Pažintinė išvyka

Autorius: Data: 2014-03-05, 12:54 Spausdinti

 

TS-LKD Kauno skyriaus LKD bendrijos valdybos Švietimo sekcijos ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto iniciatyva didelė bendrijos narių bei Sąjūdžio grupė su savo šeimomis lankėsi Vilniuje Genocido aukų muziejuje ir LDK Valdovų rūmuose. Mūsų išvyka turėjo pažintinį pobūdį – dar kartą protu ir širdimi prisiliesti prie gyvųjų Lietuvos istorijos puslapių.

Pradžioje stabtelėjome prie muziejaus esančio skulptoriaus Jono Jagėlos sukurto obelisko, pastatyto valstybės ir Laptevų jūros tremtinių surinktomis lėšomis. Jame iškalti lietuvių, jakutų, anglų ir rusų kalbomis žodžiai: „Lietuvos tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems 1942 – 1956 m. Jakutijoje“. Gerai įsižiūrėjus į paminklo kompoziciją, jame matome tarsi kryželį, kuris stovėdavo beveik kiekvienos lietuviškos šeimos namuose. Tai lyg Rūpintojėlis – kančios bei nenugalimo gyvybingumo simbolis. Šis paminklinis obeliskas tremtinių brolijos „Laptaviečiai“ ir Jakutijos lietuvių bendrijos iniciatyva pagal susitarimą su Jakutsko valdžia turėjo stovėti viename to miesto skvere, primindamas mūsų tautiečių, ištremtų į Jakutiją kentėjimus ir žūtį. Tačiau paminklą pastatyti numatytoje vietoje uždraudė Rusijos centrinė valdžia. Tokiomis aplinkybėmis jis buvo pastatytas Aukų gatvėje prie Genocido aukų muziejaus ir iškilmingai atidengtas 2006 metų spalio mėnesio 9 dieną.

Mūsų ekskursijos didelį žmonių būrį gražiai sutiko jau mums pažįstamas iš ankstesnių darytų susitikimų su mokiniais visada geranoriškai nusiteikęs muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis ir vyriausiasis specialistas – ekskursijų vadovas Ričardas Padvaiskas. Šį kartą buvo sutarta susitikti ne tik su muziejaus vadovybe, bet ir su Gyventojų genocido, rezistencijos tyrimo centro generaline direktore Birute Burauskaite, kilniai besirūpinančia tautos istorinio paveldo ir kovotojų dėl Lietuvos laisvės vardų išsaugojimu. Susitikimas įvyko muziejaus konferencijų salėje. Dalyvavo LGGRT centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė, centro vyriausioji viešųjų ryšių specialistė Vilma Juozevičiūtė, Memorialinio departamento vyriausiasis programų specialistas Dalius Žygelis, muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis ir vyriausiasis specialistas Ričardas Padvaiskas, savo nuoširdžiu darbu besistengiantys kuo geriau bei prieinamiau parodyti Lietuvos žmonių išgyvenimus ir pasipriešinimą siaučiant sovietiniam okupantui, taip pat įamžinti sovietinio genocido aukų, laisvės kovotojų atminimą. Už tai jiems visiems pareiškėme nuoširdžią padėką, įteikėme Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus jubiliejinius Padėkos raštus.

Apsilankymas Genocido aukų muziejuje mane visada mintimis nukelia į studentiško gyvenimo metus, kada mūsų jaunatviškos širdys savo tautinio krikščioniško idealizmo sparnais stengėsi vienokiu ar kitokiu būdu grumtis su sovietinių vėjų gūsiais. Visada prisimenu savo lituanistinių studijų draugus Algirdą Vaitkų, Valentiną Ardžiūną, Leonardą Gogelį, Genutę Šeduikytę, Eleną Skaudvilaitę, Adolfą Gurskį, Albertą Ružę, Joną Jackevičių, Marytę Eidukevičiūtę, Anatolijų Žibaitį, Juozą Aputį, siekusius muzikos specialisto diplomo Kazimierą Kalibatą, Algimantą Mišeikį, Vandą Kalibataitę ir kitus dvasinės rezistencijos dalyvius. Prisimenu ir tą su būreliu studentų vėlame vakare Aušros Vartų koplyčioje prie Švč. M. Marijos paveikslo duotą Dievui ir Tėvynei priesaiką, palaimintą su mumis dalyvavusio kunigo, ir tas rezistencinio turinio studentiškas vakarones Filologijos fakultete, ir rinktą tautosaką Baltarusijos lietuviškų žemių salelėse, ir nelegalų žuvusių lietuvių karių kapų tvarkymą, ir tautinės krikščioniškos literatūros bei spaudos platinimą, ir anuomet penktakursio, dabar iškilaus kunigo filologijos daktaro jėzuito Kazimiero Ambraso tuomet surengtą slaptą studentiško jaunimo Kūčių vakarą, ir 1956 metų antisovietinę jaunimo demonstraciją Visų Šventųjų vakarą Rasų kapinėse, gavusią Vėlinių įvykių vardą, ir niekada nepamirštamą bendravimą su tuometiniu kunigu, tapusiu vyskupu bei Lietuvos kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, pagaliau ir 1957 metų Vasario 16-osios išvakares, kada naktį po padarytos kratos Čiurlionio gatvės bendrabutyje, atsidūriau šių rūmų rūsiuose vienoje kameroje su žymių dailininkų Tarabildų sūnumi Arūnu, studijavusiu dailės mokslus tuometiniame Dailės institute, ir tą ištvermę, kurią teko parodyti tardymo metu neišduodant buvusio iškilaus politinio kalinio vardo, iš kurio buvau gavęs sąsiuvinį su čekistų įvardintais „antitarybiniais“ eilėraščiais, ir partokratų Imrės Zakso, Jono Bielinio organizuotus pasityčiojimus fakulteto spaudoje iš mano religinių įsitikinimų ( kratos kambaryje mano kišenėje buvo rastas rožinis, o ant kaklo – medalikėlis), pagaliau tuometinio fakulteto dekano J. P. ir kitų „veikėjų“ gundymą ir ryžtą to gundymo atsisakyti verčiau renkantis išmetamo studento iš universiteto rekrūtinę dalią Uralo kalnų radiacijos užterštoje zonoje.

Taigi pažintis su šiais rūmais gana sena. Malonu, kad Genocido aukų muziejaus direktorius man yra suteikęs galimybę, kaip ir istorijos mokytojui, čia savarankiškai vesti ekskursijas su manimi atvykusiais lankytojais.

Pastatas, kuriame įsikūręs muziejus, pastatytas 19-jo amžiaus pabaigoje Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismams. Jie čia veikė iki 1915 metų , kol Vilnių užėmė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Buvusiuose teismo rūmuose įsikūrė vokiečių administracija. Paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimo – 1918 metų Vasario 16-osios Aktą, jį dar reikėjo apginti kovos laukuose. Pastate pradėjo veikti Lietuvos besikuriančios kariuomenės – savanorių štabas. 1920 metais lenkai klastingai sulaužę Suvalkų sutartį, užėmė Vilnių. Prasidėjo brutalus lietuvybės naikinimas. Kaip teko bendraujant su arkivyskupu Julijonu Steponavičiumi – dideliu Lietuvos patriotu, išgirsti – buvo nuožmiai persekiojamas ir lietuviškas žodis. Jis pats, būdamas kunigu, už ištartą lietuvišką žodį buvo nuolat kilnojamas iš parapijos į parapiją. Lenkų okupantai buvusiuose carinės Rusijos teismų rūmuose įsteigė vaivadijos teismus, kuriuose be kitų nusikaltėlių, buvo teisiami ir kalinami žmonės, kovoję dėl lietuvių teisių. Vien už lietuviškos Kauno radijos pasiklausymą būdavo keliamas teismo procesas.

Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai – prasidėjo masinės represijos – nekaltų žmonių suėmimai, žudymai, trėmimai. Buvo plečiamas represinių struktūrų tinklas. 1940 metų rudenį buvusiuose teismų rūmuose įsikūrė NKVD Vilniaus valdyba, o rūsiuose buvo įrengtas kalėjimas, dar vadintas tardymo izoliatoriumi. Vokiečių okupacijos metais pastate veikė gestapas, kalėjimas.

Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu čia vėl buvo įsikūrusios sovietinės represinės įstaigos. Pastatas virto tarsi Lietuvos patriotų naikinimo fabriku. Jame buvo kuriami Maskvos nurodymu genocidiniai žmonių naikinimo planai, vyko mūsų aktyviausių tautiečių kankinimai, teismai, žudymai.

Genocido aukų muziejus įkurtas 1992 metais. Pirmučiausiai nusileidome į vadinamą pusrūsį – buvusį kalėjimą. Kalėjimas paliktas toks, koks buvo rastas išsikrausčius iš jo 1991 m. rugpjūčio mėn. atėjūnams. Apžiūrėjome dvi įrengtas beores nedidukes kameras, kuriose, kaip pasakojama, prasidėdavo čia atvesdintų žmonių Golgota. Daug pradinio pažeminimo ir patyčių tekdavo patirti vadinamajame kratos kambaryje. Čia čekistai, privertę „svečią“ nusirengti iki Ievos ar Adomo kostiumo, grybšteldavo už sprando ir pavertę galvą beveik iki grindų, apžiūrėdavo kiekvieną kūne esančią skylutę, kad nebūtum įsidėjęs kur nors kokį „sprogmenį“ – pieštuką ar popieriaus skiautelę… Čia išliko ir budinčio karininko, sargybos, fotografavimo, pirštų antspaudų ėmimo kambariai. Imant pirštų antspaudus pasigirsdavo komanda – pagrok fortepijonu… Fotografuodavo veidą iš priekio ir iš šono. Čekistai kiek įmanydami stengėsi slėpti savo juodų kruvinų darbų pėdsakus, ne kartą perdažydavo kraujuotas kamerų sienas, keisdavo kamerų paskirtis, o išsikraustydami stengėsi sunaikinti ar išvežti į Rusiją jiems svarbiausią archyvinę medžiagą. Dėl to buvo sudarytos specialios trys brigados. Viena iš jų atrinkinėjo ką išvežti į Rusiją, kita – ką sudeginti, o trečioji – nespėjus sudeginti, turėjo specialia mašina juos sukarpyti, pavertus popieriaus lakštus popierinėmis drožlėmis. Tas popierines drožles, sudėtas į maišus, pamatėme žvilgterėję pro vienos kameros langelį. Tik susispaudusius mus sutalpino pirmoji kalėjimo kamera. Joje į mus žvelgė dviejų nužudytų Lietuvos partizanų vadų kabantys portretai. Tai partizaninės kovos vado – LLKS Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio – Vytauto, LR Seimo patvirtinto ketvirtuoju Lietuvos prezidentu ir vykusio partizaninio karo ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko – Vanago paveikslai. Čia tyla pagerbėme visus kovotojus, žuvusius dėl Lietuvos laisvės, susikaupę pasiklausėme iš mano atsinešto magnetofono juostos Antano Paulavičiaus sukurto ir jo pačio įkalbėto eilėraščio, skirto nukankinto Adolfo Ramanausko – Vanago žmonai Birutei ir dukrelei Auksei įrašo. Čia pat pamatėme ant eksponuojamos sienos plotelio atidengtas kraujo dėmes, kurias negalėjo ištrinti net keli sluoksniai užteptų dažų. Prie durų eksponuojamas gamtiniams reikalams atlikti kibiras – kaliniai tik kartą per parą galėdavo nueiti į tualetą. Taigi kameroje kvapas būdavo aštrokas, trūkdavo ir oro, ypač kai kamera būdavo pilnutėlė joje prigrūstų žmonių. Pati kamera būdavo šalta ir drėgna, sienos šlapios, apipelijusios. Tardymai vykdavo daugiausiai dieną ir naktį, neleidžiant suimtajam pailsėti, išsimiegoti. Dieną už menkiausią priegulį būdavo baudžiama karceriu. Jų būta dviejų tipų – sausų ir šlapių. Septintame dešimtmetyje juos stengėsi užmaskuoti įrengiant tose vietose medicinos kabinetą ar biblioteką. 1996 metais karcerius pavyko atstatyti. Užrašyta, ką pasakojo 1946 metais čia kalėjęs kalinys: „ Karceris – kaip šlapias, tamsus, šaltas rūsys. Vidury – betoninis paaukštinimas. Plonai išrengė. Duodavo buzos ir apie 150 gramų duonos. Nemiegodavau, tik ant betono prisėdęs pasnausdavau. Sušąlu, barška dantys, imu vaikščioti; vanduo pliuška, taškosi…“ Dažnai buvo taikomos vadinamos „fizinio poveikio priemonės“. Minimos penkios buvusios kameros „su technika“. Yra išlikusi jau vėlesnio laikotarpio tokios kameros atitikmuo – vadinama minkštoji kamera. Ji visa padengta stora garsą sugeriančia medžiaga. Jos viduryje eksponuojami pailgintom rankovėm marškiniai, kuriais apvilkdavo kankinamą kalinį. Po muziejaus įrengimo čia gidu dirbęs buvęs politinis kalinys Stasys Katauskas, rodė man toje minkštoje kameroje sulaužytus savo krūtinės ląstos netvarkingai sugijusius kaulus. Jis pasakojo, kaip čekistai jį paguldę ant nugaros spardę savo kerziniais batais į krūtinę, o kai nuo kankinimo nualpo – ant jo šliukštelėjo šalto vandens kibirą… Kitas pasakojo, kaip jį nuvedę į vadinamą „technikos kambarį“ norėdami kažką išgauti, leisdavo per kūną elektros srovę, badydavo panages, degindavo pirštus. Tas pats Stasys Katauskas prisiminė ir dušų maudynes: kai kalinys drebėdamas nuo šalčio nusirengdavo, jam pakišdavo galvai išsitrinkti kažkokio smirdančio žalio skysčio. Dar nespėjus nusiplauti tą vadinamą „muilą“ – staiga išjungdavo vandenį ir pusnuogius varydavo atgal į šaltą kamerą. Dar ilgai nuo to neišsiplauto skysčio grauždavo akis, kurį laiką negalėjai nieko matyti.

Vienoje kameroje kabo vyskupų Vincento Borisevičiaus , Pranciškaus Ramanausko, Mečislovo Reinio ir Teofiliaus Matulionio paveikslai. Iš jų Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius ypač išryškėjo savo kilnia pasiaukojimo dvasia. Jis pasirinko mirtį, o ne išdavystę: buvo sušaudytas 1946 metų lapkričio 18 dieną.

Nepaprastos inteligencijos, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys kankinio mirtimi mirė Vladimiro kalėjime 1953 metų lapkričio 8 dieną.

Antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus pagalbininkas vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1947 metais buvo nuteistas 10 metų lagerio. Prisimintina, kad būdamas lageryje jis slapta į kunigus įšventino legendinį kovotoją už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę – jau pasaulyje daug kam žinomą monsinjorą d. pulkininką ir Lietuvos partizanų vyriausiąjį kapelioną Vyties Kryžiaus ordininką Alfonsą Svarinską.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis ne kartą kalėjo sovietiniuose lageriuose, o paskutinį kartą vėl areštuotas 1946 metais ir 1947 m. nuteistas 7 metus kalėti Vladimiro ypatingojo režimo kalėjime. Paliegęs 1956 m. grįžo į Lietuvą. Apsigyvenęs Birštone, 1957 metais slapta įšventino į vyskupus antisovietinio pasipriešinimo dalyvį, tuometinį kanauninką Vincentą Sladkevičių, tapusį 1988 metais Lietuvos antruoju kardinolu.

Ši kamera nors skirta šiuose rūsiuose kankintiems vyskupams pagerbti, bet čia įėjęs visada prisimeni ir visos kankintos Lietuvos katalikų Bažnyčios veidą. Kiek rodo statistiniai duomenys, pokario metais represuota ketvirtadalis iškiliausių katalikų Bažnyčios kunigų.

Toliau praėjome Aukų gatvės stebėjimo kambarį, pamatėme žuvusių Lietuvos partizanų išniekintų kūnų padidintą nuotrauką. Žuvę partizanai dažniausiai būdavo numetami miestų aikštėse, paskui slapta užkasami kapinių patvoriuose, stribynų kiemuose ar šalia šiukšlynų, o kartais net sumetami į apleistus šulinius.

Nulenkę galvas eidami per stiklines grindis apžiūrėjome pačią šiurpiausią šio kalėjimo vietą – žmonių žudymo kamerą. Čia vieni žmonės buvo šaudomi, o kiti sužvėrėjusių sovietinių budelių buvo tiesiog subadomi rusiškais durtuvais ar užkapojami kirviais. Panašiu būdu 1947 m. sausio mėn. nužudytas Lietuvos partizanų Žemaičių legiono apygardos vadas Jonas Semaška. Tai liudija Tuskulėnuose rastos nužudytų žmonių kaukolės ir kitų kaulų žymės. Šiame kalėjimo rūsyje 1944- 1947 metais okupantai nužudė apie tūkstantį žmonių. Čia buvo nužudytas ir jau mūsų minėtas garbingasis Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Jo pavardė, kaip ir daugelio kitų nužudytų šiuose rūmuose, iškalta pastato išorinėje sienoje, tarsi primenančioje čia kalintų mūsų tautos patriotų dvasinę pergalę, jų aukos nemirtingumą.

Kaip rodo statistiniai duomenys, 1940- 1958 metais Lietuvoje buvo sušaudyta daugiau kaip pusantro tūkstančio žmonių. Per šį laikotarpį sovietiniai okupantai buvo įkalinę per 200 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Daug kas iš jų tapo invalidais ar mirė nuo kankinimo, sunkaus fizinio darbo, bado, šalčio pačiose kalinimo vietose.

Pirmajame aukšte apžiūrėjome įrengtą ekspoziciją, pasakojančią apie 1940-1941 metų Lietuvos įvykius, 1944-1953 metų partizaninio karo ir jo slopinimo laikotarpį. Antros sovietinės okupacijos pradžioje stojo į kovą su pavergėjais apie 30 tūkstančių partizanų. Nelygioje, pasiaukojamoje kovoje 1944-1953 metais žuvo daugiau kaip 20 tūkstančių partizanų – Lietuvos gynimo kareivių. Po Stalino mirties ginkluotą kovą pakeitė neginkluota pogrindžio veikla, kilusi nesulaikomos taikios dvasinės rezistencijos banga. Kūrėsi pogrindinės , ypač aktyvaus mokyklinio jaunimo pogrindinės organizacijos. Buvo platinami atsišaukimai, nelegaliai leidžiami tautinės krikščioniškos krypties leidiniai, per Vasario 16-osios uždraustą minėti šventę tai vienur, tai kitur pakildavo nenugalėtos Lietuvos ženklas – mūsų Trispalvė vėliava, įvarydama didelės baimės sovietiniams atėjūnams ir jų samdiniams. Prisiminkime Petro Plumpos nepaprastai drąsų poelgį- jis Trispalvę iškėlė net Petrašiūnų elektrinės kamino viršūnėje. Trispalvė vėliava, iškelta mokinių Algirdo Liorento bei Algirdo Petrusevičiaus iki pusiaudienio plazdėjo ir ant uždarytos Kauno Jėzuitų bažnyčios bokšto. Ypač pasižymėjo jau beveik legenda virtusi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, dokumentinių faktų kalba demaskavusi sovietinį melą, valdžios smurtą, parodžiusi Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimą. Daug pasidarbavo žadinant žmonių tautinę sąmonę ir kiti pogrindžio leidiniai, veikusi pogrindžio „ab“ spaustuvė. 1954 -1984 metais už disidentinę veiklą sovietiniai teismai nuteisė per tūkstantį Lietuvos žmonių, kai kas iš disidentų, talkinant gydytojams kolaborantams, buvo uždaryti į psichiatrines ligonines ir čia jiems būdavo taikomas žalojantis sveikatą prievartinis „gydymas“.

Antrame aukšte įrengta ekspozicija pasakoja apie 1944-1953 metų žmonių tremtį, kalėjimus ir lagerius, pilietinį pasipriešinimą sovietiniam okupantui. Susidomėję apžiūrėjome ir pokalbių klausymosi kabinetą. Neišgavus norimų žinių per tardymą ne retai į kamerą buvo įleidžiami KGB šnipai – provokatoriai, apsimetantys tokiais pačiais kaliniais, kad tarpusavio „draugiško“ pokalbio metu išgautų vieną ar kitą paslaptį. Tas pokalbis per įrengtą kameroje slaptą aparatūrą būdavo įrašomas minėtame pasiklausymo kambaryje. Toks KGB agentas buvo įleistas ir į mūsų kamerą, kurioje atsidūrėme kartu su Arūnu Tarabilda 1957 metų vasario mėnesį, bet jį greitai perpratome. Nieko neišgavęs – išsinešdino.

Mūsų apžvalginė ekskursija Genocido aukų muziejuje baigėsi. Stabtelėję prie paminklo sovietinio genocido aukoms, pasukome link LDK Valdovų rūmų. Čia jau mūsų laukė Valdovų rūmų gidė Laima Ambrazienė. Ji mums papasakojo rūmų statybos istoriją, išsamiai ir raiškiai nušvietė juose išdėstytos ekspozicijos turinį, kartu pažingsniavome Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos laiptais. Daug minčių ir spėliojimų sukėlė čia eksponuojamos 2009 metais P. Gudyno restauravimo centro aukščiausios kvalifikacijos metalo restauratoriaus Rimvydo Derkinčio rekonstruota Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūna, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro, karalienių Elžbietos bei Barboros Radvilaitės pomirtinių karūnų kopijos. Prisiminiau dr. Napalio Kitkausko – ryškiausio Žemutinės pilies ir Katedros tyrinėtojo pasakojimą: Vienoje gotikinėje kriptoje, įrengtoje pačioje garbingiausioje Katedros vietoje prie Šv. Kryžiaus altoriaus, 1931m. rugsėjo mėn. architektas Jonas Pekša ir technikas Kazimieras Vilkus, kaip oficialiai skelbta, rado Lietuvos didžiojo kunigaikščio, karaliaus Aleksandro ir Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės bei Barboros Radvilaitės palaikus. Vadinasi, tai buvo garsių asmenų palaidojimo kripta. Architektas R. Kazlauskas remdamasis Strijkovskio kronika, teigė, kad galima manyti, kad šioje kriptoje turėjo būti palaidoti ir Vytauto palaikai. Jo manymu, šioje kriptoje 1931 metais rasti ne treji, o ketveri palaikai. Ketvirtieji – Vytauto. Tačiau kur jie dingo, niekas iki šiol į tą klausimą nėra aiškiai atsakęs. Kada kalbėjausi šiuo klausimu su buvusiu amžinos atminties Katedros klebonu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, – jis gana optimistiškai teigė, „kad Vytauto palaikus tikrai surasime Katedroje, o kol jie nesurasti – mauzoliejaus garbingiausioje vietoje pastatysime simbolinį Vytauto karstą“. Prieškario Lietuvoje tikrai žmonės galvojo, kad yra surasti Vytauto palaikai, bet lenkai kažkur juos paslėpę… Lietuvos ambasadorius Čekijoje Donatas Malinauskas net savo lėšomis padirbdino sarkofagą Vytauto palaikams perlaidoti. Čekai prezidento Tomašo Garigo Masariko iniciatyva padovanojo puošnų dekoratyvinį audinį (brokatą), kokiu išklojami karališkieji karstai. Mat Vytautas 1421 metais ir buvo gavęs Čekijos (Bohemijos) karaliaus titulą. Šį sarkofagą su čekų padovanotu audiniu prieš kurį laiką teko matyti eksponuojamą Lietuvos Nacionaliniame muziejuje Vilniuje.

O kur dingo 1931 metais Karalių kriptoje rastų karaliaus ir karalienių įkapių iš brangaus metalo padarytos puošnios karūnos, auksinės grandinėlės, auksiniai žiedai su brangiais deimantais, sidabrinės pomirtinės lentelės? Galima įtarti, kad visa tai atsidūrė Krokuvos ar Varšuvos saugyklų fonduose.

Lietuvoje liko gerokai surūdijęs karaliaus Aleksandro Jogailaičio kalavijas ir karališkieji kaulai, rūpestingai sudėti į rekonstruotus karstus Katedros šventovės požemyje įrengtame mauzoliejuje, tarsi primindami ir karališkos didybės, kaip ir kiekvieno paprasto žmogaus laikinumą, tokį pat fizinį sunykimą… Taip pat primindami ir mūsų istorijos žingsnius bei pareigą.

Nuotraukose:

1- Karališkų karūnų kopijos;
2- Ekskursijos vadovo Zigmo Tamakausko žodis;
3- Vyskupas Pranciškus Ramanauskas, arkivyskupas Teofilius Matulionis,
vyskupas Vincentas Borisevičius ir arkivyskupas Mečislovas Reinys;

Zigmas Tamakauskas

TS-LKD Kauno skyriaus LKD bendrijos valdybos Švietimo sekc.

ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas.

Turizmas , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra