Perskaičius Algio Uzdilos romaną „Užutėky verda vanduo“

Autorius: Data: 2019-10-29 , 14:28 Spausdinti

Perskaičius Algio Uzdilos romaną „Užutėky verda vanduo“

L.Čepienės nuotr.

Liutgarda ČEPIENĖ, lituanistė, www.voruta.lt

2016, 2017 ir 2019 m. Klaipėdos „Eglės“ leidykla, bendradarbiaudama su Punsko „Aušros“ leidyklos spaustuve, išleido Algio Ùzdilos trijų dalių romaną „UŽUTĖKY VERDA VANDUO“. Romanas dienos šviesą išvydo tykiai,  be jokios reklamos bei didelių pristatymų. Tik laimingo atsitiktinumo dėka šis nuostabus romanas pateko į mano rankas. Skaičiau su malonumu, nes dalykai aprašomi romane, mane, kaip 21 metus dirbusią Vilniaus rajono lenkų kalba dėstomoje mokykloje, labai jaudina, jie turėtų būti  žinomi kiekvienam lietuviui. Kas mane taip sužavėjo šiame romane ir ką norėčiau parekomenduoti  VORUTOS skaitytojams?

Naudodamasi autoriaus įvadiniu žodžiu siūlyčiau susipažinti su Lenkijos lietuvių išsaugota gimtąja kalba bei kultūra ir atkreipti dėmesį, kuo šis romanas mūsų literatūroje yra išskirtinis, ir kodėl jį net mūsų patriotinė pareiga būtų skaityti.

Trijų dalių romane UŽUTĖKY VERDA VANDUO pasakojama apie senosios Jotvos paveldėtojų – punskiečių ir seiniškių – likimą.

Veiksmo bazė – Punsko bendrojo lavinimo licėjus lietuvių dėstomąja kalba bei Punsko lietuvių kultūros namai ir aplinkiniai kaimai. Akcija plėtojasi plačiame areale: Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Kanadoje.

Veikėjai – Punsko bendrojo lavinimo licėjaus mokytojai, moksleiviai bei jų tėvai, Seinų-Punsko krašto ūkininkai, visuomenės veikėjai, kultūrininkai, licėjaus absolventai Varšuvoje – studentai, Mokslų Akademijos bei universiteto darbuotojai, politiniai-administraciniai veikėjai…

Atskleidžiami kasdieniai darbai ir papročiai: rugiapjūtė, vestuvės su dainomis, sudarančiomis liaudies teatrą, vakarėliai, laidotuvės, gyvenimas mokykloje, šokių repeticijos ir pan. Rodomi žmonių ryšiai su Lietuva.

Pateikiamas turtingas veikėjų žodynas, parodantis tarmės atstovų kalbą ir tokią, kokia gyvybinga ji gali būti mūsų kasdienėje vartosenoje. Rasime čia ir etnografinių elementų bei žmonių charakterių perliukų. Visa tai išplečia lietuvių kalbos sampratą.

Gausiai pažerta vietovardžių. Daugelis įvykių autentiški. Iš to, kas vyko, montuojami literatūriniai veikėjai, ant kurių kabinami įvairūs poelgiai. Tai literatūriškai apdoroti, niekad negyvenę ir vis dėl to tikroviški personažai. Siekta, kad gyvenimas būtų išsaugotas toks, koks ten ir vykęs, su visomis teigiamomis ir neigiamomis žmonių savybėmis. Todėl romanas ypač galėtų būti įdomus Letuvoje, nes čia atskleidžiama tautiečių padėtis tuo metu, kuomet Lenkijoje žmonės buvę šiek tiek laisvesni. Norėta parodyti, kad anos sudėtingos epochos žmones turėtume vertinti ne iš žodžių, o iš jų siekiamų tikslų. Šito galėtume pasimokyti.

Romane gausu tauraus jausmo pavyzdžių, meilės, erotinių scenų, todėl kūrinys galėtų būti plačiausiai skaitomas jaunuomenės.

Romanas suskirstytas į tris tomus. Pirmasis – ŠALNOS NEKANDA, antrasis – MIŠKE BYRA UOGOS, trečiasis – VARPOS LINKSTA ŽEMYN.

Kuo, perskaičiusi romaną, galėčiau šį autoriaus žodį išplėsti…

Kam Punsko ir Seinų kraštas yra svetimas, priminsiu, kad Seinų bazilikoje 1897-1902 m. vyskupo pareigas ėjo mūsų poetas Antanas Baranauskas, ir kad čia seminarijoje mokėsi Vincas Kudirka bei kitas mūsų didysis rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. Reiktų atkreipti dėmesį į akcijos laiką – 1963-1999 metus. Tai vadinamojo brandaus socializmo metai Lietuvoje ir visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje bei pavergtų tautų laisvinimasis. Nors apie ankstesnius metus romane tiesiogiai nekalbama, tačiau vėlesni įvykiai remiasi Tarybų Sąjungoje anksčiau suformuluotu absurdišku politinių veikėjų mąstymu. Labai gaila, kad autorius šiame tarpsnyje išleido Lietuvos laisvinimosi įvykius 1988-1991 metais. O man žinoma, kad ir iš Užribio krašto žmonės (Punsko studentai) 1990 m. stovėjo barikadose prie Lietuvos Radijo ir televizijos komiteto bei Televizijos bokšto ar Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Žinau, kad netgi ir pats autorius 1991 m. liepos mėnesį dalyvavo Medininkuose žuvusių Lietuvos muitininkų laidotuvėse. Čia norėčiau pridurti – autorius, 1963 m. studijas baigęs Vilniaus universitete ir gyvenęs ne Lietuvoje sukaupęs didelės politinės patirties, iš kurios pravartu visiems mums mokytis.

Nors autorius nemini, bet romano veiksmas netiesiogiai užkabina ir Rusiją (Maskva). Baltarusijoje likusių lietuviškų kaimų gyventojai, pasirodo, autoriui taip pat labiau pažįstami, negu daugeliui mūsų Lietuvoje. Įdomumo dėlei Gervėčių krašto veikėjai net ir kalba to krašto tarme. Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį – autorius pats yra buvęs mokytojas, ir nešykšti pažerti patrauklių pavyzdžių iš mokyklos gyvenimo. Manau, mokytojams tikrai bus įdomu: čia ir direktoriaus kalbos, ir pamokų pavyzdžiai, ir mokytojų bendravimas su moksleiviais per pamokas, pertraukas bei užklasiniame ar užmokykliniame gyvenime. Gausu ir taurių auklėjamųjų pavyzdžių, ir komunistinės valdžios mėginimų šią mokyklą uždaryti.

Romanas kalbiniu požiūriu turėtų būti įdomus visiems lituanistams. Autorius jaučiasi savo gimtosios (lietuvių) kalbos paveldėtojas ir elgiasi su ja ne kaip svetimas praeivis, o kaip tikras šeimininkas, kuris kalbos likimui nėra abejingas. Noriu atkreipti dėmesį į labai turtingą autoriaus žodyną. Tai pasireiškia, cituojant tarmės žmonių atstovus, bei juntamas paties autoriaus kūrybinis požiūris į kalbos plėtrą. Visa tai išplaukia iš didelės meilės viskam, kas mūsų tautai yra būdingo ir išskirtinio.

Nepriklausomybės laikais, gęstant poreikiui tobulinti, saugoti ir mylėti savo kalbą, ypač kalbininkams turėtų būti įdomu skaityti romaną ir sekti to krašto vietovardžius, kurie, kyla įspūdis, būtų iškasti Lietuvos gelmėse. Ir vis tiktai iš daug ko jaučiama, kad tenykščiai žmonės nebuvę visiškai laisvi, netgi gerokai buvę varžomi, tačiau atmesdavę vilko tiesmukiškumą ir vadovavęsi lapės gudrumu. Ir tai neretai padėdavę jiems apsiginti. Pavyzdžiu gali pasitarnauti mėginimas Punsko licėjų likviduoti, ir direktoriaus politinis žongliravimas, privertęs aukštus politnius pareigūnus iš tokių kėslų pasitraukti.

Jaunimas veikiausiai turėtų žavėtis pateikiamomis meilės scenomis. O kai tie jausmai yra tikri ir nuoširdūs, matome, kaip jie kilnina žmogaus sielą ir kokiam kūrybiškumui ją skatina. Kaip gražų siužetinį faktą galiu pateikti Punsko licėjaus mokytojo ir direktoriaus Aidžio Ragio užmegztą draugystę su gervėtiške Daiva Kruopyte, kurioje tarybų valdžia įžvelgė didelę valstybinę grėsmę ir turimais savais būdais privertė tuos ryšius nutraukti. Ir tie gražūs jausmai pasiliko tik atminimuose, deja… Čia vėl galime pasimokyti, kaip nereiktų suprastinti ir primityvinti meilės jausmų. Romane aptiksime ir atviros erotikos scenų, bet ir jos tokios taurios, siekiančios ne papiktinti, o ugdyti savo atsakomybę prieš partnerį, bei mokėti su juo kalbėti. Tai nieko bendro su internete sėjama vulgaria erotika.

Romaną sudaro trys dalys (tomai), jis toks vieningas, kad viena dalis be kitos būtų nepilnos, ir jas atskirai skaityti būtų nepatariama.

Ėmiausi šio sunkaus darbo ir supratau, kaip sudėtinga pasakoti apie literatūros kūrinį. Daug lengviau, maloniau ir paprasčiau jį skaityti ir nuosekliai, jautriai eiti su Autoriumi Algiu Uzdila nelengvais prarastos Lietuvos keliais romane UŽUTĖKY VERDA VANDUO.

Romaną galima įsigyti ,,Vagos“ tinklo knygynuose, internetinėse parduotuvėse ,,Patogu pirkti“ ir KNYGOS.LT

Naujienos Seinų - Punsko kraštas , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra