Pergalės prasmė ir kaina

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Vienoje ką tik pasibaigusioje konferencijoje mačiau seną nuotrauką: skruzdėlyną primenantis kaimiečių sambūris nuogo kalno viršūnėje stato labai aukštą kryžių. Jis keltas per pirmąsias spaudos atgavimo metines. Suprantame žmones: jie statė paminklą – savo pergalės ir vilties simbolį. Kalno ir kryžiaus aukštis jiems buvo laimėtos pergalės matas. Šito paminklo statytojai gerai žinojo jos prasmę ir kainą.
Šiandien kitaip. Laiko nuotolis didina draudimo ir jo panaikinimo priežasčių suvokimo sklaidą. Mes kartais net nesutariame, ką uždraudė, dėl ko uždraudė ir ką laimėjome. Mintys, kad draudimą išprovokavo 1831 ir 1863 metų sukilimai, kelia abejonių. Esu tikras, kad priežastys lietuviams taikyti spaudos draudimą vis tiek būtų sugalvotos, net jei tie sukilimai būtų Lietuvą aplenkę. Taikinys buvo tautinė kultūra ir kalba. Palyginkime: tuo pačiu metu drausta ir kitaip varžyta latgalių, baltarusių, ukrainiečių, moldavų spauda, kultūra ir gimtoji kalba. Ar ne dėl valstybės kalbos ir tautinės kultūros ateities susikirto interesai šiandieniniame Kijeve?
Kalbos ir kultūros tradicijos sargas yra rašto ženklas – raidė. Ji yra paveikus žmogaus savimonės, tautinio ir pilietinio tapatumo ugdymo instrumentas. Iškyla grėsmingas pavojus, kai jis atsiduria piktavalio despoto rankose. Devynioliktojo šimtmečio viduryje lietuviškoji spauda jau kėlė rūpestį imperijai. Dešimttūkstantiniai knygų tiražai akivaizdžiai rodė kultūros tradicijas turinčios tautinės bendruomenės stiprėjimą ir savarankiškėjimą. Lietuvą jau žadino naujos dvasinės ir kūrybinės jėgos. Jai, praradusiai valstybingumą, knyga buvo kariuomenė, bažnyčia, švietimo ir užsienio reikalų ministerija kartu sudėjus. Įstatymo galios neturėjęs patvaldžio žodinis paliepimas tapo jaunos tautos gyvybingumo gniaužtu. Veikta skaudžiausiu būdu: ne kardu, bet deformacijos ir demoralizacijos priemonėmis. Imperija Lietuvos gyventojus bandė skaldyti, priešinti istorines – lietuvių ir lenkų – tautos dalis, įžūliai skverbtis į asmens dvasinį ir bendruomeninį pasaulį, lenkti nuolankumui ir netgi išdavystei.
Pasipriešinimas priespaudai sukūrė epochą, paženklintą knygnešių vardu. Ji buvo sudėtinga, spalvinga ir daugiasrovė. Ją formavo ir kreipė vis labiau stiprėjantys tautiniai, socialiniai, religiniai, galiausiai ir politiniai interesai, kylantys iš vertę pajutusios ir sparčiai modernėjančios tautos priedermių bei pastangų. Nestokota įžvalgių pranašų ir vedlių, šiandien gerai pažįstamų iš muziejinių ir mokyklinių portretų. Neperdėsime sakydami, kad kartais net perlenkiame juos herojizuodami. Gaila, tačiau iki šiol niekas nepateikė įtaigaus trimis kryželiais pasirašinėjusio knygnešio paveikslo. Jis turėtų būti įvairių potėpių ir sodrumo, nes knygnešiai – nepriklausomų, kartais stebėtinai valiūkiškų, svetimos valdžios įstatymus neigiančių, rizikuoti ir laimėti pasiryžusių laisvų žmonių sąjūdis. Jie nebuvo įžymūs, nes niekas neskelbė jų vardų, nakties žygių ir nutikimų, tačiau jie buvo labai gerai ir labai toli žinomi. Jie tiesiog buvo to meto Lietuvos stuburkaulis, stipriausia vietovaizdžio spalva. Susirėmime dėl savosios raidės ir žodžio knygnešiai nebuvo vienui vieni. Priešpriešos pamokos skatino telkti sąjungininkus ir išmintį. Ji teigė: priešas ir priešo tauta – ne tas pat. Knygnešių laikai mus tampriai susiejo su Fortunatovo, Baudouino de Courtenay, Schleicherio ir kitais iškiliais lietuvių tautos bičiulių vardais.
Nė viena pergalė nepasiekiama be nuostolių. Keturiasdešimt kovos metų luošino žmones ir jų likimus. Lygindami savo kūrybos aruodą su latvių ir estų pasiekimais suskaičiavome, kad parašėme perpus mažiau knygų nei būtume įstengę padaryti legalumo sąlygomis. Nukentėjo išleistųjų turinys. Kaimyninės tautos vertė pasaulio literatūros klasiką, mes lietuvinome didaktinius eiliavimus bei ašaringąsias genovaites ir leidome plonytėmis brošiūromis, kad per sieną nešti ir nunešus slėpti būtų lengviau. Ar pamenate juodžiausiais, 1887 metais ,,Šviesoje“ išspausdinto eilėraščio ,,Lietuviška knyga“ posmą:
Ar pakliūsi į rankužes, Neteisingų piktadėjų? Jeigut sunki tau kelionė, Lėk su vakariniu vėju!
Lėk gi, bėk gi, žodi brangus! Pribūk, kalba prigimtoji! Kurios priešai mums pavydžia, Skersai kelio tau užstoję..

Spaudos draudimas varžė politinės priklausomybės sąlygomis gyvenančiai tautai itin svarbią laisvo bendravimo, nuoseklaus intelektualinio augimo ir originalios saviraiškos galimybę. Tai sutrukdė jos gebėjimų ugdymui. Pasekmės jaučiamos net šiandien. Visa, ko netekome mes, neteko ir pasaulis.
Tačiau 1864–1904 metai nebuvo beverčiai. Jie mums patiems ir pasauliui įrodė, kad Lietuva – ne istorijos faktas ir ne muziejinė relikvija, skirta smalsiems Trocadero rūmų lankytojams. Mes išsaugojome kultūros paveldą ir juo argumentavome politinę kultūrą bei valstybingumo tęstinumą. Pergalė mums užtikrino galimybę išlikti savarankiškais priartėjus prie pačio pavojingiausio Europos politikos slenksčio. Kovos metai mus parengė 1905-iesiems, 1918-iesiems ir net, sutikite, 1990-iesiems metams. Kova už tautinį savitumą buvo kova už valstybę. Knygnešių laikai kaip niekad iki tol aiškiai įrodė Lietuvos – Didžiosios ir Mažosios – vieningumą. Tilžės, Ragainės, Karaliaučiaus pavadinimai tapo šios vienovės sinonimu ir tautos bendrumo sargu. Lemties valandą suvokta pareiga ir ištiesta broliškos pagalbos ranka didžiajai tautos daliai leido subręsti ir pakilti mažesniajai tautos daliai. Tai patvirtinsiu ne savo, bet Mažosios Lietuvos poeto Mikelio Hofmano-Ateivio žodžiais, tartais 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje galingiesiems braižant naująjį Europos žemėlapį:
Tilžė, Lietuvos miestelis, Ir Šilutė, Klaipėda…Čia galiaus kiekviens namelis, Lietuvos neš vėliavą…
Antrojo pasaulinio karo sukelta katastrofa neleido šiai pranašystei visiškai išsipildyti. Knygnešių pažadėtosios žemės – Mažosios Lietuvos likimas priklausė ne nuo mūsų valios. Tačiau rankų vis dėlto nenuleidome.
Kalbos ir knygos metų tėkmė suteikė dėkingą progą praeities apmąstymams, paskatino atsigręžti į laiko prislopintas dvasines vertybes, susivokti ir imtis neatidėliotinų darbų. Sukaktis tapo prasmingu įvykiu. Labai svarbu, kad jo reikšmė buvo teisingai suprasta valstybės ir tarptautinės bendruomenės vadovų. Įgyvendinta beveik visa valstybinė sukakties programa. Ją sudarė draudimų ir laisvojo žodžio problemoms skirtos konferencijos, mokslo ir meniniai veikalai, parodos ir kitokie atminimą sureikšminantys renginiai. Sukaktis sujungė Tėvynės ir išeivijos kūrybines jėgas, paakino svarstymus ir sprendimus dėl šiuolaikinės knygos ir žiniasklaidos vaidmens palaikant lietuvybės gyvybingumą ir tautiečių ryšius su gimtosiomis šaknimis. Kaip raginimą atidžiau vertinti knygnešių laikus galėtume laikyti UNESCO generalinio sekretoriaus Koičiro Masura sveikinimą 100-mečio sukakties minėjimo Seime dalyviams: aš nuoširdžiai džiaugiuosi ir jaučiuosi pagerbtas, galėdamas simboliškai dalyvauti jūsų iškilmingame posėdyje apie raštą, kalbą ir unikalią kultūrą, liudijančią apie tautą, kuri sugebėjo per amžius išsaugoti savo vaidmenį ir vietą pasaulio kultūrų mozaikoje. Tai ne tik šventinis pagarbos ženklas, bet ir mūsų pareigų priminimas bei ateities įžvalga. Ne, ramių laikų nebus. Dar šį vakarą išėję į Gedimino prospektą perskaitykite įmantrius XXI amžiaus užrašus. Jums tikrai nepasivaidens, jei carinės šmėklos grasinimą govoritj po litovski strogo vospreščiajetsia pakartos įsakmus elektroninės iškabos perspėjimas anglų kalba. Mūšis dėl lietuviškos raidės ir kalbos nebaigtas. Jis tęsis kitomis formomis bei kitose erdvėse gero vardo kol kas neturinčiais taip vadinamais globalizacijos laikais. Valstybės ir kalbos vienovė turi būti viena svarbiausių nūdienos politikos užduočių. Pati sau vyriausybė šio mūšio niekada nelaimės. Jame dalyvauti yra visų mūsų pilietinė pareiga.
Šešėliuota ir tragiška istorija slenka Lietuvos žeme. Bet ji nėra vien mūsų našta. Ką tik pasibaigusios tarptautinės konferencijos dalyvius nuvežėme į Kudirkos Naumiestį. Parodėme ne tik jaukų naująjį muziejų. Šaltą ir vėjuotą pavakarę aplankėme Vinco Kudirkos kapą, skubriai ėjome siena tebežyminčiu Širvintos krantu ir stabtelėjome ties užkardos tvora, kaip ir knygnešių laikais dalijančia žemės lopinį į du pasaulius. Realybės pojūtis padarė didelį įspūdį užsienio svečiams. Atsisveikinant Tamperės universiteto profesorius Ilka Mäkinenas sakė: Tikrovė akivaizdžiai priminė, kaip buvo sudėtinga draudžiamas knygas gabenti per valstybės sieną. Ir visai nesvarbu, ar gabendami knygas knygnešiai rūpinosi savo nauda, ar siekė aukštesnių idealų: bet kuriuo atveju buvo padarytas savo tautai labai vertingas darbas. Vakaruose apie visus tuos dalykus, kurie buvo šioje konferencijoje nagrinėjami, žino dar mažiau, negu žinojau aš prieš atvykdamas į Vilnių. Dar didesnė blogybė, kad vakariečiai nemoka užsienio kalbų ir nežino jūsų istorijos. Iš tikro tai kas vyko Lietuvoje turėtų Vakarus ir visą pasaulį dominti globaliu mastu.
Lietuviškos spaudos draudimo istoriją teks skaityti ir vertinti dar ne sykį. Ji yra pamokanti ir perspėjanti. Svarbiausia: išlikime savimi, bet nebūkime vieniši. 
Kalba, sakyta palydint Kalbos ir knygos metus per Lietuviškosios spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-jų metinių sukakties minėjimo iškilmingą posėdį Nacionaliniame operos ir baleto teatre 2004 m. gruodžio 6 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra