Petras Maksimavičius: „Lietuvos krepšininkai gali penkis kartus iš eilės laimėti olimpinių čempionų titulą arba į kosmosą paleisti savo erdvėlaivį, tačiau nuo to lenkų palankumas ir simpatijos lietuviams smarkiai neišaugs“

Autorius: Data: 2020-01-24 , 11:46 Spausdinti

Petras Maksimavičius: „Lietuvos krepšininkai gali penkis kartus iš eilės laimėti olimpinių čempionų titulą arba į kosmosą paleisti savo erdvėlaivį, tačiau nuo to lenkų palankumas ir simpatijos lietuviams smarkiai neišaugs“

Petras Maksimavičius, e-ausra.pl

Kas kiek laiko ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir kitose šalyse skelbiami gyventojų nuomonės apklausų rezultatai, kuriais siekiama išsiaiškinti, kaip jie žiūri į savo kaimynus ir kokias jiems reiškia simpatijas. Kalbu ne apie daugiabutyje, ar toje pačioje gyvenvietėje gyvenančius kaimynus, bet apie požiūrį į kitataučius, tarkime, kaimyninių šalių gyventojus. Tada paaiškėja, kaip vertiname vokiečius, ukrainiečius, rusus, estus, lietuvius ar lenkus.

Tokių apklausų rezultatus galime nesunkiai nuspėti. Juos dažnai nulemia kasdienis gyvenimas. Tai, ką matome televizorių ekranuose, skaitome spaudoje ar girdime iš žymių politikų ar politologų lūpų, labai paveikia mūsų nuomonę. Žinoma, savo nuomonės neišsiugdome per vieną dieną. Ji pradedama ugdyti šeimoje, vėliau mokykloje, darbovietėje, bendraujant su draugai. Tokiu būdu per daugelį metų sukaupiame daug žinių, kurios vėliau leidžia apibūdinti, kokiomis, mūsų požiūriu, būdo savybėmis pasižymi lietuviai, vokiečiai ar prancūzai arba krikščionys ir budistai.

Ar tai objektyvi nuomonė? Tikriausia ne. Pateiksiu vieną pavyzdį. Manau sutiksite su manimi, kad lietuviai apie Lenkiją (kaip šalį) žino daug daugiau, nei lenkai apie Lietuvą. Tai lemia labai objektyvios priežastys. Paminėsiu tik kelias. Daugelis lietuvių tikrai lankėsi arba bent važiavo per Lenkiją. Jie čia užsuka į parduotuves, turi reikalų su policija, apsistoja viešbučiuose ar poilsiavietėse, lanko istorines vietas, atostogauja… Nemaža dalis jų nuo sovietmečio laikų iki dabar mato Lenkijos televizijos programas arba bent pasiklauso lenkiškų radijo stočių transliuojamų žinių laidų. Apie Lenkiją Lietuvoje rašoma ir kalbama daugiau daugiau, dažniau ir įvairiapusiškiau, negu apie Lietuvą Lenkijoje. Lenkijoje gyvena beveik 40 mln. gyventojų, tad nemanau, kad nors ketvirtadalis jų kada nors lankėsi Lietuvoje. Jie nemato ir nesiklauso Lietuvos televizijos ar radijo, neskaito lietuviškuose žinių portaluose skelbiamų dienos naujienų. Ką jie žino apie Lietuvą? Daugelį jų su Lietuva supažindina rašytojai – Adomas Mickevičius, Nobelio premijos laureatas Henrikas Sinkevičius arba politikai – buvęs ministras Radoslavas Sikorskis bei kiti Lietuvos reikalus kuruojantys valdžios atstovai. Tačiau dar daugiau tų, kurie apie Lietuvos gyvenimą sužino tik iš lenkiškos žiniasklaidos trumpų pranešimų. Manau net nėra reikalo analizuoti kokiomis temomis apie Lietuvą 3 dešimtmečius rašė Lenkijos žiniasklaida. Daugelis straipsnių nebuvo itin palankūs Lietuvai ir lietuviams. Tai visai normalu, nes statistinis skaitytojas nenori ir neturi laiko skaityti apie rūtų darželių auginimo tradicijas Lietuvoje arba klausytis lietuviškojo roko muzikos. Kadangi Lietuva – nedidelė šalis, eiliniam lenkui taip pat nesvarbūs jos sprendimai klimato kaitos klausimais arba jos universitetų reitingai. Maža to, eiliniam lenkui net nelabai įdomu kaip Lietuva, taikos metu, siekia atsispirti kylančioms grėsmėms iš Rytų. Jam labiau rūpi žinoti, kaip labai dabartinės Lietuvos politinis ir kultūrinis elitas nukrypo nuo Adomo Mickevičiaus ar Henriko Sinkevičiaus nupieštos Lietuvos vizijos. Štai taip eilinio lenko galvoje sukuriamas požiūris apie Lietuvą ir lietuvius.

Toji nuomonė dešimtmečiams arba šimtmečiams gali užgožti tautų ar žmonių tarpusavio santykius. Kartais ji neleidžia išsivaduoti iš įvairių mitų ar pasakų gniaužtų, trukdo kaimynams kurti geresnę ateitį. Tai žinome visi, todėl nėra reikalo plačiau apie tai rašyti. Taip pat nėra paprasto recepto, kaip tokią padėtį greit ir veiksmingai pakeisti.

Analizuodami Lenkijos istoriją galime pastebėti vieną įdomų niuansą. Matyt sutiksite, kad tarkime, daug palankiau lenkai vertino lietuvius 1991 m. sausio 13-osios įvykių metu, nei tada, kai Lietuva pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Ar lenkų simpatijos ukrainiečiams buvo didesnės „Oranžinės revoliucijos“ Ukrainoje arba įvykių Kijevo Maidane laikais, ar tada, kai šimtai tūkstančių (kai kas sako – milijonai) ukrainiečių, dirbdami Lenkijos statybų aikštelėse, pagausino Lenkijos socialinio draudimo fondo ir viso biudžeto pajamas? Ar jeigu ne 2003 metais Gruzijoje vykusi vadinamoji „Rožių revoliucija“, kurios metu beveik taikiu būdu buvo pakeista šalies santvarka, eilinis lenkas būtų išgirdęs apie gruzinišką temperamentą ir jų siekius išsaugoti (kaip patys sako) Dievo jiems dovanotą nuostabaus grožio žemės lopinėlį? Atsakymas į šiuos klausimus nėra toks sudėtingas, kaip atrodytų. Atsakymus atrandame Lenkijos istorijoje. Lenkai, mano išvardytuose įvykiuose mato savo praeitį. Pabunda skaudi istorinė patirtis, kuri primena tai, kaip jiems patiems teko kovoti dėl savo laisvės. Lenkijos istoriografijai ir publicistikai būdingas dar vienas bruožas – stengiamasi išryškinti būtent tuos skaudžius tautai momentus, kai teko patirti daug kančių, o ne tai, ką pavyko pasiekti taikos ir kūrybinio gyvenimo metu. Tai matome ne tik televizorių ekranuose, vaidinimų scenarijuose, gatvių pavadinimuose, bet net mokyklų koridoriuose, mokinių rengiamose inscenizacijose. Todėl dauguma lenkų visada simpatijas reiškia tiems, kurie patyrė panašius išbandymus, kurių patyrė ir jie patys. Visada geriau supranta ir gerbia tuos, kurie panašiai kaip jie patys stiprino patriotinį auklėjimą ir garbino savo praeities didvyrius. Kitaip sakant, Lietuvos krepšinio nacionalinė komanda gali penkis kartus iš eilės laimėti olimpinių čempionų titulą arba į kosmosą paleisti savo erdvėlaivį, tačiau nuo to lenkų palankumas ir simpatijos lietuviams smarkiai neišaugs.

Taigi, kai nevyksta nieko ypatinga, kas primintų savosios istorijos negandas, grįžtama į senąsias vėžes. Tada, kaip neseniai konferencijoje pasakė ukrainiečių istorikas: „Lenkų ir ukrainiečių meilė trunka labai trumpai. Tebelieka tik trumpalaikis meilumas“. Tai galbūt ir yra pagrindinė priežastis, kodėl ligi šiol nepavyksta iki galo išspręsti „Berznyko“ klausimo, principingai susitarti dėl pavardžių rašybos, tautinių mažumų švietimo, o pietrytinėje Lenkijoje ir vakarinėje Ukrainos dalyje vis dar griaunami tarpusavio kovose žuvusiems įamžinti skirti paminklai.

Atmetus emocijas, galima pastebėti, kad nepaisant tragiškų istorinių epizodų, šiandien mano straipsnyje minėtiems kaimynams nelabai yra dėl ko pyktis. Blogis, kuris vis dar ateina iš praeities, veikia mūsų gyvenimą, nors visi suprantame, kad ano meto įvykių ar blogų sprendimų kaltininkų jau seniai nėra gyvų. Nėra ko teisti. Tačiau, neturėtume naiviai save apgaudinėti ir manyti, kad praeitis vis silpniau veiks mūsų dabartį. Taip nebus, ir visai neturėtume to siekti. Praeitis gali jungti, jeigu ir vieni, ir kiti supras, jog paaukotos gyvybės ir patirtos skriaudos ir vieniems, ir kitiems skaudėjo ir skauda vienodai.

Myli…, nemyli…

Lietuva - Lenkija Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra