Pensininko valandas skaičiuoja šimtai laikrodžių

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Šviečiantys, grojantys, besisukantys, naujesni ir net nebe pirmą šimtą metų skaičiuojantys, nešiojami ant rankos, kabantys ant sienos ir stovintys ant stalų bei krosnies, žadintuvai… Tai vis – laikrodžiai, kurių įvairove nepajėgi atsistebėti įžengęs į Žemaičių Naumiesčio seniūnijos Kulėšų kaime gyvenančio Stasio Kaniausko namus. Savąją kolekciją pensininkas renka nuo Nepriklausomybės Lietuvoje atkūrimo ir sako, jog kiekvienas žmogus turi turėti sau mielą laisvalaikio užsiėmimą.
 
Kiek tų įvairiausių laikrodžių ir laikrodėlių jau rado vietą S. Kaniausko namuose, vyras ir pats nežino. Sako, vis baudęsis suskaičiuoti, bet taip iki šiol to ir nepadaręs. Bet kad mažiausiai keli šimtai, tai jau tikrai. Įdomiausia tai, kad visi jie – veikiantys, tik kartais vienų rodomas laikas keliomis minutėmis nesutampa su greta stovinčių ar kabančių…
 
Kiek pinigų per du dešimtmečius jau išleido savo pomėgiui, pensininkas taip pat nežino. Greta sėdinti jo žmona Albina konkretesnė: „Daug, labai daug“, – sako ir priduria dėl to kartais gerokai priekaištaujanti. Tačiau p. Stasys tuoj pat dar atviriau prisipažįsta, jog pinigų šiam pomėgiui neskaičiuojąs, kai tik randąs jam įdomų laikrodį, perka ir „velka į namus“. „Ir kas iš to, jei tą pinigą pasidėjęs į jį žiūrėsi? O taip gyventi žymiai įdomiau“, – dėsto savo filosofiją.
 
Jam jau nebeįdomūs tik kinietiški laikrodžiai, tad jų nebeieškąs. Nebeskuba pirkti ir paprastų, niekuo ypatingu neišsiskiriančių. Užtat ieško tokių, kurie groja, viduje sukasi ir spalvas skleidžia koks nors mechanizmas, kurie valandas rodo tiesiog ant veidrodžio paviršiaus ar kuriuose kartu įmontuota ir naktinė lempa ar radijo imtuvas, tad galima ir žinių išklausyti.
 
Ar tik perka? Anaiptol. Žinodami p. Stasio pomėgį, laikrodžius jam veža vaikai ir vaikaičiai, įvairiomis progomis (ir be jų) dovanoja kiti artimieji. Veža ir iš Anglijos, ir iš Vokietijos, o jau iš Lietuvos – visų kampelių. Tad nenuostabu, kad jie jau nebetelpa pensininko kambarėlyje ir jis visai rimtai sako svarstąs galimybę griauti sieną į virtuvę ir sujungti šias dvi patalpas. Tačiau žmona Albina tam prieštaraujanti.
 
Laikrodžių kambarėlyje p. Stasys leidžia kone visą savo laiką. Juk reikia savo „globotinius“ paremontuoti (nors pavyksta ne visada), reikia ir sustojusius pastebėti ir prisukti. Čia stovinčioje lovelėje jis ir miega.
 
O kaip užmiega, kai aplink įvairiausiais balsais tiksi didesni ir mažesni laikrodžiai? Kolekcininkas pats stebisi, kad jų net negirdi, tačiau vos viaukteli už sienos gyvenanti maža kaimynų kalytė – iš karto pabundąs…
 
Labai daug smalsuolių, norinčių pamatyti originalią kolekciją, S. Kaniauskas nesulaukia. Gal žmonės ir nežino apie tokį retą pomėgį, o gal ir atokiau nuo pagrindinio kelio sukti patingi.
 
O kam ją paliksiąs? Sako nutaręs, jog Armalėnuose gyvenančiam sūnui teks jo kolekciją priimti ir gausinti.
 
„Žmogus turi turėti nors kokį prisirišimą“, – sako pašnekovas ir pasakoja tų „prisirišimų“ per gyvenimą turėjęs ir kitokių. Rinko įvairius muzikos instrumentus, nemažai jų ir šiandien dar guli tame pačiame kambarėlyje. Armonika, akordeonas, patefonas, gal 100 plokštelių, vargonėliai – visi jie taip pat guli kas spintelėse, kas tiesiog ant grindų. Bet gulėjo ne visada – p. Stasys mokėjo muzikuoti, dažnai ir giminių suėjimuose, ir kaimynų talkose grodavęs.
 
Lapkričio mėnesį 80–metį švęsiantis S. Kaniauskas tikina, kad jo gyvenimas linksmai praėjęs, burnoti neturįs dėl ko. „Man ir prie rusų valdžios gerai buvo, visi man geri buvo“, – linksmai šypsodamasis išlydi šeimininkas.
 
www.silutesnaujienos.lt
Nuotraukose:
 
1. S. Kaniauskas sako taip ir neprisiruošiantis suskaičiuoti, kiek laikrodžių iš viso jau sukaupė
2, 3. Pensininko kolekcijoje yra ir tokių egzempliorių

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra