jokia aistra negalėjo sudrumsti. Joks vargas, jokie persekiojimai jų neliūdino, jokios priekabos nekėlė jų pykčio ar priešiškumo (Gineitis, 1998, 64). Jomis žavėjosi ir didysis vokiečių filosofas, lietuvių raštijos palaikytojas Imanuelis Kantas (1724-1804) iš Karaliaučiaus.

Kaip minėta, 1731 metais dėl savo evangeliškojo tikėjimo zalcburgiečiai (apie 20 000) katalikų arkivyskupo L. fon Firmiano buvo išvaryti iš savo tėviškės Zalcburgo. Tačiau Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I (1713-1740) 1732 metais apie 15 000 šių tremtinių pasikvietė (deja, šimtai mirė kelyje) ir juos apgyvendino Mažojoje Lietuvoje, kurioje liko labai mažai gyventojų po 1709 metų Didžiojo maro.
Lietuvininkų surinkimų tyrinėtojas V. Gaigalaitis pažymi, kad Salzburgerei niekad nuo Diewo Szlužbos Bažnyczioje neatsilaikydawo, o priegtam dar susieidavo į Surinkimus, kur jie giedodawo, melsdawos ir Apsakymui Diewo Žodžio per Kunigus klausydawos. Toki stropi Diewo Služma ir Lietuwininkus ißbudino (Gaigalaitis, 1904, 8). 1734 metais apie zalcburgiečių surinkimą taip rašoma: Atwirai Diewo Szlužbai ßwentomis Dienomis ir Šwentėmis pasibaigus prūsißki Salzburgerei susirinkę Psalmais, Liaupsės Giesmėmis ir dwasißkomis meilingomis Giesmėmis savo Diewą bagotingai bey ßlowingai liaupsina (Gaigalaitis, 1904, 8).

Pasak A. Vaškelio, to sąjūdžio [pietizmo – aut. past.] pasisekimą nulėmė kai kurių pastorių [lietuvininkai savo dvasininkus vadino tik kunigais – aut. past.] prisidėjimas. Mažosios Lietuvos kunigai vertino surinkimininkus kaip reikšmingą pagalbą apaštalavimui. Apie 1830 metus tik kunigai ir buvo tų surinkimininkų vadovai, bet laikui bėgant surinkimininkai pradėjo darytis savarankiškesni ir vis mažiau priklausomi nuo bendros bažnytinės vadovybės. Mažojoje Lietuvoje surinkimininkai veikė kaip privati draugija, turėdama savo tarybas, nepriklausomas nei bažnytinei nei pasaulietinei valdžiai (Vaškelis, 1964, 108).

Surinkimai vykdavo privačiuose namuose, vasarą ir gamtoje. Vėliau kai kuriose vietovėse jiems buvo net pastatytos salės. 1732 metais zalcburgiečiams atsikėlus į Mažąją Lietuvą, lietuviškieji surinkimai gana greitai kilo – jie lietuvininkams buvo gyvas pavyzdys. Tačiau gera dirva čia dirvonavo nuo krikščionybės įvedimo ir jau buvo brandinama Hallės pietistų pradininkų P. J. Špenerio, Augusto Hermanno Franckės (1663-1727) ir jo sūnaus Gotthilfo Augusto Franckės (1696-1769) raštų, pasklidusių Lietuvoje vertimais, taigi trūko tik gyvo žodžio sėjėjų. Zalcburgietis Hoferis (Hoffer), gyvenęs Įsručio krašte, net išmoko lietuviškai, kad galėtų lietuviams pamokslus sakyti, drauge su jais giedoti ir melstis. Jis vokiškai išleido religinę knygutę.

K. Donelaičio archyvo tyrinėtojas dr. Francas Oskaras Tecneris (Tetzner, 1863-1919) savo knygoje Die Slawen in Deutschland (Slavai Vokietijoje, 1902) mini tris pirmuosius pietizmo mokytojus lietuvius. Tai Demkė ir broliai Jurkšaičiai, kurie veikė Įsručio ir Tilžės apylinkėse (Vaškelis, 1964, 107).
Lietuvis mokytojas Kristijonas Demke (Demkis, 1740-XVIII a. pab.), keliaujantis sakytojas, laikė surinkimus Įsručio ir Tilžės apskrityse.

Du mokytojai broliai Mikelis (jo 17 giesmių išspausdinta K.E. Mertikaičio giesmyne Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai (1800)) ir K. Jurkšaičiai (XVIII a. pab.-XIX a. pr.) taip pat laikydavo surinkimus. Tilžės aps. Jonikaičių pradžios mokyklos (5 km į pietvakarius nuo Natkiškių) kronikoje užrašyta: 1770-1803 metais vaikus mokė šulmistras Jurkšaitis, kuris rašyti visai nemokėjo (Juška, 2003, 497).

Kiek vėliau lietuviškojo surinkimo sakytoju, išmokęs lietuviškai, tapo ūkininkas Pričkus Grencas (Friedrich Grenz, m. 1826), zalcburgietis, kuris dar kūdikis su savo tėvais iš Zalcburgo atkeliavo ir Jurbarke, šalia Įsručio, apsigyveno.

Lietuvininkams šie surinkimai buvo mielesni negu bažnytinės pamaldos su trumpu, kartais lyg stereotipiniu turiniu ir silpna kunigo kalba bei nelanksčiomis vargonų melodijomis. Klausytojai visada griežtai vertindavo kunigų pamokslų kalbą ir dažnai pastebėdavo netikslumus. Ir pačiam kunigui K. Donelaičiui yra sakęs vienas gerai mokantis kalbą žmogus, kad girdėjo pamokslą, kurio visi žodžiai buvo lietuviški, bet jis nieko nesupratęs.

Taigi, surinkimai (pietistinis lietuvininkų religinis judėjimas) atsirado Mažojoje Lietuvoje XVIII amžiaus II ketvirtyje. Paveikti pietizmo, lietuvininkai perėmė jiems patikusias zalcburgiečių religines tradicijas. Taip atsitiko, kad Lietuwininkai labai gadnus Priėmimui Diewo Žodžio; […]. Salzburgeriams  ßiczion Lietuwoje įsigyvenus pradėjo jie patys Lietuwininkus ant Nuobažnystės bey krikßczionißko Pasielgimo raginti (Gaigalaitis, 1904, 9).

Surinkimams vadovavo liaudies apaštalai – Dievo Žodžio skelbėjai – sakytojai, tai, be specialaus teologinio pasiruošimo, tačiau labai pamaldūs vyrai. Pagrindiniai lietuvininkų evangelikų liuteronų surinkimai: Klimkiškiai, klimkėnai arba Senasis surinkimas ir jurkūniškiai. Buvo dar ir kukaitiškiai pagal jų vadovą Kristupą Kukaitį (1844-1914), kuris kritikavo oficialiąją Bažnyčią ir jos kunigus, o surinkimus laikė lietuvių, vokiečių ir lenkų (mozūrų) kalbomis. Lietuviškus surinkimus naciai uždraudė 1939 metais.

Surinkimų (namų pamaldų) tvarka

Kaip jau minėta, surinkimininkų judėjimo tradicijos Mažojoje Lietuvoje siekė XVIII amžiaus I pusę, bet surinkimai masinį ir organizuotą pobūdį įgavo tik XIX amžiuje.

XIX amžius Mažojoje Lietuvoje jau buvo surinkimų klestėjimo laikotarpis. Labai išpopuliarėjusios namų pamaldos pritraukė nemažai lietuvininkų. Pasaulietinė valdžia ir Bažnyčia įtariai žiūrėjo į surinkimininkų veiklą. Tačiau nebuvo rimtų priežasčių, kad būtų galima tam judėjimui nepritarti: surinkimininkai buvo gerbiami, jie žmonėms patikdavo. Bažnyčia nerimavo tik dėl kelių dalykų: parapijiečiai nelankydavo bažnyčių (pamaldos vykdavo namuose), surinkimininkų sakytojai savaip aiškino kai kurias Biblijos tiesas. Tačiau konfrontacijos nebuvo: žmonės vaikščiojo ir į surinkimus, ir į bažnyčią, nes surinkimai neturėjo daugelio svarbių teisių (pavyzdžiui, teikti Komuniją, tuokti poras, konfirmuoti jaunuolius). Surinkimų sakytojai neturėjo teisės teikti Komuniją. […] XIX a. septintame dešimtmety dalis surinkimininkų, kaip ir reikėjo tikėtis, kreipėsi su prašymu leisti Šventos Vakarienės Sakramentą bent porą kartų per metus priimti namų pamaldų metu, nes bažnyčiose „stokojama tikros krikščioniškos dvasios“ […] Teisė – sakytojams dalinti Komuniją – niekada pripažinta nebuvo (Juška, 1997, 193).

Svarbiausia tai, kad surinkimai žmonių buvo labai mėgstami ir noriai lankomi.

Giesmė buvusi parankiausia literatūrinė naujojo religinio išgyvenimo raiškos forma Reformacijos pradžioje tokia liko ir pietizmo laikotarpiu. Kaip giesmių tekstai buvo svarbūs ankstyviesiems liuteronams, taip jie tapo aktualūs ir surinkimininkams. Giesmė tampa akivaizdžiausia religinio mentaliteto kaitos liudytoja. Giedojimą protestantai, ypač liuteronai, nuo pat ankstyvosios Reformacijos pradžios laikė esmine bendruomenės maldos forma, o pačią giesmę šventu, apreikštu tekstu (Giesmės, 1998, IV). Pietizmo sekėjai akcentavo giesmių giedojimo svarbą kitų tikėjimo formų kontekste. Surinkimininkai ypatißkai Giedojimą myl. Surinkimui pa∫ibaigus, po Wakarienēs ∫u∫irenka Namißkei ∫u pa∫iliku∫ei∫eis ant Nakwynēs dar kartą, jeib pa∫igiedotu ir pa∫imelstu (Gaigalaitis, 1904, 41).

Mažosios Lietuvos surinkimuose lietuviai daug melsdavosi, klausydavo pamokslų ir ypač daug giedodavo: Melsdamiesi, o ypač giedodami žmonės patirdavo pakilų dvasinį-estetinį pasitenkinimą (Juška, 1997, 187). Kodėl surinkimininkus traukė prie tokio aktyvaus giedojimo? A. Juška svarsto: įtakos turėjo tipiškos lietuvininkų charakterio ypatybės – intravertiškumas, lyriškumas, polinkis į dvasinius apmąstymus (Juška, 1997, 188-189). Pamaldose buvo giedamos evangelikų liuteronų giesmės. Vėliau atsirado specialiai surinkimininkams skirtų giesmių. Pietizmo sekėjai teigė, kad reikia gyventi itin dorovingai, kukliai, todėl senosios dainos savo „nenuobažniu“ turiniu pasidarė nepageidaujamos (Juška, 1997, 135). Surinkimo giesmėms buvo pritaikytos žinomos lietuvių liaudies melodijos. O ir musų lietuwißki Giesmių Balsai, kurie ypatißkai ßlownai, weik kaip ßwelnus Wėjo Užimas, weik kaip baugus Jurių Niukimas, skamba […] (Gaigalaitis, 1904, 6).

Evangelikų liuteronų pamaldose daug giedama. Kilnios vargonų muzikos palydimas religinių himnų, psalmių kolektyvinis giedojimas įgalina į bažnyčią atėjusį patirti subtilų dvasinio pakilimo, apsivalymo jausmą. Tačiau svarbu ne tik tai. Giesmė vienija susirinkusiuosius, kiekvienas ją giedantis jau ne pasyvus, o aktyvus religinių apeigų dalyvis (Juška, 1997, 104).

Surinkimuose žmonės kartu meldžiasi, gieda ir klausosi pamokslų. Buvo nustatyta tvarka, kaip susėsti už stalų, maldų ir giesmių eilė. Taigi, surinkimininkus vienijo bendra tikėjimo jėga: Kurrus Dwa∫e jau pawadinno, kurrus / ∫urinkt’ pradejo Ji; ∫awę paźint’ kurrus mo= / kinno; kurrie e∫te pabuddinti, bey Jeзaus / traukiami e∫te: jums cзon kalbu, dabokite! (Зodelį jums turiu ∫akyti, kurrie jus) (Kutkaitytė, 2004, 38). Surinkimų giesmės atspindi pietistų naujojo tikėjimo tiesas. Jos turėjo įsitvirtinti surinkimininkų sąmonėje, kad tikėjimo tiesų reikia laikytis taip pat ir kasdieniniame gyvenime. Giesmėse aiškinama surinkimo prasmė, motyvuojama bendro meldimosi ir giedojimo reikšmė: Juk Wieβpats Jēзus pats ∫aka, kur du / ar trys ∫u∫eina, mana Wardan aβ bu∫u cзe, / ir nudali∫u źegnone, […] Kad pirms Surinkimas Diewa, wiena / kart mel∫t ∫u∫ieja, tai buwa ju macni Malda, / kad ir Wieta pa∫judina (Ak eikim į Surinkimma, ne mylekim pa=klidima), Kur du bey trys tikt’ ∫u∫irenk, drauge / źad Wieβpats buti, […] Wi∫∫a Gerybjû cзia / Daugumms (Jau karaly∫tę Wieβpatiês pagaun’) (Kutkaitytė, 2004, 37). Tarp bendrai besimeldžiančiųjų nusileidžia Jėzus Kristus, kuris pats, tartum, dalyvauja pamaldose ir laimina visus susirinkusiuosius. Šis faktas yra svarbus kiekvienam tikinčiajam.

Taigi, surinkimininkai manė, kad juos suburia pats Aukščiausiasis. Čia jiems labai tinka Evangelijos pagal Matą 18, 20 eilutė: Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų.

Surinkimininkai grindžia Jėzaus žodžiais susibūrimo būtinybę. Surinkimus reikia lankyti, jei žmogus nori pakliūti į Amžinąją Dievo Karalystę: Taigi kad tik kaip galima, ne wenkime / Surinkima, kas ant źemes cзonay wenks ta, / Dangaus Pulks ta ne priima (Ak eikim į Surinkimma, ne mylekim pa=klidima). Pietistai skatino nuolatos  lankyti surinkimus: Mes tankey ∫u∫ieikime ir pa∫i∫tipprin= / kim’ (Jau karaly∫tę Wieβpatiês pagaun’) (Kutkaitytė, 2004, 38).

Surinkimo metu Kristaus aukštinimui ir šlovinimui buvo skiriamas visas dėmesys – Kristus dalyvauja kartu pamaldose, laimina drauge melstis susirinkusiuosius: Tawę laup= / ∫inti, Jeзau meilingas! (Jēзau meilingas!; Gelbētoj’s grieβ=nujû!), Taigi Namůn jau eikite! Wis Je= / зaus at∫imykim’. Jo trokβdami / wis Sзirdije. Ak źodį ir iβbar∫tykim (Taigi Namůn jau eikite! Wis Je=зaus)  (Kutkaitytė, 2004, 38). Kristaus buvimas suteikia surinkimui tikrąją prasmę: Tikt’ Jojo kojelęs bucзoti wi∫∫i jeβko= / kit podrauge. Tikt’ Jojo rankelęs globoti į / Surinkimmą eikiti. Giley i∫paukit Ji Sзir=dimms. Tay yr’ tikkra∫∫is Surinkimms (Зodelį jums turiu ∫akyti, kurrie jus) (Kutkaitytė, 2004, 38).

Pamaldų dalyviai įtraukiami į įvairią veiklą, per kurią yra reiškiamas pamaldumas. Surinkimininkai yra labai aktyvūs pamaldų metu: Mes mel∫kimes Draugy∫teje, ∫kaitykim’ / ir giedokim’, ant Meilês pa∫iraginkim’, ant / Gero pa∫ibuddinkim, ir taipo tarpt’ jeβkokim’ (Jau karaly∫tę Wieβpatiês pagaun’) (Kutkaitytė, 2004, 38).

Surinkimo dalyviai traktuojami kaip vienos bendruomenės nariai, bendrumo ir vienybės jausmas buvo labai svarbus ir akcentuojamas: visi pamaldų dalyviai yra kaip Kri∫taus kaimenaitês (Зmogaus Sunus tikray lainas! Ti=kray!). Bendras vienas kito pabudinimas buvo ypatingos reikšmės dalykas – visų bendruomenės narių širdys atveriamos Dievui, žadinimas – pamaldumo raiškos dalis. Taigi, surinkiminių giesmių giedojimas suvienydavo visus pamaldų dalyvius, jei visi būdavo bendroje draugy∫tes dwa∫ioje. Melancholiškos giesmių melodijos sukurdavo patalpoje mistinę nuotaiką. Visi laukdavo Jėzaus Kristaus: jam surinkimo metu būdavo skiriamas ypatingas dėmesys. Surinkimininkai tikėjo, kad pamaldose dalyvauja ir tarp jų yra pats Kristus. Buvo laukiama Dievo malonės ir laiminimo. Religinės bendruomenės narių vienybė neišsisklaidydavo ir po pamaldų – surinkimininkai kartu skirstydavosi namo, kviesdavo vieni kitus vakarienės. Dažnai po pamaldų ir vakarienės namiškiai vėl susirinkdavo pagiedoti.

V. Gaigalaitis nurodo P. Grenco laikais surinkimų laikymo tvarką. Į surinkimą kviesti nėra nebūtina, žmonės renkasi ir nekviesti. Užtenka tik pranešti kur ir kada įvyks surinkimas. Surinkimininkai sueidavo į Stubą ir kiekvienas atsisėsdavo į savo vietą. Iš pradžių buvo giedama giesmė ir tada, visiems suklaupus, sakytojas kalba širdies maldą, po maldos visi gieda giesmės posmelį. Po maldos pakilus, visi susėda, o sakytojas stačias, paskaitęs Šventąjį Raštą, sako savo Žodį – pamokslą. Pabaigus pamokslą, vėl giedama ir bet kuris iš atėjusių meldžia širdies maldą, o sakytojas pabaigia Tėve mūsų. Po maldos visiems susėdus, sakytojas dar praneša kur ir kada įvyks kitas surinkimas. Tada surinkimo pamaldos baigtos, žmonės skirstosi.

Surinkimai daugiausia vykdavo rudenį ir žiemą, kai jau baigti ūkio lauko darbai, nes sakytojai labjausei Ukininkai arba ir Darbininkai budawo (Gaigalaitis, 1904, 40).

Sakytojas A. Pėteraitis nurodo, kad XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje surinkimas turėjo būti atliekamas šeštadieniais po saulės nusileidimo. Pasak A. Juškos, surinkimai Mažojoje Lietuvoje vykdavo sekmadieniais. Tokią dieną namų apyvokos darbus šeimyna stengėsi anksčiau nudirbti, kad ir patiems liktų laiko susitvarkyti, geresniais drabužiais apsirengti. Moterys surinkimo patalpą – didžiausią ir gražiausią ūkininko sodybos kambarį – jau išvakarėse būdavo išblizginusios, išpuošusios beržų šakomis, ajerais ar kitais žalumynais. Klaipėdos krašte dar ir takelį, vedantį į surinkimą, mėgta pabarstyti šviesiu pajūrio smėliu. Pačioje patalpoje buvo įprasta iškabinti gražiai įrėmintų palaiminimo tekstų, pavyzdžiui, Peržegnok, Viešpatie, įeinančius ir išeinančius; Paslūžykit kits kitam ir pan.

Ant baltutėle staltiese uždengto stalo būdavo išdėliotos knygos – Biblija, Mišknygės, Giesmynai, Psalminės. Tokia aplinka sudarydavo rimtą, pakilią nuotaiką, sukaupdavo žmonių dėmesį. Jeigu sakytojas buvo plačiai žinomas, ūkio darbai nudirbti, į surinkimą atvykdavo ir iš tolimesnių kaimų. Atvykusį sakytoją surinkimo Namuose su Meile bei Szirdingumu priimdawo, broliβku Bucziawimu pasweikindawo ir geriausiu Budu, kaip tikt galēdawo, pawaiβindavo (Gaigalaitis, 1904, 40).

Anot A. Pėteraičio, surinkimas vasarą vykdavo šeštą arba septintą valandą vakaro. Kai žmonės susirenka, tada uždegamos žvakės. Sakytojas surinkimą pradeda tam tikra giesme. Žmonės įeina ir priklaupę tyliai bei trumpai pasimeldžia Viešpaties, kad Dievo žodis atneštų palaimos ir, kad neliktų vien žodžių klausytojai, bet pastotų vykdytojai (Pėteraitis, 1952, 14). Sakytojas taip pat, už stalo galo atsiklaupęs, nusižeminęs dėkoja Dievui už jo galios apreiškimą ir nuolankiai prašo Viešpaties palaimos sau ir visam surinkimui. Pagal A. Jušką, sakytojas, šeimininkų lydimas, ateidavo iš kito kambario. Visiems nusilenkęs, ir jis klaupdavosi tyliai maldai. Po to eidavo prie stalo, čia dar kartą melsdavosi; priklaupimui jam būdavo padėtas specialus suolelis. Surinkimo vadovas kreipdavosi į Dievo surinktuosius, kaip tėvas į savo vaikus, skelbiamas Dievo žodis buvo pateikiamas paprastu būdu, širdis į širdį (Čiočytė, 1999, 63).

A. Juška ir A. Pėteraitis rašo, kad tada pasakomos sakytojo parinktos giesmės. Iš pradžių būdavo giedama ilgesnė giesmė. Po giedojimo visas surinkimas atsiklaupdavo maldai. Pirmiausia skaitoma iš Rojaus Darželio tam tikram dalykui pritaikyta malda apie tikėjimą, ar apie Kristaus meilę, ar pagundas ir t. t. Šioje maldoje pirmiausia būdavo išsakomi širdies siekiai ir Viešpaties prašoma: už brolius čia esančius ir nesančius, už pagonų atsivertimą ir jų prisidėjimą prie Kristaus, draugystės (bendruomenės) už bažnyčių išlaikymą ir jos šventą sakramentą kaip krikštas ir Šv. Vakarienė, už vyriausybę ir taiką ir t. t. (Pėteraitis, 1952, 14). Po maldos vėl giedamas giesmės skirsnelis, paskiau tris kartus sakoma Šventas bei paskaitoma Tėve Mūsų. Pasakius giesmelės numerį ir jos vieną skirsnelį begiedant, sakytojas su visu surinkimu atsistoja trumpai maldai ir palaimos prašyti. Tuomet vėl giedamas skirsnelis. Paskui paskaitomas tekstas. Surinkimų atsiradimo pradžioje būdavo Dievo žodis imamas daugiausia iš „Bogackio Skarbinyčėlės“. Pačiam kalbančiam tai būdavo aiškiau suprantama ir tapdavo tik versta, o ne pasirinkta. Tuo būdu išeidavo, kad pats Dievas surinkimui skirtą žodį nurodo (Pėteraitis, 1952, 15). Kalbėjimas pagal tuo būdu duotą Žodį tęsdavosi apie pusantros valandos. To kalbėsio metu būdavo tam Žodžiui patvirtinti giedamas tinkamas skirsnelis. Baigus kalbėti, baigiama pritaikytu skirsneliu. Šitą posmelį begiedant, visas surinkimas klaupdavosi ir pagiedojus, sakytojas pakviesdavo maldai: „Brolau Povile, ar kuris kitas šį vakarą pasimelsk.“ Tas meldimas tūlą kartą  būdavo taip karštas, kad surinkimas prilygdavo ūžimui (Pėteraitis, 1952, 17). A. Juškos teigimu, dabar maldą skaitė kuris nors iš susirinkusiųjų, dažniausiai namo šeimininkas. Tai jo visuotinai pripažinta teisė. Ši malda būdavo meldėjo širdies išpažintis. Ją išklausęs, surinkimas gieda Šventas, šventas… Ir dar kartą sukalbama Tėve mūsų, dar kartą tyli širdies malda. Tuomet giedama baigiamoji surinkimo giesmė.

Pasak A. Pėteraičio, po maldos sakytojas vėl giedodavo skirsnelį ir gale pridėdavo tris kartus Šventas. Tada vėl visi tyliai padėkoję atsikelia ir gieda kelis skirsnius iš tam vakaro tinkančio Žodžio apsakymo. Paskiau peržegnojama ir pagiedama, o atsisėdus, paskelbiama programa rytmečiui ir kitai dienai.
Taigi, minėti autoriai nurodo truputį kitokią pamaldų pabaigos tvarką.

Skirtingose sodybose pamokslui būdavo skaitoma ir aiškinama vis kita atsitiktinė Šventojo Rašto vieta, kuri pakliūdavo, sakytojui atsivertus Bibliją.

Kaip matyti, P. Grenco laikais, kuriuos aprašė V. Gaigalaitis, surinkimo tvarka būdavo panaši, kaip ir A. Pėteraičio bei A. Juškos knygose aprašytoji.

Surinkimuose buvo ir tam tikra susėdimo tvarka. Vyrai ir moterys sėdėdavo atskirai. Būtent, pagal sieną prie lango ir nuo stalo galo. Iš kitos pusės stalo sėdėdavo vyrai, nugaras nusukę moterims. O antra dalis to kambario būdavo moterims. To surinkimo lankytojai atsinešdavo su savim Psalmų knygas ir iš jų būdavo vakarais daug giedama (Pėteraitis, 1952, 18). A. Juška rašo, kad namų pamaldų pradžiai artėjant, kambaryje pirmiausia susėsdavo laisvesni šeimos nariai. Sodybos šeimininkas uždegdavo vieną ar kelias žvakes. Moterys sėdėdavo kairėje pusėje (nuo įėjimo), o vyrai – dešinėje. Kai susirinkdavo didesnis būrelis žmonių, kas nors iš geresnį balsą turinčiųjų skelbdavo giedosimą psalmę ir pats ją pradėdavo. Kaip pastebėjome, susėdimo tvarka įvairavo, bet vyrai su moterimis mišriai nesėdėjo.
Pagal A. Pėteraitį, į surinkimus kartais iš toli atvykdavo 15-20 žmonių ir pasilikdavo nakvoti. Jiems kandidatas (naujas sakytojas, kuris tik per ilgą išmėginimą galėjo vesti surinkimą) turėdavo laikyti vakaro pamaldas. Tai būdavo atliekama surinkimo kambario kitoje dalyje, kuri vadinama Estuba. Toje Estuboje buvo stalai, kuriuos galima virvėmis iki lubų pakelti ir pritvirtinti, o suolai – išnešami į lauką ir įnešami šiaudai nakvynei. 12 arba 1 valandą nakties sakytojas užgiedodavo: Pabusk, taip balsas mus budin…
Paskui sakytojas pakviesdavo pasimelsti: Mikai, arba Jonai, pasimelsk. Tada visi gulintieji atsiklaupdavo, pasimelsdavo ir užmigdavo. 5 valandą ryto šiaudai jau būdavo išnešti ir kambarys paruoštas surinkimui. Surinkimo rengėjas nakvoti pasilikusiems, surinkimui pasibaigus, duodavo vakarienę ir pusryčius. Vakarienei duodavo apžiebytų neskustų bulvių, blūdą rūgusio pieno, o sakytojui dar silkės gabaliuką. Taip pavalgę eidavo antrą dieną prie savo darbų su džiaugsmu ir be murmėjimo (Pėteraitis, 1952, 21). Reikia manyti, kad sakytojas A. Pėteraitis, remdamasis savo ilgamete patirtimi, tiksliausiai nurodo namų pamaldų ypatumus.

XIX amžiuje surinkimai labai augo ir stiprėjo. Pasireiškė gyvas sąjūdis nuo Nemirsetės iki Įsručio ir Labguvos. Tuomet nebuvo žmogaus, kuris nebūtų ėjęs į surinkimą arba jį pas save priėmęs. Kiekvienoj parapijoj šalia bažnyčios ir kunigo, būdavo parinktas sakytojas. Jis savo amžiaus gale parinkdavo įpėdinį (Pėteraitis, 1952, 26). Tuo būdu būdavo užtikrinamas surinkimų tradicijų tęstinumas. Tuo būdu buvo daugelis namų laimėta Evangelijai ir daugelis širdžių Dievo namais padaryti. Laike tokių pamaldų tūlas jaunikaitis, Viešpaties pašauktas, tapo Dievo vynuogyno darbininku (Pėteraitis, 1952, 18). Taip susidarė sąlygos vis atsirasti naujiems kandidatams.

XIX amžiuje sakytojų jau buvo apie keturiasdešimt tris ir jie tik lietuviškai laikė surinkimus visoje Mažojoje Lietuvoje. Iš to galima spręsti, kad krašte dar nemažai gyveno lietuvininkų.

Reikėtų paminėti dar ir tokį reiškinį, kad būdavo ir vienos šeimos namų pamaldos. Pagal M. Liuterio tradiciją kiekvienų namų šeimininkas – šeimos tėvas kartu buvo ir namų dvasininkas. Jis vesdavo namų pamaldas (tai dar vadino knygas skaityti). Ūkininkų namuose jos vykdavo šventą dieną (sekmadienį) po pietų. Namų pamaldos susidėdavo iš penkių dalių. Jas pradėdavo giesme (giedodavo visi), paskui tėvas skaitydavo iš mišių knygos (o kiti klausydavosi). Tada giedodavo iš knygos. Po to visi pasiklaupdavo, o tėvas skaitė iš knygų maldą. Pabaigoje visi giedodavo iš knygų. Trumposios namų pamaldos dar būdavo vadinamos malda.

Surinkimų rūšys ir kryptys

Surinkimininkų judėjimas tarp lietuvininkų nesudarė vieningos srovės. Surinkimininkų stiprybė buvo jų spontaniškumas ir artimumas liaudžiai, o silpnybė – vieningos vadovybės trūkumas ir susiskaldymas į įvairias sroves. Labiausiai organizuoti ir aktyvūs buvo Jurkūniškių, Klimkiškių bei Kukaitiškių surinkimai, kurių veiklą čia plačiau pristatysiu ir panagrinėsiu. Čia išvardinsiu visus tuos sakytojus, kurių ne tik vardai išliko istorijoje, bet ir tuos, kurie nugrimzdo į užmarštį ir dabar mažai apie juos yra žinoma.

Apie žymesnius, labiausiai nusipelnusius sakytojus (jų pavardės paryškintos) plačiau bus rašoma skyriuje „Sakytojai (jų gyvenimas, veikla)“.

Jurkūniškiai

Jurkūniškių surinkimas, įkurtas minėto zalcburgiečio ūkininko P. Grenco (m. 1826) iš Jurbarko prie Įsručio, bet buvo pavadintas jo sekėjo prūsų lietuvio Jurkūno (1806-1884) iš Grandeninkų (Piktupėnų par.) pavarde. Jie vadovavosi pagal Mato Evangeliją 15, 11: Ne kas pro burną įeina, sutepa žmogų.
Pagal V. Gaigalaitį, Jurkūnas gyvenimo būdu ir mokymu buvo laisvokos minties, garsėjo kaip geras kalbėtojas, didžiadvasis, tačiau neturėjo didelio pasisekimo savo apylinkėje. Daugiausiai draugų ir sekėjų jis rado abipus Nemuno iki Klaipėdos, o doviliškiuose iki 1959 metų surinkimininkams apleidžiant Klaipėdos kraštą, dar buvo Jurkūno dvasios sekėjų. Jurkūnas kai kuriuos dalykus ir darbus, kuriuos kiti laikė nuodėme, nesmerkdavo, sakysime, saikų degtinės vartojimą, tabako uostymą. Nors anais laikais surinkimininkai nerūkydavo, bet kai kurie senukai nusičiaudėjimui sveikaton uostydavo maltą tabaką (šnypkį). Bet vėliau jurkūniškiai pasidarė aštresni dėl išviršinių dalykų.

Dar P. Grencui gyvam esant ir lietuvininkams Žodį tebeapsakant, iškilo priekuliškis Klimkus Grigelaitis (1750-1825), kuris pradėjo, jo vardu pavadintą, klimkiškių surinkimą. Apie šį surinkimą bus rašoma poskyryje Klimkiškiai arba Senasis surinkimas.

V. Gaigalaitis rašė, kad jurkūniškiai ir klimkiškiai skyrėsi. Jurkūniškiai klimkiškiams prikišdavo, kad šie, užuot rūpinęsi gyvu krikščionumu, per daug rūpinasi išviršiniais dalykais: klūpojimu, drabužio paprastumu, pasninkavimu, tačiau klimkiškiai vis tiek laikėsi savų pažiūrų. Nors vieni kitiems nekenkė, bet nebuvo ir broliškos draugystės.

Iki 1904 metų minimi mirę Jurkūno pavyzdį sekusieji šie sakytojai: Lolaitis Nemunyne, Graštaitis Gilijoje, Goldbakas Mėlaukiuose, Grūnevaldas (1800-1880) Karaliaučiuje, precentorius ir vertėjas Jurgis Lapaitis (prieš 1800-1870) Lauknose, mokytojas Bandžė Mackykuose ir precentorius Johanas Ferdinandas Kelkis (1801-1877), kuris pirma Įsėje, paskiau Kretingalėje gyveno ir dirbo. Sakytojai, kurių pavardės paryškintos, bus plačiau aprašyti skyriuje „Sakytojai (jų gyvenimas, veikla)“.

XX amžiaus pradžioje veikė tik trys šio surinkimo sakytojai: Anskis Purvinas iš Labotakių, Dovydas Žugaras (Szugars) iš Rudakių ir Rėžulaitis iš Daudų (prie Draugupėnų). Jų surinkimo draugai buvo plačiai išsisklaidę, daugiausiai Dovilų parapijoje ir prie Žilių bei Pilkalnio. Vėliau veikė Krežys (m. iki 1924 metų) ir jo sūnus Jonas Krežys iš Stučių (Dovilų parapija), padėjęs atkurti parapiją po II pasaulinio karo.

Dar žr.: „Surinkimai Mažojoje Lietuvoje“ http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=185

Klimkiškiai arba Senasis surinkimas

Klimkiškiai, klimkėnai arba Senasis surinkimas, gausiausioji bei svariausioji surinkimininkų šaka, gavusi pavadinimą nuo savo vadovo iš Priekulės parapijos Klimkaus Grigelaičio (1750-1825) vardo, veikė iki 1939 metų. K. Grigelaitis per savo pamaldumą, ryžtą bei aštrumą prieš save ir kitus įgijo didelį autoritetą, net ir vėliau, po mirties, jo vardas neišblėso. Visoje Lietuvoje jis pasiliko pagrindiniu šulu surinkime. Kaip dailidė (Cimerninks) pastatė Juodkrantės medinę evangelikų liuteronų bažnytėlę, kuri buvo pašventinta 1795 VII 21 d. Parašė 13 giesmių ir sudarė giesmynėlį Dvylika dvasiškų liaupsinimo giesmių, kuris iki 1919 metų buvo išspausdintas kartu su oficialiu giesmynu net 43 kartus. K. Grigelaitis pradėjo lietuviškus surinkimus laikyti 1807 metais. Pradžioje jo Žodžio žmonės nemėgo, koktai jam didę Szirdperßą padarydavo (Gaigalaitis, 1904, 15), bet vėliau jis turėjo labai didelį pasisekimą. Klimkiškiai daugiausiai veikė Klaipėdos krašte. Jie propagavo asketišką gyvenimo būdą, vengė alkoholinių gėrimų, tabako vartojimo, pasaulietinių žaidimų, nenešiojo puošnių bei margai dažytų drabužių, nenaudojo margai apvilktų patalų ir pasninkaudavo. Kovojo prieš girtuokliavimą ir reikalavo krikščioniško santūraus bei padoraus elgesio, troško stiprinti savo tautiečių tikėjimą ir meilę artimui. Per šventes pasninkaudavo, o indus naudotus po surinkimų neskolindavo pasaulietiškoms (swietiškoms) vaišėms ar pasilinksminimams. Surinkime vyrai ir moterys negalėdavo sėdėti vieni prieš kitus, bet į priešingas šalis nusikreipę, dažnai klaupdavosi. K. Grigelaičio pirmieji mokiniai ir sekėjai: Preikšas iš Tilžės, buvęs laivininkas (sziporius) Albušaitis iš Šilokarčemos aps., jo svainis Jonas Abromaitis iš Trapėnų (Trepėnų). Šie asmenys buvo be teologinio mokslo ir mintis savo pamokslams dažniausiai imdavo iš K. H. Bogatzkio Skarbnyczėlės. Dievo Žodžio sakytojai, vadinami broliais, aplankydavo tolimiausias apylinkes. Pasižymėjo sakytojai Jokūbas Ašmonas (1800-1862) iš Lankupių, Mikelis Dargys (mirė 1864 m., daugiau negu 50 metų sakytojavęs) iš Užlieknių (Vyžių parapijos), Naujokas (m. 1887 m.) iš Kulminų, kuris dažnai būdavo valdžios suimamas dėl savo veiklos, Rudaitis (XIX a.) iš Barškių prie Klaipėdos, Jurgis Šilgalis (XVIII II p.-apie 1820-1830), Mikelis Treicas (1834-1898) iš Gaidelių, pirmasis sumanė rinkti parašus vienai iš peticijų ir siųsti delegaciją į Berlyną dėl lietuvių kalbos teisių, Mikelis Trupaitis (m. 1883, daugiau nei 40 metų skelbė Dievo Žodį, rengė (redagavo) religinę literatūrą) iš Kretingalės. Kai kuriuose kaimuose gyvendavo net keletas sakytojų, dažniausiai buvę ūkininkai. Minėtini (mirę iki 1904 m.) sakytojai Labrenzas iš Stragnų, Teraubas, kuriuos paskyrė pats K. Grigelaitis, Bajoras (aštrus, m. 1865, 40 metų sakytojavęs) iš Ropkojų, žvejas Gwildys iš Melnragės ypatiškai šlownai giedoti mokėjęs (Gaigalaitis, 1904, 23), Juodtka (Jotka) iš Natkiškių, Kenklė veikė Viešvilės apylinkėse, bet M. Dargio nebuvo patvirtintas, vėliau tapo baptistu, Klyveris iš Kaukėnų, Jonas (John) Lankutis (m. 1884, 24 metus skelbęs Dievo Žodį) iš Raišių (Raičių), Liutkus (Lutkus) iš Versmininkų, Marczis iš Kretingalės, labai meilingo būdo buvęs laivininkas (sziporius) Mocikaitis iš Tilžės krašto, Penčiukas iš Benkaičių, Jurgis Povilas iš Bajohr-Mitzko (Alksnių), Jurgis Redveikis iš Gropiškės (Gropiškių), vėliau Grumbliuose, išleido keletą knygų, Simonas iš Mantvydų, Jurgis Strėkys (m. 1880, daugiau negu 60 metų sakytojavo) iš Kekersų, Šapokas iš Užkamonių, Šapokas iš Versmininkų, Šniaukšta (Szniaugšta) iš Kuodžių, Užkuraitis, Waškys iš Mačiučių, laivininkas (sziporius) Dovas Woska (m. apie 1893) iš Stulbeikių, Ziesdraitis (Žiesdraitis) iš Skirvytės ir kiti.

Pagal V. Gaigalaitį ir kitus šaltinius, po 1904 metų dar buvo gyvi ir veikė šie sakytojai iš Klaipėdos apskrities: Martynas Bendikas (m. 1905) iš Šventvakarių, Anskis Jakumaitis (Jokumaitis) (m. 1917, 80 metų) iš Vanagų, Kėkštas iš Nemirsetės, Jokūbas Klimkaitis iš Stragnų, Jonas Klimkaitis (m. 1916, eidamas 86 metus) iš Voveriškių, Lymantas iš Dinviečių, J. Makis iš Margių, K. Puodžius (Podžus) iš Šilininkų, Raudonius iš Ditavos, Ruslys (m. 1905 II) iš Ruslių, Jonas Skrandys iš Smeltės (m. 1913, 73 metų), Šatrys iš Šlapšilės, M. Žvilys (Szwilis) iš Smilgynų, Tarvydas iš Plikių, Tydekas iš Karklininkų, vėliau pasireiškė dar Jokūbas Kuršaitis iš Šventvakarių, Martynas Tydekas iš Plikių, Jonas Kopūstas (Janis Kapusts) iš Smeltės, nacių nužudytas, Sprogis, Martynas Stimbra ir kiti. Iš Šilokarčemos apskrities: Brumpreikšis iš Alkos, buvęs Prūsijos landtago deputatas (1898-1903) Kr. Butkeraitis iš Pašyšių, Kuršaitis iš Lampsočių, Jonas Pilibaitis (1844-1937, 50 metų pašventė surinkimui Senojo surinkimo vadovas) iš Petrelių, Kardelis Remlingas iš Rusnės, Kr. Simonaitis (Siemoneit, iš pradžių dirbęs žemės ūkyje, turėjo didelį autoritetą tarp lietuvininkų, mirė 1909 VII 26,  sunkiai sužeistas pasibaidžiusių arklių apversto vežimo) iš Šilutės (Cintjoniškių), Skrandys ir Šermonas iš Pašyšių, Švelnius iš Stankiškių, vėliau K. Mauricas iš Rusnės ir kiti. Tilžės apskrityje gyveno Baltutis, Strėkys, Šapokas. Ragainės apskrityje – Bruoželis iš Vėžininkų, Kuršaitis iš Adomiškių, Kr. Sudergaitis iš Kinčių (Kinšių), Mikelis Šeklys (apie 1848-1932) iš Ragainės, Anusis Puodžius (Podžus) iš Sokaičių. Mokytojas (Lankos aps.) ir spaudos darbuotojas (Tilžėje, Klaipėdoje) Kr. Jedinaitis (apie 1836-1905). Klaipėdos krašto kultūrinėje ir tautinėje veikloje ypač pasižymėjo sakytojai Ansas Baltris (1835-1909), jo sūnus Ansas Baltris (1884-1954), Jonas Gryga (1859-1940), Adomas Kybelka (1885-1958), Mikelis Kybelka (1837-1906, 52 metus skelbė Dievo Žodį, leido Pasiuntinystės Laiszkelį), Janis Kunkys iš Grauminės (Graumenės), Anusis Pėteraitis (1867-1957, išleido knygą Surinkimai Prūsų Lietuvoj, 1952 Vokietijoje), Kr. Puodžius iš Drukių ir kiti.

Pagal MLE, kadangi namų pamaldos (surinkimai) vykdavo lietuviškai, tai padėjo ilgiau Mažojoje Lietuvoje, o ypač Klaipėdos krašte, išlaikyti lietuvybę, stiprinti lietuvininkų pamaldumą. Keletą kartų per metus buvo šaukiami didieji surinkimai-saimai, kuriuose sakytojai ir surinkimininkai sprendė įvairius tarpusavio klausimus (kreiptis į pasaulietinį teismą surinkimininkui, o ypač sakytojui, buvo laikoma žema), buvo priimami nauji sakytojai atsižvelgiant ir į surinkimininkų nuomonę apie kandidatus.  Klimkiškiai sakytojai veikė ir Žemaitijoje palei Prūsijos sieną. Buvo didelių pastangų (kun. prof. Fr. Kuršaitis (1806-1884) iš Karaliaučiaus, M. Dargys, Priekulės kun. K.W.A. Cipelis (Zippell, 1783-1874), Albušaitis) suvienyti klimkiškių ir jurkūniškių surinkimus, bet nepavyko, nors tikybiniu atžvilgiu skirtumo tarp jų nebuvo ir abu buvo bažnyčios rėmėjai. Tik jurkūniškiai, veikę labiau rytprūsinėje Mažosios Lietuvos dalyje už Nemuno, ne taip griežtai kreipė dėmesį į paviršutinį, kūniškąjį žmogų, pvz., kokį jis vartoja maistą ar kokiais drabužiais rengiasi, bet, sekdami Evangelija, daugiau rūpinosi žmogaus sielos reikalais (Prisilaikė Evangelijos pagal Matą 15, 11: Ne kas pro burną įeina, sutepa žmogų). Nesėkmingai buvo bandyta susijungti ir su kukaitiškiais. Vienybei ir drausmei palaikyti surinkimininkai nutarė viešai įsiteisinti, priėmė draugijos Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė įstatus, kuriuos pasirašė 12 asmenų vadovybė (pirm. Kr. Butkeraitis iš Pašyšių) ir (1903 III 20) įteikė Gumbinės krašto valdžios prezidentui (lietuvių ir vokiečių kalbomis), bet šis (1903 VI 11) atsakė, kad statutui patvirtinimo nereikia. 1908 metais Tilžėje išspausdinti Įstatai Evangeliškos lietuviškos maldos draugystės (lygiagretus tekstas vok. k.). Be to, Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė 1914 metais Tilžėje išleido surinkimų pamaldų taisykles-liturgiją (TRUMPS SUGLAUDIMS WIRSZUTINIO SURINKIMO DAWADO), kurių tvirtai būtų laikomasi. Po Versalio taikos sutarties Klaipėdos kraštą laikinai perėmę prancūzai darė kliūčių neregistruotam organizaciniam veikimui. Lietuviškai nusiteikę surinkimininkai įregistravo surinkimą Ewangeliszkoji Lietuviszkoji ir Vokiszkoji Maldos Draugystė (pirm. Kr. Puodžius iš Drukių, pav. – J. Kunkys iš Grauminės) Priekulės teisme. Prisijungus Klaipėdos kraštui prie Lietuvos, klimkiškių surinkime įvyko skilimas. Vokiškoji opozicija ėmėsi žygių suskaldyti surinkimą ir tas jai dalinai pavyko padedant 80-mečiui senukui sakytojui J. Pilibaičiui, kuris buvo spaudžiamas taip padaryti. Jis 1924 VI 29 d. pašalino kai kuriuos lietuvius sakytojus, o 1924 IX 29 d. sudarė atskirą Vokiškai-Lietuvišką Maldos Draugystę (vad. M. Stimbra) be lietuviškai nusistačiusių sakytojų, kurie siekė, kad krašto Bažnyčia nebūtų pavaldi Vokietijos Bažnyčiai. Tada likusi dauguma sakytojų perregistravo (1925 I 6) savo surinkimą Klaipėdos teismo registre Nr. 98 Ewangeliszkas Lietuwininkų Senasis Surinkimas (Įstatai sudaryti Klaipėdoje 1924 XI 15, išsp. 1925 Klaipėdoje, 24 p.). Išrinkta buvo draugijos valdyba: pirm. Kr. Puodžius (Drukių), pav. J. Kunkis (Grauminės), raštvedys Jonas Gryga (Bruožių), tarėjai Jokūbas Kuršaitis (Šventvakarių) ir Martynas Tydekas (Plikių). Surinkimininkai iš pradžių rėmė Lietuvos siekius įsitvirtinti Klaipėdos krašte, bet vėliau dalis iš jų ėjo kartu su vokiečiais, įtarę valdžios ketinimus sukatalikinti kraštą ir pajutę pavojų savo įsitikinimams, papročiams, gyvenimo būdui ir kultūrai. 1939 metais Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą buvo uždrausta ir lietuviškų surinkimų veikla.

Sakytojai, kurių pavardės paryškintos, dar bus plačiau aprašyti skyriuje „Sakytojai (jų gyvenimas, veikla)“.
Iš įvairių šaltinių surinkau ir išvardinu vienoje vietoje klimkiškius sakytojus, kurių yra išlikę tik pavardės: Augaitis, Brinkis iš Spengių, M. Buntinas iš Žardės, Daugša iš Kusų parapijos, Gudjonis iš Alksnių, M. Jaudzems iš Juraičių, Jokužaitis iš Girnkalių, M. Kaitinis iš Stariškių, Klimkaitis iš Ditavos, Klovaitis iš Didžiųjų Barvų, Kromelis, Kuršaitis iš Lampsočių, Lankutis iš Girnkalių (m. po 1913 metų), Lyliškis iš Pagėgių, Lumlekšas iš Karklininkų, Meinius iš Linkūnų, Naujokas iš Žilių parapijos, Nakys iš Skaisgirių, Odelis, Palkis iš Žibų (dab. Šilutės miesto dalis), Pleikys iš Beržiškių, Pleikys iš Daugmantų, Požėra ir Redveikis (abu kalėjo prie nacių), Putrius iš Rukų, M. Skrandis iš Kinšen-Bartel, J. Skrandis iš Šilgalių, Skrandys ir Šermonas iš Pašyšių,  Spodaitis iš Žilių parapijos, Sprogis iš Kepal Klaus, Sprogys iš Kuršlaukių, Sunnus iš Kantvonų, Šmits iš Karklininkų parapijos, Šmitas iš Stonaičių, Švelnius (Szwelnius) iš Stankiškių, Mikelis Trakis (m. 1935) iš Kuršelių, Trautrimas iš Dinviečių, Uškuraitis, Valaitis ir dar daug kitų. Apie šiuos sakytojus tėra išlikę mažai duomenų, tačiau norėčiau, kad jie liktų užfiksuoti nors mano darbe.

Dar žr.: „Klimkiškiai, arba Senasis surinkimas“ http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=32

Kukaitiškių surinkimas

Kukaitiškiai (Kukatiškiai, kukatiškių draugija), Kukaitiškių surinkimas, surinkimininkų šaka, gavusi pavadinimą nuo savo įkūrėjo tilžiškio Kristupo Kukaičio (Christoph Kukatis) (1844-1914) pavardės, Mažojoje Lietuvoje veikė iki 1939 metų. Kr. Kukaitis buvo paleistas iš kariuomenės pirmojo Gardų Pulko Potsdame dėl įtariamų protinių negalavimų, nes prisivertęs ėmė įkyriai skelbti Dievo Žodį tarnybos draugams, kad ir šie prisiverstų, bet jie iš jo tik šaipėsi. Iš pradžių Kr. Kukaitis buvo artimas klimkiškiams, vėliau veikė kartu su sakytoju Duobaičiu, nes dar neturėjo teisės vienas apsakyti Dievo Žodį. Vėliau ėmė pamokslauti savarankiškai.

Apie 1876 metus nukeliavo iki Karaliaučiaus, kur vyskupas Faukas (Fauck) jam leido laikyti surinkimus mokykloje. Pamokslavo ir Berlyne, net pačiam karaliui Wilhelmui I. Naujajam surinkimui vadovavo iki mirties. Kr. Kukaitis buvo bažnytinių kunigų priešas ir daugelį jų vadino Baalo pranašais. Skelbė, kad nuodėmių atleidimas vyksta per Kristų ir prisivertimas reikalingas visiems, net ir kunigams, o kasdienį žmogaus gyvenimą privalu pakeisti pagal Evangeliją. Nuo 1881 metų iki mirties redagavo savo vadovaujamos draugijos savaitraštį Pakajaus Paslas (1881-1939), kuris ėjo lietuvių ir vokiečių kalba (Friedens-Bote). Savo surinkimo pagrindu per didelių viršininkų protekciją 1885 IV 27 d. Lazdėnuose (Lazdynuose) (Pilkalnio aps.) įsteigė ir teisme įregistravo draugiją Rytprusiškai-ēwangēliškoji Maldų Draugystė, kurios įstatų (1897) pirmasis skirsnelis skamba taip: Mieris šitos Maldų Draugystēs yra tas, ant Išplatinimo Diewo Karalystēs ant Pamato Senojo ir Naujojo Testamento per atsikartotinus Pranešimus ir Išguldymus bibeliškų Žodžių Tikējimą į triwienąjį Diewą pabudinti, kožną neteisų Užmetinējimą atguldyti ir taipo tikrą Krikšczionumą musų suwienytoji Žemēs Bažnyczioje auginti ir tarpdinti (Psalm 95, 6; Ebr. 10, 25) (Gaigalaitis, 1904, 58). Statute įsakmiai pabrėžta, kad ji veikia evangelikų bažnyčios rėmuose. Kukaitiškiai atstovavo labiau griežtą raidišką pietizmą, griežtai pasisakydavo prieš kunigus bei reikalaudavo jų prisivertimo, priešingu atveju nebegalėsią eiti su Bažnyčia. Kukaitiškiai negerdavo stiprių gėrimų, nevartodavo tabako, nesivaikė madų ir pasaulietinių žaidimų. Griežtai laikėsi M. Liuterio vertimo Biblijos tekstų ir kitų jo pripažintų raštų, buvo priešingi visokiam pasipūtimui ir veidmainiavimui. Kr. Kukaitis Trumpame Aprašyme bažnytiškai-ēwngeliškų Maldų Surinkimų Rytprusuose rašo, kad buvo kunigų persekiojamas […] tą Darbą, kurį Kristus man bei wisiems Tikintiems uždawęs bei ant Sąžinēs uždējęs, yra jie gaišinti geidawę ir persekinējo manę sawo neczystais Raištais nů Karaliaucziaus iki Berlyno (Gaigalaitis, 1904, 59). Nesikišo į politiką, nerodė ryškaus tautinio susipratimo, negynė lietuvių kalbos teisių. Būdamas opozicijoje oficialiajai Bažnyčiai, Kr. Kukaitis surinkimininkų judėjimą kėlė aukščiau už tikinčiųjų tautybę.

Šis tikybinis pietizmas kukaitiškius atitolino nuo pasaulietinės bei tautinės kultūros, prisidėjo prie lietuviškų papročių ir tautinių rūbų vartojimo nykimo. Namų pamaldos (surinkimai) vykdavo lietuviškai, vokiškai ir lenkiškai. Turėjo 70-80 sakytojų, iš kurių buvo apie 25 lietuviai, 25 vokiečiai ir 29 mozūrai.

Pagal MLE, Kukaitiškių surinkimas veikė plačiai pasklidęs, išaugęs į žymų tarptautinį dvasinį judėjimą; apėmė ne tik lietuvius, bet ir pietinius mozūrus bei vokiečius. Kukaitiškiai veikė daugiausiai Mažojoje Lietuvoje, Suvalkijoje, kur vėliau iš jos išsivystė Švarco surinkimas, Mozūrijoje ir plačiai Vokietijoje (net iki Vestfalijos kasyklų). Šis surinkimas kritiškai pasisakydavo prieš kunigus, stiprino tikinčiųjų pamaldumą. Buvo rengiami sakytojų susiėjimai arba Konferenzai, kuriuose sprendė draugijos reikalus, buvo mąstoma apie Šventojo Rašto išguldymą (aiškinimą) bei tikėjimo mokslą, skiriami nauji sakytojai. Kukaitiškių sakytojai veikė ir Suvalkijoje palei Prūsijos sieną. Jie bandė susijungti su klimkiškiais, bet dėl Kr. Kukaičio užsispyrimo ir anų pasipriešinimo nepavyko.

Anot V. Gaigalaičio, sprendžiant pagal pavardes veikė sakytojai lietuvininkai: Awišus, Babijons, Bajorat, Baldšus, Ditkrist, Dobat, Dumšat, Grigoleit, Gudat, Kalweit, Kanschat, Kiupel, Lingys, Luttat, Petereit, Podšus, Potscha, Raudšus, Tautorat, Thiesys, Tolischus, Trusat, Wisbar. Pagal pavardes vokiečiai: Augustin, Behrendt, Bendler, Bergmann, Fabian, Groškopf, Immer, Kanacher, Kaške, Krause, Laaser, Müller, Neumann, Noešel, Philipp, Reich, Reimer, Richter, Schettler, Schmidt, Schulz, Sylla, Wagner, Wegner. Pagal pavardes mozūrai (lenkai): Amenda, Bruderek, Brzezinsky, Czekay, Fankul, Gramaški, Iewski, Ioswig, Iurzig, Kerski, Kiy, Kopka, Krupienski, Kruska, Kuschmierz, Libuda, Likuski, Marmulla, Michalik, Oschielewski, Papajewski, Patschka, Rogowski, J. ir W. Skupsch, Czczepan, Trzymajewski, Wiertela, Wiska (Gaigalaitis, 1904, 60). Iš šito matome, kad kukaitiškių surinkime sakytojavo trijų skirtingų tautybių atstovai.

1901 III 26 d. draugija metinėje surinkimo brolių konferencijoje Įsrutyje aptarė ir reviduotų Biblijų vartojimo klausimą. Buvo siūlyta tas Biblijas nunešti ponui kunigui arba užkasti į žemę, tačiau nutarė visas reviduotas Biblijas, kaip gražios ir brangios jos bebūtų, sudeginti ir iš Maldų Draugijos išgaišinti (PP, 1901, priedas). Vėliau tas nutarimas Kr. Kukaičio nedraugų buvo visur linksniuojamas, siekiant jį paniekinti, kaip jo asmeninė skaudi klaida. Tų Biblijų nedegino, tačiau savo surinkimuose naudojo tik M. Liuterio vertimo Bibliją ir, kad nebūtų susipainiojimų ir nuklydimo į išsigalvotas nepagrįstas naujoves, tiktai kvantinį giesmyną. Kukaitiškiai veikė ne tik kaimuose, bet turėjo savo maldos namų ar surinkimų salių įvairiuose miestuose (Karaliaučiuje, Berlyne, Bochume, Vatenšeide), chorų bei dūdų orkestrų. Draugijai išaugus į labai plačią ir gausią organizaciją, ėmė rastis nuomonių skirtumai dėl išviršinių dalykų ir tarp pačių kukaitiškių. Savo draugų nuomonės neatsiklausęs, Kr. Kukaitis savo surinkimui uždraudė choro giedojimą, dūdų orkestrų ir kt. muzikos instrumentų vartojimą, nes tai esą žmogiškas pasididžiavimas, o Dievui iš to menka garbė. Nepritarė ir kalėdinių eglučių puošimui. Todėl kai kurie jo bendražygiai Reich, Papajewski, Wegner, Kanacher nů Draugystės atsiskyrę (Pagalba, 1911, 64-65) išsibarstė savo srovės nesudarę. Jausdamas savo artėjančią gyvenimo pabaigą, pasenęs ir išvargęs, Kr. Kukaitis lyg atsisveikinimui ar persilaužimui naujiems žygiams (Insterburge, 1914 III 23) sušaukė konferenciją Įsrutyje, kurioje dalyvavo 300 surinkimininkų iš įvairių kraštų. Anot žurnalo Svečias (1914), pats Kr. Kukaitis įžegnojo 60 sakytojų pagal Aarono laiminimą iš Mozės knygų. Pagal pavardes lietuvininkai: Kukat (įžegnojo sakytojas Maederis [Gotfried Daniel Mäder – aut. past.] iš Berlyno), Dobat, Bajorat, Sausmikat, Gelszinius, Petereit, Katillus, Stirbies, Bandszus, Stassel, Woweries, Schlasza, Kalweit, Milkereit, Dowideit, Lepenies, Dittkrist, Keikut, Raudszus. Kiti vokiečiai ar lenkai – Mäder, Iewsky, Krause, Reimer, Reiner, May, Gramški, Gruber, Mundt, Rosengart, Philipp, Horch, Schönke, Maleški, Joswig, Urban, Pessara, Krupinski, Likuski, Kiy, Kerski, Skusch, Pawlick, Ney, Stassel, Taraks, Stefan, Sawalich, Braun, Dauskart, Hoffmann, Wiesmann, Kruska, Szaluk, Schiwek, Olschelewski, Sprang, Fabian, Kopka, Seidak, Brisinski, Trzymajewski ir Karpa. Keli sakytojai pasipriešino tokiam įžegnojimui, tad jiems buvo duoti trys mėnesiai apsigalvojimui. Buvo sutarta, kad tikėjimo išpažinimas prieš maldą būtų kalbamas visiems susirinkusiems stovint. Po Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos, kukaitiškiai skilo į dvi kryptis: Idzelio (Idselio, Idzilio) vadovaujama dalis ėjo kartu su vokiškąja krašto Bažnyčia, o Šlažo dalis bendradarbiavo su sakytojo J. Švarco (Joseph Schwarz, 1858-1948) Sudarge vadovaujamu surinkimu, labiausiai veikusiu Suvalkijoje. Kaip jau minėta, lietuviški surinkimai buvo uždrausti 1939 metais. Po II pasaulinio karo kukaitiškių surinkimas užregistruotas Vakarų Vokietijoje kaip evangelikų maldos draugija Gelsenkirchene (vadovas W. Dworzak). Generalinis surinkimas įvyko 1981 X 10 d. 1980 m. gruodžio mėn. 31 d. draugija turėjo 37 surinkimo vietas, 32 sakytojus, kurių 10 – seni ir ligoti. Laikraščio [Friedens-Bote – B. Ž.] leidžiami 900 egzemplioriai, įrašytų narių skaičius 839 (Kilienė, 1982, 69-71). Reikia manyti, kad šiuo metu minėtoji draugija jau nebeveikia.

Dar žr.: „Kukaitiškių surinkimas“ http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=47

Kiti surinkimai

Be stambių, organizuotų ir evangelikų bažnyčios nors iš dalies kontroliuojamų surinkimų savo idėjas krašte skleidė pavieniai smulkūs surinkimai, sektos ir net atskiri pamokslininkai. Dalis jų buvo labai nepalankiai nusistatę prieš vokiškąją bažnyčią ir jos dvasininkiją, jokių ryšių su evangelikų bažnyčia nepalaikė, konsistorijos nutarimų ir potvarkių nepaisė. Ypač daug tokių smulkių, sektantiškų surinkimų veikė Tilžės mieste ir jos apskrityje. Tilžės miestui apskritai buvo būdingas konfesinis pliuralizmas. 1882 metais čia buvo užregistruoti net septyni surinkimai, kuriems dažniausiai vadovavo lietuvininkų sakytojai. Didžiausią įtaką čia lietuvių surinkimininkams turėjo pamokslininkai D. Laukantas ir E. Kalvaitis, kurie neretai kirtosi su konsistorija ir policija. Negausūs, bet nepalankiai nusistatę evangelikų Surinkimai Bažnyčios atžvilgiu konsistorijos ir policijos pareigūnų 1862 metų spalio 31 d. suderintu raštu galėjo būti vertinami kaip priešiškos vyriausybei politinės organizacijos. Šių surinkimų politinis statusas buvo prilygintas socialdemokratų organizacijoms, jiems buvo privalu registruotis policijoje. Remiantis šiuo konsistorijos ir policijos susitarimu, nepalankūs bažnyčiai surinkimai ir pavieniai sakytojai valdžios pareigūnų buvo persekiojami. Surinkimų ir pamokslininkų veiklai trukdyti buvo taikomos piniginių baudų ir laikinų areštų sankcijos. Policijai noriai talkino vokiečių prekybininkai, nes sakytojų abstinencinė propaganda kenkė jų komercijai.

Nagio surinkimas, surinkimininkų grupė Kusų parapijoje (Pilkalnio aps.) XIX amžiuje. Buvęs jurkūniškis Nagys čia laikė surinkimus. Anot V. Gaigalaičio, jis pripažino tik Bibliją, atmetė krikštą, santuoką, maldas, religines knygas ir mokslą apie šventosios Dvasios darbą. Šventą dieną reikia dirbti savo įprastus darbus ir tik širdyje švęsti. Šis surinkimas atmetė giedojimus, net laidotuvės vykdavo be giesmių, o ką besakyti apie pasaulietines dainas, tradicijas arba šokius. Dar XIX pabaigoje viena moteriškė Tutliuose laikėsi šio surinkimo reikalavimų, todėl jos kūdikiai tik po jos mirties buvo pakrikštyti.

Petriko surinkimas, surinkimininkų grupė. Petrikas iš Lapynų parapijos pradžioje priklausė Klimkiškių surinkimui. Bet kas klimkiškių buvo per griežta, tą Petrikas dar labiau paryškino. Vėliau susipažino su Karaliaučiaus teosofu Šioneriu (Schönherr), kuris skleidė klaidingus, nei Šventasis Raštas skelbė, mokslus. Gerai mokėdamas vokiškai, Petrikas daug ką iš jo pasisavino ir savo grupėje įdiegė. Jis atsiskyrė nuo bažnyčios ir niekada jos nelankydavo net mirus artimiesiems, nes ją laikė už velnio namą. Net Petrikui seniai mirus ir jo apaštalams jį pasekus, jo surinkimas 1861 metais nors ir menkai, bet dar gyvavo. Petrikas laikė save Moze, kuriam Pons Diewas pasirodęs ir jam paliepęs, sawo žmones iš Ryšių bei Wergystės ēwangēliškosēs Bažnyczios išwalnyti (Gaigalaitis, 1904, 54), o savo draugą laivininką (sziporių) Ferdinandą Sonderį – Aaronu. Juodu atmetė Dievo apreiškimą per Jėzų Kristų Naujajame Testamente ir viską grindė tik Senuoju Testamentu. Save laikė pranašu (praraku), kuris Dievo paliepimus girdėdavo, o savo mokintinius buvo suskirstęs pagal rangą ir tik patys aukščiausieji galėjo su juo tiesiogiai bendrauti. Skirtingai nuo surinkimininkų, Petrikui rūpėjo žemiškoji nauda – reikalaudavo pagal ST dešimtadalio pelno ir kitų aukų iš savo sekėjų. Todėl jis įsitaisė net tris prekines valtis, kurių vieną dovanojo savo Aaronui. Ją paveldėjo šio sūnus Gottfrieds, o jam mirus priklausė (1853) ūkininkui Kozokui Pakalnėje, kuris vedė jo našlę. Sonderis pirmjaus ant savo valties, potam, daugiaus Klausytojų randanties, Žmonių Namůse Surinkimus laikydavo (Gaigalaitis, 1904, 55). Sonderis norėdamas savo gyvenimu būti kaip koks Sentēwis paliko, kunigo bažnyčioje sutuoktą, savo žmoną ir gyveno su tarnaitėmis (sluginēmis), kurių vienai, pagimdžiusiai jam du kūdikius, užrašė savo turtą, nors buvo ir dar trys sūnūs iš teisėtos santuokos. XIX amžiaus viduryje petrikiškių mokslas ir būdas dar gyvavo Rusnės apylinkėse, kur Kaspars Atmatkrantėj ir Povilaitis Vorusnėje surinkimus laikė. Kadangi jie buvo aštrūs Bažnyčios ir Jėzaus priešininkai bei skelbė rewolucijoniškus bei komunistiškus mokslus [taip Rademacheris rašė 1861 metais apie petrikiškius – aut.  past.], tai jų veiklą stebėjo policija. Keletą kartų nubaudė pinigine bauda, o vėliau pamokslauti visai uždraudė. Tada Povilaitis tapo lietuviškų baptistų sakytoju. Petrikiškiai kiekvieną penktadienį ir vieną kartą per metus septynias dienas iš eilės pasninkaudavo. Pagal jų manymą Dievo dvasia ant žmonių regimu būdu pareinanti (Gaigalaitis, 1904, 56). Todėl surinkimų metu kai kurie lyg apmirdavo, taigi, anot jų, tokiu būdu šventoji dvasia ant jų pareidavusi (Gaigalaitis, 1904, 56).

Endrikis Kalwaitis (Heinrich Kallweit, 1837 Mažojoje Lietuvoje–1915 Büsingene Šveicarijoje), mokytojas Lenkijoje (nuo caro žandarų persekiojimo atbėgęs į Tilžę), religinis rašytojas, sektantas, Mažosios Lietuvos pietistinio sąjūdžio veikėjas, vienas iš įtaigiausių surinkimininkų pamokslininkų. Dėl savo aktyvios apaštalavimo veiklos Tilžės apylinkėse konfliktavo su valstybine Prūsijos Bažnyčia, nes neigė net Dievo sūnaus būvimą. Savo tikybą, kuri kirtosi su oficialiąja, jis propagavo įvairiais probleminiais raštais ir giesmynėliais. E. Kalvaitis knygos Svarbi kelionė per dangų ir per peklą (Priekulė, 1889) spėjamas autorius. Parašė arba išvertė 36 lietuviškas Giesmeles tikinčiu dušeliu, kūdikiško stoto esančiu, kurios tikejime, karčeyg dar ir prispaudimose budamos, iš savo pono Jezaus gaivinas, jam liaupse dodamos, o pons Jezus pats jas vel palinksmin (Klaipėda, 1880), Ziono giesmeles (Tilžė, 1881), išvertė ir išleido knygą Prarakiszkas apraszimas penkiu paskujuju daiktu, butent: smerties, prisikelimo, sudo, peklos bey dangaus karalystes (Tilžė, 1881), Graudenimo giesmeles (1887), Adventų čėsas štai…(be metų) ir gal būt dar kitus nerastus leidinius. Naujos tikybos skelbėjo giesmės parašytos bloga kalba, be gilesnio jausmo ir poetinės nuovokos. Tilžėje gyvendamas įkūrė Ewangėliszką luteriszką Betlėem draugyste, pasiskelbė šios sektantiškos bendruomenės kunigu. Pastatė bažnytėlę, kurią vėliau pardavė. Tilžėje šalia Jokūbynės parko įsteigė zoologijos daržą. 1882 metais Tilžės teismas jį nuteisė pinigine bauda už tai, kad nepaise aps. bažnyčios tarybos draudimu ir pats neturėdamas  jokio teologinio išsilavinimo atlikinėjo laidotuvių apeigas, nekviesdamas į jas kunigų (MLE, 2000, 705).
 
Pamokslaudamas E. Kalvaitis išpranašavo, kad rusai įsiverš į Mažąją Lietuvą ir visa tai aprašė savo knygutėse. Dėl įvairių valstybinės Bažnyčios ir policijos persekiojimų 1904 metais su savo sekėjais išvažiavo gyventi į Feuerthaleną Šveicarijoje. 1909 metais jis su savo parapijiečiais persikėlė į Büsingeną, ten pastatė koplyčią, kurioje laikė lietuviškas pamaldas iki pat mirties. Paskutinės lietuvininkės (dvi seserys), išsaugojusios religines lietuviškas knygas, iš šių parapijiečių mirė XX amžiaus pabaigoje.

Laukantas Dovas (m. po 1904), sakytojas, spaudos leidėjas, sektantas – iš pradžių metodistas, vėliau senliuteronis. Budamas nobažnos Dumos, pradėjo savo paties noru surinkimus laikyti. Įsitaisė Tilžėje bažnytėlę, o paskui pasistatė Rukuose (Tilžės aps.) bažnyčią, kurioje Žodį apsakydavo. Buvo ir skreistę įsitaisęs, kurią tik kunigai diakonai galėjo nešioti. 1887-1888 metais Tilžėje leido laikraštį Luterons. 1885 X 1 d. Tilžės aps. bažnytiniame sinode buvo nagrinėjama miesto atsiskyrusiųjų evangelikų liuteronų surinkimo sakytojo D. Laukanto religinė veikla. Superintendentas K. T. W. Hofhaincas (Hoffheinz) kaltino jį lietuvininkų kiršinimu prieš Bažnyčią ir vyriausybę ir siaurus pamokslininko įgaliojimus peržengiančia religine veikla. Sinodas jo bylą perdavė teismui, kuris 1886 II 12 d. priteisė jam piniginę nuobaudą. Policijos ir oficialiosios Bažnyčios persekiojamas, D. Laukantas buvo priverstas persikelti į Rukus (Gudas, 1992, 69). Apie 1887 metus išleista 16 puslapių knygelė Liudymas tiesos, apteisinimo ir pamokinimo prieš melus, bluznyjimus ir veidmainyste skirtvierininku Lietuvos parapijoms [Apie nukrypimus nuo evangelikų liuteronų tikėjimo – aut. past.]. Joje minimas Rukų gyventojas D. Laukantas, apsiskelbęs dvasininku ir neteisėtai atliekantis bažnytinius patarnavimus (MLE, 2003, 496).

Buvo ir dar keletas sakytojų, kurie skelbė klaidingą Šventojo Rašto aiškinimą, bet tarp lietuvininkų neturėjo didesnio pasisekimo.

Sakytojai (jų gyvenimas, veikla)

Sakytojai – vyrai, nedidelio išsimokslinimo, Dievo pašaukti liaudies apaštalai – gerai išmanantys Šventąjį Raštą. Klausytojams apie Bažnyčios tiesas, apie nuodėmę, nuodėmės išpažinimą ir Jėzaus Kristaus malonę kalbėjo suprantamais, paprastais žodžiais ir kasdieninių išgyvenimų pavyzdžiais. Lietuviškai ir iš širdies skelbė Dievo Žodį, užsiėmė knygų, laikraščių leidyba, aukų rinkimu misijoms bei kt.

Stebinantis reiškinys: be didesnio išsilavinimo (ūkininkai, amatininkai, tik kartais pasitaikydavo vienas kitas vyresnio amžiaus mokytojas, buvęs tarnautojas), be homiletikos studijų, jie, pietizmo idėjų skleidėjai, sklandžiai, įtikinamai ir užsidegę kalbėdavo po valandą ir ilgiau, savo kalbą iliustruodami tiksliomis Šventojo Rašto citatomis, atmintinai giedodavo giesmes kartu su susirinkusiais. Gaila, bet jų pamokslų niekas neužrašinėjo, jų tekstų beveik neišliko. Turime tik Kr. Kukaičio spausdintų pamokslų (pavyzdžiui, Apie krikščionišką pasielgimą) 1881-1939 metais ėjusiame laikraštyje Pakajaus paslas / Friedens-Bote ir dar kelių kitų.

Šventraščio aiškinimas buvo pagrindinis surinkimo pamokslas. Jis buvo sakomas be iš anksto pasirašyto teksto, be jokio žvilgčiojimo į mažiausią popierėlį (Juška, 1997, 187). Elgtis taip, kaip kunigai bažnyčioje – perskaityti iš anksto pasirašytą tekstą – save gerbiančiam sakytojui buvo nepriimtina. Tikėjimo tiesas sakytojai aiškino ne prasčiau negu Karaliaučiaus, Hallės universitetuose teologijos studijas baigę kunigai. Žmonės tokių pamokslų klausydavosi su dideliu dėmesiu, įsivaizdavo piešiamus vaizdus, turėjo galimybę įvertinti sakytojo iškalbą ir išmintį. Šventraščio žinovai, o tokių būdavo dauguma, savo religijos tiesų sampratą mintyse gretino su čia, surinkime, pasakytąja.

Jau minėjau keletą sakytojų (Hoferis, du broliai Jurkšaičiai) skyriuje Surinkimų ištakos (pietizmas, herrnhuteriai, zalcburgiečiai).

Surinkimai atitiko lietuvininkų dvasią: kilo stropių skelbėjų, visur atsirado meilingų surinkimų priėmėjų. Kai kurie kunigai amatininkai atvirai stojo prieš surinkimus ir jų sakytojus. Tačiau dvasiškieji kunigai sakytojus užtarė ir gynė, ypač Papelkių kunigas Adomas Fridrikas Šimelpenigis. Kai XIX amžiaus pirmame ketvirtyje surinkimai ypač suklestėjo, tai ir vyriausybė labai jais susidomėjo. Pradėjo akylai stebėti sakytojus, o kai kuriuos veiklesnius ir kalino. Ne veltui lietuviai vyskupą Karolį Henriką Malkvicą (1790-1850) mylėjo, jam mirus raudojo ir ne kas kitas, o lietuvininkai krikštą (kapo paminklą) sawam Wyskupui ant Garbės pastatė. Jis rašė malonės prašymą karaliui, kuriame pabrėžė surinkimininkų ištikimybę Bažnyčiai bei išgyrė jų mielaširdingumą.

1876 V 29 d. buvo išleistas Bažnyčios reskriptas, nurodąs visų vyskupijų kunigams namų pamaldų nedrausti ir saugotis konfliktų su surinkimininkais.

1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardinti nusipelnę, jau mirę 63 sakytojai. Tai Jonas Abromaitis, Albušaitis, Jokūbas Ašmonas, Augaitis, Bajoras iš Ropkojų, Ansas Baltris, Bendikas iš Šventvakarių, Broželis (Bruoželis) iš Vėžininkų, Kr. Butkeraitis, Mikelis Dargys, Kristijonas Demke (Demkis), Klimkus Grigelaitis, Gvildys, Anskis Jakumaitis iš Vanagų, Jurkūnas, Jonas Kasparaitis (iš Pašvenčio Didžiojoje Lietuvoje), Kėkštas iš Nemirsetės, Johanas Ferdinandas Kelkis, Mikelis Kibelka, Klyveris iš Kaukėnų parapijos, Klovaitis iš Barvų, Kopūstas (Janis Kapustas) iš Grabių, Krežys, Kromelis, Labrencas, M. Lankutis, Liutkus iš Versmininkų, J. Makys iš Margių, Marčis, Meinius iš Linkūnų, Kr. Endrikis Mertikaitis, Mocikaitis, Naujokas, Odelis, Penčiukas iš Benkaičių, Jurgis Povilas [tokia pavardė – aut. past.] iš Alksnių, Preikšas, Anusis Puodžius iš Sokaičių, Anskis Purvinas, Jurgis Redveikis (Radveikis), Raudonius iš Dituvos, Rėžulaitis, Rudaitis, Ruslys iš Ruslių, Kr. Simonaitis iš Cintjoniškių, Simonaitis sen., Skrandys, Jurgis Strėkys (Štrėkys), Petras Strėkys (Štrėkys), Šatris iš Šlapšilės, Šapokas (Šepokas) sen., E. Šapokas (Šepokas), Šermonas iš Pašyšių, Šniaugšta iš Kuodžių, Tydekas, Mikelis Treicas, Mikelis Trupaitis, Valaitis, Vaškys iš Mačiučių, Dovas Voska, Ziezdraitis (Žiesdraitis), Žugaras, M. Žvilius (Szwilius). Reiktų pridėti pasižymėjusius vėliau mirusius, tai – Ansas Baltris sūnus (1884-1954), Jonas Gryga (1859-1940), Adomas Kybelka (1885-1958), Janis Kunkis, Anusis Pėteraitis (1867-1957), Jonas Pilibaitis (1844-1937), Kr. Puodžius (mirė 1936 m.), žymus visuomenės veikėjas Jurgis Strėkys (1861-1938) ir kiti. Kai kurių pavardės jau yra nuskendusios istorijos gelmėn ir, deja, šiandien pamirštos.

Šiame poskyryje plačiau aprašomi žymių sakytojų (jų pavardės paryškintos) gyvenimo ir veiklos bruožai.

Pavardės pateikiamos abėcėlės tvarka

Jonas Abromaitis, klimkiškis sakytojas iš Trapėnų, kuriuose susitiko su Klimkumi Grigelaičiu ir Preikšu. Buvo kuklus kalbėtojas, bet stropiai skelbė Dievo Žodį, nors niekur nebuvo mokęsis, pagal K.H. Bogatzkio Skarbnyczėlę, kaip ir kiti to meto sakytojai. J. Abromaičiui buvo per sunku suprasti Šventąjį Raštą. Jo sesuo ištekėjo už Albušaičio, kuris jį ir paskatino tapti sakytoju. Liko nevedęs, paveldėtą ūkį atidavė jaunesniam broliui, idant pats galėtų stropjaus Diewui šlužyti (Gaigalaitis, 1904, 20). Ir per visą savo gyvenimą buvo nepalaužiamu Kristaus kareiviu. Lankydavosi ir Didžiojoje Lietuvoje, kur daug vargų kentėti turėjęs, ale tačiaus yra palaimingai išsigelbėjęs (Gaigalaitis, 1904, 20). Laikydamas surinkimus mirė kelionėje Mantvyduose prie Saugų. 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Albušaitis
, klimkiškis sakytojas iš Viešvilės parapijos. Prieš tai buvo laivininku (sziporium) šilokarčemiškių krašte. Vėliau persikėlė į Trapėnus (Viešvilės par.), kur vedė J. Abromaičio seserį. Šiame krašte ir pradėjo laikyti surinkimus. Buvo gabus, turėjo ypatingą Žodžio sakymo dovaną; giliai įsiskaitęs Šventąjį Raštą, pritraukė gausų būrį klausytojų ir didi pabudimai ten radosi (Gaigalaitis,1904, 19). Pagaliau buvo paskirtas mokytoju Kalveliuose (prie Viešvilės). Čia susipažino su K. Grigelaičiu ir Preikšu. Jį kunigai gerbė, o ypač Ragainės vyskupas K.H. Malkvicas, kuris surinkimus labai mėgo ir juos užtarė. Albušaitis paskatino ir savo svainį J. Abromaitį tapti sakytoju. Bandė sutaikyti klimkiškius su jurkūniškiais, bet nepavyko. XIX amžiaus pradžioje surinkimus laikė ir Paprūsėje Didžiojoje Lietuvoje. 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Jokūbas Ašmonas (1800 XI 2-1862 V 2) gimė ir mirė Priekulės parapijoje Lankupių kaime. Klimkiškis sakytojas: kad galėtų Dievo karalystės darbui visiškai pasišvęsti, nevedė, paliko ūkį jaunesniajam broliui. Turėjo dviratį vežimėlį, vadinamą bėda, ir, pasikinkęs skolintą arklelį, kiekvienais metais nuo Klaipėdos iki Smalininkų du kartus apvažiuodavo kraštą laikydamas surinkimus. Dievo Žodį skelbė ir Paprūsėje Didžiojoje Lietuvoje. Jo iniciatyva buvo naujai papuošti (aprėdyti) daugelio bažnyčių altoriai ir sakyklos. Atskiru leidinėliu išleistas jo laidotuvių pamokslas (1862). Religinėje spaudoje skelbė tikėjimo tiesas aiškinančias gromatas ir sueiliavo keletą giesmių (MLE, 2000, 82). Pirmasis pasiūlė steigti sekmadienines vaikų mokyklėles. Žadino tarp lietuvininkų Meilę į Pasiuntinystę tarp Pogonų įtaisydamas ypatißkas Maldos Adynas už Pagonis (Gaigalaitis, 1904, 25). J. Ašmono mirčiai pažymėti jo vardu ir pavarde akrostichą JOKŪBS AŠMONS (pirmosios posmelių eilučių raidės) randame parašytą 12 posmelių giesmėje Jau nebesu tarp jūsų (Giesmelės, 1862, 13).

Dar žr.: Akrostichą naudojo ne tik M. Mažvydas http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=400

Ansas Baltris, tėvas, (1835 III 31-1909 XII 12) gyveno Letukuose, Kretingalės parapijoje. Jis buvo klimkiškis pamokslininkas seniausias lietuviškoje draugystėje, Senajame Surinkime (Pėteraitis, 1952, 34), lietuviškos raštijos darbuotojas, nacionalinio judėjimo veikėjas. Ūkininkaudamas organizavo surinkimus, vėliau pats tapo sakytoju, apkeliavo vos ne visą Mažąją Lietuvą. 1904 metais kartu su kitais įkūrė liuteronišką labdaros, kultūros-švietimo draugiją Sandora. Pasak A. Juškos, neprastai valdė plunksną, tad jo straipsnių religinės veiklos klausimais, informacijų, atsiliepimų galima rasti Lietuviškos Ceitungos numeriuose ir savaitraštyje Keleivis. Išvertė ir 1903 metais išleido vokiečių misionieriaus H. Hahno (1818-1895) knygutę Amžiaus bėgis raupsuotojo Harkhu. Tačiau, manoma, kad šitą knygutę išvertė jo žmona. Tais laikais Vokietija sistemingai jau varė germanizavimo darbą. A. Baltrio ir panašių lietuvių pamokslininkų šaukiamieji evangelijos surinkimai tuomet buvo didžiausioji atrama prieš germanizaciją. Jis nuosekliai gynė lietuvių kalbos teises, ugdė tautiečių dvasinį atsparumą germanizacijai (MLE, 2000, 131). Dar daugiau lietuvybei nuveikė jo sūnus Ansas.

Ansas Baltris, sūnus, (1884 XII 29 Letukuose, Klaipėdos aps.–1954 I 29 Kretingoje), klimkiškis sakytojas, kunigas, visuomenės veikėjas. Daugiau kaip 25 metus jis buvo laikraštininku ir Mažosios Lietuvos atgimimo veikėju. Redagavo Apžvalgą, Prūsų Lietuvių Balsą, Rytojų. Bendradarbiavo ir keliuose kituose lietuviškuose laikraščiuose. Buvo tikybiškasis Lietuvos Keleivio, Pagalbos bendradarbis, ir labai aktyviai dalyvavo lietuvių evangelikų bažnytiniame išsivadavime iš tų jėgų, kurios stengėsi ir per bažnyčią lietuvius suvokinti (Pėteraitis, 1952, 38). Iš vokiečių kalbos išvertė ir 1913 metais išleido religinio turinio knygutę Naėmė, arba Jerusalės paskutiniosios dienos. Propagavo Mažosios Lietuvos autonomijos idėją, už tai vokiečių administracijos persekiotas ir įkalintas Tilžėje. Vienas Mokyklų draugijos steigėjas, kitų lietuviškų visuomeninių organizacijų narys. Pamokslavo Klaipėdoje, aplinkiniuose kaimuose. 1926 m. Klaipėdoje Puodžių gatvėje įrengė 100 vietų salę surinkimams, 1930 m. ją padidino iki 250 vietų (MLE, 2000, 130). Kovojo prieš pastangas vokietinti lietuvius per Bažnyčią. 1939 metais Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, ištremtas į Kretingą Didžiojoje Lietuvoje. Evangelikų liuteronų konsistorijos nutarimu 1941 VI 15 Tauragėje ordinuotas kunigu diakonu (MLE, 2000, 130). A. Baltris Bažnyčiai vadovavo šešerius metus, bet jo devizas buvo „Tarnauti, o ne valdyti“ (Klumbys, 1993, 69). Tvarkė Klaipėdos krašto evangelikų tikybos ir bažnyčios reikalus. Gaivino religinį gyvenimą, pats laikė pamaldas daugelyje parapijų ir ragino tai daryti kitus sakytojus. 1950 metais buvo išrinktas konsistorijos pirmininku. Nebodamas sovietinės valdžios persekiojimų, būrė ir drąsino žmones, ordinavo naujus dvasininkus (MLE, 2000, 131). Jo laidotuvių iškilmėse daugelis sakytojų, diakonų ir kunigų kalbėjo apie A. Baltrio kuklumą, nuoširdumą ir dvasingumą (Klumbys, 1993, 69). Jis buvo vienas iš tų, kurių pastangomis Evangelikų Bažnyčia sovietmečiu Lietuvoje nepalūžo ir išliko.

Baltutis (XIX-XX) iš Kiupelių, Natkiškių par., ūkininkas, klimkiškis sakytojas. Pardavė Kiupeliuose savo ūkį ir persikėlė už Nemuno, į Kalvėnų [Kalvenos – aut. past.] kaimą, Tilžės apsk. (Pėteraitis, 1952, 33). Jis labai mylėjo savo tautą ir namuose su vaikais kalbėjo tik lietuviškai. Buvo labai skaidrus žodyje ir elgesyje (Pėteraitis, 1952, 29). Mirė sulaukęs daugiau negu 80 metų. Bet paskutiniuosius kokius 5-6 metus negalėjo keliauti, kadangi senatvėje vieną kartą per mėnesį apsvaigdavo. Vaikai, nežinodami kada įvyks priepuolis, iš namų jo nebeišleisdavo.

Brumpreikšis, klimkiškis sakytojas iš Saugų parapijos. Gyveno Alkoje, po 1910 ar 1911 metų Miesteliuose. 1874-1875 metai buvo labai lietingi, dideli tvanai sunaikino derlių. Tačiau tuomet jis su kitais sakytojais Wangemanno misijai surinko 1866 markes. Kaip ir kiti sakytojai rinkdavo aukas misijoms, pvz., per 1912 VIII 15-1913 VIII 15 laikotarpį surinko 600 markių. Buvo meilingas sakytojas iki savo 80 metų amžiaus (Pėteraitis, 1952, 29). Mirties patale sakė, kad dar turįs sąžinės graužimą, nes negana ėjau Kristaus evangelijos skelbti ir negana apie peklą liudijau (Pėteraitis, 1952, 29).

Kristupas Butkeraitis, Prūsijos landtago (1898-1903) deputatas, klimkiškis Dievo Žodžio sakytojas. Ūkininkavo Pašyšiuose. 1878 metais su lietuvių deputacija vyko į Berlyną pas kaizerį Wilhelmą I su peticija dėl lietuvių kalbos teisių. 1879 metais vėl buvo paruošta nauja peticija į Ciesorių. Lapaičio, Butkeraičio ir Dainaičio paskelbtame atsišaukime į visuomenę rašoma apie žalą, kurią patiria vaikai mokydamiesi vokiškai. Prašyme su daugiau kaip 16 000 Prūsų lietuvių parašų buvo reikalauta pirmiausiai lietuviško tikybos dėstymo. 1898 metais Kr. Butkeraitis išrinktas kaip vokiečių konservatyvų atstovas Klaipėdos-Šilutės aps., gavęs 211 balsų iš 697. Vok. konservatorių atstovas Butkeraitis, seime pasakė, kad Lietuvoj vokiškumas gražiai bujoja, nes Šilutėj jo niekumet lietuviškai neužkalbina, lietuviškai žmonės kalba vien dėl „gešefto“, jis esąs iš visos širdies vokietys, dargi vokiškai kalbančią žmoną vedęs […] (Bruožis, 1923, 19). Kai lietuviai jam prikaišiodavo, kad jų neužtariąs seime, jis atsakydavo, kad, neva, tai daro slapta. Buvo keliamas papildomuose 1908 metų rinkimuose į Valstybės seimą Klaipėdos – Šilutės apskrityje, bet nebuvo išrinktas. Senatvėje paralyžiuotas keletą metų gulėjo ant lovos. Surinkimininkai vienybei ir drausmei palaikyti nutarė viešai įsiteisinti, priėmė draugijos Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė įstatus, kuriuos pasirašė 12 asmenų vadovybė (pirm. Kr. Butkeraitis iš Pašyšių) ir 1903 III 20 d. įteikė Gumbinės krašto valdžios prezidentui (lietuvių ir vokiečių kalbomis), bet šis 1903 VI 11 d. atsakė, kad statutui patvirtinimo nereikia. 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Mikelis Dargys (g. Užliekniuose, Šilutės apskrityje, m. 1864), sakytojavo daugiau nei 50 metų. XIX amžiaus klimkiškis sakytojas Vyžių parapijoje ir kt. Jo mokytojas – Senojo surinkimo įkūrėjas ir vadovas K. Grigelaitis. M. Dargys veikė surinkimininkų judėjimo suklestėjimo metais. Buvo apsiskaitęs ir itin iškalbus. Mokytojo pavyzdžiu jis organizavo sakytojų pasitarimus bei konferencijas, sprendė kitų sakytojų tarpusavio nesutarimus ir ginčus. […] Kilus konfliktui, žmogus kreipdavosi ne į teismą, o į Dargį, ir paklusdavo jo sprendimui (MLE, 2000, 268). Propaguodamas blaivybę vietinio dvarininko apie 1848 metus buvo suimtas kartu su sakytoju Preikšu ir įkalintas Tilžėje (plačiau apie tai žr. Preikšas – aut. past.). Laimėjęs prieš vietos vokiečių administraciją, M. Dargys išplėtojo dar didesnę veiklą visoje Mažojoje Lietuvoje, tuo prisidėdamas prie lietuvybės išlaikymo.

Kristijonas Demke (Demkis, 1704-XVIII a. pab.), mokytojas, sakytojas Mažojoje Lietuvoje. Buvo keliaujantis surinkimininkų (maldininkų) pamokslininkas Įsruties ir Tilžės apskrityje. Sueiliavo daug lietuviškų giesmių, išspausdintos neišlikusiame rinkinėlyje ir neišspausdintos (MLE, 2000, 283). Jo 7 giesmės pasirašytos K.D. inicialais, tarp jų ir 1757 metų karo su rusais giesmė, išspausdintos K. E. Mertikaičio giesmyne Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai (1800).

Pričkus Grencas (Friedrich Grenz, m. 1826), ūkininkas, jurkūniškis sakytojas iš Jurbarko prie Įsručio. Sulaukė daugiau negu 90 metų amžiaus. Zalcburgietis, kuris dar kūdikiu būdamas ant savo tėvo pečių, iš Zalcburgo atkeliavo. Zalcburgo katalikų arkivyskupas grafas L. fon Firmianas smurtu per tris žiemos mėnesius išvarė evangelikus liuteronus iš savo krašto. Iš jų buvo atimtas turtas, vežimai ir arkliai, todėl pėsčiomis, pakviesti Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I, atėjo į maro nusiaubtą Mažąją Lietuvą.  P. Grencas lietuvius labai pamėgo ir, idant jiems Žodį apsakyti galėtų, išsimokino lietuvišką kalbą (Gaigalaitis, 1904, 10); turėjo puikią iškalbą. Keliaudamas po Mažąją Lietuvą laikė surinkimus. Lietuvininkai jį labai garbėje laikė ir jam wisad širdingą meilę išrodydavo. […] kaip apie sawo „Tėwą“ kalbėdawę (Gaigalaitis, 1904, 10). Su Bažnyčia ir kunigais sutarė. Kai kurie kunigai su juo širdingai bičiuliavosi, ypač Kalninkų ir Būdviečių kunigas Natanelis Fridrichas Ostermejeris (Ostermeyer, 1784-1846), kuris jį savo dvasiškuoju tėvu vadino ir po šio mirties sukūrė lietuvišką ir vokišką giesmę Kova jau atlikta (Psalmių knygose nr. 318). Jis įkūrė jurkūniškių surinkimą, bet pavadintą jo sekėjo prūsų lietuvio Jurkūno (1806-1884) iš Grandeninkų (Piktupėnų par.) pavarde. Kaip buvo rašyta, elgėsi pagal Mato evangeliją 15, 11: Ne kas pro burną įeina, sutepa žmogų. P. Grenco surinkimuose dažnai atsitikdavo taip, kad Žodį apsakant kai kas iš klausytojų sawo Umůse wisiškai apimtas tapdavo ir lyg apmirdavo. Grenzas, tokius Atsitikimus už Darbą Nelabojo laikydamas, aštrei prieš tai stojosi ir procewojosi tokius Weikimus nutramyti. Todėl po ano Czėso tokie Atsitikimai tikt retai tenusiduodavo (Gaigalaitis, 1904, 12). P. Grencas savo sekėjams rašydavo dvasinius laiškus, kurie buvo su didele pagarba saugomi ir skaitomi surinkimuose.

Jonas Gryga (Griga, 1859-1940), gimęs Mediškiemių kaime, klimkiškis sakytojas Tilžės, Katyčių ir Kretingalės parapijose. Išpažino, kad esąs Lietuvos sūnus ir labai pasidarbavo lietuviškoje Dievo tarnyboj (Pėteraitis, 1952, 34). 1900 metais įkurtos pirmosios blaivybės draugijos Mažojoje Lietuvoje Lietuvos žvaigždė pirmininkas. Su kitais 1904 metais įkūrė labdaros, kultūros-švietimo draugiją Sandora. Iš vokiečių kalbos 1912 metais išvertė K. H. Bogatzkio knygą Didysis darbas prisivertimo Dievopi. Parašė poleminę knygelę Apraszymas apie Mažosios Lietuwos Ewangeliszką Bažnyczią ir Ewangeliszką Lietuwininkų Senąjį Surinkimą seniau ir dabar. 1926 metais ją išleido Klaipėdos „Ryto“ spaustuvė (MLE, 2000, 519). Senatvėje išvertė iš vokiečių į lietuvių kalbą Rambako knygas apie atsivertimą. Lietuvių valdžios laikais vieną kartą buvo Lietuviško Balso redaktoriumi Klaipėdoje.

Klimkus Grigelaitis (1750 VII 23 Poškose – 1825 VI 21 Pašalteikiuose, Priekulės par.), klimkiškis sakytojas, Senojo surinkimo vadovas. V. Gaigalaitis pirmasis pateikė K. Grigelaičio gyvenimo aprašymą. Išmokęs staliaus amato žmonėms statė trobesius, Juodkrantės medinę bažnytėlę. XIX a. pr. buvo išvykęs į Didžiąją Britaniją; tuomet jam kilo mintis misionieriauti tarp Mažosios Lietuvos lietuvių (MLE, 2000, 520). Dėl menkesnio išsilavinimo pamokslaudamas rėmėsi K. Bogatzkio Skarbinyčėle. Pasakojama, kad K. Grigelaitis eidamas Minijos pakrantėmis į surinkimą Teraubų kaime, atsiklaupęs pakrūmėje karštai meldėsi ir girdėjęs Angėlus Danguje ßlownas Liaupseles giestant (Gaigalaitis, 1904, 16). Šias giesmeles jis užrašė iš atminties ir išspausdino, nors jos neatitiko poezijos reikalavimų, bet buvo pilnos Gywasties ir krykßtaujanczio dwasißko Džiaugsmo (Gaigalaitis, 1904, 16). Iš šių 13 giesmių sudarytas giesmynėlis Dvylika dvasiškų naujų liaupsinimo giesmių iki 1919 metų buvo perspausdintas net 43 kartus. Gausiai lankomuose surinkimuose K. Grigelaitis visada pamokslavo gimtąja kalba, palaikė būrų siekį neatlikinėti baudžiavos prievolių. Nuo jo vardo šiuos surinkimininkus imta vadinti Klimkiškiais. Propagavo asketišką gyvenimo būdą: ragino atsisakyti bet kokių pramogų, iš sodžių gujo svietiškas dainas, ratelius, šokius, ištaigingesnius drabužius, papuošalus, netgi patarles, priežodžius, mergaičių dedamus ant galvos gėlių vainikėlius (MLE, 2000, 521). Rūpinosi naujų sakytojų rengimu, jų kvalifikacija. Net buvo nustatęs egzaminus, kuriuos išlaikęs kandidatas įgydavo teisę savarankiškai skelbti Dievo Žodį. Jo gyvenamuoju laikotarpiu surinkimininkų sąjūdis buvo labiausiai paplitęs.

Grūnevaldas (Grünewald, 1802-1880), akmenų grindimo meistras, akmens skaldyklos, kurioje dirbo daugiau kaip 100 darbininkų, savininkas, jurkūniškis sakytojas. Prūsijos Biblijos draugijos skyriaus Karaliaučiuje valdybos antrasis sekretorius, kuris nuo 1851 metų vadovavo draugijos išnešiojamajai knygų prekybai. Atsisakęs įmonės visiškai atsidėjo religinei veiklai. Buvęs akmenskaldys su savo pagalbininkais Petersu ir Schalenbergu žiemą užšalusiomis upėmis apkeliaudavo visą Mažąją Lietuvą, laikydamas surinkimus ir platindamas knygas (Kaunas, 1996, 464). Būdamas gana pasiturintis, su savo arkliu ir vežimu po visą kraštą važinėdavo laikydamas surinkimus. Buvo tvirtas ir aštrus sakytojas, bet, nenorėdamas nieko apsunkinti, į tolimas ir ilgas keliones veždavosi savo maistą, virtuvės reikmenis, patalynę – buvęs daugeliu atvejų įdomus žmogus.

Gvildys iš Melnragės (prie Klaipėdos), klimkiškis sakytojas. Iš pat jaunystės buvo stropus krikščionis ir aßtrus prieß save patį dar prieß surinkimų lankymą (Gaigalaitis, 1904, 23). Įsitraukęs į surinkimus, ne tiek Žodžio apsakymu, kiek giesmių giedojimu, ypač gražiai skambančiu balsu nuteikdavo: ypatißkai ßlownai giedoti mokėjęs; dar gyws bebudams jis Angielelius Danguje giedant girdėjęs (Gaigalaitis, 1904, 23). Buvo žvejys, kaip ir kiti jo vargo broliai, neturtingas, tačiau šventą dieną nežvejodavo, nes griežtai buvo nusistatęs per ją nedirbti. Žvejybos kaimynai, jei ir neišplaukdavo žūklėn, eidavo į pajūrį rinkti gintaro. Gvildys ir tokiam pasielgimui nepritarė. Ryte eidavo rinkti (lasioti) gintaro ir į jūrą sumesdavo, kad jo kaimynai nenuodėmiautų, o švęstų šventą dieną. Kartą kaimynai rinkdami gintarą sekmadienį pastebėjo labai didelį gabalą, bet juo nesusidomėjo, manydami, kad tai šiaip koks akmuo ir juokdamiesi pasakę: Tą mes Gwildžiui paliksime (Gaigalaitis, 1904, 23). Kitą dieną tą patį gabalą rado Gvildys ir pardavęs gerai pasipelnė. Šiaip, kaip sakytojas, nebuvo labai gerbiamas: jo ißkalbestis buvusi sunkiai permanyti ir Žodyje privestieji paveikslai buvę dyvini (Gaigalaitis, 1904, 23). 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Kristupas Jedinaitis (apie 1836-1905 XI 18 Tilžėje), Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas, mokytojas, klimkiškis sakytojas. 1857 metais baigė Karalienės mokytojų seminariją. Mokytojavo Tašyčiuose (Stalupėnų aps.), maždaug nuo 1871 – Kliokiuose, nuo 1878 – Tovelninkuose (Lankos aps.), o nuo 1891 metų tapo Užbalių pradinės mokyklos mokytoju prie Smalininkų. Kaip ir J. F. Kelkis, J. Lapaitis bei kiti religinės literatūros vertėjai ir vietinių kalendorių autoriai K. Jedinaitis buvo glaudžiai susijęs su konservatyviu pietistiniu sąjūdžiu, sudarė protestantų orientacijos knygos darbuotojų sparną (MLE, 2000, 641). Remdamasis vokiečių periodika parašė knygą Nusidavimai Prūsų karo (1871), kurioje iš vokiškų patriotizmo pozicijų aukštino Prūsijos pergales. Sudarė ir į lietuvių kalbą išvertė Šuilės zokanų knygas (1878), kur pateikti 1872 ir 1873 metų Vokietijos imperinės valdžios nurodymai pašalinti lietuvių kalbą iš pradžios mokyklų. Leidinio pabaigoje įdėjo keletą valdininkų atsakymų į laukininkų skundus dėl lietuvių kalbos persekiojimo ir lietuviškųjų knygų atiminėjimo mokyklose. Bendradarbiavo Lietuviškoje Ceitungoje. Savo sudarinėtose ir redaguotose 1884-1891 metais „Tilžės keleivio“ kalendrose ir Klaipėdos Lietuviškose kalendrose pateikdavo dar ir pamokslų. Jo leidžiamus kalendorius A. Bruožis kaltino abejingumu lietuvių švietimui ir sąmoningu tautos gyvybinių interesų ignoravimu.

Mikelis Kaitinis (1850 X 3 Lūžuose, Klaipėdos aps. – 1938 IV 20 Smeltėje), klimkiškis sakytojas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas. Su kitais įkūrė Lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystę, aktyviai dalyvavo jos veikloje. Platino lietuvišką spaudą, rinko parašus peticijoms Prūsijos valdžiai, kad mokyklose lietuviams būtų dėstoma gimtąja kalba, pasisakydavo lietuvių susirinkimuose (MLE, 2000, 694). Savo lėšomis leido ir pardavinėjo A. Bruožio knygą Prūsų lietuvei (1906). Lietuvišką nusistatymą bandė derinti su lojalumu kaizerinei valdžiai. M. Kaitino sūnus Jonas po II pasaulinio karo tėvų sodyboje priglaudė Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenės laikinuosius maldos namus. 1947-1959 metais juose vykdavo pamaldos, krikštydavo vaikus, tuokdavo poras ir konfirmuodavo jaunuolius.

Johanas Ferdinandas Kelkis (Kelch, 1801 VI 10 Piktupėnuose – 1877 II 19 Kisiniuose), jurkūniškis sakytojas. 1832-1867? metais redagavo pirmąjį periodinį leidinį lietuvių kalba Nusidavimai apie ewangelios prasiplatinimą (nuo 1837 – praplatinimą) tarp žydų ir pagonų, 1875-77 – Pasiuntinystės laiškelį. Daugelio knygų iš vokiečių kalbos į lietuvių vertėjas, redaktorius, sudarytojas, platintojas, giesmių ir eilėraščių autorius, kovotojas už lietuvių kalbos išlaikymą mokyklose (nors tik tikybos mokyti). 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais. [Jo išsami biografija pateikta MLE, 2003, 69-70 – aut. past.]. Jis bus paminėtas ir skyriuje Surinkimininkų parengtos ir naudotos knygos, sukurtos giesmės, periodiniai leidiniai.

Kenklė (XIX a.), klimkiškis sakytojas, vėliau baptistas. Veikė Viešvilės parapijoje. Kenklē liko nů Dargio nepatvirtintas. Tai jis pats iß sawo Walios ēmęs Surinkimus laikyti, tacziau ißsirodē negadnus esąs. Jis wisokius naujus budus norējęs įwesti: wisi turi lygius Rubus dēwēti, Wyrißkei turi surinkime Galwas apsidengę buti ir t. t. (Gaigalaitis, 1904, 24). Todėl sakytojai jį apskundė, ypač Abromaitis, kurio krašte (Viešvilės parapijoje) jis darbavosi. Wyskupas Malkwitz pawadino abi Draugysti į Wießwilę ant prowôs (Gaigalaitis, 1904, 24). Kenklė tapē aptartas, kad įvedęs skirtumus ir sėjęs nesutarimus. Jis negalėjo ißsiteisinti ir todėl Bažnyčios Vyriausybė uždraudė jam Žodį apsakyti. Kenklė tada prisišliejo prie baptistų, kurie jį mielai priėmė, manydami, kad ir jo Prietelei jiems prisiglaus (Gaigalaitis, 1904, 24). Tačiau ir baptistai Kenklę atstūmė, bijodami, kad jis norįs tapti jų vyriausiuoju (Gaigalaitis, 1904, 24).

Adomas Kybelka (1885 X 5 Rūgalių k., Kintų par., Šilutės aps. – 1958 V 15 Priekulėje), klimkiškis sakytojas, diakonas. Lankė pradžios mokyklą, vėliau padėjo savo tėvui žvejoti. Pašauktas į kariuomenę tarnavo karo laivyne, aplankė daug pasaulio kraštų. Ilgiausiai išbuvo Indijoje, Kinijoje ir Japonijoje. […] Prasidėjus I pasauliniam karui tarnavo karo laivyne, dalyvavo daugelyje mūšių, taip pat ir prie Skagerako (MLE, 2003, 88). Ten jis pasižadėjo Dievui, kad jeigu liks gyvas, tai visą savo gyvenimą paskirs Bažnyčiai. Po karo persikėlė į Čiutelių kaimą Saugų parapijoje. 1924 metais buvo priimtas į brolių sakytojų gretas. Skleisdamas Dievo Žodį A. Kybelka apkeliavo ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir Rytprūsių pamarių žvejų kaimus iki pat Įsručio. Po II pasaulinio karo vėl ėmėsi ganytojo veiklos, buvo plačiai žinomas Dievo Žodžio skelbėjas, tarnavo bažnyčiose, pasižymėjo evangelizacijų parengimuose (Klumbys, 1993, 91). Vykdamas dviračiu pas ligonį pakliuvo po sunkvežimiu ir žuvo. Duktė Ema ištekėjo už kunigo Martyno Klumbio.

Mikelis Kybelka, Kibelka (1837 Svencelėje, Klaipėdos aps. – 1906 VII 6 Panjesuose Priekulės par.), klimkiškis sakytojas, religinės raštijos darbuotojas, ilgametis Senojo surinkimo vadovas, politikas. Prie lietuvių tautinio sąjūdžio neprisidėjo. Eiliavo lietuviškas giesmes. Su Verdainės superintendentu T.G. Strucku peržiūrėjo ir 1896 metais parengė spaudai evangelikų liuteronų oficialųjį Giesmyną, 1900-1906 metais redagavo ir leido misijų reikalams skirtą mėnraštį Pasiutinystės Laiszkelis. Liuteronų misijoms remti kasmet surinkdavo dideles (4 000 markių) pinigų sumas. Buvo vokiečių konservatorių šalininkas, surinkimuose nukrypdavo ir į politiką (MLE, 2003, 89).

Kristupas Kukaitis (Christoph Kukatis, apie 1844 XI 17 Versmininkuose, Pilkalnio aps. – 1914 VII 27 Tilžėje), sakytojas, vienas iš Kukaitiškių judėjimo vadovų. Paveldėjęs iš tėvų stambų ūkį ilgą laiką ten gyveno, vėliau persikėlė į Tilžę. Sakytojavo apie 50 metų. Pamokslaudamas 1885 metais subūrė bendraminčius sakytojus į Rytprūsiškos evangėliškos maldos draugiją (žmonių pavadinta Kukaitiškiais); parengė ir išleido jos įstatus. 1881-1914 metais Kr. Kukaitis redagavo lietuvišką ir vokišką surinkimininkų laikraštį Pakajaus paslas / Friedens-Bote (spausdintas Klaipėdoje), eiliavo giesmes. Garsėjo asketišku gyvenimo būdu, kategoriškumu, neretai konfliktavo su oficialiąja Bažnyčia ir jos kunigais. Gimtosios kalbos teisių negynė, lietuvybės idėjų nerėmė (MLE, 2003, 360).

Janis Kunkis, ūkininkas, klimkiškis sakytojas. Gyveno Grauminėje (Plikių par.). Jis labai kovojo už savo gimtosios kalbos išlaikymą ir buvo stropus darbininkas Viešpaties vynuogyne. Be to jis turėjo didelį pasisekimą ir gabumų gyvulių gydyme. Jis mirė staiga (Pėteraitis, 1952, 37). Nuo 1921 metų Pagalbos draugijos valdybos narys. 1923 metais buvo vienas iš aštuonių Klaipėdos krašto Evangeliškos Bažnyčios Valdybos narių. Po Versalio taikos sutarties, kai Klaipėdos kraštą laikinai perėmė prancūzai, kurie neregistruotam organizaciniam veikimui darė kliūčių, lietuviškai nusiteikę surinkimininkai Priekulės teisme įregistravo surinkimą Ewangeliszkoji Lietuviszkoji ir Vokiszkoji Maldos Draugystė (pirm. Kr. Puodžius iš Drukių, pav. – J. Kunkis iš Grauminės, raštvedys – Jonas Gryga iš Bruožių). 1924 I 24-25 d. Stragnuose susirinkę 31 sakytojas nusprendė paremti lietuvišką valdžią. Šis surinkimas pasiuntė į Krašto valdžią delegaciją (vad. J. Gryga) su prašymu, kad mokyklose vaikai būtų mokomi gimtąja kalba. Krašto valdžia tam pritarė. Vokiškoji opozicija ėmėsi žygių suskaldyti klimkiškių surinkimą ir tai jai dalinai pavyko padedant 80-mečiui senukui sakytojui Jonui Pilibaičiui (iš Petrelių), kuris buvo spaudžiamas tai padaryti. Jis, pažeisdamas draugijos įstatus, 1924 VI 24 d. sušaukė susirinkimą, pašalino kai kuriuos lietuvius sakytojus (3 visiškai, 8 laikinai), o 1924 IX 29 d. sudarė atskirą Vokiškai-Lietuvišką Maldos Draugystę (vad. M. Stimbra) be lietuviškai nusistačiusių sakytojų (5 jų nuteisti, o 7 nubausti), kurie siekė, kad krašto Bažnyčia nebūtų pavaldi Vokietijos Bažnyčiai. Tada likusi dauguma sakytojų 1925 I 6 d. perregistravo savo surinkimą Klaipėdos teismo registre Nr. 98 Ewangeliszkas Lietuwininkų Senasis Surinkimas (draugijos valdybos pirm. Kr. Puodžius, jo pav. J. Kunkis). Surinkimininkai iš pradžių rėmė LR siekius įsitvirtinti Klaipėdos krašte, bet vėliau baimindamiesi katalikybės pritarė vokiečiams (MLE, 2003, 378).

M. Lankutis (1820-1884 VIII 26 Raišiuose (Raičiuose), Kretingalės par.), klimkiškis sakytojas. Buvo labai mėgstamas ir gerbiamas Mažojoje Lietuvoje. Kad buvęs labai visų mylimas parodė ir tai, kad daugybė žmonių atėjo palydėti jį į paskutinę kelionę. Tarp jų buvo ir daug brolių Žodžio sakytojų, kurių keli atkeliavo iš toli. Pagal 1884 metų savaitraščio Konzervatyvų Draugystės Laiškas priedą Keleivis, Lavonmišią laikė brolis Jakumaitis iš Apr. 14, 13: Išganyti mirusieji, kurie Viešpatyje miršta. M. Lankutis per 24 metus Mažajai Lietuvai evangelijos žodžiu pažibinęs ir aplinkui keliaudamas kaip ištikimas Avinėlio kvieslys raudingu balsu visus prišaukęs: Pareikit, jau vislab gatava! O jis ne tik burna mokino, kvietė, barė ir budino, bet ir savo paveikslu, ypačiai savo žemumu, neveidmainišku nuolankumu ir didžiu širdingumu kitiems švietė ir jų širdis laimėjo (Keleivis, 1884, 3). Senatvėje Viešpats jam dar buvo labai sunkų kryžių uždėjęs, tačiau M. Lankutis buvo kantriai ištikimas, jo tikėjimas niekada nenusilpo. Tuo metu daugelis lietuvininkų jį pažinojo ir mylėjo. Bet visiems dar beverkiantiems jis tarė: Aš į dangų nusitraukiu ir pas Dievą jūsų laukiu! (Keleivis, 1884, 3). 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Jurgis Lapaitis (George Lappat, prieš 1800-1870 II), precentorius, jurkūniškis sakytojas, vertėjas. K. Jedinaičio uošvis. Talkino kalbininkui F. Kuršaičiui – taisė Naujojo Testamento (1865) kalbą. Mokytojavo Lauknose. Pedagoginį darbą dirbo parapinėje mokykloje 50 metų. Su J. F. Kelkiu vyresn. ir kitais talkino Priekulės kunigui F. Schröderiui, verčiančiam iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą H. Millerio pamokslų rinkinį `Mišios…` (1867) (MLE, 2003, 479).

Marczis iš Kretingalės, klimkiškis sakytojas. Buvo aštrus asketas, liesas, bet garbingos išvaizdos žmogus. Įsiskaitęs ir įsigilinęs į pirmųjų krikščionių gyvenimus rado tai, kad krikščionys išpuiko, kai Romos imperijoje Konstantinas Didysis krikščionybę paskelbė valstybine religija. Dėl to Marczis atsisakė bet kokio patogumo ar ištaigos. Jam Muczyjimo Knygutēje skaiczus, kad Krikßczionys pasididžiůti ir puikyties pradēję, kaip weik Krikßczionumas pastojęs wyriausia Wiera wisos Rymijonų Ciesorystēs, ėmė jis Barzdą želdinties, kadangi Skutimą Barzdos už Pasipuikinimą laikē (Gaigalaitis, 1904, 22-23). Nevedė ir kaip vienas iš didžiausių to meto sakytojų jokių parwůtų (dažytų) drabužių nedėvėjo. Jo sermėgoje nebuvo jokių Knypkių (sagų) tik Kabės; niekada neguldavo į lovą su marga patalynę neduodamas nuodėmingam kūnui išdykti. Taip pat Marczis nevalgydavo kiaulienos ir to, kas šventą dieną būdavo virta arba kepta. 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Endrikis Matzickas (Heinrich Matzick), XX amžiaus pradžios spaudos darbuotojas, redaktorius ir sakytojas [gal baptistas?]. 1912 metais Juknaičiuose redagavo laikraštį Krikszczoniszkas Surinkimo Laiszkas, po 5 nr. pavadintą Kelrodis y Ziona. Ostfeebad Neukuhren: Ostpr. Beltmission [Rytų Prūsijos keliaujanti misija] išleido 56 p. knygutę Malonės giesmės : Ponui Diewui ant garbės ir žmonėms ant žegnonės / Surinktos ir pagerintos H. Matzick“io ([1921 ar 1924], Tilžė, AB Rytas sp.). Jis šį nekvalifikuotai parengtą darbą skyrė ne tik surinkimininkams, bet ir jaunimo draugijoms. Anot D. Kauno (1996), XX amžiaus 3 dešimtmetyje vidaus misijų draugijos dėl Vokietijos valdžios spaudimo ir vis silpnėjančios gyventojų paramos prarado savo pagrindą. 1927 sausį E. Matzickas dėl neva nepagrįsto skundo buvo patrauktas į teismą ir nubaustas pusantrų metų sunkiųjų darbų kalėjimu. Taip minėtoji misija prarado paskutinį literatūrinį bendradarbį lietuvį.

K. Mauricas (Mauritz) (m. apie 1938 Rusnėje, apie 79 metus), klimkiškis sakytojas, kovotojas už lietuvybės išlaikymą. Buvo apsukrus ir karšto būdo sakytojas, kurį laiką gyveno Alkoje, Labiuose, vėliau Rusnėje. Kaip ir kiti sakytojai rinkdavo aukas misijoms pagonių kraštuose. Per 1912 VIII 15-1913 VIII 15 laikotarpį surinko misijoms 120 markių. 1930 metų vasarą darbavosi kairiojoje Nemuno pusėje ir Žilių, Jurgaičių, Skaisgirių, Tilžės bei Ragainės parapijose suorganizavo daugiau nei dvidešimt surinkimų. Jie […] savo gimtosios kalbos dar neišsižadėjo ir savo jaunuosius kiek galėdami auklėja pagal savo širdį. Tai jau daug, jei per pusmetį ar ir per metus visus bei dar ilgiau vienas surinkimas organizuojamas. Koks sunkus žmogaus gyvenimo laikotarpis, kai kunigas lietuviškai nemoka, o surinkimo lietuviško nėra (Juška, 1997, 203). Trūkstant Lietuvoje kunigų 1930 metais peržegnotai darbavosi Jurbarko parapijoje.

Meinius, klimkiškis sakytojas. Gyveno Linkūnuose (Lankos aps.). 1896 metais kartu su kitais buvo deputacijoje, kuri norėjo pasimatyti su karaliumi Vilhelmu, kai šis atvyks medžioti į Ramintos girią, dėl lietuvių kalbos teisių mokyklose, bet jų sargyba neprileido. 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Kristijonas Endrikis Mertikaitis (apie 1775 Nidoje-prieš 1856 Mažojoje Lietuvoje), giesmių vertėjas ir kūrėjas, jurkūniškis sakytojas. Pagal D. Kauną, į spaudą rašė Kristijono Endrikio vardais, tačiau lietuvių istoriografijoje vadinamas, nepagrįstai ignoruojant Mažosios Lietuvos antroponimikos tradicijas, Kristijonu Henriku. Giesmynų leidėjas, pirmasis [lietuviškos – aut. past.] raštijos darbuotojas, priklausęs žemiausiam lietuvių socialiniam sluoksniui (Kaunas, 1996, 111). Vertėsi žvejyba. Vėliau buvo mokytoju ir surinkimų sakytoju. Sudarė ir 1800 metais išleido liaudžiai skirtą giesmyną Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški pasalmai,  kuris kiekybiškai toli pranoko (Gineitis, 1990, 83) kitus to meto leidžiamus giesmynus. Jame buvo 113 giesmių.  Kai kurias giesmes sukūrė K. Demkis, M. Jurkšaitis ir pats K. E. Mertikaitis. Jį išleido be Mažosios Lietuvos kunigų konsistorijos pritarimo. K. E. Mertikaičio giesmynas tapo populiarus tarp surinkimininkų. Nepaisant kritikos dėl netaisyklingos kalbos, buvo išleistas net 32 kartus. 1825 metais giesmyno leidinį papildė II dalis – Mažos giesmių knygelės, 1826 m. – III dalis – J. F. Kelkio giesmynėlis. XX amžiaus pradžioje šį rinkinį sudarė jau 419 giesmių. Šis pagrindinis surinkimininkų giesmynas buvo papildomas atskirais priedais: Naujos gražios giesmės, Pridėtos naujos giesmės ir kt. Bibliografas Vaclovas Biržiška (1884-1956) K. E. Mertikaičiui dar priskiria į lietuvių kalbą išverstą ir 1807 metais išleistą Johanno Arndto (1555-1621) veikalą Von wahren Christentum, taip pat J. Arndto maldaknygę pavadintą Rojaus Darželiu. J. Arndto pamokslą Šešios knygos apie tikrą krikščionumą… antrą kartą, kaip spėja bibliografai, yra vertęs K. E. Mertikaitis. Jis savo parengtų knygų nėra pasirašęs. Taigi, kyla abejonių, ar jis galėjo parašyti tiek knygų, kiek jam bando priskirti bibliografai. Žmogus, sugebėjęs spaudai parengti tiek daug protestantų poezijos ir prozos vertimų, turėjo būti labiau išsilavinęs ir neeilinių gabumų (Kaunas, 1996, 112). Tiesa, prie kai kurių knygų dirbo ne vienas. Raštijos veikėjui padėjo tokie patys mokytojai kaip ir jis pats – K. Demkis ir broliai Jurkšaičiai.

Miklius Milaitis (Millat, m. prieš 1897?), vertėjas, sakytojas Tilžėje. 1889 metais Dancige (Gdanske) H. Štreiberio (Streiber) leidykla ir spaustuvė išspausdino gotišku šriftu 14 puslapių knygelę Ant Szwentes Szwentcziausos ir aukštai pašlowintos Traices. Miše apie nauji Atgimima. Išversta [iš vok. k.] ir gaunama yra pas broli M. Millat, Tilzit, Garnisonstrasse 14, 1 (LB, 1985, 123).

Mocikaitis
, klimkiškis sakytojas iš Tilžės krašto. Pirma buvo sziporium (laivininku). Labai meilingo būdo, jo žodžiai buvę saldūs. Mano Baltutėli! taip jis liūbėdavo įkalbinti. Prie visų sugebėjo prieiti ir meilingumu siekė laimėti žmonių palankumą. Į surinkimus jodavo raitas. Atkeliavęs į kaimą pirmiausia užeidavo pas garbingiausią žmogų – mokytoją ir pasistengdavo jį sau laimėti (Gaigalaitis, 1904, 24). Surinkimus laikydavo ir vasarą, kaczeig ßeip surinkimai per darbymetį tikt retai tebūdavo laikomi (Gaigalaitis, 1904, 24). Savo pamoksle jis gražius paveikslus privesdavo (Gaigalaitis, 1904, 24) ir žmonės jį mėgo. 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Naujokas
(m. apie 1887) iš Kulmenų, klimkiškis sakytojas. Tuo metu surinkimai negalėjo laisvai veikti. Sakydamas Žodį Kalėnuose buvo suimtas ir nugabentas Tilžėn pas apskrities sekretorių Dodilett. Šiam griežtai paklausus, kuo tas nusidėjo, jo priešai tarę: Jis meldžiasi ir laiko surinkimus. Atgabenkite man piktadarius ir valkūnus [valkatas –aut. past.], bet ne tokius, kurie meldžiasi,- atsakęs Dodilett (Gaigalaitis, 1904, 37). Tačiau Naujokas buvo nubaustas penketa dolerių ir landrotas jam uždraudė Žodį kalbėti. Tada jis kreipėsi į gen. vyskupą Karaliaučiuje Ernstą Wilhelmą Christianą Sartorijų (1797-1859), kurio užtarimu buvo išteisintas ir paleistas. Kitą kartą, vaikščiojantį dėl blaivybės draugijos steigimo, buvo Šereiklaukio riterio dvaro savininko Dreslerio Kelneriškiuose suimtas, nes darąs dvaro spirito varyklai žalą, ragindamas lietuvininkus negerti. Bet ir vėl aukštesnės vyriausybės buvo paleistas. Kai Naujokui, reikia manyti, ne be minėto dvarininko, vis dėlto dvasinės vyriausybės buvo uždrausta Žodį apsakyti, tai jis kreipėsi tiesiai į karalių Pričkų Vilių IV [Friedrichą Vilhelmą IV]. Šis savo paties ranka rašytu laišku atsiliepė, jog galįs iki Berlyno keliauti ir netrukdomai religijos mokslą skelbti (Gaigalaitis, 1904, 38). 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Anusis Pėteraitis (1867 VIII 6 Anužiuose, Tilžės (vėliau Pagėgių) aps.–1957 X Vokietijoje), klimkiškis sakytojas. Jaunystę praleido Vokietijoje. Cellėje atliko ir karinę tarnybą. Turėjo ūkį Gėgždžiuose (Pagėgių aps.). Nuo 1902 metų pradėjo skelbti Dievo Žodį. A. Pėteraitis aktyviai įsijungė į kovą už lietuvių kalbos išlaikymą mokyklose ir bažnyčiose. Rinko parašus dėl lietuvių vaikų mokymo mokyklose lietuvių kalba. Keliaudamas po Mažąją Lietuvą pastebėjo, kad lietuviams labai patiko lietuviškai skaityti Dievo Žodį. Pamokslavo visada lietuviškai (Juška, 1997, 199). Per I pasaulinį karą, įsiveržus rusų kariuomenei į Rytprūsius, be jokios kaltės A. Pėteraitį rusų kariai areštavo, laikė Tauragės, vėliau Kelmės bei Telšių kalėjimuose, vos per plauką išvengė sušaudymo. 1914 metais ištremtas į Sibirą, kur buvo ištremta ir daugiau lietuvininkų. Ten įkūrė mokyklą, o šventadieniais atlikdavo religines apeigas, lankė ligonius. Sibiro tremty išbuvęs iki pat karo pabaigos, grįžo gimtinėn (Juška, 1997, 199). 1918 metais grįžo į Mažąją Lietuvą. Buvo paskirtas sakytoju Tilžėje. 1921 metais vėl ėmėsi organizuoti surinkimus. Klaipėdos kraštui tapus LR dalimi, rėmė pastangas įkurti atskirą nuo Vokietijos nepriklausomą Evangelikų liuteronų Bažnyčią. Dievo Žodį skelbdamas aplankė visą Klaipėdos kraštą. 1932 metais apsigyveno Pagėgiuose. Kaip sakytojas lankėsi ir Didžiojoje Lietuvoje. Užėjus naciams už lietuviškai laikomus surinkimus buvo įspėtas, bet nepaklusęs, vėliau areštuotas, tardytas ir paliktas policijos priežiūroje, kai pasirašė įsipareigojimą nutraukti sakytojo veiklą. Pagaliau paliktas ramybėje. 1944 m. pabaigoje A. Pėteraitis pasitraukė į Vokietiją (Juška, 1997, 200). Jis buvo Kylio Mažosios Lietuvos lietuvių skyriaus pirmininkas, Mažosios Lietuvos tarybos narys, LB apylinkės pirmininkas. 1955 metais iš Holsteino persikėlė į Bavariją. Parašė knygelę Surinkimai Prūsų Lietuvoj (išsp. apie 1952). Kituose šaltiniuose nurodoma, kad ją išleido 1948 ar 1951 metais; gal buvo du leidimai? Joje apžvelgė surinkimininkų problemas, jų sunkų darbą, pasakoja apie senuosius ir jaunuosius Dievo Žodžio sakytojus. Knygelėje nemažai pasakojama apie ruošimąsi surinkimams, minimas misionierius K. Lokys, kuris dažnai lankydavosi bažnyčiose ir lietuviškuose surinkimuose.

Jonas Pilibaitis (Pillebeit, 1844-1937 Petreliuose, Šilutės aps.), ūkininkas, klimkiškis sakytojas, Senojo surinkimo vadovas po M. Kybelkos (1837-1906) mirties. 50 metų pašventė surinkimui, nuo 1906 metų leido Pasiuntinystės Laiszkelį, 1907 – pervardintą Pasiuntinystės knygelėmis. Buvo komiteto, kuris 1891 metais pradėjo rinkti parašus didžiajai peticijai Prūsijos švietimo ministeriui, narys. Po tuo prašymu pasirašė 19 537 Prūsų lietuviai. 1905 metais kartu su kitais 17 kunigų ir sakytojų pritarė iš vokiečių kalbos verstai Jono Porsto knygai Pono Diewo Dušių Wedimai Keliu į išganytingą Amžią. Kaip ir kiti sakytojai rinkdavo aukas misijoms, pvz., per 1912 VIII 15-1913 VIII 15 laikotarpį surinko 9500 markių. Po Versalio taikos sutarties, kai Klaipėdos kraštą laikinai perėmė prancūzai, kurie neregistruotam organizaciniam veikimui darė kliūčių, lietuviškai nusiteikę surinkimininkai Priekulės teisme įregistravo surinkimą Ewangeliszkoji Lietuviszkoji ir Vokiszkoji Maldos Draugystė (pirm. Kr. Puodžius iš Drukių, pav. – J. Kunkis iš Grauminės). 1924 I 24-25 d. Stragnuose susirinkę 31 sakytojas nusprendė dabartinei Lietuvos valdžiai paklusti. Šis surinkimas pasiuntė į Krašto valdžią delegaciją (vad. Jonas Gryga) su prašymu, kad mokyklose vaikai būtų mokomi gimtąja kalba. Krašto valdžia tam pritarė. Vokiškoji opozicija ėmėsi žygių suskaldyti klimkiškių surinkimą ir tai jai dalinai pavyko padedant 80-mečiui sakytojui J. Pilibaičiui, kuris buvo spaudžiamas tai padaryti. Jis, pažeisdamas draugijos įstatus, 1924 VI 24 d. sušaukė susirinkimą, pašalino kai kuriuos lietuvius sakytojus (3 visiškai, 8 laikinai), o 1924 IX 29 d. sudarė atskirą Vokiškai-Lietuvišką Maldos Draugystę (vad. M. Stimbra) be lietuviškai nusistačiusių sakytojų (5 jų nuteisti, o 7 nubausti), kurie siekė, kad krašto Bažnyčia nebūtų pavaldi Vokietijos Bažnyčiai.

Jurgis Povilas (m. XIX a. pab. Alksniuose (Bajohr-Mitzko), Klaipėdos aps.), ūkininkas, klimkiškis sakytojas. Gimė Rusnėje. Buvo aukßto karžygißko Stůmens, ale žemo Budo. Jis yra nevedęs pasilikęs. Žodyje jis tankei Paweikslus iß Žalnierystēs priwesdawo, o jis yra ir pats ßaunas Žalnierius buwęs (Gaigalaitis, 1904, 38).  Mažu arkliuku ir vežimuku keliaudavo po Klaipėdos kraštą ir Mažąją Lietuvą iki Įsručio. Buvo iškalbingas, padoraus elgesio. Apie jį rašo Rusnės kunigas savo geram prieteliui kunigui Klaipėdoje, šitaip: Aš šią savaitę buvau gerai pasiruošęs šio sekmadienio pamokslui. Po pamokslo paprašiau Povilą pasimelsti. Aš nustebau jo malda, kai jis mano paruoštą pamokslą žodis žodin maldoj atkartojo (Pėteraitis, 1952, 21). Kartu su M. Kybelka ir M. Trupaičiu organizavo išleidimą, rinko prenumeratą ir platino Dovydo Ploniaus verstas mišknyges Mišių knygos (1872). 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Preikšas, klimkiškis sakytojas iš Tilžės. Čia susitiko su K. Grigelaičiu ir kartu toliau skelbė Dievo Žodį, nors niekur nebuvo jo mokęsis, pagal K.H. Bogatzkio Skarbnyczėlę taip, kaip ir kiti to meto sakytojai. Jam buvo per sunku suprasti Šventąjį Raštą. 1848 metais ar kiek anksčiau su M. Dargiu Kelneriškių kaime (šalia Vilkyškių) buvo sugauti, surišti ir į Tilžę nugabenti. Landrotas Lauterbach juos pasodino į kalėjimą. Kalėjimo užveizdai (sargai) abu išjuokė: dabar judu ßiczion gausite badėti (Gaigalaitis, 1904, 21). Bet spaustuvės savininkas CH. A. E. Post ir fabrikantas Bruder aprūpino juos maistu. Surinkimininkų globėjas vyskupas K. H. Malkvicas kreipėsi į karalių Pričkų Vilių IV ir greitai atėjo įsakymas, kad jie tuoj pat būtų paleisti, o tas, kuris apkaltino, sumokėtų kiekvienam po 50 dolerių. Dargis tų pinigų nepaėmė, o Preikšas juos išdalijo pavargėliams. 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Kristupas Puodžius (Podžus) (m. 1936 XI 12, būdamas daugiau nei 80 metų), ūkininkas, klimkiškis sakytojas. Gyveno Šilininkuose, netoli Priekulės (iki 1905, gal ir vėliau), vėliau Drukiuose (1910, gal ir anksčiau minimas jau čia, bet 1912-16 metais minimas vėl Šilininkuose; gal buvo du sakytojai?). Būdamas 30 metų pradėjo skelbti Dievo Žodį ir šį darbą tęsė apie 50 metų. Dvejus paskutinius metus sirgo ir nebegalėjo laikyti surinkimų. 1903 metais kaip vienas iš 12 valdybos  narių pasirašė draugijos Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė įstatus [Podžius iš Szilininkų – aut. past.]. 1905 metais kartu su kitais 17 kunigų ir sakytojų pritarė iš vokiečių kalbos verstai Jono Porsto knygai Pono Diewo Dušių Wedimai Keliu į išganytingą Amžią. Kaip ir kiti sakytojai [Podžius iš Szilininkų] rinko aukas misijoms, pvz., per 1912 VIII 15-1913 VIII 15 laikotarpį surinko 2 730 markių.

Jurgis Redveikis (Radveikis) (XIX a.-1904 III Grumbliuose), ūkininkas, pasireiškęs Mažosios Lietuvos raštijoje. Gyveno Gropiškiuose (Klaipėdos aps.), vėliau persikėlė į Grumblius. Klimkiškis Dievo Žodžio sakytojas. Pasak A. Juškos, mėgino rašyti religinę literatūrą. Spėjama, kad sudarė ir 1878 metais Priekulėje J. Traušio spaustuvėje išleido 480 puslapių knygą su iliustracijomis Išganymo Kelo Rodykle i Dangaus Karalyste. 1892 metais išvertė, sudarė ir 3 kartus tais pačiais metais kiek perredagavęs išleido J. Traušio spaustuvėje 480 puslapių knygą su iliustracijomis apie tikinčiojo elgesį ir amžiną išganymą, Kumposas, kuri buvo plagiatas. Teismo sprendimu apie tai jis turėjo pats savo lėšomis paskelbti visuose lietuviškuose laikraščiuose: Žinoma darau, kad aš Tilžės pono Betleem draugystės kuningo Endrikio Kalvaičio knygas apie smertį, prisikelimą, sudną dieną, peklą ir dangu neteisei ir perkreiptai į savo knygas „Kumposas, rodykle dvasiškoji“ įtraukęs esmi (Redveikis, 1894, 3). Tai pirmasis toks atvejis lietuviškos knygos istorijoje. 1892-98 metais pardavinėjo knygas. 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Rudaitis (XIX a. Barškiuose, Kretingalės par.), klimkiškis sakytojas. Jo paragintas kunigas F. Kuršaitis išvertė į lietuvių kalbą Traukiamuosius šprukelius (1845). Juos išleido ir pardavinėjo knygrišys J. Volfas, aktyvus Karaliaučiaus misijos draugijos veikėjas ir valdybos narys. Jam priklausė draugijos periodinio leidinio Nusidavimai apie evangelios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų ekspedicija. Knygrišys taip pat vertėsi (1837-45) kitų lietuviškų knygų prekyba. Didesnė „Traukiamųjų šprukelių“ tiražo dalis buvo išsiųsta į šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį, mažesnė parduota Karaliaučiuje (LB, 1990, 43). Rudaitis laikė surinkimus tuo pačiu metu kaip ir M. Dargys. Jis buvo gražia kalbėjimo dovana ißrėdytas; ypač giriama jo ßirdinga tėvißka meilė surinkimo broliams (Gaigalaitis, 1904, 22). Pats dažnai pasninkaudavo ir surinkimininkams liepdavo pasninkauti. Rudaitis taip pat yra kalėjęs dėl Dievo Žodžio. 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Dovas Skėrys (1864 VII 31 Naujininkuose, Šilutės aps.-1929 IX 20 Klaipėdoje), ūkininkas, Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas. 1897 [?]-1918 metais gyveno Žalgiriuose (Šilutės aps.), vėliau Klaipėdoje. Turėjo 7 vaikus. 1897-1920 metais buvo Rytų Prūsijos vidaus misijos tarnautojas, iki 1918 metų – Žemaitkiemio (Saugų par.) lietuvių baptistų sakytojas ir kunigo pavaduotojas. Buvęs visos Lietuvos Baptistų Surinkimo Valdybos narys, Lietuvių Susivienijimo Garbės narys ir Lietuvos 10 metų nepriklausomybės šventėje apdovanotas Jubiliejiniu medaliu. Taip pat vertėsi knygų prekyba. Parengė religinei praktikai skirtą 78 giesmių 64 puslapių giesmyną Naujos krikšczioniškos Giesmēs (1903 m. išspausdino M. Jankus Bitėnuose, pakartota 1905). 1909-14 metais redagavo Bitėnuose ir Klaipėdoje ėjusį laikraštį Pasiuntinystės laiškas (1903 X 1-1910 III), [pagal A. Bruožį jį pakeitė Apsakymai (nežinia, ar jį redagavo – aut. past.)], Tavo prietelis (1909-1914), kuriam pats parašydavo beveik visą medžiagą. Nuo 1920 metų dirbo Klaipėdos gubernatūroje. Kovojo prieš germanizaciją, siekė suartėjimo su Didžiąja Lietuva. Ragino Mažosios Lietuvos lietuvius mylėti tėvų tautą ir kalbą, siekti tarpusavio vienybės (MLK, 1931, 76).

Jonas Skrandys (1840-1913 XI 17 Smeltėje), klimkiškis sakytojas. Kaip ir kiti sakytojai rinkdavo aukas misijoms, pvz., per 1912 VIII 15-1913 VIII 15 laikotarpį surinko 51 markę. Mirė būdamas 73 metų. Szwenta wakara jis Dinwēcziůse buwo nulaikęs dar surinkima. O panedēles ryta trumpay po knygu paēmimo jis staiga miręs, be jokio sirgimo, ir be jokios kitos regimos smerties priežasties. Palaidojimas nusidawe pētnyczioje ant Szilgaliu kapu (Svečias, 1913, 573).

Steputis ūkininkas, klimkiškis sakytojas iš Žilių par. (Ragainės apsk.), kuris labai daug keliavo ir aiškiai skelbė Dievo Žodį. Jis mūsų kraštą apkeliavo vieną kartą metuose. Viešpats jį jau anksti pavadino pas save. Karaliaučiuje buvo operuotas pūslės liga ir čia liko, būdamas apie 53-55 metų (Pėteraitis, 1952, 33). Kaip ir kiti sakytojai rinkdavo aukas misijoms pagonių kraštuose, pvz., per 1912 VIII 15-1913 VIII 15 laikotarpį surinko misijoms 150 markių.

Jurgis Strėkys (Štrėkys, m. 1880 Kekersuose, Katyčių par.), klimkiškis sakytojas. Sakytojavo daugiau kaip 60 metų. Katyčių kunigas (1836-1868) Karl Jul. Franz Hecht po pamaldų pasikviesdavęs Strėkį ir klausdavęs jo nuomonės, ar jo pasakytas pamokslas buvęs tinkamas (Gudaitis, 1957, 35). Jam skirta 13 posmų atsiminimo giesmelė Jau ir aš ne be esmi tarp jusu, gal jo paties sukurta, išspausdinta Swetyje (Svečias, 1914, 277-278). 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Petras Strėkys (Strėkis, Štrėkys, Strekys, g. Kekersuose, Katyčių par. – mirė po 1904 m.), klimkiškis sakytojas. Iš pradžių dirbo siuvėju Katyčių parapijoje. Nuo 8 metų tapo naujas tikėjimo žmogus ir po to perskaitęs visą Šventąjį Raštą [Natkiškių mokytojas Vilkas sakė A. Pėteraičiui, kad jį ir giesmes mokėjo mintinai]. Kai Viešpats jį atverdavo, jis kaip berte vislab paberdavo (Pėteraitis, 1952, 29). Sakytoju tapo būdamas apie 30 metų amžiaus. Ypač jautriai kalbėdavo per laidotuves. Vėliau apie 30 metų dirbo mokytoju ir kantoriumi Margiškiuose (Paprūsėje, Didžioji Lietuva, apie 1895 m. ten jau dirbo kitas mokytojas). Sulaukė daugiau nei 80 metų amžiaus. Buvo sakytojo A. Pėteraičio dvasios tėvu (1902 metais jį pamokė ir padrąsino pradėti sakytojo veiklą). 1902-1903 metais politiniais sumetimais vokiečiai buvo užsimoję suardyti prūsų lietuvių surinkimą. 1903 metų pavasarį buvo sušauktas bendras susirinkimas Juraičiuose, kuriame turėjo būti pasmerkti pirmojo (ir vienintelio) išrinkto į Vokietijos reichstagą Jono Smalakio rinkėjai. Suvedžioti ir perėję į vokiečių konservatorių pusę Kr. Butkeraitis, M. Kybelka su keliais sakytojais reikalavo, kad Smalakio rinkėjai būtų nubausti ir nuo jų turi būti atimtas surinkimas. Dauguma sakytojų (Štrėkys, A. Baltris tėvas, Šepokas ir kt.) ryžtingai kovojo už lietuvių ir surinkimo vieningumą ir tai pasiekė. Jie įrodė, kad lietuviai rinkdami Smalakį veikė teisėtai pagal Konstituciją ir rinkimų įstatymą. Senasis surinkimas dar 20 metų liko vieningas. 1914 VII 18 d. Gėgžduose (Natkiškių par.) sakytojai iš Didžiosios Lietuvos ir Štrėkio gentys pastatė dėl atminimo ant jo kapo naują kryžių. Jam skirta 12 posmelių atsiminimo giesmelė Pone Diewe taw test garbē išspausdinta Swetyje (Svečias, 1914, 260). 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Kristupas Sudergaitis (m. 1932 ar 1933 Klaipėdoje?), klimkiškis sakytojas  iš Ragainės parapijos. Pagal A. Pėteraitį, gyveno Kinšiuose (Kinčiuose), kuriuose buvo nuodėmių židinys – karčema. Ten, dar nebūdamas sakytoju, įrengė surinkimų salę ir dirbo 10 metų. Kiekvieną sekmadienį prieš pietus laikydavo surinkimą. Tada buvo pakviestas į sakytojų būrį. Keliaudavo po kraštą sėjos ir dagos laiku. Apie dešimt savaičių išbūdavo kelionėje. Kelionės išlaidos buvo dengiamos aukomis. Jam sekėsi rinkti aukas misijoms, pvz., per 1912 VIII 15-1913 VIII 15 laikotarpį surinko 3 145 markes. 1903 metais kaip vienas iš 12 valdybos narių pasirašė draugijos Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė įstatus. Pirmaisiais metais kartu (visi trys vienu metu) su J. Plonaičiu ir A. Baltriu vadovavo 1904 III 4 d. įsteigtai draugijai Sandora. Buvo jos valdybos narys. 1905 metais kartu su kitais 17 kunigų ir sakytojų pritarė iš vokiečių kalbos verstai Jono Porsto knygai Pono Diewo Dušių Wedimai Keliu į išganytingą Amžią. Savo amžiaus pabaigoje buvo labai silpnas ir tuoj pat po Žodžio skelbimo užmigdavo. Aplankęs žmonos kapą, grįžęs namo atsigulė ir pradėjo vidurių pjovimu sirgti. Prieš mirtį paprašė giedoti giesmelę Visi žmonės tur mirti. Baigiant  giedoti pasibaigė ir jo žemiška kelionė. Kr. Sudergaičio sūnus vyskupas žuvo autoavarijoje.

K. Šapokas (Šepokas), klimkiškis sakytojas, raštijos darbuotojas, aktyvus peticijos dėl lietuvių kalbos teisių gynimo organizatorius. Gyveno Tilžėje. Išbuvo apie 40 metų sakytoju ir buvo Dievo apdovanotas sakytojas. Paskutinius kokius 5 metus jis buvo aklas, bet jis vis dėlto dar keliaudavo po susirinkimus, lydimas palydovo (Pėteraitis, 1952, 29). Jis Anusį Pėteraitį įvedė į surinkimą kaip sakytoją. 1902-03 metais politiniais sumetimais vokiečiai buvo užsimoję suardyti prūsų lietuvių surinkimą. Kartu su P. Strėkiu, A. Baltriu tėvu, K. Šepokas kovojo už lietuvių ir surinkimo vieningumą ir tai pasiekė. Įrodė, kad lietuviai veikė teisėtai rinkdami Smalakį pagal Konstituciją ir rinkimų įstatymą. 1905 metais kartu su kitais 17 kunigų ir sakytojų pritarė iš vokiečių kalbos verstai Jono Porsto knygai Pono Diewo Dušių Wedimai Keliu į išganytingą Amžią. Per 1912 VIII 15-1913 VIII 15 laikotarpį misijoms surinko 4200 markių. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje [E. Šepokas?] išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais. Vokiečių kalba aprašė vienos sunkiai sergančios moters likimą ir dievobaimingus regėjimus. Kilus susidomėjimui, autorius savo knygelę Dievo didi dyvai dabar praėjusiuose metuose (1917) išvertė ir papildęs išleido lietuvių kalba. Daugiau tokių lietuvių Mažosios Lietuvos knygos istorijoje nežinome.
Mikelis Šeklys (apie 1848-1932 XII 7), sakytojas, religinės literatūros vertėjas. Gyveno Ragainėje. 1896 metais Otto Mauderodė išspausdino jo iš vokiečių į lietuvių kalbą išverstas Dr. Mertyno Liutieriaus „Mišiu Knygas“ (LB, 1985, 730). Bendradarbiavo su Enziu Jagomastu, kuris XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje išleido dalį jo vertimų Trumpi kalbesei iš Mertyno Lutēriaus rasztų (1920, pakartojo 1926). Daug jų liko rankraštyje (LB, 1988, 124).

Jurgis Šilgalis (XVIII II p.-apie 1820-30), Dievo Žodžio sakytojas, eilėraščio autorius. Anot D. Kauno (1999, 184-188), prieš 1889 metus Tilžėje, H. Posto spaustuvėje buvo išspausdintas 43 posmelių eilėraštis Giesmele. Ak brolei jus krikščioniški… (6 p.), kuriame išreiškiamas konservatyvus autoriaus nusistatymas prieš Mažosios Lietuvos mokyklų reformą, ypač prieš jų supasaulietinimą. Manoma, kad eilėraštis parašytas apie 1820 metus, po to, kai Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III pasirašytu įsaku (1817 XI 3) buvo pradėta švietimo reforma.

Jurgis Tarvydas (apie 1850-1930 Plikiuose), klimkiškis sakytojas. Savo veiklą pradėjo tuo metu, kai visoje Mažojoje Lietuvoje dar labai žydėjo surinkimai, o ypač Senasis surinkimas buvo ypač visų gerbiamas. Nebuvo kaimo visoje Mažojoje Lietuvoje, kur nors vienas gyventojas šitam surinkimui nebūtų pašventęs savo širdies ir namų. […] Jis  ligi sawo Amžiaus galo kasdien melsdavo už tai, kad wėl atgytų Meilė į šitą dwasiškąją mūsų šio krašto Gadynę, kur Diewo Baimė wisus Namus waldė, ir Meilė į ewangeliškąjį Tikėjimą wisų šio Krašto Lietuvių Szirdis pildė (MLK, 1931, 76-77). Per 1912 VIII 15-1913 VIII 15 laikotarpį misijoms surinko 350 markių.

Jonas Tautoraitis, sakytojas, vertėjas, giesmių kūrėjas. Gyveno Karaliaučiuje. Buvo vienas paskutiniųjų piečiau Nemuno dirbusių lietuvių autorių. 1919 metais siūlėsi padėti Sandorai. Sudarė 93 brangių giesmelių… rinkinį (1922). Jį sudarė nesklandžiai atlikti vertimai. Po kelerių metų šiek tiek papildytas ir pavadintas 95 brangių giesmelių… rinkinys išėjo Žiliuose (paskutinis lietuviškas J. L. Sakučio knygyno leidinys, apie 1930). Knygininkas pasistengė išleisti giesmyną todėl, kad autorius buvo Karaliaučiaus lietuvių sakytojas ir taip pat susijęs su Tauragės evangelikais liuteronais.  Knygoje išspausdinimo data nenurodyta, tačiau tikriausiai ji išleista 1930 metais (Kaunas, 1996, 533). J. Tautoraičio giesmynas buvo apipavidalintas kaip savarankiškas spaudinys – turėjo antraštinį lapą, paginaciją, turinį. Dėl to knyga plito ir atskirai, ne vien kaip priedas (Kaunas, 1996, 619). 1934 metais susirašinėjo su E. Jagomastu, žadėjo pateikti originalių arba iš vokiečių kalbos verstų giesmių.

Mikelis Treicas (1833-1897 XII 29), klimkiškis Dievo Žodžio sakytojas iš Gaidelių (Šilokarčemos aps.). Surinkime veikė 15 metų. Pirmasis 1895 metais pasiūlė siųsti kitais metais deputaciją į Berlyną ir pats rinko parašus peticijai dėl lietuvių kalbos teisių (buvo surinkta 27 765 parašų). Ak, kiek turėjo jis čion kalbėti ir raginti, kol tas darbas galiausiai pradėtas tapė. […] ir pats gelbėjo vardus rinkti […] Jau per daugel metų tankey ligos sloginams buvo (Kaimynas, 1898, 9-10). Po Kalėdų švenčių dar laikė surinkimą pas ūkininką Karalių Šyšgiriuose (Verdainės par.), o kitą dieną mirė. Surinkimą prieš laidotuves laikė broliai J. Pilibaitis iš Petrelių, o po laidotuvių Kr. Simonaitis iš Cintjoniškių (dab. Šilutė). M. Treicas parašė 2 giesmes „Jau grabe guliu, įkapėms rėdytas“ [Giesmyno Trečioji dalis, nr. 142, 1930 ir 1936 – aut. past.] ir „Jau saldzey miegok“ [„Taigi jau miegok“, Trečioji dalis, nr. 148, 1930 ir 1936, abiejų autorystė abejotina – B. Ž.]. Tiedvi giesmi randami kaip priedai prie 3. dalies lietuviškųjų Giesmių knygų paskutinio atspaudimo [1897 – aut. past.]. Tiedvi giesmeli tape ir prie jo grabo giedoti. Tos giesmės yra ir dabartiniame giesmyne (nr. 286, 319, 1997). 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Mikelis Trupaitis (Tropatis, Trupatis) (m. 1883 I 5 Kretingalėje), ūkininkas, klimkiškis sakytojas. Iki 1872 metų, gal ir vėliau, gyveno Prūseliuose, paskui Stulbeikiuose, Kretingalėje. Per 40 Metû jis yra Surinkimui tarnawęs ir Žodyje bei Giedojime ypatißkomis Dovanomis ißrēdytas buwęs. Szlowna Giesmelē ant jo Smerties (5. Januar 1883) sutaisyta, randasi Pasiuntinystēs Laißkeliůse 1883 (Gaigalaitis, 1904, 38). Rengė (redagavo) ir platino religinę literatūrą. Redagavo ir rūpinosi leidimu bei platinimu J.Arndto knygos Šešios knygos apie tikrą krikščionumą (1864), Frydricho Kuršaičio redaguotą Naujojo Testamento (1865) leidimą, redagavo Dovydo Ploniaus verstas Mišių knygos (5-9 leidimai, 1878, 1884, 1890, 1895, 1900 Tilžėje ). 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Dovas Voska (m. apie 1893), klimkiškis sakytojas iš Stulbeikių, Tilžės aps. Stropus ir wiernas Kareiwis tarp sakytojų yra ir Sziporius Woska iš Stulbeikių buwęs; tikt jo ißkalbestis buvo sunki (Gaigalaitis, 1904, 38). 1891 metais buvo komiteto narys, kuris pradėjo rinkti parašus didžiajai peticijai Prūsijos švietimo ministeriui. Po tuo prašymu pasirašė 19 537 Prūsų lietuviai. 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Ziesdraitis (Žiesdraitis), ūkininkas iš Skirvytės, klimkiškis sakytojas. Buvo mažas, liesas, pabalusiais skruostais. Turėjo kalbėjimo dovaną. Ūkį paliko žentui, kad darbų netrukdomas galėtų skelbti Dievo Žodį. Apkeliaudavo kraštus nuo Klaipėdos iki Labguvos. Sugebėdavo pakartoti ką tik girdėtą kunigo pamokslą. Pačioje Skirvytėje paprastai šeštadienio vakarą mokykloje laikydavo surinkimą, bet nebuvo didžioj garbėj laikomas: Prarakas [pranašas – aut. past.] savo tėvißkėj menk tegarbinams! (Gaigalaitis, 1904, 37). Kai policija norėjo jį priversti gauti iš jos leidimą laikyti surinkimus, tai Ziesdraitis nukeliavo į Karaliaučių ir konsistorija suteikė jam teisę be policijos leidimo, tik pritariant kunigams, laikyti surinkimus. Apie jį precentorius, vėliau  kunigas Rademacheris rašė savo straipsnyje Gyventojai apie Rusnę Lietuvoje 1857 metais: Kai pasirodo apsiavęs klumpėmis ir apsivilkęs baltomis milinėmis kelnėmis su mėlynu žaku [švarku – aut. past.], sunku numanyti jį turint ugningą dvasią. Jis patiesia ant stalo baltą staltiesę, atsiskleidžia Bibliją, atsiklaupia maldai, kurią jis meldžia su surinkimininkams įprastu verkiančiu, dūsaujančiu bei aimanuojančiu tonu, bet visuomet grynoje Biblijos dvasioje (Gaigalaitis, 1904, 35). Ziesdraitis paskiau perskaito teksto žodžius, dažniausiai pranašų grasinančius, dar kartą pasimeldžia ir pasimeldęs užgieda Šventas… Tada pradeda Žodį kalbėti. Jis sušyla, nusiriša kaklaskarę, nusimeta švarką, o prakaitas srovėmis jam nuo kaktos teka, kai jis griausmingais žodžiais, kurie jam nuostabiai plaukte plaukia, vaizduoja atpuolimą nuo Jėzaus ir aiškina teksto žodžius […] Biblijos pavyzdžiai ir posakiai visuomet jam pasisiūlo. Giesmyno jis nelaiko rankoje, bet galvoje (Gaigalaitis, 1904, 36). Visur surado pritarimą. Jo surinkimai, beje, būdavo per ilgi ir nuvargindavo, bet lietuvininkams patiko tas jausmingumas. Tačiau ir jie norėdavo atsikvėpti nuo klausymo ir pačiam kalbėtojui leisti pasislėti. Ziesdraitis būtų buvęs labai naudingas pasiuntinys [misionierius – aut. past.] ir nesvietißkai daug tarp pagonų ißtaisytu (Gaigalaitis, 1904, 36). 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

M. Žvilius (Szwilius, Szwilis) klimkiškis sakytojas iš Smilgynų (Klaipėdos aps.). 1874-75 metais buvo labai lietingi metai, dideli tvanai sunaikino derlių. Bet tais metais Wangemanno misijai su kitais sakytojais surinko 1 866 markes. Per 1912 VIII 15-1913 VIII 15 laikotarpį surinko 200 markių. 1903 metais kaip vienas iš 12 valdybos narių pasirašė draugijos Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė įstatus. 1905 metais kartu su kitais 17 kunigų ir sakytojų pritarė iš vokiečių kalbos verstai Jono Porsto knygai Pono Diewo Dušių Wedimai Keliu į išganytingą Amžią. 1924 XI 15 d. Klaipėdoje sudarytų draugijos Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo įstatų priede Evangeliški surinkimai Lietuvoje  išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Taigi, kaip matyti, sakytojai Mažojoje Lietuvoje buvo itin ryškios ir spalvingos asmenybės savo gyvenimu ir veikla. Jie labai nusipelnė savo kraštui ir tautai: kas sukurtomis giesmėmis ar leidžiama spauda, kas prisidėjimu prie įvairių peticijų arba įstatų įtvirtinimo. Tačiau, juos visus vienijo vienintelis dalykas: didžiulė meilė lietuvių kalbai ir Dievui.

Dar apie surinkimus ir sakytojus žr.: Surinkimai Mažojoje Lietuvoje http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=185

Surinkimai ir Bažnyčia

Mažojoje Lietuvoje oficialioji Evangelikų liuteronų Bažnyčia baiminosi dėl surinkimininkų atsiskyrimo. Įvairios jų grupės veikė gana savarankiškai, nesileido kontroliuojamos. Buvo susirūpinta, kad jos gali tapti net visiškai savarankiškos. Bet tik Kr. Kukaičio įkurta Rytų Prūsijos evangėliškų maldų draugija apie 1895 metus pasitraukė iš Bažnyčios. Visi kiti Dievo Žodžio sakytojai ir jų sekėjai pasiliko Bažnyčioje ir toliau reiškėsi parapijose, bet nevengė kritikuoti Bažnyčią, ypač peikė jos supasaulėjimą (Hermann, 2000, 63). Dėl to ne visada sugyvendavo su savo parapijų kunigais. Bažnyčia visą laiką svyravo nenuspręsdama, kaip elgtis su surinkimininkais: girti už stiprų tikėjimą ar peikti už savitą Biblijos supratimą. Kunigams įsakyta kontroliuoti sakytojų veiklą ir pranešinėti konsistorijai apie padėtį. Kita vertus, Bažnyčia anaiptol nenorėjo sunaikinti surinkimininkų, nes tai buvo patys religingiausi žmonės. Norėta tik juos kontroliuoti ir sulaikyti Bažnyčioje. Būdami gerai organizuoti ir turėdami pakankamai pajamų, surinkimininkai drąsiai keldavo savo reikalavimus.

Pamaldos namuose, o ne bažnyčioje, neprieštaravo Biblijai, nes, kaip jau buvo minėta, Evangelija pagal Matą 18, 20 irgi skelbė: Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų.

Lietuviški surinkimai veikė su Bažnyčia išvien, bet nebuvo bažnytinės valdžios žinioje. V. Kavolis pažymi, kad iš trijų pagrindinių surinkimų dalių viena – jurkūniškiai – buvo labai su bažnyčia susiję, antroji – klimkiškiai – dažnai konfliktuodavo su liberalesniais kunigais asketiško gyvenimo būdo siekdami, trečioji – kukaitiškiai – iš dalies atmetė Bažnyčią ir dažniausiai nesilankydavo pamaldose. Pastarieji laikytini vieninteliu nebažnytiniu (t. y. „nepriklausomu“) religiniu sąjūdžiu lietuvių istorijoje (Kavolis, 2001, 472).
Vis dėlto, surinkimai kai kuriuos žmones atitraukdavo nuo bažnyčios lankymo, vienas kitas sakytojas, ypač kukaitiškiai, kritikavo kunigus, nesutiko arba savaip aiškindavo kai kurias Biblijos tiesas. Su Bažnyčios pritarimu XIX amžiaus pirmoje pusėje keliaujantiems sakytojams taikytas valkatavimo įstatymo „pažeidimas“ (Juška, 1997, 193).

Kaip jau minėta, remiantis 1862 spalio 31 d. konsistorijos ir policijos susitarimu, pavieniai sakytojai ir surinkimai, nepalankūs Bažnyčiai, valdžios pareigūnų buvo persekiojami. Siekdama varžyti surinkimų veiklą, valdžia taikė piniginių baudų ir laikinų areštų sankcijas.

Jau rašyta, kad 1876 V 29 d. buvo išleistas Bažnyčios reskriptas, kuris nurodė visų vyskupijų kunigams nedrausti namų pamaldų ir saugotis konfliktų su surinkimininkais.

Kai kurie sakytojai veikė atskirai, pvz., Duobaitis ir Didlaukys (misionieriaus Dovydo Didlaukio (1836-1897) brolis Stalupėnų krašte), kurie iš pradžių sekė Jurkūnu. Dar kiti įkūrė savo surinkimus, kurie iß dalies ar ir visißkai Bažnyčios prießininkais stojosi (Gaigalaitis, 1904, 53). Tai Petriko (petrikiškių) surinkimas (žr. Kiti surinkimai), Nagio surinkimas (žr. Kiti surinkimai) ir Gailėnų surinkimas (Dangėlo Gailiaus sekėjai veikė Labguvos krašte. Tik šie sakytojai turėjo būti nevedę. Surinkimininkai vyrai dėvėjo tik pilkus arba nespalvotus drabužius, surinkimus laikydavo tik šventomis, ne darbo dienomis).
Bažnyčios priešininkai buvo Dovas Laukantas (m. po 1904) (žr. Kiti surinkimai), Endrikis Kalvaitis (1837-1915), kuris su savo sekėjais 1904 metais persikėlė net į Šveicariją (žr. Kiti surinkimai), ir iš dalies kukaitiškiai (žr. Kukaitiškių surinkimas). V. Gaigalaitis gana greitai pakeitė savo nuomonę apie kukaitiškius. Vokiškame variante Kr. Kukaitis aprašytas skyriuje Apie sakytojus, kurie iš dalies Bažnyčios priešininkais stojosi, o lietuviškame jam skirtas atskiras skyrius, kuriame apie šį sakytoją ir jo sekėjus jau rašoma pakančiau.

Taip pat veikė baptistų (sakytojas Dovas Skėrys (1864-1929)) (žr. Sakytojai (jų gyvenimas, veikla)), sekmininkų (vadovas Gailius iš Verdainės) ir kitų sektų (skirtwierų) surinkimai.

Surinkimininkai, kartais nors ir persekiojami, liko ištikimi savo Bažnyčiai. Pasidarbavo dėl jos gerovės, kai kur papuošė apleistus altorius, nesutardami vengė pasaulietiškų teismų, vienas kitą broliškai mylėjo, rūpinosi giesmių ir dvasiškų knygų leidimu bei platinimu, budino susirūpinimą pagonių misijomis, ypač mėgo giedoti giesmes lietuviškomis tautinėmis melodijomis. Jiems labiau patiko savi surinkimai negu bažnytinės pamaldos su menkai lietuvių kalbą mokančiais kunigų pamokslais. Bažnytißka Miße, kuri labjausei tikt Pusę Adynos tetrunka, jiems rodosi per trumpa (Gaigalaitis, 1904, 42). Todėl žmonės norėjo dar pasiklausyti Dievo Žodžio surinkime, suėję į netoli gyvenančio surinkimininko namus, po pamaldų bažnyčioje.

Senieji tikrieji maldininkai buvo blaivūs, darbštūs ir ištikimi. Jie giliai apmąstydavo religinius klausimus, aptardavo šiuos su savo dvasininku. Surinkimininkai mielai ir stropiai lankydavosi ypač mėgstamų kunigų laikomose pamaldose bažnyčiose, atlikdavo būtinas bažnytines apeigas (krikštą, konfirmaciją, santuoką, išpažintį), o po jų ir prieš jas dar melsdavosi surinkimuose. Kiekvienas krikščionis buvo įpareigojamas bei turėjo skatinti ir kitus, ypač savo artimuosius, mokyti, drausminti, graudenti, už juos melstis, už jų išganymą pagal išgales rūpintis.

Kaip matyti, žmonės, nors labiau mėgę ir teikę didesnį dėmesį surinkimams namuose, negalėjo visiškai atsiriboti nuo bažnyčios.

Literatūros tyrinėtojai įvairiai pažymi surinkimų fenomeną. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje amžininkai dažnai užsimena apie surinkimininkus. Kaip minėta, ypatingą dėmesį pietistams yra skyręs V. Gaigalaitis, kuris Rytprūsių evangelikų liuteronų Bažnyčios konsistorijos 1902 metų nutarimu, ištyrė ir įvertino surinkimų reikšmę. 1904 metais Tilžėje pasirodė jo knyga Ewangeliβki Surinkimai Lietuwoje.

Joje autorius plačiai aprašė surinkimininkų pamaldų struktūrą, pietistų veiklą ir spausdintą literatūrą religijos reikalams. Ši knyga apgynė kritikuojamųjų surinkimininkų veiklą. Po to santykiai tarp Bažnyčios ir surinkimininkų greitai vėl pasidarė normalūs.

Surinkimininkų gyvenimo būdas, papročiai, pažiūros

Surinkimininkai, (kartais dar vadinami maldininkais) Mažosios Lietuvos evangelikai liuteronai, rengę pamaldas (surinkimus) privačiuose namuose. Dauguma buvo ūkininkai, žemės ūkio darbininkai, žvejai, nedaugelis – amatininkai, miesto verslų darbo žmonės. Atsirado XVIII amžiaus II ketvirtyje; veikiami pietizmo perėmė zalcburgiečių, atkeltų į kraštą per XVIII amžiaus I pusės kolonizaciją, religines tradicijas. Surinkimuose melsdavosi ir giedodavo lietuviškai, klausydavosi sakytojo lietuviškų pamokslų. Šias pamaldas noriai be prievartos lankė. Taip pat atlikdavo ir visas priedermes bažnyčioje. Giedodami, kalbėdami širdies maldą ir apmąstydami Šventąjį Raštą surinkimininkai rado atgaivinimą Kristuje, džiaugsmingo tikėjimo, linksmos vilties amžinybei, tikros broliškos meilės praktiniame gyvenime, paguodos, dvasinio pasitenkinimo ir nuraminimo savo sielai, nes pagrindinis žmogaus uždavinys yra visada garbinti ir džiaugtis Dievu per amžius. Ilgametis Skirsnemunės parapijos kunigas, buvęs sakytojas, Jonas Okas prisiminė senus laikus, kai tokį pavasarį atsiverdavo langai, iš kurių sklido surinkimo giesmė. „Ten, kur žmonės gieda, nebijok nakvoti, nes kur žmonės blogi, nenori giedoti“ (Kaltenis, 2005, 1). Surinkimininkai buvo maldingi, nuolankūs, savyje užsidarę, blaivūs, kuklūs, darbštūs, garbingi, sąžiningi, dori, ištikimi Dievui (be Jo žinios nė vienas plaukas nuo galvos nenukrentąs) ir valdžiai. Malda, neturtas, pasninkas, artimo meilė, gailestingumas, teisingumas, dorovė, savitvarda, kantrybė buvo surinkimininkų religingumo ir aukštos moralės principai.

Surinkimininkai sielvartavo, kad jų vaikai ėjo į vokiškus pasilinksminimus, dukterys puošėsi vokiškais drabužiais, t. y. nenorėjo savo vaikų matyti […] nedorais ir […] smerkė tuos, kurie ėmė gėdytis savo motinos kalbos (Čiočytė, 1999, 63).

Krikšto metrikų knygoje 1744 metais sausio 5 d. K. Donelaitis taip rašė: man taip klojasi, kaip senajam Saliamonui, Patarlių knyga 30, 7. Nurodomoje Biblijos vietoje (Patarlių knyga) sakoma: Dviejų dalykų meldžiau tave, neatsakyk man pirma, negu mirsiu. Tuštybę ir melagingus žodžius atitolink nuo manęs. Neduok man elgetystės ir turtų, tik suteik man, kas reikalinga pragyventi (Donelaitis, 1965, 473). Tai labai tinka apibūdinti ir surinkimininkų būdą.

Surinkimininkai religiją siejo su savo kaimu, savo žeme ir savo gimtąja kalba. Tokių religinių nuostatų veikiama kaimo gyventojų moralė buvo labai aukšta, galėjo išlaikyti savo tapatumą ir tuo jie jautėsi pranašesni už vokiečius. Tačiau jų tautinė savimonė buvo menka, reiškėsi tik per kalbą. Iš dalies surinkimininkai padėjo Mažosios Lietuvos lietuvininkams išlaikyti gimtąją kalbą ir kultūrą; kai kurie iš jų leido pietistinę literatūrą, dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje veikloje.

Pietistinė pažiūra mokė dirbti kiekvieną darbą rimtai ir susikaupus; pietistiškai žvelgiant – kiekvienas, atliekantis darbą su atsidėjimu ir susikaupęs, turi patirti pasitenkinimą kasdieniniame darbe. Čia, anot pietizmo, glūdi moralinė darbo prasmė: kiekvienas turi stengtis darbą atlikti gerai ir sąžiningai. Nėra prasto darbo, visi darbai, kad ir kokie būtų nemalonūs, yra iš Dievo malonės.

Surinkimininkų askezę ir požiūrį į pasilinksminimus yra aprašęs V. Gaigalaitis: Pirmesniůse Czesůse Surinkimininkai labai nůbaźnai elgesi ir wien tarp sawo dwaißku Draugu artimoje Draugysteje laikesi, Szwentomis Dienomis prieß Diewo Szlužbą jie susirinkdawo prie Bažnyczios ypatiškose Wietose, pasikalbėdawo apie sawo Dußių Ißganimą, savo Prisiwertimą, apie Pagundymus bei Wargus (Gaigalaitis, 1904, 44). Smagiose draugijose jie nesilankydavo ir retai dalyvaudavo net ir artimųjų vaišėse ar vestuvėse, jeigu ten Dievo žodis nebūdavo sakomas. V. Gaigalaitis  apie surinkimininkus taip rašo: Linksmoje Draugystėje jie nelankydawos ir tikt retai teeidavo ant Szesnių bei Swodbų, kad ir pas artimus Gentis, jaigu ten Diewo Žodis nebudawo vartojamas. […] Berods Pasielgime ne wisi Surinkimininkai nebartini; kelintasis myl Gėrimą, kelintasis kitokiu Budu yra puolinėjęs (Gaigalaitis, 1904, 44-45, 65). Deja, pastarieji gėrimai ima užleisti vietą degtinei, kurią gamina atsikėlėliai zalcburgiečiai.

Kaip buvo minėta, šokiai ir dainavimai surinkimininkų buvo laikomi didele nuodėme. Dėl jų pakito senieji lietuvininkų papročiai. Szesnys, pirma czielą Nedėlę ir dar ilgiaus trunkanczios, kuriose Sweczei daugiaus pasilinksminę, walgę ir gėrę yra, ne kaip dera  ir patogu, tapė sutrumpintos; linksmieji Abrozdai, Ißsirėdymai bei Žaimojimasi prie Swodbų liowėsi ir jų Wietoje stojosi Giedojimai bey Maldos wyriausių Daiktų (Gaigalaitis, 1904, 46-47). Dorybė tarp lietuvininkų kilo iš surinkimų. Sakytojai neidavo į tuos namus, kuriuose būdavo Brangwynas laikomas. Jis anksčiau kiekvienuose namuose būdavo daromas ir, kad gausiai netaptų geriamas, sakytojai buvo nusprendę tų namų nelankyti. Jeigu koks Surinkimininks apsigėręs ir per tai Papiktinimą dawęs budawo, tad Sakytojei Walandą pas jį nesilankydawo, ir jeigu jis savo Elgime neatsimainydawo, tad jam Surinkimas budawo wisißkai atimtas (Gaigalaitis, 1904, 46). Pasak V. Gaigalaičio, žmonės dėl girtavimo ir šventos dienos nešventimo būdavo korawojami, turėdavo prie bažnyčios durų stovėti su geležine grandine ant kaklo. Vėliau viskas pasikeitė; dabar wėl ir Pywo ir Wyno (ypač Mußkotwynio) net ir Sakytojų  Namuse ant Stalo pastatoma (Gaigalaitis, 1904, 48).

Ryškus pietizmo programos akcentas – visiškas susilaikymas nuo svaigiųjų gėrimų ir rūkymo, o maisto atžvilgiu laikomasi pozicijos, kad turi būti valgoma tik tiek, kiek kūnui reikalinga.

Padorus, pamaldus, patinkantis Dievui, elgesys darė įtaką aplinkiniams, kurie dar nebuvo surinkimininkai: Budai bey Paproczei tarp Surinkimininkų wartojamieji, pamažu ir ant tų persikėlė, kurie su Surinkimais nieko Darbo neturėjo. Szie ißpažino bey regėjo, kaip wiežlybai, tykai bey patogei Surinkimininkai elgesi; toktai jiems patiko ir jie pradėjo ßių Paweikslą sekti, ypacz Moters (Gaigalaitis, 1904, 48). Ne tik lietuvininkai, bet ir kai kurie vokiečiai, perėmę sektinus padorumo papročius, patys tapo surinkimininkais.

Dievo Žodžio sakytojai lietuviškomis pamaldomis stabdė lietuvių nutautėjimą ir palaipsnišką vokietinimą. Surinkimininkų ir Žodžio sakytojų – šių liaudies apaštalų, veikimo šaknys lietuvybei buvo daug gilesnės, negu išviršiniai visiems matomieji lietuviškojo pasireiškimo spalvingieji žiedai. Tada dar lietuvių tautiškasis susipratimas buvo nežymus ir jie siekė ne pasaulietiškųjų dalykų; visų pirma ieškojo Viešpaties gyvojo Dievo – sielai siekė ramybės ir išganymo. Surinkimininkų veikimas savo turiniu tapo giliai religinis ir tiktai savo veikimo būdu pasidarė kukliai lietuviškai tautiškas. Į kitus „svietiškus“ kaimo žmones nesurinkimininkus žodžio sakytojai žiūrėjo atlaidžiai. Jų silpnybes ir negeroves pateisindavo – esą tai Dievo valia, manė, kad ne kiekvienas gali būti Šventosios Dvasios surinktas tokioms sunkioms maldininko pareigoms (Žostautaitė, 1997, 52).

Surinkimininkai apsirengimui pirktą margą arba juodą medžiagą laikė nuodėmė, kadangi tuo žmogaus dvasia pasididžiuoti galinti (Pėteraitis, 1905, 25). Viešpats mokęs žmones ir savo mokytinius nusižeminti ir paklusti, statydamas pavyzdžiu kūdikio mažumą. Viešpats savo paties pasižeminimu žmonėms rodęs, kad jie neturi laukti atpildo. Kai kurie sakytojai naudodavosi vien tik balta, bet ne marga patalyne. Jie buvo žinomi viso krašto surinkimo priėmėjų. Surinkimų šeimininkė jiems margus patalus turėdavo įkišti į baltus užvalkalus. Tada jie manė galį miegoti be sąžinės apsunkinimo (Pėteraitis, 1952, 25). Pasak V. Gaigalaičio, viskas kas margai austa atmesta, o senieji lietuviškieji drabužiai buvo visiškai margi. Vietoje marginių privalėjo juodus arba pilkus drabužius dėvėti. Surinkimininkai ypač piktinosi raudonais aprėdais: nės kadangi Pons Jėzus sawo raudonąjį Kraują už Griekininkus praliejęs buwo, todėl tie, kurie per jį ißganytais pastoti geidawo (Gaigalaitis, 1904, 48-49). Tad vengė raudonus drabužius dėvėti. Išnyko Tilžės krašte nešiojamos pamuštinės. Tai buvo gražus, ilgas iki pat žemės moterų drabužis, aptaisytas prie apykaklės ir pečių ūdrų kailiais, išadytas auksinėmis juostelėmis. Plati, margai austa juosta su ilgais kutais juosė šį drabužį, kurį kiekviena nors kiek turtingesnė marti norėdavo įsitaisyti. Išnyko ir Szanslepelei, išnyko ir platūs išrašyti galvos kaspinai. Mergaitės liovėsi dėjusios vainikus ir galvas ėmė baltomis bei juodomis skepetomis dengtis, kurių Galus Mergos po Smakru, Moters ant Sprando surißdawo. – Klaipėdißkių Aprėdalai esą tie patys pasilikę, nes jie ir Senowėje niekum ypatißkai neißsiženklinę (Gaigalaitis, 1904, 48-49).

Kaip jau buvo minėta, sakytojas spręsdavo ginčus tarp surinkimininkų, nes kreiptis į teismą – gėda. Pasaulietiškos dainos ir šokiai, įvairūs žaidimai, puošnūs margi rūbai [pagal sakytoją A. Pėteraitį net juoda spalva buvo nepageidautina, tačiau V. Gaigalaitis teigė, kad buvo nešiojami ir juodi bei pilki drabužiai – aut. past.], alkoholio vartojimas, kelių dienų vaišės ir garsus juokas buvo nuodėmė.
Surinkimininko plaukai turėjo būti tik aplinkui apkirpti ir griežtai persklęsti per vidurį, o ne šone. Dėl to buvo užsipultas Martynas Keturakaitis, vėliau tapęs kunigu Tauragėje ir JAV. Tik kunigas prof. Fr. Kuršaitis išsprendė šį klausimą. Taip pat būdavo draudžiama nešioti ir barzdą, kaip puikybės požymį, bet kunigui V. Gaigalaičiui savąją pavyko išsaugoti.

Surinkimininkai rūpinosi religinių laikraštėlių ir knygų leidimu bei platinimu. Jie kasdien skaitė Bibliją, Jono Arnto Rojaus darželį, mišknyges, o psalminės knygos (giesmynas – Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai) namuose, kaip ir surinkimuose, buvo mielai naudojamos. Kreiptis į pasaulietinį teismą surinkimininkams buvo gėda (stengdavosi tarpusavio ginčus išspręsti patys arba padedami sakytojo). Tačiau vieną nedovanotiną ydą šitie, nei alkoholio, nei tabako nevartoją, lietuviškieji puritonai turėjo: vengė lietuviškų liaudies dainų, kaip nuodėmės, kaip šėtono padarinio. Surinkimininkai noriai ir su džiaugsmu rėmė pagonių misijas pinigais. Tokių buvo ir Paprūsėje (Didžiojoje Lietuvoje).

Pagrindinės lietuvininkų evangelikų liuteronų surinkimininkų šakos, kaip minėta: Klimkiškiai, klimkėnai arba Senasis surinkimas ir jurkūniškiai. Buvo dar ir kukaitiškiai, kurie surinkimus laikė lietuvių, vokiečių ir lenkų (mozūrų) kalbomis. Įvairios sektos (baptistai ir kt.) taip pat turėjo savo surinkimus.
Vyraujantis to meto feodalinės šviesuomenės nusistatymas neigiamai vertinti liaudį bei jos papročius neišnyko ir XVIII amžiuje. Neigiamos pažiūros į liaudies poetinę kūrybą, stiprinamos pietizmo įtakų, buvo giliai įsikerojusios. Jas palaikė dauguma feodalizmo šalininkų. Šių pažiūrų atstovų nemažai liko iki šimtmečio pabaigos (Gineitis, 1990, 128). Tikybinis pietizmas atitolino surinkimininkus nuo pasaulietinės ir tautinės kultūros, prisidėjo prie lietuviškų papročių, pasakų, mįslių, priežodžių, dainų ir margų (ypač piktinosi raudonos spalvos apdangalais, nes Jėzus buvo savo raudonąjį kraują už griekininkus praliejęs) tautinių drabužių dėvėjimo nykimo. Nešiodavo tik pilkus arba juodus drabužius. Surinkimininkai ir sakytojai aktyviai rinko parašus peticijoms dėl teisės lietuviškai mokyti vaikus mokyklose. Jie ypač mėgo giedoti giesmes. Lietuvininkai turėjo daugiau kaip 1 000 giesmių, giedamų daugybe balsų savita savo krašto melodija.

Taip surinkimų dvasia pavergė ne tik lietuvių evangelikų širdis, bet ir surado kelius į lietuvių kaimynus – vokiečius bei mozūrus. Sakytojo Kr. Kukaičio surinkimas pramynęs reikšmingus takus toli į vakarus iki Vestfalijos kasyklų Vokietijoje, o pietuose į Mozūrų žemę vėliau išaugo į tarptautinį lietuvių-vokiečių-mozūrų surinkimą (žr. Kukaitiškių surinkimas).

Lentelėje pateikiamas surinkimininkų skaičius pagal vyskupystes

Vyskupystė Gyventojų skaičius Lietuvininkų skaičius Priklausė įvairiems surinkimams:

Klaipėdos 51 144 23 914 7 260
Šilokarčemos 38 750 23 800 5 300
Tilžės 77 240 24 770 3 250
Lankos 48 990 8 870 720
Labguvos 51 656 9 594 2 310
Ragainės 59 346 15 250 1 700
Pilkalnio 44 700 3 090 605*
Stalupėnų 42 042 580 710*

Iš viso: 413 868 109868** 21 855

Lentelėje pagal V. Gaigalaitį (XX a. pr.) skaičiuoti tik suaugusieji, jei būtų pridėti dar vaikai ir paaugliai, tai surinkimininkų skaičius padidėtų bent dvigubai ar trigubai.

* Daugiausiai ten buvo kukaitiškių vokiečių.
** Oficialiai Mažojoje Lietuvoje 1901 metais gyveno 119 868 lietuvininkai.

Manoma, kad XX amžiaus pradžioje surinkimams (su vaikais) priklausė apie 40% Mažosios Lietuvos lietuvininkų. 1925 metais Klaipėdos krašte iš 71 984 lietuvių ir klaipėdiškių surinkimininkų buvo 15 360, arba 21,3% visų evangelikų. O 1935 metais veikė 40 sakytojų ir 300 surinkimų vietų, iš jų lietuviškos orientacijos 20 sakytojų ir 150 surinkimo vietų.

Kaip jau buvo minėta, surinkimininkai iš pradžių rėmė Lietuvos siekius įsitvirtinti Klaipėdos krašte, bet vėliau dalis iš jų palaikė vokiečių poziciją. Kaip jau rašyta, 1939 metais Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą buvo uždrausta ir lietuviškų surinkimų veikla.

Po II pasaulinio karo, kai visi Mažosios Lietuvos kunigai (išskyrus vieną, bet jis prie altoriaus nebestojo) ir vyskupai pasitraukė į Vakarus, sakytojai ir surinkimininkai pakėlė jų numestą Kristaus Bažnyčios vėliavą, rizikuodami savo ir šeimos narių gerove bei gyvybe, atkūrė ir įregistravo daugelį Klaipėdos krašto bažnyčių bei stojo prie jų altorių. Jie išsaugojo ne tik lietuvybę, bet ir evangelikų liuteronų tikybą.

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje surinkimininkų judėjimas pasiekė didelio masto veiklą.

Šis lietuviškasis gyvo tikėjimo, stropios meilės ir tvirtos vilties judėjimas dvasiškai nusiteikusios kunigijos, iš pačių lietuvių kilusios, buvo palankiai sutiktas ir remiamas, tačiau kunigams amatininkams jis kėlė nerimastį bei pasipriešinimą.

Surinkimininkų parengtos ir naudotos knygos, sukurtos giesmės, periodiniai leidiniai

Dėl pietizmo ir ortodoksijos varžybų įvyko nemažas poslinkis XVIII-XIX amžių laikotarpio Mažosios Lietuvos lietuvių raštijoje. Plintant Rytų Prūsijos švietimui, reformuojant ir plečiant mokyklas, ypač pradines, gausėjo skaitytojų, susidarė geresnės sąlygos didesnei lietuviškų raštų paklausai atsirasti (Gineitis, 1990, 106).

Šviečiamosios epochos idėjų veikiami, lietuvių dvasine kultūra ėmė domėtis kitataučiai. Autorių pagausėjimui įtakos turėjo 1736 metais įvestas privalomas pradinis mokslas. Tam prireikė išleisti Mažosios Lietuvos vertėjų ir redaktorių parengtų elementorių, kitų mokymo priemonių. Mokymo literatūros autoriai daugiausia buvo precentoriai – dvasininko vietos laukiantys Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakulteto Lietuvių kalbos seminaro auklėtiniai.

Lietuvių kalbos seminarą ir jo nuopelnus lietuvių raštijai labai sunku įvertinti. Seminaras buvo įkurtas remiantis Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I 1718 metų birželio 27 dienos nurodymu pagerinti teologų rengimą. Jis pradėjo veikti 1723 metais.

Tai, kad 1807 metai yra tikroji dviejų istorinių epochų skiriamoji riba, rodo ir autorių kontingentas. Po baudžiavos Prūsijoje panaikinimo jo sudėtis iš esmės atsinaujino. Išimtis liko tik knygų sudarytojas ir vertėjas K. E. Mertikaitis, aktyviai spausdinęsis visą XIX amžiaus pirmąjį ketvirtį.

Pagal D. Kauną, per 1808-1919 metus apskritai spaudoje reiškėsi 192 Mažosios Lietuvos lietuviškų knygų darbuotojai – autoriai, vertėjai, sudarytojai ir redaktoriai. Jų gretos gausėjo nevienodu tempu.
Nauji autoriai iškilo daugiausia religinės literatūros vertimų sąskaita. Mažosios Lietuvos knygos istorijoje į lietuvių kalbą verstų kūrinių autorius buvo žinomas vienintelis lietuvis – pietistų veikėjas ir aktyvus peticijos dėl lietuvių kalbos teisių gynimo organizatorius K. Šepokas (Kaunas, 1996, 313).

Pilkalnio precentorius K. G. Milkus (Chr. G. Mielckė) parengė naują papildytą P. F. Ruigio (Ruhigo) gramatikos leidimą Lietuvių kalbos mokslo pradmenys (Anfangs-Gründe einer littauischen Sprach-Lehre…, 1800). Nauja joje buvo priedas – Trumpas lietuvių poezijos vadovas, išsamesnis už G. Ostermejerio darbą apie poetiką. Anot D. Kauno, K. G. Milkus iš lietuvių poetų reikalavo gerai mokėti kalbą, poetikos teoriją ir kritiškai vertinti savo talentą. Kaip lietuvių poezijos pavyzdžiai čia išspausdintos kelios K. Donelaičio „Metų“ ištraukos ir vokiečių rašytojo Chr. F. Gellerto pasakėčios Kūlikas sekimas, priartintas prie lietuvių valstiečių buities.

Ir lietuvių, ir kitų Europos tautų spauda prasidėjo nuo religinių knygų.

Pasak D. Kauno, religinės literatūros srautas buvo intensyvus, kryptingas ir visą laiką vyraujantis. 1808-1919 metais išėjo 1 371 tokio pobūdžio spaudinys, 56% visų leidinių. Mažojoje Lietuvoje vyraujanti krikščionių tikyba ir raštija buvo evangelikų liuteronų. Liuteronų tikėjimas pagrįstas Biblijos tiesomis, jų aiškinimas – esminė dvasininkų ir mokytojų pareiga (Juška, 2003, 131). Biblija – pagrindinė protestantų tikybos knyga. Jos skaitymas buvo neatskiriama religinių apeigų dalis, tikinčiųjų savarankiškų studijų šaltinis.

Visos Biblijos leidimai tapo reikšmingiausia ir monumentaliausia feodalizmo epochos lietuviška knyga. Šventasis Raštas kartu tapo ir masiškai skaitoma knyga, elementoriumi, filologinių studijų objektu. Biblijos turinio prasmingumas, materialinė vertė lėmė tai, kad ji tapo reprezentacine knyga. Žinoma, Biblija buvo perduodama iš kartos į kartą kaip šeimos relikvija.

Biblija XVIII amžiuje buvo naujai išversta (XVI a. pabaigos Jono Bretkūno vertimas liko rankraštyje) ir išspausdinta Mažojoje Lietuvoje (1735, 1755). Vėliau dar buvo daug leidimų. Ji buvo, ne tik kunigų, bet ir paprastų jau mokančių skaityti evangelikų liuteronų, ypač surinkimininkų, dažnai skaitoma ir apmąstoma.

Katekizmas (gr. katēchēzis – pamokymas) – glaustas tikėjimo pagrindų išdėstymas. Mažojoje Lietuvoje daugiausia buvo leisti M. Liuterio parašytieji Katekizmai. 1547 metais Karaliaučiuje pasirodė pirmoji Martyno Mažvydo parengta lietuviška knyga Catechismusa prasti szadei. Ten pat 1575 metais – Enchiridion Catechizmas mažas dėl paspalitų Plebonų ir Koznadijų vokišku liežuviu parašytas per daktarą Martiną Liuterių, o iš vokiško liežuvio ant lietuviško pilnai ir viernai perguldytas per Baltramiejų Vilentą. Jis buvo išspausdintas mažu tiražu, antrą kartą jį papildytą ir pataisytą vėl pakartojo B. Vilentas 1579 metais. Beje, kartu su religiniais tekstais buvo išversta ir M. Liuterio parašyta įžanga-prakalbėjimas. Joje negailima priekaištų Vokietijos prastuomenei. Taigi, tuo laiku krikščioniškumo stokojo ne tik lietuvininkai. 1612 metais šį katekizmą dar kartą išleido Karaliaučiaus lietuvininkų parapijos kunigas L. Sengstockas. Ir pagaliau mokslo tikslu jis buvo išspausdintas 1882 metais vokišku pavadinimu serijoje XVI a. lietuvių ir latvių spaudiniai.

XVIII amžiuje kilo mintis išleisti visiems lietuvininkams skirtą tobulą Katekizmą. Pasak A. Juškos, tokį katekizmą Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I nurodė parengti jau minėtam Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakulteto pietistui profesoriui J. H. Lysiui. Kadangi jisai pats gerai nemokėjo lietuvių kalbos, pasikliovė Mažosios Lietuvos kunigais, mokėjusiais šią kalbą. Darbas užsitęsė. Žinoma, neišvengta nesutarimų, tad 1547 metų Katekizmo kalba buvo gerokai koreguota.  Dėl germanizavimo užmačių J. H. Lysius buvo nušalintas, o jo pradėtą darbą tęsė  kunigas G. Engelis su J. Kvantu ir K. Sahme. Jie gerokai ištaisė jau aprobuotą Katekizmo rankraštį ir ilgai rengtas tobulas Katekizmas pagaliau išėjo 1722 metais. Antras jo leidimas pasirodė 1726, trečias – 1730 ir ketvirtasis 1751 metais.
1750 metais išleidžiamas Karaliaučiuje D. Mertino Luteraus mažas Katgismas ir D. Jono Jokubo Rambacho Pamokslas apie Išganimo Davadą […], davęs pradžią populiarioms mokymo priemonėms, sudarytoms iš Katekizmo ir kitų didaktizuotų religinių tekstų. Keletas Katekizmų buvo išspausdinta XIX amžiuje.

Enchiridionas ir vėliau parengtų autorių Katekizmai savo struktūra mažai skyrėsi. Pirmame skyriuje arba dalyje klausimų ir atsakymų metodu aiškinami Dekalogo reikalavimai, antrame ir trečiame tokiu pat būdu komentuojamas Tikėjimo išpažinimo bei pagrindinės krikščionių maldos Tėve mūsų turinys. Ketvirtame ir penktame – krikšto ir Šventos Vakarienės prasmė, paskirtis. Į Katekizmus buvo įdėta pamokymų, maldų ir giesmių posmelių. Kokios nors naujovės čia neįmanomos iš principo, nes katekizmai pateikia ir aiškina nusistovėjusias religines tiesas (ne be reikalo Katekizmas vadintas Mažąja Biblija), jis buvo skirtas besimokančiam jaunimui.

Religinė poezija ir jos giedojimas gražiomis, dažnai originaliomis, pačių žmonių sukurtomis melodijomis buvo galingas jaunosios kartos estetinio ugdymo būdas. O giedota Mažojoje Lietuvoje dažnai. Kaip gi čia irgi neprisiminus M. Lutherio sentencijos: „kas gieda, tas meldžiasi dvigubai“ (Juška, 2003, 74).

Atskirai dėmesio vertas yra pietisto G. Fr. Rogallio vokiško giesmyno (1731) išleidimas. Mus ne tiek domina pats giesmynas, kiek pačio G. Fr. Rogallio parašyta įžanga, kurioje jis išdėstė savo pietistinius išvedžiojimus, kad bažnytinių giesmių giedojimas turi būti laikomas ne vien įpročio dalyku, bet kad į tai turi būti žiūrima kaip į Dievo dovaną ir su dideliu nuoširdumu turi būti priimta (Vaškelis, 1964, 107). Ta pietistinė pažiūra turėjo neginčijimai svarbios įtakos kuriant bažnytines giesmes.

Giesmynai protestantų bažnytinėse bendruomenėse vaidino ne mažesnį vaidmenį negu Biblija. Giesmės sudarė pagrindinę protestantiškų pamaldų dalį. Giesmių poreikis dar labiau išaugo, įsigalėjus pietizmui su naminiu pamaldumu ir surinkimais. Pietistai, kultivuodami „jausmo religiją“, mažiau domėjosi dogmomis ir jų aiškinimais, o daugiau kreipė dėmesio į viešą religinių jausmų išraišką. Tam geriausiai tiko kolektyvinis giedojimas. Giesmės buvo gausiai verčiamos iš vokiečių kalbos (Gineitis, 1990, 85).

Giedojimas buvo neatskiriama protestantų apeigų dalis. XVIII amžiaus pabaiga – XIX amžius, suklestėjus liuteroniškojo tikėjimo atšakai – pietizmui, – išsiskyrė dar vienas protestantiškųjų giesmių etapas – pietistinės giesmės. XIX amžiuje giesmės buvo nurungtos pasaulietinės poezijos, todėl pietistinių giesmių atsiradimas ir paplitimas lietuviškosios himnodijos istorijoje gali būti traktuojamas kaip giesmių atgimimas. Pirmaisiais lietuvių pietistiniais giesmynais yra laikomi F. U. Glazerio ir A. F. Šimelpenigio parengti giesmynai.

Mažosios Lietuvos lietuviškų giesmynų raidoje galima pastebėti tris etapus: XVI-XVII amžius – formavimosi, XVIII amžius – oficialiųjų leidinių įsivyravimo, XVIII amžiaus pabaiga-XIX pradžia – giesmynų rūšių įvairėjimo.

Pirmieji lietuvių giesmynų autoriai knygos istorijoje įtvirtino du savitumus – turinio paveldimumą ir kolektyvinį rengimą.

XVIII amžiuje pasirodo pirmieji pietistų giesmynai, kuriuose įžvelgiama Kristaus kraujo motyvo, kaip kulto, pradžia. Minėtinas F .U. Glazerio giesmynas, štai fragmentas iš jo giesmės „Jeзau! Jau Kentėjimus“: „Pa∫irodyk Abroзė / toks man, koks kalbejei kruwins ∫awo Bedoje, / Smerti kai kentejei, […] Gandyt’s, riβt’s, apgeditas, / Spjaudit’s wainikkůtas,/ muβt’s e∫∫i iβronitas, / mucзit’s, kryзawotas. […] Pats tawe taip mucзijau! (Giesmės, 1998, 215). Matome, kad dar Baroko kontekste pietistas jaučiasi kaltas dėl Kristaus skausmo, jis save kaltina, menkina. XIX amžiaus pietistinėse giesmėse savęs kaltinimo, menkinimo motyvo nebelieka. Jis dėkoja už auką – tai svarbiausia. Tikintis žmogus pasislepia po pamaldumo skraiste. Jis išreiškia savo meilę, atsidavimą ir pasiaukojimą adoracijos būdu.

Po F. U. Glazerio mirties A. F. Šimelpenigis abu (Kvanto-Berento ir F. U. Glazerio) giesmynus redagavo, taisė kalbą ir eilėdarą. Jis F. U. Glazerio giesmyną, papildęs savo giesmėmis, padarė  Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos antrąja, nesavarankiška, dalimi. Šiame 1750 metais išleistame oficialiajame bažnyčios giesmyne buvo 542 giesmės.

Oficialusis giesmynas tapo svarbiausiu XVIII amžiaus lietuvių spaudos leidiniu. Jam daugiausia dėmesio teikė ir religinės poezijos kūrėjai. Po kelių dešimtmečių ir  A. F. Šimmelpenigo giesmynas paseno, susilaukė kritikos. G. Ostermejeris parengė giesmyną Giesmės šventos bažnyčioje ir namej giedojamos (1781). Knygoje buvo 508 giesmės, parašytos ar verstos žinomų lietuvių religinių poetų.
XVIII amžiaus antrojoje pusėje liuteroniškieji giesmynai Mažojoje Lietuvoje jau buvo suformavę tvirtas pozicijas. Giesmynai, labiau žmonių mėgstami, būdavo nuolat perleidžiami (labai ilgą laiką buvo populiarus Danieliaus Kleino 1666 m. išleistas, o 1685 ir 1705 m. pakartotas giesmynas). Atskiri leidimai vienas nuo kito menkai skyrėsi, nes mažai būdavo keičiami, redaguojami, pildomi. Galima sakyti, kad jau buvo nusistovėjusi giesmynų sandara ir turinys. Šioje srityje jaudinančiai sunkiai veržėsi į viešumą asmeninė iniciatyva. Vienas po kito išeidinėjo smulkučiai `privatūs` giesmių leidinėliai, parengti vietinės kilmės pastorių (Gineitis, 1990, 83). Pastarųjų išvardintų iniciatorių gretose yra jau minėtas K. E. Mertikaitis, 1800 metais išleidęs bažnytinės valdžios neaprobuotą giesmių rinkinėlį.

XVII–XVIII amžiuje lietuviškos protestantiškos giesmės formavosi Baroko literatūros kontekste. Protestantų giesmių akcentai ėmė keistis: Bažnytinių tiesų, vienintelio teisingo kelio išpažinimo idėjos nebeteikė naujų poetinių galimybių, o pamaldumas, religinė sąmonė kito. Aštriai Bretkūno giesmyne deklaruoti griežtojo liuteronizmo postulatai […], absoliutus žmogaus pavaldumas Dievui […], nelaisva žmogaus valia […] nebėra aktualūs XVII a. žmogui (Giesmės, 1998, IX). XVII amžiaus protestantiškuose giesmynuose ryškėja barokinės poetikos bruožai: vyrauja mirties, išganymo, nuodėmingo žmogaus atskleidimo temos. Plėtojama maloningojo Dievo tema. Gausiai reflektuojami religiniai išgyvenimai. Protestantai suvokė, kad žmogaus ir Dievo santykis yra labai sudėtingas. Liuteronai nusižemindavo Dievo akyse: liuteronų giesmė, priešingai tuometinei Renesanso pasaulietinei minčiai, teigė žmogaus menkumą prieš Dievo didybę, neleido jaustis likimo valdovu (Pociūtė, 1995, 43).

XVIII amžiaus pradžios giesmėse tebedominuoja barokinės tendencijos, puošni, vėlyvojo Baroko idealus atliepianti stilizacija […] Vėlyvojo Baroko giesmėse sustiprėjo pasaulio blogio vaizdavimas (Giesmės, 1998, XIII). Liuteroniškose giesmėse tikėjimo dalykus vis dažniau ryžtamasi apmąstyti racionaliai, religinius išgyvenimus susiejant su visuotinais etiniais imperatyvais (Giesmės, 1998, XIII-XIV).

XVIII amžiaus liuteronų bažnytinei minčiai pradėjo daryti įtaką pietizmo judėjimas, įnešęs į leidžiamą religinę literatūrą pirmuosius modernesnės pasaulėjautos gūsius, iš dalies pakeitė ir liuteronų giesmių repertuarą. Pietistinės pakraipos tekstų atsirado oficialiuose giesmynuose. Pietistų giesmės yra trečiasis protestantiškosios giesmės etapas – reformacinę ir barokinę protestantiškąją giesmę keičia naująjį tikėjimą postuluojantys tekstai.

Pirmosiose pietistinėse giesmėse jaučiamos barokinės pasaulėvokos tendencijos. Perėjimas iš vienos epochos į kitą nežymus, todėl pirmuosiuose pietistiniuose tekstuose buvo Baroko literatūroje vyravusių temų ir įvaizdžių (pavyzdžiui, mirties ir keleivio motyvai, nuodėmingo žmogaus, Kristaus kančių temos). Iš kitos pusės, pietistų giesmėse tos temos ir motyvai atsiskleidžia kita prasme (pavyzdžiui, mirtis nureikšminama, nėra tokia svarbi kaip XVIII amžiaus liuteronų giesmėse; atsiranda Kristaus kančios kultas ir pan.).

Barokas į lietuvių literatūrą įnešė dramatizmo, didybės, kontrastų, atsirado polinkis į patetiką. Pietistai sąmoningai ėmė siekti paprastumo ir primityvumo. Dėl šių stiliaus ypatybių pietistiniai tekstai buvo peikiami ir nevertinami. Jie norėjo atsiriboti nuo Baroko epochoje dominavusios detalių gausos, sudėtingos metaforinės sistemos, užslėptosios teologinės kalbos apie religiją ir jos tiesas. Pietistai į savo religinę leksiką įsivedė naujų sąvokų: prisivertimas, pasibudinimas, krikščioniškasis surinkimas.
Dvasininkų sukeltas literatūrinis sąjūdis įtraukė į polemiką ir žemiausio socialinio sluoksnio lietuvių tautos atstovų. K. E. Mertikaitis sudarė ir išleido rinkinį Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai (1800). Jis dalį giesmių paėmė iš G. Ostermejerio, F. G. Šusterio, Chr. Lovino spausdinto palikimo, kitas sukūrė pats bei jo bendraminčiai – mokytojai K. Demkis, M. Jurkšaitis, kai kurie mažai kūrybingi sakytojai. Kritikai teigė, kad šis leidinys prastas, netaisyklinga kalba, nepaisoma eilėdaros, neišvengta beprasmių posakių. K. G. Milkaus nuomone, K. E. Mertikaičio giesmynas trukdė tolesniam lietuvių švietimui, todėl mokyklų inspektoriai ir kunigai buvo kviečiami juo nesinaudoti arba viešai pasmerkti. Nepaisant iš esmės teisingos kritikos, Visokios giesmių knygelės…plito, iš viso buvo 32 jų leidimai. Paskatintas sėkmės K. E. Mertikaitis, remdamasis vokiečių autoriais, parengė naują rinkinį Mažos giesmių knygelės… (1804). Abu leidiniai davė pradžią XIX amžiuje nepaprastai išpopuliarėjusių surinkimininkų giesmynų tipui. Giesmynų rengimas, turinys ir skaitytojai rodo, kad tai buvo liaudies knygos (Kaunas, 1996, 167).

Lietuvių poezijai – pasaulietinei ir religinei – palanki kūrybinė atmosfera susiklostė XIX amžiaus pradžioje. Sąlygas jai sudarė protestantų tikyba, skyrusi ypatingą vaidmenį giedojimui.

Čia apie giesmes remiamasi Monikos Kutkaitytės VU bakalauro darbu (2004). Pirmosios surinkiminės giesmės yra išspausdintos neoficialiame K. E. Mertikaičio giesmyne. Antrojoje giesmyno dalyje surinkimo giesmėms yra skirtas skyrius Apie krikβcзoniβką surinkimmą, arba apie Diewo karaly∫tę ant źemês bey jo∫ês Iβplatinimmą. Jame yra trys verstos giesmės: Pon Jēзau! ak Gelbētojau grieβnujû!, Wieβpatauja∫is karalau! Tu Skar=be, Зmogaus Sunus tikray lainas! Ti=kray!. Prie surinkimo giesmių galima priskirti dar keturias giesmes iš kito antros psalmių dalies skyriaus Apie Su∫idraugawojimą Tikkincзujû ir draugiβką Pa∫ibuddinimmą. Tai būtų tokios giesmės: Jau karaly∫tę Wieβpatiês pagaun’, Jēзau meilingas!; Gelbētoj’s grieβ=nujû!, Taigi Namůn jau eikite!, Зodelį jums turiu ∫akyti, kurrie jus. Tai yra giesmės, skirtos einantiems į surinkimą ar esantiems surinkime, arba einantiems iš surinkimo žmonėms. Bendras visų susirinkusiųjų į pamaldas pasibudinimo aktas yra būdingas išimtinai surinkimininkams, todėl pasibudinimo giesmės irgi priskirtinos prie surinkiminių. Viena versta surinkimo giesmė yra įdėta į giesmyno pirmos dalies skyrių Apie krikβcзoniβka Pa∫∫ielgimma – Ak eikim į Surinkimma, ne mylekim pa=klidima (Kutkaitytė, 2004, 37).

Vienoje K. E. Mertikaičio giesmyno giesmėje iš E.G. Woltersdorfo knygų tikintieji lyginami su bitėmis: Tikintejie kaip Bitteles ant Ronu Jeзaus […] Lei∫k mano Duβe kaip Bittele but ant Tawo Roзu Ronelu (Jeзau Duβeles tu Saldums, tu зals). Giesmę sudaro šeši skyriai, kurie turi savo metaforiškus pavadinimus: Jeзaus Ronas wadinnamas Roзu Ronas, […] Tikkintieje yr Bittis ant Ronu Jeзaus, nes jie iβ cзe i∫∫ineβ ∫awo Duβei Mai∫ta, […] Bittis yra be maз wi∫∫ame Dalike graзus Paweik∫las Tikkincзuju, […] Bitteles yra Abroзas broliβka∫es Wiernybes, […] Gers ir pikts Pa∫ilaikims Bittcзu, […] Pabaigos Du∫awimai tikkincзioje uз ∫awe ir wi∫∫=/ ∫as Duβeles (Kutkaitytė, 2004, 32). Krikščioniškas pasielgimas yra lyginamas su bičių darbu – vieningu darbu, kuris atneša gražių vaisių. Bičių bendruomenė yra traktuojama kaip surinkimininkų bendruomenė, kuri turi būti broliška ir siekti vieno tikslo.

A. Bruožis (1913) aprašo iškiliausius pietistų sakytojus, žinomiausius surinkimininkus: pristatomas K. Grigelaitis, J. F. Kelkis, Kr. Kukatis (Kukaitis), Kr. Jurkšatis (Jurkšaitis). Į akis krinta tai, kad K. E. Mertikaičio savo apžvalgoje jis nemini. 1913 metais jo parengtoje knygelėje Prūsų Lietuvių Raštija K. E. Mertikaičio giesmynas minimas: pasakomas K. Milkaus vertinimas, pabrėžiama giesmyno leidimų gausa, nurodoma giesmių skaičiaus kaita. K. E. Mertikaitis tebelieka paslaptinga asmenybė.

Visokeriopą persvarą (293 spaudiniai) turėjo surinkimininkų giesmynai, išreiškę nenumaldomą liaudies potraukį kūrybai ir poezijai. Svarbiausias buvo K. E. Mertikaičio sudarytas rinkinys Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai. 1817-1903 metais išėjo net 30 šios knygos leidimų, giesmių skaičius išaugo nuo 113 iki 417. Giesmynas didėjo po kiekvieno perspausdinimo. 1825 metais į jį įtrauktos Mažos giesmių knygelės, iki tol porą kartų išėjusios atskiru spaudiniu, tapo antrąja dalimi, 1856 metais J. F. Kelkio Nusidavimuose apie Evangelijos praplatijimą tarp žydų ir pagonų paskelbtų giesmių rinkinys – trečiąja. Mažesnių papildymų pasirodydavo dažniau. Jie spausdinami knygos pabaigoje su antrašte, pvz., Pridėtos naujos giesmės, po kiek laiko tokie papildymai, iš eilės sunumeravus giesmes, tapdavo integruota leidinio dalimi. Rinkinys didėjo dėl natūralios kolektyvinės kūrybos ir leidėjų išskaičiavimo. Priedai buvo dingstis spaustuvininkams kelti giesmyno kainą, nors pirkėjai ir priešinosi. Todėl leidėjai norėjo kvalifikuotesnių redaktorių. Giesmynus galima laikyti kolektyviniu kūriniu.

Dažniausiai redaguodavo sakytojai. Redaktorių pavardės tebėra nežinomos. Anonimiškumą skatino pietizmas, diegęs asmenybės niveliaciją ir moralinį nusižeminimą. Išimtis – J. F. Kelkis. Komercinėje reklamoje jį nurodė Klaipėdos ir Tilžės 1876 metų leidimų (buvo du) spaustuvininkai, garsaus asmens vardu siekė atkreipti klientų dėmesį į knygą.

K .E. Mertikaičio rinkinio ir vėlesnių papildymų pagrindą sudarė giesmių vertimai. Iš viso žinoma apie 60 vokiečių autorių, tačiau didėjant knygos apimčiai, į ją vis daugiau patekdavo originalių giesmių.

Redaktoriai pagal savo suvokimą siekė aukštesnio poezijos lygio, atsisakydavo abejotinos kokybės eilių. Darė klaidų ir patys redaktoriai. Vienasiš  svarbesnių trūkumų buvo per didelė knygos apimtis. Rinkinys nuolat pūtėsi nuo pasenusių, beveik nevartojamų giesmių. Kuo labiau artėjo XX amžius, tuo labiau blogėjo kalba. Giesmynas plito pačiuose žemiausiuose lietuvių gyventojų socialiniuose sluoksniuose skleisdamas vienpusišką aplinkinio gyvenimo sampratą, išstumdamas liaudies dainas, ribodamas autorių kūrybinį akiratį. Nežiūrint į tai, populiaraus rinkinio giesmėmis buvo papildomas mokyklinis giesmynas.

Maždaug XIX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai pradėjo formuotis kaip liaudies religinės poezijos telkimosi ir reiškimosi centras. Jį sudarė stichiškai atsirandantys giesmių priedai – nedideli savarankiški spaudiniai be atskiro antraštinio lapo, kuriuose pavadinimas nurodomas prieš tekstą, o leidimo duomenys – paskutinio puslapio apačioje. Iš viso žinomi 19 pavadinimų priedai. Jie buvo nedideli: dažniausiai 8 ar 16 puslapių. Juose būdavo nuo vienos iki keliolikos, kartais – kelių dešimčių giesmių. Vyravo verstinė poezija. Kurie priedai originalūs, pasakyti sunku, nes jie anonimiški. Originalių giesmių yra sukūręs J. F. Kelkis, lankupiškis M. Venskus. Verstų giesmių autoriai atsekami pagal vokiečių religinės poezijos rinkinius. Tai T. C. Hoppenas, J. M. Meyfartas ir kt. Priedai būdavo pavadinami pagal sudarytojo parinktą antraštę, pirmosios giesmės pavadinimą, giesmių skaičių (Šešios giesmės…), paskirtį (Ant atsiminimo mylimo brolio Kybelkos, Kapinių apdumojimas). Nemažai leidinių buvo vadinami Naujomis gražiomis giemėmis, Pridėtomis naujomis giesmėmis ir panašiai. Dauguma priedų išeidavo tik 1-2 kartus. Tačiau buvo tokių giesmynėlių, kurie plačiai paplisdavo. Labiausiai paplito rinkinėlis, prasidedąs giesme Dievs yra meilė (13 leidimų), T. C. Hoppeno Apie dangišką džiaugsmą bei šlovę nabaštininko August Erman Franko (11), nežinomo autoriaus Koks yra žmogaus mirims be Kristaus… (8), J. M. Meyfarto Ak, naujas miests Jeruzale (4).

Giesmynai
tarp surinkimininkų nepaprastai plito.

Pagerintų giesmių knygų priedai buvo gan neįvairūs, jie dažnai keisdavosi. Bet sakytojo K. Grigelaičio (žr. Sakytojai (jų gyvenimas, veikla)) Dvylika dvasiškų naujų liaupsinimo giesmių nuo 1860 iki 1919 metų buvo išspausdinta net 43 kartus. Rinkinėlio autorius, mažamokslis dailidė, savo liaupses sukūrė dvasinės ekstazės būsenoje.

XIX amžiaus pabaigoje oficialaus giesmyno apimtis padidėjo. Į jį įtraukta liturgija ir naujos giesmės. Keitėsi ir knygos priedų pavadinimas: Dvidešimt dvasiškų liaupsės giesmių, 26 dvasiškų liaupsės giesmių, pagaliau Ketvirta dalis.

Pagal D. Kauną, pietistinio gyvenimo poreikiams buvo leidžiama daug savarankiškų giesmynų (133 spausdiniai). Tai dažniausiai nedidelės apimties rinkiniai, sudaryti iš verstinės ir originaliosios religinės poezijos. Labai paplito K. H. Bogatzkio Prasta ale už auksą brangesnė skarbnyčėlė…, kuri išėjo 21 kartą.

Joje buvo 366 puslapiai, kiekvienas skirtas skaityti atskirą dieną. Kiekviename puslapyje buvo spausdinamos 1-2 Biblijos sentencijos, jų komentaras ir giesmės posmas. Turėjo paklausą ir F. Kuršaičio į lietuvių kalbą išverstos nežinomo autoriaus burtelės (22 kartai). Tai 100 makštelėse saugomų nedidelio formato kartono kortelių (su sentencija ir giesmės posmu), kurios buvo traukiamos nežiūrint, kaip burtai.

Burtelių skaitymo būdą sukūrė liaudis. Spaudinio vertėjas iš vokiečių kalbos yra pateikęs tokį liudijimą: baigiantis surinkimui dalyviai ima burtikes ir viens arba kits, arba kožnas traukia iš tų kokį perkšmelį, lyg viešpatį paklausdamas, ką tasai norįs toj adynoj pasakyti (Kaunas, 1996, 393). Naujas leidinio pritaikymo galimybes sugalvojo patys sakytojai. Išradingumu pasižymėjo lankupiškis J. Ašmonas. Jis surinkimininkui liepdavo ištraukti vieną kortelę ir garsiai perskaityti tekstą, kurį paskui aiškindavo.

Sakytojo pranašystės dažniausiai būdavo panašios į tiesą, tai keldavo baimingą klausytojų pagarbą. Tik po J. Ašmono mirties kaimiečių paskelbti atsiminimai liudijo, kad jis slapta klausydavosi prie durų arba praviro lango pokalbių talkose.

Nuo XIX amžiaus septintojo dešimtmečio prasidėjo kaimo inteligentų lietuvių, susijusių su surinkimais, giesmynų laikotarpis. Žymiausi sudarytojai, vertėjai ir autoriai, laikantis jų veiklos chronologijos, buvo J. F. Kelkis, M. Šapalas, J. Meškaitis, E. Kalvaitis, J. Pipiras, K. Giedraitis, K. Lokys, nežinomas asmuo M. G., D. Skėrys, K. Lekšas, M. Kairys, E. Endrulaitis. Iš pradžių didesnę įtaką turėjo mokytojai, kuriuos galiausiai išstūmė religiniai, dažniausiai žemesnio išsimokslinimo visuomenės veikėjai. Kurį laiką populiarus buvo J. F. Kelkio redaguotas misijų rėmėjų draugijos žurnale paskelbtų giesmių vertimų rinkinys Giesmelės apie Evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonų (4 leidimai 1861-1879 metais).
Nuo caro žandarų persekiojimo iš Didžiosios Lietuvos į Tilžę atvykęs E. Kalvaitis (žr. Kiti surinkimai) išvertė ir išleido nemažai knygelių.

Prie giesmynų repertuaro plėtotės prisidėjo protestantų atšaka – baptistai. Mažojoje Lietuvoje stipriausias pozicijas turėjo protestantizmo atmaina baptizmas, neigęs tradicinį krikštą, šventuosius, kryžiaus kultą ir Bažnyčios hierarchiją. Aktyviai veikė Klaipėdos ir Žemaitkiemio parapijos, lietuvių kalba išleidusios giesmynėlių ir įvairios lektūros. Savo turiniu nuo tradicinės evangelikų liuteronų spaudos jie nesiskyrė (Kaunas, 1996, 405). Savo surinkimuose jie daug dėmesio skyrė giedojimui. Tikybiniams tekstams dažniausiai buvo pritaikomos populiarios liaudies melodijos. Baptistai ilgą laiką naudojosi bendraisiais evangelikų giesmynais. Savarankiškų rinkinių jie parengė iškilus daugiau savų raštijos darbuotojų. Svarbesnis buvo D. Skėrio (žr. Sakytojai (jų gyvenimas, veikla)) parengtas giesmynas Naujos krikščioniškos giesmės (1903), kurį netrukus pakeitė svaresnės M. Kairio Naujos giesmių knygos (apie 1912 metus). Jose išspausdinti 439 giesmių vertimai iš vokiškojo rinkinio Tikėjimo balsai (Glaubensstimme). Baptistų giesmynai kalbos ir eiliavimo požiūriu silpni, stokoja originalumo.
Per XIX amžių ir pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais išėjo daug mažų epizodinės reikšmės giesmynėlių. Vieni iš jų proginiai (skirti Kalėdoms, Didžiajam penktadieniui, monarchui pasveikinti), kiti Dievui ant garbės arba dušelėms ant pasibudinimo.

Giesmių kūrėjai savo kūryba skatino pamaldumą ir norėjo, kad, giesmės atliekamos skaisčia siela, taptų balsu širdies (Giesmės, 1998, XIII).

Giesmynai buvo labiausiai paplitusi ir universaliausia Mažosios Lietuvos dvasinio gyvenimo knyga. Ja naudojosi bažnyčioje, namie, bendruose surinkimų giedojimuose. Tokių knygų bibliotekėles kaupė parapijų tarybos ir surinkimų priėmėjai. Konfirmacijos šventės proga po giesmyną su atitinkamu kunigo arba artimųjų įrašu gaudavo jaunuoliai. […] Giesmynai buvo dovanojami jubiliejaus sulaukusiems šeimos nariams, jaunikiai dovanodavo nuotakoms (Kaunas, 1996, 395).

Labai sunku nustatyti tikruosius giesmių kūrėjus, kurie pasirašydavo tik inicialais arba visiškai nutylėdavo savo asmenį. Autorystė nebuvo aktuali, nes kuriant giesmes ir leidžiant giesmynus svarbiau buvo ne iškelti ir pažymėti mirtingą žmogų, o nusižeminus dirbti paprasto žmogaus naudai ir Dievo garbei (Giesmės, 1998, XIV).

Lietuviškų dainų tyrinėtojas K. T. W. Hofhaincas išleido Giesmių balsus (1894). Juos sudaro 115 melodijų, pagal kurias Mažosios Lietuvos lietuviai giedojo oficialiame (Pagerintos giesmių knygos) ir surinkimininkų (Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai) giesmyne išspausdintas giesmes, bei pirmieji jų posmai lietuvių kalba.

Žinant Liuteronų Bažnyčios pamaldų tvarką, reikmę melstis ryte ir vakare, prieš valgį ir pavalgius, sekmadieniais ir per didžiąsias religines šventes, susirgus ir kitais analogiškais atvejais, maldų rinkinys buvo itin reikalinga knyga.

Maldaknygė visada buvo spausdinama kartu su oficialiuoju bažnytiniu giesmynu, bet kaip atskira, antraštinį lapą turinti dalis. Iki 1807 metų ji išėjo 17 kartų, o iki paskutinio leidimo 1936-aisiais – 66 kartus. J. Berentas įdėjo kelias dešimtis naujų maldų (1731), A.F. Šimelpenigis 1740 metais prijungė M. Liuterio mažąjį katekizmą, 1748 metais – J.J. Rambacho  Pamokslą apie išganymo dovadą.
Mažojoje Lietuvoje pirmosios evangelikų liuteronų Maldaknygės išspausdintos 1572 ir 1574 m. Deja, nei vieno, nei kito rinkinėlio neišliko […]
(Juška, 1997, 98).

Anot D. Kauno, nuo XVIII amžiaus pradžios Mažojoje Lietuvoje tapo žinoma Liuneburgo vyskupo J. Arndto maldaknygė vokiečių kalba, išleista Karaliaučiuje. Lietuvių kalba, pavadinta Rojaus darželis, ji išėjo 1807 metais. Knyga plito tarp surinkimininkų ir, sulaukusi pritarimo, per šimtmetį buvo perspausdinta 22 kartus. Senosios lietuvių knygos bibliografų spėjama nuomone, Rojaus darželį vertė K. E. Mertikaitis.
Protestantų gyvenime maldaknygėms, lyginant su giesmynais, teko kur kas menkesnis vaidmuo. Visos jos verstos iš vokiečių kalbos. Maldaknyges pagal naudojimo būdą galima skirti į dvi grupes: bažnytines ir surinkimininkų, arba liaudies. Pirmajai  priklausė D. Kleino Naujos, labai privalingos ir dušioms naudingos maldų knygelės…(1666), kurios per 1809-1919 metus išleistos 45 kartus. Ji visada buvo įrišama su oficialiuoju giesmynu.

Pagrindinę surinkimininkų maldaknygių dalį sudarė keturi leidiniai. Daugiausiai kartų (21) perspausdintas J. Arndto Rojaus darželio vertimas. Jį sudarė autoriaus kreipimasis į skaitytoją, svarstymai dėl knygos reikšmės ir apie 150 maldų pagal paskirtį suskirstytų į penkias dalis. Kartais knygrišiai kartu su juo įrišdavo kai kuriuos svarbiausio surinkimininkų giesmyno savarankiškus priedus, nes jų formatas buvo vienodas.

Rojaus darželio papildymu laikytina maldaknygė Naujai perveizdėtos ir pagausintos poterių knygelės (14 leidimų, skirtos jaunimui), pirmą kartą išspausdinta apie 1861 metus, kuri paprastai buvo įrišama kartu su  Rojaus darželiu. Keturis kartus buvo išleistos, tačiau didesnės apimties XVIII amžiuje Frankfurte prie Maino kunigavusio J. F. Starcko maldaknygės  Kasdieniškos rankų knygos… ir  Kasdieniškos maldų knygelės…. Knygas į lietuvių kalbą dar 1868 metais išvertė [išspausdinta 1871, Tilžėje – aut. past.] mokytojas J. Meškaitis (Kaunas, 1996, 397).

Pamokslai – tai tarpiniai protestantų raštai tarp religinės didaktikos ir pasaulietinės grožinės kūrybos. Tokio turinio knygomis liaudžiai buvo diegiama gyvenimiška išmintis, grindžiama protestantiška morale. J. Bretkūno Postilė (1591) išliko skaitytojų rankose iki XVIII amžiaus vidurio ir buvo nuolat kritikuojama.
Labai kruopščiai buvo rengiamas J. Arndto pamokslų Šešios knygos apie tikrą krikščionumą… leidimas. Pirmą kartą knygą į lietuvių kalbą išvertė A. F. Šimelpenigis apie 1756 metus, tačiau rankraštis per Septynerių metų karą pražuvo. Antrą kartą, kaip spėja bibliografai, vertęs K. E. Mertikaitis. J. Arndto Šešios knygos… išėjo 1807 metais. Veikalas vos ne tiek pat (1540) puslapių, kaip storiausias tos epochos spaudinys – Biblija. Šešios knygos… pradžioje išspausdinta nežinomo vertėjo pratarmė, nušviečianti veikalo istoriją. Sudėtingas buvo lietuviško pamokslų vertimo likimas: pirmasis žuvo, antrajam labai priešinosi daug rašte mokytųjų ir vyresniųjų (Kaunas, 1996, 172). Pašalinus kliūtis, knyga buvo skubiai išspausdinta. Išėjo dar šeši jo leidimai.

Stiprėjant pietistinėms nuotaikoms, pamokslai tapo neatskiriama surinkimų ir evangelikų liuteronų namuose vykstančių apeigų dalimi. Pagal D. Kauną, 1808-1919 metais išėjo 118 pamokslų rinkinių. Pamokslų rinkiniai – didžiausios pagal apimtį, neretai iliustruotos, vienos brangiausių Mažosios Lietuvos knygų.

Netikėto pasisekimo susilaukė Alkalnio valstiečio sakytojo Dovydo Ploniaus 1819-1820 metais sudarytas ir į lietuvių kalbą išverstas didelis surinkiminės pakraipos pamokslų rinkinys Mišių knygos, kuris buvo išspausdintas 1826 metais ir per nepilną šimtmetį pakartotas 11 kartų. Trijų savarankiškų dalių leidinyje buvo pateikti devynių žymiausių vokiečių religinių rašytojų (J. Arndto, A. H. Franckės, M. Liuterio ir kt.) pamokslai pritaikyti vienerių metų ciklui. Labai informatyvi rinkinio pratarmė, kurioje pristatoma leidinio atsiradino aplinkybės. Apie save sudarytojas rašo: […]dabar viens laukininks, žagrę padėjęs, plunksną nutvėrė ir tą didę budavonę išbudavojo […] (Kaunas, 1996, 308). D. Plonius siekė stiprinti ne tik tikėjimo pagrindus, bet ir dorovę. Perspausdinant Mišių knygos buvo redaguojamos (sakytojo M. Trupaičio), papildomas vienu kitu nauju autoriumi.

Sakytojas M. Šeklys parengė M. Lutherio pamokslų rinkinį (1898), bet jis neturėjo paklausos. Papelkių kunigo K. L. F. Neiso vadovaujami vertėjai 1856 metais parengė Evangeliškas mišknygas. Dviem didelėmis knygomis išėjo J. J. Rambacho (1866 ir 1896 metais), viena – J. Porsto (1899) pamokslai. 1905 metais iš vokiečių kalbos verstai Jono Porsto knygai Pono Diewo Dušių Wedimai Keliu į išganytingą Amžią aprobavo du lietuvių kunigai (J. Pipiras, E. Endrulaitis) ir 16 sakytojų: A. Baltre, Klausweituose, M. Buntins, Szarde, M. Jaudzems, Juraičiuose, M. Kaitinis, Lužuose, M. Kaitinis, Stariškiose, J. Krešies, Stuttuose, J. Pilibait, Petreliuose, K. Podzus, Šilininkuose, A. Purwins, Gebeschen-Martin, M. Skrandis, Kinšen-Bartel, J. Skrandis, Šilgaliuose, K. Sudergat, Kindšiuose, C. Szepoks, Tilžėje, M. Tydeks, Karkelbekėj, D. Szugars, Rudekiuose, M. Szwilius, Smilgynuose (Pagalba, 1905, [2]).

Per visą XIX amžių buvo išleista dešimtys nedidelių pamokslų rinkinėlių ir atskirų pamokslų. Atskiru leidiniu buvo išspausdintas sakytojo J. Ašmono laidotuvių pamokslas Keli Žodžei ant Atsiminimo nabaßtininko Brolio Jokubo A. iß L. 1862 (1862).

Noriu paminėti dar vieną spaudos rengėją Janį Piklapį (Picklaps), išleidusį knygutę apie sakytoją J. Ašmoną. J. Piklapis gimė prieš 1825 metus Melašiuose [Ramutten-Jahn], mirė Kretingalės parapijoje apie 1885 metus. Dviejų Mažosios Lietuvos populiariausios religinės didaktinės ir eiliuotosios kūrybos almanachų sudarytojas ir leidėjas, H. Holco ir M. Šerniaus leidyklos bendradarbis, siuvėjas.

Pasakojama, kad buvęs keisto būdo, nešiojęs ilgą barzdą ir plaukus, nekirpęs nagų. Senatvėje aktyvus pietistinio sąjūdžio veikėjas ir (prieš 1878-apie 1885) keliaudamas pardavinėjo knygas. Lietuviškoje Ceitungoje ir Lietuviškose kalendrose paskelbė straipsnių, didaktinių apsakymų. Sudarė ir gotišku šriftu Klaipėdoje prieš 1878 metus išleido almanachus – 128 puslapių Dešimtas susikalbejimas apie pirmparagavima amžinos gyvatos [ir kiti didaktiniai pasakojimai, giesmės bei maldos – aut. past.], o apie 1879 metus – 112 puslapių Šendien! Viernas ir labay reikalingas paraginimas visą savo gyvasties čėsą ant tikros krikščioniškos nobažnystes vertai vartoti [ir kiti didaktiniai pasakojimai, giesmės bei maldos – aut. past.]. Almanachai pavadinti pirmųjų kūrinių vardu. Nepatvirtintais duomenimis, pasak V. Gaigalaičio, apie 1866 metais Klaipėdoje išleido atskirą 126 puslapių knygą Iš nabaštininko lietuvininkų žodžio sakytojo Jokūbo Ašmono […] surinkiminiškųjų raštų. Jie buvo užrašyti sakytojo brolvaikio Martino Ašmono iš Venskų.

Mažojoje Lietuvoje  atlikti laidojimo apeigas ir sakyti pamokslą galėjo ne tik kunigai, bet ir sakytojai arba mokytojai.

Pamokslų poreikį didino tai, kad jų skaitymas įėjo į surinkimų apeigas. Pamokslų knygas įsigydavo kiekvieni valstiečių namai. Pamokslai buvo skaitomi sekmadienių rytais, susirinkus namiškiams. Dvasingi žodžiai žadino tylų susikaupimą ir apmąstymus. Puoselėti tokį paprotį tapo nerašyta namų šeimininko priederme.

Dorovės problemos buvo gvildenamos jau pirmuosiuose religinio pobūdžio leidiniuose lietuvių kalba. Prielaidos savarankiškai dorovės lektūrai atsirasti susidarė po to, kai buvo įvestas 1736 metais privalomas pradinis mokslas. Turinio požiūriu daugmaž vienalytę dorovės lektūrą galima skirstyti pagal paskirtį į grupes. Ankstyviausia ir palyginti didelė knygų grupė – asketiniai raštai Biblijos temomis. Pagal D. Kauną, jiems davė pradžią Hallės pietisto ir vaikų prieglaudos darbuotojo J. A. Freylinghauseno Dawadnas mokslas apie dušios išganimą…, per keletą metų išleista net du kartus (1729, 1735).

Dawadnas mokslas… nedaug nutolęs nuo bažnytinių apeigynų. Ilgainiui lietuviški dorovės leidiniai, ypač veikiami vokiečių autorių, kito. Juose mažiau dėmesio buvo skiriama apeigoms ir ritualui, akcentuojama vidinio įsitikinimo svarba, raginama gilintis į Biblijos turinį, mąstyti apie būties prasmę ir atitinkamai keisti savo elgesį.

Prie pietistų literatūros priskirtinos G. Ostermejerio verstos viduramžių teologo Tomo Kempiečio meditacijos apie mirtį Širdingas pagraudenimas savo amžio galą tankei apdumoti…(1781) ir tikriausiai neišlikęs spaudinys Pamokslai apie atgailaujantį latrą… (prieš 1770 metus). Pagrindinį vokiečių autorių religinės dorovės lektūros repertuarą sudarė smulkūs anoniminiai kūriniai, gvildenantys bažnytinio gyvenimo, evangelizacijos, tikinčiojo elgesio įvairiuose epochose, kovos prieš dorovines ydas (girtavimą, nesąžiningumą, paleistuvavimą) problemas.

Religingumui ugdyti skirta D. Hollatzo knyga Ewangėliškas malonės dawadas (1768). Jos autorius skatino savarankiškai nagrinėti Bibliją.

Keletą originalių religinės dorovės lektūros knygų XIX amžiaus pabaigoje sukūrė lietuvių autoriai.

Sakytojas J. Redveikis (žr. Sakytojai (jų gyvenimas, veikla)), Gropiškių kaimo valstietis, surašė moralinių pamokymų ir receptų rinkinį Kumposas, arba rodyklė dvasiškoji (1892) apie tikinčiojo elgesį ir amžiną išganymą, bet dalis jos buvo plagiatas iš tilžėno E. Kalvaičio knygos.

Mažojoje Lietuvoje knyga visais laikais buvo ypač gerbiama, skaitoma ir branginama kaip viena vertingiausių ir labiausiai stebinančių kūrybos apraiškų, tautos dvasios ir valios atspindys. Ji (religinė literatūra) buvo dažnai imama į rankas, skaitoma, apmąstoma, perduodama iš kartos į kartą kaip brangiausia šeimos relikvija. Knygos – tai tautos istorijos geriausios liudininkės, jose gyvos praėjusių kartų godos ir vertybės, jos kalba įtaigiais balsais praeities kūrėjų, kurių palaikų dulkes išblaškė laiko vėjai. Visa, ką tauta sukūrė, apie ką svajojo, ko siekė, išsaugota knygų puslapiuose.

Tačiau knygų leidyba turėjo ir nemažų sunkumų. Vis didesnį neigiamą poveikį jai darė vyriausybės sistemingai vykdoma Vokietijos tautinių mažumų asimiliacija, visų pirma palietusi švietimą ir kultūrą. Po 1873 metų įsako, uždraudusio lietuvių kalbą mokyklose, beveik liautasi leisti vadovėlius. Knygų apyvartą stabdė  lietuviškai kalbančių žmonių mažėjimas (Kaunas, 1996, 220).

Palanki kūrybinė atmosfera lietuvių poezijai – pasaulietinei ir religinei –susiklostė XIX amžiaus pradžioje. Jai sudarė sąlygas protestantų tikyba, skyrusi ypatingą vaidmenį giedojimui.

Kaip jau minėta, daugelį giesmių sueiliavo šie sakytojai: J. Ašmonas, K. Demke, K. Grigelaitis, K. Kalvaitis, J.F. Kelkis, M. Kibelka, Kr. Kukaitis, K. E. Mertikaitis, D. Skėrys, M. Treicas ir kiti, kurie liko nežinomi dėl savo kuklumo.

Sakytojas J. Šilgalis sukūrė 43 posmelių eilėraštį Giesmele…, kuriame nepritarė Mažosios Lietuvos mokyklų supasaulietinimui.

Sakytojai (J. Gryga, E. Kalvaitis, E. Matzickas, A. Pėteraitis, J. Redveikis, K. Šapokas) parašė ir išleido religinio  ir poleminio turinio knygeles.

Visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas M. Kaitinis savo lėšomis išleido ir platino A. Bruožio knygą Prūsų lietuvei. Sakytojas Rudaitis paragino kunigą F. Kuršaitį išversti  į lietuvių kalbą burtikes.

Sakytojai (J. Tautoraitis, M. Trupaitis, Martynas Kairys, M. Kibelka, D. Skėrys) sudarė arba redagavo giesmynus ir mišknyges.

Iš vokiečių kalbos vertė religinius tekstus į lietuvių kalbą ir išleido šie sakytojai: A. Baltris, tėvas, A. Baltris, sūnus, J. Gryga, Kr. Jedinaitis (pasaulietinę), E. Kalvaitis, J.F. Kelkis, M. Kibelka, Jurgis Lapaitis, K. J. Mertikaitis, M. Milaitis, M. Šeklys ir kiti.

Kaip matome, sakytojai išvertė žymią kultūrinio religinio gyvenimo vagą ir buvo mėgstami skaitytojų.

Periodika

Trumpai dar apžvelgsiu Mažosios Lietuvos religinę periodiką, kurią leido, redagavo arba skaitė surinkimininkai. 1823 metais Tilžėje pasirodė pirmasis religinio turinio leidinys Nusidavimai Dievo karalystėje (spėjama, kad išėjo 3 numeriai). 1832 metais Karaliaučiuje pasirodė panašaus pavadinimo periodinis leidinys Nusidawimai apie ewangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų, kuris paskui dažniausiai ėjo kartą per mėnesį (su nedidelėmis pertraukomis iki 1921 metų). Periodiniuose leidiniuose buvo rašoma apie misijų veiklą, skelbiami aukotojų surinkti pinigai, įvairūs religiniai straipsniai, giesmės, pamokslai ir kita dorovinė medžiaga, surinkimų tvarkaraščiai. Reikia pastebėti, kad kai kurie negausūs surinkimai ar sektos taip pat leido savo periodinius leidinius.

Periodinė spauda būdavo spausdinama už surinktas aukas. Kasmet iš naujo išspausdindavo lietuviškas Pasiuntinystės Knygeles. Į jas dėdavo iš misionierių surinktas žinias apie misijas. Tuo būdu surinkime surinkdavo tūkstančius markių pasiuntinystei.

Norėčiau truputį plačiau pristatyti XIX-XX amžiaus pradžios šiuos religinius laikraščius, kuriais domėjosi surinkimininkai.

Kelrodis y Ziona – Tilžėje leistas laikraštis vietoje mėnraščio Krikszconiszkas Surinkimo Laiszkas. 1912 metais leido Juknaičių (Šilokarčemos aps.) Krikščionių draugovė. Ėjo nereguliariai, pasirodė 3 numeriai. Redagavo sakytojas E. Matzickas.

Krikszconiszkas Surinkimo Laiszkas – mėnesinis religinis laikraštis leistas lietuviškai ir vokiškai 1912 metais Tilžėje. Pavyzdinis numeris pasirodė 1911 XII. 1912 metais nr. 6 išėjo kitu pavadinimu Kelrodis y Ziona. Redagavo sakytojas E. Matzickas.

Lietuvininkų Prietelis – pirmasis lietuviškas religinis visuomeninis ir politinis savaitraštis, ėjęs Klaipėdoje 1849 IV 5 – XII 28 gotišku šriftu. Redagavo kun. R. A. Cipelis.

Luterons – savaitinis,vėliau dvisavaitinis senliuteronių religinis laikraštis, ėjęs nuo 1887 I 2 iki 1888 metų pradžios Tilžėje. Spausdino pamokslus, kitus religinius rašinius. Nuo 28 nr. buvo žinučių ir vokiečių kalba. Išėjo daugiau kaip 40 numerių. Redagavo sakytojas D. Laukantas iš Rukų.

Nusidavimai apie Evangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų – pirmojo lietuviško periodinio leidinio Nusidavimai Dievo karalystėje tęsinys, ėjęs 1832-1834, 1837-1914 VIII ir 1921 metais. Spausdino apie misijų darbą Azijoje, Afrikoje, Amerikoje, originalias ir verstines giesmes, kartais buvo paliečiami ir Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio klausimai, švietimo, lietuvių kalbos nykimo, emigracijos į JAV problemos. Bendradarbiavo lietuvininkai misionieriai (E. Švelnius, J. Kikilius, D. Didlaukis, mokytojai (M. Šapalas, Kr. Jedinaitis), sakytojai bei kiti. Redagavo 1832-1867? metais J. F. Kelkis, 1867?-1873 Kaukėnų kunigas K. L. F. Neissas, 1873-1886 Kaukėnų kunigas Kr. Sturys, 1886-1888? Saugų kunigas Kr. Jurkšaitis, 1888?-1889 Klaipėdos lietuvininkų kunigas J. Pipiras, 1889-1901 Miellaukių kunigas Fr. Penčiukas, 1901-1906 Šakūnų ir Priekulės kunigas E. Endrulaitis, 1907-1914 Natkiškių kunigas M. Šuišelis, 1921 metais Klaipėdos lietuvininkų antrasis kunigas B. K. Redmeris.

Pakajaus Paslas – evangelikų liuteronų savaitraštis, Lietuvos broliams bei seserims Dievo žodį ir surinkimus apsakąs, leistas 1881-1939 metais Klaipėdoje, Šilutėje lietuvių ir vokiečių kalbomis gotišku šriftu. Spausdino religinius tekstus, pamokslus, informavo apie kukaitiškių surinkimo veiklą. Analogiškas Friedens-Bote ėjo tik vokiečių kalba. Redagavo Kr. Kukaitis, D. Kelneraitis, A. Dobaitis, F. Šilokas.

Pasiuntinystės knygelės – pranešančios žinią apie Viešpaties darbą, evangelikų liuteronų leidinys, leistas 1907-1922 metais Tilžėje gotišku šriftu vietoje Pasiuntinystės laiškelio. Ėjo kartą per metus. Tai tęstinis religinių straipsnių, giesmių, pasakojimų apie pasiuntinystės veiklą įvairiose pasaulio šalyse leidinys. Redagavo J. Pilibaitis, E. Jagomastas. Spausdintas Tilžėje, Klaipėdoje, išėjo 16 knygelių.
Pasiuntinystės laiškas – baptistų laikraštėlis, leistas 1903 X-1910 III Tilžėje. Leido Žemaitkiemio lietuvininkų baptistų draugija. Ėjo kartą per mėnesį, nuo 1907 metų – triskart per metus. Redagavo D. Kalvaitis, M. Kairys, D. Skėrys. Išėjo 40 numerių, spausdino M. Jankus Bitėnuose.

Pasiuntinystės laiškelis (1900 pavadintas Pasiuntinystės laiškelis arba bitelė ant pasiuntinystės lauko) – evangelikų liuteronų leidinys, ėjęs Tilžėje 1875, Klaipėdoje 1876-1902, Priekulėje 1902-1906 metais gotišku šriftu. Ėjo nereguliariai kartą-dukart per mėnesį, kartą-dukart per metus. Spausdino religinius straipsnius, giesmes, aukotojų misijoms sąrašus. Įsteigė ir redagavo J. F. Kelkis (1875-1877), M. Kibelka (1877-1906), Spausdintas Klaipėdoje. Nuo 1907 metų spalio vietoje jo pradėtos leisti Pasiuntinystės knygelės.

Pasiuntinystės Prietelis – evangelikų liuteronų laikraštis, ėjęs 1904-1905 metais Tilžėje. Jį leido Wangemanno misionierių draugija kartą per ketvirtį. Redagavo kunigas B. K. Redmeris. Tiražas 5000 egz.

Taip pat čia yra atrinkti ir pristatomi sakytojai, nusipelnę Mažosios Lietuvos periodikai. Jie rašė savo straipsnius, pamokslus, bendradarbiavo, patys redagavo ir leido laikraščius. Kai kurie iš jų reiškė savo pažiūras arba politinę veiklą ne tik religinėje spaudoje, bet ir pasaulietinėje periodikoje.

A. Baltris, tėvas, rašė straipsnius Lietuviškoje Ceitungoje ir Keleivyje. A. Baltris, sūnus, bendradarbiavo Lietuvos keleivyje ir Pagalboje, redagavo Apžvalgą, Prūsų Lietuvių Balsą ir Rytojų, J. Gryga redagavo Lietuvišką Balsą, Kr. Jedinaitis bendradarbiavo Lietuviškoje Ceitungoje, taip pat savo sudarytose ir redaguotose „Tilžės Keleivio“ kalendrose ir Klaipėdos Lietuviškose kalendrose pateikdavo savo pamokslų. M. Kairys nuo 1905 sausio 1 d. redagavo baptistų laikraštėlį Pasiuntinystės laiškas. J.F. Kelkis, sakytojas ir precentorius, buvo vienas iš lietuvių periodinės spaudos pradininkų: 1832-1867? metais redagavo laikraštį Nusidavimai apie Ewangelijos prasiplatinimą (nuo 1837 m. – praplatinimą) tarp žydų ir pagonų, 1875-1877 metais – Pasiuntinystės Laiszkelį, M. Kybelka 1900-1906 metais redagavo ir leido misijų reikalams skirtą mėnraštį Pasiutinystės Laiszkelis, Kr. Kukaitis 1881-1914 metais redagavo savo vadovaujamos draugijos savaitraštį Pakajaus Paslą (1881-1939), kuris ėjo lietuvių ir vokiečių kalbomis (Friedens-Bote). D. Laukantas 1887-1888 metais Tilžėje leido laikraštį Luterons, E. Matzickas 1912 metais Juknaičiuose redagavo laikraštį Krikszczoniszkas Surinkimo Laiszkas, po 5 nr. pavadintą Kelrodis y Ziona, J. Pilibaitis nuo 1906 metų leido Pasiuntinystės Laiszkelį, kuris 1907 metais pavadintas Pasiuntinystės knygelės, D. Skėrys 1909-14 metais redagavo Bitėnuose ir Klaipėdoje ėjusį laikraštį Pasiuntinystės laiškas (1903 X 1-1910 III), [pagal A. Bruožį jį pakeitė Apsakymai (nežinia, ar jį redagavo – aut. past.)] ir Tavo prietelis (1909-1914), kuriam pats parašydavo beveik visą medžiagą.

Taigi, labai svarbią Mažosios Lietuvos kultūros paveldo dalį sudaro senosios knygos ir periodika. Deja, leidinių tėra išlikę labai mažai.

Surinkimininkų reikšmė lietuvybės išlaikymui

Namų pamaldos gimtąja kalba, kova dėl mokymo mokyklose lietuvių kalba

Dalis kunigų lietuviškos kalbos visiškai nemokėjo ir tik vokiškai laikydavo pamaldas bažnyčioje. Kartais vertėjai jose versdavo pamokslus į lietuvių kalbą. Kadangi namų pamaldos (surinkimai) visada vykdavo tik lietuviškai, tai ir padėjo per ilgus germanizavimo metus lietuviams išlaikyti savo lietuvybę ir stiprinti pamaldumą Mažojoje Lietuvoje, o ypač Klaipėdos krašte. Suwokiečiawimas yra didis Neprietelis Surinkimų. Kur surinkimo Priėmėjas wokißką kalbą sawo Namuose pradeda wartoti, czion weik ir Surinkimai pasiliauja (Gaigalaitis, 1904, 65).

Kaip pastebėta, būtent surinkimininkų dėka plito pasipriešinimas prieš vokiečių kalbos įvedimą mokyklose. Tačiau jiems labiausiai terūpėjo išsaugoti tikybos mokymą lietuvių kalba. Surinkimininkų įtakingumas pradėjo silpti, kai išsivystė tautinis judėjimas. Bet kaime iki XIX amžiaus pabaigos jų nuomonė tebebuvo svari.

Taigi, surinkimininkai ir sakytojai aktyviai rinko parašus peticijoms dėl teisės lietuviškai mokyti vaikus mokyklose. Pasirašiusieji reikalavo lietuviškuose valsčiuose steigti lietuviškas mokyklas; psichologiškai nežaloti jų vaikų.

Įrašai iš privalomų dvasininkų vizitacijų liudija, kad K. Donelaitis per pamaldas meistriškai lietuviškai pamokslaudavo. Vadinasi, jam irgi, kaip ir surinkimininkams, ypač buvo svarbi gimtoji kalba, jos išsaugojimas bei lietuviškumo propagavimas visuomenėje ir kūryboje.

Peticija [lot. petitio – reikalavimas], kolektyvinis prašymas, dažniausiai įteikiamas aukščiausiems valstybės valdžios organams. Iki XIX amžiaus pradžios Mažosios Lietuvos germanizacija buvo palyginti silpna. Stengtasi tik sudaryti sąlygas, kad lietuviai patys vokietėtų. Maždaug nuo 1854 metų buvo pradėta reikalauti, kad ir tikyba mokyklose būtų mokoma vokiškai. Nuo tada kova dėl tikybos mokymo lietuviškai tapo apskritai kova dėl lietuvių kalbos išlaikymo mokyklose. Po Prūsijos pergalės prieš Prancūziją 1871 metais buvo įkurta Vokietijos imperija ir Wilhelmas I paskelbtas imperatoriumi (kaizeriu). Nuo tada labai sustiprėjo antilietuviška politika. Jei anksčiau vokietinimą vykdė tik Mažosios Lietuvos administracija, tai dabar tos akcijos ėmėsi centrinė valdžia. 1865, 1872, 1873 metų švietimo ministro įsakymais lietuvių kalba buvo intensyviai gujama iš mokyklų. Pagal 1865 metų įsakymą vaikai pirmaisiais mokslo metais dar galėjo mokytis lietuviškai, bet vyresnėse klasėse jie turėjo laipsniškai pereiti prie vokiečių kalbos. Ketvirtaisiais ir penktaisiais metais lietuviškai tegalėjo būti mokoma tik Biblijos ir religinių giesmių. Iš miesto mokyklų lietuvių kalba tada jau buvo visai išstumta. 1872 IX 2 ir 1873 VII 24 d. įsakymais ji pašalinta ir iš kaimo mokyklų. Teleista lietuviškai mokyti tik tikybos, bet ir tai vien pradinių mokyklų žemesnėje klasėje. Vėliau ir tikyba turėjo būti mokoma vokiškai. 1873 VIII 15 d. aplinkraštyje nurodyta, kad mokytojai, nevykdantys 1872-73 metų nuostatų, būsią šalinami iš mokyklų. 1873 metais lietuvių kalba buvo pašalinta iš visų valdžios įstaigų; apskritai iš viso oficialiojo gyvenimo. Imta ją šalinti net iš Bažnyčios. 1874 metais į lietuvių skundą ministras atvirai atsakė, kad valdžia iš tikrųjų esanti nusistačiusi išnaikinti lietuvių kalbą. 1874 metais uždrausta parapijas skirstyti į lietuviškas ir vokiškas. 1876 VIII 28 d. vokiečių kalba paskelbta vienintele valstybės kalba, vartojama susirašinėjimui, posėdžiuose, valstiečių susirinkimuose ir t. t. Lietuviai nenorėjo taikytis su brutalia prievartine germanizacija. Tėvai atsisakinėdavo leisti vaikus į vokiškas mokyklas, rašė prašymus karaliui ir administracijai, prašė palikti lietuvių kalbą mokyklose.

Jau 1873 metais Erdmonas Brenšneideris ir jo kaimynai iš Kaukviečių bei Kuldžių kreipėsi į valdžią dėl lietuvių kalbos teisių. 1879 metais po prašymu ūmu laiku buvo surinkta 16 340 parašų. Valdžia nusileido: tikybos lietuviškai dėstyti nebedrausta ir vyresnėse klasės, tačiau tuos pačius dalykus lietuvių vaikai privalėjo išmokti dar ir vokiškai. 1879 metų peticijos tekstą žr.: Iškalbūs XIX a. II pusės mažlietuvių dokumentai http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=421

1882 metais vėl susidarė komitetai, kurie kreipėsi į valdžią dėl lietuviškos kalbos. Į komitetus įėjo Plonaitis iš Bendikų, Kopūstas iš Jankaičių, Misulis iš Lūžų, Žurlis iš Vitės, D. Naujokas ir Kr. Liutkus iš Naujųjų Vainočių, J. Kiauka iš Kaltekių, M. Šurvinas Šilgalių ir M. Lėcas iš Jogeriškių. 1882 metais kaizeriui nusiunčiama peticija su 5 635 parašais. Bet vietoje to, kad Prūsų lietuvių prašymus būtų išpildę, valdžios ponai apšaukė juos Lenkų pakurstytais Maištininkais, nors lietuviai su lenkais nieko bendra neturėjo, o tik norėjo lietuviškai Viešpatį garbinti.

1884 metais vėl buvo kreipiamasi į valdžią ir vėl be pasekmių.

1891 metais pradėjo rinkti parašus didžiajai peticijai Prūsijos švietimo ministeriui. Po tuo prašymu pasirašė 19 537 Prūsų lietuviai. Komitetą 1891 metų atsišaukimui ir 1892 metų peticijai parengti sudarė 24 asmenys. Jame buvo jau ir anksčiau kovoje už gimtosios kalbos teises reiškęsi Dovas Voska, Jonas Gryga, Jonas Pilibaitis, Jurgis Strėkys, Mikelis Kaitinis ir kt. Mažlietuviams skirtame 1891 metų atsišaukime bei kiek vėliau surašytoje peticijoje prašyta ne tik mokyti lietuviškai skaityti bei rašyti, bet ir leisti šia kalba vadovėlius, mokytojų seminarijose parengti pedagogų, mokančių šią kalbą, mišriai gyvenamuose vietovėse sąžiningiau suskaičiuoti įvairių tautybių vaikus, neversti jų prievarta mokytis vokiečių kalbos. Kalbėta ne tik apie mokyklą: prašyta teisės, kad būtų galima laisvai rinktis lietuvių arba vokiečių kalba nori konfirmuotis, pageidauta, kad lietuviškai mokėtų ne tik kunigai, bet ir pats vyskupas.
Vėliau sakytojo M. Treico siūlymu buvo nuspręsta siųsti delegaciją su peticija į Berlyną. 1895 metais išrinktas 15 asmenų komitetas (iš jų sakytojai J. Strėkys, J. Gryga, M. Kaitinis ir kiti), o peticiją (buvo surinkta 27 765 parašų) dėl lietuvių kalbos teisių parengė didelis lietuvininkų draugas poetas Jurgis Sauerveinas. Delegacija 1896 IV 21 d. peticiją įteikė valdžios administracijai Berlyne [bet prie Vokietijos kaizerio nebuvo prileista – aut. past.].

1900 III 20 d. buvo nutarta ruošti valdžiai naują peticiją, reikalaujant leidimo mokyti lietuviško rašto ir naudoti per visą mokymo laiką lietuviškus vadovėlius. Peticijos komitete aktyviai veikė sakytojai J. Strėkys, M. Kaitinis, J. Gryga ir kiti. Po peticija buvo surinkta beveik 13 000 parašų ir ji buvo pasiųsta kulto ministeriui Studtui. Atsakymas gautas toks pat, koks buvo ir anksčiau – būtent – kad nėra priežasties taisyti dabartinius mokymo įstatymus.

Į Berlyną buvo siųstos dar dvi peticijos 1902 ir 1904 metais su mažesniu parašų skaičiumi. Rezultatų, žinoma, nesulaukta. 1904 metais ir vėliau Prūsų lietuvių atstovas Prūsijos karalystės seime kunigas dr. V. Gaigalaitis ne kartą kėlė Prūsų lietuvių reikalavimus dėl savo tėvų kalbos.

Mažosios Lietuvos mokytojas Martynas Nauburas suskaičiavo, kad per 33 metus lietuviai įteikė valdžiai 18 peticijų.

Čia išvardinu tik tuos Mažosios Lietuvos sakytojus, kurie ypač nusipelnė išlaikydami lietuvybę krašte: J. Ašmonas, Kr. Butkeraitis, M. Kaitinis, J.F. Kelkis (Kelch), K. Mauricas (Mauritz), Meinius, A. Pėteraitis, K. Šapokas (Šepokas), M. Treicas, D. Voska ir kiti.

Taigi, lietuvybės, tėvų kalbos, išlaikymas ir puoselėjimas buvo labai aktualus XIX amžiaus sakytojams.

Surinkimininkų parama misijoms kituose kraštuose

Misijos – organizuota religinių organizacijų veikla, turinti tikslą įgyti naujų tikinčiųjų. Misijos paprastai susijusios su jas organizuojančių religinių sluoksnių ir valstybių politine, ekonomine ir kultūrine ekspansija. Į misijų veiklą telkti tikinčiuosius lietuvininkus XIX amžiaus II dešimtmetyje pradėjo Mažosios Lietuvos protestantai. Todėl jie steigė draugijas, visomis vietos gyventojų kalbomis leido ir platino specialius leidinius – atsišaukimus, vyskupų pamokslus, kitus smulkiuosius spaudinius ir knygeles (Metinis Pasiuntinystės Laiškelis), turėjo savo periodinę spaudą (Nusidavimai Dievo karalystėje (1823-25), Nusidavimai apie Evangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų), kurioje rašė apie misijų veiklą Azijoje ir Afrikoje. Protestantišką pasaulėžiūrą platino 6 misijų draugijos: Misijų draugija Karaliaučiuje, Karaliaučiaus miesto vidaus misijos draugija, Britų žydų misijos Rytų Prūsijos stotis Karaliaučiuje, Gossnerio misijų draugija, Wangemanno misijų draugija [abi Berlyne – aut. past.]. Reino misijų draugija Barmene. Lietuvininkai dosniai aukodavo misijų darbui. Surinktas lėšas siųsdavo į Karaliaučių ir Berlyną.

Misijų (pasiuntinystės) draugija Karaliaučiuje, Karaliaučiaus misijų draugija. Ji įsikūrė 1822 metų sausio 11 d. ir apie tai visomis trimis (vokiečių, lietuvių ir lenkų) vietos gyventojų kalbomis paskelbė atsišaukimą. Lietuviškąjį iš vokiečių kalbos greičiausiai vertė kunigas L. Rėza; vienintelis valdybos narys mokėjęs lietuviškai. Parašai: L. E. fon Borovskio, K. L. A. fon Vegnerno, A. Hano, Moizisigo, H. Olshauzeno.

Kitas Karaliaučiaus misionierių leidinys – litografiniu būdu spausdintas pirmasis Vakarų Europos ir Afrikos žemėlapis (1876) su lietuviškais užrašais, skirtas misionierių žurnalo Nusidawimai apie Ewangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonų) iliustravimui. Bet visi tie leidiniai buvo atsitiktiniai, nes draugija daugiausiai dėmesio skyrė periodinei spaudai: Nusidavimai Dievo karalystėje – pirmasis periodinis lietuviškas leidinys, Nusidavimai apie Evangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų 1832-1834 m., 1837-1914 m. ir1921 metais.

Sistemingiau dirbo Karaliaučiaus miesto vidaus misijos draugija. Nuo 1904 (gal ir anksčiau) iki 1913 metų kasmet lapkričio mėnesį Mirusiųjų dienai atskirai vokiečių, lietuvių ir lenkų kalbomis išleisdavo Rytų Prūsijos generalinio vyskupo pamokslą. Lietuviškasis spaudinys, iš vokiečių kalbos verstas Natkiškių kunigo Michaelio Šuišelio (Szuiszel), visada būdavo aštuonių puslapių. Kaip jau rašyta, lietuvininkai dosniai aukodavo misijų darbui. Dalis misijų reikalams surinktų lėšų būdavo siunčiama į Karaliaučių, o dalis į Berlyną. Afrikos, Azijos ir kitų šalių čiabuvių evangelizacijos tematika iš vokiečių spaudos greitai persimetė ir į lietuvių periodinius leidinius bei tapo jos skatintojams parankia darbuotojų, lėšų ir apskritai šalininkų, telkimo priemone. Knygos (iš viso 36), jei neskaičiuosime Mikelio Šapalo kaip Tiesos prieteliaus priedas išleistų M. Šapalo Pasiuntinystės nusidavimų (1881), pasirodė gerokai vėliau tik 1902-1914 metais.

Mažojoje Lietuvoje misionieriai buvo vadinami pasiuntiniais, o misijos – pasiuntinystėmis. Evangelikų misijose nuo XIX amžiaus VII dešimtmečio dirbo daugiau negu 40 lietuvininkų iš Mažosios Lietuvos. Kas keleri metai misionieriai grįždavo į tėviškę atostogauti, pailsėti, pataisyti sveikatos, lankydavosi parapijose ir surinkimuose, savo darbui rinkdavo aukas, pasakodavo savo įspūdžius iš misijų veiklos.
Lietuvių moterų misionierių nebūdavo, tik kelios ištekėjusios už misionierių, padėdavo jų sunkiame misijos darbe, pasireikšdavo spaudoje (Urtė Lokienė).

XIX amžiaus II pusėje – XX amžiaus pradžioje lietuvininkai misionieriai daugiausiai dirbo Gossnerio ir  Wangemanno misijose, baigę šių misijų seminarijas Berlyne. Misionierių mokyklos buvo neturtingiems lietuvių jaunuoliams bene vienintelė galimybė įgyti aukštesnį išsilavinimą (mokslas ir pragyvenimas buvo nemokami), pramokti kalbų ir aplankyti egzotiškus kraštus. Dažnas iš jų misijų stotyse steigė mokyklas, amatų kursus, tarp čiabuvių skleidė agronomijos žinias. Kai kurie dėl sveikatos pasilikdavo Mažojoje Lietuvoje.

1907 metais Rytprūsiuose per bažnyčių aukų rinkimą (kolektas) misijoms buvo surinkta 138 911 markių. Bet pasiuntinystė (misijos) buvo remiamos ne tik per bažnyčias. Kiekvienoje Mažosios Lietuvos vyskupystėje susibūrusios veikė misijoms remti draugijos. Atskirose parapijose buvo švenčiamos pasiuntinystės šventės ir renkamos aukos remti misijoms, o vieną kartą per metus vykdavo metinė tos vyskupystės pasiuntinystės šventė. Būdavo ir bendra Rytprūsių Pasiuntinystės šventė (1913 VIII Pilkalnyje). Surinkimininkai keleriopai daugiau sudėdavo lėšų pasiuntinystei per sakytojus surinkimuose negu bažnyčioje.

Tokių aukų vien tik sakytojas Mikelis Kibelka (Panjesų) kasmet surinkdavo po 3-4 tūkstančių aukso markių ir išsiųsdavo į Berlyną. (MLE, 2000, 512) yra klaida: vietoj „iki 40 000 markių“ turi būti „iki 4 000 markių“ – aut. past.]. Lietuviai misijas rėmė ne tik pinigais, bet ir žmonėmis. Daug stropių ir žymių misionierių bei pagalbinis personalas iš Mažosios Lietuvos dirbo vokiečių užsienio misijose, kur veikė ne tik Dievo karalystės praplatinimo labui bei skelbė Evangeliją pagonims, bet ir platino vokiečių germanizacijos kultūrą. Nors tuo metu Mažojoje Lietuvoje labai trūko lietuvių kunigų, kurie būtų galėję dirbti savųjų labui, o kunigavo beveik tik vokiečiai, nemokantys arba silpnai mokantys lietuviškai. Jeigu lietuvininkai nebūtų turėję savo surinkimų gimtąja kalba, būtų likę visai be Dievo Žodžio. Vien tik Wangemanno misijos veiklai finansuoti 1913 metais Mažojoje Lietuvoje buvo surinktos net 30 796 markės, kurios galėjo būti žymiai tikslingiau panaudotos lietuvių kultūros labui. Pavyzdžiui, didelis ir turtingas Berlynas surinko tik 30 000 markių.

Kaip jau minėta, 1874-1875 buvo labai lietingi metai, dideli tvanai sunaikino derlių. Brumpreikšis iš Alkos, Kr. Butkeraitis iš Pašyšių, Vaškys iš Mačiučių, M. Kibelka iš Panjesų, M. Žvilius iš Smilgynų, Liutkus iš Versmininkų, Šatris iš Šlapšilės, A. Baltris iš Klausviečių ir kiti vis dėlto sugebėjo surinkti net 1866 markes (žr. Sakytojai (jų gyvenimas, veikla)).

Vidinės ir išorinės misijų (pasiuntinystės) šventės buvo labai populiarios, į jas įvairiose vietose susirinkdavo gausybė žmonių. Lietuvininkai, ypač surinkimininkai, mielai ir su džiaugsmu aukodavo misijoms (net Bazelio Šveicarijoje).

Taigi, kaip matyti, vokiečių dosnumas ir stropumas buvo žymiai šaltesnis negu lietuvių surinkimininkų.

Išvados

Mažoji Lietuva septynis šimtmečius buvo Kryžiuočių ordino, vėliau Prūsijos, Vokietijos valdžioje. Ji niekada neturėjo politinio ir administracinio savarankiškumo. Didžiulis smūgis Mažosios Lietuvos gyventojams buvo 1709-1711 metų maras, nuskurdinęs čia gyvenusius žmones ir išsekinęs jų dvasinį tikėjimą, bei, kas skaudžiausia, lietuvininkus visoje pietvakarinėje Mažosios Lietuvos dalyje laikui bėgant padarė negausia tautine mažuma. Ryškiau ėmė diferencijuotis žmonių gyvenimo būdai: vieni labiau linko į verksmingąjį asketiškąjį pietizmą, kiti į ypač pabrėžtą moralinį palaidumą, treti naudojosi chaoso teikiamomis praturtėjimo progomis.

Buvo aptartas pietizmas – surinkimų pradininkas, kuris pradžioje sunkiai pritapo Mažojoje Lietuvoje, kol nebuvo lietuviškų sakytojų. Vietiniai kunigai pamoksluose kritikavo pietistus; vadindavo eretikais ir veidmainiais. Pietizmas, atneštas į Rytprūsius ir susidūręs su kitokio mentaliteto žmonėmis, įgavo kitokias supratimo ir interpretavimo formas nei Vokietijoje. Šiek tiek nulėmė iš Moravijos atkeliavęs herrnhuterių (Dievo gynėjų) judėjimas. Atkeliavus į Mažąją Lietuvą zalcburgiečiams, 1733 metais atvyko herrnhuteriško pietizmo misionieriai Friedrikis Bėniš ir Kristups Dėmuth. Dėl zalcburgiečių fanatiško tikėjimo pietistinis sąjūdis surado sau gerą dirvą Mažojoje Lietuvoje.

Vėliau Mažosios Lietuvos lietuvininkai garsėjo pietizmu, savo namų pamaldomis (surinkimais), kurios gyvavo daugiau nei du šimtus metų. Jas laikydavo vien tik savo sielos balso raginami vyrai Dievo Žodžio sakytojai. Surinkimai, atsiradę Mažojoje Lietuvoje XVIII amžiaus II ketvirtyje – pietistinis lietuvininkų religinis judėjimas. Lietuvininkai, paveikti pietizmo, perėmė zalcburgiečių, atkeltų į kraštą per XVIII amžiaus pirmosios pusės kolonizaciją, religines tradicijas, kurios jiems labai patiko. Tarp šių ateivių pasirodė (1733) ir pirmieji hernhuterių pasauliečiai sakytojai. Vėliau tokių atsirado ir iš lietuvių. Lietuvininkai tokį dvasinį žmonių sambūrį, paties Viešpaties Dievo per Šventąją Dvasią surinktą, pavadino surinkimu. XVIII-XX amžiaus pirmojoje pusėje čia veikė daugybė surinkimų, kurių svarbiausios šakos buvo jurkūniškiai, klimkiškiai ir kukaitiškiai. Apskritai, apie surinkimus iš viso mažai rašyta ir tyrinėta. Yra nedaug knygelių ar straipsnių leidiniuose (V. Gaigalaičio, A. Pėteraičio, J. Grygos, Kr. Gudaičio, A. Filhazės, A. Juškos) ir periodinėje spaudoje keletas straipsnių lietuvių ir vokiečių kalbomis (P. Žostautaitės, A. Hermanno, Kr. Gudaičio, A. Baltrio, sūnaus). Taigi, Mažoji Lietuva mažai užauginusi mokslininkų, politikų, visuomenės veikėjų, davė daug religijai pasiaukojųsių sakytojų, kurie savo darbais nenuėjo į užmarštį.

Buvo čia pristatyti surinkimai, kaip reti, išskirtiniai reiškiniai ne tik Lietuvos kultūros istorijoje, bet savo unikalumu ir pastovumu stebinantys ir Rytų Europos religijų ir kultūrų tyrinėtojus. Šis unikalus religinis reiškinys (surinkimai) tolino mažlietuvių dvasinį gyvenimą nuo oficialios vokiškosios Bažnyčios ir per du šimtmečius ugdė lietuvininkų moralines vertybes.

Kaip pastebėta, XVIII amžiaus pirmoje pusėje Mažosios Lietuvos kultūriniam gyvenimui buvo stipri pietizmo įtaka. Mažoji Lietuva dėl didelio maro neteko trečdalio gyventojų. Jų vietoje ypatingomis privilegijomis buvo įkurdinti svetimtaučiai kolonistai iš Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos ir Šveicarijos. Lietuvininkų bendruomenė labai sumažėjo. Ją sudarė baudžiauninkai ir ūkininkai, pakliuvę į jų įtaką. Lietuviai laipsniškai buvo išstumiami iš viešojo gyvenimo. Išsaugoti savo tradicines nacionalines vertybes ir savo kalbą, atsikėlus į lietuvininkų sodybas vokiškai kalbantiems kolonistams, tapo itin sunku. Mažoji Lietuva, visų labiausiai nukentėjusi nuo maro, tapo masinės kolonizacijos arena – tautybių maišaties.

Lietuvininkai gyveno nuolatinėje kovoje bei įtampoje priešiškoms jėgoms, tai yra dvarui ir atėjūnams kolonistams, kurie be perstojo kėsinosi į jų turtą, papročius, moralę ir egzistenciją. Lietuvių bendruomenė turėjo išsilaikyti svetimųjų apsiaustyje, išlikti. Tai labai sunki, amžina ir alinanti kova.
Bet šio krašto gyventojai tegalėjo priešintis nutautėjimui tik prisirišimu prie savo kalbos ir papročių, darbštumu, griežtu dorumu. Lietuvininkai turėjo be paliovos kautis su savo ydomis (tinginyste, nevalyvumu, polinkiu į vagystes, klastas ir kitomis) ne tiek dėl asmeninio tobulumo ar amžinojo išganymo, kiek dėl bendruomenės išlikimo.

Darbe išsamiai aptartas surinkimininkų moralaus gyvenimo būdas, pažiūros, nuostatos, namų pamaldų tvarka. Pristatytos sakytojų biografijos, veikla, indėlis misijoms, pastangos siekiant išlaikyti lietuvybę, visa tai leidžia susidaryti aiškesnį to meto surinkimų vaizdą. Jų naudotos ir parengtos knygos, periodinė spauda dar ryškiau parodo didelį švietimo ir kultūros kilimą Mažojoje Lietuvoje.

Dvi stiprios jėgos, dvi nedalomos dalys – Mažosios Lietuvos lietuvių religingumas ir tautiškumas – viena kitą remia, viena be kitos neįmanomos. Išplėšus lietuviams religingumą, seniai būtų užgesęs jų tautiškumas; numarinus jų tautiškumą, nebebūtų likę ir savito lietuviško religingumo. Šių dviejų jėgų sandara buvo neįveikiama germanizacijai, kuri nesugebėjo Prūsuose per septynis šimtus metų lietuvių nušluoti nuo žemės paviršiaus. Jeigu Mažojoje Lietuvoje nuostabių aplinkybių dėka nebūtų buvęs sukurtas lietuvio maldininko tipas, neabejotina, lietuvybė šiame krašte būtų jau seniai prieš kelis amžius palaidota.

Kaip jau buvo minėta, surinkimininkai, ypač sakytojai, labai aktyviai stengėsi išlaikyti savo tėvų kalbą, apginti ją nuo svetimtaučių įtakos, šiuo atveju vokiečių kalbos (lietuviškų knygų leidyba, namų pamaldų rengimas, peticijos dėl lietuvių kalbos mokymo mokyklose). Tai jiems buvo vienas iš svarbiausių uždavinių.

Siekdami populiarumo, vietiniai pietistai savo religinėms giesmėms plačiai taikė pasaulietinių dainų melodijas, tokiu būdu aktualizuodami šį pagrindinį tautosakos žanrą.

Surinkimininkai, gražiai giedodami savo giesmes ir jų sakytojai be atvangos gimtąja kalba sakydami liaudžiai suprantamus pamokslus, išugdė savo apylinkėse žmonių dorovę, blaivybę, moralę, išsaugojo lietuvių kalbą – ko dabar labai pasigendame išblaškę iš Lietuvos surinkimininkus. Jie keletą amžių sulaikė Mažojoje lietuvoje lietuvininkus nuo galutinio nutautinimo. Surinkimininkai veikė remdamiesi Šventuoju Raštu ir tauriais senovės lietuvių papročiais bei dorove.

Pietistai laikėsi griežtos dorovės politikos – nebuvo galima smagiai šokti, dainuoti, girtuokliauti. Jie padėjo žmonėms neabejoti, tvirtinti savo tikėjimą, siekė Dievo Žodžiu pripratinti prie krikščioniško bei doriško pasielgimo. Pietistai kūrė religinę bendruomenę, kuri gyventų vienybėje, meilėje ir krikščioniškoje viežlybystėje.

Objektyviai istoriškai žvelgiant, pietizmas anaiptol nebuvo reakcinga ideologija, ypač kultūrinio ir dvasinio Mažosios Lietuvos gyvenimo kontekste, XVIII amžiaus antroje pusėje tapusi kolonizuojamo krašto lietuvininkų šviesuolių pasaulėžiūra, sukėlusi masinį religinio pobūdžio sąjūdį, žinomą surinkimininkų vardu ir paplitusi plačiuosiuose tuometinio kaimo gyventojų sluoksniuose.

Aš taip pat siekiau šiuo darbu priminti ir nors kiek padėti išsaugoti nykstančias Mažosios Lietuvos kultūros paveldo vertybes, kurios nenumaldomai grimzta į užmarštį.

Literatūra:

1. Arnašius, Helmutas, 1994: „Prūsijos pietizmo dvasinis fonas“, Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, red. Ingė Lukšaitė, Vilnius: Apyaušris, 1994, 48-59.
2. Brazaitis, Juozas, 1964: „Donelaitis praeityje ir dabartyje“, Aidai 3, 1964, 124-132.
3. [Bruožis, Ansas] Klaipėdiškis A. B., 1913: Prūsų lietuvių raštija. Trumpa Prūsų lietuvių knygų ir kalendorių apžvalga, Tilžė: Spauda, 1913.
4. [Bruožis, Ansas] Probočių Anūkas, 1920: Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie lietuvių kalbos mylėtojai, Tilžė: Spauda, 1920.
5. [Bruožis, Ansas] Klaipėdiškis A.B., 1923: Mažosios Lietuvos politikos veidrodis, Kaunas: K. A. M. Karo mokslo skyrius, 1923.
6. Bruožis, Ansas, 1935: Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos, Kaunas: Didž. ir Maž. Lietuvos kultūr. bendradarbiavimo s-ga, 1935.
7. Citavičiūtė, Liucija, 2001: Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro poveikis lietuvių raštijos ir knygos kultūros plėtotei XVIII–XIX amžiuje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.
8. Čiočytė, Dalia, 1999: Biblija lietuvių literatūroje. Santykio variantai: imitacija, transformacija, deformacija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999 (serija „Naujosios literatūros studijos“).
9. Donelaitis, Kristijonas, 1965: Kristijonas Donelaitis. Pranešimai. Straipsniai. Archyvinė medžiaga, vyr. red. K. Korsakas, Vilnius: Vaga, 1965 (serija „Literatūra ir kalba“).
10. Endzinas, Arnoldas, 1965: „Tolminkiemio parapija XVIII amžiuje“, Kristijonas Donelaitis. Pranešimai. Straipsniai. Archyvinė medžiaga, vyr. red. K. Korsakas, Vilnius: Vaga, 1965, 134-151 (serija „Literatūra ir kalba“).
11. Füllhaase, Albert, 1904: Geschichtliche Heimatkunde des Kreises Heydekrug für Schule und Haus, Heydekrug, 1904.
12. Gaigalaitis, Vilius, 1904: Evangeliški surinkimai Lietuvoje, Priekulė, 1904.
13. Giesmelės,1862: „Jau nebesu tarp jūsų“, Giesmelės apie evangelijos praplatinimą … 133, 1862, 13.
14. Giesmės, 1998: Giesmės Dangaus miestui: XVI–XVIII amžiaus lietuvių bažnytinių giesmių antologija, parengė Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.
15. Gineitis, Leonas, 1990: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. Monografija, Vilnius: Vaga, 1990.
16. Gineitis, Leonas, 1995: Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra, Vilnius: Pradai, 1995.
17. Gineitis, Leonas, 1998: Kristijono Donelaičio aplinka, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998 (serija „Senoji Lietuvos literatūra“).
18. Griga, Jonas, 1926: Apraszymas apie Mažosios Lietuwos Ewangeliszką Bažnyczią ir Ewangeliszką Lietuwininkų Senąjį Surinkimą seniau ir dabar, Klaipėda, 1926.
19. Gudaitis, Kristupas, 1957: Lietuviai evangelikai, Rodney, Ont.: Rūta, 1957.
20. Gudaitis, Kristupas, 2001: „Apie Donelaičio pasaulėžiūrą ir kūrybą“, Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Aidai, 2001, 261-302.
21. Gudas, Kęstutis, 1992: Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992.
22. Hermann, Arthur, 2000: Lietuvių ir vokiečių kaimynystė, Vilnius: Baltos lankos, 2000.
23. Juška, Albertas, 1997: Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1997.
24. Juška, Albertas, 2003: Mažosios Lietuvos mokykla, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2003.
25. Kaimynas, 1898: Kaimynas 2, 1898, 9-10.
26. Kaltenis, Vytautas, 2005: „Buvo „Giesmių giesmelė“ Skirsnemunėje“, Voruta 11, 2005, 1-2.
27. Kaunas, Domas, 1996: Mažosios Lietuvos knyga: Lietuviškos knygos raida 1547-1940, Vilnius: Baltos lankos, 1996.
28. Kaunas, Domas, 1999: Knygos dalia: Mažosios Lietuvos knygos istorijos tyrinėjimai, Vilnius: Pradai, 1999.
29. Kaunas, Domas, 2004: Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas. Vertės ir interesų sankirtos požiūriu, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004.
30. Keleivis, 1884: „Brolio Lankučio atsisveikinims“, Keleivis 39, 1884, 3.
31. Kilienė, Marija, 1982: „Kukaičio surinkimai šiandien“, Svečias 1-2, 1982, 69-71.
32. Klumbys, Martynas, 1993: Aš vislab galiu per tą, kurs mane galinčiu daro, Klaipėda: Rytas, 1993.
33. Kutkaitytė, Monika, 2004: XIX a. Mažosios Lietuvos pietistiniai giesmynai. Bakalauro darbas, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2004.
34. LE, 1963: Lietuvių enciklopedija 29, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963.
35. Lebedys, Jurgis, 1977: Senoji lietuvių literatūra, Vilnius: Mokslas, 1977.
36. LEK, 1995: „Bažnyčiose paminėtas pietizmo tėvo Filipo Jokūbo Špenerio (1635-1705) gimimo 360-tosios ir mirties 290-tosios metinės“, Lietuvos evangelikų kelias 1, 1995, 19.
37. Lysius, Heinrich Johann, 1993: Mažasis katekizmas, pagal Berlyno rankr. parengė [ir pratarmę, p. 5-6, parašė] P.U. Dini, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
38. LB, 1969: Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba, 1: 1547-1861, Vilnius: Mintis, 1969.
39. LB,1985: Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba, 2: 1862-1904, kn. 1: A-P, Vilnius: Mintis, 1985.
40. LB, 1988: Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba, 2: 1862-1904, kn. 2: R-Ž, Vilnius: Mintis, 1988.
41. LB, 1990: Lietuvos bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba, 1: 1547-1861, papildymai, Vilnius: Mintis, 1990.
42. Matulevičius, Algirdas, 1989: Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. Lietuvių tautinė padėtis. Vilnius: Mokslas, 1989.
43. MLE, 2000: Mažosios Lietuvos enciklopedija 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.
44. MLE, 2003: Mažosios Lietuvos enciklopedija 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003.
45. Ostermejeris, Gottfrydas, 1996: Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
46. Pagalba, 1905: „Labay naudingos knygos“, Pagalba 9, 1905, [2].
47. Pagalba, 1911: „Visokios žinios“, Pagalba 5, 1911, 64-65.
48. PP, 1901: „Priedas“, Pakajaus paslas 12, 1901.
49. Pėteraitis, Anusis, 1952: Surinkimai Prūsų Lietuvoj, Tübingen: Lietuvių Evangelikų Liuteronių Vyr. Bažnyčios Taryba, [apie 1952].
50. Pociūtė, Dainora, 1995: XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės: LDK ir Prūsų Lietuva. Monografija, Vilnius: Pradai, 1995.
51. Protestantizmas, 1994: Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis. Moksl. str. rinkinys, red. kol.: I. Lukšaitė ir kt., Vilnius: Apyaušris, 1994.
52. Prūsijos, 1960: Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, Vilnius: Valstybinė politinės ir grožinės literatūros leidykla, 1960.
53. Radzevičius, Algimantas, 2005: Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas, Kaunas: Vilniaus universiteto leidykla, 2005.
54. Redveikis, J., 1894: „Žinoma darau, kad…“, Lietuviška Ceitunga 15, 1894, 3.
55. Svečias, 1913: „Svečio žinios“, Svečias 46, 1913, 568-576.
56. Svečias, 1914: „Svečio žinios“, Svečias 14, 1914, 161-168.
57. Svečias, 1914: „Giesmele“, Svečias 22, 1914, 260.
58. Svečias, 1914: „Giesmele“, Svečias 24, 1914, 277-278.
59. Vaškelis, Aleksas, 1964: „Pietistinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje ir Kristijonas Donelaitis“, Aidai 3, 1964, 103-123.
60. Weber, Max, 1997: „Religinės pasaulietinės askezės pagrindai“, Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia, Vilnius: Pradai, 1997, 83-138.
61. Vileišis, Vincas, 1935: Tautiniai santykiai Maž Lietuvoje ligi didžiojo karo istorijos ir statiskikos šviesoje, Kaunas: Politinių ir socialinių mokslų institutas, 1935.
62. Žostautaitė, Petronėlė, 1997: „Evangeliški surinkimai Mažojoje Lietuvoje“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis  11, Vilnius: Katalikų akademija, 1997, 47-58.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra