Perskaitytas knygas – į makulatūrą ar nereikalingų knygų biblioteką?

Autorius: Data: 2014-11-25, 05:43 Spausdinti

Audra Čepkauskaitė, LRT Radijo laida „Ką man skaityti?“, LRT.lt

Bibliotekos atsisako ir išveža perdirbti tik tas knygas, kurių viršeliai plyšta ir puslapiai byra dėl pačios knygos populiarumo, sako Vilniaus miesto savivaldybės Centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Simona Žilienė. „Kai knygą per metus perskaito ne mažiau kaip 40–50 žmonių, po dvejų trejų metų ją nebemalonu imti į rankas. Taigi nurašome tik tokias knygas“, – tikina ji.

Tačiau daug žmonių mano, kad knygas paversti makulatūra barbariška, todėl S. Žilienė pritaria idėjai kurti nereikalingų knygų biblioteką, kurios filialai galėtų būti miesto autobusų ir traukinių stotys, kavinės bei visi įmanomi laukiamieji, kur mes stumiame laiką: „Galima daug prigalvoti. Tiesiog bibliotekos kaupti daugybės knygų negali, nes neturi saugyklų.“

Nurašomos tonos knygų

Kultūringi žmonės su knygomis elgiasi gražiai: nelaisto kava, nemėto ant žemės, nevarto riebaluotais pirštais, nuvalo dulkes, perša jas vaikams, daug ir gražiai apie jas kalba, iš mokesčių finansuoja naujų knygų leidybą ir bibliotekas. O kas paskui?

 

 

Kasmet Lietuvoje tonas knygų išmetame, dažnai – į šiukšlių konteinerius, nes popieriaus perdirbėjai nenori jų pirkti po glėbelį.

Jei, artėjant šventėms, ruošiatės siųsti sveikinimą mylimam rašytojui, galite pradėti taip: „Linkiu, kad visos Jūsų knygos iš visų Lietuvos viešųjų bibliotekų artėjančiais Naujaisiais metais būtų nurašytos į makulatūrą ir perdirbtos.“

Gal žliugsintys smulkinto popieriaus katilai ir skaudina knygas mylinčią širdį, bet toks linkėjimas rašytojams turėtų patikti, nes, kaip sako Vilniaus miesto savivaldybės Centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Simona Žilienė, bibliotekose nurašomos tos knygos, kurių viršeliai plyšta ir puslapiai byra dėl pačios knygos populiarumo. „Kai knygą per metus perskaito ne mažiau kaip 40–50 žmonių, po dvejų trejų metų ją nebemalonu imti į rankas. Nurašome tik tokias knygas“, – tikina ji.

Bibliotekų nurašymo politika gali skirtis. Nenorėjusi būti paminėta mažos kaimo bibliotekos  bibliotekininkė sako iš centrinės bibliotekos kasmet gaunanti užduotį nurašyti dešimtis knygų. Jei to nepadarytų – biblioteka negautų naujų, o ji turėtų nemalonų pokalbį su vadove. Tai sunkiausias, iki paskutinio mėnesio atidedamas metų darbas, nes visos knygos bibliotekininkei brangios, plyštančių nėra daug, o ir tas ji kruopščiai suklijuoja.

Nebežinodama, ką daryti, ji stengiasi nurašyti nebent tas, kurių jau kelis dešimtmečius niekas nėra atsivertęs. Bet ir dėl tų skauda širdį, pavyzdžiui, dėl pernai nurašytų seno leidimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraščių“.

Peržiūrėję viešųjų bibliotekų ataskaitas pamatysite, kad kasmet nurašoma šiek tiek mažiau knygų, nei gaunama naujų. Kartu sudėjus, viešosios, universitetų, mokyklų ir kitos bibliotekos Lietuvoje per metus nurašo tonas knygų. Populiarumas – greičiausias kelias nuosprendžio link.

„Pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ dabar ypač skaitoma, kiekvienas filialas turi po du tris egzempliorius, tad jos sukasi dideliu greičiu. Bet, kas žino, gal praeis dešimt metų, ir sumažės populiarumas. Taip buvo ir su „Žiedų valdovu“, „Hariu Poteriu“: vaikai skaitė, laukdavo eilėje, o dabar knygos stovi lentynose, nes visi, kurie labai norėjo, jau perskaitė“, – pastebi S. Žilienė.

Tačiau knygai pavojinga ir ilgai stovėti lentynoje. Pasak bibliotekos darbuotojos, paprastai nurašomos septynerių aštuonerių metų knygos, o labai populiarios jos būna trejus ketverius metus: „Nepriklausomybės laikotarpiu, kai tik atsirado pirmieji garsesnių užsienio autorių, pavyzdžiui, skandinavų, vertimai į lietuvių kalbą, buvo toks ažiotažas, kad žmonės eilėje laukdavo ir po mėnesį, ir po du. O dabar tos knygos irgi stovi lentynose.“

Bibliotekininkės teigimu, nurašomų knygų sąrašą visada peržiūri speciali komisija.

Pasibaigus sovietmečiui, prisimena S. Žilienė, bibliotekoms teko nurašyti ir morališkai pasenusias knygas, nes vertimai buvo netikslūs, kartais net politizuoti.  „1958 m. išleistus Victoro Hugo „Vargdienius“ jaunam žmogui dabar skaityti netgi būtų labai juokinga“, – pastebi ji.

Asmeninės bibliotekos saugomos ypatingais atvejais

Privačius nurašymus pastaraisiais dešimtmečiais darėme ir mes, skaitytojai. Remontų banga nuplovė daugybę sovietmečiu kauptų namų bibliotekų. Žinoma, kiti namai pasipildė iš draugų ar bibliotekų perimtais klasikos tomais ar įdomesniais leidiniais. Nors knyga išlieka garbinamu kultūros faktu, jos, kaip daikto, gyvenimas nėra ilgas. Dėl santvarkų kaitos, karų ir socialinių lūžių sunku tikėtis Lietuvoje rasti namus su kelis šimtmečius kaupta biblioteka.

Gali būti, kad šis amžius nedaug pakeis. Jei knygas vertiname pagal naujumą ir aktualumą, mažai jų gyvens tiek, kiek jų skaitytojai. O kad gyventų ilgiau už žmogų, tikėtis, t. y. kaupti knygas, kažin ar verta – laikydamiesi tradicijos jūsų giminaičiai tas knygas greičiausiai išmes. Nebent esate garsus žmogus ir po jūsų mirties kas nors perims jūsų biblioteką.

Vilniuje Mokytojų namuose įsikūrusios Kino edukacijos organizacijos „Meno avilys“ Mediateka turi režisierių ir kino kritikų asmeninių kolekcijų, kurias sudaro ir periodiniai leidiniai, ir filmai, ir knygos.

„Pirma į mūsų fondus atkeliavo Sauliaus Macaičio kolekcija. Paskui – Almanto Grikevičiaus ir Henriko Šablevičiaus. Mes žinojome, kad, jei jų nepriimsime, jos bus negrįžtamai prarastos arba išskaidytos“, – sako kino tyrinėtoja, istorikė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė.

Pasak jos, nors knygų nėra tiek daug, kaip bibliotekose, nes tai – specifiniai fondai, žmonės ateina jų pavartyti, paskaityti. Fonde yra ir labai įdomių atradimų, pavyzdžiui, A. Grikevičiaus žmona Rita Grikevičienė po vyro mirties išsaugojo knygas, kurias jis skaitė besiruošdamas filmo „Vienui vieni“ scenarijui. Tos knygos yra su komentarais ir prierašais, todėl galima matyti, kaip gimė kūrinys, kaip formavosi jo priešistorė.

Senų knygų išmesti nebūtina

S. Žilienė sutinka, kad, praėjus kiek laiko, net tos knygos, kurios anksčiau būtų nurašytos kaip „neaktualios“, gali pasirodyti labai įdomios: „Kartais įdomu rasti kokį nors žinyną, tarkim, apie mažo miestelio žmones. Buvo ir tokie leidžiami. Bet tokie leidiniai kaupiami valstybinės reikšmės ir mokslinėse bibliotekose. Pas mus tokių niekada nepasitaikė. Seniausios, kokias turėjome, buvo maždaug praėjusio amžiaus vidurio.“

Bibliotekos direktoriaus pavaduotojos žodžiais, vienu metu į madą buvo atėję Lenino ir net Stalino raštai – žmonės jų klausinėjo, bet bibliotekos jų nebeturi.  „Dabar yra visokių senų knygų knygynų, populiaru senomis knygomis keistis internete. Bet bibliotekos  savo skaitytojams nori naujesnių dalykų“, – kalba S. Žilienė.

Perdirbėjai neretai atsisako priimti knygas, nebent jų  būtų tonos ir geriausia nuplėštais viršeliais. Nenorintiems atiduoti knygų tokioms žiaurybėms galbūt verta kurti nereikalingų knygų biblioteką, kurios filialai galėtų būti kad ir miesto autobusų ir traukinių stotys, kavinės ar visi įmanomi laukiamieji, kur mes stumiame laiką.

Kalbinti viešojo transporto įmonių vadovai sako, kad bibliotekėlių laukimo salėse idėja svarstytina,  lentynas pastatyti būtų nesunku, reikėtų tik savanorių iš vietos bendruomenių, kurie sutiktų knygas surinkti, pristatyti, o vėliau – jomis rūpintis.

S. Žilienė pritaria tokiai idėjai ir pasakoja, kad prieš keletą metų su Vilniaus savivaldybe buvo surengtas knygų mainų projektas. Savaitgaliais bibliotekos darbuotojos Tymo turguje padėdavo žmonėms mainyti knygas, kurių atnešdavo žmonės arba nurašydavo pati biblioteka.

„Viename filiale vyko ir menų projektas. Vienas menininkas degino senas knygas ir visą procesą filmavo. Gal kai kam atrodo baisu, bet savotiškai įdomu. Vidury lauko buvo ir knygų lentyna, vėjas skaitė atverstus puslapius. Galima daug prigalvoti. Kaupti daugybės knygų negalime, nes neturime saugyklų“, – sako S. Žilienė.

Vaikiškų knygų laukia specialiojo ugdymo centro vaikai

Jos teigimu, sumažėjo žmonių, norinčių bibliotekoms atiduoti sovietmečiu leistas knygas, bet daugėja tų, kurie pasiūlo naujų, jų pačių jau perskaitytų knygų. Bibliotekos jas mielai priima. O jei turite nereikalingų vaikiškų knygų, jų labai laukia Šilutės rajono Švėkšnos specialiojo ugdymo centro http://s-mokykla.weebly.com/ vaikai.

Centro bibliotekininkė Inga Žąsytienė sako, kad šiai mokyklai reikia pasakų,  enciklopedijų, žurnaliukų. Visa tai galima siųsti į Švėkšnos specialiojo ugdymo centrą arba palikti Švėkšnos muziejuje.

O jeigu jums tikrai nemalonu galvoti apie pjaustomas ir verdamas knygas, įsivaizduokite, kad iš perdirbtų knygų kas nors, pavyzdžiui, menininkas Christos Tsonias, gali pagaminti puikų smuiką.

Lietuva , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra