Peštukams susitarus, restauruojama Betliejaus bazilika

Autorius: Data: 2016-05-09, 11:57 Spausdinti

Peštukams susitarus, restauruojama Betliejaus bazilika

Giedrė STEIKŪNAITĖ

Pirmą kartą per pusę tūkstančio metų vykdoma rimta Kristaus gimimo bazilikos Betliejuje restauracija – stogo lopymas, sienų tinko sutvirtinimai, senovinių mozaikų atgaivinimas – tapo kūnu tik gražiai susitarus visoms trims už šią bažnyčią atsakingoms krikščionių bendruomenėms. Jų tarpusavio pykčiai amžių amžiais temdė šventąsias Šventosios Žemės vietas.

Tarp keliaaukščių pastolių žaižaruoja angelas baltu apsiaustu aukso spalvos fone. Jo rankos krypsta į dešinę – rodo kryptį altoriaus link, po kuriuo, pagal krikščioniškąją tradiciją, tvartelyje ant akmens gimė kūdikėlis Jėzus. Pastoliai Kristaus gimimo bazilikoje Betliejuje turistų nuotraukoms vaizdą gadina jau treti metai, tačiau restauracijos projekto svarba gerokai peržengia kasdienių nepatogumų lygį: pirma, penkis šimtus metų netvarkytai bažnyčiai gyvybiškai reikia profesionalios pagalbos; antra, tūkstantį metų joje besipykstančios krikščionių denominacijos – graikų ortodoksai, pranciškonų atstovaujami Romos katalikai bei Armėnų Bažnyčia – pagaliau dėl tos pagalbos susitarė.


Mozaikos, vinys bei lietus

Tarp klergijos skirtingomis uniformomis būriuojasi italų restauracijos specialistų grupė, su kuriais lipame ant pastolių apžiūrėti dabartinio darbų etapo – tūkstančio metų senumo mozaikų atnaujinimo. Didžiuliai techniniai darbai jau atlikti – sutvarkyti langai ir kiauras, apipuvęs stogas, kruopščiai pakeista 8 proc. originalios jo medienos – didžiausi puvėkliai, kėlę grėsmę visai stogo struktūrai. Mediena ir anuomet, ir šiandien gabenta iš Toskanos regiono Italijoje, o naujoji yra maždaug 600 metų senumo, rasta antikvaruose – tik tokia tinka konstrukcijos sutvirtinimui, nes nesukelia medyje vidinio streso. Sutvarkytos ir sienos, jų tinkas, bei įėjimo durys; beliko atrestauruoti kolonas, akmeninį grindinį bei IV a. grindų mozaikas – jei užteks pinigų (aukoti galima čia).

„Koks didžiulis džiaugsmas apėmė, kai šilumine kamera aptikome ant sienos septintąjį angelą“, – sako vyriausiasis restauratorius Marcello Piacenti, darbus atliekančios Italijos firmos „Piacenti S.p.a“ vykdomasis direktorius. Jam Betliejaus bazilikos projektas yra vienas svarbiausių šeimos įmonės istorijoje – tiesiog garbės reikalas ir apie mozaikas jis kalba aiškiai gėrėdamasis. „Pažiūrėkite į angelų apavą – tiesiai iš 1162 m. vasaros kolekcijos!“, – juokauja direktorius.


Angelų iš viso būta dešimt, tačiau išliko šeši, kol atrastas septintas. Jų veidai, rankos ir kojos sudėliotos iš balsvo akmens, drabužiai bei kitos detalės – iš specialiai paruoštų stiklo gabaliukų, spalvą išgaunant mineralais arba aukso bei sidabro dulkėmis. Smėlis stiklui gaminti gabentas iš Negevo dykumos, darbai vykdyti Betliejaus meistrų. „Jų įgūdžiai buvo tikrai fantastiški, – sako M. Piacenti. – Naudotos medžiagos puikiai išsilaikė, o anuomečiai meistrai gerai išmanė savo amatą.“ Visoms 68-ioms išlikusioms bazilikos mozaikoms panaudota pusantro milijono akmenukų ir stikliukų, kurių nesunaikino laikas, žmogus ar kitos gamtos nelaimės; kiekvieną mozaikos detalę restauratoriai apžiūri ir nuvalo individualiai. Dažniausiai per amžius užkariautojo ardyti vaizduojamų būtybių veidai – nosys bei akys. „Taip bandyta sunaikinti gyvybę“, – paaiškina Afif’as Tweme, darbus prižiūrinčios palestiniečių inžinerijos ir statybos firmos „Community Development Group“ direktoriaus pavaduotojas. Sunaikinti nepavyko. Apie 30 laipsnių kampu pasvirusios auksu dengtos mozaikos detalės atspindi per priešais esančius langus įeinančius saulės spindulius – kad lankytojui savo grožiu apsuktų galvą ir nurodytų kelią.

Kadaise pusė bazilikos horizontaliai buvo padengta marmuru, o viršutinėje dalyje puikavosi mozaikos. Jos anuomečio menininko Bazilijaus Piktoro kurtos trimis lygiais: viršuje angelai, po jais – ekumeninės tarybos sutartos bažnyčios taisyklės (liturginės, dėl vyskupų ir kt.), o apačioje – Jėzaus genealogija. Stogo restauracijos metu rasta maždaug septynios tonos metalinių vinių, kai kurios – pusės rankos ilgio. Šios kelių šimtų metų – ir aštrumo nepraradusios – vinys sukalamos atgal, taip išlaikant bazilikos autentiškumą. Aptikta ir kita restauratorius nustebinusi įdomybė: holo kolonas prilaikančios sijos slėpė akmenines arkas, kurios dar labiau sutvirtino visą struktūrą. „Niekur kitur tokios išmanios struktūros nesame matę“, – sako A. Tweme.

Kristaus gimimo baziliką IV a. pradžioje užsakė apsikrikštijęs Romos imperatorius Konstantinas. VI a. ją suniokojo sukilę samariečiai, atstatyta ji imperatoriaus Justiniano įsakymu tame pačiame amžiuje. Maždaug 1 tūkst. 700 metų senumo viena svarbiausių krikščionybėje bažnyčia savo amžiaus nuo maldininkų, piligrimų ir turistų nuslėpti niekaip negalėjo; Jungtinės Tautos 2012 m. ją įtraukė į pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą. Termitai, puvėkliai, grybiena, žvakių vaškas bei jų dūmai, kur nereikia įsisiurbęs oras ir vanduo yra pagrindiniai mozaikų ir visos struktūros priešai. Po viduramžių kosmetinės priežiūros užtrukta 500 metų, kol pagaliau nuspręsta imtis rimtų restauracijos darbų ir tik po to, kai iniciatyvos ėmėsi palestiniečių savivalda, gavusi visų trijų bažnyčią valdančių krikščionių bendruomenių palaiminimą.


O šios ypatinga tarpusavio draugyste negarsėja. Klausiu M. Piacenti, kaip jiems pavyko su bazilikos saugotojais sugyventi pradėjus kalimo darbus, juk bažnyčia restauracijai neuždaryta nei dienai (meistrai dirbo daugiausia naktį, kad netrukdytų lankytojams). „Nenoriu, kad krikščionis iš kokio Sidnėjaus, vienintelį kartą gyvenime besilankantis Betliejuje, rastų bazilikos duris užrakintas. Dėl to nusprendėme darbus derinti taip, kad kuo mažiau trukdytume,“ – sako jis. O su kunigais susidraugauta tik įrodžius savo gerus ketinimus. Prieš stogo restauraciją po lietaus bazilikos grindys būdavo apsemiamos vandeniu, po grindiniu išlikusios IV a. mozaikos juo žliaugte žliaugė. Kunigai vandeniui išsemti naudojo pompą. „Potvyniai bažnyčioje buvo normalus dalykas, tačiau tikras siaubas kunigų širdims, – sako M. Piacenti. – Kai sutvarkėme stogą ir į vidų nebelijo, atėjo mums dėkoti: jiems tai buvo tikras stebuklas!“

Mūsų pokalbį nustelbia pasigirdę varpeliai: armėnų ortodoksai pradeda savo maldą. M. Piacenti ir visa jo komanda prikiša pirštą prie lūpų: nuo pastolių leidžiamės ir pastatą paliekame tykiai, neduokdie sutrukdysime. Nes tada jau lauk perkūno.


BBC vaizdo medžiagos stop kadras

Kunigų peštynės

O jo būta. Kelios dienos po 2011 m. katalikų Kalėdų, kunigams bei vienuoliams bevalant Kristaus gimimo bažnyčią ir besiruošiant stačiatikių Kalėdoms, bazilikoje įvyko tikras mūšis. Apsiginklavę šluotomis, armėnų bei graikų ortodoksų klerkai mušė vienas kitą dėl jurisdikcijos, nesutardami, kas peržengė kieno teritorines ribas. Tąkart malšinti kovos buvo iškviesti policijos pareigūnai.

Kitąkart graikų ortodoksai priešais armėnų altorių pasidėjo savo kilimėlį. Armėnams atėjus melstis, graikai juos užsipuolė už lipimą ant jų kilimo. Šie atvejai raportuoti žiniasklaidai; apie kasdienius vidinius nesutarimus nė viena pusė atvirai viešai nekalba.

Nesutarimai po kiauru stogu tęsiasi šimtmečius. Vieną šaltą 1847 m. lapkričio rytą katalikų klergija susirinko maldai. Nusileidę laipteliais žemyn į grotą, jie aptiko, jog iš grindų išlupta sidabrinė žvaigždė, žymėjusi Kristaus gimimo vietą. Katalikai vagyste apkaltino graikų ortodoksus, kuriems ta žvaigždė seniai nepatiko, nes įrašas joje buvo lotyniškas. O tai, regis, suteiktų Romos katalikams (Šventojoje Žemėje jie dažnai vadinami lotynais) viršenybę bazilikoje kitų krikščionių atžvilgiu. Graikai ortodoksai atkirto, jog žvaigždę siekdami kivirčo paslėpė patys katalikai. Skandalas ir pykčiai persikraustė į politinį lygmenį, kai gindamos savo atitinkamus protektoratus pradėjo pyktis Rusija ir Prancūzija. Konfliktas netilo dar penkerius metus, kol neapsikentęs Osmanų imperijos, tuomet valdžiusios Šventąją Žemę, sultonas 1852 m. paskelbė oficialų dokumentą, įšaldantį visus tuometinius religinius šventųjų vietų valdymo aspektus. Šiuo dokumentu, vadinamu „Status Quo“, vadovaujamasi lig šiol. Jis nustato maldų laiką ir vietą, geografines kiekvienos denominacijos zonas bažnyčioje ir kitus elementus. Dėl kiekvieno pokyčio, kad ir laiptelio dydžio, turi susitarti visi dalyviai, o tai padaryti dėl vidinių kovų yra labai sudėtinga. Užtat nutinka tokių situacijų, kai, pavyzdžiui, pasibaigus vienoms Mišioms laiko prie Kristaus gimimo akmens ar sukalbėti daugiau maldelių už taiką pasaulyje nėra laiko: „Status Quo“ diktuoja, jog dabar metas melstis kitiems krikščionims iš kitokia kalba parašytos knygos, dėvintiems kitokias uniformas, nešantiems kitokio kvapo smilkalus.


Krikščionių kovos dėl šventųjų vietų kontrolės vyksta jau bent tūkstantmetį. Kai per kryžiaus žygius 1099 m. nukariauta Jeruzalė, vakarų europiečiai iš ten įsikūrusių stačiatikių atėmė svarbių vietų valdžią. Osmanų imperijos valdymo laikotarpiu (nuo 1517 iki 1917 m.) kiekvienos religinės grupės sėkmė priklausė nuo politinio klimato – ir auksinių į valdžios kišenę krintančių skatikų skaičiaus. Žaisdama politiką su religija, Osmanų imperija prikurdavo tai katalikams, tai stačiatikiams palankių įsakų. Kartą dviem bendruomenėms atidavė tos pačios šventosios vietos kontrolę prižadėjusi, kad ana priklausys tik jai ir niekam kitam. Išorinės provokacijos, vidiniai nesutarimai bei taiką žlugdantis galios troškimas šimtmečiais bujojo ir bujoja iki šiolei. Galvotum, jog krikščionių bendruomenės įgalios pačios save valdyti, tačiau gyvename, regis, puolusiame pasaulyje, kuriame Bažnyčios paslaptys patikimos nuodėmingiems mirtingiesiems – kad ir klergijai, kurie, praradę savitvardą, užsipuola vienas kitą su šluotomis.

Per savo ilgą amžių ši bažnyčia pergyveno karus, apsiaustis, žemės drebėjimus. Kryžiuočiai čia tarsi tvirtovėje karūnuodavo savo karalius. Griauta ir atstatyta, nuo visiškos destrukcijos stebuklingai išgelbėta bažnyčia – ar jos nesugriaus tie, kurie labiausiai ją myli? Tačiau juk be armėnų, katalikų, graikų, sirų, ar etiopų šventosios vietos būtų mažiau gražios. O tas septintasis angelas juk moja ranka ten, kas mus visus turėtų jungti.

Giedrės Steikūnaitės nuotraukos




Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-09-pestukams-susitarus-restauruojama-betliejaus-bazilika/143986

Pasaulis ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra