Perlojos bažnyčia

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Skaitytojui pateikiamu darbu patikslinama ir papildoma 2006 metais 150 egzempliorių tiražu išėjusi to paties autoriaus „Senoji Perlojos bažnyčia“; gana didelė teksto dalis pakartojama. Deja, Perlojos bažnyčių istorijoje yra daug mįslių, ypač dėl jų statybos metų, kadangi nėra išlikusio jokio dokumento bent apie vienos senųjų bažnyčių statybos tikrąją datą. Įvairių autorių rašiniuose viskas grindžiama tik prielaidomis ir ne itin patikimų žinių perrašymais iš vienų šaltinių į kitus. Neišvengta prielaidų ir šiame darbe.
Senieji  archyviniai dokumentai apie Perlojos bažnyčias rašyti daugiausia lenkų ir rusų kalbomis, o XX a. pradžioje jau ir lietuviškai. Iki pat 1915 metų lietuviškos pavardės dažniausiai būdavo suslavinamos (be įprastinių galūnių -evič, -ovski, -icki ir pan., rašyta, pavyzdžiui, Bovblis, Ankštuc, Smolski, nors kai kurios pavardės – Beručka, Lukšys, Taraila… – neišdarkytos). Ne visada aišku, kaip kai kurios pavardės iš tikrųjų rašytinos, ypač kunigų pavardės (mat kunigai dažnai būdavo nutautę ar ne lietuvių kilmės). Datas iki 1915 m. vasaros pabaigos šiame darbe dažniausiai paliekame tokias, kokios yra dokumentuose, t.y. senuoju stiliumi.

Senųjų bažnyčių istorijos santrauka
Manoma, kad pirmąją bažnyčią Perlojoje statydino Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ar kas kitas jo pavedimu iki 1428 metų; kai kur nurodomos netgi tikslios statybos datos – 1417 arba net 1390 metai, t.y. kai Vytautas didžiuoju kunigaikščiu dar nebuvo, o katalikybė Lietuvoje valstybine religija tapo vos prieš trejetą metų. Pirmąją Perlojos bažnyčią tektų laikyti vienu seniausių katalikų kulto pastatų Lietuvoje. Deja, tokiai nuomonei tvirčiau paremti trūksta istorinių žinių. Perlojos bažnyčia neminima pirmajame Jogailos ir Vytauto statydintų bažnyčių aprašyme – prelato Jono Albinuso 1522 m. sudarytame sąraše (J. Kurczewski, „Biskupstwo wileńskie“, Wilno, 1912). Beje, iki XX amžiaus Lietuvoje neišliko nė vienos XV a. statytos medinės bažnyčios ar kitokio tų laikų medinio statinio. Dauguma provincijos bažnyčių buvo medinės dar ir XVI – XVII a., todėl jos palyginti greitai susidėvėdavo ir dažnai iš dalies arba visiškai perstatinėtos.
Tikresnis faktas, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro valdymo pabaigoje, 1506 metais, Perlojoje statyta nauja Daugų parapijai priklausiusi filijinė bažnyčia. Gal todėl ji ir neminima J. Albinuso sąraše: XV a. pradžioje statyta bažnyčia, matyt, jau buvo sunykusi, o jos vietoje statydinta nauja į tą sąrašą netiko. Išeitų, kad Vytauto laikais statyta pirmoji bažnyčia neišstovėjo nė 80 metų: jeigu nesupuvo, tai ji galėjo sudegti ar pan. Lenkų istorikas Ježis Ochmanskis irgi teigia, kad XVI a. pirmojoje pusėje Perlojoje statyta bažnyčia. Galbūt XVI a. pradžioje bažnyčios Perlojoje iš tikrųjų nebebuvo ar ji buvo smarkiai aplūžusi? Juk Aleksandro 1503 m. rugpjūčio 14 d. akte, kuriuo atnaujintos Vytauto statydintos Daugų bažnyčios privilegijos, bažnyčia Perlojoje neminima, nors išvardinta, kuo Perlojoje galėjo naudotis Daugų bažnyčia: iš Perlojos dvaro jai priklausė dešimtinė grūdais ir daržovėmis; žuvų dešimtinė iš dvaro žemėse esančių ežerų; bažnyčios nuosavybė buvo vad. Perlojos Osokoje gyvenantys žmonės (kažkada Vytautas bažnyčiai čia buvo davęs keturis žmones, t. y. šeimas su visu jų turtu); bažnyčiai taip pat priklausė šeimos, kilusios iš Vytauto dovanotų Osokos žmonių. Tačiau dokumente nekalbama, kokiai bažnyčiai – Daugų parapinei ar Perlojos filijai – Vytautas tuos žmones buvo davęs (Daugų parapiją Vytautas įsteigė iki 1430 m.; parapija apėmė Daugų, Alytaus ir Perlojos dvarus). Pagal 1559 m. rejestrą Daugų parapija buvusi vargingiausių Vilniaus vyskupijos parapijų sąraše: jai priklausė tik 10 valstiečių dūmų (šeimų), kai tuo tarpu turtingiausios parapijos turėjo 100 ir daugiau valstiečių dūmų. Pasak Mečislovo Jučo (kn. „Lietuvos parapijos XV-XVIII a.“, V., 2007), dešimtinė javais 1572 metais pakeista į kalendą – mokestį pinigais. Beje, tais metais Daugų klebonas pasiskundė valstybės valdovui, kad Daugų, Varėnos ir Perlojos valstybinių dvarų valstiečiai kalendos nemoka. Žygimantas Augustas reagavo greitai ir liepė mokėti kalendą pagal seną paprotį.  
Steponas Batoras 1580 m. gruodžio mėnesį Perlojos klebonui Brikciui (?) Konstinskiui davė 4 valakus žemės, vadinamos Zubrais; ją paskirti valdovas liepė Daugų ir Perlojos seniūnui Ezopui Valavičiui. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas IV Perlojos filijai arba vikariatui 1648 m. balandžio 6 d. paskyrė dar 3 tuščius valakus žemės ir 2 kapas grašių pinigais. Perlojos klebono žemėje 1795 m. gruodžio 7 d. buvę 6 žmonės (baudžiauninkų šeimos). Anot valstybinio Perlojos dvaro 1839 m. inventoriaus, prie Daugų parapijai priklausiusios filijinės bažnyčios buvo kunigas ir vargoninkas, o špitolėje 5 vargšai.
J. Kurčevskis (p. 193), išskaičiuodamas esančias vyskupijos bažnyčias po 1910 m., teigia, jog pirmoji Šv. Baltramiejaus Perlojos bažnyčia buvusi statydinta Vytauto. Vėliau, Aleksandro Jogailaičio (mirusio 1506 m.), Stepono Batoro (1576-1586) ir Zigmanto III (Zigmanto Vazos, 1587-1632) bažnyčia aprūpinta žemėmis, o 1866 m. uždaryta. Laikraštyje „Šaltinis“ (1909, Nr. 31) rašyta, kad Vytauto statydintą bažnyčią turtais apdovanoję Jogaila ir Zigmantas III; klaidingai rašyta, jog bažnyčia uždaryta 1863 m., o vėl atidaryta 1905 m. J. Kurčevskis dar rašo, jog po Jurgio Radvilos vyskupavimo (1581-1591), ginčų dėl Vilniaus vyskupo sosto laikotarpiu (iki Benedikto Vainos paskyrimo 1600 m.), Stepono Batoro, jėzuitų ir turtingų ponų dėka Perlojoje vėl statyta nauja bažnyčia, nors toks teiginys jokiu rimtesniu argumentu nepagrįstas. A. Miškinis, neatidžiai skaitęs J. Kurčevskio veikalą, tyrinėjime apie Rytų Lietuvos miestus ir miestelius tokios bažnyčios statybą priskiria Jurgio Radvilos laikotarpiui. Vilniaus vyskupu esant Aleksandrui Sapiegai (1661-1671), Perlojos bažnyčia priklausiusi Trakų dekanatui, tačiau tarp šio vyskupo laikais statydintų naujų bažnyčių Perlojos nėra. Pasak vyskupo Mykolo Zenkovičiaus (1730-1762) sinodo žinių, 1744 metais Perlojos bažnyčia taipogi priklausiusi Trakų dekanatui. Tai rodo, jog per XVIII a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos karus su Rusija ir Švedija, per bado ir maro metus bažnyčios pastatas išliko. Tačiau kada jis statytas?
Kai kur teigiama, kad apie 1777 metus Perlojoje vėl statyta bažnyčia iš maumedžio, liaudies architektūrai būdingų proporcijų pastatas. Mykolo ir Kazimieros Oginskaitės Bžostovskių turėtą teisę iki gyvos galvos valdyti Perlojos seniūniją ir Druckūnų žemės valdą (dzierżawa)  paskutinysis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis 1784 m. kovo mėn. sutiko perleisti Pranciškui ir Amelijai Sapiegaitei Jelskiams. Pasak Perlojos seniūnijos ir Druckūnų valdos 1784 m. kovo 28 d. inventoriaus, sudaryto Bžostovskiams Perloją perleidžiant naujiems valdytojams, sena bažnytėlė stovėjusi neaptvertame šventoriuje. Tad jeigu ji statyta apie 1777 m., tai ar po kelerių metų galėjo būti sena? Be to, šios bažnyčios nėra Vilniaus vyskupo Igno Jokūbo Masalskio ir jo įpėdinių 1764-1819 metais statytų naujų maldos namų sąraše. Greičiausiai ta bažnyčia pastatyta XVII a. gale, t. y. anksčiau, po 1671 metų, atkuriant Perlojos miestelį po XVII a. vidurio LDK ir Lenkijos karų su Švedija ir Maskva. Juk Maskvos caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė 1655 metais užėmė ne tik Vilnių, bet ir Kauną su Gardinu, nusiaubė Varėnos dvarą; neaplenkta ir Perloja. Nuomonei apie bažnyčios statybą XVII a. pabaigoje pagrįsti pasitarnautų faktas, kad bažnytėlės rąstai sukirsti vien kirviu, o sienos apkaltos ne tikromis lentomis, bet kirviu skaldytomis ir patašytomis pliauskomis; vinys – kalvių darbo. Mat XVIII amžiuje imta plačiau naudoti skersinį pjūklą. Paprastiems valstiečiams baudžiauninkams šis įrankis dar nebuvo įperkamas, tačiau dvarai jau galėjo tokių pjūklų įsigyti ir duoti meistrams juos naudoti. Pagrįsti prielaidai, jog bažnyčia statyta XVII a. pabaigoje, o ne XVIII a. pabaigoje, prisiminkime pirmąją Varėnos I bažnyčią. Ši, statyta apie 1780 m. ir 1915 m. sudegusi, buvo iš pjautų rąstų. Tad kodėl maždaug tuo pat metu statytai bažnyčiai Perlojoje būtų naudotas tik kirvis, juolab, kad Varėną ir Perloją valdė tie patys didikai Bžostovskiai? Apkalta smalingomis pliauskomis, XVII a. gale statyta bažnyčia, nors ir apipuvusi, galėjo išstovėti apie pustrečio šimto metų – iki XX a. 4-to dešimtmečio.
Kazys Misius ir Romualdas Šinkūnas žinyne „Lietuvos katalikų bažnyčios”, Vilnius, 1993, nenurodydami šaltinio, rašo, kad Perlojos bažnyčia apie 1767 metus pervežta į Varėną (?), nors pirmoji bažnyčia Varėnoje I pastatyta tik po keliolikos metų.
Iš visko, kas aukščiau pasakyta apie senąsias medines Perlojos bažnyčias, galima padaryti apibendrinančią išvadą: pirmoji bažnyčia pastatyta kažkada Vytauto Didžiojo valdymo metais, antroji, nors ir sąlyginai, – 1506 m., trečioji – XVII amžiaus pabaigoje, nors tos bažnyčios galbūt ne tiek statytos iš naujo, kiek taisytos, remontuotos, supuvusias sienas pakeičiant naujomis, perdengiant stogą, pristatant bokštelius ir pan. Juk ir Vytauto Didžiojo komiteto komisija 1930 metais užfiksavo, kad sveika buvo tik viena bažnyčios siena!
Apie penkis šimtmečius Daugų parapijos Perlojos filija priklausė Vilniaus vyskupijai. Bent iki XVII a. vidurio, kai bažnyčių dar nebuvo Nedzingėje, Ratnyčioje, Kabeliuose, Marcinkonyse, Varėnoje I, Kalesninkuose, Žilinuose, didžiulei Daugų parapijai su vienintele filija Perlojoje priklausė didelė dalis dabartinio Varėnos rajono ir net Druskininkų savivaldybės. Dabartiniam Alytaus rajonui tektų vos šeštadalis tos Daugų parapijos. Jos kraštinių ribų punktai vakaruose ir pietuose maždaug būtų: Pakaršys – Tolkūnai – Karužai – Milioniškės – Paūliai – Noruliai – Randamonys – Grūtas – Kermušija – Margionys – Kabeliai – Musteika – Marcinkonys – Zervynos – Palkabalis; rytuose ir šiaurės rytuose: Barčiai – Dainava – Kamorūnai – Mielupiai – Moliai – Jakėnai – Vazgirdonys – Sarapiniškės – Pamusiai. Todėl visai pagrįstai galime manyti, kad paslaugas daugeliui tikinčiųjų, ypač iš Merkio kairiojo kranto kaimų, galėjo teikti ne parapinė Daugų bažnyčia, o artimesnė Perlojos filija.
* * *
Vilniaus kurijos reikalavimu 1860-1861 metais buvo atlikta Merkinės dekanato parapijų ir kunigų apklausa. Pasak Daugų klebono Motiejaus Petrausko, Daugų parapijos Varėnos ir Perlojos filijose „liaudis kalba ir eina išpažinties lietuvių kalba“. Varėnos filialistas papildė, kad vietos katalikai poteriauja lenkiškai ir meldžiasi iš lenkiškų maldaknygių, nors nieko jose nesupranta (atsakymai į Merkinės dekano 1861 02 01 aplinkraštį: Vytautas Merkys. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 m. V., 2006).
Laikraščio „Vilniaus žinios“ 1905 m. gegužės 1 d. Nr. 108 išspausdinta Nemunėlio slapyvardžiu pasirašyta žinutė iš Perlojos:
„Perlojoje man teko girdėti lietuviškai giedant mergaites pas ligonį. Labai nusistebėjau, kad tokiame sulenkėjusiame krašte teip gražiai lietuviškai gieda. Tūlas to kaimo ūkininkas pasakojo man, kad ačiū Nedzingės klebonui čia lietuviškos giesmės suskambėjo. Jis ir bažnyčioje lietuviškas giesmes įvedė“. (Žinoma, lietuviškas giesmes klebonas įvedė Nedzingės bažnyčioje, nes senoji Perlojos bažnyčia dar buvo uždaryta; Nedzingėje tuo metu kunigavo Kazimieras Steberiakas. – V. Č.). 
1920 metų rudenį Lenkijai užgrobus Vilnių bei didelę dalį Rytų Lietuvos, o  paskui tarp Lietuvos ir Lenkijos  nusistovėjus demarkacinei linijai, Lietuvoje liko Vilniaus vyskupijos trys dekanatai su 63 bažnyčiomis, tarp jų – Merkinės dekanatui priklausiusi Perlojos bažnyčia. Dalis Merkinės dekanato – Valkininkai, Marcinkonys, Kabeliai ir Ratnyčia – atsidūrė lenkų pusėje; nuo Lietuvos atplėšta dalis ir kitų (pvz., Merkinės, Varėnos I) parapijų kaimų. Lietuvoje likusią Vilniaus vyskupijos dalį Vilniaus vyskupas Jurgis Matulevičius-Matulaitis 1922 m. kovo 3 d. pavedė administruoti kapitulos kanauninkui Juozapui Kuktai, kuris savo būstine pasirinko Kaišiadoris ir toliau liko priklausomas Vilniaus vyskupijai ir Mogiliovo arkivyskupijai. Beje, Vatikanas Lietuvą pripažino tik 1922 m. lapkričio 10 d., kai mūsų šalį jau buvo pripažinusios visos Europos valstybės. Popiežiui Pijui XI 1926 m. balandžio 4 d. bule “Lituanorum gente” įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Vatikanas J. Kuktą (1873-1940) paskyrė pirmuoju naujos Kaišiadorių vyskupijos vyskupu (įšventintas 1926 m. gegužės 1 d.). Tad nuo 1926 m. balandžio Perloja priklauso Kaišiadorių vyskupijai.

Perlojos kunigai XIX a.
Yra išlikusių dokumentų bent apie tris XIX a. Perlojos kunigus.
1837 m. šv. Jurgio dieną (balandžio 23 d.) Perlojos filialistas Motiejus Laucevičius, Perlojos bažnyčios administratorius Kristupas Vilčiauskas (Vilčevski) ir Perlojos seniūnijos valdytojas generolas K. Kvitnickis pasirašė susitarimą dėl mokesčio Perlojos bažnyčiai – 60 sidabro rublių metams ir ordinarijos. Tačiau seniūnijos valdytojas pasižadėjimo vykdyti nesiteikė. Neaišku, kodėl Perlojos bažnyčios administratoriumi vadinamas Vilčiauskas, jei Perlojoje kunigavo Laucevičius, o Dauguose buvo klebonas? Gal Vilčiauskas, kokios kitos bažnyčios administratorius, tik dalyvavo pasirašant susitarimą.
Daugų ir Perlojos klebonas Marijonas Holubovskis ](Golubauskas?) 1837 m. spalio 9 d. parašė raportą Vilniaus vyskupijos valdytojui sufraganui Andriui Bernardui Klongevičiui. Pasak klebono, kažkada lenkų karaliai filijinei Perlojos bažnyčiai yra skyrę 25 valakus Perlojos seniūnijos žemės. Seniūnijos valdytoja Jelska iki gyvos galvos turėjusi tų 25 valakų nuomos teisę ir filijos kunigams mokėjusi nuomą (kaip matėme anksčiau, Jelskiams Perloją 1784 metais perleidę Bžostovskiai). 1836 metais, atsikračius Jelskos valdymo, rusų caro valdžia seniūniją ir suvalstybintą Perlojos dvarą 12-kai metų išnuomojo generolui leitenantui Kvitnickiui už 1031 rb per metus. Tačiau pagal 1798 m. liustracinį inventorių – Perlojos seniūnijos ekonominės būklės aprašymą – tarp seniūnijos žemių buvo tik 3 valakai bažnyčiai priklausančių žemių. Tą patį po Jelskos mirties pripažinę Vilniaus mokesčių rūmai  (lenkiškai Izba skarbowa, rusiškai Казенная палата); bažnyčios žemė buvo įsiterpusi tarp dvaro žemių ir jos ribos nebuvo visiškai aiškios. Todėl naujasis seniūnijos valdytojas Kvitnickis nuomą bažnyčiai turėjęs mokėti tik už 3 valakus (dokumentuose Kvitnickis vadinamas įvairiai: seniūnijos valdytoju, posesoriumi, t.y. savininku, seniūnu; žinoma, Kvitnickis Perlojoje negyveno, o dvaro reikalus tvarkė seniūnijos laikytojas). Jokių įrodymų apie 25 valakų žemės priklausomybę Perlojos bažnyčiai Daugų klebonas neturėjo. Vilniaus mokesčių rūmai 1836 m. birželio 18 d. antrą kartą Perlojos bažnyčiai pripažino tik 3 valakus žemės. Bylą turėjęs spręsti Trakų žemių ribų apeliacinis teismas, tačiau nežinoma, ar jo posėdis įvykęs. Daugų klebonas 1837 10 09 prašė Vilniaus vyskupo sufragano tarpininkauti, kad į Perloją kuo greičiau būtų atsiųstas geometras (matininkas) Marcinkevičius, kuris išmatuotų Perlojos seniūnijos žemes ir paruoštų naują planą, kuriame būtų aiškiai pažymėta bažnyčios žemė.
1837 m. gruodžio 23 d. vyskupijos valdytojui Klongevičiui skundėsi pats kunigas M. Laucevičius, kad iš Perlojos dvaro negauna žemės nuomos mokesčio ir ordinarijos; 40 sidabro rublių skola likusi dar už 1836 metus; kunigas neturįs iš ko gyventi. Jis prašė sufragano tarpininkauti, jog matininkas nustatytų tuos 3 valakus ir pažymėtų juos riboženkliais. Perlojos kunigas ryžtųsi pats tą žemę apsėti (dokumentuose nerašoma, ar baudžiavinių valstiečių bažnyčia tuo metu turėjusi). Taigi kunigai su prarasta 25 valakų žemės nuosavybe jau susitaikę. Tačiau ginčas su generolu Kvitnickiu dėl žemės nuomos mokesčio už 3 valakus tęsėsi. Beje, kaip matysime, tie 3 valakai nebuvo vienintelė Perlojos bažnyčios valda: dar 6 valakai buvę Daugų seniūnijoje, prie Biniūnų, o kitur dar daugiau.
M. Laucevičius 1838 m. balandžio 11 d. vėl rašė Klongevičiui, kad Kvitnickis už bažnyčiai priklausančią pievą ir daržus nustatė labai mažą nuomos mokestį – vos 5 sidabro rublius. Balandžio 12 d. kunigas į vyskupiją išsiuntė kitą raštą: atseit, Kvitnickis įsipareigojęs ir raštu pasižadėjęs už bažnyčios žemę mokėti nuomą – 60 sidabro rublių kasmet ir duoti ordinarijos: 1 statinę rugių (statinė – apie 407 litrai), 1 statinę avižų, pusę statinės miežių, pusę statinės grikių, 20 gorčių kviečių (lietuviškas gorčius – apie 2,82 litro), 80 pūdų šieno. Seniūnijos valdytojo skola sudarė: už ankstesnius metus (1836 m.) 40 sidabro rb ir už pasibaigusius metus (1837 m.) 60 sidabro rb.
M. Laucevičius 1838 m. pradžioje iš Perlojos buvo iškeltas – jis atsidūrė net Svyrių dekanate, Kiemeliškėse (dabar Baltarusija, Astravo rajonas).
1838 m. birželio 6 d. gen. Kvitnickis vyskupui pranešęs, jog jo 100 sidabro rb (40 rb + 60 rb) įsiskolinimas Laucevičiui yra pagrįstas, tačiau pretenzijos dėl 5 rb už pievą – ne, nes tokio mokesčio niekada nebuvo; 100-tą rublių dvaras turės surinkti iš valstiečių.
1839 m. balandžio 10 d. M. Laucevičius, jau kaip Kiemeliškių administratorius, skundėsi vysk. Klongevičiui, kad Kvitnickis skolos jam taip ir nesumokėjęs. Reaguodamas į tai, Kvitnickis balandžio 24 d. pranešė vyskupui, jog davęs nurodymą Perlojos seniūnijos dvaro valdybai, kad ta kuo greičiau patenkintų Laucevičiaus pretenzijas.
„Kuo greičiau“ užsitęsė dar bent ketverius metus. Dėl įsiskolinimo Laucevičiui grąžinimo vyskupas 1841 m. gegužės 26 d. buvo kreipęsis į Vilniaus gubernijos valdybą. Šį klausimą sprendė Kauno žemės teismas.
Pinigų M. Laucevičiui pragyventi vyskupija davusi iš vienuolynams skirtų lėšų procentų. Vysk. Klongevičiui pasimirus, greičiau patenkinti jo pirmtako raštą dėl Laucevičiaus gubernijos valdybos prašė naujasis vyskupijos valdytojas Jonas Civinskis. Ir tik 1843 m. kovo 6 d. Perlojos dvaro nuomotojas Juozas Adomavičius užmokėjęs Laucevičiui 50 sidabro rublių, o kitą skolos dalį sutarta atidėti metams. Yra M. Laucevičiaus pinigų gavimo pakvitavimas. Jį pasirašė M. Laucevičius ir administratorius Rogulskis (matyt, dvaro administratorius). Tačiau M. Laucevičiaus su Perloja susiję vargai tuo nesibaigė.
Kun. Motiejų Laucevičių iš Perlojos iškėlus, Vilniaus kurijos 1838 m. balandžio 15 d. potvarkiu Perlojos bažnyčią norėta perduoti dominikonui Labenskiui. Tačiau balandžio 18 d. į Perloją atvykus Daugų klebonui M. Holubovskiui, iš Onuškio atvažiavo Gabrielius Vilčiauskas (anksčiau jis vadintas Kristupu) su kurijos balandžio 16 d. potvarkiu, kad bažnyčia būtų perduota jam, nes Labenskis po ilgos ligos dar neatsigavęs… Daugų klebonas 1838 m. balandžio 19 d. vyskupijos valdytojui Klongevičiui pranešė, kad balandžio 18 d. Perlojos bažnyčią su jai priklausančia žeme ir kitu turtu perdavė G. Vilčiauskui. Naujam klebonui teks užmokėti bažnyčios įsiskolinimą Perlojos dvarui už praėjusius ir šiuos metus, nes buvęs kunigas Laucevičius, neturėdamas pajamų, pinigus išleido pragyvenimui; bažnyčios skola sudarė kelias dešimtis sidabro rublių. Nesuprantama, kaip atsirado ta bažnyčios skola dvarui, jei dvaras M. Laucevičiui buvo skolingas apie 100 rb?
1838 m. gegužės 30 d. Trakų dekanas, Valkininkų klebonas Jonas Kazlauskas rašė Vilniaus vyskupijos valdytojui, kad Perlojos parapijiečiai kreipėsi į dekaną, jog buvęs jų parapijos administratorius M. Laucevičius išvažiuodamas pasiėmė įvairių bažnyčios reikmenų, ką savo laiške patvirtinęs ir kun.Vilčiauskas. Laucevičius “nepaliko ir ką ant altoriaus uždegti”. Be paties Laucevičiaus patikrinti skundo dekanas negalėjo, todėl persiuntė jį kurijai.
Perlojiškių 1838 m. gegužės 25 d. prašyme rašoma, kad buvęs jų kunigas M. Laucevičius išvyko „bez obrachunku z plebanji przełajskiej i bez podpisu parafianów, pokrywdziwszy biedny kościołek parafji Przełajskiej“ (išvyko „iš Perlojos klebonijos be apskaitos ir be parapijiečių parašo, nuskriaudęs vargingą Perlojos parapijos bažnytėlę“). Laucevičiaus pasiimti daiktai išvardinti 7-iuose punktuose. Buvęs kunigas išsivežęs altoriaus žvakides, daug žvakių, paėmęs Perlojos dvaro pono Motiejaus (pavardė neiššifruojama) padovanotą rankinį varpelį, dvi kamželes – vieną muslino, kitą irgi plono audeklo, dvi taures (puškas) ostijai laikyti, pasiėmė inventorių aprašus, visas aukų bažnyčiai registravimo knygas, knygą, kurioje registruoti išpažinties ėję ir už tai po 3 skatikus mokėję parapijiečiai (!), ir t. t. Po tris kryželius skunde pabrėžė 14 beraščių perlojiškių (Kristupas Venckūnas, Jonas Tamulionis, Karolis Lukšys, Raulas Sčesnulevičius, Domininkas Važgys, Martynas Palevičius, Motiejus Jackevičius ir kt.), o pasirašė 6 asmenys: Simonas Bušniauskas, Simonas Ankštutis, Mykolas Bučinskas, Pranciškus Stankauskas, Tadas ir Simonas Stankevičiai. Iš parašų galima spręsti, kad S. Bušniausko būta raštingo žmogaus, ne ką jam nusileidęs S. Stankevičius. Ištirti perlojiškių skundą vyskupija pavedė Merkinės klebonui J. Rimavičiui. Į pastarąjį 1838 m. rugpjūčio 5 d. dar kartą kreipėsi grupė perlojiškių. Šį kartą reikštas pageidavimas, kad M. Laucevičius grąžintų Perlojai bažnytines registravimų knygas. Kryžiukais “pasirašė” seniūnijos galva (seniūnas) Kristupas Venckūnas bei Karolis Lukšys, o pasirašė Simonas Stankevičius, Simonas Bušniauskas, Tadas Stankevičius, Grigas (pavardė neįskaitoma) ir Simonas Ankštutis.
Svyrių dekanas Senkevičius vysk. Civinskiui buvo persiuntęs Laucevičiaus 1838 07 28 pasiaiškinimą, jog perlojiškių skundas neteisingas, “nes skundžiamasi melagingai ir nepagrįstai ir be reikalo trukdoma Dvasinė Vyresnybė”. Laucevičius rengėsi pats vykti į Perloją reikalo aiškintis vietoje, todėl prašė vyskupo skirti pareigūną, kuris padėtų išsiaiškinti skundą.
Pranešimą J. Civinskiui Merkinės klebonas J. Rimavičius parašė 1838 m. rugpjūčio 6 d. Pasak jo, perlojiškių skundas tėra kun. Vilčiausko insinuacijų padarinys. Merkinės klebonas rašė, jog „miela man buvo matyti, su kokiu džiaugsmu parapijiečiai sveikino kun. Laucevičių“; perlojiškiai kvietė jį grįžti Perlojon ir tęsti bažnyčios atnaujinimo darbą. Parapijiečiai išdavė kvitą, kad M. Laucevičius grąžino jiems 15 rb – pinigus, likusius nuo pirkto valandas mušančio laikrodžio.
Dorumu nepasižymėjęs kun. Vilčiauskas manipuliavo neraštingų ir patiklių perlojiškių pasitikėjimu. Ir štai Perlojos „aukštuomenė“ – „galva“ (kaimo seniūnas) Martynas Bartkevičius, mokesčių rinkėjas Jonas Stoškus ir rinktinis Karolis Lukšys (visi trys buvo tarp tų, kurie pasirašė 1838 05 25 kun. Vilčiausko inspiruotą skundą!) – 1840 m. birželio 9 d. raštu kreipėsi į Perlojos seniūnijos valdytoją generolą leitenantą ir kavalierių Kvitnickį, kad šis tarpininkautų vyskupijoje, jog iš Perlojos būtų iškeldintas kunigas Vilčiauskas. Jau gegužės 30 d. jie prašę Vilniaus vyskupo, jog jiems būtų paskirtas dominikonų ordino dvasininkas Labauskas (Pr. F. Labenskis). Pasak perlojiškių, Vilčiauskas nėra dvasios tėvas, o tik blogus pavyzdžius rodantis gundytojas. Jeigu vyskupija nenorėtų Perlojai skirti Labausko, tai lai skiria bernardinų ordino kunigą Bruževičių; be kunigui priklausančios algos, perlojiškiai pasižadėjo kasmet jam mokėti dar po 30 sidabro rublių. Seniūnijos valdytojas K. Kvitnickis perlojiškių prašymą be savo nuomonės persiuntė vyskupijos valdytojui.
Kitą su Perlojos bažnyčia susijusią ginčo bylą tyrė Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija. Tai byla tarp Vilniaus vienuolių bernardinų ir buvusio Perlojos kunigo Domininko Leonavičiaus. Anksčiau minėtas Valkininkų klebonas J. Kazlauskas, tik jau kaip Merkinės dekanas (Merkinės dekanato 1838 05 30 dar nebuvo), 1849 m. kovo 1 d. pranešė Vilniaus konsistorijai, kad Perlojos filijos klebonas D. Leonavičius, pagrasintas kilnojamojo turto licitacija, jam, Kazlauskui, vasario 24 d. atidavė 26 rb 15 kap užmokėti Vilniaus bernardinams už maitinimąsi per rekolekcijas. Pinigus J. Kazlauskas perdavęs Vilniaus bernardinų vienuolynui.
D. Leonavičius 1849 m. vasario 22 d. iš Perlojos buvo perkeltas vikaru į Darsūniškį (dabar Kaišiadorių raj.). Paaiškėjo, kad vienuolyno pretenzijos buv. Perlojos kunigui perdėtos: vienuolynas pateikęs neteisingą sąskaitą. Leonavičius likęs skolingas tik 6 rublius. Tad 20 rb 15 kap sidabru reikėjo grąžinti. Tokią sumą 1849 04 26 pripažinęs ir vienuolyno vizitatorius Vrublevskis. Čia ir prasidėjo “gumos tempimas” (visa byla – 20 lapų). Pasak konsistorijos, Leonavičius rekolekcijose vienuolyne buvęs pusę metų nuo 1847 m. balandžio 16 d. Tačiau vienuolyno viršininkas Kopecas 1849 m. balandžio 29 d. raštu patikslino vienuolyno vizitatorių, jog Leonavičius bernardinų vienuolyne gyvenęs nuo 1847 m. balandžio 16 d. iki lapkričio 30 d., t.y. 7 mėnesius 14 dienų. Už 7 mėnesius įsiskolino 28 rb, o už 14 dienų dar 1 rb 30 kap, arba iš viso 29 rb 30 kap; „Gerbiamoji Konsistorija malonėtų atkreipti dėmesį į Kunigą Leonavičių, kuris dėl tokios mažos sąskaitos nesugeba elgtis tvarkingai, tai kaip jis gali atlikti luomo pareigas ir savo kunigiško pašaukimo prievoles”. Konsistorija 1849 05 16 posėdyje nutarė, jog Leonavičiui reikėtų grąžinti  14 rb 23 ir 1/3 kap sidabru – atseit, tiek jis permokėjęs vienuolynui. Vilniaus Bernardinų bažnyčios klebono pareigas ėjęs P. Jusevičius 1849 07 30 parašė konsistorijai, kad 14 rb 23 ir 1/3 kap D. Leonavičiui grąžins iš velionio dvarininko Domininko Lajevskio testamentu paliktų 250 rublių.
Iš Gardino dekano Juzefo Kosteneco 1850 01 31 rašto Vilniaus Romos katalikų konsistorijai aiškėja, kad kun. Leonavičius bernardinų vienuolyne atlikęs bausmę (už ką, nerašoma); konsistorijos priteistų pinigų vienuolynas kunigui dar negrąžinęs. Pasirodo, Jusevičius konsistorijai pinigus įmokėjęs, tačiau ta jų Leonavičiui nepersiuntusi. Konsistorija 1850 m. vasario 9 d. nutarė pinigus kunigui išsiųsti paštu, persiuntimo išlaidas kompensuojant iš Leonavičiaus sumos. Pinigus – 14 rb 23 ir 1/3 kap – Domininkas Leonavičius gavęs 1850 m. kovo 27 d. (yra pakvitavimas): arba pašto išlaidas padengė konsistorija, arba pinigus nuvežė koks nors asmuo. Permokėtos skolos grąžinimą ir jos paėmimą konsistorija galutinai patvirtino 1850 m. rugpjūčio 16 d.     
Po metų prasidėjo dar viena paini Perlojos bažnyčią liečianti byla. Ji galutinai pasibaigė tik po 18-kos metų, po kunigo Tomo Miliausko mirties!
Merkinės dekanas, Valkininkų klebonas J. Kazlauskas 1851 m. rugpjūčio 8 d. rašė Vilniaus dvasinei konsistorijai, kad liepos 28 d. į jį kreipėsi Perlojos filijos administratorius Tomas Miliauskas, jog iki tol filijai priklausiusią ir niekieno nekvestionuotą, valstiečių negyvenamą žemę – 6 valakus, esančius Daugų seniūnijoje, prie Biniūnų akalicos (bajorkaimio), imta dalinti Daugų bendruomenės valstiečiams. Ta žemė – tai Suzintonys (ar Suzintėnai? lenk. Suzintany); ligtol tą žemę apsėdavo Biniūnų šlėktos, o bažnyčia gaudavo trečią pėdą, iš ko kunigas ir pragyveno. Kodėl žemė dalinama valstiečiams, neaišku: ar tai daroma aukščiausios valdžios patvarkymu, ar dėl matininko savivalės ir klaidos? Greičiausiai tai daroma per klaidą: mat yra dveji Suzintonys, kurių pavadinimai kilę iš dviejų tikrų brolių Suzintų (ar Suzinų?). Vieni Suzintonys (6 valakai) priklauso valstybės iždui. Kiti Suzintonys, taipogi 6 valakai, neturintys jokių skolų, antro brolio Suzinto atiduoti Perlojos filijai ir, kaip valstiečių (sielų) negyvenami, valstybės iždo nuosavybėn nebuvo paimti. Tačiau Rusijos Valstybės turtų ministerijios Vilniaus valstybės turtų rūmai (Палата государственных имуществ) liepė išdalinti valstiečiams 12-kos valakų Suzintonis prie Biniūnų (Suzintonys, kaip ir Biniūnai, irgi vadinami akalica arba viensėdžiu). Konsistorija šį klausimą nagrinėjo 1851 m. rugsėjo 6 d., pripažinusi, kad įvykęs apsirikimas, ir rugsėjo 15 d. išsiuntė raštą Vilniaus valstybės turtų rūmams. Tačiau šie neskubėjo nustatyti teisybės. Rūmų vardu gubernijos liustratorius 1852 m. spalio 11 d. konsistorijai pranešė, kad Suzintonių sklypas yra gana toli nuo Perlojos parapijos, įsiterpęs tarp Daugų valstybiniam dvarui prikausančios žemės, todėl siekiant geriau sutvarkyti žemėvaldą ir vietos dvasininkui sutikus, tas sklypas paliktas Daugų valstybiniams valstiečiams, o liustratoriui Ritvinskiui pasiūlyta tiek pat žemės, t. y. 106,08 dešimtinės, Perlojos bažnyčiai išskirti iš buv. Perlojos palivarko žemių. Konsistorija 1852 10 16 vėl svarstė šį reikalą ir įpareigojo Merkinės dekaną Petrą Kaminską išsiaiškinti, ar Perlojos kunigas tikrai sutikęs sukeisti Suzintonių valdas su Perlojos palivarko žeme ir ar tai bažnyčiai bus naudingiau.
Byla tęsėsi toliau. Dėl Perlojos bažnyčios žemių į Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją 1857 m. birželio 11 d. kreipėsi Merkinės dekanas Kaminskas. Konsistorija, reikalą apsvarsčiusi 1858 m. rugpjūčio 7 d., dėl Perlojos bažnyčiai padarytos skriaudos tą pačią dieną kreipėsi į Vilniaus valstybės turtų rūmus. Perlojos filijai iš viso turėtų priklausyti 235, 92 deš. žemės: pirma – dabar esančios 129, 84 deš. žemdirbystei tinkamos ir netinkamos žemės, ir antra – už 10 varstų, Suzintonyse, tarp Daugų valstybinio dvaro žemių įsiterpusios 106,08 deš. Žemė Suzintonyse valstybės iždan nepaimta, tik laisvai samdomas matininkas Višniapolskis 1847 m. per Daugų dvaro žemių surašymą savo plane Perlojos bažnyčiai priklausiusią žemę priskyrė Daugų dvarui ir per dvaro liustraciją valstybinės ir bažnytinės žemės atiduotos Arčiūnų, Padaugės ir Papiškių kaimų valstybiniams valstiečiams. Perlojos valstiečiams paskui buvo išdalintos žemės prie klebonijos, numatytos pakeisti bažnyčiai į Suzintonių žemes.  Bažnyčia ypač nukentėjo dėl pievų. Nors jai ir liko 129, 84 deš., bet be šienaujamų pievų.
Dekanas Kaminskas dėl Perlojos bažnyčios žemių konsistorijai vėl rašė 1858 m. spalio 22 d., o konsistorija savo ruožtu 1859 m. sausio 27 d. nutarė dar kartą kreiptis į Vilniaus valstybės turtų rūmus. Konsistorijai 1859 m. liepos 22 d. skundėsi pats Perlojos filialistas T. Miliauskas. Ir pagaliau valstybės turtų liustratorius Ritvinskis, vykdydamas Vilniaus valstybės turtų rūmų 1859 05 25 raštą ir vyriausiojo viršininko Vakarų gubernijose (generalgubernatoriaus) 1859 08 10 nurodymą, vietoj paimtų 106,08 deš. žemių Suzintonyse 1859 m. rugsėjo 28 d. pažymėjo jas pačioje Perlojoje. Atliekant šį aktą, be Ritvinskio dar dalyvavo valstybinis matininkas Jokūbas Bakonas, patsai kunigas T. Miliauskas, Varėnos kaimo seniūnas Karpavičius ir 24 Perlojos miestelio valstybiniai valstiečiai.
Varėnos kaimo bendruomenės Perlojos dvaro Dvarčių kaimo valstiečiai 1860 m. liepos 18 d. skundėsi Vilniaus valstybės turtų rūmams, kad per dvaro žemių liustraciją iš jų atimtos pievos; liustratorius Ritvinskis atidavęs jas kunigui Miliauskui, o valstiečiams pažadėjęs tokį pat plotą skirti kitoje vietoje. Tačiau valstiečiai žadėtų plotų nesulaukė ir liko visai be šienaujamų pievų (už neraštingus valstiečius skundo originalą pasirašė Petras Bleda).
Iš Varėnos kaimo valdybos (Оранское сельское управление) 1862 m. liepos 5 d. rašto kun. Miliauskui nuorašo sužinome, kad pagal inventorinį planą Senaprūdyje 7-niems Kazimieravo valstiečiams skirta 4,44 deš. ir Dvarčių kaimo  5-kiems valstiečiams 2,82 deš. pievų. Kazimieravo kaimui dar skirta 2,95 deš. pievų prie Merkio. Tad iš viso Kazimieravo ir Dvarčių kaimų žmonėms skirta 10, 21 deš. pievų tarp Perlojos žemių, ir jie turėjo neginčijamą teisę tą žemę valdyti, nes už ją mokėjo duoklę iždui (kunigas Miliauskas tas pievas buvo nusipjovęs ir žalią žolę susivežęs sau). (Senaprūdis – vietovė prie Derežnos upelio maždaug už 1,5 km į pietryčius nuo Perlojos Anošalio.) Varėnos kaimo valdyba prašė dvasišką tėvelį nelįsti į tas pievas ir laukus, kurie pagal planą jam nepriklausė; už svetimos nuosavybės teisių pažeidimą bus pranešta Valstybės turtų rūmų valdytojui. Su rašto kopija kun. Miliauskas supažindintas (yra jo parašas).
Merkinės dekanas Feliksas Raškauskas (Roškovski) 1862 m. liepos 16 d. rašė konsistorijai, kad liepos 11 d. kun. Miliauskas jam pasiskundė, jog Varėnos bendruomenei priklausantys valstiečiai iš Dvarčių ir Kazimieravo kaimų savavališkai nupjovė Perlojos bažnyčiai priklausančias pievas ir taip visiškai nualino Miliausko ūkį. Mat Suzintonis prie Biniūnų pakeitus į Perlojos palivarko žemes, bažnyčiai teko dalis tokių žemių, kurios anksčiau priklausė valstiečiams. Matininkas Chojeckis žemių ribas buvo pažymėjęs ženklais, tačiau kitas matininkas juos panaikino.
Kunigo Miliausko skundą prieš Dvarčių ir Kazimieravo valstiečius konsistorija svarstė 1862 m. liepos 30 d. Pagal dekano tyrimą teisus Miliauskas – valstiečiai savivaliauja. Tačiau iš tų kaimų ankstesnio (1860 07 18) skundo matyti, kad per žemių liustraciją valstiečiams buvo skirta pievos Stavišės ir Kunigo pievos vietovėse, kurias valstiečiai be jokių kliūčių naudojo, bet 1859 m. liustratorius Ritvinskis jas atėmė ir atidavė Miliauskui, kol valstiečiams pievų bus skirta kitur. Dvarčių bei Kazimieravo kaimų ir Perlojos kunigo pievų klausimas 1862 m. vasarą greičiausiai dar nebuvo galutinai išsisprendęs.
Numalšinus 1863-1864 m. sukilimą ir Lietuvoje sustiprėjus rusų valdžios reakcijai, buvo uždaryta dešimtys katalikų bažnyčių, vienuolynų. Generalgubernatoriaus potvarkiu 1866 m. uždaryta ir Perlojos bažnyčia. Jai priklausiusi žemė išdalinta neseniai iš baudžiavos paleistiems valstiečiams.
Merkinės dekanas, Daugų klebonas Motiejus Petrauskas 1866 m. birželio 12 d. Vilniaus konsistorijai pranešė apie buvusio Perlojos filialisto T. Miliausko tądien jam pateiktą raštą: Vilniaus valstybės turtų rūmų valdininkas Bezkorovainis birželio 10 d. kunigui pranešė, jog pagal rūmų potvarkį jis valstiečiams nuomos pagrindu atidavęs Perlojos bažnyčiai priklausiusias žemes, tačiau valdininkas visai neužsiminė apie laukuose esančius pasėlius ir žemės įdirbimą, už ką kunigui turėtų būti atlyginta. Anot Miliausko, jam turėtų būti atlyginta už pasėtus rugius, žieminius kviečius, avižas, žirnius, miežius, linus, kanapes ir pasodintas bulves. Smulkiai išskaičiuojama, kiek sunaudota sėklos ir kokių pinigų ji verta. Iš viso už pasėlių sėklą ir laukų įdirbimą Miliauskui priklausytų 201 sidabro rublis. Konsistorijos prašyta padėti tą sumą išieškoti iš valdžios. Beje, bulvės anuomet buvo brangios: 1 ketvirtis – 3,5 sid. rb; toks pat saikas rugių nebuvo net 3 kartus brangesnis už bulves.
Konsistorija, 1866 m. birželio 16 d. apsvarsčiusi Merkinės dekano raštą, liepos 2 d. išsiuntė savo raštą Vilniaus valstybės turtų rūmams.
Į konsistoriją 1866 m. liepos 6 d. vėl kreipėsi buvęs Perlojos filijos kunigas. Jis pakartojo tą patį, ką savo 1866 06 12 rašte išdėstė Merkinės dekanas. Atseit, panaikinus filiją, žemė išdalinta valstiečiams, nors pasėliai turėtų priklausyti jam; jis vėl išskaičiavo pasėliams sunaudotą sėklą ir pabrėžė, kad jam priklausytų 225 sidabro rubliai (prieš mėnesį – 201 rb!).  Kunigas rašė, lyg žemę būtų įdirbęs pats, o ne valstiečiai ar tarnai.
Valstybės turtų rūmų patarėjas į konsistorijos 1866 m. liepos 2 d. ir liepos 15 d. raštus atsakė: Perlojos bažnyčios žemė paimta valstybės iždo žinion, ir iždas patyręs nuostolių, kadangi bažnyčia žemę valdžiusi neteisėtai.
Konsistorija prie šio klausimo vėl grįžo 1866 m. rugpjūčio 19 d. Konstatuota, kad anksčiau Perlojos bažnyčiai priklausė 129,94 dešimtinės žemės: 1,39 deš. užėmė daržai ir pastatai, 25,15 deš. – ariama žemė trijuose sklypuose, 97,39 deš. – nenaudojama žemė, šienaujamų pievų įvairiose vietose – prie ariamos žemės ir atskirai – buvo 5,91 dešimtinės. Tačiau tai be Suzintonių prie Biniūnų, kurie pakeisti į 106,08 deš. žemės iš Perlojos palivarko. Tad iš viso bažnyčia valdė 235,92 deš. žemės. Valstybės turtų rūmų 1866 m. spalio 6 d. atsakyme konsistorijai pabrėžta, kad Miliausko pretenzijos nepagrįstos, nes jis naudojosi žymiai didesniu žemės plotu, negu jam priklausė, – ne 33 dešimtinėmis, o turėjo daugiau kaip septyniskart didesnį plotą.
1866 m. spalio 13 d. konsistorija dar kartą svarstė T. Miliausko reikalus ir 1866 11 21 išsiuntė raštą Romos katalikų dvasinei kolegijai į Peterburgą. Kolegija Jo Imperatoriškosios Didenybės Visos Rusijos Monarcho vardu 1866 12 05 atsakė, kad Miliausko pretenzijos dėl 225 sidabro rublių išieškojimo iš valstybės iždo nepagrįstos, nes jis naudojosi žymiai didesniu žemės plotu, negu turėjo teisę. Be to, Vilniaus konsistorija privalėjo tikrinti, kiek žemės valdė bažnyčia, ir konsistorija turės paaiškinti, kodėl, pagal kieno potvarkį ir kada Miliauskui toks plotas buvo skirtas.
Tuo ginčas dėl skolos buv. Perlojos kunigui nesibaigė. Romos katalikų dvasinė kolegija 1869 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus konsistorijai priminė, kad ankstesnis generalgubernatorius (M. Muravjovas-Korikas. – V. Č.) 1864 metais buvo įsakęs Vilniaus valstybės turtų rūmams Perlojos bažnyčiai palikti tik 33 dešimtines žemės, o kitą jos žemę išdalinti valstiečiams, kuriems žemės labai trūko. Vyriausiojo krašto viršininko potvarkiu 1866 metais Perlojos bažnyčią uždarius, jos žemę nutarta paimti iždo žinion. Perimant žemę nustatyta, kad bažnyčiai priklausė ne 235,92 dešimtinės, kaip yra pagal dokumentus, o 276,72 deš., t.y. 40,80 deš. daugiau, ir kad iš bendro ploto tik 129,37 deš. prigulėjo bažnyčiai pagal iždo skirtinę žemę (надел), o 147,35 deš. bažnyčia buvo užgrobusi iš valstiečių žemių valdų. Kunigas vietoj 33 dešimtinių valdė viršaus dar 243,78 deš. žemės, tad jo pretenzijos dėl atlyginimo už pasėlius juo labiau nepagrįstos, kadangi valstybės iždas ir taip patyręs nuostolių, nes negavo duoklės už bažnyčios užgrobtą žemę, o kunigas iš jos pelnėsi visą laiką. Todėl buvusioje jo žemėje esantys pasėliai turi būti paimti iždo žinion kaip bent dalinis atlyginimas už iždo patirtus nuostolius. Kadangi nuo 1864 m. iki 1866 m. birželio imtinai T. Miliauskas žeme naudojosi neteisėtai, visi pasėliai bei daržovės, dar pridėjus tai, kas atiduota valstiečiams, įvertinta 115 rb 55 kap. Valstybės turtų ministras generolas adjutantas Velenojus irgi pripažino, kad atlyginti Miliauskui už pasėlius ir žemės įtręšimą nėra pagrindo. Taigi Vidaus reikalų ministerija T. Miliausko pretenzijų nepatenkino.
Vilniaus konsistorija 1869 m. spalio 6 d. dar kartą grįžo prie T. Miliausko reikalų. Priimta domėn, kad 1867 m. rugsėjo 5 d. Tomas Miliauskas pasimiręs, tad ir ginčas toliau nesvarstytinas. Tai bent: kunigas numirė, o jo pretenzijos dar dvejus metus aptarinėtos valdžios įstaigose!

Bažnyčios uždarymas 1866 m. mėginimas ją nugriauti
Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo potvarkiu Perlojos bažnyčia buvo uždaryta 1866 m. gegužės 25 d. (pastaba pieštuku Vilniaus gubernijos 1867 m. spalio 5 d. rašto Vilniaus vyskupijos valdytojui paraštėje; uždarymo data naujuoju stiliumi būtų 1866-06-06). Pretekstas bažnyčiai uždaryti buvo tai, kad per 1863 m. sukilimą valstiečiai sunaikino Perlojos palivarko sodybą. Uždarytos bažnyčios inventorius perduotas Merkinės dekanui.
Vilniaus gubernatorius 1867-10-05 pranešė vyskupijos valdytojui, jog pasenusią Perlojos bažnyčią nutarta nugriauti, jos medžiagą perduodant katalikų dvasininkijai. Nugriauti įpareigotas Trakų apskrities ispravnikas (apskrities policijos viršininkas), dalyvaujant lotynų (katalikų) dvasininkijos atstovui. Vyskupijos valdytojo prašyta paskirti tokį atstovą, kuris dalyvautų bažnyčią nugriaunant ir pasiimtų jos griuvenas. Taip  numatęs vyriausiasis krašto viršininkas (generalgubernatorius). Vyskupija būti dvasininkijos atstovu (deputatu) įpareigojo Merkinės dekaną Mackevičių. Tačiau bažnyčia nebuvo nugriauta.
1875 m. balandžio 29 d. Merkinės dekanui Vincentui Živoronekui
(lenk. Żyworonek, rus. Живоронок; istorikas Vytautas Merkys lenką kunigą lietuviškai vadina Živaranka) iš Vilniaus Romos katalikų dvasinės konsistorijos rašyta, kad šis Perlojos bažnyčią nugriautų, o jos medžiagą pervežtų į Merkinę, kur tą medžiagą būtų galima panaudoti kitai statybai ar kokiems ūkiniams reikalams; apie medžiagos sunaudojimą pranešti konsistorijai. Tačiau griauti bažnyčią ir dabar neskubėta, nes  niekieno nepasirašytu 1875 10 08 rašteliu dekanui priminta apie balandžio 29 d. paliepimo įvykdymą. Dekanas V. Živoronekas iš Jiezno (jis buvo Jiezno klebonas) 1875 m. spalio 14 d., atsakydamas į spalio 8 d. nurodymą, parašė vyskupijos valdytojui Petrui Žilinskui, kad pats buvo nuvykęs į Perloją apžiūrėti, kokia ten bažnyčios medžaga ir į kurią artimiausią parapiją ją būtų galima nugabenti. Dekanas įsitikinęs, kad bažnyčia dar ilgai gali stovėti ir be remonto, o jeigu kiek pataisius, tai kas gali pasakyti, kiek dar stovės?! Apvažiavęs aplinkinius klebonus nerado nė vieno, kuris sutiktų Perlojos bažnyčią nusigriauti ir smėlėtu keliu persivežti. Matome, kad ir klebonai buvo solidarūs: kaimynams pakenkti nenorėjo. Dekanas planuoja panašų žygį atlikti žiemą. Be to, jis gavęs Daugų bažnyčios administratoriaus raštą, kad Perlojos bažnyčia esanti kapinėse, tad reikalinga ir atvežtiems numirėliams laikyti.
Po metų, 1876 m. lapkričio 18 d., vyskupijos valdytojas P. Žilinskas grumeno dekanui Živoronekui, kad šis privalo kuo greičiau įvykdyti jo nurodymą nugriauti Perlojos bažnyčią, ir pagrasino, jog dekanas gali būti atleistas iš pareigų už vyskupijos valdytojo nurodymų atsainų vykdymą. V. Živoronekas 1876 m. gruodžio 3 d. pranešė P. Žilinskui, kad, gavęs jo raštą, parašęs nurodymą Daugų administratoriui Petrauskui ir pats nuvykęs į Daugus įteikęs jam pasirašytinai. Tuo tarpu vyskupijos valdytojas 1876-12-09 parašė dekanui, kad už jo nurodymų nevykdymą ir dalyko „perpasavimą“ Daugų administratoriui paskutinį kartą apsiriboja „griežčiausiu papeikimu“. P. Žilinskas vėl nurodė neatidėliojant dar kartą vietoje ištirti bažnyčios nugriovimo ir atidavimo artimiausiems klebonams klausimą, pabaigoje pridurdamas, jog dekanui neįvykdžius šito nurodymo, jis bus priverstas dekaną, kaip apsileidėlį, paskirti vikaru! Atsakydamas į P. Žilinsko raštą, Živoronekas 1876 m. gruodžio 29 d. rašė, jog nurodymą nugriauti Perlojos bažnyčią davęs Alovės administratoriui kun. Kuprevičiui. Gruodžio 23 d. buvę vietoje ir bandę ardyti bažnyčios stogą (net savo kopėčias buvo nusivežę!). Tačiau kai tik pradėjo darbą, susirinko daugiau kaip šimtas parapijiečių, pasipylė priekaištai, prasidėjo verksmai, grasinimai darbininkams, todėl tie metė darbą. Dekanas pakvietęs kaimo seniūną, kad šis lieptų žmonėms išsiskirstyti. Bet žmonės vis labiau priešinosi, ir jų rinkosi vis daugiau. Dekanas, nenorėdamas statyti į pavojų savęs, Alovės kunigo ir darbininkų, sustabdė darbą ir lauks naujų vyskupijos valdytojo nurodymų; dekano nuomone, nėra kitos išeities, kaip pavesti bažnyčią nugriauti policijai, kuri turi valdžios galią…
Tad 1877 m. sausio 18 d. Vilniaus vyskupijos valdytojas Žilinskas konfidencialiai parašė Vilniaus gubernatoriui, jog nepaisant kelių mėginimų įvykdyti gubernatoriaus 1867 m. spalio 5 d. nurodymą nugriauti Perlojos bažnyčią, tai iki šiol nepadaryta. Vyskupijos valdytojas perpasakojo sausio 17 d. gautą Merkinės dekano 1876 12 29 raštą apie įvykius Perlojoje gruodžio 23 d.
Sena Perlojos bažnytėlė per dešimtį metų taip ir nebuvo nugriauta. Galbūt ilgainiui ir caro valdžia į tai nekreipė dėmesio, nes bažnytėlė prastovėjo dar beveik 30 metų, kol buvo vėl atidaryta. Kita vertus, vyskupijos valdžios „griežtus“ nurodymus, grasinimus dekanui ir pan. galima vertinti tik kaip bažnyčios vadovybės manevrus oficialiosios valdžios akims apdumti (nors vienas iš vyskupijos valdytojų, būtent Petras Žilinskas, kaip tik buvo rusų valdžios statytinis, netgi stengęsis katalikų bažnyčiose įvesti rusų kalbą). Sąmoningas valstybinės valdžios nurodymų vilkinimas buvo pasyvus pasipriešinimas rusų valdžios politikai katalikų bažnyčios atžvilgiu.

Pastangos vėl leisti veikti uždarytai bažnyčiai

Neturėdami veikiančios bažnyčios, perlojiškiai su tokia būkle nenorėjo taikstytis. Tačiau jų prašymai grąžinti bažnyčią 1875, 1882 bei 1892 metais buvo nesėkmingi. “Nuolankiausias prašymas” atidaryti filijos bažnyčią pamaldoms rašytas ir 1893 metais. Perlojiškių įgaliotiniai Petras Baublys ir Augustinas Ankštutis 1897 m. vasario 24 d. parašė Vilniaus dvasinei konsistorijai, kad nesant bažnyčios Perlojoje, o priklausant Nedzingei, iki kurios žmonėms 10 ir daugiau varstų, ypač patvinus upėms, bažnyčios negalima pasiekti, o klebonas negali atvykti. Todėl senukai miršta be išpažinties, o naujagimiai be sakramentų; sekmadieniais ir per šventes žmonės sėdi namuose, kas ypač neigiamai veikia jaunimą. Prašyta leisti laikyti pamaldas senojoje bažnyčioje. Jeigu civilinė valdžia pripažintų, jog nuolatinių pamaldų negalima įteisinti, tai leisti melstis bent sekmadieniais ir per iškilmingas šventes. Remontą, kokio bažnyčiai reikėtų, perlojiškiai pasižadėjo atlikti savo lėšomis. Perlojiškių prašymą konsistorija svarstė 1897 m. kovo 5 d. ir kovo 14 d. raštu įpareigojo Daugų bažnyčios kleboną Leopoldą Vaškevičių išsiaiškinti, kiek katalikų būtų atkurtoje parapijoje ir kiek pinigų reikėtų bažnyčios remontui.
L. Vaškevičius atsakė 1897 m. balandžio 3 d. Perlojos bažnyčią 1866 metais uždarius, 12 kaimų ir 2 akalicos priskirti Daugų parapijai, perdavus jai ir uždarytos bažnyčios turtą. Bažnyčios atidarymo Perlojoje motyvai L. Vaškevičiaus rašte vos ne žodis žodin atitinka 1897 02 24 perlojiškių prašymą (atrodo, kad Daugų klebonas ir bus rašęs tą prašymą). Apie Nedzingę nekalbėta. Senoji Perlojos bažnyčia, anot Vaškevičiaus, visai geros būklės ir galėtų išstovėti dar daug dešimtmečių, nes suręsta iš smalingų pušinių rąstų. Jos remontui užtektų 662 rb 70 kap. Išvardinti visi kaimai ir akalicos (12 + 2) su gyventojų skaičiumi kiekvienoje gyvenvietėje (atskirai vyrų ir moterų). Gyventojų statistika tokia: Perloja – 1500 žmonių, Mančiagirė – 144, Žiūrai – 200, Trakiškiai – 109, Paūliai – 90, Milioniškės – 195, Kaibučiai – 118, Burokaraistėlė – 64, Vartavalakis – 78, Dvarčiai – 32, Kazimieravas – 64, Salovartė – 103, Lavysas – 17, Dubaklonis – 21 žmogus. Tad iš viso filijoje būtų 2670 abiejų lyčių žmonių.
Konsistorija 1897 m. balandžio 9 d. svarstė Perlojos bažnyčios klausimą ir nutarė prašyti Vilniaus gubernatoriaus, kad šis leistų Perlojos filijoje laikyti pamaldas. Gubernatorius spręsti nesiskubino. Tie patys perlojiškių įgaliotiniai P. Baublys ir A. Ankštutis 1897 m. rugsėjo 2 d. prašė konsistorijos pasirūpinti, kad jų pageidavimas būtų greičiau patenkintas. Konsistorija šį pakartotinį perlojiškių prašymą apsvarstė rugsėjo 10 d. ir per Trakų apskrities policijos valdybą spalio 7 d. pranešė perlojiškiams, kad konsistorija balandžio 30 d. kreipėsi į Vilniaus gubernatorių, o dabar vėl pranešta Jo Prakilnybei… Abu perlojiškiai su konsistorijos nuomone supažindinti spalio 16 d. Tuo tarpu gubernatorius tik 1899 m. lapkričio 6 d. teikėsi pranešti konsistorijai, kad dar 1893 metais pripažinta, jog perlojiškių prašymo negalima patenkinti ir nėra pagrindo vėl pradėti susirašinėjimą tuo reikalu, o buvusios Perlojos filijos gyventojus konsistorija nustatyta tvarka gali patogiau paskirstyti kitoms parapijoms. Konsistorija nutarė apie gubernatoriaus nuomonę P. Baublį ir A. Ankštutį informuoti per Daugų kleboną.
Tačiau perlojiškiai nenurimo. P. Baublys ir A. Ankštutis konsistorijai parašė 1900 m. spalio 22 d., prašydami Vilniaus gubernatoriaus 1899 m. lapkričio 6 d. rašto nuorašo, kad galėtų jį pateikti Rusijos vidaus reikalų ministrui prie prašymo dėl bažnyčios atidarymo. Konsistorija gubernatoriaus rašto nuorašą davė.
Vilniaus gubernatūra 1904 m. rugsėjo 17 d. užklausė konsistoriją, kas padaryta vykdant gubernatoriaus 1899 11 06 nurodymą buv. Perlojos filijos gyventojus išdalinti kitoms parapijoms. Konsistorija 1904 m. rugsėjo 22 d. pripažino, kad apie gubernatoriaus nuomonę ji per Daugų kleboną tik informavusi perlojiškius, o jokių kitų konkrečių priemonių nesiėmusi; apie tai ir pranešta generalgubernatoriaus kanceliarijai.              
Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos vedėjas Andrejus Stankevičius 1905 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Vilniaus vyskupą Eduardą fon der Ropą, prašydamas pranešti, kokios parapijos bus pažemintos klase, įsteigus pageidaujamą Perlojos parapiją, ir, atsižvelgus į Kitatikių dvasinių reikalų statuto I d. XI t. 20 str. (1896 m. leidimas), o taip pat į to paties tomo 124 str. 1-mą pastabą, pateikti kaimų ir kiemų sąrašą, kurie atiteks naujai parapijai. Nedelsiant surinkti reikiamus duomenis vyskupas įpareigojo Merkinės dekaną: jam teksią nuvažiuoti į Perloją ir kartu su Nedzingės klebonu nustatyti, kokių kaimų ir kiek gyventojų norėtų priklausyti Perlojos parapijai.
P. Baublys 1905 m. spalio 5 d. prašė Vilniaus vyskupo skirti Perlojai kleboną, nes jau yra paskirtas namas jam gyventi, 32 dešimtinės žemės ir visi patogumai. Jau 40 metų esant be kunigo, vaikai dažnai miršta net nekrikštyti, numirėliai laidojami be kunigo…
Vykdydamas vyskupo E. Ropo 1905 11 15 nurodymą, Perlojos parapijai priklausysiančių kaimų ir gyventojų sąrašą Merkinės dekanas Tomas Kakarieka vyskupijai pateikė 1905 m. gruodžio 18 d. Sąraše surašyti 429 kiemai; juose 2750 žmonių (1416 vyrų ir 1334 moterys). Nurodytas atstumas iki artimiausios veikiančios bažnyčios, pvz., iki Marcinkonių, Nedzingės, Merkinės, Varėnos, ir iki Perlojos. Visų kaimų žmonės išvardinti pagal kiemus: kiek kieme gyvena žmonių, surašytos jų pavardės ir vardai, šeiminė priklausomybė (tėvas, motina, žmona, vaikas, brolis, sesuo, giminaitis…), amžius. Kiemų skaičius kaimuose pagal tą sąrašą atrodo taip: Perloja – 215 kiemų, Milioniškės – 34, Kaibučiai – 22, Paūliai – 14, Dvarčiai – 7, Mančiagirė – 26, Tolkūnų akalica (užusienis, bajorkaimis) – 1, Burokaraistėlė – 9, Kazimieravas – 16, Salovartė – 36, Vartavalakis – 21, Lavysabalis – 3, Lavysas – 3, Dubaklonio akalica – 2, Trakiškiai – 17, Žiūrai – 3 kiemai. Iš karto krinta į akis didelis Salovartės kiemų skaičius ir ir labai mažas Žiūruose. Salovartėje ir dalies žmonių pavardės tokios, kokių vėliau niekada nebuvo: Čiras, Kašėta, Švedas, Pigaga.., net 15 Sčesnulevičių ir Česnulevičių šeimų (vėliau paaiškės, kad daugelis Žiūrų gyventojų buvo praleisti, pametus sąrašų juodraščius; ne mažiau kaip 20 Žiūrų šeimų prirašyta prie Salovartės). Iš Mančiagirės kaimo į sąrašą įtraukti tik Ūlos dešiniosios pusės gyventojai, nes kairiakrantė Mančiagirė jau nuo seniau priklausė Marcinkonių parapijai. 

Senosios Bažnyčios atidarymas

Vilniaus generalgubernatorius Konstantinas Kšivickis 1906 m. vasario 16 d. pranešė vyskupui E. Ropui, kad Rusijos vidaus reikalų ministras sutiko grąžinti perlojiškiams 1866 metais uždarytą bažnyčią, suremontavus ją už gyventojų lėšas ir sudarius naujos bažnyčios statybos komitetą. Savo ruožtu generalgubernatorius 1906 m. kovo 2 d. išleido potvarkį grąžinti tikintiesiems senąją Perlojos bažnyčią. Potvarkio įvykdyti vyriausiasis krašto viršininkas į Perloją pasiuntė savo kanceliarijos vyresnįjį raštvedį rūmų patarėją S. Beleckį. Bažnyčią kovo 3 d. iš Beleckio priėmė Merkinės dekanas T. Kakarieka ir perdavė Nedzingės klebonui K. Steberiakui (Steberiokui?). Bažnyčios priėmimo ceremonijoje kaip oficialūs atstovai dalyvavo Trakų apskrities 3-osios nuovados zemstvos viršininkas Belyj bei Perlojos gyventojų įgaliotiniai Petras ir Julijonas Baubliai. Apie laimingą bažnyčios priėmimą Merkinės dekanas vyskupui pranešė kovo 7 d.
1906 m. kovo 3 d. (naujuoju stiliumi kovo 16 d.) prie bažnyčios susirinkusiems Perlojos gyventojams paskelbta, kad „ponas Vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į vietos gyentojų katalikų  ištikimybę priesaikai, gerą jų dorovę ir būtiną reikalą turėti Dievo šventyklą, malonėjo patenkinti vietos valstiečių katalikų prašymą sugrąžinti jiems šitą dievnamį, kuris, jį uždarius 1866 metais, ligi šiol neįgavo tikros paskirties…“ („г. Министр Внутренних Дел, во внимание к верности присяге местного католического населения, доброй их нравственности и настоятельной нужде их в храме Божьем, изволил удовлетворить ходатайство местных крестьян католиков о возвращении им означенного богослужительного здания, не получившего после состоявшегося в 1866 году закрытия до сих пор определенного назначения…“). Už gyventojų pinigus leista atlikti bažnyčios remontą. Ta proga, kad perlojiškiams parodyta didelė valdžios malonė, jiems perduotas generalgubernatoriaus sveikinimas, o perlojiškių akyse buvusios ašaros reiškė „tikrą nuoširdų gyventojų dėkingumą aukščiausiajai Vyriausybei už globėjišką rūpinimąsi jų dvasiškais poreikiais“ („искренюю сердечную признательность населения высшему Правительству за попечительную заботливось об их духовных нуждах“). Kartu su bažnyčia (akte nurodyti jos matmenys, altoriai, varpai ir kt.) priimtas kapinių sklypas – 52 x 34 sieksnių. Bažnyčios priėmimo akto originalą pasiėmė generalgubernatoriaus atstovas S. Beleckis. 
Generalgubernatorius K. Kšivickis 1906 m. kovo 8 d. pranešė vyskupui fon der Ropui, jog Perlojos bažnyčia perduota atitinkamiems asmenims, o dėl parapijos steigimo antrą kartą pranešta Rusijos vidaus reikalų ministrui.
Tiesa, pasakojama, kad perlojiškiai, matyt, nujausdami, jog jų viltys dėl bažnytėlės atidarymo išsipildys, melstis į uždarytą šventovę rinkdavosi jau anksčiau. Bene pirmą kartą iškilmingos pamaldos oficialiai uždarytoje bažnyčioje surengtos 1905 m. Kalėdų išvakarėse.  
Išlikusi senoji bažnyčia buvo gyvenamojo namo pavidalo, su fasado kampuose pristatytomis bokštelių formų varpinėmis. Pastarosios buvo be sienų, turėjo tik konstrukcinius griaučius. Bažnyčia apkalta skaldytomis pliauskomis. Trikampis jos frontonas buvo žemesnis už sienas, o stogas atrodė gana lėkštas. Sprendžiant iš išorinių proporcijų, viduje turėjo būti trys navos.
Perlojiškiams sugrąžinta bažnyčia iš karto sukėlė susirūpinimą Nedzingės klebonui Kazimierui Steberiakui (pastarasis kilęs iš Kėdainių raj. Šėtos parapijos). Jau 1906 m. kovo 12 d. jis kreipėsi į Vilniaus vyskupą: sužinojęs, kad grąžinta Perlojos bažnyčia bus Nedzingės filija. Tokiu atveju Nedzingės klebonas filijos kunigui turės mokėti piniginę pašalpą. Tačiau Nedzingės klebonas iš vyriausybės jokios algos negavo ir, vykdant bažnyčios fundatoriaus Vincento Žilinsko testamentą, gyveno iš Nedzingės dvarininko Žilinsko skiriamų pinigų. Tad ar bus galima Nedzingės bažnyčios statytojo lėšų dalį skirti filijos kunigui? O jeigu Žilinsko dvaras bus parduotas, tai ir Nedzingės klebonas neteks paramos! Be to, už gaunamą paramą klebonas privalėjo per metus atlaikyti kelerias mišias už Žilinskų giminę. Jeigu vyriausybė nemoka algos Nedzingės klebonui, tai Perlojos bažnyčią gal reikėtų padaryti parapine su klebonui vyriausybės mokama alga?! 

Pirmieji kunigai atkurtoje bažnyčioje. Juozas Čaplikas
Kas buvo pirmasis atsikūrusios bažnyčios kunigas? Atrodo, kad iš pradžių trumpai, kelis mėnesius, Perlojoje dirbo Adolfas Narkevičius. Jis, kaip Perlojos kunigas, rašęs Vilniaus vyskupui 1906 m. balandžio 21 d. ir gavęs leidimą iškilmingai švęsti: 1) šv. Stanislovo dieną gegužės 8 d., kaip buvę ir prieš 1863 metus (tiksliau – iki 1866 m.; XX a. antrojoje pusėje tą Stanislovą Vatikanas išbraukė iš katalikų šventųjų sąrašo); 2) šv. Baltramiejų rugpjūčio 24 d.; 3) švč. Mergelės Marijos gimimą rugsėjo 8 d.; 4) šv. Kryžiaus išaukštinimą rugsėjo 14 d.; 5) kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį, išstatant švč. Sakramentą.
Nuo 1906 m. liepos 28 d. į Perloją paskirtas kunigas Juozas Čaplikas. Rugsėjo 1 dieną susirinkę perlojiškiai nutarė skirti kunigui savo žemės.
1866 metais bažnyčią uždarius, per 40 metų nebeliko kitų parapijos statinių – klebonijos ir ūkinių pastatų. Bažnyčią atidarius, perlojiškiai iš karto ėmėsi būsto kunigui – klebonijos – statybos. 1906 m. rugsėjo 18 d. J. Čaplikas kreipėsi į vyskupą leisti nebaigtą klebonijos pastatą perkelti į kitą vietą, nes ten, kur jis statomas, vieta per žema – bus drėgna, be to, prie kelio; dėl klebonijos perkėlimo Čaplikas vyskupui ir telegramą siuntęs; rugsėjo 20 d. Čaplikas prašė konsistorijos kuo greičiau jam grąžinti ir išsiųsti bažnyčios knygas.
Merkinės dekanas 1906 m. spalio 30 d. vyskupijos valdybai pranešė, kad, vykdydama vyskupijos nurodymą, komisija (jos nariai – dekanas Tomas Kakarieka ir Valkininkų klebonas Aleksas Racevičius) spalio 19 ir 20 d.d. buvo Perlojoje ir padarė išvadą, kad klebonija iš tikrųjų statoma netinkamoje vietoje: prie kelio ir aikštės, arčiau nėra erdvės kitiems pastatams, vieta nesaugi priešgaisriniu požiūriu. Parapijiečiai neprieštaravo klebonijos perkėlimui. Panašią pritariančią išvadą padarė ir Punios klebonas Račkauskas. Tačiau galutinėje išvadoje dekanas Kakarieka rašė, kad parapijiečiai tik „įsiteikdami savo klebonui“, be mažiausio noro sutiko perkelti statomą kleboniją; jie bevelytų perkelti vieno iš savo kaimynų trobesius, paimdami jo daržą ir taip padidindami klebonijos sodybą. Dabar perkėlus kleboniją, ji netektų daržo, o Perlojoje daržas būtinas! Nesuprantama, kaip galima daržą padidinti, užėmus jį pastatais ir pan. Be to, klebonija bus labai toli nuo kelio, fasadu į kapines, pro langus matysis tik kryžiai. Žiemą per pūgą iki klebonijos bus sunku prieiti, o kai dėl gaisro, tai pavojus vienodas… Tačiau klebonija vis tik buvo perkelta į kitą vietą.       
Dar vienas 1906 m. pabaigos dokumentas apie atsikūrusią Perlojos bažnyčią yra jos aprašas be tikslesnės datos – kun. J. Čapliko atsakymas į specialią anketą. Anot anketos, kada statyta Šv. Stanislovo bažnyčia, nežinoma, nes inventoriai nerasti (vėliau, 1911 m. dokumente, bažnyčia vadinama Apaštalo šv. Baltramiejaus vardu). Bažnyčios dydis: nuo pagrindinių durų iki presbiterijos – 20 aršinų ir nuo presbiterijos iki sienos – dar 5 aršinai; plotis 10 aršinų. Vargonų nebuvo, grota fisharmonija. Jokių brangenybių – paveikslų ir kt. – bažnyčioje nebuvo. Bažnyčia aptverta medine tvora. Pagal 1905 m. surašymą buvo 2750 abiejų lyčių parapijiečių. Kunigas iš valstybės iždo nieko negavo. Jokių procentų nuo bažnyčios turto taipogi nebuvo. Bažnyčioje viena kalba – lietuvių. Giedojimai, kurie gali būti atliekami ne lotyniškai, vyko lietuviškai. Kryžiaus kelio bažnyčioje nebūdavo, nes nebuvo stacijų; procesijos eitos tik aplink bažnyčią. Liaudies ir cerkvinių mokyklų parapijoje nebuvo. Tvarkyti bažnyčią parapijiečiai klebonui noriai padėjo. Ypatingų ydų parapijoje nebuvo, nors pasitaikydavo vagysčių, girtuokliavimo, ištvirkavimo. Kieno filija buvo bažnyčia, anketoje nepažymėta: pagal tradiciją Perlojos bažnyčia tebesiskaitė esanti Daugų filija.
Juozas Čaplikas gimė 1876 m. sausio 20 d. Varėnos raj. Samūniškių kaime, o apie 1883 m. su tėvais persikėlė į Ryliškius (Alytaus raj.). Mokėsi pas kaimo daraktorių, paskui liaudies mokykloje Merkinėje; 1893 m. baigė  Suvalkų gimnazijos 4 klases. Į Vilniaus kunigų seminariją įstojo 1895 m. ir baigė 1899 m. Vikaravo Žiežmariuose, Valkininkuose, Yvijoje (Baltarusija, į rytus nuo Lydos), 5 mėnesius gydėsi Kryme, Jaltoje. Nuo 1903 m. rugsėjo 10 d. klebonavo Sidroje (Sokulkos apskr., Lenkija). Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatorius 1905 m. gruodžio 19 d. rašė Vilniaus vyskupui E. Ropui, kad gavęs tikslių žinių apie tai, jog Čapliko veikla neatitinka jo ganytojiškų ir politinių pareigų, kas gali sukelti atvirą stačiatikių ir katalikų susidūrimą, todėl prašė vyskupo perkelti Čapliką į grynai katalikišką parapiją. Generalgubernatorius apie tai vyskupui dar kartą priminė 1906 m. sausio 18 d. raštu. Nuo 1906-07-28 J. Čapliką paskyrus į Perloją, Nedzingės parapijos klebonas įpareigotas iš sakyklos pranešti, kad kai kurios vietovės iš Nedzingės parapijos pereis prie Perlojos. Iš Perlojos J. Čaplikas atleistas 1910 m. liepos mėn. Apie mėnesį pasigydęs Liepojoje, paskirtas į Darsūniškį. Vėliau dirbo Videniškiuose (Molėtų raj.). 1915-1917 m. gyveno Rusijoje. Grįžęs pastatydino koplyčią Ryliškiuose. Bendravo su Vincu Krėve-Mickevičiumi, talkino šiam renkant lietuvių tautosaką. Nuo 1920 m. – Dusmenų klebonas. Kaip rašė Vilniaus vyskupijai 1921 m. Merkinės dekanas Vl. Mironas, ten žmonės Čapliką greitai labai pamilo. 1929 m. pradėjo dirbti Kazokiškėse (dabar Elektrėnų savivaldybė), kur vyskupo įsakymu bažnyčioje įvedė lietuvių kalbą. Kazokiškėse Čaplikas išbuvo ligi 1944 m. 1950 metais suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. Grįžo 1955 m., mirė 1961 05 28 Akmenyje.

„Tarkiečių dz. dainų“ titulinis lapas

1899 m. JAV, Šenandore, išėjo J. Čapliko surinktų 102 dainų rinkinys „Trakiečių dzūkų dainos, užrašytos J. Šimtakojo Merkinės parapijoje“. J. Šimtakojo-J. Čapliko surinktas liaudies dainas savo darbuose vėliau citavo J. Basanavičius: pvz., studijoje „Ką lietuvių dainos žino iš Lietuvos ir kitų kraštų geografijos bei etnografijos“ – 8 kartus, „Vilnius lietuvių dainose“ – 2 kartus. Dar jaunystėje Gudakiemyje Čaplikas suorganizavo lietuviškų knygų gabenimo stotį. Kunigaudamas Perlojoje surengė daraktorkų kursus; tos moterys paskui mokė vaikus kaimuose. Panašiai Čaplikas elgėsi ir Darsūniškyje.

Nenoras priklausyti Perlojos parapijai

Besikurianti Perlojos parapija tuoj pat susidūrė su kai kurių kaimų gyventojų nenoru jai priklausyti. Antai 1906 m. rugpjūčio 27 d. kolektyvinį prašymą Vilniaus vyskupui parašė Vartavalakio gyventojai, Nedzingės parapijai priklausę valstiečiai (16 žmonių). Jų prašyme aiškinta, kad įsteigus Perlojos parapiją jie, net neatsiklausus, buvo atskirti nuo Nedzingės parapijos (Perlojos parapija – pavadinimas sąlyginis, ne net 1911 ir 1915 metais kun. I. Šopara save vadino ne klebonu, o filialistu; Rusijos iždas Perlojos bažnyčios nerėmė). Vartavalakio žmonės nenorėjo skirtis nuo Nedzingės, nes gyveno šalia Kamisarkos kaimo, kuris priklausė Nedzingės parapijai. Abiejų kaimų ir laukai kartu, tad kai bažnyčiose bus parapijų šventės, tai vieni švęs, o kiti dirbs; nedirbantys nuganys kito kaimo pasėlius, o šio kaimo žmonės negalės melstis, nes turės saugoti savo nuosavybę… Nuo Vartavalakio iki Nedzingės vos 2 varstai, o iki Perlojos 5. Be to, Nedzingėje jų valsčiaus valdyba, liaudies mokykla, kurioje mokėsi jų vaikai, paštas. Jeigu Vartavalakio negalima palikti prie Nedzingės, tai prie Perlojos turėtų būti priskirta ir Kamisarka; priešingu atveju gali pašlyti abiejų kaimų santykiai, gali kilti ginčų ir pagesti religiniai reikalai, ypač tarp jaunosios kartos. Dėl Vartavalakio kaimo prašymo vyskupija pavedė Merkinės dekanui nuvykti į vietą ir su Nedzingės klebonu bei Perlojos filialistu išsiaiškinti, kiek  pagrįstas kaimiečių prašymas, ir savo išvadą pateikti vyskupijai.
1906 m. rugpjūčio 2 d. Nedzingės klebonas K. Steberiakas parašė Vilniaus vyskupui, kad Tolkūnų akalica dar 1848 metais priklausė Perlojos filijai, tačiau įsteigus Nedzingės parapiją priskirta jai. Akalicoje 1906 metais buvo 6 kiemai. J. Čaplikas rašte be datos rašė, kad Tolkūnuose tik vieno Vinco Bledos, gyvenančio kitoje kelio pusėje, šeima turėtų priklausyti Perlojos parapijai, nes Perlojoje palaidoti ir Bledos protėviai. Kiti gi Tolkūnų akalicos gyventojai yra šlėktos, šneka lenkiškai, tad tepriklauso Nedzingei, nes dėl jų Perlojoje reikėtų įvesti lenkiškas pamaldas (Nedzingėje jos buvo). Vyskupija pritarė J. Čaplikui.

Būta ir kitokių sutrikimų Perlojos parapijos kelyje

J. Čaplikas 1906 m. lapkričio 8 d. rašė vyskupui: Lavysabalio bei Lavyso viensėdžiai ir Ūlos upės dešinėje pusėje esantys Trakiškių, Žiūrų, Mančiagirės kaimai atskirti nuo Marcinkonių filijinės bažnyčios ir priskirti Perlojai taip, kaip prieš 60 metų (gal 40 metų? – V. Č.) buvo priskirti Marcinkonims. Tačiau apie tai, kad šie kaimai grąžinti Perlojai, nepranešta Marcinkonių filialistui, kuris tuos kaimus laiko savais, o tai gali sukelti nesusipratimų. J. Čaplikas prašė nusiųsti į Marcinkonis atitinkamą popierių su išaiškinimu, kad Marcinkonims priklauso tik Ūlos kairiajame krante esanti Mančiagirės kaimo dalis. Žiūrai irgi padalinti į dvi dalis – Perlojai ir Marcinkonims, nes atkūrus Perlojos filiją jų gyventojai nebuvo įrašyti į sąrašus: vieni Perlojos nenorėjo, kiti paprasčiausiai praleisti, pametus sąrašų juodraščius (praleisti nebuvo, tik prirašyti prie Salovartės kaimo). Kai kas prie Perlojos nenorėjo šlietis todėl, kad nereikėtų prisidėti prie naujų pastatų, ypač naujos bažnyčios, statybos. Vyskupas 1906-11-16 liepė Merkinės dekanui vykti ir išsiaiškinti, ar Žiūrų gyventojai norėtų priklausyti Perlojos parapijai. Apie Ūlos paupio kaimų priskyrimą Perlojai vyskupas Marcinkonių kunigui pranešė 1906-11-20.
1906 m. gruodžio 14 d. Vilniaus vyskupui pasiskundė Kazimieravo gyventojai. Atseit, jų protėviai priklausė Varėnos filijos bažnyčiai, o atkūrus senąją Perlojos bažnyčią norima kazimieraviškius atiduoti jai. Bet iš 16 ūkininkų nė vienas Perlojos nenori: jiems Perloja labai nepatogi. Kazimieraviškių pievos yra už 10 varstų nuo kaimo (t. y. kitoje Merkio pusėje, vad. Senaprūdyje), į jas reikia eiti per Perloją, kur žmonės labai nemalonūs, grasina, ir kazimieraviškiai bijo vaikščioti per Perlojos kaimą. Be to, iki Varėnos trimis varstais arčiau, čia jų valsčiaus valdyba, paštas, jiems niekas negrasina, todėl jie nori likti Varėnos parapijoje.
Merkinės dekanas T. Kakarieka kartu su Nedzingės klebonu K. Steberiaku ir Perlojos filialistu J. Čapliku dėl Vartavalakio kaimo prašymo vyskupui parašė 1907 m. sausio 15 d. (jau buvo atspausdintas specialus blankas dekanų raštams vyskupui). Pasak trijų kunigų, Vartavalakis nuo Perlojos ne 5, o 4 varstai, iki Nedzingės ne 2, o 3 varstai; kelyje į Nedzingę yra du kalnai ir upelis, kurį išsiliejusį sunku pereiti, nes nėra tilto. Vartavalakio laukai ne visur susimaišę su Kamisarkos laukais, o tik vienas sklypas yra už Kamisarkos kaimo. Tad jei Kamisarka iki Perlojos bažnyčios uždarymo priklausė Perlojai, tai turėtų jai priklausyti ir dabar, nes tai reikalinga parapijų pusiausvyrai (!). Mat Vartavalakio gyventojai palikti juos prie Nedzingės dar kartą buvo prašę bene 1907 m. sausio pradžioje.
Dekanas T. Kakarieka 1907 m. sausio 15 d. parašė vyskupui ir dėl Žiūrų. Tenai dekanas buvo nuvykęs 1906 m. gruodžio 7 d. Tik ketvirtadalis kaimo gyventojų norėtų grįžti prie Perlojos, kuriai priklausė prieš 40 metų, kiti norėtų Marcinkonių, nors iki Perlojos tik 7 varstai, o iki Marcinkonių 9. Dekano nuomone, Žiūrus reikėtų priskirti Perlojai dėl šių priežasčių: 1) kad anksčiau priklausė Perlojai; 2) dviem varstais arčiau; 3) už 1/4 varsto esantys Trakiškiai priklausė Perlojos parapijai. Žiūrų likimas nebuvo tuoj pat išspręstas. Norėdamas, kad šis kaimas liktų Perlojos parapijoje, Čaplikas dėl to dar rašė vyskupui 1907 m. vasario 6 d. Tuo tarpu Tolkūnų gyventojas Vincas Bleda 1908 m. prašė jo šeimą grąžinti Nedzingės parapijai. Ištirti Bledos prašymą vyskupas įpareigojo Merkinės dekaną.
Į Vilniaus konsistoriją 1909 m. sausio 9 d. kreipėsi Kamisarkos viensėdžio valstietis Pranas Stankauskas. Jis priskirtas Perlojos parapijai, tačiau jos nenorėjo, nes visi jo šeimos nariai krikštyti Nedzingėje ir visada priklausė jos parapijai. Nedzingei priklausė ir Kamisarkos kaimas. Stankausko 9 žmonių šeimai bažnytines parapijos šventes buvo patogiau švęsti su visa Kamisarka, nes jų laukai susimaišę; Stankauską prie Perlojos prirašęs kaimynas Petras Marčinskas. Stankauskas net buvo iškviestas į Valkininkus pas Merkinės dekaną. Dekanas ir konsistorija manė, kad Stankausko motyvai pagrįsti. Dėl to konsistorija 1910 m. vasario 10 d. išsiuntė atitinkamą raštą vyskupijos valdytojui.
Nenorėjo Perlojos ir Salovartės gyventojai. Jie, 10 vyrų, 1909 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Vilniaus konsistoriją, kad kaimą atskirtų nuo Perlojos parapijos ir priskirtų prie Varėnos I. Tarp pasirašiusiųjų – Petras Taraila, Petras Baublys, Stepas ir Simas Smolskiai (Smolenskai), Pilypas ir Vincas Sčesnulevičiai… Prašymo pagrindas: Perlojos žmonės labai nesimpatingi, intrigantai, visai nepagrįstai kimba prie savo kunigo, kuris sąžiningai atlieka pareigas, o jo doras elgesys perlojiškiams nepatinka. Dar vienas motyvas: Salovartės laukai sueina su Moliadugnio kaimo laukais. Moliadugnis yra Varėnos parapijoje, tad kai Moliadugnis švenčia parapijos šventes, Salovartės gyventojai dirba, arba atvirkščiai.
Merkinės dekanas savo raporte vyskupui rašė, jog 1909 m. gruodžio 9 d. buvęs Salovartėje; sušaukęs visus namų savininkus (išvardinta 15 vyrų ir 1 moteris – Brigita Smolska = Smolenskienė ar Smolenskaitė). Varėnos norima todėl, kad gyvena šalia Varėnos parapijai priklausančio Moliadugnio, Varėnoje yra  jų valsčiaus valdyba, pristavas, teismo tardytojas, paštas, salovartiškiams tenka dažnai lankytis Varėnoje uždarbiaujant arba parduodant savo gaminius kariuomenei. Be to, Salovartė susipykusi su Perloja dėl ganyklų ir pievų, perlojiškiai net žadėjo primušti salovartiškius, kai šie pasirodys Perlojoje…  Tačiau dekanas manė, kad Salovartės gyventojų nuomonė nepamatuota, nes prieš 40 metų jie priklausė Perlojos parapijai, su ja turėjo bendras kapines ir besiribojančius laukus, kad atstumas iki Varėnos ir Perlojos vienodas – 4 varstai tuo pačiu plentu, kad Salovartė nepanoro priklausyti Perlojai tada, kai visų parapijiečių susirinkime buvo nutarta statyti naują bažnyčią ir jos statybai nuo kiekvieno žmogaus mokėti po 3 rublius. Vyskupijos rezoliucija įpareigojo Merkinės dekaną pranešti Salovartės gyventojams, kad jų pastangos liko be pasekmių.
Kadangi bažnyčią 1906 m. atidarius nebuvo nurodyta, kokios parapijos filija ji bus, J. Čaplikas 1909 m. gegužės 1 d. prašė Vilniaus vyskupijos valdytojo Perlojos bažnyčią padaryti Daugų filiją. Kartu jis priminė, kad perlojiškiai bažnyčiai skyrė 20 dešimtinių žemės ir už ją mokėjo mokesčius.
<b>Rūpesčiai dėl naujos bažnyčios statybos</b>
Negaudami leidimo veikti uždarytai senajai bažnyčiai, perlojiškiai beveik tuo pat metu iškėlė kitokį sumanymą – planą statyti naują bažnyčią ir įsteigti parapiją. Kada jie dėl to parašė pirmąjį prašymą, tiksliau nustatyti negalima. Perlojiškių maldavimai neva išgirsti 1903 metais, nes tų metų gegužės 20 d. Trakų ispravnikas gavo Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymą pareikalauti iš Nedzingės parapijos parapijiečių – perlojiškių – norimos statyti bažnyčios plano ir sąmatos. Planas ir sąmata ispravnikui buvo pateikti 1903 m. birželio 17 d.; sąmata – 4754 rb 25 kap. Vilniaus gubernijos Statybos skyrius bažnyčios planą ir jos statybos sąmatą patvirtino 1903 m. rugsėjo 23 d. Sąmatos dydis – 5065 rb 84 kap: ji padidėjusi po skyriaus jaunesniojo architekto Sonino patikrinimo. Be abejo, tai medinės bažnyčios sąmata. Perlojos miestelio 1903 m. schemoje šalia neveikiančios bažnyčios iš jos pietinės pusės netgi numatyta vieta naujai. Tačiau leidimas bažnyčiai statyti vilkintas.
Naują prašymą dėl bažnyčios statybos perlojiškiai įteikė 1905 m. birželio 11 d., generalgubernatoriui lankantis kariuomenės lageriuose Varėnoje. O Vilniaus vyskupo buvo prašoma leisti kol kas melstis senojoje bažnyčioje ir skirti kunigą lietuvį, kuris užsiimtų naujos bažnyčios statyba; kartu vyskupo prašyta tarpininkauti gubernatūroje. 
Perlojiškių vardu vyskupui ir toliau rašydavo kaimiečių įgaliotinis Petras Baublys (žinoma, ne visi raštai rašyti jo ranka).
Į Perloją 1905 m. liepos 17 d. buvo atvykęs generalgubernatoriaus įgaliotas valdininkas, kuris, apžiūrėjęs kapinėse stovėjusią senąją bažnyčią ir išklausinėjęs gyventojus, pripažino, kad kol bus pastatyta nauja bažnyčia, pamaldoms tinkama ir senoji. Pasak valdininko, bažnyčios atidarymo klausimas bus išspręstas ne vėliau kaip iki rugpjūčio pabaigos. Tačiau pažadas nebuvo įvykdytas.
Užsimoję statyti naują bažnyčią, nors jau veikė ir senoji, perlojiškiai ėmė rinkti pinigus. Lėšos bažnyčios statybai iš pradžių kauptos dviejose taupomosiose kasose (paštuose) – Merkinėje ir Varėnoje I. Norėdamas surinkti daugiau pinigų naujai bažnyčiai, J. Čaplikas paakino perlojiškius įsteigti krautuvėlę ir valgyklėlę. Tiesa, šis komercinis sumanymas kunigui vėliau atsirūgo.
J. Čaplikas 1907 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus konsistorijai nusiuntė 500 rublių, surinktų naujos bažnyčios statybai; 1908 m. kovo 8 d. nusiuntė dar 252 rb. Nors prašymas gubernatoriui leisti statyti bažnyčią jau buvo paduotas, tačiau reikėjo dokumento apie turimus pinigus. Tenkindama Čapliko prašymą, pažymą apie 752 rublius konsistorija išdavė 1909 03 24; pažyma apie pinigus buvo pateikta gubernatoriui.
Kokią bažnyčią – medinę ar mūrinę – statyti, Perlojos kaimo gyventojų susirinkimas sprendė 1908 m. vasario mėnesį – 3 ar 10 d. d.; kaip bebūtų, vasario 3 ir 10 pagal senąjį Julijaus kalendorių buvo sekmadieniai, t.y. žmonėms susirinkti patogios dienos. Susirinkimo protokole-nutarime pažymėta, kad perlojiškiai turi teisę statyti dviklasę (?) mūrinę arba medinę bažnyčią. Apsispręsta statyti mūrinę. Lėšoms rinkti išrinktas 11-kos įgaliotų asmenų komitetas. Tačiau 1908 m. rugsėjo 1 d. pranešime konsistorijai kun. Čaplikas prašė patvirtinti dar medinės bažnyčios statybos komitetą; statybos sąmata – 5065 rb 84 kap, t. y. pagal gubernatoriaus pareigas ėjusio pareigūno 1903-09-23 patvirtintus dokumentus. Tačiau konsistorija neturėjo įrodymų apie tai, kas, kada ir kokiu pagrindu leido Perlojoje statyti bažnyčią. Susilaukta ir kitokių biurokratinių priekabių. J. Čaplikas įpareigotas išrinkti naują bažnyčios statybos komitetą iš patikimų asmenų, nurodyti jų pareigas ir tuomet su savo bei rinkėjų ir išrinktųjų komiteto narių parašais pateikti konsistorijai tvirtinti. Galbūt nuomonių skirtumas tarp kunigo ir kaimiečių dėl būsimosios bažnyčios buvo 1909 metų skundų prieš J. Čapliką priežastis?
Merkinės dekanas T. Kakarieka ir J. Čaplikas 1908 m. rugsėjo 26 d. pranešė vyskupijos valdytojui, kad apžiūrėję vietoje jie nusprendė, jog geriausia vieta naujai Perlojos bažnyčiai būtų greta senosios, iš dešinės (pietinės) pusės.
T. Kakarieka 1909 m. balandžio 30 d. raporte vyskupijos valdytojui pažymėjo, kad Perlojos naujos bažnyčios planas ne be trūkumų. Praėjusį rudenį be leidimo ir plano buvo padėti pamatai siaurai, ne ką didesnei už senąją, bažnyčiai. Norėta, kad nauja bažnyčia būtų panaši į Daugų bažnyčią. Žiemą, darant naują planą, numatyta bažnyčią praplėsti, statinį apjuosus dviem koplyčiomis, zakristija, sandėliu ir presbiterija; bažnyčia padidėtų, tačiau ji būtų tamsi ir panėšėtų į Beniakainių bažnyčią. Atseit, J. Čaplikui rūpėjo kuo greičiau pastatyti naują bažnyčią, nors ir senoji dar galėjo tarnauti 15-20 metų. Perkeldamas kleboniją ir atlikdamas kitus reikalus, Čaplikas parapijos pinigų neišeikvojo.
Naujos mūrinės bažnyčios planą ir statybos sąmatą Vilniaus gubernijos Statybos skyrius patvirtino 1909 m. gegužės 21 d. Bažnyčios projektą parengė inžinierius technikas Marijanas Beras, planą – buvęs miškų konduktorius (jaunesnysis technikas) M. Šliarskis. Vieta naująjai bažnyčiai numatyta šalia senosios iš dešinės (pietinės) pusės, ten pat, kur po dviejų dešimtmečių pastatyta V. Michnevičiaus suprojektuota ir dabar tebestovinti bažnyčia. (M. Beras gyveno Gardino gubernijos Sidros parapijos Makovlianų dvare, dabartinėje Lenkijoje, kur J. Čaplikas neseniai buvo kunigavęs ir tikriausiai tenai su inžinieriumi susipažinęs.) Birželio 12 d. perlojiškiai išsirinko naują bažnyčios statybos komitetą. Jį sudarė: kun. J. Čaplikas – komiteto pirmininkas, vicepirmininkas Kazimieras Bleda, kasininkas Juozas Ciūnys; kiti 17 žmonių išrinkti komiteto nariais. 
Vilniaus gubernatorius Liubimovas, 1909 m. birželio 15 d. atsakydamas Vilniaus vyskupijos valdytojui į jo balandžio 16 d. raštą, pranešė, kad gubernijos Statybos skyriui išnagrinėjus naujos Perlojos bažnyčios statybos sąmatą matyti, jog būtų 12767 rb 94 kap išlaidų, kai tuo tarpu projektuojamam statiniui tuo metu turėta tik 3717 rb grynųjų pinigų. Todėl gubernatorius, vadovaudamasis Vidaus reikalų ministerijos išaiškinimu, negalėjo duoti leidimo bažnyčiai statyti tol, kol prašytojai nepateiks įrodymų, kad jie turi ne mažiau kaip pusę reikalingos sumos, ir dokumentais neįrodys, kad garantuoja lėšų gavimą kitoms išlaidoms padengti. Sąmatą ir bažnyčios planą grąžino. Kun. Čapliko įgaliotas, bažnyčios statybos sąmatą iš vyskupijos atsiėmė perlojiškis Petras Sčesnulevičius.
Vyskupijos valdyba 1909 m. rugsėjo 28 d. pranešė gubernatoriui, kad atsakydama į jo birželio 15 d. raštą, siunčia Perlojos bažnyčios planą, sąmatą ir dvi taupomąsias knygeles – 2681 rb 25 kap ir 2959 rb 90 kap sumai bei Vilniaus konsistorijos pažymą apie 752 rb, t. y. dokumentus iš viso 6393 rb 15 kap sumai, ir prašė neatidėlioti sprendimo dėl bažnyčios statybos. Grąžindamas vyskupijos valdytojui Valstybinės taupomosios kasos knygeles, Vilniaus gubernatorius 1910 m sausio 11 d. pranešė, kad negali duoti leidimo naujos bažnyčios Perlojoje statybai. Gubernatoriaus atsisakymas duoti tokį leidimą esąs išdėstytas jo 1910 m. sausio 2 d. rašte; deja, to rašto nepavyko aptikti.
Ir J. Čapliko 1909 m. liepos 27 d. rašte konsistorijai jau kalbėta apie mūrinę bažnyčią; jos sąmata – 12767 rb 94 kap. J. Čaplikas spalio 6 d. kreipėsi į vyskupijos valdytoją prašydamas padėti, kad konsistorija paskubėtų patvirtinti bažnyčios statybos komitetą. Konsistorija jį patvirtino spalio 14 d. Kartu nutarta bažnyčios statybos komitetui pasiųsti tris knygas: dvi aukoms registruoti bei vieną pajamų ir išlaidų knygą, už jas iš parapijos administratoriaus išreikalaujant 3 rb 60 kap.
1910 m. sausio 28 d. J. Čaplikas konsistorijai pervedė 2048 rb bažnyčios statybai iš parapijiečių surinktų pinigų. Saugoti konsistorijai kovo 3 d. jis nusiuntė dar 450 rb, prašydamas, kad pinigai – šie ir ankstesni – būtų padėti į banką procentams priaugti, nes bažnyčios statyba prasidės dar negreit. Konsistorija pinigus padėjo į Vilniaus privatų komercinį banką (sąskaita Nr. 1175).
Merkinės taupomojoje kasoje (knygelė Nr. 1021) 1910 d. kovo 10 d. buvo 2681 rb 25 kap. Tie pinigai taipogi buvo pervesti konsistorijos globon. Prie buvusios sumos jau buvo priaugę ir šiek tiek procentų.
Iš 1910 m. liepos 6 d. J. Čapliko pranešimo konsistorijai matyti, kad visus bažnyčios reikalus jis turįs perduoti kun. Ignui Šoparai. Tad Čaplikas paprašė konsistorijos kvito dėl 450 rb, kurį galėtų parodyti Šoparai. Pageidaujamas kvitas išsiųstas tik rugpjūčio 14 d.
Bažnyčią ir jos turtą I. Šoprai J. Čaplikas perdavė 1910 m. liepos 30 d. Perdavimo akte pažymėta, kad Čaplikas Šoparai perdavė sąsiuvinėlį apie surinktas aukas naujos bažnyčios statybai – 4148 rb 53 kap ir kad iš jų išleista 1924 rb 20 kap; sąskaitoję likę 2224 rb 33 kap. Konsistorijos patvirtintoje knygoje įrašyta 1413 rb 74 kap aukų; iš jų 251 rb 64 kap išleista, o 1162 rb 10 kap likę. Tad iš viso sąskaitoje naujai bažnyčiai statyti likę 3386 rb 43 kap. Šoparai perduoti konsistorijos kvitai apie Čapliko piniginius įnašus. Be to, Šopara iš Čapliko gavęs 136 rb 43 kap grynų pinigų.
Surinktų pinigų konsistorijai vėliau nusiųsdavo ir kun. I. Šopara. Pvz., 1911 m. gruodžio 18 d. padėti į einamąją sąskaitą banke, per metus priaugant 5,5 %, konsistorijai jis nusiuntė 1000 rb tais metais surinktų pinigų; 1912 m. vasario 14 d. nusiuntė dar 1356 rb.
I. Šopara 1911 m. sausio 5 d. prašė konsistorijos duoti jam lengvatinius pažymėjimus pervežti dešimčiai vagonų plytų bažnyčios statybai nuo Šiaurės vakarų geležinkelių Vilniaus stoties iki Varėnos stoties. Konsistorijai tarpininkavus, Šiaurės vakarų geležinkelių valdybos komercinė tarnyba 1911 m. sausio 22 d. konsistorijai pranešė, kad nėra kliūčių suteikti lengvatinį tarifą plytoms pervežti, tačiau tik su sąlyga, kad išsiuntimo stotyje (Vilniuje) būtų pateiktos pažymos dėl lengvatos kiekvienam vagonui. Plytoms ir kitoms medžiagoms sunaudota dalis turėtų grynųjų pinigų.
Pasak I. Šoparos 1913 m. kovo 1 d. pranešimo konsistorijai, tuo metu turėta 6950 rb bažnyčios lėšų, neskaitant procentų, arba daugiau kaip pusė iš 12767 rb 94 kap sąmatos. Be to, paruošta 3 vagonai plytų, 4 duobės kalkių, suvežti visi reikalingi akmenys; buvo ir bažnyčios pamatai. Visa tai įvertinta 6 tūkt. rublių. Medžagų vertė ir gryni pinigai viršijo sąmatos sumą. Todėl Šopara prašė konsistorijos pasirūpinti, kad gubernatorius leistų bažnyčią statyti.
Konsistorija į gubernatorių kreipėsi 1913 m. balandžio 5 d. Tačiau gubernatorius pareikalavo dokumentų, įrodančių, kad tikrai turima tiek pinigų, kiek nurodoma raštuose. Vėliau, gegužės 25 d., gubernatūra, grąžindama konsistorijai Vilniaus privataus komercinio banko knygelę ir kitus dokumentus, priminė, kad pagal Vidaus reikalų ministerijos išaiškinimą sumos, skiriamos katalikų bažnyčių statyboms, turi būti įnešamos į vieną iš valstybinių kredito įstaigų; be to, pareikalauta atitinkamu būdu patvirtinto akto apie turimas bažnyčios statybai medžiagas. Inžinieriaus techniko Marijano Bero dar 1909 metais parengtą ir tais pat metais patvirtintą aktą I. Šopara konsistorijai pateikė su 1914 m. sausio 20 d. raštu.         
Vilniaus vyskupijos valdytojas 1914 m. balandžio 19 d. pasiūlė konsistorijai Perlojos bažnyčios statybai surinktus pinigus nedelsiant padėti saugoti į Valstybinio banko Vilniaus skyrių ir kvitą persiųsti Vilniaus gubernatoriui kaip priedą prie prašymo leisti statyti bažnyčią. Tačiau Valstybiniame banke procentai pinigams neaugo, tad pinigams perkelti į banką reikėjo bažnyčios statybos komiteto sutikimo, kad paskui nebūtų kokio nesusipratimo. Bažnyčios komiteto 1914 04 20 aktą apie sutikimą, kad pinigai su priaugusiais 6 % iš Vilniaus privataus komercinio banko būtų perkelti į Valstybinį banką, I. Šopara konsistorijai pateikė su 1914 m. balandžio 22 d. raportu. Po kitų biurokratinių formalumų pinigai į Valstybinį banką buvo pervesti; apie tai pranešta gubernatūrai.
Ir pagaliau! Pagaliau Vilniaus gubernatorius 1914 m. spalio 19 d. raštu pranešė Vilniaus vyskupijos valdytojui K. Michalkevičiui, kad Vidaus reikalų ministerija leido Perlojos parapijiečiams statyti naują mūrinę bažnyčią vietoj senosios medinės. Štai citata iš gubernatoriaus 1914 10 19 rašto:
„Уведомляю Ваше Высокопреподобие, что Министерством Внутренних Дел разрешено прихожанам Прелайского, Трокского уезда, костела построить в дер. Прелаях новый каменный костел взамен пришедшего в ветхость деревянного, на имеющиеся на сей предмет средства, согласно возвращаемым при сем плану и смете“ („Pranešu Jums, Garbusis Aukštasis Dvasiškasis Tėve, jog Vidaus reikalų ministerija leido Trakų apskrities Perlojos bažnyčios parapijiečiams pastatyti Perlojos kaime naują mūrinę bažnyčią vietoj pasenusios medinės už turimas tam reikalui lėšas, pagal grąžinamus planą ir sąmatą“).
Vyskupijos valdytojo apaštališkasis protonotaras (vyresnysis notaras) 1914 m. spalio 25 d. apie gautą gubernatoriaus pranešimą parašė Vilniaus konsistorijai. Ši spalio 31 d. raštu tą gerą žinią pranešė perlojiškiams. Tačiau turėkime galvoje, kad Europoje jau vyko Pirmasis pasaulinis karas, kuriame dalyvavo ir Rusijos imperija!..
Kun. I. Šopara 1914 m. lapkričio 20 d. paprašė konsistorijos padėti gauti iš Valstybinio banko bent pusę jame laikytų pinigų, kad būtų galima tuoj pat pradėti statyti bažnyčią. Bažnyčios statybos komitetas išrašė konsistorijai 1914 12 12 įgaliojimą paimti iš banko 4409 rb 85 kap. Įgaliojimą pasirašė кунигас И. Шопара (rusiškai rašytuose dokumentuose jis daug kur šitaip pasirašęs!), kasininkas Juozas Ciūnys, komiteto nariai Andrius Sčesnulevičius, Jonas Baublys, Jonas Stoškus, Jonas Sinkevičius ir Juozas Milinavičius. Paskui perlojiškiai susigriebė: I. Šopara 1915 m. sausio 24 d. konsistorijai parašė, kad, esant nepalankioms ir pavojingoms aplinkybėms, pinigų iš banko nevertėtų imti. Kol raštas iš Perlojos ėjo, konsistorija sausio 26 d. pinigus – 3000 rb – paimti iš banko pavedė konsistorijos pajamų ir išlaidų tvarkytojui Levui Rukovičiui. Ar jis pinigus iš banko paėmė, ar ne, nežinome; jokių kitų dokumentų apie pinigus archyvuose nėra.
Karas sujaukė visus naujos bažnyčios statybos Perlojoje reikalus. Žlugo ne tik žmonių suaukoti pinigai, bet netekta ir žymios dalies statybinės medžiagos.

Nepagrįsti pedrlojiškių skundai

Pasirodo, anksčiau minėtas Salovartės gyventojų priekaištas perlojiškiams, kad šie nepagrįstai kibo prie kun. J. Čapliko, ne iš piršto laužtas. Jau 1907 m. vasario 1 d. vyskupui skundėsi Simonas Lukšys: esą, Čaplikas apsigyvenęs jo name ir žadėjęs už metus mokėti 80 rub, tačiau nemokėjo; be to, išardęs 32 rub vertės koklinę krosnį ir pertvarą, įrengęs name pirtį ir kt. Užsimokėti kunigas galėtų, nes jis išsinuomojo kitą namą, kuriame įrengė krautuvę ir pasodino dvi mergeles. S. Lukšys reikalavo, kad kunigas sumokėtų 80 rub už namo nuomą, 42 rub už išardytas krosnį ir pertvarą, panaikintų pirtį. J. Čaplikas vyskupui paaiškino, kad namas tikrai išnuomotas, bet ne jo, o parapijiečių, name nebuvo jokios pirties, o tik geležinė krosnelė virtuvėje ir t. t. J. Čapliko 1907 02 15 atsakymą vyskupui paliudijo Augustinas Ankštutis, Juozas Milinavičius, Jonas Jonytis, Adomas Pekarskas, Mykolas Gudaitis, Andriejus Pekarskas, Steponas Važgys ir Kristupas Milinavičius. Prieš S. Lukšio šmeižtą pasirašę tik aštuoniese, nors galėtų pateikti ir tūkstantį parašų… Tačiau Perlojos valstiečių atstovai, minėtasis K. Milinavičius ir Petras Stoškus, 1909 m. sausio 8 d. kreipėsi į vyskupijos valdytoją, kad jiems paskirtų kitą kleboną, nes Čaplikas apie statybas nenusimano ir naujos bažnyčios pastatydinti nesugebės. Perlojiškiai J. Čaplikui jau yra sudėję 1700 rb pinigų ir medžiagų už 2000 rb ir tai gali pradingti; Čaplikas jau yra padėjęs naujos bažnyčios pamatus, tačiau be reikiamo valdžios leidimo ir plano, todėl kunigui gal dar reikės atsakyti už įstatymų pažeidimą.
J. Čapliku vyskupijos valdytojui perlojiškiai kolektyviai vėl skundėsi 1909 m. vasario 20 d.; lenkiškai rašytą skundą pasirašė neva 20 žmonių. Pasak skundikų, Čaplikas jau iš pirmų Perlojoje dienų apsunkino parapijiečius. Kunigo „nuodėmes“ skundo autoriai išsdėstę 11-koje punktų: atseit, kunigas nevedė bažnyčios statybai gaunamų lėšų pajamų ir išlaidų knygos; jis savavališkai išleido 1700 rb klebonijos perkėlimui; išlaikė merginas, kurios jam tarnavo kaip šnipės, ir per jas kunigas net skelbė savo dekretus parapijiečiams; atidarė krautuvę, į kurią pasodino vieną savo merginų ir prigrasino parapijiečiams pirkti toje krutuvėje, nes kitaip neteiks jokių religinių paslaugų, nors kitur prekių buvo galima nusipirkti pigiau; naują krautuvę norėjęs pastatyti iš bažnyčiai skirtos medžiagos; siuntė pas žmones savo merginas su kažkokiu popieriumi ir reikalavo jį pasirašyti, o nepasirašiusiems – grasinimai ir prakeiksmai; pinigų ir medžiagų kontrolei perlojiškių išrinktų 12-kos žmonių kunigas nepripažino, o padėjėjais pasirinko savo gimines ir atleido juos nuo  mokesčio bažnyčios statybai; nenorėjo statyti tokios bažnyčios, kokia yra Dauguose; nenorėjo su bažnytinėmis apeigomis laidoti perlojiškio Milinavičiaus žmonos ir kt. Todėl Merkinės dekanas T. Kakarieka ir Marcinkonių filialistas Alfonsas Petrulis, vykdydami vyskupijos 1909 m. vasario 26 d. įpareigojimą, kovo 16 d. atvyko į Perloją. Susirinko nemaža perlojiškių minia. Į klausimą, ar daugiau kas pritaria skundo autoriams, atsakyta neigiamai. Tardymui atrinkta 20 asmenų, kurie kartu su 20 skundo autorių ir 8-niais kun. Čapliko liudininkais apklausti klebonijoje. Iš skunde išvardintų asmenų 9 pareiškė, kad jų pavardės skunde atsiradusios be jų sutikimo ir žinios. Tariamų savo parašų atsisakė Juozas Matulevičius, Motiejus Beručka, Tomas Jaskonis, Juozas Meleša, Domininkas Jaskevičius, Antanas Kalanta, Vincas Lukšys, Stasys Ciūnys ir Antanas Stoškus. Paaiškėjo, kad 1700 rb išleista klebonijos ir kitų pastatų statybai, o ne perkėlimui; klebonija perkelta už paties Čapliko pinigus. Jokių moterų Čaplikas neišlaikė, o tik naudojosi parapijiečių paslaugomis mokyti vaikus ir tvarkyti bažnyčią. Krautuvėlę įsteigė ir iš savo medžiagos ją statė parapijiečiai, o Čaplikas tik ragino joje pirkti, žadėdamas visas pajamas atiduoti į kasą naujos bažnyčios statybai; jokios prievartos, kaip rašo skundikai, nebuvo. Valgyklėlė jau uždaryta, o jos pelnas – 15 rb – atiduotas į kasą. Jokios moterys kokių nors popierių pasirašinėti į namus nenešiojo. Čaplikas atsisakė dirbti su 12 asmenų iš skundikų tarpo, bet niekuo jiems negrasino. Kitas bažnyčios statybos komitetas išrinktas ne iš Čapliko giminaičių ir jie neatleisti nuo mokesčio bažnyčios naudai. Pamatai  bažnyčiai padėti ne žiemą, o baigti spalio 27 d. inžinieriaus architekto M. Bero. Bažnyčios planą pasirinko patys parapijiečiai, nors su tuo skundikai iš karto nesutiko; dabar jie šį punktą atsiėmė. Kaip paliudijo pats Milinavičius, kun. Čaplikas už mirusią jo žmoną atlaikė mišias ir velionę pašlakstė šventintu vandeniu. Tad skundikai ir šį punktą atsiėmė ir sutiko, kas Čaplikas būtų paliktas Perlojoje. Skundo tyrėjų išvada: beveik visi perlojiškiai buvo patenkinti J. Čapliko ganytojiška ir ūkine veikla ir norėjo, kad jis pasiliktų Perlojoje; prie tos nuomonės prisijungė ir visi skundikai. Todėl skundą reikia palikti be pasekmių, kaip ir J. Čapliko prašymą perkelti jį į kitą vietą, jei toks būtų.
1909 m. kovo 23 d. perlojiškiai jau lietuviškai rašė Vilniaus vyskupijos valdytojui, protestuodami prieš savo kaimynų neteisingą skundą. „Meldžiame visi parakvijonai nužemintai Jūsų Mylistos Šviesiausiojo Valdytojo, kad nebūtų permainos mūsų klebono. Mes visi esame užganėdinti ir kito nenorim“. Pasirašiusųjų pavardės užima beveik pusantro didelio puslapio – prašymą pasirašė beveik šimtas žmonių. Juozas Meleša, Bernardas Navickas ir Adomas Baublys 1909 m. gruodžio 7 d. kažkodėl dar kartą prašė vyskupijos valdytojo išbraukti jų pavardes iš besiskundusiųjų sąrašo; tą, kas parašyta jų vardu, atsiėmė, nes skundas buvo tik nesusipratimo vaisius, ir žadėjo tokių skundų daugiau nerašyti.
1910 m. vasario 21 d. Čaplikas prašė vyskupijos valdytojo atleisti jį iš pareigų ir leisti gydytis, nusiskundė, kad Perlojos bažnyčia nedavė beveik jokių pajamų. Vyskupija sutiko atleisti, kai seminariją baigs nauji kunigai ir bus kuo Čapliką pakeisti. Leisti jam 5 mėnesius pasigydyti Čaplikas vėl prašė kovo 13 d. Vyskupija sutiko leisti po velykinių išpažinčių. Dar kartą vyskupijai Čaplikas rašė balandžio 21 d. Sužinoję apie jo planus persikelti kitur, parapijiečiai birželio 23 d. kolektyviai kreipėsi į vyskupą palikti Čapliką Perlojoje, nes pradėta naujos bažnyčios statyba, paruošta plytų už 400 rub ir kalkių už 1500 rub, suvežta apie 50 kvadratinių (?) sieksnių akmenų, apie 500 rub kainavo naujos bažnyčios planas. Pasirašiusiųjų parašai taipogi užima daugiau kaip pusantro didelio puslapio. Iš Perlojos J. Čaplikas atleistas nuo 1910 m. liepos 12 d., tačiau naujasis klebonas I. Šopara atvyko tik liepos pabaigoje, todėl Čaplikas Liepojoje gydėsi trumpai – tik rugpjūčio mėnesį.    
Pasak J. Čapliką pakeitusio I. Šoparos 1918 m. gruodžio 10 d. rašto Vilniaus vyskupui, Čaplikas Perlojoje gražiai pasidarbavęs: pastatydinęs kleboniją, kluoną ir tvartus, ruošęs medžiagą naujai bažnyčiai, tačiau „susikirto su piktos valios žmonėmis ir, bijodamas papulti į rusų nagus, atsistatydino“. 

Igno Šoparos kunigavimas. Leonas Petkelis

Apie ketverius metus Perlojoje iškunigavusį Juozą Čapliką pakeitė Ignas Šopara.
Parapiją ir bažnyčios turtą I. Šopara iš J. Čapliko perėmė 1910 m. liepos 30 d. Vienas iš perdavimo ir priėmimo dokumentų yra rusiškai rašytas bažnyčios inventorinis aprašas.
Pasak aprašo, bažnyčia medinė ir aptverta medine tvora, iš lauko apkalta lentomis, iš vidaus išbaltinta kalkėmis, dengta gontais. Į bažnyčios vidų vedė trejos durys: vienos didelės iš fasado ir dvejos mažos iš šonų. Viduje trys altoriai: didysis – švč. Dievo Motinos, iš dešinės – šv. Baltramiejaus, iš kairės – šv. Stanislovo. Kairėje pusėje – sakykla, viduryje kabėjo kandeliabras su 14 žvakidžių. Stovėjo 4 konfesionalai (klausyklos), iš kurių vienas paimtas iš Nedzingės bažnyčios, bei katafalkas. Durys šalia šv. Stanislovo altoriaus vedė į zakristiją. Joje – komoda liturginiams reikmenims ir drabužiams laikyti. Toliau surašyta, kas dar buvo zakristijoje: du mišiolai – vienas didelis, įrištas raudonu viršeliu, kitas gedulingas; indai šventintam vandeniui ir t. t., trys lazdos šveicoriams, bažnytiniai rūbai: 9 arnotai – du raudoni, penki balti ir du gedulingi (violetinis ir žalias) ir kt., kapos. Išvardinti bažnyčioje buvę paveikslai: 14 Kristaus kančios kelio stočių, kiti – Jėzus Kristus, Paskutinė vakarienė, šv. Teklė ir šv. Sergijus, nors nutylėta, kokie paveikslai buvo altoriuose. Tarp kito bažnyčios inventoriaus – kai kurie kryžiai, 14 žibintų ir 7 vėliavos, atskirai – dirbiniai iš metalo: kryžiai, taurės, varpeliai. Didžiajame altoriuje buvo 6 pasidabruotos, o šoniniuose altoriuose – 6 švininės žvakidės. Du vidutinio dydžio varpai buvo bažnyčios bokšteliuose, o dar trys dideli – atskiroje medinėje varpinėje (pastaruosius 1914 m. rusų valdžia konfiskavo. – V. Č.). Metrikų knygos: 8 apie gimimų registravimą (1797-1866 m.), 5 priešsantuokinių apklausų knygos (1827-1866 m.), 3 santuokų registravimo knygos (1802-1866 m.), 5 mirimų registravimo knygos (1819-1866 m.). Aprašo pakrašty yra I. Šoparos prierašas, patvirtintas Perlojos bažnyčios antspaudu: „Kadangi 1-oji knyga apie mirusiuosius pasirodė priklausanti Nedzingės bažnyčiai, tai aš ją ten ir atidaviau“; rusiškai pasirašė „kunigas I. Šopara“. Toliau – parapijos gaunamų ir kitokių raštų knygos (1830-1861 m.); prierašas:
„Viena dingusi per karinį mūšį“. Suminėtos užvestos naujos etrikų, raštų ir t. t. knygos. Parapijos pastatai: gontais dengtas klebonijos namas, trys tvartai po vienu šiaudiniu stogu, medinis svirnas šiaudų stogu.
Antras dokumentas – akto apie Perlojos parapijos pinigų būklę ir turto perdavimą 1910-07-30 nuorašas. Bažnyčios ūkinis turtas padalintas taip: 2/3 gavo Čaplikas, 1/3 Šopara. Grūdų dalį  Čaplikas galėjo sunaudoti savo nuožiūra, tačiau šieną ir šiaudus iš 2/3 dalies turėjo sunaudoti vietoje, ir Čaplikui duotas atskiras tvartas gyvuliams per žiemą peršerti. Už 60 svarų dobilų Šopara sutiko užmokėti 15 rublių, jeigu tų dobilų nears. Už pasėtą lubiną Čaplikui sumokėta 19 pūdų (matyt, rugių). Perduodant bažnyčią ir jos turtą dalyvavo Merkinės dekanas Vl. Mironas. Turto perdavimo akto nuorašo tikrumą patvirtinusio kunigo, Merkinės klebono parašas neįskaitomas. Abu persiūti dokumentai – bažnyčios inventorinis aprašas ir turto perdavimo aktas – užantspauduoti Valkininkų parapinės bažnyčios lako antspaudu (mat dekanas buvo Valkininkų klebonas).
Kitą Perlojos bažnyčios aprašą филиалист кунигас И. Шопара padarė 1911 m. rugsėjo 2 d. Be kita ko jame rašoma, kad Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia nežinia kada pastatyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto. Dabar ji filijinė. Bažnyčia labai blogos būklės. Laidoti prie bažnyčios oficialaus leidimo nebuvo, tačiau laidota (parapijoje iš viso buvo 7 kapinės). Iš valstybės iždo bažnyčia negavo nė skatiko. Žemės bažnyčia visai neturi. Klebonija ir tvartas gyvuliams, svirnas nauji, kluonas irgi naujas, nors ūkiniai pastatai dengti šiaudais. „Yra gera pirtis, o ledainės nėra“. „Rožančių visais sekmadieniais ir per šventes gieda vietos parapijiečiai lietuviai, nes Perlojoje, garbė Dievui, nėra nė vieno endeko“ (t. y. lenko). Evangelija skaityta ir pamokslai sakyti tik lietuviškai. Anot Šoparos, kai iki 1863 metų (matyt, turimi galvoje 1866-ieji – bažnyčios uždarymo metai) pamaldos vykdavo liaudžiai nesuprantama lenkų kalba, parapijoje klestėjo vagystės, girtuokliavimas, ištvirkimas, melagingi liudijimai, plėšikavimai, murmėjimas prieš dvasiškuosius ganytojus, „o dabar, garbė Dievui, viskas išnyko, nes žmonės supranta, kas kalbama per pamokslus ir katechizaciją“.
Yra dar vienas su Perloja susijęs tų metų dokumentas – Šoparos 1915-05-01 pranešimas vyskupijai, kad dėl to, jog visa Perloja ir klebonija užimta „mūsų“ (t. y. rusų) kariuomenės, ir kad jis gegužės 7 d. bus teisme Vilniuje, todėl įprasta šv. Stanislovo šventė (atlaidai), remiantis nauju popiežiaus potvarkiu de translatione festorum (apie švenčių perkėlimą), iš gegužės 8 d. perkeliama į artimiausią sekmadienį (gegužės 2 d).
I. Šopara, žemaitis, gimęs 1864 m. balandžio 10 d. Martynaičių kaime, dabartiniame Kretingos rajone. Buvusio baudžiauninko vaikas. Mokėsi Palangos gimnazijoje, Peterburgo ir Vilniaus kunigų seminarijose. Įšventintas 1894 m. Dirbo vikaru Švenčionyse, paskui klebonu Kalviuose (Kaišiadorių raj.). Čia jis 1897 m. pirmas pradėjo lietuviškas pamaldas. Už tai greitai perkeltas į Drują Baltarusijoje, prie Dysnos ir Dauguvos santakos. Po metų – klebonas Graužiškėse (Baltarusija, Ašmenos raj.), tačiau dėl lietuvybės greitai ir iš čia iškeltas. Vilniaus vyskupas S. Zverovičius net pasakęs: „Jei Šopara dar mužikiškai kalbės su parapijiečiais, tai suspenduosiu“. Graužiškių parapijiečiai 1900 m. rugpjūčio 7 d. prašė vyskupo Šoparą palikti jiems, nes šis „buvo pavyzdingiausias kunigas, rūpinęsis jam patikėtų Dievo namų ir visos Jo parapijos gerove, tačiau atsirado žmonių, kuriems jis negalėjo įtikti ir dėl to imtas persekioti“. Toliau – Labanoras, Lyda, Yvija, Varenavas.  Pastarosios parapijos bažnyčiuoje Šopara įvedęs lietuviškas pamaldas ir giedojimus, o klebonijoje įsteigęs slaptą lietuvišką mokyklą. Varenave Šopara tęsė savo pirmtako Petro Čelkio tradiciją, kuri kirtosi su Rodūnios dekano Nikazijaus Gintauto-Dzevaltovskio linija. Lenkuojantys gyventojai ir Gintautas skundė Šoparą vyskupui E. Ropui. Šopara 1907 m. gegužės mėn. nublokštas net į Gelčiną (Balstogės dekanatas, dabar Lenkija, tarp Bebro ir Narevo upių; istorikas V. Merkys rašo, kad Šopara ten perkeltas 1907 m. rugsėjo 1 d.). Čia susirgo abiejų akių trachoma, ką patvirtino Balstogės gydytojo 1907 08 16 pažymėjimas. I. Šopara 1908 m. gruodžio 13 d. prašė vyskupijos perkelti jį kitur: mat Šelengovkos dvaras anksčiau klebonui kasmet mokėdavo po 200 rub, o dabar jam, kaip lietuviui, šių pinigų nemokėjo.  
Į Lietuvą I. Šoparai leista grįžti 1909 m. gruodžio mėn. Paskirtas klebonu į Ceikinius, bet čia išbuvo tik pusę metų. Pasak Rusijos Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių departamento 1910 m. kovo 26 d. rašto Vilniaus vyskupijos valdytojui, Ceikinių kleboną Vilniaus gubernatorius atleido nuo tikybos dėstymo trijose Švenčionių apskrities liaudies mokyklose, nes klebonas savo bute vaikus mokė ne tik tikybos, bet ir Rusijos istorijos, kurią dėstė tendencingai, aiškindamas, kad „motina“ reikėtų vadinti ne Rusiją, o Lietuvą ir t.t. Nuo 1910 m. liepos 12 (25) d. Šopara perkeltas į Perloją, tačiau dėl bažnyčios perdavimo naujam klebonui užtruko. Be to, įtūžusiai miniai primušus vietos dvarininką Golovnią, Šoparai pripaišytas nusikaltimas, neva jis paniekinęs stačiatikių tikėjimą. Rugpjūčio 20 d. (rugsėjo 2 d.) pasodintas į Lukiškes – įkalintas iki 5 tūkst. rublių užstato pateikimo. Pats Šopara tiek pinigų neturėjo. Juo susirūpino žinomi veikėjai kunigai Juozapas Kukta (būsimasis vyskupas) ir Alfonsas Petrulis (būsimasis Vasario 16-osios akto signataras), o didesniąją užstato dalį davė Perlojos parapijiečiai. Matyt, panaudoti naujos bažnyčios statybai turėti pinigai. Užstatą 1910 m. rugpjūčio 28 d. (rugsėjo 10 d.) įnešė Petras Ciūnys, Juozapo, dar garantavęs, kad kunigas nesislėps nuo teismo. Parengtinis tardymas I. Šoparos byloje baigtas 1910 m. rugsėjo 3 (16) d. Pirmą kartą bylą Vilniaus teismo rūmai svarstė 1911 m. spalio 29 d. (lapkričio 11 d.) ir kunigą išteisino. Golovnia turėjo 10 liudininkų, Šopara 20. Kadangi teismo sprendimas buvo priimtas tik vieno teisėjo balso persvara, prokuroras teismo sprendimą panaikino. I. Šopara 1912 m. balandžio 9 (22) d. vėl uždarytas į Lukiškes iki naujo 5 tūkst. rublių užstato. Pinigus, greičiausiai Merkinės dekanato kunigų sudėtus, balandžio 27 (gegužės 10) d. įnešė Nedzingės klebonas K. Steberiakas. Byla užsitęsė. Neatvykus kai kuriems liudininkams, atidėti teismo posėdžiai 1912 m. spalio mėn. ir 1914 m. birželio mėn. Antras bylos svarstymas pagaliau įvyko 1915 m. gegužės 7 (20) d. Kaltinamasis išteisintas „neįrodžius, kad jis įvykdė jam priskiriamus nusikaltimus“. Ir šį kartą prokuroras bandė teismo sprendimą apskųsti, nes neatvykęs liudininkas, 12-kos metų vaikas. Tačiau Rusijos Senatas 1915 m. spalio 15 (28) d. įsaku prokuroro skundą atmetė ir teismo sprendimas įsigaliojo, kai visa Lietuva jau buvo vokiečių okupuota.
Būta ir kitokių skundų prieš I. Šoparą. Antai viename 1902 m. vasario mėnesio dokumete rašoma, kad dar būdamas Švenčionių vikaru jis palaikęs intymius santykius su Ieva B. „Nusidėjęs“ su ja Vilniuje, kai ši gydėsi šv. Jokūbo ligoninėje, ir Graužiškėse…
I. Šopara mokė ir pratino perlojiškius poteriauti ir giedoti švaria lietuvių kalba, be lenkiškų svetimybių. Prie bažnyčios subūrė jaunimo chorą. Baigė įrengti klebonijos namą, pastatydino svirną, ledainę, špitolę apgyvendinti bažnyčios patarnautojams ar be globos likusiems ligotiems bei seniems parapijiečiams, užveisė sodą. 
Dirbti ir gyventi Perlojoje Šoparai kažkodėl ne itin patiko. Todėl 1918 m. gruodžio 10 d. prašė vyskupo J. Matulaičio perkelti „į geresnę parapiją“ neva dėl sveikatos silpnumo ir kur nereikėtų statyti naujos bažnyčios. I. Šopara 1919 m. birželio mėn. perkeltas į Dusmenis. Čia įvyko konfliktas su bažnytkaimį užėmusia lenkų kariuomene ir vietos lenkomanais. Kunigas kaltintas antilenkiška veikla. Pasak lenkų lauko žandarmerijos 1919 11 18 pranešimo Trakų starostai, lapkričio 16 d. Šopara iš sakyklos paskelbęs, kad žmonės gali vežti medžius iš valdiško miško… Pats Šopara 1920 m. rugsėjo 1 d. rašė Vilniaus vyskupui, kad Onuškio klebono ir lenkų legionų agentų sukurstyti Dusmenų parapijiečiai nenorėjo jo klausyti, šventadieniais visai mažai ateidavo į bažnyčią, nepadėjo taisyti trobesių, leido gyvulius į klebono daržą ir sodą ir t.t. Į grynai lietuvišką Nemaniūnų (Nemajūnų) parapiją perkeltas 1920 m. rugsėjo pabaigoje, o 1927 m. – į Kernavę. Po nelaimės – važiuojant arkliui smarkiai bėgus, iškrito iš vežimo – dirbti kunigo darbo negalėjo. Iš Kernavės jį, paliegusį, seserėčia 1929 m. parsivežė į Akmenį. Lietuvos valdžia jam buvo paskyrusi 200 litų mėnesinę pensiją. 1930 metais Šopara pervežtas į Perloją, kur gyveno vargoninko Z. Jonyčio namuose. Mirė 1931 m. gruodžio 15 d. Palaidotas šventoriuje.
I. Šoparos būta savotiško būdo žmogaus. Pasak Merkinės dekano Vl. Mirono 1921 m. pranešimo Vilniaus vyskupijai, Šopara savais poteriais jau ir Nemajūnuose žmonėms įkyrėjęs (greitai!); jis be galo netaktiškas, nors gal ir gero norėtų; 56-erių metų vyras „jau smagiai suvaikėjęs“.  
Dirbdamas Varenave, Šopara 1906 m. Vilniuje išspausdino palyginti nedidelę lietuvių kalbos gramatiką – „Trumputis lietuviškai – rusiškas kalbomokslėlis“. „Prakalboje“ autorius rašo: „Gyvendamas tarp mišrių kalbų žmonių pasergėjau didį jų palinkimą ir norą, ypač paskutiniuose laikuose, pramokti šiek tiek lietuviškai. Bet stoka atsakančių rankvedėlių ir kalbomokslėlių trukdė jų pagirtinus norus. Todėl pasiryžau aš jiems tame dalyke pagelbėti.“ I. Šopara, sako, naudojęsis F. Kuršaičio,  A. Šleicherio, A. Baranausko, K. Jauniaus ir kt. veikalais. „Todėl keliauk knygelė laimingai į svietą ir gaivink pavasario žiedus – mūsų žydinčią jaunuomenę“. Meile lietuvių kalbai persunkta „Įžanga“: „Mūsų protėviai senoliai laimingai, protingai ir labai išmintingai sumojo (patropijo) užlaikyti savo vaikvaikiams (ainiams) teip švelnią ir, gal, visų turtingiausią gryniausią ir seniausią kalbą, todėl mes gi mokėkime ją branginti, ginti ir užlaikyti garbėje“.

I. Šoparos gramatikos titulinis lapas

Knygelėje pateiktas lietuviškas raidynas (nėra raidės h), trumpai nagrinėjama tartis, priegaidės, aptariami giminė ir skaičius, žodžių kaityba, atskiros kalbos dalys. Šalia lietuviško teksto yra rusiškas jo variantas, vietomis palyginama su rusų kalbos gramatika, tartimi ir pan. Gausybė savo susikurtų terminų: tarsnis = garsas, balskila = priegaidė, gymis = giminė, lankstymas = kaityba, linksniavimas ir asmenavimas, ypatinė įvardė = asmeninis įvardis, paeilinis skaitvardis = kelintinis skaitvardis, žodis = veiksmažodis, jungė = jungtukas, jausmažodis = jaustukas, gimlinksnis = kilmininkas, apskūstlinksnis = galininkas, šauklinksnis = šauksmininkas ir t. t., ir t. t. Žinoma, I. Šoparos gramatikos vadovėlis negali lygintis su Jono Jablonskio, kurio pirmoji gramatika išėjo 1901 m., ir kitų kalbininkų veikalais, tačiau jis vis tiek išlieka kaip vienas mūsų kalbos mokslo istorijos paminklų.
I. Šopara dar buvo parengęs knygelę „Poteriai ir trumpas katekizmas, tinkantis vaikams ruoštis į pirmąją išpažintį ir šventąją komuniją“. Tačiau Vilniaus vyskupijos knygų cenzorius Mečislovas Reinys rankraštį su 1920 m. gruodžio 11 d. raštu grąžino autoriui. Mat Šopara laisvai perfrazavo 4-tą Dievo įsakymą, knygelėje gana daug autoriaus sukurtų, bet vargu priimtinų naujadarų ir kt.
Dirbdamas įvairiose parapijose, Šopara domėjosi etnografine medžiaga, palaikė ryšius su etnografu Eduardu Volteriu. Pastarasis, 1911 m. birželio 14 (27) d. primindamas, kad Šopara jam pateikdavęs etnografinės medžiagos iš Labanoro, rašė, jog būtų gera gauti žinių ir iš Perlojos apie lietuvių papročius. Iš Gelčino „Šaltiniui“ (1907, Nr. 48) prisiųstoje korespondencijoje, kreipdamasis į brolius kunigus ir visus Lietuvos žmones, Šopara rašė: „Kur eidami, kur būdami, visur pasirodykite esą tikri lietuviai, nesidrovėkite lietuviškai kalbėti, giedoti ir melstis, meskite gėrę degtinę, siurbę alutį, meskitę rūkę pypkes, užmirškite vaidus, kerštus ir visokius tarp savęs nesutikimus. […] Eidami tarnautų į miestus ir plaukdami per jūres mares Amerikon, nesigėdinkite lietuviškos kilmės. Tegu lietuvis visur būna lietuviu. Taip darydami, pasirodykite viešai esą tikri Lietuvos vaikai“. Vėliau iš Perlojos jis rašęs „Lietuvos aidui“ dėl lietuvių pavardžių atitaisymo, kurios po Lietuvos krikšto suterštos įvairiomis svetimybėmis. Šopara savaip aiškino kai kurių pavardžių prasmę. Pavyzdžiui, „Jakulis“, anot jo, kilęs iš žodžių „javas, jauja, kulti“ ir rašytinas „Jaukulis“; „Česnulevičius“ kildintinas iš „čia snausti“… Iš Perlojos Šopara rašęs ir į kitus laikraščius: „Tėvynės sargą“, „Viltį“, „Šaltinį“, „Draugiją“.     
Pasak Merkinės dekano, Daugų klebono Vlado Mirono 1916 m. rugpjūčio 21 d. pranešimo Vilniaus vyskupijos valdytojui apie padėtį dekanate, per tebevykstantį karą Perlojos klebonija kulkomis sušaudyta, klebono Šoparos turtas sunaikintas. Senutė bažnyčia nukentėjo mažiau.  
1818 m. balandžio 16 d. Perlojos bažnyčios komitetas – kun. I. Šopara, jo pagalbininkas Kazys Bleda, sekretorius Lionginas Galvonas ir iždininkas Juozas Ciūnys – pranešė Vilniaus vyskupijai, kad vokiečiai (Alytaus apskrities viršininkas – kreishauptmanas) 1917 metais be jokio užmokesčio paėmė tris duobes – mažiausiai tūkstantį centnerių – bažnytinių kalkių; prašyta vyskupijos tarpininkauti, kad per vokiečių valdžią Vilniuje už visas kalkes perlojiškiams būtų atlyginta. Vieną kalkių centnerį vertinant 12 markių, išeitų 12 tūkst. markių skolos.
Bažnyčios komiteto nariai Juozas Ciūnys, Juozas Milinavičius, Adomas Milinavičius, Juozas Ankštutis ir Jonas Kalanta 1918 m. gruodžio 10 d. prašė Vilniaus vyskupo, kad baigti pradėtų bažnyčios statybos darbų į Perloją vėl atkeltų Juozą Čapliką, o kun. Šoparą iškeltų kitur; naujai bažnyčiai medžiagos buvę užtektinai, tik per karą daug jos prarasta.
Perlojiškiai kolektyviai – 11 parašų (Juozas Ciūnys, Jonas Sčesnulevičius, Antanas Krivas, Vaclas Važgys, Mikas Stoškus ir kt.) – 1919 m. birželio 30 d. prašė Vilniaus vyskupo į Perloją paskirti kunigą Leoną Petkelį. Klebonui I. Šoparai paskelbus, kad jiems yra paskirtas Jiezno kamendorius Petkelis, perlojiškiai birželio 30 d. buvo nusiuntę vežimus naujo kunigo parvežti, tačiau Daugų dekanas (t.y. Dauguose dirbęs Merkinės dekanas Vl. Mironas) pasakęs, jog L. Petkelis išvykęs į Vilnių…
Išlikę Perlojos bažnyčios 1919 m. birželio 20 d. inventorinio aprašo du egzemplioriai – vienodi žodis žodin, tik ne ta pačia ranka surašyti. Šis aprašas – tai I. Šoparos bažnyčios perdavimo L. Petkeliui dokumentai. Leonas Petkelis bažnyčią perėmęs 1919 m. liepos 14 d., iki tol Perlojoje nebuvęs, tad aišku, kad aprašas ne jo rašytas. Dokumentus iš anksto surašęs Ignas Šopara su savo pagalbininkais. Taigi perduoti bažnyčią kitam kunigui jis rengėsi iš anksto. Nežinia kuo remiantis apraše nurodyti tikslūs bažnyčios statybos metai – 1390 m. Bažnyčia turėjo 14 langų ir ketverias duris (vienos, matyt, iš lauko į zakristiją); bažnyčios ilgis 10 sieksnių, plotis 3 sieksniai. Klausyklų jau tik trys (viena, paimta iš Nedzingės bažnyčios, tikriausiai grąžinta atgal); buvo septyni klauptai.
Tarp kitko, palyginę bažnyčios matmenis pagal 1906 m. kovo 3 d. atidarytos bažnyčios priėmimo aktą, J. Čapliko atsakymus į 1906 m. anketą ir 1919 06 20 inventorinį aprašą, visur gausime skirtingą statinio plotą. Aršinus ir sieksnius paverskime metrais: 1 aršinas = 0,71 metro, 1 paprastasis sieksnis = 1,95 metro, 1 didysis sieksnis = 2,84 metro. 1906 03 03 akte bažnyčios matmenys nurodyti dvejopai: ilgis – 7 sieksniai 1/4 aršino, plotis – 3 sieksniai 1/2 aršino, aukštis – 8 ir  1/4 aršino arba: ilgis – 22 ir 1/4 aršino, plotis – 9 ir 1/2 aršino, aukštis – 8 ir 1/4 aršino. Pagal 1906 03 03 aktą aršinais matuotos bažnyčios dydis būtų maždaug 15,80 m x 6,75 m, o sieksniais: paprastaisiais – 13,55 m x 5,85 m, didžiaisiais – net 20,30 m x 8,45 m. J. Čapliko 1906 m. anketoje nurodytas bažnyčios plotas (25 x 10 aršinų) būtų maždaug 17,75 m x 7,10 m. O 1919 06 20 apraše bažnyčios plotas, išmatuotas paprastaisiais sieksniais, būtų 19,50 m x 5,85 m. Kokiais sieksniais matuota abiem atvejais, dokumentuose nenurodyta; šiaip jau būdavo matuojama paprastaisiais sieksniais. O gal matuota tik “iš akies”? Kaip bebūtų, senosios medinės Perlojos bažnyčios plotas buvo ne didesnis kaip 16-18 m x 6-7 m, aukštis – maždaug 5,50 m.
Įdomus 1919 m. birželio 20 d. bažnyčios aprašo žodynas: kiek čia lietuviškų naujadarų! Matyt, aprašo sudarytojai, anksčiau pripratę prie lenkiškų ar rusiškų terminų, lietuviškai rašomam dokumentui ieškojo ir lietuviškų atitikmenų; lietuviškais keisti bandyta net tarptautinius žodžius. Nebūdami tikri dėl termino sėkmės, dokumento autoriai daugelį žodžių rašė kabutėse. Abejota netgi dėl žodžio klebonija sėkmingumo. Rašyboje aiški I. Šoparos įtaka: juk ir jo 1906 m. „Kalbomokslėlyje“ gausu paties susikurtų naujadarų!
Kai kuriuos žodžius galima laikyti tuo metu dar nenusistovėjusių bendrinės lietuvių kalbos žodžių ne visada taisyklingos darybos variantais: bažnyčkiemis = bažnytkaimis, džiakonija = dekanatas, žvakydžiai = žvakidės, katapalis = katafalkas, sakytuvė = sakykla, klupėtuvas = klauptas, šlakstytuvė = indas šv. vandeniui (yra ir šlakstytuvas = šlakstymo šluotelė), krikštytuvė = krikštykla, varpuotuvė = varpinė. Ypač daug naujadarų su priesagomis -tuvas, -tuvė. Be jau paminėtų, esama ir tokių: apsirėdytuvė = zakristija, žibintuvas = sietynas, laikytuvė = ir komoda, ir taurė ostijai, pridengtuvas = baldakimas, įdėtuvė = spintelė, švyturiuotuvas = fakelinis žibintas, žvaktuvis = žvakidė ar žibintas, pečdengtuvė (lotyniškai humerale) = kapa kunigo pečiams pridengti, kunėtuvas = korporalas, patiesalas po taure su ostija, išstatytuvė = monstrancija, giedotuvas = giesmynas, kancionalas, virtuvas = katilas, rankų plautuvė ir rankplautuvėlė, ubaguvė =   špitolė. Sunku suprasti, kokius bažnytinius reikmenis reiškia apeigėtuvas (rituolas?) ir apeigalas (rituolis?). Dar yra: palaikalas = relikvijorius, keliadaris =  šveicorius, parėdalai = priedai bažnytiniams drabužiams papuošti (bet yra ir papuošalai), aukurtiestė = altoriaus užtiesalas, pijanina = fisharmonija; yra veželė (bonė) = greičiausiai kokia nors dėžutė, nuarsuotas = nudažytas, nuspalvintas; turbūt bene labiausiai vykęs naujadaras būtų skaldalai = gontai.             
Štai teksto pavyzdžiai: Tris didžiuosius iš varpuotuvės varpus paglemžė rusai dar prieš pat karą ir išgamino (t.y. išgabeno. – V. Č) nežinia kur Rusijon. Nauja, bet jau gerokai grybelių suėsta ir per dvisavaitinį karo mūšį drūtai sušaudyta “klebonija” dengta  skaldalais. Špitolė (ubaguvė) nauja, su dviem galais.
 Be metrikų (gimimų registravimo) knygų, bažnyčioje dar yra vestuvininkų kvotimų (priešsantuokinių apklausų), vestuvių (santuokų registravimo) ir pamirėlių (mirusiųjų registravimo) knygos; yra šv. Baltro ir šv. Stasio altoriai.
Be to, apraše pažymėta, kad kluonas naujas, daržinė nauja, tvartai nauji; 1918 metais pastatyta pirtis. Tačiau visi trobesiai, išskyrus kleboniją, dengti šiaudais. Aukos naujai bažnyčiai rinktos vos atidarius senąją – aukų knyga nuo 1906 metų. Apraše sakoma, kad bažnyčia perduota “akivaizdoje Merkinės Džiakono, Gerb. Kun. Vlado Mirono, gerbiamam kunigui Levui Petkeliui – Perlojos klebonas kunigas Ignacas Šopara”. Tačiau iš tikrųjų dalyvavo ne Vl. Mironas, o vicedekanas, Merkinės klebonas Kazimieras  Ribikauskas;  tai dar kartą patvirtina, kad bažnyčios aprašas parengtas iš anksto.
Iš Daugėliškio parapijos (Ignalinos raj.) kilęs Leonas Petkelis (1885-1935) Vilniaus kunigų seminariją baigė 1910 metais. Kunigavo Eišiškėse, Kalesninkuose, Perlojoje, Stakliškėse, Pivašiūnuose. Perlojoje dirbo 1919-1927 m. Buvo aktyvus šaulys. Kelis kartus rinktas į XIX Alytaus (apskrities) šaulių rinktinės Garbės teismą. Pivašiūnuose vadovavo šaulių ugniagesių komandai. Apdovanotas šaulių pasižymėjimo ženklais. Pats buvo Šaulių žvaigždės ordino tarybos narys.
Kaip pasakojo L. Petkelį pažinoję ar prisiminę žmonės, kunigas nebuvęs davatka. Kartais nepaisydavęs netgi bažnyčios kanonų nustatytų taisyklių. Būta atvejų, kai jam koją pakišdavusi… taurelė. L. Petkelis laikydavo ne vieną gaspadinę, ir lygybės tarp jų nebuvo. Tokia Onutė tik apie virtuvę, tik į stalą paduoti, o karvių ji nemelžė ir kiaulių neliuobė.
Mirė L. Petkelis Pivašiūnuose 1935 m. kovo 13 d. (palaidotas kovo 16 d.). Tačiau tų pat metų lapkričio 17 d. perlojiškiai L. Petkelio kūną pervežė į Perloją ir palaidojo greta šaulių, žuvusių ginant Perloją. Dėl jo palaikų perkėlimo į Perloją tarpininkavimo raštą 1935 m. liepos 8 d. Kaišiadorių vyskupui parašė Lietuvos Šaulių sąjungos Centro Valdybos pirmininkas L. Vailionis ir LŠS viršininko pareigas laikinai ėjęs pulkininkas leitenantas Jonas Kazitėnas. Apie vyskupo leidimą palaikus perkelti kurija LŠS valdybai pranešė liepos 10 d.
Perlaidojant L. Petkelio palaikus dalyvavo 11-kos būrių šauliai: Nedzingės, Akmens, Perlojos, Merkinės, Varėnos I, Puvočių, Babriškių, Merkinės raitelių, Pilvingių, Giraitės ir Norulių. Mat lapkričio 16 d. XIX šaulių rinktinės vado padėjėjas Navikevičius lankė Merkinės, Nedzingės, Perlojos ir Varėnos šaulių kuopas. Be kita ko, atlikti dvipusiai manevrai, kuriuose dalyvavo minėtų 11-kos būrių šauliai: 257 pėstininkai ir 14 raitelių (iš viso 271 šaulys). Tad po manevrų šauliai dalyvavo iš Pivašiūnų pervežtų L. Petkelio palaikų iškilmingame perlaidojime.

XX a. pradžioje bažnyčiai skirta žemė

Atskira tema 1906 m. atkurtosios bažnyčios istorijoje – žemės jai skyrimas.
Iš XIX a. kunigų M. Laucevičiaus ir T. Miliausko ginčų bylų matėme, jog iki bažnyčios uždarymo 1866 metais senosios Perlojos bažnyčios žemių ribos ne vienoje vietoje buvo ginčytinos. Bažnyčios ūkio žemės planas buvęs parengtas 1856 metais; jis saugotas Vilniaus Romos katalikų dvasinėje konsistorijoje. Bažnyčią uždarius, jai priklausiusi žemė išdalinta valstiečiams, ir susigrąžinti bent jos dalį po 40 metų nebuvo jokios galimybės. Tačiau kol bažnyčia dar buvo uždaryta, perlojiškiai, atrodo, jau galvojo, kaip ją sušelpti savo žeme. Juk ir P. Baublio 1905 m. spalio 25 d. rašte vyskupui pažymėta, kad bažnyčiai skirta 32 dešimtines žemės! Tačiau tai greičiausiai buvę tik geri norai ar planai, o ne konkretus ir kur nors užfiksuotas nutarimas. Jog kaimo gyventojai nutarė bažnyčiai skirti savo žemės, tokį nutarimą kun. J. Čaplikas konsistorijai nusiuntė su 1906 m. rugsėjo 20 d. raštu: esą, rugsėjo 1 d. susirinkę perlojiškiai nutarė skirti bažnyčiai žemės (deja, tokio perlojiškių nutarimo neteko aptikti). Apie bažnyčiai paskirtą žemę kalbama 1906 metais J. Čapliko pildytoje anketoje. Anot jos, žemės – maždaug 15 dešimtinių ariamos ir 5 dešimtines pievų – klebono naudai neseniai atidavė parapijiečiai, nors jokių planų ar riboženklių (stulpų) nėra. Ariama žemė netoli bažnyčios, o pievos už 1,5 varsto nuo jos. Parapijiečių nutarimas apie žemės skyrimą esąs konsistorijoje, o klebonas jo neturi. Apie bažnyčiai skirtą žemę rašoma ir J. Čapliko 1908 m. vasario 26 d. raporte konsistorijai. Jame taip pat sakoma, kad atidarius bažnyčią, perlojiškiai jai skyrė maždaug 20 dešimtinių žemės – žymiai mažiau ir kitose vietose, negu nurodyta plane (matyt, turimas galvoje 1856 metų planas. – V. Č.). Apie perlojiškių 1906 m. rugsėjo 1 d. bažnyčiai skirtą žemę ir kuriose vietose ji paskirta, tiksliau žinome iš Vilniaus konsistorijos 1908 m. kovo 24 d. protokolo. Jame rašoma, kad be jokio atlyginimo skirta apie 15 dešimtinių ariamos žemės, 1 dešimtinė šienaujamos pievos Liulankėje, 1 deš. Smirdaklyje ir 3 dešimtinės Pukeniškėse. Visus mokesčius už žemę valdžiai žadėjo mokėti patys kaimiečiai.
Pasak 1908 m. birželio 10 d. konsistorijai J. Čapliko pateikto bažnyčios žemės įvertinimo, jis toks:
ariama žemė vertintina 1900 rublių;
pieva (du sklypai) – 220 rb ir 200 rb;
daržas – 150 rb;
lapuočių miškas, kuriame valstiečiai pagal jų sprendimą turėjo teisę visada ganyti savo gyvulius, vertintinas 100 rb.
Visos žemės vertė buvo 2570 rublių.
Ariama žemė buvo paplentėje iš Varėnos į Merkinę; sklypą beveik statmenai kirto Karužų kelias. Ariamos žemės sklypo bendras plotas – 14, 86 deš.; atmetus kelius ir ribas, lieka 13,82 deš. Pieva Liulankėje – 1,45 deš.; daržas – 1, 44 deš.; pieva Smirdaklyje – 2,08 deš.; lapuočių miškas – 0,51 dešimtinės. Kartu su upės užimamu ir kitu nenaudingu plotu susidarė 20,64 deš. žemės. Čia matome kai kurių skirtumų tarp sklypų ploto, nurodyto konsistorijos 1908 03 24 protokole ir J. Čapliko 1908 06 10 dokumente. Lapuočių miškas Pukeniškėse buvo abipus Derėžnyčios upelio (rašoma Bereznica; ši Derėžnyčia raštuose dabar vadinama Derežna). Pieva Liulankėje priėjo prie Merkio, o Smirdaklis buvo valdiškame miške. Daržo sklypą iš vienos pusės taip pat ribojo Merkys. Bažnyčiai skirtos žemės visur susisiekė su ūkininkų žemėmis; sklypas Smirdaklyje vienu kraštu ribojosi su perlojiškių ganykla (servitutu).
Apie bažnyčiai skirtos žemės kokybę galima pasakyti, kad ariama žemė, pievos pamerkyje ir daržas niekuo nesiskyrė nuo daugumos kaimo ūkininkų žemių. Kitaip atrodė pieva Smirdaklyje; tai miško žemapelkės viksvynas. Lapuočių miškas – Derežnos paupio raistas, tikęs tik gyvuliams ganyti ir iš dalies malkoms.
Deja, iš Peterburgo Romos katalikų dvasinės kolegijos gautas Jo Imperatoriškosios Didenybės Visos Rusijos Monarcho 1908 m. rugsėjo 5 d. įsakas nurodė, kad perlojiškių 1906 09 01 skirtos žemės negalima laikyti dovana bažnyčiai, nes žemė pagal kaimiečių nutarimą ir toliau liko ūkininkų nuosavybe, jie pasilikę sau teisę už ją mokėti mokesčius.  Kolegija nemanė reikalinga prašyti Vidaus reikalų ministerijos apiforminti šį sandorį.
Apie bažnyčios žemę dar kalbama J. Čapliko 1909 m. rugsėjo 30 d. pranešime konsistorijai: Perlojos ūkininkai iš savo valdų buvo skyrę bažnyčiai maždaug 20 dešimtinių žemės ir patys už ją mokėjo mokesčius. Pajamos iš tos žemės per metus sudarė ne daugiau kaip 120 rublių.
Nesuprantama, kuo pagrįstas teiginys kun. I. Šoparos 1911 m. rugsėjo 2 d. sudarytame bažnyčios apraše, jog bažnyčia “žemės visai neturi”. Matyt, vadovautasi tuo, jog kaimiečių bažnyčiai skirta žemė neįteisinta specialiu dovanojimo aktu, t. y. teisiškai žemė nebuvo bažnyčios nuosavybė.

Senosios bažnyčios paskutinės dienos
Su senąja medine Perlojos bažnytėle susijęs vienas naujosios Lietuvos kultūros istorijos faktas – Liaudies buities muziejaus, dabar esančio Rumšiškėse, ištakos. Konkrečią muziejaus steigimo pradžią padarė ūkinė institucija – Žemės ūkio rūmai XX a. trečiajame dešimtmetyje. Muziejų organizuojant iniciatyvą rodė visuomeninė organizacija – 1930 metais įkurtas Vytauto Didžiojo komitetas (VDK). Istorikas Klemensas Čerbulėnas tyrinėjime „Liaudies buities muziejaus genezė“ rašo: „Pasklidus žiniai, kad Perlojoje aptikta iš maumedžio ir pušų kirviu suręsta bažnyčia, esą, statyta Vytauto laikais, VDK pradeda rūpintis jos įsigijimu, saugojimu nuo sunaikinimo. Tuo metu Perlojoje pradėta statyti nauja mūrinė neogotinė bažnyčia, suprojektuota architekto V. Michnevičiaus (1862-1947), o senoji medinė manyta nugriauti. Kartu su noru įsigyti Perlojos bažnyčią VDK iškilo klausimas, kur ją padėti? 1930 m. lapkričio 17 d. VDK prezidiumas nutarė sudaryti komisiją, kuri parinktų visais atžvilgiais tinkamą vietą muziejui statyti ir senajai Perlojos bažnyčiai perkelti“ („Architektūros paminklai“, III, V., 1975, p. 15). Į komisiją įėjo inžinierius A. Graurogkas (komisijos pirmininkas), profesorius P. Galaunė, inžinierius A. Novickis, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis ir inžinierius Z. Bačelis. 
Bažnyčią apžiūrėti pavesta 3-jų žmonių komisijai: prof. Pauliui Galaunei, archit. V. Dubeneckiui ir inž. A. Graurogkui; bažnyčią dar apžiūrėjo buvęs Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis ir VDK sekretorius pulkininkas Vladas Braziulevičius. Visų įsitikimu bažnyčia labai sena, bet kad ji būtų statyta XV a., labai abejotina: vargu ar galėjo ji išstovėti penkis šimtmečius. Visai sveika buvo tik viena bažnyčios siena, dvi jau beveik supuvusios. Statybai pjūklas nenaudotas, tik kirvis. Pasak žinutės autoriaus „Lietuvos aide“ 1932 m. birželio 8 d., nors bažnyčia būtų ir ne iš Vytauto Didžiojo laikų, ji verta susidomėjimo ir apsaugojimo nuo sunaikinimo. Perkelta į Kauną, į projektuojamą Oro, arba Tėviškės, muziejų, ji „būtų pirmas, retas ir brangus eksponatas naujame muziejuje“. Klebonas Pr. Cibulskis skundėsi, kad būdama labai arti prie naujai pastatytos bažnyčios, senoji trukdė procesijoms ir pan. Jei VDK nepirksiąs, tai klebonas ją parduos iš varžytinių. Kai VDK komitetas pradėjo derėtis dėl senosios bažnytėlės nukėlimo, Perlojos bažnyčios komitetas pareikalavo 5 tūkst. litų su pristatymu į Alytaus geležinkelio stotį.
Ištyrus, kad bažnytėlė statyta ne Vytauto valdymo metais, bet vėliau, ir kad statybos požiūriu ji nėra labai originali, Vytauto Didžiojo komitetas sumanymo įsigyti bažnyčią atsisakė. Tačiau Kauno miesto burmistras vis tik norėjo ją perkelti į muziejų kaip maumedinės statybos paminklą. Tiksliai nustatyti bažnytėlės medžiagos rūšį į Perloją buvo atvykę Kauno miesto muziejaus konservatorius Mekas ir diplomuotas miškininkas J. Rauktys. „Mikroskopiškai ištyrus šią medžiagą, pasirodė, kad ji yra ne maumedžio, bet pušies medžio…“ („Lietuvos aidas“, 1932 m. lapkričio 28 d.). Taigi buvusią nuomonę apie senosios Perlojos bažnytėlės statybos laiką ir medžiagos rūšį specialistai įtikinamai paneigė jau beveik prieš 80 metų, tačiau apie jos vytautiškumą ir maumediškumą kai kurie „žinovai“ tebeskiedžia ligi šiol.         
Teiginį, kad senoji Perlojos bažnyčia buvusi suręsta iš maumedžio dar Vytauto, tenka vertinti tik kaip legendą, juo labiau, kad ir maumedžius Lietuvoje, daugiausia parkuose, plačiau imta sodinti tik apie XIX a. vidurį.
Per Lietuvą 1930 metais keliavęs Vytauto paveikslas rugpjūčio 20-osios rytą buvo įneštas dar į senąją bažnytėlę, kurioje ta proga atlaikytos pamaldos.
Senoji Perlojos bažnytėlė nugriauta apie 1932 metus. Jos medžiagą klebonas Pr. Cibulskis, atrodo, pardavęs. Lietuvos Liaudies buities muziejus Rumšiškėse įkurtas tik 1965 metais.

Mūrinės bažnyčios statyba

Nauja, tiksliai nežinoma kelinta, tačiau jau mūrinė bažnyčia, Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio Perlojos parapijos bažnyčia, pagal inžinieriaus architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą pradėta statyti 1928 metais. Statyba rūpinosi kun. Pranciškus Cibulskis (dabar jo pavardė kai kur rašoma kitaip – Cibulskas, tačiau XX a. pirmosios pusės bažnyčių, Šaulių sąjungos dokumentuose bei kitoje literatūroje kunigas vadintas tik Cibulskiu).
1928 m. sausio 10 d. išleistas lapelis: „Perlojos parapija viena neturtingiausių ir vargingiausių visoj Lietuvoj. Čia žemė prasta ir nederlinga. […] Visas jos turtas – smėlis, grikiai ir vaikai. […] Perloja neturi fundatoriaus, kuris jai naują bažnyčią pastatytų, neturi ji, vargšė, antro Liet. Did. Kun. Vytauto, kuris jai amžiną paminklą paliktų. Bet Perloja turi daugybę geraširdžių žmonių, dosnių katalikų, svetur gyvenančių. Turi ištisus šimtus savo vaikų, brolių ir seserų ir pažįstamų, kitur esančių. Turi nemaža visuomenės vadų, organizacijų, draugijų, rėmėjų ir darbininkų visuomet pasiruošusių mums padėti dirbti šį darbą. […].“ Atsišaukimą pasirašė bažnyčios statymo komiteto pirmininkas kunigas P. Cibulskis, pirmininko pavaduotojas Juozas Ankštutis, sekretorius Adomas Milinavičius ir iždininkas Juozas Ciūnys.    
Naujos bažnyčios kertinį akmenį pašventino Kaišiadorių vyskupijos kapitulos kanauninkas, nuo 1932 m. Žaslių klebonas ir dekanas Matas Cijūnaitis. Naujoji šventovė pastatyta šalia senosios iš dešinės, pietinės pusės
Kaip rašė 1930 m. vasarą po Pietų Lietuvą keliavęs ir Perlojoje lankęsis rašytojas Petras Cvirka (savaitraštis „Sekmadienis“, rugpjūčio 3 d., Nr. 31), statoma bažnyčia – „žmonėm kryžius. Vieni įlindo į skolas, pardavė karves, kiti ėst neturi ką. Perdaug erdvi ir perdaug didelė ji jau statoma. Nederlingi ir siauri perlojiečių laukai, tai ir bažnyčia gryna našta. O klebonas reikalaująs vis daugiau ir daugiau pinigų. Kas neišgali, tą pragaru gąsdinąs. Velniai, girdi, „po smerties“ kankins.
Keistokas esąs ir klebonas. Retai kur jį matysi. Sėdi dažniausiai prirūkusioje virtuvėje ir skutasi sau bulves arba žąsį peša. Jokios tarnaitės, nė tarno jam nereikalinga. Toje virtuvėje tiek daug musių, kad įėjus sunku kleboną įstebėt. Jei atvažiuoja svečių iš Kauno arba koks nors ekskursantas, klebonas nurodo vietą šiam klojime ant šieno. Nurodo dar šulinį, krautuvę ir baigta. Toks priėmimas. Nieko nevaišina ir su niekuo nesikalba.
Žmonės šneka, kad jis turįs nemaža turtų, kiti – kad biednas ir tik per savo paprastumą atrodąs lyg ir šykštus. Bet perlojiečiams klebonas – ne didžiausias autoritetas…“      
Toliau eidami ekskursantai išgirdo patefonu grojamą Vertinskį. Juos lydėjęs mokytojas Vladas Aravičius paaiškino, kad čia gyvena paprasta kaimietė Petrusė Palevičiūtė. „Taupėsi, rinkosi mergina pinigus ir norėjo nusipirkti karvę. Kai apie porą šimtų sutaupė, nugirdo, rodos, klebonas ir pareikalavo bažnyčios reikalams šimtinę. Nieko mergina neišgalvojo, nemokėjo atsikalbėti. Pasiliko jai tik šimtas. Ant to sūrumo nuvažiavo į Kauną ir nusipirko šią muziką, o dabar kas vakarą ir griežia sau“. (Iš Barčių kaimo kilusi P. Palevičiūtė buvo viena pirmųjų Perlojos būrio šaulių moterų. Aleksandras Vertinskis, 1889-1957 – rusų kino aktorius ir šansonjė, 1919-1943 m. gyvenęs emigracijoje; jo dainos Europoje ypač populiarios buvo XX a. trečiame dešimtmetyje.)
Bažnyčios komiteto paskaičiavimu naujosios bažnyčios statybai reikėjo 200 tūkst. litų. Organizuotos rinkliavos ne tik Perlojos parapijoje, bet ir kitur Lietuvoje bei Amerikoje. Amerikos lietuviai, tarp kurių daug buvusių perlojiškių, pasak vienų, sudėję 18 tūkst., pasak kitų, net 50 tūkst. litų. Lietuvos vyriausybė skyrė 8 tūkst. litų pašalpą. Įvairiose Lietuvos parapijose surinkta 17 tūkst. litų (anot kitų teiginių, surinkta 50 tūkst Lt). Darbo jėga buvo pačių perlojiškių. Parapijiečiai pagaminę 400 tūkst. plytų. Jos darytos Milioniškių kaime. Be abejo, brangiausiai statyba kainavo parapijiečiams. P. Cvirka ne ką perdėjęs. Kaip girdėta iš pačių perlojiškių, kam tekę parduoti kiaulę, o kam telyčią… Pasak Br. Kviklio, neskaitant parapijiečių darbo, bažnyčios statybai išleista apie 140 tūkst. litų. Užteko, atrodo, paskui tų pinigų ir klebonui.  
Kun. Pranciškus Cibulskis gimė 1892 m. Kietaviškėse, Kaišiadorių raj. Baigęs pradinę mokyklą gimtajame miestelyje, toliau mokėsi Trakų gimnazijoje, kurią baigė 1914 m. Į kunigus įšventintas Vilniaus kunigų seminarijoje 1920 m. Jaunasis kunigas dirbo Kietaviškių, Žaslių, Merkinės, Paparčių parapijose, o 1927 m. paskirtas į Perloją. Iš Perlojos 1932 m. perkeltas į Birštoną; čia jis „pasižymėjo“ dar ir tuo, kad 1938 m. per Vasario 16-ąją neleido šauliams bažnyčioje sugiedoti Tautos himno. Vėliau dirbo Kalviuose (Kaišiadorių raj.), o po II pasaul. karo, 1946 m., kunigaudamas Želvoje Ukmergės raj., bolševikų suimtas ir nuteistas 25 metams. Kalėjo Sibire, Irkutsko srities lageriuose. Grįžo po 10-ties metų. Mirė Pr. Cibulskis 1967 m. kaip Žaslių bažnyčios altarista. Palaidotas Žaslių šventoriuje. 2007 m. gruodžio 23 d. Perlojos bažnyčios išorinėje sienoje kunigo atminimui atidengta paminklinė lenta.
Naująją bažnyčią pašventino Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta 1930 m. spalio 4 d. Iškilmėse dalyvavo vyskupo kapitulos nariai, švietimo ministras Kazimieras Šakenis,  vidaus reikalų ministras Petras Aravičius, kiti garbingi svečiai. Trims dienoms buvo atvertas perėjimo punktas per Merkio tiltą iš lenkų okupuoto krašto pusės, todėl iš Perlojos Anošalio ir kitų kaimų plūdo daug žmonių – pasižiūrėti ir pasimelsti naujoje bažnyčioje. Miestelio centre atsiradęs aukštas pastatas iš karto tapo vietovės dominante. Beje, architektūrinis bažnyčios stilius literatūroje apibūdinamas skirtingai: Vytauto Didžiojo komitetas 1930 m. statomą bažnyčią vadino neogotine, pagal Bronių Kviklį ji yra pseudogotikinis pastatas, o pasak inžinieriaus architekto Algimanto Miškinio – „neoromaninės architektūros formų“. Neoromaninio stiliaus statiniu ją vadina menotyrininkė Dalia Vasiliūnienė ir kt.
Vienaboštės bažnyčios planas kryžminis. Greta presbiterijos įrengtos dvi šoninės koplyčios. Bažnyčios sienos suremtos kontraforsais. Fasadinis bokštas yra dvigubai aukštesnis už navų stogą ir patrauktas į priekį. Sienų ir bokšto viršūnės karnizai papuošti smulkių arkučių frizais. Dauguma langų su pusapskritėmis arkomis, o transeptų (skersinių navų) langai su gotiškomis rozetėmis.
Pasakojama, kad meistras iš Biniūnų kaimo, padirbęs naujai Perlojos bažnyčiai metalinį kryžių ir įtvirtinęs jį bokšto viršūnėje, užlipo ant jo ir, apžergęs kryžiavonę, atsisėdo raitas. Iš aukštybių žemėn nulipęs gyvas ir sveikas, meistras paskui sakęs: “Tai Dievuli, kryžių aš tau padariau, pastačiau ir pragėriau!” Perlojiškės bažnyčios kryžiaus meistras tai pasakė anksčiau, negu Kazio Borutos romano “Mediniai stebuklai” dievdirbys Vincas Dovinė: “Dieve, tu mane sutvėrei, o aš tave padariau, pardaviau ir pragėriau” ( “Mediniai stebuklai” išėjo 1938 m.).
Bažnyčios projektuotojas inžinierius architektas Vaclovas Michnevičius gimė ir mirė Jonavos rajone, Stebeikiuose. 1893 m. baigė Peterburgo civilinių inžinierių institutą. 1904-1912 m. buvo Vilniaus miesto architektas. 1919-1925 m. – Lietuvos Plentų valdybos vyriausiasis inžinierius. Pagal V. Michnevičiaus projektus pastatyta: Vilniuje – turgaus halė (1905 m.), Lenkų teatras (dabar Rusų dramos teatras Basanavičiaus gatvėje, 1912 m. su A. Parčevskiu), gyvenamųjų namų; Kaune – mečetė (1931 m. su A. Netiksu); Druskininkuose – mineralinių vandenų gydyklos ir viešbutis (1902 m.). Architektas 1912 m. rekonstravo Vilniaus miesto salę (dabar Filharmonija), suprojektavo gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų Kaune, Kaišiadoryse. Pagal jo projektus Lietuvoje ir Baltarusijoje pastatyta apie 30 bažnyčių: Josvainių (1903 m.), Ramygalos (1907 m.), Žeimių (1909 m.), Saltoniškių Vilniuje (Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo, 1911 m.; pamaldos joje pradėtos laikyti 1925 m.), Kietaviškių (1921 m.), Žiežmarių (1924 m.), Kaišiadorių (1932 m.), Vievio (1933 m.), Raudondvario (Kauno raj., 1938 m.) ir kt. V. Michnevičius parašė knygą “Vieškeliai ir paprastieji keliai, jų taisymas ir laikymas” (išėjo 1925 m.).

Bažnyčios sienų tapyba
Naujosios mūrinės bažnyčios interjerą dar 1930 metais šiek tiek tapęs liaudies meistras dievdirbys Antanas Pygma. 
Po P. Cibulskio Perlojoje kunigavo R. Stundžia. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir penktojo pradžioje parapiją administravo kun. Alfonsas Šatas. Dabartinės bažnyčios vidus  temperos ir sgrafito būdais ištapytas 1943 metais, kunigaujant Vincentui Andrulevičiui. Būtent įspūdingu vidaus dekoru perlojiškė bažnyčia išsiskiria iš kitų XX a. pradžioje ir tarpukary Lietuvoje statytų bažnyčių. Ji įtraukta į valstybės saugomų dailės paminklų sąrašą.
Perlojiškiai iš pradžių nesutarę, ką bažnyčiai daryti: vieni norėjo grindų, kiti naujų altorių ir t.t. Klebonas Andrulevičius paklausęs Elenos Pigagaitės-Česnulevičienės ir ryžęsis bažnyčią ištapyti.
Kun. V. Andrulevičius 1943 m. rugpjūčio 8 d. sudarė sutartį su akcinės bendrovės „Statyba“ Vilniaus skyriaus vadovu inžinieriumi Bronium Galiniu. Už bažnyčios išpuošimą sutartyje numatyta bendrovei sumokėti 10400 reichsmarkių (RM) ir skirti statybinių mežiagų. Dekoravimo darbams vadovaus Jurgis Hopenas. Kartu su juo dirbs dailininkai Leonardas Torvirtas (brigadininkas), Ona Torvirtienė, Ignas Bagdonavičius, Edvardas Sinkevičius ir Leonardas Januškevičius – visi J. Hopeno mokiniai. Tapybai reikalingomis medžiagomis turėjo pasirūpinti patys dailininkai. Darbus baigti numatyta iki 1943 m. gruodžio 1 d. Taigi darbų terminas labai trumpas.
Nors sutartyje Hopenas įrašytas tik kaip projekto autorius, tačiau jam mokėtų pinigų sumos rodo, kad jis buvo ir pagrindinis projekto atlikėjas. Tą patvirtina tapyboje esančios signatūros: skliauto kompozicijos „Švč. Mergelės Marijos vainikavimas“ krašte įrašyta „Jerzy Hoppen 1943“, o vargonų choro arkoje gerai matoma lotyniška signatūra: „Anno Domini MCMXLIII. J. H.“ – „Viešpaties metais 1943. J(urgis) H(openas)“. Be to, šoninėje priebažnyčio patalpoje, sienoje viršum praėjimo, rudais dažais įrašytas tekstas (visi bažnyčios įrašai yra didžiosiomis raidėmis): „Didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui, Jo Ekscelencijai Kaišiadorių vyskupui Teofiliui Matulioniui leidus, Perlojos bažnyčios administratoriaus kun. Vincento Andrulevičiaus rūpesčiu su bažnytinio komiteto vyrų: Antano Ciūnio, Jono Svirsko, Raulo Baublio, Zigmanto Baublio, Zigmanto Stankausko, Mykolo Bučinsko, Vincento Marčinsko ir kitų gerų vyrų pagalba, su parapijiečių parama, kaimyninių parapijų pagelbėjimu, ši bažnyčia išdekoruota 1943 met. laikotarpyje nuo Švenč. Pan. Marijos ėmimo į dangų šventės ligi Švenč. Pan. Marijos nekalto prasidėjimo šventės. Dekoraciją atliko dailės-meno prof. Jurgis Hoppen’as su penkių savo mokinių pagalba. Darbą globojo AG Statyba AB Vilniaus skyrius, jo dir. dipl. inž. B. Galinis“.      
Jurgis Hopenas (Jerzy Hoppen) gimė 1891 m. kovo 23 d. Kaune, mirė 1969 m. spalio 4 d. Torunėje, Lenkijoje. Dailės mokėsi Krokuvoje ir Petrograde, dirbo Vilniuje, nuo 1946 m. Torunės universitete. Yra nutapęs Vilniaus vaizdų, iliustravęs knygų ir kt. 1929-1931 m. restauravo Vilniaus universiteto Smuglevičiaus ir Lelevelio salių dekorą, 1932-1933 m. kopijavo Trakų pilies freskas. Išdekoravo kelias Vilniaus katedros koplyčias, restauravo tapybą Vilniaus Trinitorių bei Šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčiose; pastarojoje dekoravo šv. Hiacinto koplyčią. 1942 metais atleistas iš Vilniaus universiteto, išpuošė Lentvario bažnyčią. Tik K. Misiaus ir R. Šinkūno žinyne, nežinia kuo pasirėmus, J. Hopenas pavadintas Varšuvos meno akademijos profesoriumi ir dargi vokiečių belaisviu (!).
Dekoruojant bažnyčią daug padėjo parapijiečiai. Sienos ir lubos dažytos namuose virtais dažais. J. Hopenas paprašė mergaičių rinkti laukines gėles, berniukų – lupti nuo malkų žieves, o moterų – nešti iš pieninės pieną be riebalų. Iš visos tos žaliavos virti dažai. Pagrindiniai dekoravimio darbai vyko rudenį. Matyt, jau užbaigus sienų tapybą, „Statybos“ direktoriui B. Galiniui sumokėta 7400 RM ir „asmeninių dovanų duota 3 kg grybų“ (t. y. 3 kg džiovintų baravkų). Už papildomus darbus atlyginta ir meistrams: L. Januškevičiui „už lubose skylių pramušimą ir bažnyčios stogo pataisymą“, o E. Sinkevičiui „už paveikslo atnaujinimą Aušros vartų duota apie 1 kg lašinių ir 100 RM“.
Užsakymas atliktas laiku. Parapija J. Hopenui ir jo pagalbininkams 1943 m. rugpjūčio-gruodžio mėnesiais sumokėjo 27700 RM, arba gerokai daugiau kaip dvigubai viršijo sutartyje numatytą sumą. Gruodžio 4 d. „meistrams suruoštos bažnyčios dekoravimo išleistuvės kainavo 300 RM“.
Bene išsamiausiai bažnyčios sienų tapybą aprašiusi Dalia Vasiliūnienė („Menotyra“, 2004, Nr. 3). Šios menotyrininkės darbu bei nuomone daugiausia ir remsimės. Visų šiame skyriuje iliustracijoms panaudotų tapybos ir kitų nuotraukų autorius yra Gintaras Česonis.  
Tapyba beveik ištisai dengia vidines bažnyčios sienas. Tai biblinės tematikos daugelio figūrų kompozicijų, simbolių ir ornamentų dekoras. Pagrindinė tapybos tema išdėstyta išilgine bažnyčios ašimi nuo prieangio, išplėtota navos skliautuose ir baigta presbiterijoje.
Prie įėjimo yra tempera nutapytos dvi monochrominės kompozicijos; tai „Vakarienė Levio namuose“ ir „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“. Čia yra ir polichromine (daugiaspalve) tempera nutapyta kompozicija „Kūdikėlio pagarbinimas“. 
Pagrindinės navos skliautuose esančios keturios kompozicijos pasakoja apie Dievo valią išganyti visus žmones. Skliaute virš vargonų choro nutapyta pirmoji Kristaus gyvenimą vaizduojanti kompozicija – „Jėzaus gimimas“. Antrojo skliauto kompozicijoje – Jėzaus atsimainymas, įvykis ant Taboro kalno. Trečiajame skliaute pavaizduotas kulminacinis Dievo meilės momentas – Išganytojo auka. Visų trijų skliautų kompozicijų tapybą papildo po du įrašus iš evangelijų pagal Matą ir Joną. Išganymo pažado išsipildymas atskleistas transepto skliauto kompozicijoje „Švč. Mergelės Marijos vainikavimas“. Su Išganymu susijusi simbolika panaudota ir dekoruojant navos sienas po langais. Keturi simboliai čia nutapyti apskrituose vainikuose ir girliandose. Navų sienose dar matome šventuosius Petrą ir Povilą, evangelistus.
Svarbus visos sienų tapybos akcentas yra presbiterijos arka. Joje – Atpirkimo aukos ir Kristaus pergalės prieš mirtį simbolis. Kitose presbiterijos kompozicijose išreikštos pamaldumo, globos ir šeimos vertybės. Presbiterijos sienose nutapyti šv. Juozapas ir šv. Ona. Apsidos skliautuose – serafimai, žvaigždės, Apvaizdos akis. 
Koplyčių skliautuose nutapytos Jėzaus ir Marijos hierogramos – įrašai iš Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijų.
Sienų tapyboje yra daug su patriotinėmis lietuvybės idėjomis susietų temų. Tai šv. Kazimieras su Vyčiu presbiterijos arkoje; navų skliautuose matyti Vytis, Jogailaičių kryžius ir Gediminaičių stulpai. O svarbiausias patriotinės temos akcentas – vargonų choro parapeto ir arkos tapyba. Čia – Vytauto Didžiojo portretinis atvaizdas su šešiomis trispalvėmis Lietuvos vėliavomis abipus rėmo ir himno žodžiai – „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Vytauto vaizdavimas, be abejo, sietinas su jo, kaip pirmosios Perlojos bažnyčios fundatoriaus, atminimu. Paveiksle matyti senoji medinė bažnytėlė, tiesa, vėlyvesnė. Jos fone įrašyta: „1392/1430 Vytautas Didysis. Fund. sen. bažn.“ (data – Vytauto valdymo metai).
Ant vargonų choro arkos lanko apačios raudoname skyde nutapyta šarvuoto riterio pusfigūrė greičiausiai vaizduoja legendinį kunigaikštį Perlių. Abipus skydo – šūkis: „Už Perloją ir visą Lietuvą“. Patriotinės temos išplėtojimas neatsiejamas, be abejo, nuo perlojiškių dalyvavimo Nepriklausomybės kovose Lietuvos valstybės atsikūrimo pradžioje, nuo Lenkijos okupacijoje beveik dvidešimtmetį buvusio Anošalio likimo.
Spalvomis ir tonais sienų tapyboje sukurta erdvės iliuzija. Formos modeliuotos šviesšešėliais. Polichrominėse kompozicijose vyrauja žalsvai melsvos, gelsvos, rausvos spalvos. Simbolių ir augalinių ornamentų dekoras daugiausia linijinio piešinio su baltos ir rudos spalvų deriniais. Pasak Sauliaus Mikėno („Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva II“), toks sienų tapybos dekoras Lietuvoje retas ir atliktas itin meistriškai.
Bendras bažnyčios sienų tapybos stilius vadintinas neorenesansiniu, nors jam būdingi ir baroko stilistikos elementai. Anot D. Vasiliūnienės, sienų dekoro bendroje koncepcijoje galima įžiūrėti ir lenkų dailės įtaką. Nieko nuostabaus: J. Hopenas, nors ir gimęs Kaune, buvo lenkakalbis, dailės mokėsi Krokuvoje. Matyt, lenkakalbių būta ir tarp jo pagalbininkų. Beje, Hopeno padėjėjai yra atlikę keletą smulkesnių darbų bažnyčioje ir klebonijoje: L. Januškevičius ir E. Sinkevičius dažė klebonijos kambarius, I. Bagdonavičius atnaujino procesijų altorėlius, L. Torvirtas atnaujino vieną paveikslą, katafalką, kryžių, klausyklą, zakristijos spintą ir kt.
* * *  
Iš molbertinės tapybos pavyzdžių bažnyčioje vertingiausi yra Juozapo Balzukevičiaus (1867-1915) drobėje aliejumi tapyti paveikslai „Šv. Stanislovas“ ir „Šv. Baltramiejus“. Pirmasis, 250 x 123 cm, sukurtas 1906 ar 1908 metais (paskutinis skaitmuo signatūroje neįžiūrimas). Figūrą išryškina geltonos, raudonos, rudos spalvos, apšvietimas, plastiškos formos. Fonas dulsvai pilkas, melsvas. Antrasis paveikslas, 240 x 143 cm dydžio, nutapytas 1908 m. Kontrastingos spalvos (figūros – rausvai ruda ir gelsva, fono – rudai ir melsvai žalsva) sudaro dramatišką nuotaiką. Deja, dokumentų apie šių paveikslų įsigijimą nepavyko aptikti. Atsižvelgiant į tapybos stilistiką, J. Balzukevičiui priskiriamas ir trečiasis paveikslas – „Šv. Jurgis“. Iš kitų molbertinės tapybos darbų paminėtinos XX a. pirmajame ketvirtyje B. Rutkovskio ant drobės tapytos Kryžiaus kelio stotys su netaisyklinga lietuvių kalba įrašytais stočių pavadinimais. Zakristijoje kabo apie XIX a. vidurį tapytas paveikslas „Aušros vartų Švč. Mergelė Marija“. Išlikę keli XVII-XVIII a. ant medžio lentų aliejiniais dažais tapyti dvipusiai paveikslai. Visus tapybos darbus 1962-1963 metais valė ir taisė kaunietis dailininkas Antanas Samėnas. 
Didelę vertę turintys kultūros paminklai yra senieji bažnytiniai drabužiai – dvi 1843 metais pasiūtos dalmatikos (dalmatika – puošnus liturginis drabužis, vilkimas po arnotu per mišias, procesijas). Jos yra 101 x 106 cm dydžio, iš šilko siūtos metalo (sidabro ir aukso) siūlais. Nukryžiuotasis vietos meistro išdrožtas XVIII a. pradžioje. Tarp bažnyčios inventoriaus yra pora XX a. pradžioje L. Perkovskio bažnytinių reikmenų fabrike Vilniuje dirbtų procesijų altorėlių, taip pat kitų vertingų daiktų procesijoms, liturginių indų.     
Pastačius mūrinę bažnyčią, jos šventoriaus vakarinė pusė ir dalis pietinės aptvertos iš lauko akmenų mūryta tvora („zomatu“); akmenų tvora gerokai atitraukta nuo bažnyčios į aikštę. Šiaurinėje šventoriaus dalyje dar nuo senosios bažnyčios laikų stovėjusi varpinė nugriauta kažkada XX a. antrojoje pusėje. Nebeliko prie šventoriaus buvusių svirnų. Šventoriuje esančiose kapinėse amžinu miegu ilsisi kovose už Lietuvos nepriklausomybę žuvę senieji Perlojos šauliai partizanai ir kai kurie XX a. vidurio partizanai. Aikštėje priešais bažnyčią 1931 m. pastatytas paminklas kunigaikščiui Vytautui, o 1995 m. atidengtas paminklas prieš bolševizmą kovojusiems ir žuvusiems apylinkės partizanams.

Varpa

* * *
V. Andrulevičius kelerius metus kunigavo Perlojoje ir po II pasaul. karo. Vėliau dirbo kun. Masalskis, Jonas Žvinys, Ignas Milašius, Albinas Šilkinis, nuo 1984 m. rugsėjo 24 d. – Stanislovas Linda… 
Nuo Molėtų kilęs J. Žvinys (g. 1901 m.) Nepriklausomybės kovų metais kaip Lietuvos kariuomenės savanoris dalyvavo kautynėse su lenkais ties Varėna ir Giedraičiais. Kauno kunigų seminariją baigė 1930 m. Pirmosiomis Vokietijos – TSRS karo dienomis 1941 m., atsiliepdamas į Vyriausiojo Lietuvos sukilėlių štabo atsišaukimą, subūrė Dubingių apylinkės aktyvistus, tapo jų vadu. 1947 metais suimtas ir Ypatingojo pasitarimo už akių nuteistas 10 metų lagerio. Amnestuotas 1956 m. ir paskirtas į Perloją. Tačiau už kategorišką atsisakymą bendradarbiauti su KGB 1962 metais iš Perlojos išvarytas be teisės gauti kitą parapiją.
Darbą Perlojoje Jonas Žvynys gana išsamiai aprašęs atsiminimų knygoje „Mano gyvenimo užrašai“ (Vilnius, 1993). Joje pasakojama, kaip klebonas gražiai sugyvenęs su parapijiečiais, kaip ruošęs vaikus pirmajai komunijai, bažnyčioje rengęs Naujųjų Metų sutikimus, kad bandęs atgauti nusavintą klebonijos pastatą, tačiau atgavęs tik apipuvusią špitolę… Plačiai aprašomi KGB mėginimai kunigą užverbuoti, o nepavykus – kokio šmeižto dėl to susilaukta. Paskutines pamaldas Perlojoje J. Žvinys atlaikė 1962 m. kovo 18 d.    
Apie XX a. vidurį bent porą dešimtmečių Perlojoje vargoninkavo Salovartėje gyvenęs Česnulevičius; nuo altoriaus per bažnyčią einančius jaunavedžius jis palydėdavo smagiu maršu.

Šaltiniai ir literatūra:

1. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fondas 561, apyrašas 2, bylos 911, 962; ap. 19, b. 281
2. Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 11, ap. 2, b. 26; f. 378, ap. 73, b. 1539; f. 382, ap. 2, b. 1092, 1872; f. 515, ap. 19, b. 283; f. 525, ap. 6, b. 431, 493; f. 694, ap. 3, b. 1198, 1204; SA b. 3681
3. Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius. F. 11, b. 41; f. 12, b. 2822; f. 318, b. 22102, 22107, 24754, 24759, 25115, 25598, 25599, 25617, 25618, 25619, 25620, 25623, 26728, 33869, 33870
4. Basanavičius J. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970
5. Cibulskas J. Perlojos bažnyčios statytojas. „Merkio kraštas“, 2008, Nr. 1
6. Cvirka P. Nepriklausomas kaimas Lietuvos pietuose. „Sekmadienis“, 1930, Nr.Nr. 30, 31
7. Čerbulėnas K. Liaudies buities muziejaus genezė. „Architektūros paminklai“, III. Vilnius, 1975
8. Česnulevičiūtė P. Kovojanti Perloja. Varėna, 1998
9. Česnulis V. Senoji Perlojos bažnyčia. Vilnius, 2006
10. Jankevičiūtė A. Lietuvos medinė sakralinė architektūra. Vilnius, 1998
11. Jučas M. Lietuvos parapijos XV-XVIII a. Vilnius, 2007
12. Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. Vilnius, 2006
13. Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej, t. I. Kraków, 1948
14. Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva II. Vilnius, 1998
15. Kurczewski J. Biskupstwo wileńskie. Wilno, 1912
16. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios, t. VI. Kaišiadorių vyskupija. Chicago, 1987
17. Lebionka J. Bekompromisinis kovotojas už lietuvybę Vilnijoje. „Voruta“, 1998, Nr.Nr. 42, 43, 44, 45, 46, 47, 48; 1999, Nr.Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6  
18. „Lietuvos aidas“, 1932, Nr.Nr. 127, 271
19. Merkys V. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 m. Vilnius, 2006
20. Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius, 1993
21. Miškinis A. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, I knyga. Vilnius, 2002
22. Ochmański J. Biskupstwo wileńskie w średniowieczu. Ustrój i uposażenie. Poznań, 1972
„Šaltinis“, 1907, Nr. 48; 1909, Nr. 31
23. Stacevičius S. Perloja ir jos atmintis. „Voruta“, 1990, Nr. 1
24. Šopara I. Trumputis lietuviškai-rusiškas kalbomokslėlis. Vilnius, 1906
25. Vasiliūnienė D. Sienų tapyba Perlojos bažnyčioje. „Menotyra“, 2004, Nr. 3
26. Žvinys J. Mano gyvenimo užrašai. Vilnius, 1993

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra