Šiame pranešime keliais bruožais pristatyti atskirų nuo etninės Tėvynės pietinės Sūduvos dzūkų likimą. Tema verta dėmesio ir vis reikalinga gilesnių mokslinių tyrimų, ypač dabar, kai išlaisvinusi iš sovietinės vergijos Lietuva gali skatinti savo mokslininkus kreipti žvilgsnį ir į etninius pakraščius, likusius už valstybės ribų. Juolab, kad Lietuva ir Lenkija pasirašė draugiškų santykių ir bendradarbiavimo sutartį, kurios numato globoti tautiečius. Ta globa šalia kitų formų galėtų reikštis didesniu savo tautos sudominimu tautiečių likimu kaimyninėje valstybėje. Draugiškai politikai formuoti reikalingas geras praeities pažinimas ir jos vertinimas.
Priešingai negu kai kurie politikai mano, ateities perspektyva ateina iš amžių glūdumos ir padeda geriau suprasti ir pasirinkti, jeigu to norima, pačius geriausius variantus tautai ir valstybei ugdyti. Taigi sugrįžkime į Didžiojo karo (Pirmojo pasaulinio verpetus ir į Suvalkų guberniją, kurioje dar to laiko lietuvių karta Užnemunėje gyveno įtempto tautinio atgimimo varoma vaga. Čia XIX–XX amžių sandūroje (1897 m.) gyveno 304 602 (52,2 proc.) lietuvių, 134 000 (22,9 proc.) lenkų, 53 109 (10 proc.) žydų, 53 109 (9,1 proc.)rusų, 30 485 (5,2 proc.)vokiečių ir 0,28 proc. kitų tautybių gyventojų.
Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas buvo smarkus akstinas krašto lietuvybei atgyti, ypač kad Seinuose įsikūrė svarbus (trečiasis pagal reikšmę Lietuvai) lietuviškos spaudos ir kultūros centras. “Seinus maitino dzūkai, gan tvirtai išsilaikę ne tik Juodosios Ančios rubežiais, bet ir Sapackinės iškyšulyje”. Nuo 1826 m. iš Tykocino į Seinus atkelta kunigų seminarija gražiai stiprino dzūkų tautinę savimonę. Visa tai buvo pagrindas tolesnei lietuviškai veiklai, kuriai smarkiai priešinosi lenkiška versmė, skatinama Varšuvos.
Per Pirmąjį pasaulinį karą užėmę Sūduvą, vokiečiai įvedė karinį valdymą, išskirdami ją iš buvusios Lenkijos Karalystės ir priskirdami prie Obosto sritį sudariusios Lietuvos.
1918 m. pabaigoje Sūduvos likimu susirūpino lietuviai, lenkai iš dalies baltarusiai. Dar esant vokiečiams, lietuviai pradėjo steigti parapijų komitetus Kapčiamiestyje, Kučiūnuose (1918 m. lapkričio mėn.) ir kitose Seinų apskrities vietovėse. 1918 m. gruodžio 10 d. Seinuose parapijų įgaliotiniai išrinko apskrities komitetą, kurio svarbiausia užduotis buvo organizuoti karines pajėgas tvarkytis krašte ir apsiginti nuo priešų. Buvo nutarta daugiau telkti milicininkų savanorių Seinuose. Nutarta apmokestinti ūkininkus po 20 kapeikų nuo margo, o namų savininkams ir kitiems verslininkams uždėti atskirą mokestį.
Pirmosiomis dienomis į miliciją stojo vos keletas vyrų. Milicijai vadovauti buvo pakviesti trys buvę rusų armijos karininkai – Asevičius, Giedraitis, Kalinauskas. Vėliau dar prisidėjo ir Kalikauskas. 1919 m. per Tris karalius įvyko pirmas susirėmimas Seinuose su lenkais. Pastarieji, atvykę iš Augustavo ir Suvalkų, tarp jų ir civiliai aprengti milicininkai, norėjo nuginkluoti saujelę lietuvių milicininkų. Ši akcija lenkams nepavyko, nes įsikišo vokiečiai, grasindami pavartoti ginklą prieš lenkus, puolančius lietuvius. Šis įvykis paspartino Seinų milicijos stiprinimą, tačiau trūko šautuvų. Juos gavo tik trečdalis įgulos, t. y. 50 žmonių. Seinų apskrities komisaru buvo paskirtas dr. Narkevičius.
1919 m. pabaigoje iš milicijos suburta Seinų karo komendantūra.
Milicininkai tapo kariais-savanoriais asmeniniu apsisprendimu. Daugumas pasirinko komendantūrą, o milicijoje liko 65 vyrai. Komendantūrai vadovavo Asevičius, milicijai – mokytojas Liaukevičius. Taigi sausio pabaigoje Seinai jau turėjo dvi komendantūros savanorių kuopas. Seinų krašte nuo 1918 m. pabaigos gynybai prieš lenkus, puolančius ramias kaimiečių sodybas, susiorganizavo ir partizanų būriai. Daug nusipelnęs šaulių organizatorius 1919–1923 m. buvo Seinų, Augustavo ir Suvalkų apskrities švietimo įgaliotinis Jonas Dereškevičius. Tiesa, kareivių, milicininkų ir partizanų užduotys buvo skirtingos, tačiau Seinų krašte visi jie buvo priversti veikti išvien.
Seinuose apskrities komiteto nario Antano Pečiulio knygynas tapo visuomenės veikėjų pasitarimo centru. Čia mokytojas Jurgis Ramanauskas gavo pasiūlymą lenkų pavyzdžiu per mokyklų tinklą steigti ginkluotas struktūras –kaimo savanorius.
Apie tai Seinų milicijos vadas karininkas Liaukevičius 1919 m. kovo 13 d. raporte Vidaus reikalų ministerijai rašė: “…apskrityje yra 500 kaimo milicijos žmonių, kurie eina pareigas be atlyginimo, tam tikrą dalį maisto gauna tik iš sugautos kontrabandos javais. Kaimo milicija ginkluota, kas kuo turi, daugiausia visai beginklė, nes ir etatinės milicijos (apskrityje 65) negalima tinkamai apginkluoti. Mūsų kaimiečių ir inteligentų brandumas kurti savo valstybę yra pavyzdingas”.
Nesigilindamas į detales, paminėsiu, kad Sūduvos lenkai irgi nesėdėjo rankų sudėję. Jie net kiek anksčiau už lietuvius ėmė kurti savo įstaigas ir komitetus. Ypač gerai buvo susiorganizavę Berznyko, Gibų, Krasnopolio valsčiai, kur lenkų persvara buvo absoliuti. Šie lenkų komitetai atsisakė dėtis prie Lietuvos, organizavo savo karinę struktūrą ir kurstė gyventojus prieš lietuvius ir Lietuvą. Į tuos valsčius pasiųsta lietuvių milicija išbuvo ten iki 1919 m. rugpjūčio 23 dienos, kada užpuolė lenkai. Į Seinus atvykęs Sadowskis lietuviams sakėsi esąs paskirtas apskrities viršininku ir siūlė prisidėti prie lenkų. Gąsdino Varšuvos intervencija. Lietuvių administracija paprašė jį palikti Seinus.
Lenkų akciją lengvino jų dvarininkų geresnė ekonominė būklė. Jie savo veiklai galėjo skirti daugiau pinigų ir nupirkti daugiau ginklų. Vis dėlto pati Sūduvos užėmimo iniciatyva ėjo daugiau iš Varšuvos negu iš vietos žmonių. 1919 m. sausio pradžioje Lenkijos POW komendantas kpt. Adamas Kocas įsakė karininkui A. Rudnickiui perimti Suvalkų ir Kauno POW apygardos vadovavimą. Privalėta vadovautis tokiomis gairėmis: “Paimti stipriai į savo rankas esančią organizaciją, kuo labiausiai ją išugdyti, ginklu išstumti okupantus. Teritoriją užvaldyti politiškai, įsąmoninti ir suvienyti tautiškai. Bendradarbiauti su vietos lenkų valdžia ir padėti jai plėstis, būti jai ankstinu veikti ir ištverti. Rinkti informacijas iš visos Rytprūsių teritorijos, Lietuvoje-net iki Vilniaus”.
Ponas A. Rudnickis net nemėgino Sūduvoje palenkti lietuvių prie Pilsudskio skelbiamos Rytų federacinės politikos. Jis vykdė endekišką inkorporacinę politiką. Tai atitiko vietos dvarininkų pozicijas.
1919 m. kovo pradžioje Suvalkų POW apygarda jau buvo gerai organizuota. Ji aprėpė ir Lietuvą su Kaunu imtinai. Apie tai Rudnickis rašė: “Kartu mano organizaciniai čiuptuvai siekė Lietuvos gilumą –Kauną ir į šiaurę bei rytus nuo jo. Reikėjo tik turėti pakankamai žmonių pajėgų Suvalkams ir Kaunui – šiems dviems lenkiškiems centrams susegti stipriomis organizacinėmis sankabomis per lietuviško veido teritoriją. Tad pradėjau energingai pas save traukti šias lenkų pajėgas, išbarstytas po lenkiškas saleles lietuviškos daugumos tarpe”.
Per pusantro mėnesio Rudnickis sutelkė daugiau negu 1200 žmonių Suvalkų apygardoje ir apie 600 Kauno srityje, tačiau šiais skaičiais tenka abejoti. Iš POW bylos Kaune paaiškėjo, kad ten būta ne ką daugiau 400 POW narių, ir vargu ar Sūduvoje buvo pasiektas skaičius, didesnis negu 1000 žmonių.
Nuo 1919 m. gegužės 8 d. pradėtas leisti savaitraštis “Ziemia suwalska”. Jo tikslas buvo skiepyti žmonių sąmonėje priklausymą Lenkijos valstybei. Vokiečiams iš Suvalkų pasitraukus, redakcija aiškiau atskleidė savo tikslus ir rėmėjus.
“Dabar išaiškiname, kad tai organizacija, laikanti savo užduotimi būti visur mūsų valstybės pakraščiuose, stiprinti lenkiškumą ten, kur jam gresia pavojus, tiek organizuojant visuomeninį politinį gyvenimą, tiek spausdinant leidinius, brošiūras ir laikraščius. Čia taip pat turi išsiplėsti kultūrinis gyvenimas, iš čia turi sklisti mūsų įtaka į šiaurę ir pasiekti tuos lenkiškus punktus, kurie yra išmėtyti tarp lietuvių. Šitai pasiekti padeda spauda, laikraščiai. Ir todėl “Pakraščių sargyba” nusprendė jį įsteigti jau tada, kai Sūduvos likimas buvo dar abejotinas, kai čia turėjome vokiečių okupaciją, po to lygiai neprašytus svečius –lietuvius. “Pakraščių sargyba”, puikiai suprasdama, kad viena iš akivaizdžiausių išorinio lenkiškumo apraiškų yra laikraštis, jau gegužės mėnesį ryžosi pradėti jį leisti”.
Laikraščio politinis veidas buvo dvilypis – šalia inkorporacinio gyvavo ir unijinis motyvas. “Ziemia suwalska” laikraščio spiritus movens buvo iš Varšuvos atsiųstas redaktorius Tadeuszas Katelbachas (1934–1935), lenkų spaudos korespondentas Kaune, iš tikrųjų URM patikėtinis. Jis inspiravo Lenkijos UR ministeriją persekioti Vilnijos lietuvius. Antrasis redaktorius buvo Z. Kmita, taip pat iš Varšuvos. Vietiniai buvo Henrykas Betto ir Boleslawas Sienkiewiczius. Labai aktyviai redakcijoje reiškėsi iš Lenkijos atsiųstas POW narys puskarininkis Leonardas Zarzyckis.
Taigi tiek karinę, tiek leidybinę veiklą Sūduvoje organizavo ir plėtojo iš esmės išorinės, ne vietos lenkų jėgos. Tuo ir galima aiškinti gan greitą lenkų organizacinę ir karinę persvarą prieš kukliomis sąlygomis besiformuojančią lietuvių savivaldą ir karines struktūras. Savaitraščio paskirtis buvo lemiamai paveikti dar neaiškų (politinį) Pietų Sūduvos likimą Lenkijos naudai. Todėl vokiečiams pasitraukus iš Suvalkų ir užėmus juos reguliariems lenkų armijos daliniams, santarvininkams nustačius lenkams palankią demarkacinę liniją, “Ziemia suwalska” neteko reikšmės ir netrukus nustojo ėjusi.
Vietos veikėjai lenkai ir lietuviai dėjo pastangas, kad nulemtų Sūduvos teritorinę priklausomybę. Suprantama, veiklos sąlygos buvo nelygios. Lietuvai labai skaudžiai atsiliepė pirmojo jos vyriausybės premjero A. Voldemaro gynybos reikalų neišmanymas. Tai bandė taisyti M. Sleževičiaus vyriausybė, žinoma, pavėluotai.
Vokiečių karinė vadovybė santykiuose su lenkais ir lietuviais vedė dvigubą buhalteriją, palaikydama tai viena tai kitą pusę. Vilnių perdavė lenkams ir bolševikams, o Suvalkus – lietuviams. Pagal A. Rudnickį, “nuo 1918 m. lapkričio ligi to meto, kai aš parėmiau apygardos vadovybę, buvo tiek okupacinės valdžios, tiek ir vietos visuomenės dezorientacijos ir svyravimo laikotarpis. Išgąsdinti nuginklavimo visame Lenkijos plote, dar susigaudydami dėl naujai kilusios valstybės galimybių ir jos ketinimų Suvalkijos atžvilgiu, vokiečiai davė laikinai lenkų visuomenei didesnę laisvę veikti… Tuo tarpu diena iš dienos matydami, kas darosi, vokiečiai pradėjo spaudimą. Vokiečiai įteisino Tarybos (Lietuvos) valdžią visoje teritorijoje, ir lietuvių valdininkai bei kariuomenė pradėjo skverbtis vis labiau į pietus, į jau išimtinai lenkų apgyvendintą plotą”.
P. Rudnickiui nekėlė abejonių jo rezgami planai skverbtis į lietuvių teritoriją. Ši mąstysena dominuoja ir dabartinėje lenkų istoriografijoje (žr. G. Lukomskis. Walka…).
Prieš pasitraukiant vokiečiams, į Suvalkus gegužės mėnesį atvyko pirmieji lietuvių karininkai ir kariai. Birželio mėnesį čia jau buvo suformuotos dvi kuopos. Suvalkų POW panaudojo lietuvių atvykimą į Suvalkus jų diskreditavimui lenkų visuomenės akyse, kaip einančių išvien su vokiečiais. Nedrausmingo Obosto vokiečių kariuomenės pridarydavo daug žalos vietos gyventojams. Lygiai bjauriai jie elgėsi ir su lietuviais ir su lenkais, todėl ir vienų ir antrų buvo nemėgstami.
Be to, 1919 m. birželio 16 d. buvo nustatyta karinės prancūzų misijos pulkininko Konstantino Reboulo demarkacijos linija, lietuvių pusėje paliekanti beveik visą Sūduvą, išskyrus pietinę Augustavo apskrities dalį ir miestą. Ši linija sukėlė lenkų nepasitenkinimą. Ji ir lietuviams buvo nepriimtina, nes Vilnių paliko lenkų pusėje. Lenkų karinės misijos Paryžiuje paveiktas maršalas Fochas liepos 26 d. nustatė lenkams palankią naują administracijos liniją. Lenkų pusėje buvo paliekami Seinai ir Punskas. Fochas, generolo Rozwadowskio paveiktas, klausimą sprendė kaip karinį-techninį, o ne etninį. Rozwadowskis palenkė maršalą Fochą kovos su bolševikais argumentu. Lietuvių teisės negalėjo būti apgintos, nes jie nedalyvavo šios linijos nustatymo parengiamuosiuose darbuose.
Lietuviai, nors ir su širdgėla, rodos, būtų linkę su susiklosčiusia padėtimi susitaikyti, ir santykiai su lenkais, kai kurių politikų manymu, galėjo normalizuotis. Bet tai buvo tik geranoriškos lietuvių viltys. Dėl Vilniaus ir Seinų tiek R. Dmowskis, tiek Pilsudskis buvo aiškios nuomonės – jis neturi būti Lenkijos sudėtyje. Žaidimas vyko dėl metodą, kaip tai padaryti, nesukeliant santarvininkų nemalonės, ypač Didžiosios Britanijos, nes Prancūzija nuolat buvo lenkų pusėje.
Suvalkuose rugpjūčio 12 dieną POW ir Pakraščių sargyba sukvietė lenkų suvažiavimą. Jame dalyvavo daugiau kaip 100 atstovų (tarp jų daug dvarininkų) iš Suvalkų, Kalvarijos, Vilkaviškio ir Marijampolės apskričių. Programinį referatą skaitė T. Katelbachas. Suvažiavimo revoliucija skelbė, kad naujoji Focho linija netenkina lenkų interesų ir kad “…lenkų kariuomenei užėmus Lietuvą galima būsią išspręsti painią lenkų – lietuvių problemą”.
Tuo pačiu laiku vyko POW pasiruošimai Kaune versti Lietuvos vyriausybę. Lenkų spauda, ypač “Ziemia Suwalska”, sutirštino propagandos spalvas prieš Lietuvą. Planuojant vokiečiams atsitraukti iš Sūduvos ir atsiradus naujai Focho linijai, lietuvių kariuomenė ir milicija 1919 m. rugpjūčio 7 dieną pasitraukė iš Suvalkų. Buvo užimta gynybos linija Kolietnykas–Šėlmanto ežeras-vokiečių pasienis, į kitą pusę – Augustavo kanalas iki Juodosios Ančios, Tartokas, Pronskai, toliau vėl Juodosios Ančios tėkme iki Nemuno. Šis lietuvių karių dislokavimas rodė, jog lietuviai buvo linkę palikti Seinų ir jų apskrities. Buvo tikima, kad Focho linija dar diskutuotina ir reikia dar ginti lietuviškus taškus Sūduvoje.
Pačiuose Seinuose nuo rugpjūčio 10 iki 22 d. įvykių nuolatinės įgulos būta 30 žmonių, iš jų 10 tiesioginėje tarnyboje, kiti-aptarnavimo srityse (raštininkai, buhalterija, ūkvedyba). Kai dėl pietinės Sūduvos priklausomybės sukruto įtakingi Lenkijos veikėjai, lietuviai negalėjo tikėtis realios pagalbos. Tiesa, į Seinus 1919 m. atvyko premjeras Mykolas Sleževičius (pakeitęs nevykėlį A. Voldemarą). Jis dzūkų miniai Seinuose pasakė ugningą kalbą, ragindamas visus ginti savo sodybas iš paskutiniųjų, kas kuo galu: “…stoti su kirviais, šakėmis ar dalgiais ir niekam neužleisti nė vienos pėdos amžiais tėvų apgyventos žemės”. Bet tai buvo tik jautrios kalbos, o gentainių žemei ginti reikalinga buvo parama ginklais ir pinigais. To Lietuvai tuomet stigo, lygiai kaip ir tvirto nusiteikimo, jog Seinus būtinai reikia apginti. Seinijos partizanų organizatorius mokytojas Jurgis Ramanauskas labai skeptiškai vertino lietuvių pajėgas Seinuose:
“Mūsiškiai susirūpino dėl vietos dvarininkų vedamos agitacijos, be to, kad lenkai nepradėtų žygiuoti toliau Marijampolės kryptimi. Taigi tuo reikalu buvo kreiptasi į organizacinius mūsų valdžios savanorių centrus (net Kaune) prašant pagalbos, bet visur be suraminimų ir padrąsinimų nieko nelaimėjome, nes ir ten dar tik organizavosi, o priešai jau iš visų pusių mums grėsė. Buvo kreiptasi net į ministrus, bet iš jų gautos toksai pats atsakymas: organizuokitės ir laikykitės, o vėliau ir mes padėsime. Tokiu būdu liko pasitikėti tik savimi ir vietoje organizuotis. Tam įvykdyti trūko pinigų ir ginklų. Be to, reikėjo ir patyrimą turinčių karininkų, kurių irgi nedaugiausia buvo. Tarp iš Rusijos grįžusių inteligentų buvo ir tokių, kurie dar nebuvo nusistatę, prie kurių prisidėti ir kurio darbo imtis.
…Mes turėjome tik keletą vyresnio amžiaus ir labiau patyrusių lietuvių inteligentų, bet jiems pakako darbo organizuojant valdymo aparatą pačiame centre – Seinuose. Tačiau jie, kiek galėdami, lankė ir instruktavo ir visą Seinų kraštą.
Pirmosiomis dienomis dar daug prisidėjo vietiniai kunigai, bet buvo ir tokių, kurie lenkams simpatizavo. Tuo būdu organizacinio darbo teko imtis ir mums, jauniesiems, nors tam reikalui trūko išsilavinimo ir patyrimo”.
Taigi premjero Sleževičiaus apsilankymas Senuose buvo moralinė parama, kuri tačiau negalėjo atsverti jėgų santykio. 1919 m. rugpjūčio 23 dieną stiprios lenkų partizanų jėgos pradėjo pulti Seinus. Lenkų partizanai buvo reikalingi vietos “išsivadavimo judėjimui” inicijuoti. Už tų pečių stovėjo reguliari Lenkijos armija ir Pilsudskio direktyva: “ Seinai, Gardinas, Vilnius bet kokia kaina turi likti lenkų rankose”. Tą pat dieną 270 Suvalkų POW karių pajėgomis Seinai buvo paimti. Juos gynė geriausiu atveju (įskaitant ir policininkus) vos 50 menkai ginkluotų naujokų. Seinų kalėjimas buvo užpildytas daugiau kaip šimto suimtų lietuvių – mokinių ir valdininkų. Tarp gynėjų buvo vienas sužeistas, tarp puolančiųjų – du nukauti ir 14 sužeistų.
Lenkų laimėjimą nulėmė jėgų persvara, geras pasiruošimas bei Tartoko–Pronckų baro vado karininko Bradausko išdavystė. Seiniškių lietuvių labai kritiškai buvo įvertintas Seinų komendanto plk. S. Asevičiaus nerūpestingumas. Kun. Dr. Ražaičio žodžiais, “…Mūsų komendantas buvo nebudrus. Net įspėjamas, tyčia ar netyčia, nieko nenorėjo matyti, o nuolat svečiavosi pas aplinkinius Seinų dvarininkus. Bet kokius gandus apie lenkų pasiruošimus laikė bobų plepalais…man pranešė, kad tikrai mačiusios Stabingių kaimo laukuose apie tris šimtus ginkluotų vyrų, su jais kunigus Wądolowskį ir Kulevičių. ….nugirdo kunigo Wądolowskio ugningą prakalbą, raginančią dar šią naktį Seinus pulti. Paskui ėjo kariškos pratybos. Pats pranešiau komendantui, ką girdėjau. Ir šį kartą plk. S. Asevičius palaikė tai bobų plepalais”.
A. Rudnickis labai perdėtai nušvietė savo pergalę, minėjo 400 nelaisvėn paimtų karių. Jų iš tikro visame plote net 300 nebuvo. Taigi nelaisvėn pirmiausia buvo paimti Seinų apylinkių lietuviai, “apvalyti” kai Lenkijai nepatikimi.
Santarvės valstybių veikiamos abi pusės sutiko tiesiogiai tartis dėl demarkacijos linijos nustatymo. 1919 m. rugsėjo 5 dieną plk. K. Žuko ir mjr. M. Mackevičiaus vadovaujamos delegacijos Červonkoje tarėsi dėl naujos demarkacijos linijos. Iš Kauno atvežtas lietuviškas demarkacijos linijos variantas buvo (sic!) už pastarųjų numatomą liniją. Pravertė plk. K. Žuko apdairumas, tačiau jis dėlto akibrokšto net nebandė aiškintis kaltininkų. Rugsėjo 6 dieną buvo pasitraukta iki liepos 18 dienos nustatytos Focho linijos, kuri ir yra dabartinė Lietuvos–Lenkijos siena.
Susiklosčiusia padėtimi susirūpino pirmiausia Seinijos lietuviai. POW pergalė Seinuose truko neilgai. Naujai Lazdynuose suformuota 15 durtuvų kuopa rugpjūčio 24 dieną 7 val. 30 min. jau vėl Seinus turėjo savo rankose. Paleisti buvo iš kalėjimo belaisviai ir atgautas pagrobtas turtas. Savo nesėkmę Rudnickis vėl pavaizdavo kaip keturių lietuvių kuopų ir vieno vokiečio dalinio akciją. Vokiečių dalyvavimą lietuvių gretose mini ir dabartinė lenkų literatūra. Bet tai nėra faktais paremti teiginiai. Jie kilo iš noro diskredituoti lietuvius.
Iš tikro Lietuvos krašto apsaugos ministerija buvo pakvietusi vos keletą vokiečių instruktorių – kai kurių ginklų rūšių specialistų. Kovose dėl Seinų jie nedalyvavo.
Lietuvių pergalė Seinuose truko vos keletą valandų. Gauta žinių, jog nuo Suvalkų pusės žygiuoja reguliari lenkų kariuomenė. Atremiant POW dalinio kontrapuolimą, komendantas S. Asevičius įsakė evakuotis į Lazdijus. Iš ten rugpjūčio 28 dieną vėl puolė Seinus, bet nesėkmingai. Iš Alytuje stovinčio bataliono nebuvo gauta bent vienos kuopos, kurios būtų pakakę tuomet Seinams išlaikyti.
1919 m. kovos dėl Seinų laimėtos dėl Lietuvos valstybės politinio diletantizmo ir karinio ryžto stokos.
Seinų, žymiausio Sūduvos lietuvių kultūrinio tautinio centro, praradimas ne tik nuvylė Sūduvos lietuvius, bet ir sukėlė reakciją visoje Lietuvoje. Kaune demonstravo minios, kritiką reiškė lietuvių spauda.
Lenkai pasinaudojo sunkiausiu Lietuvai metu ir užėmė jos etninio kūno svarbią dalį. Seinų apskrities įgaliotinių suvažiavimas, įvykęs 1919 m. rugsėjo 7 dieną Lazdijuose, nusakė to meto lietuvių nuotaikas ir padėtį.
“Seinų Apskrities Seimelis septyniolikos asmenų skaičiuje, susirinkęs š. m. rugsėjo 7 d. iš visų Lenkijos okupuotų ir neokupuotų jos dalių Lazdijų miestelyje ir apsvarstęs sakyto mėnesio 6 d. pravestą demarkacijos liniją Lietuvos pietų fronte, kuria naujai nuo Lietuvos grynai lietuvių gyvenamųjų Suvalkijos plotų, kuriuos jau šiandien 6 val. ryte užėmė lenkų kariuomenė, vyriausiojo šio fronto karo vado įsakymu mūsų kariuomenei pasitraukus be mūšių, nutarė mūsų valdžiai pareikšti:
1) Seinai yra Suvalkijos Dzūkijos kultūros ir ekonomikos centras; atsigavimo židinys, be kurio sakytasis kraštas negali gyventi,
2) Seinų apylinkės (be Gibų, Krasnopolio ir Beržininkų valsčių, kur daugumoje gyvena lenkai, gudai su keliais ištisais žydų gyvenamais kaimais, kaip Rygolis, Kalietai, etc.) yra grynai lietuvių gyvenamos, kur reta kas lenkų kalbos moka, ir jie, krašto gyventojai, yra griežtai nusistatę prieš lenkus, kurie be smarkių represijų, žudymų, trėmimų ir persekiojimo nieku būdu negalės šio krašto valdyti.
Toliau rašoma, kokios lietuviškos įstaigos lenkų buvo uždarytos ir tęsiama:
1) Šiuomi reiškiame mūsų valdžiai griežčiausią protestą, kad ji be kovos atidavė lenkams pusę dabartinės Seinų apskrities su Seinais, Punsku ir kitais miesteliais. Mūsų nuomone, kaip ir valdžios buvo pareikšta, tiktai per kovą kiekvienas kaimas tegalėjo būti atiduotas.
2) Reikalaujame, kol nebus išvyti Lenkai iš Lietuvos, padaryti sutartį su bolševikais, ir visas pajėgas permesti į lenkų frontą atvaduoti užgrobtiems kraštams.
3) Tuojau paskelbti visuotinę mobilizaciją kraštui ginti…
Pažymėti Veisiejų ir Punsko įgaliotinių pranešimai. Veisiejietis kalbėjo apie rugsėjo 3 d. jų miestelį nusiaubusius dvarininko Sumonskio vadovaujamus partizanus. Punsko valsčiaus pirmininkas P. Pacenka graudulingai nupiešė punskiečių nusiminimą dėl naujų užgrobimų grynai lietuviško valsčiaus ir didį pasiryžimą kovoti dėl savo laisvės, išreikšdamas drauge dideliausį apgailestavimą, kad mūsų valdžia į Punsko apsaugos reikalą lyg pro pirštus žiūrėjusi. S. Tijūnaitis davė žinių iš lenkų okupuoto Seinų krašto, kur nelenkams yra nepakenčiamiausias gyvenimas.
Seimelis, išklausęs pranešimų, nutarė per savo delegatus kreiptis į valdžią tokiu reikalavimu:
Atsižvelgiant į tai,
1) kad lenkų užimtose vietose legionininkai su partizanais vien tik plėšia gyventojus ir naikina jų turtą, labai juos vargindami areštais, mušimais, žiauriais grasinimais nušauti, neišskiriant nė moterų, o supratusius lietuvius smarkiausiai persekiodami taip, jog negalima jiems pasilikti savo gyvenamosiose vietose, kurių priversti išsižadėti;
2) kad lenkai užimtose vietose suareštavę mūsų likusius valdininkus ir jų šeimynas, jų namus keliais atvejais kiaurai išvertę, turtą pasisavino ir sunaikino, nepalikdami duonos kąsnio, nei rūbo, tuo būdu paliko minėtas šeimynas baisiausioje padėtyje;
3) kad lietuviai, kurie, bijodami lenkų persekiojimų, išbėgiojo iš gyvenamųjų vietų, palikdami žiauriai lenkų rankai savo šeimynas ir turtą, dabar negali namo grįžti;
4) kad lenkai savo nuožmia darbuote privertė vaikus paliauti lankyti lietuvių mokslo įstaigas, sunaikino jų turtą ir grūmoja mirtimi buvusiems mokytojams ir vargina lietuvių kunigus.
Šiuomi tad apskrities Seimelio š. m. rugsėjo 7 d. nutarimu reikalaujame mūsų valdžios tuojau pasirūpinti,
1) kad užimtose vietose lenkai negalėtų plėšti ir varginti vietos gyventojų lietuvių;
2) kad lenkai nedarytų kliūčių likusiems valdininkams ir jų šeimynoms sulig jų noru išvažiuoti su visu turtu, o likusiems žmonėms būtų laisva gyventi, nenaikintų jų turto ir sunaikintą sugrąžintų jų savininkams;
3) kad lenkai nekliudytų sugrįžti į savo gyvenamąsias vietas pabėgusiems gyventojams lietuviams ir sugrįžusiųjų, kurie prisidėjo prie visuomenės darbo, nepersekiotų;
4) kad lenkai duotų galimybės sustabdytoms lietuvių mokslo įstaigoms pradėtą darbą, sugrąžintų joms išplėštą turtą ir patikintų mokytojams, mokiniams ir kunigams asmens neliečiamybę…”
Seimelio aktyviausi delegatai buvo J. Valionis, S. Tijūnas, P. Pacenka, L. Leipneris, J. Tadaravičius.
Okupuoto Sūduvos krašto lietuviai, kad ir labai sunkios buvo gyvenimo sąlygos, prievoles teikė Lietuvai (kartais net dvigubas – šalia lenkų išreikalautų). Jai mokėdami, rodė savo norą susijungti su Lietuva.
Lietuviškai dvasiai ir organizuotai veiklai užgniaužti, anot Pilsudskio – Seinus tvirtai į rankas paimti, buvo griebtasi Seimelio dokumente minėtų veiksmų.
Jie galbūt dėl laiko dvasios ir politikos poreikių kiek ir perdėti, tačiau nedaug.
Išlikę yra tai įrodantys gausūs rašytiniai paliudijimai. Paminėkime lenkų sunaikintą lietuvišką organizacinį ir kultūrinį gyvenimą vien Seinuose: “Žiburio” draugija (500 narių), “Pavasario” kuopa (215), “Blaivybės” draugija (300), Šv. Zitos draugija (93), Dailės draugija “Lyra” (30), Lietuvių katalikų moterų sąjunga (20), “Artojo” kooperatyvas (120)-iš viso 9 draugijos, vienijusios 1300 žmonių. Uždarė lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijas (223 mokiniai), pradžios mokyklą (75 vaikai), visas laikraščių redakcijas, spaustuvę, skaityklą, iš lietuvių vaikų prieglaudos atėmė turtą ir perdavė jį lenkų vaikų prieglaudai, uždraudė gatvėse kalbėti lietuviškai, 1919 rugsėjį konfiskavo lietuvių mokyklų ir bendrabučio knygynėlių knygas. Buvo represuoti atskiri asmenys, mokytojai, kunigai, valdininkai. Tais pačiais metais uždarytos buvo ir lietuvių pradžios mokyklos Žagariuose, Radžiūčiuose, Lumbiuose, Bubeliuose, Skarkiškėse, Klevuose, Ramoniškėse, Dusnyčioje, Burbiškėse, Vidugiriuose, Aradnykuose, Punske, Galiniuose, Valinčiuose, Vaitakiemyje, S. Ramonuose, Graužuose.
1919 m. spalio 2-osios naktį policija ir kariuomenė, apsupusi Seinų dvasinės seminarijos pastatą, per Trumpalio kaimą deportavo į Lietuvą čionykščius dėstytojus ir klierikus lietuvius. Taigi nesunku suprasti, kodėl santykiai tarp[ lietuvių ir lenkų Seinuose tuomet buvo taip įtempti ir kodėl šias netektis lietuviai prisimena iki šių dienų kaip akivaizdžią skriaudą, prievartos, bet jokiu būdu ne normalių santykių, rezultatą. 1919 m. įvykiai Sūduvoje nulėmė tolesnį skaudų šio etninio lietuvių krašto likimą. Tuo nenoriu pasakyti, kad už stipresniųjų kaimynų puolimą atsakomybę prisiima auka. Anaiptol ne, tačiau turime paieškoti ir savo aplaidumo, kad pamatytume silpnąsias tautos brandinimo vietas. 1920 m. kovos dėl Sūduvos, kad ir atkaklios vietoje, Kaune nebuvo strategiškai parengtos. Kita vertus. Jėgų persvara buvo akivaizdi, o rezultatas numanomas.
Lenkijos laikinas pralaimėjimas bolševikinės Rusijos pajėgoms, siųstoms tam, kad susigrąžintų carų pasiglemžtas valdas, sumani lietuvių, estų ir latvių diplomatija leido ir lietuviams laikinai atsikvėpti. Lietuviai atsiėmė lenkų okupuotus Vilniaus ir Suvalkų kraštus.
Buvo ginami savi Lietuvos valstybiniai interesai, kartu vengiant įsipainioti į bolševikams reikalingas propagandai ir atokvėpiui bendradarbiavimo su Lietuva pinkles. Lenkai, padedami Vakarų pasaulio, 1920 m.rugpjūčio mėn. Sumušę bolševikus ties Varšuva, skubiai juos stūmė atgal.
Stambios lenkų karinės pajėgos sutelktos teis Augustavu vadinamai Nemuno operacijai vėl sudarė pavojų Lietuvos nepriklausomybei. 1920 m. ankstyvą rudenį nelygiose kovose su lenkais teko prarasti pietinę Sūduvą – lietuviškus Seinus, Punską ir Vižainį.
Gelbėdamasi nuo lenkų brovimosi į Lietuvą pasekmių Lietuvos diplomatija sugebėjo priversti (Vakarų valstybių padedama) lenkus tartis dėl paliaubų ir sienų Suvalkuose.
Ten pasiektas kompromisas leido viltis bent laikinai apdraudus sostinę Vilnių. Lietuviai jautė, kad negalėjo žinoti, jog Seinai, Gardinas ir Vilnius buvo tie atramos taškai, be kurių Pilsudskis neįsivaizdavo didesnės didžiavalstybinės Lenkijos ekspansijos rytuose. Todėl jis, panaudodamas Lenkijos svorį antibolševikiniame bloke, ryžosi klastingai “želigovskiadai” ir sulaužė, kad ir preliminarią, sienų reikalų Suvalkų sutartį, pasirašytą kryžiaus akivaizdoje. Šio “žygio” pasekmėje Lietuva prarado Vilniaus ir Suvalkų lietuviškus etninius kraštus.
1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija Lietuvos ir Lenkijos byloja dėl sienų pasisakė už status quo. Taip pasaulis teigiamai įvertino lenkų indėlį kovoje prieš bolševizmo plitimą į Vakarus. Lietuviai, iš buvusio ilgaamžio sąjungininko patyrę skaudžių nuostolių, ir moraliai, ir politiškai juos pasmerkė. Lietuva nesutiko su Ambasadorių Konferencijos nuomone ir pasiliko sau teisę į 1/3 Lenkijos okupuotos Lietuvos teritorijos. Šiaudinės gairės žymėjo Lietuvos ir Lenkijos sieną, Lietuvių ryžto dėka tapusia tik šiaudine administracine linija, populiariai dar ir degančia siena vadinama. Nesunku įsivaizduoti, kaip tokioje atmosferoje teko gyventi Vilniaus ir Sūduvos kraštų lietuviams.
Palikti už administracinės linijos pietinės Sūduvos lietuviai turėjo pakęsti mechaninę polonizaciją, pasienio rėžimą, t. y. beveik karinę padėtį. Paklusnumas naujai valdžiai ir tvarkai buvo išreikalautas specialiais įstatymais, “apvalant” kraštą nuo aktyvių patriotų lietuvių, ypač Seinų, Vižainio, Šipliškių apylinkėse. Lenkų administracijos nepakantumas lietuviškai saviraiškai stiprino antilenkiškas lietuvių nuotaikas.
Nutrūko bent koks kultūrinis bendravimas tarp vietos lenkų ir lietuvių. Lietuva savo ruožtu dėjo visas pastangas, kad palaikytų okupuotų teritorijų lietuvių dvasią, tautinį ir kultūrinį gyvenimą.
Lenkijos staigus pralaimėjimas kare su ją užklupusia Vokietija, dar apkartintas Sovietų Sąjungos smūgio į nugarą, sudarė tam tikrą “bevaldystę” ir Sūduvoje. Lietuviai, matydami suirutę bei skatinami išsaugotos vilties susijungti su Lietuva, pradėjo kurti savo administraciją. Gan greitai pavyko tai padaryti Krasnave ir Punske.
Net Vižainyje buvo iškelta lietuviška vėliava. Suskubta organizuoti lietuviškų mokyklų sietyną (18). 1939 m. spalio pradžioje sovietai, pasiekę lietuvių gyvenamas vietas, į vietos reikalus, matyt, respektuodami slaptą susitarimą, pagal kurį Sūduva atiteko vokiečiams, nesikišo, nors ir patarnavo kurti “liaudies valdžią”.
Tuo tarpu Lietuva, kuri juridiškai nebuvo išsižadėjusi savo etninių žemių su Vilniumi, Seinais ir Punsku (žr. S.Lozoraičio “Pro memoria” 1934 m.), pati patekusi į didžiųjų kaimynų reples, savo nusiraminimui paskelbė neutralumą. Vokiečių spaudžiama atsiimti iš lenkų Vilnių, tai padaryti atsisakė. 1939 09 28 vokiečiai “perleido” Lietuvą Sovietų Sąjungos interesų sferai, pasilikdami “teisę” į nemažą Užnemunės plotą. Spalio 10 d. SSSR privertė Lietuvą pasirašyti “draugystės” sutartį su sovietinėmis įgulomis ir Vilniumi “dovanų”. Pietinė Sūduva atiteko vokiečiams ir buvo priskirta Rytprūsiams.
Sūduvą okupavę vokiečiai tuoj pat “išstūmė” į Lietuvą čionykščius žydus (nuo spalio pabaigos iki gruodžio pradžios 1854 asmenis).
1939 m. lapkričio pabaigoje Lietuvos užsienio reikalų ministerija gavo žinių, jog Punsko srityje vokiečiai ėmėsi veiksmų prieš lietuvių organizacinį gyvenimą, ypač prieš švietimą. Toleravimas, trukęs iki lapkričio 1 d., baigėsi. Buvo suimtų ir represuotų.
Lietuviai mokytojai klausė Lietuvos vyriausybės, ką jiems daryti: “Jeigu būtų perspektyvų kraštą atgauti, tai jie rizikuotų būti suimami ir net išvežami, tačiau priešingu atveju nebūtų prasmės patekti vokiečiams į rankas”. Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas, pasitaręs su ministru Juozu Urbšiu, instruktavo pasiuntinį Kazį Škirpą Berlyne:
1) tie mokytojai, kurie rizikuoja būti suimti ir išgabenti ar net išstato pavojun savo gyvybę, gali tuojau pasitraukti iš Suvalkų Trikampio į nepriklausomą Lietuvą,
2) gi tie, kurie kokia nors priedanga gali sakytoja srityje pasilikti, nors ir nemokytojaudami, ten pasilieka.
Tuo būdu Škirpai buvo pavesta rūpintis lietuvių padėtimi vokiečių okupuotoje Sūduvoje, motyvuojant “patogesniu susisiekimu”. Jis padarė atitinkamus veiksmus Berlyne Užsienio reikalų ministerijoje. Šis tas buvo laimėta. Punsko viršaičiu paskirtas Rytprūsių lietuvis, sušvelninta ekonominė politika. Mokyklų apginti nepavyko.
Vokietijos pasiuntinys Kaune Zechlinas 1940 m. vasario 10 d. Urbšiui pareiškė, jog jam pranešta iš Rytprūsių, kad sausio mėnesį Suvalkų apskrityje suimti 36 lietuviai”…įtarus juos veikloje prieš vokiečius. Įtarimas tačiau nepasitvirtino, ir jei jie dar nepaleisti, tai netrukus bus visi laisvi”.
Pasak Turausko, vokiečių okupacija lietuviams nebuvo palanki, bet ir labai drastiškų priemonių, kol gyvavo nepriklausoma Lietuva, jie vengė. “…turėdami daugybę svarbių reikalų su Vokietija, mes to reikalo nestatėme ir negalėjome statyti pirmųjų rūpesčių eilėje”.
Sūduvos lietuvių viltys susijungti su Lietuva nutolo. Reikėjo derintis prie vokiečių okupacijos rėžimo ar trauktis į jau priklausomą nuo Sovietų Sąjungos, bet dar laisvą Lietuvą.
1940 m. birželio 14 d. ultimatumu SSSR pradėjo laidoti Lietuvos nepriklausomybę. Savo laimėjimus sovietai skubėjo apdrausti. 1941 m. sausio 10 d. SSSR su Vokietija pasirašė Sutartį dėl sienų bei Susitarimą dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos TSR į Vokietiją ir Lietuvos piliečių ir lietuvių tautybės asmenų iš Vokietijos (buvusių Klaipėdos ir Suvalkų apskričių) į Lietuvos TSR. Iškeldinimas turėjo vykti “tuoj pat” ir būti baigtas iki 1941 03 18.
Šio susitarimo pasekmės buvo žiaurios Sūduvos (lygiai ir Klaipėdos krašto) lietuviams.
Jie turėjo palikti savo sodybas ir gyvenimo triūso vaisius. Su kelių dešimčių kilogramų “turtu” svetimų prižiūrimi jie vyko į nežinią. Tiesa, tai nebuvo Sibiras, o jų tautos tėvynė Lietuva, bet rusų okupuota ir jų “tvarkoma”.Todėl, išskyrus vienetus, savanorių šiam”geranoriškam” iškeldinimui neatsirado. Vokiečiai griebėsi spaudimo, represijų, smurto, kad žmonės šiai akcijai paklustų.
Vėl buvo šauktasi pagalbos. Slaptame posėdyje 1941 m. vasario 20 d. Berlyne LAF taryba, tarp kitko nutarė:
3 pnk. Patarti Suvalkų karšto lietuviams, kad jie jokiu būdu geruoju nesikeltų į sovietų okupuotą Lietuvą ir laikytųsi savo sodybose iš paskutiniųjų jėgų, tuo prisidėdami prie mūsų tautos šventos kovos už savo tėvų žemę. Pasak K. Škirpos, šitai atsitiko vieno iš to krašto nukentėjusio (Dapkevičiaus iš Žagarių -? B. M.) suformuluotą principą:
“Jei jau gresia kartuvės, tai geriau tegu pakaria, bet pats jokiu būdu nesikarsiu”.
Beje, šį kartą negelbėjo K. Škirpos promemoria, nes čia turėta reikalo su Vokietijos “principiniais” tikslais. Sūduvos lietuviai jau buvo tiek įbauginti ir terorizuoti, kad prasmingos formuluotės nesilaikė ir vargu ar ją žinojo. Taip per trumpą laiką vokiečiai į Lietuvos TSR deportavo apie 70–80 proc. Sūduvos lietuvių. Jų sunkaus likimo laukė naujas išbandymas. Pagal vokiečių okupacinės valdžios įsaką 1942 m. liepos mėnesį jie vėl buvo iškeldinami, tik šį kartą į Vilnijos lenkų valdomus ūkius, lenkams įsakius skubiai savo namus apleisti. Vikiečiai taip pasiekė naudingą tikslą – dar labiau sukiršino lenkus su lietuviais .
Dėl nesaugios padėties sūduviečiai jau 1943 m. pabaigoje pradėjo iš tų ūkių bėgti.
1944 m. tai jau buvo masinis reiškinys. Kas sugrįžo į tėviškes, rado savo ūkiuose iš Rytprūsių atkeltus lenkus. Vietos valdžia represijomis ir garsinimu bandė juos išstumti atgal į Lietuvą. Apimti nevilties ir neturėdami pragyvenimo šaltinio, daugelis jų grįžo atgal į Lietuvą. Iš prieškario 18 000 lietuvių čia liko per 10 000 (1945 m.).
Sūduviečiai 1944–1953 m. jau Lenkijos Liaudies Respublikos sudėtyje turėjo pakelti daug sunkumų ir nuoskaudų. Jų kultūrinis gyvenimas, ką jau kalbėti apie tautinę saviraišką, buvo suvaržytas. Vis dėlto atsirado saujelė šviesių ir patriotiškai nusiteikusių žmonių, kurie tuo sunkiu laiku pagelbėjo partizanams iš Lietuvos, tęsiantiems savo valstybės laisvinimo misiją. 1949 m. vasario 13 d. Šlynakiemio kaime ties Punsku slėptuvėje buvo nukauti: žymus Lietuvos partizanas, palaikantis ryšius per Lenkiją ir Švediją su laisvu pasauliu, leitenantas Jurgis Krikščiūnas “Rimvydas” ir jo adjutantas Vytautas Prabulis “Žaibas”.
Dėl politinių ir tautinių motyvų per 50 lietuviškų šeimų buvo iš Sūduvos deportuota į Lenkijai priskirtas vokiečių žemes.
Tenka kontaktuoti, jog Lietuvos TSR pareigūnai prieš pasirašydami sutartį dėl sienų su LLR (PKWN ) 1944 m. nedrįso Stalino akivaizdoje iškelti Lietuvos teisių į Sūduvos dalį.
Lietuvių sunkią padėtimi Suvalkų karšte po Antrojo pasaulinio karo pasinaudojo ir Lomžos diecezijos katalikų bažnyčios hierarchija. Jie nesivaržė melu ir prievarta panaikinti lietuviškas pamaldas Seinų, Smalėnų ir Punsko parapijose. Tiesa, Punske jiems šitai padaryti nepavyko dėl Punsko klebono Žievio autoriteto ir ryžto. Kunigas Žievys buvo lenkų armijos karo kapelionas, turėjo majoro laipsnį. Jį perkelti ir suspenduoti nebuvo paprasta, juolab kad jis turėjo visų lietuvių parapijiečių paramą. Sugebėjo pagelbėti ir Lietuvos partizanams, pabėgusiems į Lenkiją.
Taigi antroji sovietinė okupacija po 1944 m. buvusią pietinės Sūduvos šiaudinę administracinę liniją pakeitė tikra geležine – aukšta spygliuota viela aptverta siena.
Ši okupacija Rytų ir Vidurio Europos tautoms ir satelitinėms valstybėms buvo naujas ir žiaurus išbandymas. Suvalkų krašto lietuviams taip pat teko jį patirti, juolab kad nuo Lietuvos, kad ir Maskvos valdomos, jie buvo atskirti geležine siena. Tačiau Sūduvos krašto lietuviai neliko vieni ir užmiršti. Pamažu kelią į lietuvišką kraštą surado išeivijos lietuviai, padėdami palaikyti lietuvišką dvasią, pateikdami pasauliui informaciją apie mūsų padėtį ir rūpesčius. Po 1956 m. prasidėjusių ryšių tarp Lietuvos ir Lenkijos, nors partinės Maskvos kontroliuojamų, skraiste prasiskverbdavo ir individualūs nekontroliuojami kontaktai tarp Lenkijos lietuvių ir tautiečių iš Lietuvos. Pamažu, nejučiomis, daugelio pastangų ir aukų dėka (partizaninis karas, politinis pasipriešinimas. LKB kronika ir kita antisovietine veikla) visame sovietų kontroliuojamame lageryje buvo trupinami geležinių sienų pamatai, kurie pasirodė esą ne tokie jau tvirti.
Lenkijos lietuviai, ypač kompaktiškai pietinėje Sūduvoje gyvena per 70 metų nemažoje įtampoje, stengiasi išsaugoti protėvių paveldėtą tautinį ir kultūrinį lobyną. Tas darbas reikalauja fizinių ir dvasinių jėgų. Tad nereikia stebėtis, kad atsiranda silpstančių ir abejojančių.
Lietuva ir Lenkija vėl tapo suvereniomis valstybėmis. Po ilgų darybų, kuriose Sūduvos teritorinė priklausomybė nebuvo svarstoma, Lietuva geranoriškai šio krašto išsižadėjo Lenkijos naudai: turime 1994 m. balandžio 26 d. pasirašytą Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Iš jos kyla naujos teisės ir pareigos Sūduvos lietuviams –Lenkijos tautinei mažumai. Abi valstybės įsipareigojo globoti savo tautiečius ir užtikrinti tautinio identiteto išsaugojimą. Ar taip bus, parodys ateitis.
Ant šiaudinės ir geležinės Sūduvą skiriančios linijos turime dviejų kaimyninių valstybių sieną. Tikimės, kad Suvalkų krašto dzūkų ištvermė ir viltys kultūriškai stiprėti suartėjant su etnine Tėvyne Lietuvoje bus įvertintos ir išsipildys
Literatūra:
1. Wojewodzkie Archiwum Panstwowie w Suwalkach, z. PP; SP.
2. Lietuvos mokslų akademijos Centrinė biblioteka. RS. F. 47.
3. Lossowski P. Stosunki polsko–litewskie 1918–1920. Warszawa, 1966.
4. Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti: Dokumentinė apžvalga. Vašingtonas, 1973. 5. Turauskas E. Lietuvos nepriklausomybės netenkant – įvykiai. Chicago, b. d.
6. Rukša A. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, II t. Cleveland, 1981.