Penkiolikos metų tyla apie Vilniaus senamiestį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prieš penkiolika metų – 1994-ųjų gruodžio 17-ąją – UNESCO pasaulio paveldo komitetas pripažino Vilniaus senamiesčio visuotinę išskirtinę vertę ir įtraukė jį į pasaulio paveldo sąrašą. Įtraukimo procedūrų metu buvo patvirtinti šios vertės kriterijai, autentiškumas ir vientisumas (integralumas), nes pasaulio kultūros ir gamtos paveldas yra materialus praeities liudijimas, o ne vien „prisiminimai apie praeitį“.
 
Išskirtinės visuotinės vertės, konkrečių kriterijų, autentiškumo ir vientisumo aprašai yra įtraukimo metu sudaryti pagrindiniai Pasaulio paveldo komiteto dokumentai. Pagal juos vertinami tolesni pasaulio paveldo objekto pokyčiai, sprendžiama, ar jo autentiškumui gresia pavojus, išbraukiama iš Pasaulio paveldo sąrašo praradus saugomas ypatybes (kaip šiemet atsitiko Elbės istoriniam slėniui Drezdene, kurio vertę labai sumažino nutiestas didžiulis transporto tiltas).
 
Kuo ypatingas Vilniaus senamiestis, kodėl jis yra pasaulio paveldo sąraše? To iki šiol nežino Lietuvos politikai, administratoriai, specialistai ir plačioji visuomenė. Senamiesčio išskirtinės pasaulinės vertės aprašas labiau prieinamas … kinams, negu lietuviams, mat skelbiamas tik UNESCO Pasaulio paveldo komiteto tinklavietėje ir vien oficialiomis JTO kalbomis – anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų kalbomis.
 
Minėtas aprašas anaiptol ne romano ilgio, jis aiškus ir trumpas. Tačiau per penkiolika metų šie keli sakiniai taip ir nebuvo oficialiai paskelbti Lietuvoje ir lietuvių kalba.
 
Negi atsakingos valdžios institucijos nesugeba jų išversti į lietuvių kalbą? Gal tiesiog nenori? Ar atsitiktinai jų neįvardijo nė vienas su Senamiesčio apsauga susijęs Lietuvos Respublikos teisės aktų, (pavyzdžiui, 2003 m. patvirtintas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas, 1998 ir 2007 m. patvirtinti Vilniaus miesto bendrieji planai ir kiti)?
 
Šiemet birželio mėnesį Pasaulio paveldo komitetas sprendimu 33 COM 7B.112 paragino Lietuvos Respubliką pagaliau patvirtinti šį aprašą, tačiau ir vėl niekas nepasikeitė. Gi nežinant, kokias būtent žmonijos vertybes Senamiestyje pripažino UNESCO, visai neaišku, ką privalu išsaugoti, kad jis ir toliau liktų žmonijos vertybe. Todėl pareigūnų rūpestingai saugoma „didi paslaptis“ yra nuolatinių konfliktų ir Senamiesčiui sistemingai daromos žalos šaltinis.
 
Kokią gi visuotinę išskirtinę vertę įteisino Pasaulio paveldo komitetas 1994 m.? Ar iš tiesų ja vadovaujamės deklaruodami, jog „saugome ir tvarkome“?
 
Vilniaus senamiestis į pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas kaip vietovė – LDK sostinė, XIII-XVIII amžiais susiformavęs miestas: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis centras XIII-XVIII a., ypatingai stipriai veikęs didelės Rytų Europos dalies kultūros ir architektūros raidą, kuris, nepaisant karinių įsiveržimų ir dalinio sugriovimo išsaugojo įspūdingą gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksą, o drauge – viduramžių laikų planinę struktūrą bei gamtinę aplinką“ (http://whc.unesco.org/en/list/541).
 
„Pasaulio paveldo konvencijos taikymo gairėse“ nurodyta, jog pasaulio paveldo išskirtinė visuotinė vertė nustatoma pagal dešimt kriterijų: pirmasis-šeštasis taikomi kultūriniams, o septintasis-dešimtasis – gamtiniams objektams. Senamiesčio išskirtinė visuotinė vertė pripažinta pagal du iš šešių galimų.
 
Pagal antrąjį kriterijų jis yra įvertintas dėl savo įtakos regionui kaip „puikus viduramžių miesto, keletą amžių turėjusio didelę įtaką Rytų Europos architektūros ir kultūros raidai, pavyzdys“, kuris „nuo XIII a. iki XVIII a. pab. buvo ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet ir Rytų Europos politinis, administracinis, religinis, kultūrinis, o nuo XVI a. ir mokslo centras“, „išsivystė iš XIV-XVI amžiais egzistavusio miesto plano, išaugęs ypatingoje istorinėje bei gamtinėje aplinkoje su pilimis, apsuptas Neries ir Vilnios slėnių“ ir yra „puikus Rytų bei Vakarų kultūrų sąveikos pavyzdys, vienas iš toliausiai esančių viduramžių architektūros (gotikos, renesanso, baroko) kraštų Rytų Europoje“.
 
Pagal ketvirtąjį kriterijų Senamiesti įvertintas kaip reprezentatyvus vieno arba kelių reikšmingų istorijos laikotarpių pavyzdys ir (arba) prototipas, kuris „dėl miestovaizdžio ir išsaugotos didelės pastatų įvairovės išskirtinai parodo, kaip per penketą amžių organiškai plėtojosi Vidurio Europos miestas“.
 
Nominacijos dokumente yra ir Lietuvos Respublikos pateiktasis pagrindimas, plačiau išskleidžiantis išskirtinę visuotinę vertę. Nurodoma, kad „istoriniai pastatai yra gotikos, renesanso baroko ir klasicizmo stilių (su kai kuriais vėlesniais priedais)“ ir visi drauge „formuoja labai įvairų, bet drauge labai harmoningą miestovaizdį“, o autentiškumo požymiai (savybės) yra „viduramžiais suformuotas radialinis gatvių tinklo planas ir 324 istoriniai statiniai su istorine erdvine aplinka, kurie atstovauja gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo ir XIX amžiaus romantizmo architektūros laikotarpiams drauge su istorine erdvine aplinka“.
 
ICOMOS 1994 m. autentiškumo ir vientisumo įvertinime, kurio pagrindu Vilniaus senamiestis buvo pripažintas pasaulio paveldu, dar pabrėžiama, kad „1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos, sostinės išskirtiniai bruožai po truputį nyko“.
 
Iš šių apibrėžčių akivaizdu, jog UNESCO patvirtintoji Vilniaus senamiesčio išskirtinė visuotinė vertė, autentiškumas ir vientisumas yra susieti su LDK sostinės laikotarpio, t. y., tryliktojo-aštuonioliktojo amžių miestu (su „kai kuriais vėlesniais priedais“, „XIX amžiaus romantizmo architektūros“ intarpais). Taip pat aišku, jog, vertinant Senamiesčio kaitos procesus, takoskyrą tarp saugojimo ir nesaugojimo, atkūrimo ir naujos statybos reikėtų brėžti būtent ten, kur nustatyta pagal šį aprašą.
 
LDK epochą kaip didžiausią Senamiesčio vertybę pasirinko pati Lietuva. Pasaulio paveldo komitetas savų vertybių neprimeta – tik patikrina, ar Konvencijos šalies teikiamų paveldo objektų kokybė yra unikali pasaulio lygmeniu, ar šie materialūs istorinės praeities liudijimai tebėra autentiški ir vientisi. Štai Lietuvos valdžios institucijos, prašydamos įtraukti Vilniaus senamiestį į pasaulio paveldo sąrašą, nežinia kodėl „pamiršo“ archeologija, todėl UNESCO apsauga nėra netaikoma itin vertingai Senamiesčio daliai – seniausiajam, po žeme glūdinčiam miestui.
 
Tiesa, valstybės turi teisę prašyti, kad UNESCO pakeistų patvirtintą išskirtinę visuotinę vertę. Tačiau reikia atlikti oficialias procedūras – pateikti motyvuotą paraišką Pasaulio paveldo komitetui ir palaukti, ką jis nuspręs – gal pritars, gal atmes, o gal iš sąrašo išbrauks…
 
Prieš penkiolika metų Lietuva pasirinko, pateikė, gavo patvirtinimą, o po to pasuko keistoku keliu. Apie UNESCO įteisintas Senamiesčio vertės iki šiol neprasižiojama, o Vilniaus tikrovėje įgyvendinami visai kiti vertybinius prioritetai, sistemingai „laiminant“ saugomos epochos savybes stelbiančią kaitą. Bet ir tai daroma tylomis.
 
Dėl šio atkaklaus valdžios tylėjimo praktiniame diskurse vis labiau eskaluojama pora teiginių, iš esmės paneigiančių Vilniaus senamiesčio išskirtinę visuotinę vertę. Abu teiginius ypač palaiko privatūs ir valdiški plėtros (bet ne vystymo) šalininkai.
 
Vienu atveju teigiama, jog Senamiestyje „vertinga viskas iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, todėl reikia atkurti prieškarinį jo pavidalą – tai, ko netekome karo arba sovietiniais metais“. Todėl, kur buvę arba nebuvę, „atkuriami“ carinės Rusijos aneksijos laikų pokyčiai ir kuriamos naujos, istorizmo laikotarpio urbanistinės bei architektūrinės imitacijos, kaip viešbučio „Kempinski“ priestatas, vadinamasis „Tymo kvartalas“, „Klaipėdos“ (buvęs „City-Park“) viešbučio korpusas, „Barbakan palace“ viešbutis, Sereikiškių parkas „atkūrimo“ planas „istorizmo ir neobaroko stiliumi“ pagal 1886-1888 m. metų projektą ir kiti. XIX ir XX a. laikotarpio Vilnius kuriamas iš naujo dėl paprasčiausių ekonominių sumetimų – daugiau didelių statybų, daugiau ploto ir pelno… Juk būtent tuomet Senamiestis „ūgtelėjo“ bent pora aukštų, atsirado nemažai didelių daugiabučių gyvenamųjų namų su tamsiais kiemais-šuliniais… Be to, Vilniuje ypač paplitusi „prekyba reginiais“ kuri skatina skersai Senamiesčio juostomis driekti daugiaaukščius „namus-sienas“. Būtent taip galima įrengti daugiausiai butų „su panoraminiu vaizdu“ (ir atitinkamai iki 40 procentų padidinti buto kainą). Dėl to daugiaaukščiai namai kyla tiek Senamiestyje, tiek aplink jį – apsaugos zonoje.
 
Kitu atveju vadinamosios „šiuolaikinės“ architektūros šalininkai primygtinai reikalauja Senamiestyje „duoti kūrybos laisvės“, „kalbėti savo epochos kalba“ ir (kartais) „šalin kontekstą“. Vargu, ar šie reikalavimai nuoširdūs, nes naujosios statybos beveik niekada nesukuria ypatingos estetinės kokybės, neatsiranda subtili meistriška architektūra – tiesiog kuo pigiau pastatoma kuo daugiau ploto. Be to, sunku sutikti, kad programinis pasaulio paveldo perdirbimas (naikinimas) ir užsispyrimas būtinai dominuoti rėkiant garsiau už visus yra toji vienintelė, tikroji mūsų amžiaus kalba…  
 
Ko gi netenka Vilniaus senamiestis dėl šios intensyvios statybų veiklos? Kokios saugotinos Senamiesčio savybės dingsta?
 
Pirmiausia kinta per šimtmečius susiformavusi (o XIX a. gerokai nuniokota) Senamiesčio erdvinė ir tūrinė struktūra, būdingiausi senovinės sostinės ypatumai. Nyksta architektūros ir gamtinės aplinkos (žaliojo kalvų žiedo) dermė, nes naujos statybos užstoja kalvas, kyla ant keterų, išsirėžia į šlaitus. Neatkuriami istoriniai želdynai – rūmų ir vienuolynų sodai, o dabartinius žaliuosius plotus planuojama paversti požeminiais garažais (Malkų turgus, Užupio skveras, šlaitas po Bokšto gatve ir kiti). Kinta istoriniai siluetai ir panoramos, nes senąsias simbolines LDK dominantes stelbia Priapo įkvėpti aukštybiniai pastatai ir daugiaaukščių namų grupių „sienos“. Gedimino kalnas iš daugelio regyklų lipte aplipęs Gedimino bokšto „konkurentais“, Vilnios slėnis tarp prie žiočių kone „užmūrytas“, virš Šv. Jonų bažnyčios ir Arkikatedros bazilikos varpinių, kitų bažnyčių bokštų kyla naujosios dešiniojo Neries kranto, Savanorių prospekto vertikalės. Ne ką mažiau kinta Senamiesčio vidaus erdvės – aukštybiniai pastatai kyla virš pagrindinių aikščių ir gatvių, suardydami LDK sostinės semantinę struktūrą, daugiaaukščiai „namai sienos“ dengia Senamiesčiui ypač būdingas tolimas daugiaplanes perspektyvas, gatvių erdvės virsta „tuneliais“ po truputį aukštėjant namams. Nyksta skirtingu masteliu pagrista semantinė miesto sistema – buvę didieji rūmų, vienuolynų ansambliai suskaidomi, jų dalis prijungiant prie visai kitų statinių, o ten, kur užstatymas tradiciškai žemėjo iki vieno dviejų aukštų namų, daugėja keliskart aukštesnių, platesnių ir ilgesnių naujų pastatų. Archajiškesnį sodybinį užstatymą keičia perimetrinis, atsiradęs pradėjus įgyvendinti 1875 m. carui Aleksandrui II patvirtinus Vilniaus m. planą.
 
Nyksta ir labai savita „vilnietiška taki erdvė“, gatvelių tapybiškumas. Vertikalioji daugiaplanės erdvės slinktis kinta suvienodinus pastatų aukščius, pakeitus stogų formas ir nuolydžio kampus. Horizontali erdvės tėkmė keičiama kuriant „taisyklingus“ pavidalus. Naujų pastatų gatvės fasadai formuojami iš lygių, kampu sujungtų plokštumų, užuot stačius lankstu pagal istorinių gatvelių vingius. Naujų grindinių piešinio linijos nederinamos su istorinės erdvės kryptimis, perspektyvomis, o sankryžose nesaugomas tradicinis Vilniaus gatvelių platėjimas – vadinamosios „deltos“. Tikru „geometriniu protestu prieš Senamiesčio erdves“ galėtume pavadinti naująjį Rotušės aikštės grindinį, nes jo linijų tinklo piešinys iš esmės paneigia trikampės aikštės bei juosiančių gatvių erdvių netaisyklingumą.
 
Statybos keičia ir daugelį kitų Senamiesčio savybių. Deja, kiekvienu atveju nukenčia archajiškiausios, susiformavusios prieš keletą amžių, o „atkuriamos“ (sukuriamos) naujausios – nuo XIX a. pabaigos iki dabar.
 
Dėl menkos apsaugos Senamiestis spėjo tapti Pasaulio paveldo komiteto rakštimi – nuo 2005 m. iki dabar komitetas priėmė net 4 sprendimus, vis primenančius Lietuvai jos įsipareigojimą įgyvendinti Konvenciją ir atkreipiančius dėmesį į nepatenkinamą Vilniaus senamiesčio apsaugos būklę. Pasigendama koordinuotų sprendimų dėl šios pasaulio paveldo vietovės vystymo ir išsaugojimo, privalomojo valdymo plano, aiškių išsaugojimo gairių ir atnaujinto reglamento, apgailestaujama dėl nykstančio medinio paveldo, aplink Senamiestį kylančių aukštybinių pastatų. Taip pat primenama, jog Lietuva pavėluotai pateikia prašomą informaciją arba visai jos nepateikia.
 
Vilniaus m. savivaldybė apskritai vengia iš anksto pateikti Pasaulio paveldo komitetui planus dėl naujos plėtros Senamiestyje ir jo apsaugos zonoje, nors tokį informavimą numato „Pasaulio paveldo konvencijos taikymo gairės“. Pasaulio paveldo komitetui nežinant pastatyti aukštybiniai pastatai dešiniajame Neries krante, suprojektuota tramvajaus trasa per Senamiestį, pastaruoju metu planuojama nemažai kitų naujų statybų – 56 ha „Architektūros parkas“ Senamiestyje ir jo apsaugos zonoje, požeminių garažų tinklas Senamiesčio žaliosiose teritorijose bei viešosiose erdvėse, aukštybiniai ir kiti dideli pastatai, kaip „Guggenheimo-Ermitažo“ muziejus, Senamiesčio apsaugos zonoje…
 
Galbūt todėl penkioliktąją Vilniaus senamiesčio įtraukimo į pasaulio paveldo sąrašą sukaktį Lietuvos valdžios institucijos tiesiog … „pamiršo“.
 
Tačiau dėl ilgametės „stručio tylos“ kenčia tiek mūsų paveldas, tiek Lietuvos įvaizdis.
 
Turbūt visi draugiškai palaikėme Lietuvos ambasadorės prie UNESCO Inos
Marčiulionytės kandidatūrą rinkimuose į UNESCO generalinio sekretoriaus postą. Bet ar nepakišo jai kojos pati Lietuvos valstybė, jei kone visus turimus pasaulio paveldo objektus lydi su nauja plėtra susiję didelio masto skandalai: dėl Kazokiškių sąvartyno prie Kernavės, dėl esamų ir planuojamų statybų Kuršių nerijoje, ir žinoma, dėl Vilniaus senamiesčio. Maloni išimtis yra Lietuvą kertanti F. G. V. Struvės geodezinio lanko dalis – 3 astronominiai punktai. Šie mažyliai plėtrai, matyt, netinka.
 
www.bernardinai.lt
 
Zenekos nuotr.
 
Nuotraukos: Vilniaus senamiestis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra