Piešti, fotografuoti ir iškasti kryžiai primena

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Vienas Klevų kaimo gyventojas 1970 m. pasakojo, kad kryžius, pavaizduotas pieš. 1, 1932 m. buvo nuimtas nuo trečio medinio postamento. Tai leidžia tik spėlioti apie jo amžių, nes nežinia, ar tai buvo eglės, pušies ar ąžuolo postamentai, ant kurių šis stovėjęs, o, be to, matyti, kad jisai parūdijęs ir greičiausiai pats nuvirtęs. Keturi r raide pažymėti ornamentai primena bizantinį kryžių, panašų į pieš. 2 pažymėtus kryželius.
Pailginus r. m R gaunamas katalikų kryžiaus simbolis. Pusmėnulis m šiuo atveju ne rusų caro, norėjusio pažeminti musulmonų tikėjimą laimėjus karą su turkais nuopelnas, nes šis kryžius senesnis už rusų karą su turkais. Ir ne LDK valdovo Vytauto, parsigabenusio musulmonus, karaimus bei totorius, nes virš jų mečečių pusmėnuliai pasvirę, o ne gulsti. Jeigu sankirtoje s žymimas žiedas simbolizuoja saulę, tai dar nesako, kad kreivės žymimos raidėmis ž vaizduoja spindulius, nes kalviai spindulius matydavo tiktai kaip tieses.
Ir žalčių pavidalą netinka sieti vien su lietuvių mitologija, nes ne kas kitas, o žaltys rojuje gundė Ievą. Raide g žymimas galūnes galima sieti su Andagevanų herbo ar Marijos nekaltumo simboliu. Prie kitų kryžių yra kitokių simbolių, kurie juos paįvairina.
“Nuo 1984 m. Valstybinio Varšuvos archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriaus darbuotojai nuolat tiria Eglinės piliakalnio iškasenas,” – rašoma 20-jame puslapyje 1987 m. Varšuvoje išleistoje knygoje “Kultura wsi Punskiej” do užytku službowego” (“Punsko kaimo kultūra” (tarnybiniam naudojimui).
Archeologės Anna Bitner Wroblewska ir Gražina Iwanowska straipsnyje “Senovės ir ankstyvojo viduramžio Suvalkijos ežeryno plote Punsko žemės apgyvendinimo apybraiža” rašo: “Jo (Eglinės piliakalnio) viduje, vadinamame kieme, atidengti statybos pėdsakai ir sutvirtinti akmens grindiniai… Galbūt piliakalnyje buvo kalvio dirbtuvė. Tenai rasta per 500 metalo dirbinių, dauguma jų pagaminta iš bronzos. Tai gausiai puošti žiedai, pakabukai, apkaustai, skambučiai, spiralės, ratukai, apyrankių dalys ir pan. Kai kurie daiktai, rasti kasinėjimo metu, gali liudyti X–XIII a. vietinių gyventojų ir Latvijos bei Kijevo Rusios sričių prekybinius santykius. Daugelis duomenų rodo, kad veikiausiai XIII a. žmonės paliko šią vietovę savo noru ar verčiami”.
Istorikai mini, kad 1283 m. šio krašto gyventojus kryžiuočiai iškeldino į Sambijos pusiasalį (ties Karaliaučiumi).
XII a. pradžioje Gardino pilis tampa kunigaikščio rezidencija. Čia įsikūręs Dovydo sūnus Vsevolodka sudegusios karinės stovyklos vietoje, kalno rytinėje dalyje, pasistatydino gyvenamuosius medinius namus ir kalno centre – mūrinę cerkvę (LE VI 639), stovinčią iki šiol. Nuo Punsko iki Gardino tiesiai nėra nė 80 km, o Eglinės piliakalnis yra ryčiau.
Trečiuoju Lietuvos vyskupu laikomas lenkų vienuolis domininkonas Vitas, konsekruotas 1253 m. “Jo vyskupija turėjo aprėpti pietų Lietuvą. Vitui išlaikyti Mindaugas padovanojo Veisiejų sritį.” Nuo Eglinės piliakalnio, kuriame iškasta apie 80 bizantinių kryželių (pieš. 2), į pietryčius tėra 50 km.
“Kai Mindaugas priėmė krikštą, jo sūnus apie tą patį laiką buvo tapęs stačiatikiu” (LE XVIII 497). “Vakariniame jotvingių krašte, Lukovo srityje (apie 80 km nuo Varšuvos), stengtasi įkurti dar vieną vyskupiją. Aleksandras IV 1256 m. įsakė Breslavo vyskupui Lukovo vyskupu konsekruoti pranciškoną Baltramiejų iš Bohemijos, bet tam pasipriešino Vokiečių ordinas” (LE XV 132).
“Daumantas, prisidėjęs prie Mindaugo nužudymo ir jau pravoslavui Vaišvilkui perėmus Lietuvoje valdžią, pasitraukė į Pskovą”, kur “buvo pakrikštytas Timotėjo vardu… Rusų cerkvė laiko jį šventuoju” (LE IV 373).
Haličio kunigaikščio Danieliaus sūnus Švarnas, Vaišvilko pavestas valdyti Lietuvą, irgi buvo stačiatikis; to trumpi Lietuvos istorijos vadovėliai nemini.
Jogailos motina – stačiatikė. Vytautas, valdydamas Kijevo kunigaikštystę trečiąkart pasikrikštijo stačiatikių apeigomis, o savo dukrą Sofiją išleido už stačiatikio Maskvos kunigaikščio. Atrodo, kad šių užuominų pakaktų nors iš dalies aptarti Lietuvos kryžius.
Antano Stravinsko sudarytame leidinyje“Lietuvių liaudies meno mažoji architektūra”, pateikti 684 paveikslėliai. Tai bažnyčių, koplyčių, kapinių bei pakelės geležiniai kryželiai (panašūs į pieš. 1) ir nurodyta iš kur jie kilę.
Knygos piešiniuose, be s – saulės, m – mėnulio, ž – žalčio, r – bizantinio ir R – katalikų kryžių simbolių, atpažinsime vėjarodžio, širdies, Kristaus ir Marijos vardus, gotikos, gėlių, žvaigždžių bei kitų puošmenų simbolius.
Knygoje piešinių su simbolika žRsrm rastume 42, žRsprm – 41, pRsrm – 54, žR, – 14, žrm – 19, pRr – 12. Prm – 24, pr – 16, žR – 13, žr – 21… Stebėtina, kad žalčio simboliu puošta 13 katalikų ir 21 bizantinis kryžius.
Česlovo Kontrimo leidinio “Lietuvos geležiniai kryžiai” (1991 m.) iš 385 piešinių bent 110-yje nesunkiai pastebima bizantinių kryžių simbolika. Šios knygos piešiniai suskirstyti į Klaipėdos, Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos skyrius, tai irgi leidžia teigti bizantinio kryžiaus įtaką ar bent paplitimą.
Iš redakcijos archyvo

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra