Petras Jaunius

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Petras Jaunius (Januševičius, 1913 02 17 – 2010 05 02) gimė Jokniūnų kaime, papilio valsčiuje, Biržų apskrityje. Jo tėvas Jonas Januševičius, vidutinis kaimo ūkininkas, laukė sūnaus – patikimo paveldėtojo.
 
Guvus vaikas, siekiantis mokslo, tėvo buvo taip pristabdomas: „Moki skaityti, žinai daugybos lentelę, gali pasirašyti – ko daugiau ūkininkui reikia?“. Mama, labiau rėmė sūnaus siekius, persiuvo žalią savo švarką, padovanojo savo kamašius (tarm. batus) ir, pasigavusi gaidį – dovaną mokytojui, nuvedė į Kvetkų pradinę. „Vaikas pramoks, gal bus paskirtas kaimo seniūnu, vis bus lengviau“, – mąstė mama.
 
Petriukas sėkmingai baigė Kvetkų pradinę ir padėjo tėvui ūkyje. Tačiau šis darbas jo neuždegė. Sunku buvo jaunuoliui papjauti veršiuką, padėti besiveršiuojančiai karvei, o dar buitinės kaimo žmonių neteisybės, – viskas skatino vaiką siekti daugiau. Jis daug skaitydavo. Papilio turgelyje mama jam nupirko Bibliją – ją ištisai perskaitė net du kartus. Tam tikrų lūžių įvyko ruošiantis konfirmacijai (krikšto patvirtinimui). Katehetė, kunigo žmona, Klara Šepetienė, dėstydama Senojo Testamento įvykius, padarė klaidą. Petriukas neiškentė ir ją pataisė. Katechetė pasitikslino ir teigiamai įvertino savo mokinį. Persodino prie gimnazistų Petro Zablocko, Petro Juodgudžio. Augo pasitikėjimas, brendo siekis tapti misionieriumi.
 
Būdamas jau dvidešimtmetis, jis slapta nuo tėvų, perspėjęs tik seserį Marytę, išeina iš namų. Jį įkvėpė panašiu keliu jau ėjusio reformatų kunigo Povilo Jašinsko pavyzdys. Jis kreipėsi į Biržų reformatų dvasininkus patarimo. Mielai atsiliepia ir padeda kunigas Povilas Jakubėnas – suranda jam mokytojų, kurie padeda gilinti teologijos žinias, moko kalbų. Petras svajojo misionieriauti Afrikoje. Taigi reikia žinių iš šių kraštų istorijos, geografijos, papročių. Padeda susirasti ir darbą – pradėjo knygyno pasiuntinuku, vėliau dirba knygų pardavėju. Persikėlęs į Šiaulius, dirba Kultūros draugijos knygyne. Jo tiesioginiai viršininkai ir globėjai – gerai žinomi to meto kultūros žmonės Kostas Korsakas, Valerijonas Knyva, vėliau jį pakviečia ir į spaudos fondo leidyklą. Jis skiriamas prekybos skyriaus viršininku.
 
Sovietų ir vokiečių okupacija sustabdo galimybes siekti misionieriaus kelio. Tačiau šis pašaukimas nedingo. Dvasinės vertybės Petro charakteryje išlieka ir tampa prioritetinėmis, o darbas knygynuose pavertė jį „knygiumi“iš pašaukimo.
 
1944 metais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, aplinkybės priverčia daryti naują lemtingą apsisprendimą. Vengiant fronto baisybių ir sugrįžtančios sovietinės santvarkos, nutaria vienam kitam mėnesiui pasitraukti į Vakarus. Keliauja į Baltijos pakrantę, keliolika kilometrų nuo Palangos, į Latviją. Gūdžią ir audringą rugpjūčio nakties antrą valandą jis, jo žmona Steputė su dviejų metukų dukrele ant rankų sėda į žvejų katerį, tikėdamiesi pasiekti Gotlando salą Švedijoje. Ta antra valanda buvo lemtinga. Išplaukę du kateriai pasiekė tikslą, o likusieji 60, išplaukę 6 val. ryto, vokiečių buvo sulaikyti. Keturmetis sūnus Algis liko senelių globoje. Taip prasidėjo Petro ir jo šeimos odisėja. Tik daugiau kaip po pusšimčio metų pavyko sugrįžti į tėvynę.
 
Pirmuosius penkerius metus, Petras praleido švedų stovyklose, gamyklose, o po to –kelionė į Kanadą. Čia dukra Violeta Januševičiūtė (vėliau – Kelertienė) baigė filologijos mokslus, apgynė disertacijas, tapo Viskonsino, o vėliau Čikagos universitetų profesore. Daug dirbo ir dabar tebedirba lituanistikos mokslų srityse, Vilniaus pedagoginio universiteto garbės daktarė.
 
Petras savo profesinę veiklą Kanadoje pradėjo elektronikos gamykloje valytoju. Nuolat mokydamasis, tapo radarų statytoju. Sūnus Algis Januševičius baigė mokslus Lietuvoje, Vilniaus inžineriniame statybos institute (dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas) įgijo statybos ekonomo specialybę.
 
Ilgi ir nelengvi mokymosi metai, nenuslopino jaunystėje gimusio misionieriaus pašaukimo. Dvasinės vertybės visą laiką Petro gyvenime buvo prioritetinės. Uždirbdamas vakariečių vertinimu vidutinį atlyginimą, reikšmingą dalį skyrė dvasiniams reikalams –nuolatos rėmė lietuviškus leidinius ir organizacijas užsienyje: „Sparnų“ žurnalą, Reformatų Sinodą Amerikoje. Nevienas autorius bei leidėjas yra sulaukęs Petro dotacijų.
 
Įsikūrus 1992 m. Lietuvoje nekonfesinei Reformacijos istorijos ir kultūros draugijai, mes įgijome ištikimą mecenatą – dosniai remti šios draugijos projektai, rašantys autoriai, Lietuvos reformacijos švietimo pradininkų paminklo kūrimas, istorikės Ingės Lukšaitės tolimesni Reformacijos istorijos ieškojimai, lietuviško reformatų giesmyno reprinto išleidimas ir kita. Kada kildavo idėja pažymėti šią humanišką Petro Jauniaus veiklą, informuojant apie ją užsienio lietuvius, jis ryžtingai užprotestuodavo Ne visada mums būdavo toks poelgis suprantamas: matyt, taip veikė biblinio kuklumo nuostata – „ką duoda dešinė, te nežino kairė“.
 
Petras išsaugojo ir knygiaus dvasią. Kanadoje jis sukaupė vertingą lietuvių egzodo bei protestantiškos literatūros biblioteką, kurią pervežė į Lietuvą ir dedikavo Reformatų sinodo bibliotekai, o kol pastaroji atsikurs, pavedė globoti Reformacijos draugijai. Ši biblioteka depozito teisėmis dabar saugoma ir naudojama Kėdainių krašto muziejuje.
 
2000 metais Petras Jaunius galutinai grįžo į Vilnių, kartu parsiveždamas ištikimos gyvenimo draugės Stefutės pelenų urną.
 
Nors tuomet jau įžengti 88-tieji gyvenimo metai, bet Petras džiaugiasi išsilaisvinusia Lietuva, seka spaudą, skaito grožinę, ypač naują istorinę literatūrą, kruopščiai papildo dovanotos bibliotekos lentynas Ingės Lukšaitės, Arūno Baublio ir kitomis monografijomis, jo prenuruojamais “Kultūros barų” komplektais. Sūnaus Algio lydimas, aplanko giminaičius Biržų rajone, nuolatos susirašinėja, bendrauja telefonu, jautriai reaguodamas į visų tiek materialines, tiek ir dvasines reikmes.
 
Subtiliai atrinktas, turiningas Petro ir Stefutės Jaunių archyvas, suteikia galimybę, plačiau ir išsamiau pateikti darbštaus, humaniško Amerikos lietuvių reformatų Sinodo kuratoriaus ir piliečio patrioto portretą, kuris būtų įtaigus pavyzdys esamoms ir būsimoms kartomas. Viliamės, kad toks autorius ar autorių kolektyvas iš tiesų atsiras.

P. Jauniaus šeimos albumo nuotr.

 
Nuotraukose:

 
1. Petras Jaunius
2. Jokniūnų kaimas
3. Kvietkų pradžios mokyklos moksleiviai 1927 m. kovo 18 d.
4. Pabaltijiečiai pabėgėliai – Švedijoje, Fjalgordės lageryje. Mes – Stefutė, Violeta ir aš – jau gavę darbą Harg, netoli Nykoping

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra