Per kovas ir pasipriešinimus į nepriklausomybę

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2008 metais Lietuvos žmonės minės Sąjūdžio gimimo 20-tąsias metines. Per skausmą ir kančias, trėmimus, kalėjimus ir lagerius, per vykdytus pasipriešinimus sovietiniams ir hitleriniams okupantams ėjome į šią išsvajotą Lietuvos nepriklausomybę.
Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, pasipriešinimo bangą nuvilnijo per visą šalį. Manyčiau, kad Sąjūdis prasidėjo su pasipriešinimu nuo pat pirmų okupacijos dienų. Bene vieni pirmųjų savo tautinį nusiteikimą parodė mokytojai, susirinkę į savo suvažiavimą 1940 m. rugpjūčio 13 dieną. Būtent čia skambėjo Lietuvos himnas vietoj numatytojo internacionalinio. Mokytojai tylėjo, kai buvo iš prezidiumo šaukiama „Valio Stalinui“. Vytauto Didžiojo universiteto studentai atsisakė kelti sovietinius valdžios atstovus į studentų atstovybę. Prieš Sovietinę valdžią ir jos pertvarkymus protestavo ne tik iš atostogų grįžę studentai, bet ir gimnazistai. Jie perfrazuodavo sovietines dainas, platino antitarybinius lapelius, plito ranka rašyti ir spausdinti atsišaukimai, kūrėsi pogrindinės organizacijos.
Lietuvių tautai dėl savo ypatingos geopolitinės padėties teko patirti daug skaudžių smūgių. Vos vienerius metus pasiautėję, jie vandališkai nusiaubė mūsų šalį. Baisiausia buvo tai, kad bolševikai daugiausiai kankino ir žudė žmones, ne dėl kurių nors nusikaltimų sovietinei tvarkai, bet dėl jų politinių, tautinių įsitikinimų ir socialinės kilmės, 1912 m. rašė A. Merkelis.
Lietuvos ypatingame archyve saugomi VKP (b) CK ir LKP CK direktyviniai nurodymai skelbė, kad visų partijų ir organizacijų nariai – aršiausi tarybų valdžios priešai. Į priešų gretas buvo įjungti studentų korporacijų nariai, policininkai, karininkai, dvarininkai, kunigai, pirkliai ir prekybininkai. Buvo prieita iki didžiausio absurdo. Klasiniais priešais tapo net emigrantai, repatriantai, esperatininkai, filatelistai. Jais tapo net tie, kurie susirašinėjo su užsieniu. TSRS sukurtas ir Stalino patobulintas represinis aparatas apėmė visas gyvenimo sritis. Trėmimai Lietuvoje prasidėjo birželio 14 dieną. Šią akciją vykdė LTSR NKVD ir NKGB centrinio aparato bei apskričių skyrių darbuotojai, milicija ir kariniai daliniai, o jiems talkininkavo iš Baltarusijos atsiųsti NKVD padaliniai. I Lietuvą buvo komandiruoti NKVD darbuotojai iš Rusijos, Ukrainos. Dar 1940 m. buvo ištremti užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys su žmona, premjeras Antanas Merkys, dailininkas, prezidento giminaitis, Adomas Smetona, Užsienio reikalų ministerijos departamento direktorius Černeckis Voldemaras, rašytojas – dailininkas Vytautas Bičiūnas, kunigas Juozas Vailokaitis, tautininkas, žymus publicistas Valentinas Gustainis, „Lietuvos aido“ redaktorius Simas Aleksinas. 1942 metų duomenimis iš Lietuvos Ištremtieji gyveno Tomske, Novo – Kuznecke, Novosibirske, Kemerove, Taiginske ir kt. (Lietuvos ypatingasis archyvas – toliau – LYA. 1771. A P. 5. b. 6I. L. I3, I9).
LKP CK dokumentuose yra Kauno apskrities trečio NGB skyriaus ir NK VD antro skyriaus pažyma apie mokytojus. Joje nurodoma, jog mieste yra 76 mokymo įstaigos su 1209 pedagogais. Iš 384 mokytojų, dirbančių aukštesnėse klasėse, 78 mokytojai priklausė fašistinėms partijoms ir organizacijoms. Iš 340 mokytojų, dirbančių liaudies mokyklose, net 268 priklausė įvairioms organizacijoms (LYA. F. 1771. A P. 2. b. 158. l. 68)
LKP Kauno miesto komiteto biuro posėdyje svarstant Universiteto partinės organizacijos darbą buvo nurodyta, jog partinė organizacija nesirūpina studentų komunistiniu auklėjimu, o klasinis priešas veikia. Ant universiteto sienų vis pasirodo antitarybiniai lapeliai. Analogiškų faktų būta visuose Lietuvos miestuose ir apskrityse, mokslo ir kultūros įstaigose, NKGB organai užfiksavo, jog Vilniaus mieste veikia daug klasinių priešų. Antai Šv. Jono bažnyčioje jaunimo tarpe platinami antitarybiniai lapeliai, dvasiškiai deda dideles viltis į jaunimą įžiūrėdami juose būsimus kovotojus. NKVD daug priešų areštavo (LYA. F. 1771. AP. I. B. 183. L. 20, 23). Sovietinei tvarkai aktyviai priešinosi Alytaus Daugirdų seniūnijos žmonės, kurie išvijo atsiųstą propagandistą iš patalpų. Kai kurių mokyklų vadovai bei mokytojai priešinosi partijos ir sovietinės vyriausybės numatytoms priemonėms mokyklose. Pavasario mokyklos direktorius uždraudė komsorgui kurti mokykloje komjaunimo organizaciją, organizuoti socialistinį lenktyniavimą, leisti sienlaikraščius. Panašių įvykių buvo ir kitose mokyklose. Prieš komjaunimą kovojo ir dvasininkija. Ji agitavo, kad moksleiviai nestotų tiek į pionierių, tiek į komjaunimo organizacijas. Vilniuje, Kretingoje, Marijampolėje kunigai net grasino moksleiviams, kad jie nestotų į komunistines organizacijas. Daugelyje mokyklų mokytojai pamokų metu agitavo moksleivius nestoti į pionierių organizacijas.
Ilgai buvo diskutuojama dėl 1940m. įvykusių rinkimų į Lietuvos seimą ir jame priimtų nutarimų. Ilgus metus šie istoriniai faktai buvo traktuojami vienašališkai be išlygų. Dabar naujai apmąstome to meto įvykių reikšmę, labiau pasvertai juos vertiname. Akivaizdu, jog ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių sandūroje ne galėjome nepastebėti, kad tuo laiku Lietuvoje brendo radikalių demokratinių permainų poreikis. Apie tai ne kartą rašė ir to meto politiniai bei kariniai Lietuvos Respublikos veikėjai.
1941 m. prasidėjus Vokietijos – TSRS karui, Lietuva atsidūrė vokiečių okupacijoje. Jau birželio 23 – 4 – osios rytą per Kauno radiją Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis L. Prapuolenis paskelbė apie laikinąją vyriausybę. Tų pačių metų rugsėjo 15 d. Didžiojo reicho fiureriui Adolfui Hitleriui, vyriausiajam kariuomenės vadui gen. Feldmaršalui von Brauchitschui buvo paskelbtas Lietuvių aktyvistų fronto vadovybės memorandumas apie Lietuvos būklę, pradėjus veikti vokiečių civilinei valdžiai. Jame buvo pabrėžta, jog lietuvių aktyvistų frontas, kaip karinė organizacija, iškėlė sau uždavinį atkurti Lietuvos nepriklausomybę ginkluotu sukilimu. Dokumente apgailestaujama, kad Lietuvoje nebėra nei vieno dienraščio lietuvių kalba, nuo karo pradžios dėl vokiečių cenzūros neišėjo nė viena lietuviška knyga, net radiofonuose lietuvių kalba vis labiau išstumiama arba leidžiama vartoti greta vokiečių kalbos, uždraustas Lietuvos tautinis himnas, švenčiausioje lietuviams vietoje – ant Gedimino kalno nukabinta tautinė vėliava, neleidžiama švęsti tautinių švenčių, uždrausta Kauno karo muziejuje skambinti varpais „Lietuviais esame mes gimę“. Memorandumą pasirašė Lietuvių aktyvistų fronto vadovybė: L. Prapuolenis, div. Gen. S. Pundzevičius, gen. V. Nagius – Nagevičius, gen. M. Mieželis, gen. Štabo pulkininkas ltn. K. Kraunaitis, gen. Štabo plk, ltn. N. Tautvilas – iš viso 31 parašas (LYA. F. 3377. AP. 58. B. 176. L. 22 – 31).
1941 m. liepos 16 d. Reicho vadovų pasitarime pas Hitlerį buvo aptartas planas, kaip padalyti okupuotas žemes bei jas kolonizuoti. Šiame pasitarime buvo sprendžiamas  ir Pabaltijo tautų klausimas. Jau pirmomis okupacijos dienomis operatyviai buvo formuojamas administracinis aparatas, Lietuvoje įvedama vokiška tvarka. Tų pačių metų liepos 17 d. Hitlerio įsakymu buvo sudarytas Ostlando reichskomisariatas ir paskirti svarbiausi pareigūnai užimtų teritorijų valdymui. Vokiečių valdininkai be jokio pagrindo atleidinėjo Lietuvos valdininkus ir tarnautojus iš jų užimamų pareigų. Reicho komisaro rytų kraštui 1941 m. rugsėjo 21 d. „Potvarkis apie sąjungas ir susirinkimus“ praktiškai užkirto kelią tautos valią atstovaujančiai politiniai partijai. Lietuvoje galės veikti tik nepolitinės organizacijos ir sąjungos (LYA.F. 3377. Ap. 58. b. 176. l. 44 – 46).
Hitlerio oponentai greitai susidorojo su visais, kurie prieštaravo jų interesams. Už neleistinus veiksmus Fronto įgaliotinis L. Prapuolenis buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, J. Aleksa. K. Grinius ir M. Krupavičius 1942 metais pasisakę memorandumu prieš kolonizaciją ir prieš žydų naikinimą, buvo išsiųsti: K. Grinius – iš Kauno, o J. Aleksa ir M. Krupavičius – į Vokietiją policijos priežiūrai. Tai buvo labai rimtas signalas, kad inteligentija ir buvę vadovai aklai paklustų naujos tvarkos šeimininkams. Tačiau pasipriešinimas ir toliau nerimo, o sparčiai augo ir stiprėjo visoje okupuotoje Lietuvoje. Labai didelį vaidmenį suvaidino rezistencinė spauda, leidžiama pogrindyje. Jau nuo 1941 metų pabaigos ėjo „Nepriklausoma Lietuva“, „Į Laisvę“, „Kovotojas“, „Trimitas“, „Kova“, „Pogrindžio kuntaplis“, „Vardan tiesos“, „Lietuva“ ir daugelis kitų. Šie leidiniai plito po visą Lietuvą ir daug kur buvo dauginami, nes gerai buvo organizuotas tinklas. O tas tinklas – tai naujai susikūrusios pogrindžio organizacijos   rezistenciniai sąjūdžiai: Lietuvių frontas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos laisvės armija, Lietuvių vienybės sąjūdis, organizavę nepaklusnumo akcijas, formavę viešą nuomonę (Lietuvos archyvai, V. 2000, I, p. 114)
Charakteringa, kad net karo sąlygomis vienus ir kitus domino Amerikos žemynas. Ypač tai  pasakytina apie TSRS.
Savo ruožtu Amerikos žemyno lietuviai su nerimu žiūrėjo į abi šias kariaujančias  valstybes. Jiems buvo ne vis vien kas bus su Lietuva karui pasibaigus. JAV komunistinės organizacijos rėmė sovietus ir net karo metais palaikė glaudžius ryšius su sovietų organais, rėmė juos surinktomis lėšomis, siųsdami raudonarmiečiams drabužius, medicinines priemones. Tačiau pažangūs lietuviai rūpinosi, kad po karo Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma. TSRS ambasada JAV ir joje dirbę čekistai turėjo visiškai kitus tikslus. Iš Maskvos 1942 m. į TSRS ambasadą JAV diplomatiniu paštu atkeliauja NKGB paruošta pažyma. Tikslingą bent keletą tos pažymos akcentų nurodyti, domino: Jav lietuvių kolonijų vadovaujančios figūros, trumpi biografiniai duomenys ir charakteristikos, organizacijos, kovojančios už buržuazinės Lietuvos atkūrimą, jų konkreti veikla, diplomatiniai užkulisiai, vaidmuo, struktūra, partinis kryptingumas, šių vadovaujančių organizacijų sudėtis: a – Lietuvos išvadavimo sąjungos, b – Lietuvos išvadavimo fondo ir c – Lietuvos tautinės sąjungos bei Lietuvos nacionalinio komiteto Europoje (o ypač buvusių JAV diplomatų – Žadeikio, Budrio ir kitų veikla, kokiu būdu vadovaujantys asmenys palaiko ryšius su savo bendraminčiais Lietuvoje, kokie šių ryšių kanalai per neutralias šalis (Švediją, Pietų Ameriką, Ispaniją) ir bažnytinę liniją…(LYA. F. 1771. Ap. 5. b. 167. l. 108 – 109). JAV dirbantys TSRS diplomatai per komunistines organizacijas gana greitai įvykdė ir šią užduotį. Kaip matosi iš TSRS užsienio liaudies komisariato dokumentų, 1943 m. vasario mėn. 8 d. Maskvoje gauta išsami informacija. Minėtame dokumente nurodomos tokios pavardės: Pakštas Kazys, Vaičiulaitis Antanas, Vileišis Petras, Devenis Mykolas, Grinius Kazys, Smetona Julius – iš viso 32 pavardės su trumpomis jų charakteristikomis. (LYA. F 1771, Ap. 6. B. 134. L. 177).
Antrojo pasaulinio karo metu veikė ne vienas slaptas frontas. Varžėsi diplomatinės tarnybos, žvalgybos, valstybių vadovai, galvodami, kaip įtvirtinti padėtį po karo. Kremliaus pavaldinių akyse rakštimi tapo Amerikos žemyno lietuvių organizacijų veikla, nukreipta prieš TSRS, jų kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Maskvos veikėjus piktino publikacijos, atskleidžiančius jų nusikalstamą veiklą. NKGB niekaip nesugebėjo išsiaiškinti daugelio žvalgybinių kanalų. Juos stebino, kaip iš sovietinių lagerių ir tremties vietų laiškai pasiekdavo Amerikos žemyną. Antai Čikagoje tuo metu ėjęs laikraštis „Draugas“ su antrašte „Lietuvos tremtinių Sovietų Rusijoje vardai“, 1942 m. paskelbė 12 903 pavardes. TSRS NKGB ir karo sąlygomis turėjo daug darbo su ištremtaisiais. Pabrėžiama, kad „reakcinė“ lietuviška spauda Amerikoje – 16 laikraščių („Draugas“, „Amerika“, „Dirva“, „Tėvynė“, „Garsas“, „Naujienos“ ir kt.) ir toliau spausdina išvežtųjų, mirusiųjų sąrašus, medžiagą apie bolševikų žvėriškumą, žmonių žudynes, apie ūkinę suirutę ir plėšimus Tarybų Lietuvoje.
1943 m. sausio 31 V. Dekanozas išsiunčia raštą į Lietuvos TSR atstovybę A. Sniečkui ir J. Peleckui, nurodydamas, kad lietuvių antitarybinių organizacijų vadovų suvažiavimas turėjo tikslą užmegzti artimą bendradarbiavimą tarp atskirų grupių, buvo priimtas Bagočiaus ir kitų pasiūlymas kreiptis į Ruzveltą, kad okupuotų Lietuvą po Hitlerio sutriuškinimo. Klerikalai (Gabaliauskas) pasiūlė gilinti bendradarbiavimą su lenkais: pareikšdamas, kad tiktai jie sugebės užtikrinti Lietuvai nepriklausomybę. Pilsudskininkas Ig. Matuševskis klerikalinėje Lietuvių spaudoje paskelbė straipsnį, kuriame pareiškė, kad Lenkijos užduotis šiame kare – iškovoti nepriklausomybę ne tik sau, bet ir Lietuvai (LYA. F. 1771. Ap. 5. B. 168. L. 21 – 22).
 Pagaliau karas baigėsi. Prasidėjo trečioji Lietuvos okupacija. Ir vėl areštai, kalėjimai, lageriai ir nauji trėmimai, kurie tęsėsi nuo 1945 iki 1953 m. . Oficialių administracinių organų duomenys labai sausi. Tai ne tremtinių atsiminimai. Tačiau ir dėl tų skaičių, eilučių krūpteli širdis, kai enkavedistų raportuose randi skaičius apie kelionėje į Sibirą mirusius senelius, vagonuose gimusius kūdikius. Jau po karo, 1945 metais, iš Lietuvos buvo ištremta 5470 žmonių, 1946 m. – 2082, 1947-1948-3, 938, 1948-30, 482. Trėmimai vyko ir 1949-1952 m.(LYĄ.F.1771.Ap.58.B.916.L.1-3).
 1957 m. LKP CK biuro posėdyje buvo svarstoma Lietuvos TSR KGB ataskaita apie atliktą darbą, kovojant su lietuviškaisiais nacionalistais. Priimtame nutarime nurodoma, jog išaiškintos ir likviduotos 25 antitarybinės grupės, suimtas besislaptantis nacionalistinio pogrindžio vadovas Ramanauskas. Tame pačiame dokumente nurodoma, kad KGB dar nepakankamai nagrinėja kenkėjiškos veiklos formas ir metodus. 1956-1957 m. užfiksuoti 126 atvėjai (antitarybinių lapelių platintojai). Jų buvo net 357 egzemplioriai, 419 įvairių, bet labai piktų. Priimtame nutarime reikalaujama suaktyvinti KGB darbą, užkertant propogandinių emigrantinių centrų veiklą, sustiprinti agentūrinį, operatyvinį darbą, išaiškinant antitarybinės veiklos veikėjus, ypač inteligentijos ir jaunimo tarpe (Ten pat, l.7).
 1957 m. balandžio mėn KGB komiteto pirmininkas K.Liaudis į LKP CK išsiuntė net 25 puslapių informaciją apie atliktą darbą. Nurodoma kad, paaštrėjus tarptautiniams santykiams, sustiprėjo šnipų diversinė veikla ir propaganda, nukreipta prieš socialistinę santvarką. Ypač piktų laidų būna per „Amerikos balsą“ ir „Laisvą Europą“. Į antitarybinę veiklą įsijungė iš tremties ir lagerių grįžę asmenys, buvę buržuazinės Lietuvos lyderiai Toliušis, Klimas, buvęs smetoninis diplomatas Pečiulionis, dvasiškiai ir kt. Nustatyta, kad 140000 Lietuvos gyventojų gauna laiškų iš įvairių pasaulio šalių; JAV, Argentinos, Brazilijos, Federatyvinės Vokietijos, Izraelio. Lietuvoje gauta net 720000 laiškų (ten pat, l.24-26).
 Sovietiniai administraciniai organai dirba išsijuosę visais frontais. Su grifu visiškai slaptai Kauno srities teismo pirmininkas Deksnys išsiunčia srities partiniams organams informaciją „Apie kontrrevoliucinių bylų išžiūrėjimo rezultatų apibendrinimą“. Išvadose nurodoma, kad baudžiamoji politika bylose patenkinama. Tačiau nė kiek nereikia mažinti, o didinti (kaip taisyklė iki maksimumo) šiose bylose bausmes, nes tik griežtos bausmės užtikrina kovą su šios rūšies nusikaltimais. Būtina sustiprinti politinį masinį darbą kolūkiečių tarpe, kad laiku būtų demaskuojami buožės ir priešiški elementai, pralindę į kolūkius, siekdami juos griauti (LYA, F.3390,Ap.3390-8.B.23.L.18).
 Belieka tik stebėtis administracinių organų įžūlumu. Vyksta pokariniai trėmimai, o LTSR AT prezidiumas paruošia baisų projektą, uždraudžiantį tremtiniams grįžti į Lietuvą. Jis pateikiamas LKP CK, kuris eiliniame biuro posėdyje priima ???? uždrausti ikikarinės Lietuvos vadovams, politinių partijų ir organizacijų veikėjams grįžti į Lietuvą. Labai rūsčiai skamba paskutinė šio dokumento eilutė: asmenys, savivališkai grįžę į Lietuvos TSR, bus teismo sprendimu teisiami iki 5 metų laisvės atėmimu(LYA.F.1771.Ap.190.B.11.L.1-2).
 Nežiūrint persekiojimų, žmonės veikė ir kovojo. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis lietuvių disidentų pogrindžio leidinys, periodiškai pasiekiantis Vakarus, buvo kun. S.Tamkevičiaus pastangomis pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Po kelių metų dienos šviesa išvydo kunigo Prano Račiūno pastangomis pogrindyje pradėtas leisti žurnalas inteligentams „Aušra“. Beveik tuo pačiu metu išėjo visa eilė pogrindžio leidinių: „Dievas ir Tėvynė“ (17 numerių), „Varpas“ (4 numeriai), „Tiesos kelias (8 numeriai). Tai buvo faktiškai kronikos ir „Aušros“ bendraminčių leidiniai. Savo radikalumu ryškiai išsiskyrė tuo pačiu metu pasirodęs „Laisvės šauklys“ (išėjo 5 numeriai). „Laisvės šauklį“ 1876-1977 leido pogrindininkai A.Terleckas, K.Jakubynas, J.Sasnauskas, D.Sasnauskienė, E.Terleckienė (Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas V., 1998,p.222).
 Kulto reikalų įgaliotinis P.Anilionis informuoja LKP CK apie negatyvią dvasiškių veiklą. Antai pilietis Matulionis Kastytis 1977 m. liepos mėn. Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo buvo baustas pagal Lietuvos TSR BK 1991 str. Dviems metams laisvės atėmimu lygtinai už nelegalaus biuletenio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ dauginimą. Po teismo K.Matulionis dirbo Vilniaus bažnyčiose zakristijonu ir kartu ruošėsi šventimams į kunigus. 1983 m. gegužės 5 d. areštavus Kybartų bažnyčios kleboną, pil. K.Matulionis bandė jį pakeisti, tačiau į šią religinę bendruomenę klebonu buvo nukreiptas kitas kunigas. 1985 m. sausio 18 d. už grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimą ir aktyvų dalyvavimą juose, pil. K. Matulionis nuteisiamas trims metams laisvės atėmimo (LYA.F.1771.Ap.270.B.204,31).
 Dar 1978 m. įsikūrusi Lietuvos laisvės lyga užsibrėžė savo pagrindinį uždavinį – atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lygos įkūrimo pagrindinis iniciatorius buvo jau ne kartą KGB tardytas ir teistas Antanas Terleckas. Tai viena pirmųjų organizacijų, pradėjusi viešai skelbti apie 1939 m. rugpjūčio 23 dienos ir vėlesnius TSRS bei Vokietijos slaptus suokalbius dėl Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių pasidalinimo.
 Manau neapsiriksiu pasakęs, jog tarsi V.Kudirkos „Varpas“ skelbė – kelkitės ir eikite – J.Marcinkevičius savo trilogijoje pabrėžė apie mūsų pradžią, apie tuos pagrindinius elementus, iš kurių išaugo, nuo kurių prasidėjo Lietuva: valstybės kūrimas (Mindaugas), rašto ir knygos kūrimas (Mažvydas), gėrio, grožio, dvasinių žmogaus idealų statyba (Katedra).
 Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos, siekiau priminti skaitytojui ir žiūrovui tų formų kūrėjų žygdarbį, įprasminti jų idėją istorijoje ir dabartyje, nusilenkti jiems. Šie J.Marcinkevičiaus kūriniai iš teatrų scenų prabilo į žmonių širdis, tapo tarsi šaukliai, raginantys pakilti naujam gyvenimui.
 Taip, Lietuvos žmonės praėjo tikrus kryžiaus kelius, patirtos didelės kančios, prarasta tūkstančiai gyvybių. Žmonės išgyveno J.Stalino rėžimą ir palaipsniui atsigavo po N.Chruščiovo vadinamojo atšilimo. Sulaukėme M.Gorbačiovo „perestroikos“. Tačiau iš viršaus dar sunkiai sekėsi išjudinti totalitarinį monolitą, nors pačiam Gorbačiovui teko gana didelė imperijos griovimo dalis. Lietuvoje pirmiausiai sujudo inteligentija. Lietuvos rašytojai, Vilniaus universiteto dėstytojai bei kūrybinės sąjungos išjudino visą Lietuvą. Artėjo Sąjūdžio atgimimo diena.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra