Perlojos Respublika

Autorius: Data: 2013-12-12, 08:44 Spausdinti

Perlojos Respublika

Stasys IGNATAVIČIUS ir Gintautas TAMULAITIS, Lietuvos šaulių sąjungos Kauno apskrities Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šauliai 

Pietinėje Lietuvoje prie pagrindinio Vilniaus-Druskininkų plento, abiejuose Merkio krantuose, beveik pusiaukėlėje tarp Varėnos ir Merkinės, 40 km. nuo Alytaus, 7 km nuo Nedzingės yra Perlojos miestelis, kuris prieš 90 metų buvo pasiskelbtas savivalda ir įnešė nemažą indėlį Lietuvos Nepriklausomybės kovų istorijoje. Visoj Lietuvoj savo laiku buvo žinoma „Perlojos respublika“ ir perlojiškiai „Lietuvos kazokai“.

Pirmasis pasaulinis karas suniokojo Lietuvą ir jos gyventojus, miestus, miestelius, kaimus, sodžius. Karas smarkiai palietė ir Perlojos gyventojus, ūkininkus. Nepriklausomybės kovos ėjo pamerkiu ir Perloja atitekdavo tai lietuviams, tai lenkams, tai bolševikams.Taip varginami pastovių mūšių, valdžių keitimosi, okupantų plėšimo, pastovių areštų, 1918 m viduryje susibūrė apie pusšimtis perlojiškių vyrų, kad apginti savo miestelį nuo įvairių išpuolių. Atsirado ir ginklų. Dar 1915 m. perlojiškis Vaisieta iš vokiečių nuglemžė 80 šautuvų ir juos užkasęs išlaikė iki 1918 m. Vėliau didesnę dalį šautuvų atidavė Alytuje stovėjusiam 1 pėstininkų pulkui, o likusius pasiliko sau. Taip vadinamam gynybos būriui, kuris saugojo Perloją nuo lenkų ir bolševikų, nusikaltėlių ir visokio plauko vagių. Iš pradžių ėmė vadovauti Jonas Česnuliavičius, kuris Perlojoje įsteigė šaulių būrį – rimtą, ginkluotą jėgą. Pirmaisiais Perlojos šauliais tapo Jonas Svirskis, Juozas Lukoševičius, Zigmantas Jonytis, Juozas Jonytis, Vacius Važgys, Mikas Staškus. Šis būrys ir buvo savivaldos užuomazga. Beje, šiam gynybos būriui dar 1918 m. teko susikauti su plėšikaujančiais vokiečių kareiviais. Per susidūrimą buvo nukautas perlojiškis Povilas Bušniauskas.

1918 m. lapkričio l3 d. miestelio „galvos“ sumanė sušaukti gyventojų susirinkimą ir išklausyti žmonių nuomonės. Visuotinio susirinkimo metu buvo išrinktas Parapijos Komitetas, kurio pirmininku tapo Jonas Česnulevičius, vienas šviesiausių parapijos jaunuolių (jam tuo metu tebuvo 21-eri metai). Susirinkimas Komitetui suteikė plačius įgaliojimus: rūpintis parapijos apsauga, teisėtvarka, tvarkyti buities reikalus. Komitetas buvo atsakingas parapijos gyventojams ir įgijo savivaldos galią, visas tam būtinas įstaigas ir pareigūnus. Tad galima teigti, kad pirmiau nei pati Lietuva, Perloja jau turėjo savo kariuomenę ir sienas, kurios sutapo su parapijos ribomis. Istorijos dr. J. Matuso knygoje „Lietuvos šaulių sajungos istorija“ rašoma: „Tais laikais Perloja turėjo įdomimią santvarką. Kadangi centralinė Lietuvos valdžia buvo silpna, iš parapijinio komiteto susikūrė Perlojos respublika Jos valdžia apėmė aplinkinius kaimus iki Marcinkonių. Iš pradžių naudojosi bažnytiniu antspaudu, paskui pasidirbdino sąvajį, kuriame įrašė kažkokio Perlio kunigaikščio vardą. Turėjo savo teismą. Dėl to, kai 1919 m. į Perloją atvyko centrinės valdžios atstovai, įvyko nesusipratimų, net susišaudyta“.

Vė1iau Komitetui ėmė vadovauti kunigas A. Petkelis, kuris pasidarė perlojiečių ne tik dvasinio, bet visuomeninio ir kas ypač buvo aktualu, karinio-partizaninio veikimo vadu.

Per1ojos gynybos būrys,saugodamas savo teritoriją, nepabūgdavo stoti kovą net su reguliarios kariuomenės daliniais. 1919 m. sausio 6 d. šis būrys, pasida1inęs į dvi dalis, apšaudė prie Perlojos priartėjusį iš Rusijos grįžtantį lenkų kariuomenės dalinį (apie 100 karių). Tarp lenkų buvo nukautų ir sužeistų.

1919 m. rudenį Perloją užėmė bolševikai, kurie ten išbuvo iki kitų metų pradžios. Perlojos gyventojai atsisakė jiems suteikti pagalbą ir duoti pastotes. Už nepaklusnumą buvo sušaudytas per1ojiškis Martynas Stoškus.

1920 m. pradžioje Perloją iki Varėnos geležinkelio stoties užėmė Lietuvos kariuomenė, tačiau netrukus lenkų kariuomenė lietuvius privertė atsitraukti iki Daugų. Tada į Perloją, atvykdavo lenkų legionieriai, plėšdavo vietos gyventojus, rekvizuodavo turtą ir kt. Perlojiškiai „skolingi“ nelieka. Jau kovo mėnesį perlojiškiai Krivas ir Lukšys Perlojoje išplėšia lenkų ginklų sandėlį ir pasiima 6 šautuvus, 15 granatų ir daug šovinių. Už tai, bei telefono laidų gadinimą, bei šnipinėjimą, lenkai visai Per1ojai uždėjo 20 tūkstančių markių kontribuciją. Bet ir tai nesustabdė Perlojos partizanų-šaulių. Rugpjūčio 18 d. Perlojos savisaugos būrys ties Per1oja nuginklavo 15-os lenkų policininkų būrį ir ginklus pristatė mūsų komendantūrai Varėnoje. Tų pačių metų lapkričio 11 d. būrys sulaikė automobilį su 1enkų kariškiais ir pristatė į šaulių fronto štabą. Netrukus perlojiškiai susišaudė su lenkais ties Varėna. Susišaudymo metu buvo nukautas vienas lenkų legionierius. Lapkričio pabaigoje 5 lenkai buvo paimti į nelaisvę Varėnos-Tolkūnų kelyje būrelis perlojiškių sulaikė lenkų šnipą, kuris paprašytas parodyti dokumentus, pradėjo šaudyti. Vienam lietuviui buvo peršautas kaklas ir ausis. Lenkas gyvas nepasidavė ir miškelyje buvo nušautas.

Žinios apie Perlojos respublikos gynybos būrio žygius pasiekė JAV gyvenančius lietuvius. 1921 m. balandžio 9 d. Perlojos Komitetui buvo perduota 448.50 dolerių JAV lietuvių auka.

Labai reikšmingai Perlojos kovotojai (1920 m. rugsėjo 29 d. persitvarkė į Perlojos šaulių būrį) pasireiškė ir lietuvių-lenkų fronte. Jau minėtoje dr. J. Matuso knygoje rašoma: „Ypač išsiskiria Perlojos būrys. Anot IV šaulių fronto štabo nario Aravičiaus, jo šauliai turėjo savo išvaizdą: „Dauguma subrendę, statūs, kiek išdidūs vyrai. Apsirengę mišriai, rusų ir lenkų kariškais drabužiais… Perlojos būrys buvo pats didžiausias, labiausiai organizuotas, iš vietos žmonių ir, be to, karingiausias“. Jis turėjo beveik šimtą žmonių: be šautuvų ir rankinių granatų, turėjo ir kulkosvaidį.“ Toliau rašoma: „Apie 3 mėn. Perlojos būrys laikė fronto barą, (Merkinė-Valkininkai, beveik 15 km.) drauge su kariuomene, atseit iš pradžių su 1-ojo pulko 4-ąja kuopa, paskui su 6-uoju pulku. Apkasuose gulėdavo 2 kareiviai ir vienas šaulys. Tik gruodžio 7 d. nuo tos pareigos atleistas. Su minėta 4-ąja kuopa perlojiečiai veikė prie Nočios, iš čia traukė per Rudnią, Zervinus, Mančiagirę, Žiūrius iki Perlojos. Čia įvyko žinomos kautynės ant Merkio tilto (X.3). Veikta drauge su 4-ąja kuopa. Per tiltą į aną, Perlojos pusę perbėgo 15 šaulių. Buvo paėmę iš priešų kulkosvaidį, bet spaudžiami turėjo palikti. Sužeistas šaulys J. Jonytis. Paskui, spalio 4 d. lenkai puolė ties Brokraistėle ir Vartavalakiu, bet kariuomenė ir šauliai atsilaikė. Kai grįžo iš baro, perlojiškiai jau rytojaus dieną (X11.8) gavo ginti nuo lenkų savo gimtają Perloją. Puolimą atlaikė, į nelaisvę paėmė 6 vyrus.

Tais pačiais metais buvo ir daugiau susirėmimų. Perlojiškiai du kartus vyko įŽiūrius, ten susišaudė su priešais ir paėmė kulkosvaidį. Ties Varėna susprogdino geležinkelio tįltą per Merkį (15 vyrų būrys), kur 3 lenkai nukauti ir 2 sužeisti. Paimtas lengvas priešo automobilis. Kenkė, kai priešas bėgo nuo bolševikų: apšaudė traukinį ir plentą, suėmė 15 raitelių“.

1925 m. vasario 3 d. Tautų Sajungos tarybai panaikinus tarp lietuvių ir lenkų neutraliąją zoną (20 km. pločio), į kurią įėjo Perlojos respublika, pusė Perlojos parapijos teritorijos atiteko Lietuvai, kita pusė lenkams.

Tačiau ir po Tautų Sąjungos tarybos nutarties kovos nesibaigė. 1923 m. vasario 26 d. (Perlojos būrio šauliai buvo tik grįžę iš Klaipėdos sukilimo veiksmų, kur jie garbingai pasižymėjo) lenkai didelėmis pajėgomis puolė lietuviškąją miestelio pusę, žudė ir plėšė žmones. K. Tumpos vadovaujamas 50 šaulių būrys kontraatakavo įsiveržusius lenkus. Kautynės buvo labai atkaklios, bet lenkai neatlaikė staigios lietuvių atakos ir puolė bėgti. Bėgančius lenkus perlojiškiai badė šautuvų durtuvais. Mūšyje žuvo du perlojiškiai šauliai – Adomas Davulka ir Vincas Kaminskas. Lenkų nuostoliai buvo kur kas gausesni: žuvo 15 ir buvo sužeista apie 30 lenkų kareivių, vienas pateko į nelaisvę.

Iš viso per šį laikotarpį ties Perloja ir joje galvas paguldė apie 80 lenkų kareivių. Visi jie palaidoti Perlojos kapinaitėse. Du mūsų minėti žuvę šauliai lenkų buvo sumesti į bulvių duobę. Jų tėvai gyvenę neokupuotoje Perlojos pusėje, ilgai lenkų prašė perduoti žuvusiųjų kūnus. Tai pavyko tik su vietos kunigo pagalba – gynėjų kūnai buvo persivežti į mūsų pusę ir iškilmingai palaidoti.

1930 m. pažymint Vytauto Didžiojo 500-asias mirties metines, Perlojoje buvo pastatytas didingas paminklas, ant kurio buvo iškalti žodžiai:„VYTAUTAI DIDYSAI, GYVAS BŪSI, KOL GYVAS NORS VIENAS LIETUVIS“. Sovietmečiu šį pamink1ą komunistinė valdžia buvo nusprendusi traktoriais nugriauti, tačiau perlojiškiai kelias paras, apsupę paminklą budėjo ir neleido okupantų pakalikams įvykdyti piktus kėslus. Perlojiškiai apgynė paminklą Didžiąjam Lietuvos Kunigaikščiui Vytautui, kaip kad 1918-1923 metais savo gimtą miestelį jie apgynė nuo lenkų ir bolševikų.

Istorija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra