Pažinti, branginti, saugoti

Autorius: Data: 2014-06-16, 15:40 Spausdinti

Važiuodami iš Vilniaus veltui šiame krašte ieškotume akimis paminklo kuriam nors iškiliam mūsų tautos žmogui – rašytojui, menininkui, muzikui. Nebent akį patrauktų paminklas Nepriklausomybės kovų su Želigovskio armija aukoms atminti, apie kurį Ignas Šeinius rašė: „Baltos mūrinės renesanso bažnyčios kaimynystėje, puošnioje aikštėje, stovi mūšiui paminėti paminklas – gražiausias Lietuvos paminklas. Šviesiose motinos rankose mirštantis sūnus su auštančiu kardu rankoje“ (I. Šeinius. Raudonasis tvanas. Vilnius 1990. Vaga, 9 p.). Kažin, ar dabar šitaip vertiname prarastą ir skulptoriaus R. Antinio sūnaus atkurtą paminklą, bet istorinė tiesa įtaigia meno kalba kreipiasi į kiekvieną – širvintiškį ar atvykusį iš kitur.

Gal todėl susibūrėme į grupę vedini vieno tikslo – sukurti paminklą rašytojui, publicistui, diplomatui Ignui Šeiniui. Gimtojo kaimo pavadinimą pasirinkęs slapyvardžiu jis išnešė savo tėviškės mažą dalelę į platųjį pasaulį, kaip ir savo knygų veikėjus, kurių prototipus seniai priglaudė kuklios lietuviškos kapinaitės, padarė artimus, pažįstamus daugeliui skaitytojų. „Aš dar kartą grįžtu“, – lyg sunkus pavargusio keleivio atodūsis skamba jo novelių knygos pavadinimas. Matyt, atėjo metas, kad iš tiesų sugrįžtų rašytojas taip, kad kiekvienas, atvykęs į Širvintas, pamatytų, kokią asmenybę išugdė šis kraštas, kokia tėviškės padangės aura gaubė jo pečius, kuri dabar – Dievo duotybė mums. Negalime parvežti jo palaikų – jie ilsisi bendrame šeimos kape tolimoje Švedijoje. Bet sukurtas paminklas gal iš tiesų būtų tikrasis rašytojo sugrįžimas, derama pagarba iškiliam mūsų krašto žmogui.

Todėl rašome projektus, renkame lėšas, stengiamės populiarinti žinias apie I. Šeinių. Kodėl taip atsitiko, kad ne vienas kalbintas žmogus paklausia: „O kas jis toks buvo?“ Kiti linksi, apsimesdami, kad žino, girdėjo… Pirmiausia taip yra dėl to, kad per visą sovietmetį ne tik jo veikla, bet ir kūryba buvo nubraukiama – netiko tuometinei ideologijai. Tik „Kuprelis“ ir „Vasaros vaišės“ vienoje knygoje buvo išleista 1959 m.

Apie keletą renginių, kuriuos šiemet organizavo Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinė mokykla, Viešoji biblioteka, apie moksleivių gražias iniciatyvas, 125-ųjų I. Šeiniaus gimimo metinių minėjimą Bagaslaviškyje, dalyvaujant garbiems svečiams iš Užsienio reikalų ministerijos, Švedijos ambasadorės Cecilijos Ruthstrom-Ruin ir Vyriausybės vicekanclerio R. Motuzo atidarytą fotografijų parodą jau buvo skelbta internete ir spaudoje. I. Šeiniaus tyrinėtoja profesorė S. Radzevičienė balandžio 30 d. pakvietė mūsų grupės narius dalyvauti I. Šeiniaus 125-osios gimimo metinėms skirtoje mokslinėje konferencijoje „Impresija literatūroje, mene, kultūroje“. Turiningi, išsamūs mokslininkų pranešimai (hab.dr. A Kalėdos „Ego reflektavimas: Igno Šeiniaus vaizdavimo įtaigumas“, dr. E. Žmuidos „Nuo kuprelio iki kentauro: Šeiniaus mitopoetinės potekstės“, dr. N. Brazausko „Igno Šeiniaus dienoraštis kaip asmens tapatumo ir kūrybos (inter)tekstas“ ir kt.) padėjo mums plačiau suvokti I. Šeiniaus kūrybos unikalumą, impresionistinių kūrinių meninę jėgą.

Gegužės mėnesį Širvintų rajono savivaldybė ir mūsų iniciatyvinė grupė paskelbėme konkursą idėjiniam skulptūros modeliui sukurti. Dabar ieškome galimybių, kad informacija apie tai pasiektų ir menininkus, ir plačiąją visuomenę.

Birželio 6 d. pakvietėme bibliotekos darbuotojus, skaitytojus, „Bočių“ draugijos narius, jaunimą ir visus, besidominčius į kelionę Igno Šeiniaus takais, pakvietėme bendrauti, pažinti.

Pradėdami kelionę pirmiausia prisiminėme žmogaus santykį su gimtąja žeme, žmogaus – savo gimtojo krašto mylėtojo vaidmenį. Kaip daug I. Šeinius nuveikė ne tik dovanodamas mums savo knygas, bet ir nuolatos dirbdamas Lietuvai: dar jaunas būdamas rinko lėšas nukentėjusiems nuo karo remti, vėliau – populiarino Lietuvos meną, kūrėjus dirbdamas ambasadoriumi, jo išmintinga parama mūsų šalies žemės ūkiui buvo skatinant naujausių tuometinių technologijų įdiegimą pienininkystės ūkiuose, žemės ūkio mokyklų jauniesiems ūkininkams steigimą ar tiesiog – valstybinių kreditų iš Švedijos parūpinimą. Neturėtų būti pamiršti ir „Lietuvos aido“ redagavimo metai…

Tad kelionės maršrutas – į Musninkus, kur ne vienerius metus mokyklą lankė būsimasis rašytojas. Čia į mūsų tarpą įsijungia mokytoja Filomena Vaicekauskienė – ji daug ką turi papasakoti tiems, kurie gaudyte gaudo kiekvieną jos žodį.

Kernavėje susipažįstame su nuostabia skulptoriaus H. Orakausko galerija, dalyvaujame jo darbų pristatyme – apie kūrybą, apie meno vaidmenį kalba mums pats skulptorius, nejučia imame diskutuoti… Malonu, kad toliau kelionėje dalyvauja ir H. Orakauskas su žmona.

Visi įsiklausome į F. Vaicekauskienės pasakojimą. Stabtelėję prie Musninkų Alfonso Petrulio gimnaziją puošiančios I. Užkurnio išdrožtos Kuprelio skulptūros, išgirstame kiek netikėtą istoriją: „Dabar daug kas net nenori patikėti, kad šis drožinys gimė 1964 m. Kaip tai nutiko? O nutiko paprastai – žurnalistai parašė, kad gražus P. Cvirkos pasakos „Kupriukas muzikantas“ personažas puoš mokyklos kiemą. Protingi – patylėjo, kiti net neklausinėjo…“

Pravažiuojam kapinaites, kuriose ilsisi „Vasaros vaišių“ prototipai. Mokytoja mena ir gražiąją Juliją, ir Stasiuką, ir kitus… Žvelgiame į kalnelius, kur Igno Šeiniaus bėgiota basomis, kur leisti aitvarai. Aplankome Jurkūnų giminės kapą, mokytoja vėl pasakoja, ką teko pažinti, kur takus takelius ir pievas teko pačiai išvaikščioti dar 1953 m. pradėjus pedagoginį darbą Bagaslaviškyje, vėliau – rašant diplominį darbą apie I. Šeinių. Pakilęs vėjas pašiaušia ežerą lyg norėdamas priminti lenko aristokrato gelbėjimą ar įsuktą malūno sparnų ūžesį. Mokytoja mena, kiek dar jai teko to apgriuvusio malūno pamatyti.

Atvažiavus į Šeiniūnus prie I. Užkurnio 1989 m. sukurtos skulptūros, atrodo, ir kalbėt nebereikia: tėviškės padangės šviesa, netoliese – ežero melsvis, nulinkę kvapnūs bijūnų žiedai – viskas kalba apie tai, ką savo rankose laiko I. Šeinius: „Kuprelis“, „Nakties žiburiai“, „Vasaros vaišės“…

Ir džiaugiamės puikia vasaros diena, Šeiniūnų peizažo spalvomis, buvusio ir esamo dvasinio vyksmo sandūra…

Bagaslavišky mus pasitinka besišypsanti lituanistė Roma Vareikienė, mūsų iniciatyvinės grupės narė, renginių iniciatorė. Ir kviečia mus į Bagaslaviškio bažnyčią, kurioje ir Ignas Jurkūnas – Šeinius buvo pakrikštytas, kurioje jis girdėjo pirmąjį lietuvišką pamokslą, padariusį jam neišdildomą įspūdį: lietuvių kalba skambumu jam atrodė panaši į Liuonos upelio čiurlenimą, jam ir „vargonai lietuviškai gaudžia“. Mokytoja pasakoja, kad tasai lietuvišką pamokslą sakęs kunigas galėjo būti Silvestras Gimžauskas, Bagaslaviškin atkeltas dėl savo lietuvybės gynėjo nuostatų, garsėjęs pamokslininko talentu.

Laikas jaukioje estetiškai sutvarkytoje mokykloje vėlgi neprailgsta: daug įdomaus randame ir mokyklos muziejuje, ir įspūdingoje fotografijų ekspozicijoje, ir prie išmoningai sukurto vietovės žemėlapio, ir vėl grįždami prie šakoto mokyklos medžio. Vis atrandi kažką miela, kas glosto širdį, taurina jausmus. Tik pasąmonėje kirba nenumaldomai: gera pažinti, turime branginti, tik ar sugebėsime išsaugoti?

 

Kelionėje dalyvavo iniciatyvinės grupės organizatoriai: D. Miliukienė, L. Kutiščeva, R. Vareikienė, Z. Jablonskienė, S. Kirtiklis.

 

Kelionę finansiškai parėmė TS-LKD. Ačiū Jums!

 

Iniciatyvinės grupės paminklui Ignui Šeiniui sukurti grupės pirmininkė

Danutė Miliukienė

Kultūra , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra